tekstai.lt


Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Dabar ruošiame naują leidimą. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai.

Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei. Laiškų yra daugybė, tačiau ne visi tinkami knygai. Ir šiuose kai ką kupiūravau, kai ką pridėjau, nedaug, kad pakeitimai negriautų laiškų autentikos. Eilėraščiai, lydintys kiekvieną laišką, versti mano.

Knyga (leidykla „Kitos knygos“) pasirodys jau 2017-ųjų vasario pradžioje.

 b_600_399_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gruodis_Navakas.jpg

 

1.

 

atsidarius langą, pro jį išėjo rūkalai, o įskrido lapas. keistai susiraukšlėjęs ir panašus į vabzdį. norėjau arba jį mušti, arba glostyti. gerai, jog šalia nebuvo jono biliūno, tas būtų jį neabejotinai nušovęs čingačguko strėle. vabzdžiai sudaro apie devyniasdešimt procentų visų gyvūnų rūšių ir tai geriausias įrodymas, kad nesu vabzdys. veikiausiai aš lapas, o vabzdys – tu, nes tu man ir sudarai devyniasdešimt procentų pasaulio, likusius dešimt palikdama, tarkim, mineralams.

kambarys. dešinėje lordas byronas auksiniuose rėmeliuose, kairėje – jane birkin. sidabriniuose, raudono sidabro (tokio nebūna, tačiau juk žinai mane esant slaptą alchemiką, tad man sidabras gali būti nors ir džinsų spalvos, nors ir senų paltų). šios abi ikonos – toks keistas kontekstinis stereo, užgulantis vidines ausis ir kitus subproduktus ar tai, ką ištvirkę estetai vadina jūros vaisiais.

dabartiniai judesiai mažų mažiausiai nekomfortiški (o komfortą mėgstu). bet rimti dalykai nenuveikiami akimirksniu. tai procesas, bet ne kafkos prasme. matau, jog vystosi teigiamai, neabejotinai pamojuosim jam ranka. farewell, farewell, my native shore, kaip rašė ikona iš dešinės, o ikona iš kairės į tai sudužo, kai jos vyras nuorūka sudegino barą, besifilmuodamas kažkurioje pietinių amerikų.

kažkaip tekdavo pačiam kurtis gyvenimą, nebuvo kas jį atsiųstų skaipu, net nebūdavo nuorūkos, kuri jį sudegintų. ir kūriausi. tas gyvenimas pilnas keisčiausių landų, pro kurias pralindau, net kai kuriose netilpdamas.

norėjau būti laisvas. ir buvau.

norėjau tapti žinomas ir tapau.

norėjau rasti ir radau.

 

bet svarbiausia – kad lapas, įskridęs pro mano langą, tikrai nevirstų vabzdžiu.

virsti tavimi aš nenoriu.

 

p. s. vakaro lyrika tau:

 

Georg Heym

 

Ana Marija

 

Nuo pat jūrų, vakaro žydrynės,

Kriauklių tolimų karti daina,

Baltą paukštį bangos purpurinės

Supa, aukšto lizdo link einą.

 

Tavo burną, liūdesys kur ošia,

Kaip karaliaus arfa kelyje,

Burną, kuri gilią kančią puošia

Nei kapus žydroji lelija,

 

Duokš man šen. Tebus bučiuotis gera.

O, laukinės meilės burtas tu.

Ir nuo tuopų, virš galvų kur šnera,

Sverdi rudi lapai tau skreitu.

 

Nieko. Tik miegai, sapnai. Dar semia

Mus šviesios palaimos valanda.

Ji praeina, kai tamson į žemę

Šaukia paukštė vakaro juoda.

 

Jau ruduo. Žiemos mazgai pilkėja,

Supas horizonte atokiam,

Marios ten, rudens dėmėm apėję,

Tyliai plaukia su šviesa blyškia.

 

Žvelki, burė tarp šešėlių svirdi,

Slenka toly su naktim aukštyn.

Eikšen. Bučinių kančioj numirti,

Rausvą durklą smeigiančioj širdin.

 

2.

