Pradėkime nuo Jūsų kelionių. Gimėte Mažeikiuose, vėliau – Vilnius, Šiauliai, Gribaša ir štai dabar – Veliuona. Būna, žmogus gimsta, nugyvena ir miršta toje pačioje vietoje, o Jūs – nuolat keliaujate. Kodėl? Aplinkybės? Nerami prigimtis? Ir ką tai suteikia Jums kaip kuriančiajai?

 

       Dar pamiršome paminėti Tirkšlius, dabar jau Mažeikių priemiestį, Jurbarką, Skuodą, Mozūriškius Kauno rajone ir patį Kauną... Matyt, manyje esama „varlės keliauninkės“ sindromo, nors iš tiesų – koks čia keliavimas, juk visur – ta pati Lietuva.

       Kažkada skaičiavau: kėliausi iš vietos į vietą daugiau nei dvidešimt kartų. Vien Vilniuje teko pakeisti penkis butus. Ištisos kraustynės! Anaiptol ne visados pati to norėjau – toks buvo gyvenimas, taip diktavo aplinkybės. Tik Veliuona – jau mano pačios pasirinkimas. Sąmoningas ir, manau, vykęs. Dabar turiu ne menamus, o tikrus namus, iš kurių bekeliausiu tenai, kur žemiškieji rūpesčiai visai nebesvarbūs.

       Ar gailiuosi to blaškymosi? Gal turėčiau. Bet nesigailiu. Duona visur su pluta, o be plutos – kokia kūryba?

       Kad ne Gribaša, nebūtų „Vilkų marčios“, o ir daugelio kitų dalykų. Tarkime, kitados ėjusio laikraščio „Diena“ premijos – už apsakymą „Vakaras su tituliniu patarėju“... Kad ne „Kauno dienos“ kultūrinis priedas „Santaka“, niekados gal nebūčiau išvertusi Efraimo Sevelos ironija trykštančių romanų „Sustabdykite lėktuvą, aš išlipsiu“ ir „Monė Cackesas – vėliavnešys“, parašiusi „Trupučio lauktuvių iš kaimo“, „Tabula rasa“, kitų kas šeštadienis spausdintų eseistinių „serialų“...

       Grįžimas į Kauną iš Gribašos, iš miškų kaimelio netoli Dubičių Varėnos rajone, buvo man itin skausmingas. Teko ne vien buitį pradėti nuo šaukšto, sulįsti į sunkiai pakeliamas skolas, bet ir iš naujo mokytis gyventi ir išgyventi. Tačiau „užsimušiau“ darbais – ir atsigavau, ir viskas praėjo. Paskaičiuokime: per beveik penkerius metus Kauno lėlių teatrui išverčiau bei pati „sukurpiau“ per dešimt pjesyčių vaikams, leidyklai „Eridanas“ atidaviau ar ne dvylika išverstų detektyvų, sulipdžiau eilėraščių rinkinius „Basnirčia“ ir „Stiklo knyga“... Dabar, kai atsimenu, kiek valandų tuomet praleisdavau prie kompiuterio, plaukai piestu stoja. Jeigu ir toliau būčiau tupėjusi Ožeškienės gatvėje, kur net vidurdienį reikėdavo deginti šviesą ir dieną naktį kvėpuoti pelėsių tvaiku, nes namas sirgo (mūro grybas!), dabar jau tikrai neatsakinėčiau į Jūsų klausimus.

       Štai kodėl – Veliuona. Oras, šaltinio vanduo, Nemuno ribuliavimas į langus. Bijūnai, jurginai ir visokios rožės lelijos vasarą. Jaukus malkų spragsėjimas krosnyje ir šarkų riksmai apsnigtuose medžiuose arba sniegenų tylėjimas – žiemą. Po pirmųjų čia išgyventų metų gavau dar vieną gražią Likimo dovaną – žmogų, kuris neišsigando mano žemaitiško charakterio, skaudžios ir ne itin dorybingos praeities, vilkiško uždarumo. Jis labai kantriai moko mane ne šiaip sau išgyventi, o gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka.

       Veliuonoje man saugu. Ne kur kitur, o čia pavyko suderinti du svarbiausius dalykus: viena vertus, mažame miestelyje vis dar nestinga to, apie ką sakome „labai arti žemės“, o antra – tai galimybė be didesnių komplikacijų naudotis moderniausiomis technologijomis, ko XXI amžiuje juk irgi mirtinai reikia. Nebe „balanos gadynė“!

