Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo. „Debesis ateina, reikia plaukti į krantą.“ Į Agnės pastabą niekas nesureagavo. Laive tvyrojo meditacinė tyla, vienintelė iškelta burė vos vos plėvesavo, medžiaga net nebuvo įsitempusi, tik palengva kilnojosi lyg miegančio žmogaus krūtinė. Kaip ir dažną tokią vasaros popietę, ežeras buvo lygus ir stiklinis, susiliejęs su dangumi į vieną kūną, toks ryškus kaip atviruke, kuriame nepagailėta mėlynos spalvos.

Aš jums sakau, tuoj užlis ir sukils vėjas. Plaukiam atgal, nenoriu sušlapt!“ – pyktelėjo Agnė, bet Vytas pasiūlė dar šiek tiek pabūti, jie juk ir taip retai susibėga.

Ei, tai kaip tas pusbrolio bernvakaris?“ – jaukią popietės ramybę Uršulė pertraukė garsiai suplodama delnais.

Jonas nusijuokė. „Būna ir geriau. Susimušiau su jaunikiu ir iškviečiau jam mentus. Chebra buvo ten tokia įdomesnė susirinkus – statybininkai, meistriukai iš garažų ir autoservisų. Visi iš Fabijoniškių, niekas nieko rimtesnio gyvenime nenuveikęs. Visas balius sodyboje truko dvi dienas, praktiškai vienas viską suorganizavau, šventę suruošiau, svečius sukviečiau, viską užsakiau“, – linksmai pasakojimą pradeda Jonas. Agnė atsikemša alaus ir kaip tingi katė nusliuoga žemyn į kokpitą. „Antoška patenkintas atrodė, nes nieko netrūko, o pirma diena sodyboje išvis super praėjo – maudėmės ežere, varėm į pirtį, blevyzgojom visokias nesąmones, žodžiu, viskas vyko taip, kaip priklauso. O kitą dieną, žinot, visi jau buvo kaip reikiant įkalę, tiesa, buvo ten vienas normalus žmogelis, toks Dainius, bet jis antros dienos pavakarę truputį padaugino ir nuėjo pamiegot, o aš likau tų geziukų apsupty. Visą vakarą jie sėdėjo lauke, gėrė ir skaldė medinius bajerius – Šilansko anekdotų lygio. Man pasidarė nuobodu ir pamačiau, kad gretimoje sodyboje, prie ežero, dvi moterys vyną gurkšnoja.“

Vytas balsu užsikvatojo: „Tik nesakyk, kad dėl bobų mušėtės!“ Sunkus debesis grėsmingai artinosi, o erdvėje jau nebuvo tiek daug mėlynos – gražų atviruką tingiai niaukstė tiršti ir pilki pustoniai. Šiek tiek aptemo.

Kamon, dar to betrūko! Tos moterys man į mamas tiktų. Viena jų, pasirodo, buvo ekonomistė, tai pradėjom diskutuot apie mokesčius, politiką.“

Žinau, kad Jonas, girtas būdamas, su savo diskusijom gali užknist iki begalybės, tai nenuostabu, kad kažkas neištvėrė ir…“ – Uršulė atsiduso.

Nesąmonė! Su tomis moterimis tada labai mandagiai kalbėjomės, buvo gera pabendrauti su protingais žmonėmis, nes tie marozėliai su savo šnekom jau buvo įgrisę. Tai va, mums taip jaukiai bešnekant, staiga įsirauna vienas tų geziukų, kažkoks Antoškos draugelis, kurio vardo jau nepamenu, ir nei iš šio, nei iš to užbliauna, kad Kubilius – gaidys. Primetat? Nei iš šio, nei iš to!“

Vytas kvatojasi taip garsiai, kad skamba visas ežeras. Pradeda krapnoti, bet jie nekreipia dėmesio, nes Jonas pasakoja taip smagiai, lyg viskas būtų nutikę ne jam.