 

vėl kažkur išvažiavai visai nakčiai. na ir puiku, eisiu ką nors paskaitysiu, nors ir mendelejevo lentelę.

o pas mus viskas ok. po medžiais stovi amžinus reikalus sprendžiančių vyriškių kuopelės. man jie visi – dadaistai, kalbantys skiemenimis. kartais pro langus lekia rankinukai, o kartais baldai. ruduo dar neskuba į medžius. naktimis priskrenda daugybė plaštakių, gražių, kas be ko. kadais tu mėgdavai nuoga rūkyti balkone, sulaukdavai didžiulio pasisekimo. dabar jau persigalvojai, tad tenka man. ritmas ir formos tokiu atveju kiek kitokios nei zuokoraižių areale. ir gerai.

tačiau čia viskas ok. vaikinai nešasi tuščias bananų dėžes, nežinia kur, nežinia kam. merginos vaikšto girgždėdamos basučių dirželiais. viena jų, įkišus galvą pro audi langą, pabučiavo santechniką. vėjas pamiršo medžius, stovi nebylūs, žiūriu į juos kaip gerasimas į mumu. ką tik praplaukė debesis, toks panašus į karlą marxą, kad norėjau riktelt: karl u klary etc. bet su debesimis kalbėtis sugeba tik aukščiausio meistriškumo samurajai. einu paskaitysiu hagakure, gal pameistriškėsiu, mendelejevo lentelės tam akivaizdžiai nepakaks.

 

p. s. palieku vakaro lyriką ant baro, grįši – rasi.

 

Karl Krolow

 

Meilės eilėraštis

 

Juodas akmuo vyšnios širdy,

Juodas akmuo vyro širdy:

Taip tu nematoma pleveni ore,

Vėjų rožė plaukuos,

Pleveni šiandieniame cukruje, šviesoje,

Šilumoj, kur džiovina pečius

Ir miegą neramų daro.

 

Tavo kvėpavimas stoja dar žalias guobų glėby.

Tavo balsas tarpe dviejų skiemenų sustingsta.

Išsilaisvina tarp dviejų tamsių balsių,

Tylėjimo rašmenų.

 

Ruda peties oda:

          ištiesta pusiaudienio šnabždesiui.

Balta oda šlaunies:

          ištiesta vasaros šnabždesiui.

Man teks atsisakyti jos,

 

Tu esi užu laiko, kurs nuteka venomis:

Juodas akmuo vyšnios širdy,

Juodas akmuo vyro širdy,

Mano širdy.

Tu esi už saldintos degtinės, aliejaus

          ant mano stalo,

Kurį uždegu.

Kurs man šviečia prieš nekantrumą nakties,

Kvepiančios moterimi, moteriai sukurtos.

Tu esi užu žingsnio, gyvenimą nuo gyvenimo skiriančio.

Kur tu esi?..

 

 

 

3.

 

mes ne tokie riboti, kad trankytumės į savas ribas ir stebėtumės, ko čia tie keliai ir krumpliai, ir širdys nudaužytos. mes beribiai. mumyse tiek visko daug. manyje tu. tavyje aš. ir abu be ribų, tad neverta jų ieškoti, o jei kas nors atrodo kaip ribos, apribojimai, negalėjimai, stop ženklai, – visa tai tik iliuzijos tomis minutėmis, kai mes silpni. o iš esmės juk ir silpni nesam, tik tuo metu taip prisivaidena.

kalbėjai apie neveiksnumą. žinoma, toks yra blogai, tačiau reikia žinoti, kaip veikti. ne visada kirtis ar žingsnis yra veiksmas. kartais veiksmas yra laukimas. ir laukimas neretai sunkesnis veiksmas, tačiau rezultatyvesnis. veikti staigiai ne visada reiškia veikti optimaliai, kartais geriau pasirinkti laukimą, žinoma, ne vien pasyvų, o tokį, kai žinai, ko ir kada laukti, ir kas iš to bus. bušido kodeksas samurajui pataria laukti ne ilgiau septynių atsikvėpimų.

kita vertus, kai žinai, ko sulauksi, laukti nebeįdomu.

tačiau sakei norinti šio bei to sulaukti ir sulauktus dalykus pačiupinėti nuo laukimo beveik baigiančiu suanglėti delnu.

jei taip nori iš už stiklo stebėti ir sulaukus rezultato sušukti „bingo!“, tai gal geriau stebėk savo palmę vazone. kol ji užaugs, subrandins datules ir galėsi jas nusiraškiusi skaniai suvalgyti. bandomieji laikotarpiai ne man, nes aš nesu tavo firmos darbuotojas. tavo firmoje aš vienintelis dar nespėtas užmūryti langas.