 

       Daug kalbama apie nunykusį provincijos kultūrinį gyvenimą, apie prastą ekonominę ar socialinę padėtį, tačiau pastaruoju metu vis daugiau meno, kultūros žmonių iš miesto traukiasi (bent vasaroms) į nuošalesnes erdves. Kaip manote, kodėl?

 

       Provincija turi daug spalvų. Ji anaiptol nėra plokščia. Nenuneigsi: esama ir bedarbystės, tinginystės, girtavimo… Tačiau didmiesčių girtuokliai ir nevykėliai pradingsta žmonių margumyne, o provincialai – visiems po akimis.

       Mano galva, bene didžiausia provincijos bėda – demografinė situacija. Juk visuomet „mirtis ateina ir išsiveda patį geriausią“, kaip kitados sakė Eduardas Mieželaitis. Pačius geriausius, beje, ne vien giltinėlė išskina. Patys geriausi, darbščiausi, sumaniausi išvažiuoja. Trečioji emigracijos banga! Kada nors atsipeikėsime: Viešpatie, kokie nuostoliai! Neatšaukiama, neatitaisoma skriauda kraštui! Tačiau ar nebus per vėlu?

       Žinot, kas labiausiai mane glumina šitoje valstybėje? Kad pradingo Lietuvoje sąvoka „žmogus“. Nebūtinai iš didžiosios raidės. Bet koks. Visoks. Tačiau – vertybė. Juokingi valstybės judesėliai, neva, skirti žmogui, tėra tik „popierinės“ pastangos – panašiai kaip naujausias Socialinės ir darbo ministerijos „išradimas“ – lipdukai emigracijai stabdyti: „Prisiklijuok ir pasilik!“ Tačiau kur prisiklijuoti tą lapelį, ponai ir ponios? Ant burnos, kad nebenorėtume valgyti? O gal – ant užpakalio?

       Kultūros žmonių bėgimas, Jūsų žodžiais tariant, į nuošalesnes erdves – taip pat savotiška „emigracija“. Toliau nuo reklamų, nuo politikavimo, nuo skandalų ir intrigų. Galų gale nuo agresyvios triukšmautojų, vartotojų, lėbautojų bandos. Kuo labiau gyvenamoji erdvė prisodrinta popso, tuo sunkiau susikaupti kūrybai. Diogenas juk nebuvo vien užsispyrėlis keistuolis, ar ne?

       Provincijos kultūra tiek anksčiau, tiek ir dabar priklauso nuo to, kur kokie žmonės gyvena. Kas, tarkime, Sovietų sąjungos laikais buvo Panevėžys? Gili provincija! Nors vis dėlto – visos Sovietijos teatro sostinė.

       Šiandien tas pats: kur gyvena kūrybingi žmonės, ten netrūksta ir kultūros. Nes kultūra – ne vartotojiškas kičas, ne „pikantiškas“ elito žėrėjimas Vilniuje, ne masinės gertynės per „grandiozinius“ koncertus ir visokiausius šou, o sunkus kūrybinis darbas. Bėda, kad profesionalai ne itin mielai įsileidžiami į dar sovietmečiu susiklosčiusį provincijos renginių ritmą. Vietos funkcionieriai čia kartais būna išsikasę tokius gynybinius apkasus, saugančius nuo gaivesnio kultūros vėjo, kad laikykis. Tačiau, laimė, taip yra tikrai ne visur.

 

       Apie mokyklos, studijų metus jau esate nemažai rašiusi. Tačiau man, kaip jaunesnės kartos atstovei, beveik neragavusiai tarybinės švietimo sistemos skonio, norisi dar kartą paklausti: kokie jie buvo? Kaip jaunas, kūrybingas, smalsus žmogus iš intelektualios šeimos augo tada?

       Ir dar. „Tėvas, vienais apatiniais, / sėdėjo ant lovos / ir klausės žinių. / Tada aš ir pasakiau, / kad man namuose jau per ankšta. / Šiandien pranešė lietų, – / atsiliepė tėvas, – / pasiimk mano didįjį lietsargį – / gal pravers“, – iš Jūsų eilėraščio „Kelionė“. Taigi kokią įtaką Jums padarė tėvas – kalbininkas Antanas Šoblinskas? Ar nekilo minčių pasukti kalbininkės

keliu?

