Šiame straipsnyje, remiantis kelio, veido, figūros metaforomis bei bendriausiomis fenomenologinio požiūrio į kultūrą, kaip kintantį, atsinaujinantį, vis kitaip suvokiamą, matomą, patiriamą procesą, nuostatomis, fragmentiškai kalbama apie pokyčius, vykstančius mūsų kultūroje, apie jos atogrąžas į aną Lietuvą. Šie permąstymai, sutelkti į išoriškai moksliškesnį diskursą, buvo skirti VDU literatūros profesoriaus Leono Gudaičio jubiliejui. Bet leidinys taip ir nebuvo išleistas. L. Gudaičio, šio laiko bendrųjų kultūrinių ir bent iš dalies atskiresnių akademinių procesų aktyvaus dalyvio ir veikėjo, figūra pasirinkta neatsitiktinai – ji duoda išskirtinių galimybių mąstyti apie kultūros mažmožius, meno amatus, politinius skersvėjus, žurnalistiką ir žurnalizmą, avangardus, tremtinių rankraštinę kūrybą, kūrybos paslaptis, spaudą, leidybą, teisybės daugiaveidiškumą. Šio tyrinėtojo žvilgsnis sutelktas į kultūros pakeles, nuošales. Kultūros mažmožiai dažnai fermentuoja svarbius ar net pagrindinius procesus, net įvykius.

       Prieš kelerius metus išleistoje knygoje „Teisybė daugiaveidė“ L. Gudaitis rašė: „Istorija yra tai, ką laidoja amžiai ir kas žūsta kiekvieną akimirką, bet išlieka įvairiausiais pavidalais žmonių, tautų ar žmonijos atmintyje. Literatūra, knyga ir spauda – neperskiriamos istorijos palydovės, įvykių ir asmenybių aiškintojos, idėjų skleidėjos, jausmų ir svajonių žadintojos, tiesos gynėjos, gėrio ir grožio kūrėjos, kasdienybės liudytojos“1. Žmogus gyvena keisdamasis ir keisdamas, patirdamas nykstantį ir vis kitais pavidalais bei formomis išliekantį pasaulį. Humanistika, L. Gudaičio sutelkta į jam išskirtinai svarbią trejybę (literatūra, knyga, spauda), turi savo misiją – aiškinti įvykius ir asmenybes, skleisti idėjas, žadinti jausmus ir svajones, ginti tiesą, kurti gėrį ir grožį, liudyti kasdienybę. Svarbesnių knygų pratarmės ir įvadai yra autorių programos. Iš jų galima susidaryti vieno ar kito laikotarpio siekimų ir siekinių vaizdą, suprasti, į ką orientuojamasi, ko siekiama. Kaip programišką galima perskaityti ir L. Gudaičio „Teisybės daugiaveidės“ pratarmę. Joje yra savokų, kurios autoriui išskirtinai būdingos; kultūrinės retenybės, tarpukario literatūrinė panorama, literatūrinis gyvenimas, autorystės kazusai, istorinė dokumentika. Jomis siekiama atskleisti „tikresnę“ tikrovę. „Galimybė suvokti tikresnę tikrovę priklauso nuo to, kad ir tyrinėtojas, ir jo objektas yra tos pačios plotmės buviniai“2. Matome, kad tikrovės problema, jaudinusi žmoniją nuo antikos laikų, iškyla, sakytume, ir siauru literatūrologiniu aspektu. Iš principo fenomenologiškai L. Gudaitis atsisako objekto ir subjekto priešpriešos, renkasi vienkartę ir vienerdvę plotmę. Šis tyrinėtojas turi išskirtinę savybę būti toje pačioje plotmėje. Jei net tyrinėjami dalykai yra kitame laike ir kitoje erdvėje. Plotmės išlyginimą garantuoja kultūros mažmožiai. Jiems reikia itin pastabios akies ir rinkėjo, netgi kolekcionieriaus įgūdžių. Kelias, kelionė „Pratarmėje“ pristatomi kaip darbo metodo metafora: „Tai įtempta kelionė per ganėtinai išvažinėtus lietuvių literatūros ir žurnalistikos plotus ieškant nežinomų žemių.“