 

p. s. vakarui vėl else, and nothing else.

 

Else Lasker-Schüler

 

Susitaikymas

 

Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris...

Mes budėkime naktį,

Melskimės kalbomis,

Įpjautomis lyg arfos.

 

Mes susitaikykime su naktim –

Taip gausiai Dievas liejas per kraštus.

 

Mūsų širdys – vaikai,

Kur ilsėtųsi saldžiaalsiai.

 

Ir mūs lūpos bučinio trokšta,

Ko tu delsi?

 

Argi mano širdis nesiliečia su tavąja –

Tavo kraujas vis rausvina man skruostus.

 

Susitaikykime su naktim,

Kai mes myluojamės – nemirštam.

Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris.

 

 

 

4.

 

Virstu kažkokiu plieno luitu, strėlės atšoka kaip žirniai nuo sienos. Man labai brangu tai, kas buvo tarp mūsų, tačiau šiuo metu to nebėra, atšoko kaip sienos nuo žirnių. Ir tavo mantra „grįšiu ir pažiūrėsiu“ man nepriimtina iš principo. Nepažiūrėsi, jei jau užsimerkei. Nebus į ką. Niekas nestovės šeštą prie pašto, aštuntą prie fontano ar vienuoliktą prie giljotinos en attendant Godot.

Galėsi žiūrėti į mūsų sukurtos civilizacijos griuvėsius ir galvoti, kad gali gyventi bet kur ir su bet kuo. Tik niekur nerasi to „bet kur“ ir to „bet ko“. Nors – ieškok, ieškojimas padeda išgyventi, kiekviena iliuzija yra ne mažiau pravarti nei mačetė Amazonės džiunglėse.

O galvodamas apie laukimą, iš tiesų manau, kad mano paminėtoje pjesėje nepasirodė visai ne Godo. Nepasirodė Vladimiras ir Estragonas.

Spėk kodėl.

 

p. s. Vakaro lyrikos? Prašom:

 

Wilhelm Klemm

 

Magiškas pabėgimas

 

Buvo vakaras. Didžiulės bokštų gerklės

Tylėjo. Mes atsisveikinom lyg amžiams

Ir išvykom ten, kur buvo apsistojusi naktis,

Ji noko sunkiose juodosiose vynuogėse.

Mes lyg žuvys nėrėm pro mums pastatytus tinklus,

Įveikėm senosios bei naujosios istorijos tunelius,

Mes matėme jaunatvišką Korintą,

Kankinių likimais mes baisėjomės ir pratinomės prie nuodų.

 

Ant stalo stovėjo stebuklingoji Aladino lempa,

Nušvietus begalinį mąslų laiką,

Oriai mes aplenkdavom blogąsias

Priešiško pasaulio salas.

 

Ant mūs išdžiūvusių širdžių krito skrydžio pelenai,

Mums buvo neramu, mėginome vaikytis vienas kitą,

Ir po visos nakties kelionės, nežinia kiek mylių,

Iš ryto radom mūsų keturias sunkiąsias sienas.

 

 

 

5.

