Recenzijos, anotacijos

 

Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

 

 

Rasa Aškinytė – jau gerai žinomas veidas ir atpažįstamas vardas lietuvių literatūroje. „Glesum“ – tai ketvirtasis autorės kūrinys suaugusiesiems (2009 m. išleista ir knyga vaikams „Beveik varlės“). R. Aškinytės romanas „Lengviausias“ (Vaga, 2011) įtrauktas į akcijos „Metų knygos rinkimai“ vienuolikos geriausių knygų sąrašą, o kūrinys „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ (Vaga, 2013) 2014 m. „Metų knygos rinkimuose“ tapo geriausia metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vienas stipriausių šios autorės bruožų – gebėjimas stebinti, keisti romanų audinius ir imtis naujų iššūkių. Nuo gana abstrakčių kūrinių R. Aškinytė gręžiasi į konkrečią istorinę medžiagą – „Glesum“ veiksmas vyksta II a. aisčių žemėse. Pačios autorės teigimu, „mes linkę arba nuvertinti istorinę praeitį („II amžius? Ką jie ten išvis sugebėjo...“), arba pernelyg ją romantizuoti. Aš siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo. Žinoma, kiek tai išvis įmanoma“ (interviu portale www.15min.lt). 

Toks užmojis intriguoja ir leidžia tikėtis, kad „Glesum“ bus istorinis romanas. Tačiau atsivertus kūrinį paaiškėja, kad romanas daugiasluoksnis – istorinių detalių tiek, kiek reikia, o toliau gilinamasi į mitologijos, lemties, filosofijos pradmes, piešiami vaizdingi psichologiniai pagrindinių veikėjų portretai. Knygos struktūrą rikiuoja žvaigždynai – septynios knygos dalys sudėliotos pagal Mažuosius Grįžulo Ratus, o visi skyriai dar dalijami į septynis poskyrius, kurių pavadinimai vienodi (Sniegas, Vanduo, Kraujas, Rūkas, Midus, Ašaros, Pienas), jais kiekviename skyriuje ir varijuojama. Marius Burokas, komentuodamas tokį struktūrinį romano sprendimą, teigia: „Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti, ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-02-m-burokas-kalbaknisiu-keliones-i-praeiti-ir-kitus-zemynus-knygu-apzvalga/147244).

Man regis, toks struktūrinis sprendimas darniai siejasi su skyrių tekstais – aišku, jog II a. aisčių genties atstovams dangus buvo pagrindinis žinių apie svarbiausius pasaulio gyvybinius procesus šaltinis. Kita vertus, tai liudija ir mitologinę, religinę potekstę, subtiliai primena apie nuo žmogaus nepriklausančių procesų egzistavimą, gal net jų viršenybę. Taigi – iš tiesų atveriamos durys papildomoms interpretacijoms.

Šioje recenzijoje ir norėtųsi labiau atverti „viršprasminį“, mitologinį, filosofinį, socialinį, psichologinį romano klodus. Kalbant apie istorines žinias – viskas, regis, tikslu, aišku ir neperkrauta – akiračiui praplėsti ir smalsumui sužadinti užtenka, neužgožia psichologinių įžvalgų, filosofinių idėjų.

Taigi koks yra romano chronotopas? Kaip jau minėjau pradžioje – daugiasluoksnis, polifoniškas, realiąją, kasdienių papročių ir apčiuopiamo, medžiagiško pasaulio atributų (detaliai aprašomi prekybos įpročiai) prisodrintą tikrovę keičia sakmiška, sapniška, sukeistinta, mitologizuota būtis. Vyraujantis Dievų Motinos kultas, „senos bobos su vilkų apgriaužta koja“ archetipas tarsi liudytų matriarchatinės bendruomenės apraiškas, tačiau medžiaginį pasaulį vis tik valdo vyrai. Nors romano moterys yra godžios, kerštingos (Gondo žmona Selija), gaivalingos žiniuonės (boba vilkų apgriaužta koja), juslingos (Glesum – Blindė) – jos laikosi bendruomenės nustatytų taisyklių, klusniai atlieka savo vaidmenis ir pripažįsta vyrų viršenybę išoriniame pasaulyje. Taip „boba“ paklūsta Gondo valiai ir nunuodija visą jo varžovo šeimyną, taip Glesum tampa vėjo papučiamu šiaudeliu: „Nerėkiau, seniai buvau nustojus rėkauti, prašytis pagalbos ar melstis, žinojau, kad bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. Būsi mano Glesum, pasakė, o kas man, dar ne tuo esu buvusi“ (p. 43).