Aišku, į kažkokio idioto pezėjimus nereagavom, kalbėjomės toliau, bet tas psichas piktybiškai trynės aplink ir vis bandė įsilieti į pokalbį vapėdamas ką nors visiškai ne į temą. Kubilius mokesčius padidino, rėkė vėl tas asilas, o mes nieko – nekreipėm į jį dėmesio. Žinojau, kad tokiose situacijose geriausia – visiškas ignoras. Bet jūs patys įsivaizduokit – kaip užknisa tokie tipai, ypač kai įsijautęs bendrauji, diskutuoji su įdomiais žmonėmis, o kažkoks girtas lochelis trypsi panosėj ir šūkauja niekus. Žodžiu, kai jau neaišku kelintą kartą jis užbliovė, kad Kubilius – gaidys, aš nutilau. Ir tos moterys nutilo. Paklausiau, kodėl jis taip galvoja.“

Kaime buvo daug gerų dalykų. Virš lygaus kraštovaizdžio plytėjo beribis dangus, o vasaros pabaigoje, kai naktimis spindėdavo gausybė žvaigždžių, erd-vė atrodydavo begalinė, tokia didinga ir neaprėpiama, kad norėdavosi staugti ir basomis pasileisti per laukus į nežinią. Arba bent jau iki artimiausio vienkiemio. Kaime dar buvo obelų sodas – pirmas geras dalykas, kurį pamatydavai pro langą vos pramerkęs iš ryto akis, kai švelni gaiva atsargiai sėlina į kambarį pro mažytę orlaidę, kurią buvai atvėręs prieš miegą. „Kambarius reikia vėdinti, o ant aukšto vasarą ir pastipt iš karščio gali“, – kartodavo močiutė.

Kitas geras dalykas buvo jos žagarėliai – niekas kitas nemokėjo tokių skanių iškepti. Stubos prieangyje ant didelio stalo ji minkydavo tešlą, kruopščiai išpjaustydavo juosteles, pernerdavo tešlinius kaspinėlius, o tada virdavo aliejuje. Atvėsusius žagarėlius gausiai pakrikštydavo cukraus pudra.

Kiekvieną rytą, važiuojant priduoti pieno, reikėdavo praminti dviračiu pro obelų sodą. Duobėtas žvyrkelis, ant kurio galėjai ir dantis išsimušti, skyrė sodą į dvi dalis. Obelys buvo senos ir tvirtos, todėl mėgdavai karstytis jomis, nuo vienos peršokti ant kitos, o kas antrą rudenį obuolių užderėdavo tiek daug, kad nespėdavai visų surinkti, nemaža jų dalis tiesiog supūdavo.

Smagiausia buvo, žinoma, supuvusius obuolius mėtyti į netoliese stovėjusio apleisto ūkinio pastato langus – jie šliužiškai prilipdavo, o vėliau sudžiūdavo. Tokiu atveju svarbiausia turėti dviratį, kad galėtum bet kada pasprukti, bet visų pirma, aišku, reikia apsidairyti, ar tikrai niekas nemato. Sprukti teko ne kartą, turbūt toks ir buvo obuolių mėtymo į langus tikslas. O prasmė – kutenanti nežinia, kaip šįkart viskas pasibaigs.

Jeigu veja – mini iš visų jėgų sukandęs dantis, įsuki į sodą, meti dviratį, neri gilyn ir šoki į pirmą pasitaikiusią obelį. Supykę kaimiečiai vydavosi dažniausiai tik iš inercijos, iki sodo bėgti tingėdavo, o obelyse slėptis visada būdavo saugu. Aišku, vienas niekada neprisiruoštum tokiems žygiams ir nesukauptum tiek drąsos. Dėl to vaikystės vasaras kaime jie leisdavo dviese.

Nafik tuos mokesčius reikia mokėt, nafik tie verslo liudijimai reikalingi, toliau bliovė tas asilas. Žinot, neapsikenčiau ir pasakiau jam, kad mokesčius visi turim mokėt, o tokie kaip jis, kurie juos dangsto ir slepia, yra visuomenės šiukšlės, parazituojantis sluoksnis.