 

       Nežinau, kaip tada augo kiti kūrybingi smalsuoliai, o aš – tylomis. Dažniausiai – su knyga rankose. Ačiū Dievui, mūsų namuose jų niekados netrūko. Už tai esu dėkinga vien tik amžinatilsį Tėveliui. Kaip ir už vedžiojimą į teatrą, kiną, į poezijos vakarus, į susitikimus su rašytojais. Sykiu klausėmės „gyvų“ Laimono Noreikos, Ievos Simonaitytės, Juozo Baltušio, Jono Avyžiaus… Veždavosi mane ir į tą patį Panevėžį. Mudu, beje, niekados neaptarinėdavome, ką matę ar girdėję. Gal tokia buvo jo metodika: skaityk, matyk ir girdėk, mano vaike… Ne vien menus turiu galvoje. Taip pat ir kasdienybę.

       Kodėl studijuoti pasirinkau vokiečių filologiją? Tėtė juk irgi kažkada būtų norėjęs gilintis anaiptol ne į lietuvių veiksmažodį ar sakinio stilistiką. Tačiau po sunkios ligos jaunystėje, po mano ir brolio gimimo suprato galėsiąs studijuoti tik neakivaizdiniame skyriuje, o Vilniuje neakivaizdinių vokiečių kalbos studijų tuomet nebuvo – važinėk, kad gudrus iš Mažeikių į sesijas Maskvoje. Maskvos jis nenorėjo. Tapo lituanistu. Bet puikiai šnekėjo latviškai, vokiškai, savarankiškai išmoko lenkų ir čekų kalbas.

       Žvėrišką meilę kalboms, kalbinį muzikalumą paveldėjau iš Tėtės. Man kiekvienas sakinys – tiek tarmiškai tariamas, tiek norminis – ne vien verbalinė informacija: kaip pasakyta ar parašyta kartais net svarbiau už tai, kas pasakyta. Todėl šiandieninė komercializuota mūsų literatūros situacija dažnokai glumina ar netgi siutina. Protu suvokiu, kad lėkštas sakinys parankesnis vadinamajam europiniam standartui. Vidutinių gabumų autoriaus tekstą – bekvapį, beskonį ir be jokios melodijos! – daug paprasčiau įsiūlyti tuštybės mugėje, ją lengva išversti į kitas kalbas ir galbūt parduoti vidutiniam Europos vartotojui. Tačiau manęs toks plūduriavimas ,,ant bangos“ nė kiek nejaudina. Tikiu: tuo, ką rašai, reikia susirgti – giliai ir sunkiai.

       Vis dar neatpratau džiaugtis, kad stilistiškai niuansuota kalba – nesvarbu, lietuvių, rusų, lenkų ar vokiečių! – yra gražiausia pasaulyje muzika. Lygiai kaip žmogaus balsas – tobuliausias muzikos instrumentas.

 

       Poeziją rašote jau daugiau nei dvidešimt metų (pirmasis rinkinys „Šaknų žiedai“ išleistas 1986 m.). Prozą pradėjote kurti vėliau – romanas „Vilkų marti“ pasirodė 2003 m. Tiesa, 1991 m. paskelbėte apysaką „Rudens dienos užkalbėjimas“, tačiau pastaruosius du kūrinius vis dėlto skiria gana ilgas laikotarpis, per kurį pasirodė ne viena poezijos knyga. Taigi kodėl poetė ėmėsi prozos?

 

       Visko žmoguje esama po truputį – poezijos ir prozos, skaistybės ir klampumo, Dievo ir velnio. Eilėraštis man primena amalą – lengvą žaibų kibirkščiavimą, o proza – kaitroje besiformuojančią, kunkuliuojančią audrą. Nors, tiesą sakant, kodėl poetai imasi prozos, aš nežinau. Matyt, kiekvienam sumanymui – savas laikas ir savitos priežastys.

       Apysaką „Rudens dienos užkalbėjimas“ parašiau, kai teko išsikraustyti iš erdvių namų Mozūriškiuose. Kažkada ten buvo įsikūrusi kaimo pradinė mokykla, po langais augo didžiulis, ar tik ne du hektarus užimantis, sodas, aplinkui visą teritoriją – išlakios liepos, o įvažiavimas į kiemą apsodintas nuolatos kažką šnekančiomis eglėmis. Gailavau tų namų, naktimis sapnuodavau kaimynus ir jų man papasakotas istorijas. Jie ir kiti sutiktieji tapo apysakos prototipais.