 

kai dama jau grįš iš konstantinopolio, tegu teikiasi parašyti nuolankiam jos tarnui, bestovinčiam po balkonu su liutne ir amfibrachių (tarkim, jog tai gėlės) puokšte. merci beaucoup. yra dar toks daiktas telefonas su visokiom sudėtingom technologijom, kartais vadinamom smsʼais. bet ką aš čia aiškinsiu tokiai emancipuotai damai. nerašei, tad numiriau iš bado ir dabar sėdžiu visagalio dešinėje. dar kaip nors pasiaiškink ir paatgailauk. gal kaip nors prisikelsiu iš visagalio dešinės, donskiškai – be pykčio. pasakyk kokių nors: hėzau, taip ilgėjaus, tik apie tave galvojau... strindbergas niekas, palyginus su tavim... naaa, kur fantazija?

dar gali sušukti: hėzau, kaip poetingai tamsta čia reiškiatės! ir tai bus virpulį kelianti tiesa, nes štai ką 1929-aisiais toks j. tumėnas rašė savo nemirtingame veikale „amžius“:

„Poetinga ekzaltacija dažnai esti pražūtinga meilės išgaravimu, o ūkanotumas ir meilei smilkinimas patarnauja jos nugirdymui, kurs patenka pradžioje, bet ilgainiui kvaišta ir paiksta. ˂...˃ Slaptingas vidaus gyvenimas užlietas gilumoje galingos jėgos ir sujaudintas bei išjudintas vėlės šaltiniuose, rita du mylinčiu, nežinomon bedugnėn, kur dūžta, ištyžta ir naikinas girtoj besąmonėj...“

 

p. s. pridedu dendžio severianino poezą, kadais mano išverstą girtoj besąmonėj.

 

Igor Severianin

 

Uvertiūra

 

Koljė princesei – akordai lyrai,

Žvaigždžių vainikai ir juostų ljė,

O mes, estetai, mes juvelyrai,

Mes juvelyrai tokių koljė.

 

Koljė princesei – dangaus palaco,

Pašaipa, kaltės, „kremtuos“, „myliu“,

Skausmų grimasos veide pajaco...

Koljė princesei – manų eilių.

 

Koljė princesei, koljė princesei...

Bet kas princesė, kas žino ją –

Kuriai tie himnai ir mišios liesis?

Mana princesė – mana svaja!

 

 

 

6.

 

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip mare nostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

mes bendraujam daug. tekstais. tekstai pilasi visais kanalais, kaip šitas lietus. bet niekad mes visko vienas kitam neparašysim, kaip niekad rašytojai neparašys visos literatūros.

kaip kartais gerai lauko neparsinešt į kambarį. kam man kambary tas laukas. o „lauke lyja“ yra graži frazė.

 

p. s. pradėjau nejausti pipirų skonio. suvalgau šaukštelį ir tas kartumas ateina tik po kelių minučių. laikau rankoj tavo žiebtuvėlį. lyg laikyčiau iš kažkur pas mane atskridusį paukštį.

 

p. p. s. štai tau vakaro lyrika. tikiuosi, nespėjo sušlapti.

 

Ivan Goll

 

Druskos ežeras

 

Mėnulis lyg žiemos žvėris laižo tavo rankų druską,

Bet violetu putoja tavo plaukai tarsi alyvų krūmas,

Kur ūbauja patyrus pelėdikė.

 

Štai stovi mums pastatytas ieškotasis svajonių miestas,

Visos jo gatvės juodai baltos.

Eini per blizgų pranašystės sniegą.

Man nutiesti tamsaus proto bėgiai.

 

Namai išpaišyti kreida danguje,

O jų durys iš lieto švino;

Tik viršuj po frontonais auga geltonos žvakės,

Lyg vinys nesuskaitomiems karstams.

 

Bet greitai mums pavyksta rasti druskos ežerą.

Čia mūsų tyko ilgasnapiai ledo paukščiai,

Su kuriais aš vis naktį plikom rankom kaunuos,

Kol šilti jų pūkai atitenka mūs guoliui.

 

 

 

7.

 

kaip gražiai tave nuauksina saulė. tu dabar tikra auksinė jeruzalė – yerushalayim shel zahav. kaip gražiai tave nuauksina mano laukimas. tu dabar kaip mėnulis – sheyn vi di levone. jei mozartas norėtų tave įgarsinti – pristigtų natų. tu aukščiau už natas, spalvas, formas, dydžius, kvapus, vabzdžius ir žvėris. tave man turbūt atsviedė mėnulio kuoka, nes tu panaši į dangų ir, be abejo, į pragarą, nors dėl to nebūčiau toks tikras.

