Vokiečių tyrinėtojas ir keliautojas Aleksandras von Humboldtas bendravo su Prūsijos kaizeriu Friedrichu Didžiuoju, buvo artimas J. W. Goethe's bičiulis, spaudė ranką savo bendraamžiui Napoleonui ir Amerikos prezidentui T. Jeffersonui. Anot amerikiečių filosofo R. W. Emersono, A. Humboldtas, kaip Cezaris ir Aristotelis, yra vienas iš tų regimų stebuklų, kurie kartkartėm pasirodo žemėje, kad parodytų žmogiškųjų sugebėjimų galią ir mastą. A. Humboldtas sykiu su savo broliu davė vardą Humboldtų universitetui Berlyne ir draugijai, kuri jau daugiau kaip šimtmetis skiria premijas ir stipendijas tyrinėtojams iš viso pasaulio.
Neseniai vienas Vokietijos TV kanalas paskelbė žymiausių visų laikų vokiečių sąrašą, kuriame A. Humboldtas – šešiasdešimt pirmas, po buvusio „Formulė-1“ lenktynininko H. H. Frentzeno. Matyt, tėvynėje jis nėra labai žinomas ar vertinamas, nors kitose šalyse šis pasaulinio garso žmogus tebeminimas iki šiol. Amerikoje yra A. Humboldto įlanka ir A. Humboldto apskritis, Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje – A. Humboldto kalnai, tačiau dažniausiai jo vardas tariamas Pietų ir Vidurio Amerikoje, kurias jis apkeliavo. Čia su A. Humboldto vardu susiję daugiau kaip tūkstantis vietovių, miestų, ugnikalnių, dykumų, augalų ir gyvūnų rūšių.
Vokietijos leidykla „Eichborn“ pernai pradėjo vykdyti didelį A. Humboldto „projektą“ – jau išėjo per tūkstantį puslapių turintis jo veikalas „Kosmosas“, „Koldirjerų vaizdai ir Amerikos čiabuvių paminklai“ ir kt. knygos. A. Humboldto pasaulio aprašymas, suprantama, gerokai senstelėjęs, tačiau leidėjams rūpėjo plačiau pagarsinti šį iškilų vokiečių švietėją, negailėjusį nei savo pinigų, nei laiko iš tiesų globaliems tyrinėjimams. Rašytojas H. M. Enzensbergeris, ne viename interviu pabrėžęs savo susižavėjimą A. Humboldtu, išreiškė ir savotišką skaitytojų persisotinimą šiuolaikine literatūra: „Tarp šiandienos istorinių ar mokslinių knygų du trečdaliai yra apie karą, holokaustą, pasaulio pražūtį ar gamtos naikinimą... Aš jau nebeturiu jokio noro skaityti gal penkiasdešimt penktą Hitlerio biografiją“.
Globalizavimo ideologijos paveikti žmonės jau seniai prarado tai, ką anais laikais turėjo A. Humboldtas: smalsų domėjimąsi pasauliu, mokslo žinių troškimą, atsidavimą savo darbui, organizacinius sugebėjimus, kurie jam labai pravertė kelionėse. Jis su romantišku atkaklumu stengėsi aprėpti mokslinius anų laikų pasiekimus. J. W. Goethe sukūrė sąvoką „pasaulio literatūra“, A. Humboldtas – „pasaulio mokslas“. Jis mėgino suvokti visatą („kosmosą“) ir jos raiškos formas. Išskyrus L. da Vinci (XV a.), C. Leibnicą, o vėliau ir A. Humboldtą (XVIII a.), pasaulis, ko gero, daugiau neturėjo tokių reiklių ir visapusiškų tyrinėtojų. Modernūs laikai, deja, nėra palankūs tokiems šviesuoliams.
Jis gimė 1769 m., augo Tegelio pilyje netoli Berlyno, ši buvo jų šeimos nuosavybė, jam nestigo nei pinigų, nei išsilavinimo ar informacijos, bet savo gimtąjį lizdą jis vadino nuobodulio pilimi. Mirus motinai, Aleksandrui atiteko nemažas palikimas, tik tada jis galėjo atsisakyti valstybinės tarnybos Prūsijoje ir leistis į kelionę, kuri veikiau priminė avantiūrą.