       Švarraščiu pirmasis didesnis prozos bandymas tapo ne Kaune, o Jono Vaitkaus vasaros „dvare“ prie nepaprastai gražaus ežero. Mažoji režisieriaus Jonė su mano dukra Ingrida tomis dienomis labai susidomėjusios tyrinėjo dėlių ir buožgalvių gyvenimą, Vaitkų vyriausioji, Karilė, rišo margaspalves, nepaprasto grožio aukštaitiškas juostas, o aš, įsitaisiusi prie langelio į vakarus nedidukėje kumpių ir lašinių „rūkynyčioje“, stuksenau rašomąja mašinėle. Pagrindinės herojės vardą „Vilkų marčiai“ pasiskolinau iš Karilės Vaitkutės. Man tai gražiausias iš girdėtų vardų, nors labai įdomūs ir dzūkiškieji, pilni keistų vidinių kodų: Antolia, Levusia, Agotė, Daminas…

       „Vilkų marti“, Algimanto Mikutos žodžiais tariant, tėra tik praeities fantastika, mažutis rašytinis paminkliukas slėpinių kupinai, tarp miškų įstrigusiai Gribašai, šviesiagalvei Anatolijai Karlonienei, keistuoliui Pilypui Rameikai ir kitiems „grikių valgytojams“ iš kaimelio, kuriame vos šešios pirkios. Jie išmirė, kol tenai gyvenau, buvo savo vaikų į Varėną ar Alytų išsivežioti, tačiau niekur nedingo…

 

       Romanas „Vilkų marti“ už gyvą, sodrią, „valančišką“ ir „žemaitišką“ kalbą įvertintas net dviem premijomis. O juk rašėte apie Dzūkiją?..

 

       Kodėl Žemaitės premija už knygą apie Dzūkiją? Gal todėl, kad žemaičiams dzūkai – irgi žmonės?!

       Na, jei surimtėtume, tai pasakyčiau štai ką: ne kas kita, o tarmės yra maitinamoji versmė, praplečianti literatūrinės kalbos galimybes, neleidžianti žodžiui nususti. Sakinys, „išverstas“ iš žemaičių ar dzūkų į lietuvių, turi specifinę melodiką. Be to, televizijos ir didmiesčio apykalbės nesugadinti glūdumėlių žmonės juk pažeria tokių tropų, tokių (vis dar!) „perliukų“, kad ir pačiam Motiejui Valančiui širdis apsaltų.

       „Vilkų marčioje“ esama ne vien dzūkiškos melodikos, bet ir grynojo dzūkavimo. Jaučiu didžiulį dėkingumą iš gretimo Gribašai kaimo, iš Margių, kilusiai Stasei Banionytei-Gervienei, profesionaliai vertėjai, kuri padėjo mano dzūkiškuosius ,,inkliuzus“ suredaguoti.

 

       „Vilkų marti“ man buvo viena įdomiausių 2003-iųjų knygų. Kaip skaitytoja norėčiau daugiau sužinoti apie šio romano atsiradimą. Ar autorė, kaip ir romano veikėja, buvo tapusi vilkų marčia?

 

       ,,Vilkų marti“ atsirado labai sunkiai. Rašiau ir perrašinėjau tekstą septynerius ar aštuonerius metus – vis man kažko stigo, o kažko buvo per daug. Viskas prasidėjo nuo rankraščio, paskui buvo rankraštį menkai teprimenantis mašinraštis, dar vėliau – kompiuterinis variantas… Galiausiai iš 300 puslapių teksto beliko tiek, kiek liko. Paskutinį tašką „vilkų istorijoje“ padėjau kūrybos namuose Visbyje. Ten gimė ir Karilės sapnas, kuomet ji atsiduria keistame žvejų kaimelyje ir ateina iki Vėlių suolelio.

