tekstai.lt

Vaiva Markevičiūtė. Ar labai bijai mirti? (M. J. Urbono „Dvasių urna“)

Recenzijos, anotacijos

 

Mindaugas Jonas Urbonas. Dvasių urna. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gruodis_dvasiu_urna.jpg

Pirmosios knygos dažnai būna nedrąsios, naivokos, nepretenduojančios į skaitomiausių knygų dešimtukus ar knygynų vitrinas. Skaitydamas debiutus ir matydamas taisytinas vietas, klišes ar autoritetų mėgdžiojimą, dažnas atlaidžiai šypsosi – juk tai pirmoji knyga, reikia jaunąjį kūrėją palaikyti, nesukritikuoti, kad šiam nedingtų noras rašyti, draugiškai priimti į literatų bendriją ir, švelniai pabaksnojus į teksto trūkumus, skatinti tobulėti. Viso to (beveik) neprireiks kalbant apie Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį „Dvasių urna“, šiemet laimėjusį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą, kaip ir nereikėjo kalbant apie 2014 m. konkurso laimėtoją Tomą Vaisetą. Rašytojų sąjungos leidykla vėl džiugina tvirtu geros prozos rinkiniu. Gal tam įtakos turi ir debiutanto amžius – M. J. Urbonas skaičiuoja dvidešimt aštuntuosius metus, o anksčiau debiutavęs T. Vaiseta buvo dvejais metais vyresnis. Taigi iš pirmųjų naivių paaugliškų tekstų jau išaugta, jie nugulė stalčiuose, kultūriniuose žurnaluose arba, kaip kad rašo M. J. Urbonas ketvirtajame knygos viršelyje, „kažkur prašapo“.

Recenziją pradėjus pagiriamuoju žodžiu, reikia pabrėžti, kad kone kiekviename rinkinyje, nesvarbu – prozos ar poezijos, būna stiprių ir silpnesnių tekstų. Taip yra ir M. J. Urbono knygoje. Silpniausios čia yra novelės „Mamos rankinė“ ir „Pamiršti išnykusios jūros krantai“, ant ribos balansuoja „Undinė“. Tačiau visa pranoksta trys stiprios, brandžios ir, be jokios abejonės, prikaustančios novelės „Kuždesiai anapus fotografijos“, „Siekiant mėnulio“ ir „Vilkas“. Tačiau prieš pasineriant į tai, kas knygoje gerai, reikia ir truputį pakritikuoti. Kaip ir dažnoje debiutinėje knygoje, vis dėlto neišvengta klišių, nors jų nėra daug. Galima pabaksnoti į konkrečias vietas: „jautė kaip voras, į kurio tinklą įkliuvo muselė“ (p. 6), „tėvas šypsosi ir nusivilkęs švarką apgaubia tave lyg paukštis sparnu jauniklį“ (p. 20), „kažkur pasaulyje pirmą kartą pakyla ir, išskleidęs užaugusius sparnus, skrenda jau nieko nebijodamas paukštis“ (p. 28), „vaizduotė plečiasi lyg ant baltos medžiagos nutiškęs kraujo lašas“ (p. 57), „guli priveiktas velnio lašų“ (p. 57), „praskrenda vėjuoti kirai, jie primena nepavytą laisvę“ (p. 110). Į akis krenta ir gremėzdiški žodžiai, lėtoje teksto tėkmėje riogsantys kaip į mažą upelį išmestos padangos: „depresijos pūlinys“ (p. 6), „liežuvių buldozeriais sustumtas žodžių sąvartynas“ (p. 26), „Tai tarsi satisfakcija, tarsi manifestas prieš visus, kurie turėjo tėvą“ (p. 27). Klausimų kelia ir keisti palyginimai ar ne visai pagal reikšmę vartojami žodžiai: „Jo plaukai riebaluoti ir kvepia pagalvėmis“ (p. 19), „mama murkdo tėvo drabužius į celofaninius maišus“ (p. 21), „alkūnių sparnelius aptraukia šašų rožės“ (p. 34), „šaukšteliu ėmė kaišti tyrę“ (p. 122). Tačiau tai tik lengvai ištaisomos smulkmenos.