iš tiesų gyvenu ne tik su ta tavęs dalimi, kuri man patinka, bet ir su ta, kuri ne. negalima mėgint filtruoti mylimo žmogaus, galima padėti jam pačiam tapti geresniam, jei matai, kad tam dar esama rezervo. kalambūras primityviausia humoro forma, tačiau šalia žodžio „rezervas“ išsyk prišoka žodis „rezervatas“. mes gyvename mūsų rezervate, mieloji, taigi ir rezervo dar turime – laukinę gamtą, sklidiną romantiškos neapykantos.

dar daug kartų tavęs nekęsiu, nes tai irgi aistros forma. tačiau ši neapykanta veikiausiai irgi bus mikroskopinė mano meilės dalis, pipirai salotose. pipirai savaime labai aštrūs ir vieni nevalgomi, bet salotos be jų nebūtų tokios skanios.

da vinci sakė, kad asmenybė bręsta tiktai tyloje. nesuprantu, kaip tu sugebi bręsti nuolat tarškėdama, lyg laiptais besiritantis puodas. jei nuo šiandienos pradėtume tylėti, prisibręstume iki kararos marmuro.

 

p. s. čia tau kinų poezijos, mano kadais verstos iš unikalios leopoldo staffo knygos „fletnia chińska“.

 

Nežinomas autorius, apie 324 m.

 

Keleivio poema

 

Kai vėjelis kilnoja tavo šilko rūbus, tu panaši į deivę, apsirengusią debesiu.

Kai eini, šilkmedžio žiedai gardžiuojasi tavo aromatu. Kai nešiesi nuskintą alyvą, ji virpa iš susižavėjimo.

Aukso apyrankės apriečia tavo riešus. Mėlyni akmenys žvilga tavo juostoje. Tavo plaukuose susuko lizdą jaspio paukštis. Tavo skruostų rožės atsispindi didžiuliuose tavojo vėrinio perluose.

Kai žvelgi į mane, aš matau sruvenančią upę Jangdzę.

Kai kalbi su manim, girdžiu vėjo šnabždesį savo tėvynės pušyse.

Kai sutemoj tave sutinka raitelis, galvoja, kad jau ėmė švisti, ir išsyk sustabdo žirgą.

Kai elgeta mato tave, jis pamiršta alkį.

 

 

 

8.

 

Jei būtum nuolat sakius: nesuklupk į akmenis, dabar jų liko penki. Po kiek laiko suklupčiau į penktą akmenėlį, visai menką, aguonos didumo, tu sakytum: turėjai nesuklupti, nebeturiu laiko nei noro laukti. Nors laukiama būtų to paties žmogaus, kurį kadais pasirinkai, tu nežiūrėtum, kad iš pradžių klupta į kiekvieną akmenį, paskui į kas antrą, galiausiai į kas dešimtą, o tas paskutinis buvo gal už penkiasdešimties kilometrų. Nesvarbu, tu spragtelėjai pirštais penktą kartą, nelaukdama, kol dar suklupsiu už dviejų šimtų kilometrų, o paskui jau niekad. Nors dulkės ant batų labai traukia ten, iš kur jas ir atsinešiau.

Kaip gera būti dvidešimt trejų. Praeis dar kiek laiko ir visi gyvenimo mechanizmai bus kaip ant delno. Matysi, kaip greitai gyvenimo atradimai virsta praradimais, ar atvirkščiai. Nuostabu, kad gyvenam taip trumpai, nes daugiau praradimų nepakeltume, kaip ir daugiau atradimų. Tik tiek, kiek duota.‌

Ir vis tiek juntu tamistai švelnų ir beveik aistringą palankumą, kurio mano protas jaučia neturįs galimybių suvokti, tačiau širdis beveik neturi galimybių priešintis.

 

p. s. gaudyk, darsyk Friederikė, gražiausia austrų poetė:

 

Friederike Mayröcker

 

nuvys lyg žolė

 

taip pat ir mano ranka ir vyzdys

nuvys lyg žolė – mano koja ir mano plaukai tyliausias mano žodis

nuvys lyg žolė – tavo burna tavo burna

nuvys lyg žolė – tavo žiūrėjimas į mane

nuvys lyg žolė – mano skruostas mano skruostas ir mažoji gėlė

kurią žinai tenai nuvys lyg žolė

nuvys lyg žolė – tavo burna tavo purpurinė burna

nuvys lyg žolė – tačiau naktis tačiau rūkas tačiau tai ko apstu

nuvys lyg žolė nuvys lyg žolė

 

 

 

9.