       Romanus dabar kepa kas netingi. Bet užjaučiu tuos, kurie iš tikrųjų suvokia, ko ryžosi imtis sėdę prie romano: suvaldyti šitas audras – anaiptol ne juokų darbas. Net ir labai talentingiems žmonėms romanas ne visada pavyksta. Skaitai ir matai: užtaiso būta stipraus, bet po pirmųjų šūvių autorius pavargo, užduso, o pabaigoje bando šaudyti jau atidrėkusiu paraku…

       Nemanau, kad pagrindinė ,,Vilkų marčios“ herojė Karilė gyvena realiame pasaulyje. Viskas, kas vyksta su ja ir aplinkui ją, veikiau sapnas nei tikrovė. Juoba kad ir Kristupas, baltasis romano vilkas, yra tik pasąmoninių moters geismų simbolis, atėjęs per pasakas ir sakmes.

       Tačiau jokie simboliai neatsigamina šiaip sau: Gribašoje pakako tikrų, ne

pramanytų vilkų. Ne vieną žiemos naktį esu girdėjusi gūdžias jų tuoktuvių giesmes, ne vieno vėsų kailį tyliai glosčiau, neliesdama pirštais tik sukrešėjusiais kraujais apkepusių, mirtį jiems atnešusių žaizdų.

 

       Jūsų poezijoje, prozoje moters balsas yra labai aiškiai identifikuojamas, daugiaklodis, atskleidžiantis įvairias patirtis – nuo mitinių galių pajutimo („Buvau balų laumė / rudai oranžiniais skruostais“) iki šiuolaikinės moters užgaidų („naktį staiga susapnuoji / prancūzišką kostiumėlį“). Eilėraščių rinkinys – „Septynios suknelės“, o dėvėti sukneles, pasak šį rinkinį recenzavusio Benedikto Januševičiaus, vis dar tebėra moterų privilegija. Ar esate kada nors kūryboje sąmoningai pabrėžusi savo, autorės, moteriškumą? Ar skirstote kūrybą į „vyrišką“ ir „moterišką“?

 

       Kūrybos į „vyrišką“ ir „moterišką“ neskirstau. Nebent „vyrišku“ vadintume kietai sukaltą tekstą, o „moterišku“ – visokiausius pasiseilėjimus. Bet grafomanija juk serga tiek moterys, tiek ir vyrai. Šita liga – ne hemofilija ir ne gimdos priedų uždegimas, jai lytis nesvarbu.

       Tačiau vyrų ir moterų psichologija iš tiesų skiriasi (mes – iš Veneros, jie – iš Marso?)! Jei nebūtume skirtingi, ar būtume tokie įdomūs vieni kitiems? Pabrėžtas moteriškumas kūryboje nėra jokia savaiminė blogybė. Viskas priklauso nuo meninės įtaigos ir kokybės.

       Gyvenime aš, tiesą sakant, niekados nesigailėjau, kad gimiau ne berniukas, o mergaitė. Net moteriškų darbų visai nesibodžiu – man patinka ravėti, šlavinėtis, uogienes virti ir agurkus žiemai raugti. Bet patinka ir ,,akmenis skaldyti“ – tuomet išsineriu iš sijonų ir prakaitą nuo kaktos braukiu labai vyriškai.

 

       Kaip gimė mintis „Septynias sukneles“ išleisti „aprėdytais“ rankų darbo dailininkės Izabellos Antinienės viršeliais?

 

       „Septynios suknelės“ buvo jau antras bendras mūsų projektas ir, mano galva, prasčiau pavykęs nei pirmasis – „Stiklo knyga“, 2000-aisiais parodyta Kauno dailės galerijoje, taip pat Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos salytėje.

       „Stiklo knygos“ tiražas – vienas egzempliorius, „Septynių suknelių“ su Izabellos Antinienės – dabar jau Nilsson – ranka ant šilko pieštais viršeliais buvo gal dešimt ar penkiolika... Iš tikrųjų tai – ne poezijos rinkiniai, o žaidimas, performansas, vienkartinis vyksmas.

 

       Kūryba ir meilė. Kas ištinka dažniau?

 

       Meilė ištikti negali. Su meile reikia gyventi. Nuolat. Ištinka vien tik įsimylėjimai. Jų būta – kokia čia paslaptis?

       Netrūksta įsimylėjimo ir mano kūryboje. Gal net yra gausiau, nei pritiktų vaikaičių jau turinčiai moteriai. Ypač rinkinyje „Obuoliai iš meilužių sodų“. Bet nuo skeptikų norėčiau gintis paradoksu: apimta apakimo siautulio nesu parašiusi nė vieno meilės eilėraščio.Visi jie parašyti tuomet, kai šaukštai jau po pietų arba kai nėra, regis, nė menkiausios vilties, jog tasai, dėl kurio tau svaigsta galva, atsakys tuo pačiu.