Tada tas kad šoks rėkdamas ir grasindamas, kad man bus šakės! Pasitraukiau į šoną, o jis parvirto ant žemės, nes per daug girtas buvo, neišstovėjo.“

Lietus jau buvo kaip reikiant įsismarkavęs, Vytas rumpeliavo į krantą. Nuo jo gobtuvo varvėjo sunkūs lašai. „Ar tavęs tėvai nemokė, kad ant marozų geriau nesiraut? Vatnikai yra vatnikai. Taškas!“

Palaukit, – sako Agnė. – Bet kuo čia dėtas tavo pusbrolis? Juk ne jis konfliktą sukėlė.“

Taip, ne jis, bet, žinai, chebra jų labai vieninga. Kai tas lochelis grįžo pas saviškius, viena moterų, manrods, ekonomistė, paklausė, ar man tikrai viskas bus okey, kai grįšiu. Nusižvengiau tada, nes kas gali man nutikti?

Grįžtu pas juos, einu basas per žolę ir matau, kad visi sėdi tylėdami ir spokso į mane. Pasijutau kaip linčo teisme. Tada nuo stalo pakilo Antoška ir apkaltino, kad jo draugą įžeidžiau. Baik tu, sakau jam, mes tik diskutavom, o jis per daug išsišoko, pats prisiprašė, neišturėjau, ir tiek. Antoška girtom akim spigina ir toliau savo varo – aš jį mat šiukšle pavadinau, pažeminau, ir už tai mane tuoj iškirs. Visi kiti tyli kaip teatre.

Na ir trenk, sakau, trenk. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad pusbratanas galėtų iki tokio lygio nusirist! Maniau, susiprotės ir nusiramins, bet jis man, žinokit, kad kirto, kad tvojo kumščiu į veidą iš peties! Basas buvau, tai paslydau ir parvirtau. Negalėjau patikėt tuo, kas vyksta. Kiek kartų savo chebroj esam ir įvairių diskusijų turėję, ir ginčijęsi, net apsipykę, bet gyvenime nebuvo, kad kas nors imtųsi kumščiais aiškintis!

Žinojau, kad kai jau guli, geriausia užsidengti galvą. Taip ir padariau. Tada pajutau spyrius – Antoška spyrė ne vieną kartą, dar kažkas prisijungė jam padėti, bet nieko nemačiau, tai negaliu pasakyti, kuris ar kurie.

Vėliau atsistojau, vis dar negalėjau patikėti tuo, kas čia įvyko, išvadinau juos tipiniais marozais iš Fabų ir pasakiau, kad net Andreika, Antoškos vyresnis brolis, niekuo nuo jų nesiskiria. Ko čia žvengi, sakau jam, tu ne ką geresnis už visus – vyresnis esi, galėtum savo broliuką pamokyt truputį, bet nė piršto nepajudinai. Tada nuėjau ir pažadinau tą Dainių, jis jau buvo prasičiūchinęs ir galėjo vairuoti. Iškviečiau mentus, bet vėliau persigalvojau ir atšaukiau iškvietimą. Dainius nuvežė mane į ligoninę.“

Uršulė padėjo Vytui išseginėti burę, Agnė buchtavo virves. „Į vestuves, spėju, nėjai?“ – pasiteiravo sviedusi virvių ryšulį į kajutę.

Jonuk, Antanuk! Žagarėliai!“ – atsklinda į sodą močiutės balsas. Tiedu tupi obelyse, juos skiria duobėtas žvyrkelis, ant kurio numesti du apdulkėję dviračiai. Šiandien obelys buvo jų namai – Jonui priklausė dešinioji sodo pusė, o Antanukui – kairioji. Pagal jų seną susitarimą viena obelis yra vienas butas. Kiek butų iš viso turėjo šie nekilnojamojo turto magnatai, nė vienas tiksliai nežinojo.