 

visą naktį skaičiau. vienas straipsnis kaip tik ir buvo apie laikinai išsivažinėjusių porų bendravimą elektroniniais prietaisais. visi būdai panagrinėti, bet rašoma, kad būtina ir kalbėtis telefonu, nes tokiu būdu mažiausiai meluojama. dar įdomu, jog daug didesnius šansus gyventi kartu turi poros, kurių kalbos kodai panašūs. čia kaip tik apie mus, nes mūsų kalbinės improvizacijos – puikus garantas.

ir dar citata: „Įrodyta, kad kaskart, žmogui gavus trumpąją žinutę iš draugo ar šeimos nario, jį apima džiaugsmas. Štai kodėl mokslininkai pataria siųsti sms bičiuliams ar mylimajai be jokios progos, tiesiog nuotaikai pakelti. Sms pozityviai veikia žmogaus psichinę būseną.“ na? kur?

dabar galvoju apie meilės mechanizmus, galbūt reikės apie tai papasakoti keliuose kituose laiškuose. kad ir kokia stipri būtų meilė, ji neturi virsti stabu ir religija, nes tai blokuoja nepriklausomą mąstymą, o atskirais atvejais net ir mąstymą kaipo tokį, palikdama tik lėkimą begaliniu švytinčiu tuneliu.

juk kadaise nuo to paranojiško lėkimo savo meilės tuneliu taip kaliau galvą į sieną, kad smegenys ištiško. praktiškai visos. paskutiniu metu nieko nenorėdavau veikti, tik sėdėti ir galvoti apie.

meilė man būtina, bet meilės beprotybė telieka romanistams ir markizams.

mes pernelyg aistringi ir ne visada ta aistra reiškia, kad padegti namai laiku ir sėkmingai užges. bet protas lemtingą sekundę vis tiek lieka neišplaukęs rimbaud le bateau ivre, girtu laivu. girti tik mes, proto laivas ir tokiu atveju inkaro nepameta, nors kartais jo inkaras įkaista iki raudonumo ir beveik bato užkulniu įmanomas perkalti į labai aštrų peilį.

 

p. s. tad štai dar heymo. nesumaišyk su kleistu. kleistas nusišovė, heymas tiesiog nuskendo, bandydamas gelbėti draugą.

 

Georg Heym

 

Mylinčių mirtis

 

Aukštųjų vartų pusėn jūra traukia,

Virš jos auksiniai debesų stulpai,

Skliaute vėli diena jau vos išlaukia,

O jūrų toliai dar svajos ilgai.

 

„Pamiršk liūdnumą, kurs paliko mus

Vandens žaismėj toliausioj bei dienų

Nuplautą laiką. Kai dainuos skausmus

Ausin tau vėjas, venki jo dainų.

 

Nustoki verkt. Žemai miruolių draugėj

Jau greit gyvensim, toj šaly šešėlio,

Ir amžinai miegosime išvargę

Slaptuosiuos miestuos demonų bei smėlio.

 

Tenai vienatvė mums vokus užspaudys.

Mes nieko negirdėsim juos užvėrę.

Tiktai žuvis, kurios pro langus šaudys,

Ir ošiantį koraluos tylų vėją.

 

Mes viens prie kito liksime prasmegti

Miškuosna dugno, kur šešėliai klūpo.

Tos pačios bangos nešis mus į naktį

Ir svajos gers mums bučinius nuo lūpų.

 

Mirtis švelni. Kaip nieks ji dosniai duos

Tėvynę mums. Ir švelniai mus išneš

Į tamsų kapą rūbuose savuos,

Kur daugelis miegos, ir tu, ir aš.“

 

Tuščioj valtelėj marių siela gieda.

Kurtieji vėjai groja viršum tako

Vienatvėn jūros. Okeanas rieda

Tolyn, juodon naktin, kuri apako.