       Nepriklausomo gyvenimo metai yra pakankamas laiko tarpas įžvelgti kultūros darbą, palydint tai, kas jau pasitraukia, pražūva. Neišvengiama yra paskata bent punktyriškai, bent vos vos liestis prie anos Lietuvos pirmųjų dešimtmečių kultūrinės patirties. L. Gudaičio cituotose mintyse aiškiai jaučiamas kultūrinio tęstinumo, istorijos, likimų ir jų išlikimo kultūroje poreikis, įsipareigojimas. Literatūra, knyga, spauda tebėra svarbūs kultūros ingredientai; tai kalbos

viešasis veidas, veikiantis žiūrėjimu–matymu, klausymu–girdėjimu, kontakto–santykio principais ir galimybėmis. Kultūrinis įsipareigojimas yra asmens pozicija, kylanti iš jo prigimties, poreikių, iš poreikio gyventi mąstant, realioj ar virtualioj (nebūtinai ekrano, lygiai taip pat ir prirašyto ar rašomo puslapio) erdvėj susitinkant su mąstančiais, skaitančiais, rašančiais, su jų veidais. Veidrodis, kurio simbolika taip intensyvėja poezijoje ir apskritai menų vaizdiniuose, pirmiausia yra veido atspindys; to, koks jis yra atrodydamas, nebūtinai sutapdamas su tuo, kas jis yra. Romanas – veidas, romanas – kelias, – taip ne kartą sakyta apie Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“; siekiama išplėsti romano ir žmogaus pirminius (kūrybos intencijų) ir antrinius (skaitymo, suvokimo) kontaktinius laukus. Sutiktume su Prancūzijos rašytojais, kad žymiausias XX a. kultūros įvykis yra šio rašytojo romanas (romanų ciklas)3; esminis šio kūrinio žymuo – susitelkimas į atmintį, į žmogaus galėjimą atsiminti, atsiminti valingai ir nevalingai. Nevalingoji atmintis yra autentiškoji sąmonės ir pasąmonės sąlyčio linija, prasidedanti kasdienybės horizontalėse, meno vertikalėmis kylanti aukštyn, į tuos lygmenis, kurie siejami su metafizika. M. Proustas šiandien gali būti suprastas ir kaip perspėjimo ženklas: nuo intensyviai atsimenančio žmogaus istorija pajudėjo atminties neturinčio mankurto, įvardyto Č. Aitmatovo, linkme. Atmintis apsunkina, atmintis įpareigoja.

       Išlikimas atmintyje pabrėžiamas ir L. Gudaičio; cituota mintis (apie išlikimą

žmonių, tautų ar žmonijos atmintyje) gravituoja į didžiųjų kultūrinių įsipareigojimų laiką – į XIX–XX amžių sankirtą, kai literatūra, knyga ir spauda labiausiai buvo suvokiamos kaip tiesos gynėjos; kai formavosi kultūros intensyvėjimui svarbi žmogaus, jo tautos ir jo kalbos tiesų ir teisių neatskiriamybė. Šiandien vis labiau abejojame vienaskaitine tiesa, kuriai reiktų įsipareigoti, kurią reiktų ginti. Žmogaus, tautos ir kalbos tiesos ir teisės vis labiau atsiskiria, išsiskaido. Giedrius Viliūnas ragina žiūrėti tiesai į akis: „Jeigu norime bendros mokslo ir studijų erdvės, reikia susikalbėti. Reikia bendros kalbos. Ir tai nebus lietuvių kalba“4. Valdinė, biurokratinė kalba gali būti bet kuri kalba, dėl kurios susitariama. Čia nėra nieko naujo. Ir per lietuvių patirtį perėjusios susikalbėjimo kalbos buvo lotynų, lenkų, rusų. Japonų elito kalba viduramžiais buvo kinų. Problema, ar mokslas kaip integrali kultūros dalis neatsiskiria nuo kalbos, ar šiandien galime patys sau užsitikrinti, kad lietuvių mokslo, o labiausiai humanistikos, kalba bus lietuvių kalba. Vertingiausi humanistikos darbai gali būti verčiami, siūlomi bendrajai Europos mokslo rinkai.