Vertindama noveles pagal stiprumą, sąmoningai nepaminėjau pirmosios ir paskutiniosios („Pasjansas“ ir „Dvasių urna“), nes be kitų tekstų jos tiesiog nefunkcionuotų. Tai prologas ir epilogas: pirmajame trys šmėklos – Jurga Ivanauskaitė, Virdžinija Vulf ir Frida Kalo – eina per seną, ištuštėjusį kaimą, mėto chrizantemas ir kalbasi apie mirtį, negailestingai šienaujančią prasigėrusio kaimo gyventojus. Kaimo ir mirties temos varijuojamos visoje knygoje. Epiloginėje novelėje jau minėtos šmėklos ir visi knygos veikėjai nerimsta seno namo palėpėje, primenančioje skaistyklą. Ir prologas, ir epilogas labai teatrališki, turi pjesėms būdingų bruožų. Tekstus lengva ranka pavyktų išskaidyti į dialogus ir remarkas, o tada perkelti į sceną. Tačiau tarp šių pradžios ir pabaigos tekstų esančios kitos šešios novelės su pjesėmis nebeturi nieko bendro. Tai techniškai puikūs, žanrą atitinkantys tekstai su intriga, ryškiais veikėjų paveikslais, taikliomis pabaigomis ir tiesiai į dešimtuką pataikančiais paskutiniais sakiniais. Tikriausiai dėl stiprių novelių pabaigų vos šimto trisdešimt šešių puslapių knygos nepavyks perskaityti vienu prisėdimu – kiekvienas tekstas reikalauja ne tik atidos, lėto skaitymo (šiuo požiūriu kyla asociacijos su Juozo Apučio ar Broniaus Radzevičiaus kūriniais), taip pat reikia pauzės susivokti, apmąstyti tai, kas ką tik perskaityta.

J. Aputis ir B. Radzevičius čia paminėti ne atsitiktinai. Jų ir Romualdo Granausko, tiek ir taip rašiusių apie kaimą, nepranoks niekas, bet ši tema, kaip matome, nedingsta ir iš jaunųjų prozininkų tekstų. Ir negali sakyti, kad jaunieji varžytųsi su jau minėtais lietuvių literatūros grandais. Šiandienį kaimą jaunimas mato nors labai panašų, bet vis dėlto visai kitomis akimis – čia norisi paminėti ne tik M. J. Urboną, bet ir jaunąjį prozininką Vytautą Varanių, kurio pirmojoje knygoje pjaunama karvė ir tėvo paveikslas turbūt įsiminė ne vienam skaitytojui. M. J. Urbono novelių pagrindiniams veikėjams – berniukams arba paaugliams – kaimas pirmiausia yra vieta, kur gyvena ir miršta seneliai, kur lieka jų dvasios. Vaikų ryšys su seneliais labai stiprus, rodos, stipresnis nei su tėvais. Tai bene ryškiausia novelėje „Undinė“: anūkas su senele šaltą žiemos naktį, kai visame kaime dingsta elektra, guli po patalais vienoje lovoje, klausosi, kaip pūga trankosi į langą ir drasko ant jo prikaltą plėvelę, kalbasi apie Paryžių, į kurį, abu žino, kartu jau nebenuvažiuos. Staiga berniukas paklausia: „Ar labai bijai mirti?“, o senelė ramiai prisipažįsta: „Bijau“ (p. 117). Tarp klausimo ir atsakymo įsiterpia taiklus pastebėjimas: „Tikriausiai reikia pusės sekundės nuspręsti, ar galima pameluoti vaikui. Ir kiek daugiau laiko, kad meluotum sau“ (p. 117). Senelė pasirenka būti atvira, tokia atvira, kad be užuolankų prisipažįsta nežinanti, ar eis tiesiai į dangų, ir mananti, kad senelis tikriausiai eis pragaran.