Matai, kiek turiu butų, – grauždamas obuolį, giriasi Antanukas. – Galiu gyventi, kur tik noriu!“

Nesąmonė! Maniškiai geresni!“

Lyg norėdamas tą įrodyti, Jonas keliskart šokteli ant tvirtos šakos, obelis susiūbuoja ir tą pačią akimirką jis paslydęs krenta žemyn. Nukrenta ant nugaros, galva trenkiasi į žemę, net akyse aptemsta. Antanas sureaguoja žaibiškai – kaip tarzanas nusliuogia nuo savo medžio ir keliais šuoliais atšokuoja iki pusbrolio. Ar susižeidei, klausia. Jonas sumurma, kad viskas gerai, tik galvą truputį... „Tuoj pat varom namo! Tu man šitaip nejuokausi.“

Ir šiandien juos tebeskiria tas duobėtas žvyrkelis.

Kai dviese važiavo namo, apie bernvakarį Jonas Agnei papasakojo ne taip nerūpestingai ir linksmai kaip jachtoje. Buvo jau sutemę, smarkiai lijo ir valytuvai vos spėjo švytuoti.

Vis dėlto man skaudu, kad taip įvyko. Ir žinai, kas skaudžiausia? Antoška neatsiprašė. Nei kitą dieną, nei dar kitą. Aš jam šventę suruošiau, išrinkau sodybą, viską užsakiau, sumokėjau, kai kurie net pinigų nesiteikė atiduoti. Stengiaus dėl jo, o jis man tokį šovė. Negana to, dar pripasakojo savo tėvams, kad pats ant visų užsiroviau ir prisiprašiau į dantis.

Net motina mane protino, kad gal išgėręs būnu per daug stačiokiškas, gal per tiesmukas. Taip, suverskime kaltę Jonui. Aišku, kai viską jiems smulkiai nupasakojau, ir žmona, ir motina nuomonę pakeitė, niekas iš mūsų nėjo į tas vestuves. Nors mūsų giminės visada artimai bendravo. Su Antoška nuo vaikystės sulipę būdavom – visur kartu, visada išvien. Kaip kumštis.

Tik vėliau, kai su šeima persikėliau į Vilnių, kiek nutolome. Atsirado kiti draugai ir panašiai. Po išsikraustymo viskas labai pasikeitė, bet, nors mūsų gyvenimo būdas ir požiūris į viską smarkiai skyrėsi, matai, jis toks paprastesnis yra, jokio aukštojo mokslo nebaigęs, iškart po šūlios pradėjo su tėvuku kažką verslaut, su mašinom dirbt, žodžiu, pasuko kitu keliu nei aš, vis tiek buvom artimi. Kaip broliai, supranti? Gal ta chebra kažko užpavydėjo, gal jie jautės prastesni...“

Tie vatnikai tave suspardė, Jonai, o pusbrolis pradėjo pats pirmas. Taip elgias tik marozai, ir nėr čia dėl ko graužtis.“

Kai gulėjo ant žolės rankomis užsidengęs galvą, norėdamas bent kiek apsisaugoti nuo spyrių, jis stipriai užsimerkė ir akimirką pajuto didingą begalybės jausmą, kai stovi laukuose, o virš tavo galvos – neaprėpiamas, juodas dangus. Negi dabar spirs, galvojo, negi aš čia iš tiesų guliu, o jis man spirs? Nejau taip gali būti?

Pajutęs pirmąjį smūgį nustebo, kad skausmas nėra toks nepakeliamas, o galbūt jį palengvino nusiteikimas ir žinojimas, kas laukia. Galva degė. Gulėdamas ant žolės ir spardomas jis spėjo prisiminti ir žagarėlius, ir obelis, ir ūkinio pastato langus. Dabar jau per vėlu sėsti ant dviračio ir išvažiuoti, vėlu sprukti.

Tada nukrėtė baisi mintis – o kas bus, jeigu jį užmuš? Gal skausmo nebejaučia, nes yra išgėręs, o gal dėl to, kad jis – jau pakeliui į begalybę? Gal atsikels gaiviame obelų sode, tame pačiame, jau seniai nebeegzistuojančiame sode, kuris pasiliko tolimame vaikystės išmatavime?