       L. Gudaitis žengia įdomų minties žingsnį – likdamas kuriuo nors būdu esančios ar pasirodančios tiesos gynėju, daugiaveidiškumo metaforą jis suteikia teisybei, kurią lengviau įsivaizduoti kaip kintančius, daugialypius žmogiškosios, subjektyvios tiesos pavidalus. Daugiaveidiškumas tampa daugiskaitinėmis tiesos trajektorijomis. Bet nepažeidžia esminės tiesos. Tiesa, kurią kol kas suvokiame kaip svarbią – apie lietuvių literatūrą, taip pat ir kultūrą visavertiškai galima mąstyti tik lietuvių kalba. Daugiaveidės teisybės pavidalai – bendru, informaciniu būdu galima ir kitomis kalbomis. Gilesniu, ieškančiu tikrovės, tik ta kalba, kuri glūdi prigimtyje.

       Daugiaveidės teisybės, daugiaplanės tiesos, daugiskaitėjančios trapiosios egzistencinės vienaskaitos, – tai pastebimiausios vidinės kultūros slinktys. Daug kultūrų ir subkultūrų, daug galimybių ir negalimybių, netgi elitų: nuo valdančiųjų elito iki vagių elitinės viršūnės. Daugiaveidiškumas ir daugiskaitiškumas kultūrą laisvina, nubraukia ribas ir tabu, pareigas ir įsipareigojimus. Bet labai susilpnina savojo veido ir savojo kelio pojūčius ir iš jų kylančias kūrybines galimybes. Kultūra ima suktis vietoje – žaislinio vilkelio principas. Imamas jausti likimo ir figūrų, išsiskiriančių iš bendro fono, trūkumas. Likimas visada veidas ir visada kelias. Atskiras, vienaskaitinis, prieštaraujantis daugiui, daugumai, daugiskaitai. Kūryba įteisina ir pateisina likimų unikalumą, žmogaus būties trapumą ir vienkartiškumą. Atsitraukusi nuo šio savo pamato, kūryba pereina į kultūrinio verslo zonas; ima suktis, kad išliktų, išsilaikytų. Sukdamasi ji minta tuo, kas vienu ar kitu būdu jau yra; jau būta yra lengviausiai vartojama. Neklausinėjanti, bet ir nesiklausanti kultūra, kurios daugiaveidiškumas lengvai išvirsta beveidiškumu. Klausimas yra viena iš svarbiųjų kūrybos šaknų, tik klausdamas – klausinėdamas tekstas bando atsakyti. Prisiminkime cituotos A. Sverdiolo hermeneutinės filosofijos, artimai susijusios ir su fenomenologija, nuostatą, įrašytą ir pavadinimu: „Būti ir klausti“.

       „Daugiaveidėje teisybėje“ L. Gudaitis paskelbė (pirmą kartą „Kauno tiesoje“) publikaciją apie Salomėjos Nėries pastabas „Našlaitės“ recenzijos, pasirašytos A. Rugsėjo slapyvardžiu, išspausdintos „Kultūroje“, paraštėse. Lemtingi Lietuvai metai: 1940–1941-ieji. Įdomios S. Nėries reakcijos į nepalankią, iki šiol neišaiškinto autoriaus kritiką. Poetai negali būti palankūs nepalankiai kritikai; bet šiuo atveju svarbu kas kita. Svarbūs keli poetės klausimai recenzentui, bendresni negu galimi atsakymai: „Kur Tamsta esi matęs poetą, nepasitikintį savo talento jėga? Ar toks poetas gali ryžtis kurti? <...> Ar pasaka yra nekeičiama dogma?“5 S. Nėris klausia iš nepriklausomos Lietuvos dviejų dešimtmečių kultūrinės patirties; ji įgalino savo poetus, nepaisant visko, pasitikėti talentu; išlaisvino iš nuolankumo vienareikšmėms dogmoms. Talentingi, net jei pernelyg laisvi ir klystantys, buvo matomi, vertinami. Valstybinė (nacionalinė) premija S. Nėriai už „Diemedžiu žydėsiu“ (tarsi ir nebūtų buvę „Trečio fronto“ pareiškimų nei eilėraštinių deklaracijų) yra vienas reikšmingiausių anos Lietuvos kultūros ir jos politikos gestų.