 

       Iš vieno Jūsų eilėraščio: „spjaut man į drėgną mėnulį – <...> jis pavydi mums mūsų mirties <...> jis amžinas – / vadinasi, / aš už jį laimingesnė.“ Be galo graži mintis. Ir, man regis, itin moteriška („kaip nėščia asilė“, – įvardija save kalbančioji). Arba: „Laibu balsu – laibesniu negu smilgos prabyla / Ėdantis laikas į mus per miglojančią tylą.“ Trapi žmogaus gyvybė, mirties paženklintas laikas – vertingesni už neapčiuopiamą amžinybę?

 

       Mane vienodai jaudina ir žmogaus gyvybės trapumas, ir amžinybės paslaptys, nors nelabai težinome, kas ten mūsų laukia. Kartais svarstau: ar susitikę su Kūrėju, net jeigu to susitikimo vieta būtų Pragaras, nebūsime „pastatyti į vietą“? Ar nebus visoms kūrybinėms ir nekūrybinėms mūsų ambicijoms amen? Juk ambicijų galime turėti tik čia, kur esame gavę žemiškąjį pasaulį ir trapią savo gyvybę. Tai – Didžiojo Dosnumo stebuklas. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad visa, ką darome, tėra tik tretinė interpretacija, nes pirmapradis kūrėjas – Dievas, antriniai kūrėjai buvo tie, kurie gyveno iki mūsų ir kūrė civilizaciją, o mes... Vadinasi, nosies riesti tikrai nėra dėl ko...

 

       Kai skaitau Jūsų eilėraščius, į akis krinta atidus įsižiūrėjimas į smulkiausias gamtos daleles: gėles, augalus, medžius ir vabalėlius – „dobilo lapo liepsnelė dienos akyse...“ Ir susipinantis gamtos ir namų motyvas: „tuoj išauš linksmas vakaras, blindės kere sutamsuos / aukštas lizdas, dar vakar sulytas / ir tuščias kaip miestas, / iš kurio išsibėgau / į debesį šitą: aiman! / nesuspėjusi net parūkyti dorai / ir degtuko į šalį nusviesti, / vėl skubėsiu atgal / ir kartosiu: namų ir namam.“ Iš kur šis artimas ir dabar vis retesnis santykis su gamta?

 

       Kodėl matau mažiausią skruzdėliuką, bandantį į skruzdėlyną parsitempti kone šimteriopai už save didesnę nebegyvą vapsvą? Kodėl atskiriu gaidžio giedojimą nuo gervės klykavimo arba vyturio cyruliavimo? Kodėl apsipūkavusi kiaulpienė ar neišvaizdus bulvės žydėjimas man lygiai gražus kaip ir balta žiedų varške apkrėstos sodo obelys ar kokios nors egzotiškos orchidėjos?

       Esu trečioji karta nuo žagrės. Iš miesto amžinai bėgau. Iš gamtos – ne. Miestas pilnas skubos ir veiklos, gamta gyvena ne mažiau veikliai, tačiau labai oriai. Ji nori, kad orus būtų ir tuo pačiu ritmu besidalijantis žmogus.

       Miestas atima, gamta siūlo. Miestas akina – reklamomis ir dirbtine šviesa, o gamta švyti pirmapradžiais šviesuliais. Joks šuva nestaugia į gatvės šviestuvą. Bet į mėnulį – staugia.

       Kartais tyliai dėkoju Dievui, kad, be visų kitų namų, turėjau Nausodę. Ne tą, kuri aprašyta naujausiame Romualdo Granausko romane „Rūkas virš slėnių“. Labai kitą. Realią. Su aukštomis trešnėmis, pilnomis karstelėjusių uogų ir apsiliejusių dar aitresniais sakais. Su prūdeliu ir lieptu, ant kurio atsisėdus ir koja prastumdžius varlių kurkulus reikėdavo praustis. Su gailiu avių bliovimu saulei leidžiantis ir pieno čiurkšlės melodija į dar tuščio kibiro dugną, kai močiutė Jadvyga pritūpdavo ganykloje ant kraselės melždama savo Žalę. Su kas vasarą aukštus stiebo kardus į dangų keliančiomis, rožiniais žiedais apsipilančiomis babūnėlės Liudvikos Eirono rykštėmis. Su žemuogėmis molio dubenėlyje, į kurį vos penkeriais metais vyresnis dėdė Aloyzas, savąsias uogas jau iškabinęs, prispjaudavo, kad aš pastumčiau dubenį tolyn ir paleidusi dūdas bėgčiau skųstis močiutei... O koks gražus Nausodėje būdavo liktarnos šmėžavimas tarp aukštų pusnynų ant atkasto žiemos tako, kai bočius Stanislovas jau sutemus arba dar nepraaušus eidavo gyvulių liuobą. Kaip meistriškai krosnyje besikūrenančios ugnies atšvaitai šokdavo ant trobos sienų ir lubų keisčiausius flamenko. Kaip kvepėjo pusryčiams verdama šilkinė košė arba gaivi užtrinu pagardintų batvinių rūgštelė per pietus...