Smūgių kruša, greita ir smarki kaip ant žemės byrantys purtomos obelies vaisiai, baigėsi, žingsniai nutolo. Kurį laiką Jonas dar gulėjo rankomis užsidengęs veidą, paskui, įsitikinęs, kad jie pasitraukė, lėtai atsistojo. Pirmiausia išvydo Andreiką.

Visi jūs – marozai iš Fabijoniškių! – suriko drebėdamas iš pykčio. – Tik apgailėtini marozai spardo gulintį, tik tokie kaip jūs!“

Pats prisiprašei“, – leptelėjo kažkas iš kompanijos, galbūt Andreika, nes jis stovėjo arčiausiai.

O tu! – spjaudydamasis tūžo Jonas. – Tu ne ką geresnis! Vyresnis esi, galėtum paauklėt broliuką, bet esi lygiai toks pat marozas kaip ir kiti!“

Dabar visi tylėjo. Ir Antoška tylėjo – stovėjo nunarinęs galvą, vengdamas pažiūrėti jam į akis. Kažkas jo viduje kuždėjo, kad pasielgė neteisingai, bet juk negali suskysti draugų akivaizdoje. Pamokė niekšelį, nes pats prisiprašė, – Jonas amžinai prisiprašo. Juk jis visada dėjosi geresnis už kitus, atsirado mat ponas protinguolis – išvažiavo į miestą, užsikalė babkių ir vaizduoja, kad labai daug gyvenime pasiekė. Išvažiavo, spjovė į viską ir susidėjo su visokiais arogantiškais durniais, prisimokė protingų frazių, žarstosi jomis per giminių balius, galvoja, kad už visus aukščiau stovi. Velniop jį, gavo, ko nusipelnė.

Ar pameni močiutės žagarėlius, Antanuk? Pabandžiau atkurti jos receptą“, – mama šypsodamasi mostelėjo į saldų vaišių stalą, ant kurio puikavosi milžiniškas cukraus pudra apsnigtų žagarėlių kalnas. Svečiai jau buvo kaip reikiant įsiaudrinę – vieni šoko, kiti, praradę motorikos įgūdžius, kėksojo ant suolų, o Antoškos šviežiai iškepta žmona su draugėmis kikeno prie stalo, tuštindamos naminės mišrainės dubenį.

Kai per vestuves kas nors paklausdavo, kur Jonas, kur jo tėvai, Antanas papasakodavo istoriją apie išsišokėlį pusbrolį, kuris bernvakaryje įžeidinėjo draugus, elgėsi kaip paskutinis kvailys ir buvo deramai pamokytas.

Dabar, stovėdamas prie žagarėlių kalno, Antanas tyliai sukūkčiojo – kokie jie buvo skanūs! Prisikimšęs pilną burną, išėjo į lauką, kad niekas nepamatytų jo tokio praskydusio. Priešais tyvuliavo tvenkinys, už jo driekėsi didelis, platus laukas, toks milžiniškas, tarsi be pabaigos. Tas vaizdas sužadino senąjį jausmą, neaprėpiamą ir didingą, kai norisi staugti ir bėgti basomis į nežinią. Kurį laiką stovėjo paskendęs toje begalybėje, negalėdamas ir nenorėdamas iš jos ištrūkti, nes jį taip maloniai svaigino. Atsiprašysiu Jono, tą vakarą davė sau girtą pažadą, kurio niekada neištesėjo.

Kaime buvo daug gerų dalykų, bet geriausias turbūt – obelų sodas, duobėto žvyrkelio padalintas į dvi dalis. Dešinioji priklausė Jonui, kairioji – Antanukui. Tame sode jausdavaisi kaip užburtoje karalystėje, o kai lauke švelniai lydavo, žvyrkelis virsdavo klampia koše.

Obelis jau seniai iškirto, bet žvyrkelis liko. Toks pats duobėtas, dardėdamas per jį dviračiu gali išsimušti visus dantis. Jis iki šiol ženklina dvi skirtingas tolimame vaikystės išmatavime egzistuojančio sodo puses.