       Antrosios mūsų nepriklausomybės pradžia po didelio pertrūkio Lietuvos realybėje ir istorijoje. Kultūra ir jai organiškiau atstovaujantys žmonės juto ir iš to pertrūkio kylančius pavojus. Kad jį sumažintų, vis dar dedamos pastangos sumegzti ryšius su ana Lietuva, nutolusia per pusę šimto metų. Tęstinė spauda – vienas ryšių atkūrimo būdų. „Darbai ir dienos“ – Vytauto Didžiojo universiteto leidinys, atkurtas 1989-aisiais, tęsiantis 1930–1940 metais ėjusio pirmtako humanitarinę kryptį ir netgi numeraciją; atgaivintas 1995 metais, nuo pirmos atnaujintos knygos redaguotas L. Gudaičio. Vienas iš pasiteisinusių atgaivinimo, tradicijos tęsimo projektų, sėkmingai transformuotų, labiau pritaikytų dabarčiai, jos daugiaveidžiams profiliams. Daugiau kalbų, bet centrinė lietuvių kalbos vieta moksliniuose humanistikos diskursuose nepažeista. Jau ir pabodo humanitarų ginčas su mokslo valdininkais; sunku įrodinėti tai, kas yra akivaizdu, nelengva grįžti prie Aristotelio minties, kad reikia skirti tai, ką reikia įrodyti ir kam įrodinėjimų nereikia. Humanitarai dažnai pralaimi įrodinėdami savaime aiškius dalykus, kad ir lietuvių kalbos neginčijamą pirmenybę visuose su Lietuva kuriuo nors būdu susijusiuose klausimuose. „Darbai ir dienos“ išlaikė stipresnio ar silpnesnio akademinio diskurso toną; atrodo, kad šiame leidinyje vyko ir pastebimiausias, nors kartais ir rizikingas humanitarų mokslinio korpuso atnaujinimas – magistrantų darbai čia jokia naujiena.

       Pažvelkime į vieną konceptualiausių „Darbų ir dienų“ knygų: 2000 metų 22 numeris, skirtas modernios literatūros kūrėjams, ypač aiškiai centruojant Alfonso Nykos-Niliūno figūrą. Dešimt magistrančių, trys doktorantės, kelios asistentės... Galėtų iškilti abejonių dėl mokslinės kompetencijos, bet bendras žurnalo numerio lygis atrodo bent pakankamas, nors naujų, gyvybingų jaunųjų idėjų ir pasigestume. Jaunos kultūrinės jėgos paprastai reiškia ir pasipriešinimą vienokiai ar kitokiai dogmai. Naujos idėjos formuojasi iš pasipriešinimo, iš nesutikimo. Doksa yra paradokso galimybė.

       Bet kas šiandien kultūroje yra (bėra) doksa ar dogma? Ar bėra teiginių, nuomonių, teorijų, mokymų, kurie būtų laikomi nekintamais, daugiau ar mažiau visuotinai priimtinais? Vienintelė dogma, reiškianti, kad dogmos, netgi kaip vertybinės nuostatos, yra išjudintos; kad nėra nieko, kuo negalima būtų abejoti, įskaitant ir abejonę pačia abejone. Tikinčiųjų bendruomenėse dar išlaikomi tikėjimo kanonai, bet kultūrinės interpretacijos nesilaiko ir šių ribų, netgi ribų peržengimais spekuliuoja – „Da Vinčio kodas“ iš tiesų darosi kodas. Liberalizmas laisvina mintį, bet kiekvienas vis labiau mąsto sau, beveik nebelieka galimybių mąstymo konfliktams, polemikai. Polemika nyksta kaip mąstymo, kaip humanistinio diskurso žanras. Daug paralelių, nesusikertančių linijų; susikirtimo begalybėje galimybė be galo tolima ir nereali.

       Taip, ir „Darbuose ir dienose“ ryški moteriškųjų humanistinių tekstų persvara. Humanistikos moteriškėjimas neišvengiamai reikš jos vienpusiškėjimą, vienos veido pusės (dešinės ar kairės?) praradimą. Kada ir kodėl taip atsitiko, kad iš humanistikos ėmė trauktis gabesni vyrai? Pokario metais, maždaug iki 1960-ųjų, į lituanistiką ėjo daug vyrų; patriotiniai motyvai nebuvo paskutiniai. Žmonės tikėjo kad ir labai apsunkinta kultūrine savirealizacija. Dabar humanitarinės prigimties vyrai užgniaužia polinkius ir gabumus; humanitarinis pasirinkimas pasmerkia menkam uždarbiui, lyg ir antraeiliam gyvenimui. Bendruomenė nebesiunčia savo nariams signalų, kad jai reikia ir raštingų, kūrybingų, mąstančių vyrų. Ne vien verslių. Neabejojame moterų gabumais ir galimybėmis, bet ir humanistikai (kaip ir kiekvienai sričiai) reikia pusiausvyros. Ta pusiausvyra (vos vos) dar išlieka kūryboje. Kūrybos instinktas yra pirmesnis, tad ir stipresnis už kritinį. Bet įsiklausykime į vieną Aido Marčėno eilėraštį (iš rinkinio „Pasauliai“, 2004):