Kalbant apie Lietuvos kaimą, nuo mirties neatskiriamas ir tikėjimas. Ši tema ryškiausia novelėje „Kuždesiai anapus fotografijos“, kurioje nerimstanti prosenelės dvasia (jokiu būdu ne vaiduoklis!) vaikšto po palėpę, kažko ieškodama. Novelėje pasakojama prosenelės Domicelės gyvenimo istorija prikausto, paliečiamos XX a. vidurio kaimo realijos: slapti abortai, nacių užėjimas, fanatiškas pamaldumas, stiklainyje paslėpti turtai. Kaimo gyvenimas puikiai atsispindi ir kitoje novelėje „Vilkas“: smurtaujantis ir geriantis vyras, kūdikio mirtis, po kurios šis tiesiog ištrinamas iš dabarties ir atminties, lyg niekada ir nebūtų egzistavęs, girti grasinimai pasikarti, išdavystė ir atšalusi sutuoktinių lova, kurią perskyrė „sielvarto upė“ (nutrūkusiems vyro ir žmonos santykiams pasirinkta įdomi metafora). Pastebima, kaip laikas keičia gyvenimo pobūdį, bet įpročiai lieka tie patys: „Rytą apeidavo žemes ir vis rasdavo kokį nors darbą, nors nebelaikė jokių gyvulių. Kaip ir visi senoliai, kruopščiai kaupė visokiausią šlamštą <...>. Sūnus, atvažiavęs iš gretimo kaimo, susiimdavo už galvos, kai pamatydavo, kad visi kampai nukrauti ir nuramstyti nereikalingais rakandais, bet tik pabandyk ką nors išmesti seno vilko akivaizdoje, šis tuoj ims urgzti ir staugti, kad negalima“ (p. 93).

Senėjimo aprašymas, apimantis ne vieną „Vilko“ puslapį, sudarytas iš smulkių, bet svarbių detalių, sukuriančių ryškų psichologinį portretą – individualų, bet kartu ir universalų. Tai ilga, lėta nužmogėjimo istorija – kaip iš šeimos tirono vyras tampa šlapimo nelaikančiu, erdvėje ir laike nebesiorientuojančiu kūnu su atmintyje įstrigusiais praeities vaizdiniais. Panaši situacija ir „Undinėje“ – po insulto ligoninėje gulinti bejėgė senelė nebėra tas žmogus, su kuriuo berniukas naktį siaučiant pūgai kalbėjosi apie mirtį. Senatvė M. J. Urbono novelėse tikrai nėra graži, bet nepaneigsi – realistiška. Jis gaudo tas akimirkas, kai peržengiama buvimo žmogumi riba, kai iš artimo ir pažįstamo senelio asmuo tampa tik kūnu – senstančiu, merdinčiu, nebeatpažįstamu.