Tačiau čia išryškėja autorės kuriamas paradoksas – romano moterys nėra silpnos, trapios ar visiškai užengtos būtybės. Jos gaivališkos, juslingos, tačiau taip „ne iki galo“, tik tam tikromis progomis, lemčiai leidus, ir tik savosiose sferose – gimtyje, aukojimuose, motinystėje, gydymo srityje, kiek įmanydamos stengdamosi išlikti „proginėmis“ savo kūno ir minčių šeimininkėmis. Taip Selija nusprendžia daugiau nebegimdyti, sena boba vilkų apgriaužta koja nepaiso kitų reikalavimų ir įnorių, o Glesum apsiima globoti ir visokiais būdais stengiasi apsaugoti pamestinukę. Moters galios apraiškos itin išryškėja per šventę, iniciaciją, apeigas, skirtas Didžiajai motinai pagerbti. Patiriama sukeistinta tikrovė, karnavalinė būtis leidžia nuvainikuoti „vyrišką“ pasaulį ir apvainikuoti moterystės patirtis, skleistis moteriškojo archetipo galioms: „Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta“ (p. 28). Taigi romano moterys dar nėra iki galo „bėgančios su vilkais“ ir visiškai neišpildo „laukinės moters archetipo“ – moterystės galios suspįsta probėgšmiais, sulaukus tinkamos progos.

Apskritai romano veikėjai įkūnija tam tikras archetipines duotis: boba vilkų apgriaužta koja primena Baba Jaga figūrą, Kirnius – rūmų juokdarį arba kvailelį, Gondas atitinka valdovo, karaliaus figūrą, Selija yra archetipinė pamotė, o Glesum – našlaitė-podukra. Mitologinį romano pasaulį pastiprina minėtieji religiniai-apeiginiai ritualai, moterų šventės, aukojimai, ir kelis sykius romane pakartojamas Ugnies mitas.

Kita romano stiprybė – traumos, priežasties ir pasekmės ryšiu gerai atskleistas veikėjų psichologinis tapsmas. Nutrynę istorinį skirtybių luobą (jie gyveno taip – mes jau visiškai kitaip), skaitydami romaną atrandame universalią psichologinę-filosofinę kvintesenciją. Tai yra „Glesum“ byloja apie pamatinį žmogiškumą ir pamatinius dalykus, tad skaitytojas gali iš dalies susitapatinti su visai kitokio chronotopo žmogumi. Romane sumaniai atskleidžiamos ribinės situacijos, psichologinio tapsmo kontekstas – paaiškinamos Kirniaus „išprotėjimo“, Glesum baikštumo, keistumo ir nekalbystės, Selijos godumo, kerštingumo ir žiaurumo priežastys, jos leidžia geriau suprasti veikėjų charakterius. Filosofinis romano klodas skatina klausti apie giliuosius žmogiškumo modusus, apie esmes ir paskirtis, likimo ir atsitiktinumo ryšį, artumo ir pripažinimo poreikį.

Galvoju, su kuo šį romaną palyginti? M. Burokas minėtoje knygų apžvalgoje „Glesum“ artina prie orientalisto Romualdo Neimanto istorinės nuotykių apysakos „Gintaro kelias“, Jimo Crace’o romano „Derlius“, Paulo Kingsnortho „Budynių“, Hannah Kent romano „Paskutinės apeigos“. Man mitologiniu, sukeistintos tikrovės klodu, karnavališkumo epizodais R. Aškinytės romanas priminė Sauliaus Tomo Kondroto knygose kurtą pasaulį.

„Glesum“ – talpi knyga. Pasiilgusiems istorinių žinių, norintiems paklaidžioti gintaro keliais, besidomintiems tautos ištakomis, narpliojantiems moteriškumo ir vyriškumo sampratas, besiilgintiems mitologizuoto literatūrinio pasaulio patiks daugiasluoksnis Rasos Aškinytės romano erdvėlaikis. Pabuvoti jame, mano galva, ver