       Mieste gimęs ir augęs vaikas nieko to neturi. Ir joks televizorius nepajėgus parodyti, ką žmogiukas gali išgyventi vėsioje, varnalėšų prižėlusioje dauboje už klėties...

 

       Viename savo straipsnių prisiminėte Praną Treinį, pasak Jūsų, nepelnytai užmirštą, nebeskaitomą „pasakorių“. Atsimenu, vaikystėje, vėliau paauglystėje vis perversdavau šio autoriaus romaną „Paparčio žiedas“. Neišvaizdžiu viršeliu ši knyga buvo viena iš tų nedaugelio dulkėjusių lentynose mamos knygų, kurios taip ir neperskaičiau. Vis nesiimdavau – rodės, viliojantis pavadinimas, bet negirdėtas rašytojas, todėl greičiausiai neįdomus. Dabar žinau, kad tokių į vadovėlius neįtrauktų autorių yra ir daugiau. Nuo kokių knygų, turėdama galių, Jūs nupūstumėt dulkes? Apskritai kokius lietuvių autorių tekstus – šiuolaikinius ar klasikinius – išskirtumėte kaip Jums įdomiausius? Ir su kuriais draugaujate?

 

       Ilgiau nemačiusi labai pasiilgstu Daivos Čepauskaitės, Jūratės Onaitytės, Antano Obcarsko, Donaldo Kajoko,Viktoro Rudžiansko... Kai neturiu galimybės bendrauti, renkuosi skaitymą. Skaitau vis dar daug, nors žinau, kad akių netaupau. Skaitymas – vienas iš mano būtiniausių darbų, taip pat smalsumo tenkinimas. Deja, tokių knygų, kurios kerėte užkerėtų, įsiurbtų į save su visais šūdeliais, randu vis rečiau. Matyt, todėl nesibodžiu grąžti prie savo mylimučių. Ratą apsukusi galiu vis iš naujo skaitinėti ankstyvąsias Icchoko Mero knygas, Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ ar „Gyvenimą po klevu“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, taip pat – Grigorijų Kanovičių, Juozą Baltušį, Praną Treinį (jis, beje, ne vien „Paparčio žiedą“ parašė, bet daug kitų aukštaitiškų sakmių!) ir netgi Žemaitę. O tyliais vasaros vakarais, kai į Nemuno slėnį nusileidžia ilgi šešėliai ir gali girdėti pievoje kalant kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys, nebijau atsiversti ir Petro Cvirkos. Savo stiliumi, savo sakinio melodika jie mane traukia.

       Dulkes man patinka nupūsti ir nuo užsienio autorių, kuriuos galiu skaityti originalo kalba: nuo Achmatovos ir Cvetajevos, Bulgakovo ir Paustovskio, Hesse’s ir Brechto...

       Tačiau storiausiais vortinkliais, mano galva, šiandien yra aptukęs Šventasis Raštas. Visos raštijos pamatų pamatas.

 

       2004 m. užsiminėt, kad rašote romaną „Skyrybų kambariai“. Kada sulauksime šio romano? O gal turite kokių nors kitų planų?

 

       „Skyrybų kambariams“ pastaruoju metu namuose jau per ankšta. Šitas „vaikas“ netrukus pasiims mano didįjį lietsargį ir išeis į žmones. Viliuosi, kad knyga pasirodys dar šiemet. Nors didelio reikalo skubėti gal ir nėra: tegul pirmiausia romaną perskaitys tie, kurių reiklumu pasitikiu.

 

       Ačiū už pokalbį.