M. J. Urbonas labai atidus detalėms. Pirmiausia tai paskutinėje novelėje įvardijamos dvasių urnos: „Atitolinu atminties krantą ir dvasios sugrįžta į savo urnas – batus, švarkus, fotografijas, dienoraščių įrašus“ (p. 131). Tačiau ne mažiau įsimintinos ir kitos, atrodo, mažos, bet labai iškalbingos smulkmenos, pavyzdžiui, palėpės dangtis, kurį vaikas kelia ne rankomis, o stumia galva, duonos riekė su sviestu ir cukrumi, kurią berniukas atneša alkanam draugui, alkoholikės savigarba, kurią gindama ji liepia kaimynei nešerti jos vaiko. Pastarieji du pavyzdžiai – iš trečios stipriosios novelės „Siekiant mėnulio“. Jos centre – jau ne seneliai, o du kaimo vaikai iš skirtingų visuomenės sluoksnių: pasakotojas gyvena pavyzdingoje šeimoje, kuri vakarus leidžia prie televizoriaus, mama sūnų vakarais kviečia eiti namo, o draugo Dainiaus tėvai jo visai nepasigenda ir ne tik nuolat geria, bet tėvas dar ir negailestingai tyčiojasi – kiškių spiras miške pavadina riešutais ir ragina sūnų jas valgyti ir draugus vaišinti. Psichologinis Dainiaus portretas piešiamas pasakotojo akimis, detalėmis, kurias jis pastebi, rodoma ir draugo charakterio kaita: iš už išlikimą kovojančio vaiko, kuris svajodavo apie mėnulį, bastydavosi lauke iki vėlumos ir stovėdavo už draugo, jaukiai gulinčio lovoje, lango, bijodamas eiti namo, kur nežinia ką ras, vaiko, kuris, kaip ir visi kiti vaikai, turėjo potencialą būti kuo tik panorės, po penkerių metų telieka paauglys per muštynes išmuštais dantimis, apsivogęs, traukiantis dūmą prie parduotuvės. Reakcija į tokias Dainiaus permainas pasakotojo pateikiama metaforiškai, prisimenant mėnulį, apie kurį tiek kalbėta vaikystėje: „Staiga pajuntu, kaip mūsų planetos, iki šiol buvusios vienos žvaigždės traukos lauke, ima tolti. Taip nutolo per tas kelias susitikimo akimirkas, kad net nežinau, ar kada buvo artimos. Tikriausiai tai ir yra susvetimėjimas“ (p. 63). Mirtis ir šioje novelėje visada stovi netoliese: vaikai laipioja po ąžuolą, po kuriuo mirusio vyro žmona puoselėja gėlyną, randa pasikorusią Dainiaus motiną („Ji mums nei šypsosi, nei ant mūsų pyksta, tik užsmaugta lėtai sukasi ir atrodo kaip maišas“ (p. 61), kaip galima nujausti, miršta čia ir Dainius.

„Ir mirtis nebus nugalėta“, – perfrazuodamas Dylaną Tomasą rašė Algimantas Mackus, šiai minčiai „nurimusio vandens balsu“ antrina ir M. J. Urbono novelės „Undinė“ senelė: „Visi kada nors mirsime“ (p. 117). Baimę ir vaikui („<...> pirmasis pokalbis apie mirtį prieš užmiegant, kai jokios pasakos taip neįbaugina kaip tas aiškus septynmečio suvokimas, kad viską vieną dieną prarasim ir mirsim“ (p. 118), ir suaugusiajam kelia pati mirtis, bet ne mirusieji. Santykis su jais įvardijamas prologe „Pasjansas“: „Mirusieji paprasčiausiai dirba mirusiųjų darbą, ateina į sapnus, leidžia prisiminti žiūrint senas fotografijas“ (p. 5).

Ant visų knygos puslapių tarsi uždėtas spaudas memento mori. „Dvasių urnos“ primena, kad prosenelių gyventa lygiai taip pat, kaip gyvenama dabar, o šios istorijos tampa pavyzdžiais šimtams kitų pasakojimų, slypinčių šimtuose kitų urnų. M. J. Urbonas atidaro savo dvasių urną ir kartu kviečia skaitytoją žvilgtelėti į savąją. Juk pravėrus bet kurio seno namo palėpę, atsivertus kiekvieną seną fotoalbumą, prakalba mirusiųjų daiktai. „Pavasariop tarp senų fotografijų aptinki prosenelės atvaizdą. Jūsų žvilgsniai prasilenkia daugiau nei 60 metų. Žiūri ir galvoji, kad ji, kai spragtelėjo fotoaparatas, pagaudamas atvaizdą, net įtarti negalėjo, jog į ją žiūrės proanūkis, o jos pačios jau nebebus“ (p. 37), – taip prasidėti gali kiekvieno mūsų, atvėrusio savo giminės dvasių urną, istorija. Tik tikrai ne kiekvienas sugebėtume tą istoriją papasakoti taip jautriai ir su tokiu dėmesiu detalėms, kaip tai daro Mindaugas Jonas Urbonas.