 

       žydinčiais jazminais – ar dera

       vyrui? ničnieko nenutuokti

       apie automobilius, nesižavėti

 

       futbolu bei futbolininkais,

       menkai išmanyti krepšinį? nesidomėti

       šokėjomis be smegenų? nevertinti

 

       smegenų be šokėjų? žvejoti

       be fanatizmo, vengiant

       superliatyvų, dargi

 

       tinklų ir elektros? medžioklėse būti

       pusėje medžiojamųjų? siekti

       tapatybės per kalbą, kuri yra

 

       Dievo labiau nei žmogaus –

       ar vyrui derėtų? negerti!

       devynis mėnesius

 

       alkoholio nė lašo į burną,

       idant išnešiotum

       pilnavertį šitą eilėraštį

 

       Geras, pilnavertis (kalbininkai taisytų – visavertis) eilėraštis, išvengiantis nepilnaveriškumo (nevisavertiškumo) žymių jausenoje, kurią tekstas išduotų. Ironiškai klausiantis to, ką neironiškai teigia: „...siekti tapatybės per kalbą, kuri yra / Dievo labiau nei žmogaus...“ Pačia bendriausia prasme humanistiką sudaro kalbiniai daugiaveidės tapatybės siekiniai. Kalbėdami apie kitus, neišvengiamai kalbame ir apie save. Silpstant humanistiniams vyrų pasisakymams, silpsta vyriškoji tautinės tapatybės, reiškiamos kalba, dalis; vyrų veidas darosi vienpusis.

       Nuo aštunto dešimtmečio vidurio Europoje ir Amerikoje išgarsėjo vis iš naujo leidžiama ir verčiama Fritjofo Capros knyga „Fizikos dao“, kurioje analizuojamos moderniosios fizikos ir Rytų filosofijos (misticizmo) paralelės. Be kitų minčių, skatinančių labiau pasitikėti ir intuityviosiomis žmogaus galiomis, o ne tik racionaliaisiais pradais, autorius (pagal specialybę fizikas) žmonijos krizinę situaciją motyvuoja ir tuo, kad Vakarų kultūroje pernelyg suabsoliutintas vyriškasis pradas6, kad būtina galingesnė iš abiejų lyčių kylančios energijos sintezė. Harmonija gali būti pažeista ir iš kitos pusės. Vyriškajam pradui traukiantis iš humanistikos, jos padėtis, prestižas visuomenėje silpnės. Dabartinės lietuvių humanistikos vienpusėjimas atrodo esąs grėsmingas; sunku įsivaizduoti paskatas, iš kurių padėtis galėtų keistis. Nebent iš naujo imtų kilti prasmės ir

gyvenimo savaiminės vertės, žmogiškosios tapatybės klausimai. Valstybiniu lygiu tapatybės problema globalizacijos kontekste yra suvokiama – Mokslo ir studijų fondas formuoja prioritetinę lietuvių tautinio identiteto kryptį. Bet kiek ši prioritetinė kryptis nuo bendrų tendencijų nusileis iki žmogiškosios tapatybės, netgi iki jos dalinių problemų (kad ir neįgalaus kūno kultūrinė tapatybė), priklausys nuo pačių humanitarų. Įsivaizduojama, kad moterų tyrinėjimai neapims problemiškėjančios vyrų kultūrinės tapatybės, taip pat ir jų tapatybės per kalbą, problemų. Tapatybės (taip pat ir kalbinės) rėmai turi plėstis; jie turi apimti ir modernaus rašytojo S. T. Kondroto manymą, kad dabartinė lietuvių kalba yra dirbtinė; kaip esperanto...