1799 m. jis sykiu su botaniku A. Bonplandu išplaukė laivu į Pietų Ameriką, ten beveik porą metų praleido Venesuelos džiunglėse, paskui dar penkerius metus keliavo po Kolumbiją, Ekvadorą, Kubą, Meksiką, visur nešiodamasis mikroskopą, sekstantą, teleskopą ir kitokius prietaisus. Čia jis tyrinėjo Amazonę, Orinoką, įkopė į penkių tūkstančių metrų aukščio Čimboraso ugnikalnį. Vilkėjo tokiems žygiams nepritaikytu prūsiško kirpimo švarku, avėjo paprastais batais. Stebuklas, kad apskritai išliko gyvas, išsisaugojo nuo krokodilų, nuodingų gyvačių, panterų, uodų. Prūsijos didikas nepabijojo savo kailiu išbandyti įvairių augalų ir gyvūnų nuodus, pajusti haliucinogeninį jų poveikį. Nuolatos kruopščiai rašė savo dienoraštį, stebėjo beždžionių poravimąsi, tyrinėjo čiabuvių gyvenimą ir misionierių darbą.
A. Humboldtą nustebino džiunglėse gyvenusių indėnų kalbų įvairovė. Jis ypač domėjosi Maypureso kaimelio indėnų kalba, kurią rūpestingai aprašė, palikdamas nūdienai neįkainojamą turtą. Vienoj lūšnoj jis pamatė ararauną, kuri kažką pati sau kalbėjo, vietiniai paaiškino, kad papūga kalba nesuprantama, neseniai nuo ligų išmirusios atures genties kalba. A. Humboldtas suprato, jog pasaulis tampa skurdesnis, kai miršta bent viena jo kalba.
Grįžęs namo, 1804 m. pradėjo ir likusį gyvenimą rašė svarbiausią savo veikalą „Kosmosas“, pakildamas į aukštybes iki dėmėtų dangaus ūkų, dvigubų žvaigždžių ir vėl nusileisdamas prie gyvūnų, augalų, prie vandenyje ir žemėje gyvenančių mikroorganizmų. A. Humboldto gamtos paveikslas nepanašus nei į suklasifikuotą C. Linnaeuso, nei į svajoklišką J. J. Rousseau. A. Humboldtas – empirikas, mokėjęs daugiau nei dešimt kalbų, pradininkas daugelio disciplinų: biologijos, zoologijos, klimatologijos. Kaip archeologas jis daugiausia tyrinėjo inkų, majų, actekų kultūras, kaip geologas aprašė vulkaninių jėgų veikimą, o kaip vandenynų geografas nubraižė jūrų sroves.
Be to, jis buvo puikus pasakotojas, džiaugsmingai sveikino prancūzų revoliuciją, neišsižadėjo jos nė tada, kai buvo pakviestas į Prūsijos karaliaus rūmus ir tapo kaizerio dvariškiu bei patikėtiniu. Jis buvo aukštuomenės europietis, atkreipęs pasaulio akis į menkai pažintus žemynus, pasisakęs prieš kolonializmą ir ekologinį plėšrumą. Jis tikėjo švietėjiškom ano meto idėjom, žmogaus galiom ir sugebėjimais. Tai buvo neramios sielos žmogus, tikras darboholikas, net senatvėj miegodavo vos keturias valandas, rašė, rūpinosi savo veikalų leidyba, Berlyne tūkstančiams mokytojų, kepėjų, mūrininkų pasakodavo apie savo ekspedicijas. Mirė 1859 m., palaidotas iškilmingai kaip koks karalius. Tačiau jo kūriniai buvo išversti į kitas kalbas (daugiausia rašė prancūziškai) ir išleisti tik praėjus pusantro šimtmečio.
Anot A. Humboldto, pavojingiausia pasaulėžiūra yra tų žmonių, kurie patys nėra matę pasaulio.
Parengė Z. MAŽEIKAITĖ