 

Aukšta banga nešioja kormoraną

Su žalzganų sparnų svaja tamsia.

Po ja miruoliai suka savo ratą,

Lyg blyškios gėlės blanksta gelmėse.

 

Giliai jie grimzta. Jūra čiaupia burną,

Baltai sublizgus. Sudreba kalnai,

Lyg aro skrydis, kai prieš Zundą spurda

Vakarėj jūroj du žydri sparnai.

 

 

 

10.

 

dalykas, būdingas daugeliui šiuolaikinio pasaulio gyventojų, ypač intelektualų: nerimas. jis visuotinis ir iš esmės nėra baisus, svarbu su juo susibūti ir perprasti jo mechanizmus. tačiau užuot taip darę, mes „imame pilį šturmu“. nerimas įveikiamas labai paprastai: suintensyvinant emociją, kiek tik galima. ramybė irgi emocija, tik atvirkštinė, galima ją suintensyvinti iki visiškos tylos. tačiau tai irgi laikinas sprendimas, vedantis į vis didesnę priklausomybę, besibaigiančią krizėmis ir paranojomis. jei jau kas paleido mumyse kristi akmenį, tai jis ir kris.

nebūna absoliučios laisvės, ji visada santykinė. man laisvė neišduoti svarbesnė už laisvę išduoti. o visos tos definicijos ir mokymai „kaip gyventi, kaip galvoti, ką daryti“ yra tam, kad pasimatuotume juos kaip drabužius. vieni tinka, kiti ne, tačiau visi geriau būtų likę kaboti vitrinose. be to, drabužiai, juos padėvėjus, įgauna mūsų kūno formas, taip ir tas gyvenimo išmintis savaip transformuojam. vienatvė (esame apie ją kalbėję), jei tai kančia, gali sietis ir su tuo, jog jautiesi pats sau nepakankamas ir tau reikia paramos, palaikymo ir paguodos iš šalies. kartais realios, kartais iliuzinės. jei tau savęs pakanka, vienatvė visada bus tavo draugė. kuo artimesnis žmogus šalia, tuo labiau jis pabrėžia ir paryškina faktą, kad vienatvė yra visagalė ir niekad nesibaigs.

išorė–vidus, amžina priešstata. galėčiau čia daug prirašyti apie viso to teorijas, bet papasakosiu tiesiog apie švarką. nueini ir nusiperki švarką, iš tūkstančio vieną, nes labai tiko ir patiko. kodėl patiko. todėl, kad vidujai tu jau turėjai ir dėvėjai tą švarką, jis jau buvo tavyje, kitaip nebūtum išsirinkus būtent to. išoriniai dalykai tik vejasi vidinius, dažniausiai – pasiveja.

nerišlios mintys šiąnakt, blaškausi. tarsi laisvė būtų absoliuti, tarsi blaškytųsi krintantis akmuo.

 

p. s. geriau tegu kažkas įžengia.

 

Stefan George

 

Laukų dievo liūdesys

 

Ir taip anos merginos su vainikais

Plaukuos bei rankoj žengiančios iš guobų

Sujauks jausmus ir bus man pražūtingos.

Mačiau iš savo namo pagiry

Žaliuosius bei spalvotuosius laukus

Į švelnų šlaitą kylant. gudobelė

Žemyn ten beria žiedlapių apstumą:

Jos šmėsčiodamos pakele išvydo

Mane. slapčia sušneko ir skubotai

Prajukę dingo neišklausę mano balso.

Neklausę mano fleitos lengvo skundo.

Tiktai kai gėriau iš seklios verdenės

Ji atspindėjo man kaktos raukšles

Bei sruogų smalą. tik tada žinojau

Ką šnypšdamos viena kitai jos šaukė

Kas šaižiai nugrumėjo per uolas.

Dabar man visas džiaugsmas atsisėdus

Prie tvenkinio meškerkotį laikyti

Arba viliojant švelniai liesti pirštais

Per silpną gluosnio fleitą. bet aš noriu

Šį vakarą kai miglos tokios pilkos

Apskųsti Derliaus Viešpačiui kad jis

Nepaaukotų grožio amžinybei.