       Gręžiamės atgal, į tarpukarį, kur matome individualių, ambicingai vyriškų kultūrinių projektų. Vienas jų – Juozo Keliuočio, susietas su „Naująja Romuva“, lietuvių kultūrai davusia daug vaisingų impulsų. L. Gudaitis, kaip kruopštus literatūrinės spaudos tyrėjas, ne sykį prie J. Keliuočio grįžo. Išleido jo „Žurnalistikos paskaitas“ (2000). „Teisybėje daugiaveidėje“ aptarė almanacho „Granitas“ idėją ir leidinio gimimą. Pateikė išsamią J. Keliuočio kalbos citatą apie jaunųjų ambicijas, santykius su vyresniais. Kalbama apie jo paties įsteigtą mėnesinį žurnalą moksleiviams „Ateities Spinduliai“, redaguotą B. Brazdžionio, apie ten susitelkusius literatus: „Jie norėjo bet kuria kaina išsiskirti nuo senųjų rašytojų, įgyti savo individualų veidą. Bet daugelis nežinojo, kaip tai padaryti. Ir iš tiesų tai buvo nelengvas uždavinys, nes tada ir vyresnieji rašytojai dar nebuvo sustabarėję, buvo modernūs ir kūrybiški, ir prieš juos maištauti nebuvo prasmės“7. Svarbi L. Gudaičio išskleidžiama mintis: jaunųjų individualybė nebūtinai turi būti įtvirtinama vyresniųjų sąskaita. Ryškesniam literatūrinio avangardo proveržiui reikia ne tik stiprių vidinių postūmių, ne tik figūrų, bet ir kuriuo nors būdu dominuojančios kūrybos sustabarėjimo, nujaučiamo jos traukimosi iš kultūros epicentro pojūčio. Avangardas yra susijęs ir su socialiniais pokyčiais. Lietuvių literatūros avangardas (su K. Binkiu priešakyje) reiškiasi ir kaip jaunos valstybės proveržis, pasiryžimas užimti savo vietą tarp kitų Europos valstybių. Neatsitiktinai K. Binkis yra ne tik ryškiausia lietuviško avangardo figūra, bet ir valstybinių projektų (jei ir nepasisekusių) kūrėjas.

       Nepriklausomybės laiku (po 1990-ųjų) L. Gudaičio rūpesčiu išleistos dvi lietuviškam avangardui itin svarbios knygos: Juozo Žlabio-Žengės „Pavasarių gramatikos“ (1992) ir Prano Morkūno „Dainuoja degeneratas“ (1993). Avangardinių reiškinių nuolatinis priminimas kultūros procesui yra svarbus; ir skatinimu ieškoti naujų raiškos galimybių, ir perspėjimu nekartoti to, kas jau yra buvę. Pagaliau avangardinių praeities dalykų buvimas lengviau prieinamoje viešumoje apsaugo juos nuo plagijavimo. Kad galėtų išsiskirti avangardinės figūros, reikia avangardinio fono. L. Gudaitis esmingai prisidėjo prie iš tikrųjų talentingo poeto J. Žlabio-Žengės sugrąžinimo; kartu laiku signalizavo apie literatūrinių atradimų ir praradimų, naujumo ir naujoviškumo dilemas8.

       Ką galima pasakyti apie avangardo likimą šiandien? Avangardinis fonas iki šiol jaučiamas, bet vis dar kaip nepasitenkinimas tuo, kas buvo ir jau yra. Ar per nepriklausomybės metus iškilo aiškiau apibrėžiamas avangardo veidas? Ar pasirodė figūros? D. Striogaitė, anų laikų avangardo tyrinėtoja, yra gražiai apibendrinusi: „Iš avangardizmu paženklinto 3-iojo dešimtmečio lietuvių literatūros istorijai liko ne tik kategoriški atsinaujinimo reikalavimai, arogancijos proveržis, bet ir nepakartojamai graži, jaunatviškai maksimalistinė, kosminė maištingųjų vėjų, vėtros, viesulų vizija – naujų dvasios vertybių išraiška ir naujosios estetikos vaizdinys“9. Iš tiesų šiuos bruožus galima laikyti ano lietuviškojo avangardo emblema, veidu. Ir kartu dabartinių avangardinių tendencijų trūkumu – aukštumo, kosmiškumo, suprantama, reiškiamo kitais būdais ir formom.

       Jau minėjome galimybę kultūros avangardinius reiškinius sieti su valstybingumo kilimu, stiprėjimu, gyvenimo pertvarkymo užmojais. 1990-ųjų lūžis buvo stiprus; dalis kultūros, dalis jai priklausiusių žmonių turėjo likti anapus ribos. Atsiskyrimo, kito gyvenimo ir raiškos būdo pasirinkimas stiprino avangardines literatūros ir vaizduojamojo meno nuotaikas. Menininkai avangardistai beveik atsisakė tradicinių žanrų – pirmiausia tapybos, – perėjo į akcijų, instaliacijų, videomeno kūrimą. Vis labiau akcentuojamas ne kūrybiškumas, o šiuolaikiškumas. Literatūroje avangardinių bruožų daugiausia įžvelgiama sambūrio „Vario burnos“ kūryboje ir leidyboje. Vienas iš autorių – B. Januševičius, parašęs (padaręs) ir įdomių, savitų tekstų. Principai – išardyti ir iš naujo sujungti. Išlyginti sulyginant – Maironio „Pavasario balsų“ puošniojo leidimo priešlapį ir alaus butelio etiketę. Išdalyti eilėraščio žodžius čia pat tam vienam momentui instaliuotoje erdvėje. Eilėraščiai / daiktai („12 kėdžių“). Avangardizmas kaip postmodernus žaidimas – tikrovėje, bet anapus jos. Veidas – bet labiausiai burna. Burna – dabartinė veido metonimija, vartojimo ženklintoja.

       Daugelis naujųjų kultūros, taip pat ir literatūros reiškinių siekė ir tebesiekia atsiskirti ir išsiskirti drąsa kūno fiziologijai, vulgarumui. Dabartiniai avangardiniai kultūros reiškiniai yra pabrėžtinai žemi (ne tas pats, kas žemiški); kosminis vėjas jų nepasiekia. Ir čia matyti skirtumas tarp ano ir dabartinio avangardizmo. Bet būtina pasakyti, kad dabartiniam laikotarpiui kūrybinis naujumas nėra išsemiamas avangardinių kraštutinumų. Kuo naujumas ryškesnis, tuo greičiau jis sunyksta. Gal ir todėl aukštesnius reikalavimus sau kelianti kultūra pasitiki ramiu, iš vidinių resursų kylančiu atsinaujinimu, o ne radikaliu naujumu, neišvengiamai kažką siekiančiu paminti po kojomis, sutrypti, nugriauti. Tokio atsinaujinimo netikėtų resursų savo naujoje novelių knygoje „Vieškelyje džipai“ (2005) atvėrė Juozas Aputis. „Neatsispyriau pagundai knygos vardui nusižiūrėti romaną nepralenkto grožio pavadinimu – Kazio Jankausko „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938). Galbūt čia yra ir kokios nors simbolinės prasmės“10, – sako rašytojas. Taip, simbolinės prasmės esama – iš ryšio su anos Lietuvos literatūra; iš viešo kelio – vieškelio, jau išnykstančio iš mūsų kraštovaizdžio. Džipas – svetimybė (grėsminga, visureigė) garsais perskrodžia jau ir literatūros sielovaizdį.

       Kaip grubiausią naujumą ženklinanti gali būti perskaityta L. Gudaičio „Teisybėje daugiaveidėje“ aprašyta situacija – Kaune, Maironio gatvėje, buvo išlikęs vienaaukštis namukas, kur butelį nuomojosi K. Binkis; čia buvo pirmoji lietuvių kultūros dirbtuvė; remiantis Vytauto Kavolio individualizuota sąvoka–metafora11. „Paldienininkai tapo literatūros dirbtuve, kurioje buvo priekabiai bandomas naujų kūrinių patvarumas, mokomasi poetinės technikos nagrinėjant žymiausių žodžio meistrų ir liaudies kūrybą“12. Ir kas ištiko šią dirbtuvę kaip kultūros intensyvaus avangardinio vyksmo vietą? Buldozeriai nugriovė, išlygino: išaugo naujas gigantas, užtemdęs saulę. „Ties istorinių sąvartų krūva kaip reta graudžiai atsiskleidė mūsų kultūrinės atminties trumpumas, biurokratijos išmuštruotas meno žmonių susitaikėliškumas ir kitos visuomeninės pažangos kliūtys, kurias atkakliai, tačiau beviltiškai bandė įveikti Binkis su savo bendrija“13. Nejaugi tik tokia avangardinių pastangų simbolika? Taip, ir tokia. Žmonių veidus gali atstoti ir plėšrios burnos.

       Menui, kultūrai yra būtina kultūros sociologija, kiek įmanoma dėmesingiau fiksuojanti taip meno ir visuomenės vienu ar kitu būdu besiklostančius santykius, paviešinanti mažmožius (maža palėpė, mažo prieškarinio Kauno namuko svetainė, kultūros dirbtuvės provaizdis, maži menininkų protestai prieš didelius pinigus ir kt.). L. Gudaičio darbuose, sutelktuose į literatūrinio gyvenimo peripetijas, yra aiškių sociologinio diskurso požymių.

       1935-ųjų pavasarį (daugiau nei prieš 70 metų) vyko Lietuviškos kultūros kongresas, kuriame V. Mykolaitis-Putinas skaitė pranešimą „Mūsų literatūros ugdymo problemos“; pabrėžė kalbėsiąs apie problemas, kurias kelia gyvenimas: nuo jų „išsprendimo pareina mūsų literatūros tolimesnis likimas, kūrybingumas, klestėjimas ar nykimas“14. Kantriai aiškino, kad literatūra nėra prabangos dalykas, o būtinybė; „<…> atimkime iš tautos literatūrą, išbraukime žymiausius jos rašytojus – ir iš tautos pasiliks griaučiai, beformė masė, pakrikusi, sunkiai suvokiama, nesuprantama paslaptybė“. Suvedė literatūros balansą (bebuvo likę tik penkeri nepriklausomi metai), pabrėžė, kad rašytojai daro viską, kad lietuvių tauta turėtų savo literatūrą. Jo nuomone, išsekę eksperimentai ir dirbtinės manieros, literatūra įstojusi „į nuoširdaus išgyvenimo, aiškios galvosenos ir natūralios gyvos išraiškos kelią“15. Ką iš šio pranešimo išskaitome šiandien? Rūpestis literatūros reikalingumu ir išlikimu nebėra toks gyvas. Dirbtinės manieros itin gajos; literatūra, ypač romanas, tampa kultūriniu verslu; verslas yra dirbtinis iš prigimties. Dirbtinis manieringumas tebelaikomas naujumu.

       Bet rašytojai tebėra kūrybingi; dalis ir vyresnės kartos rašančiųjų ima ramiau pasitikėti patirtimi, pirminiais žmogiškais įsipareigojimais. Maždaug to įžymaus Lietuviškos kultūros kongreso laiku gimę rašytojai ir kultūros tyrėjai ir tęsėjai tebėra svarbūs kultūrinės ir kūrybinės pusiausvyros palaikytojai.

 

 

       ______________

 

       1 Gudaitis L . Teisybė daugiaveidė. Lietuvių literatūros, knygotyros ir spaudos istorijos etiudai. – Kaunas: Nemunas, 1998. – P. 5.

       2 Sverdiolas A. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. – Vilnius: Strofa, 2002. – P. 51.

       3 Bikulčius V. Prarasto laiko katedra. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 403.

       4 Gimtoji kalba. – 2005. – Nr. 3. – P. 19.

       5 Gudaitis L. Teisybė daugiaveidė. – P. 182–183.

       6 Kaпрa Ф. Дao физики. – Kиев: Сoфия, 2002. – С. 12.

       7 Gudaitis L . Teisybė daugiaveidė. – P. 118.

       8 Gudaitis L. Paaiškinimai / Žlabys-Žengė J. Pavasarių gramatikos.–Vilnius:Vaga, 1992. – P. 225.

       9 Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 152.

       10 Aputis J. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P.        11 V. Kavolis yra davęs dingstį ir figūros, kaip kultūrinės-egzistencinės asmens ženklintojos, pasirodymui lietuvių kultūros akiračiuose. Pamatuotai ją pavartojo A. Sverdiolas, pratarmę knygai „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992) pavadinęs taip: „Figūros balsas“.

       12 Gudaitis L.Teisybė daugiaveidė.–P.83.

       13 Ten pat. – P. 83.

       14 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika.–Vilnius:Mintis,1989.– P.335.

       15 Ten pat. – P. 352.