Ankstesnis gyvenimas
Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro. Iš savo gyvenimo kino teatro. Ir tada... Kas tada? Aš pabusiu.
Gyvenau keistai (tiesa, ar ne visi žmonės taip gyvena?). Tarsi nebūčiau turėjęs praeities. Tarsi būčiau gimęs šį rytą. Tarsi visada būčiau buvęs. Tačiau buvo metas, kai gyvenau ne čia ir net ne šioje šalyje. Kai manęs čia iš viso nebuvo.
Kartais savęs klausdavau: Dieve, nejaugi mane kažkas pagimdė? Nejaugi buvau kieno nors gimdoje? Kieno nors spermatozoidas? Kas aš? Ištakos – jos gąsdino mane. Bet ne todėl, kad jos man būtų buvusios svetimos. Todėl ir gąsdino, kad pernelyg nuo jų priklausiau. Kaip gąsdina sūkurys, viliojantis artyn. Bijai, kad į jį pasinėręs niekada nebeišplauksi...
Ir vis dėlto kartą prisiverčiau nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi ten, į savo praeitį, kuri man nebeegzistavo, nes buvau nugrimzdęs dabartyje. Bet iš tiesų praeitis egzistavo! Tik aš stengiausi jos nepastebėti. Taip lengviau gyventi.
Ar tikrai?
Motina sėdėjo krėsle, mezgė.
Man buvo keista vėl atsidurti šiame name. Šiame name ir šitoje šalyje, kurioje kadaise gyvenau.
Kurioje aš buvau niekas. Nes aš gyvenau kitoje šalyje, kur sugebėjau tapti kažkuo. Kažkuo! Kuo būtent? Dvidešimt penktuoju ar šimtas dvidešimt penktuoju tos šalies filosofų gretose? Na, o jei net ir būčiau penktas?
Buvau pernelyg protingas, štai kur problema. Pernelyg giliai kapsčiau. Ir nenorėjau savęs apgaudinėti, kaip darė visi kiti. Mačiau, kad bet koks žinomumas yra dirbtinis ir niekingas. Kaip ir bet kokia šlovė. Todėl nevertinau savo dvidešimt penktosios vietos.
Kvepėjo sena mediena, obuoliais ir senatve. Senais drabužiais. Naftalinu. Šis namas kvepėjo senatve. Ir kažkodėl norėjosi iš čia pabėgti. Kaip iš baisaus sapno.
Kaip galėjau čia praleisti tiek metų ir būti laimingas?
– Man nuolat skauda kepenis, – tarė motina.
– Buvai pas gydytoją?
– Kokie gi pas mus gydytojai? Pats žinai.
– Nueik, labai prašau.
– Gerai.
Mes patylėjome.
Nugėriau truputį arbatos, užplikytos iš mėtų, augančių šalia namo.
– O tu vis rašai?
– Rašau.
– Apie ką rašai?
– Apie gyvenimą.
– O ką apie jį rašyti? Reikia tiesiog gyventi.
– Tačiau galima gyventi neteisingai, – tariau.
– Negalima neteisingai gyventi, – pasakė motina. – Galima tiesiog gyventi. Visi žmonės gyvena.
– O kaip?
– Gyvena kaip moka.
Mane visada stebino tas jos gebėjimas savaip žiūrėti į gyvenimą. Ne taip, kaip į jį žiūrėjau aš. O juk ji neperskaitė nė vienos filosofijos knygos. Tačiau kalbėjausi su ja vos ne kaip su lygia.
Ar išmintis, įgyta gyvenant, nėra filosofija?
– Štai ir tu jau žilas, – pasakė motina. – Štai čia.
Ji ištiesė ranką ir prisilietė man prie smilkinio.
– Taip, metai bėga.
– Negaliu patikėti, kad tu žilas. Atsimenu, kaip gimei. Keista, bet tu nerėkei. Tik daireisi aplinkui. Tarsi būtum stebėjęsis tuo, ką pamatei.
– Aš iki šiol stebiuosi, – tariau. – Taip ir nepripratau. Neprisitaikiau.
– Tai blogai, – pratarė motina, toliau megzdama. – Žinau, kad tau blogai.
– Ne, man viskas gerai.
– Nemeluok.
– Mama, turiu trijų aukštų namą, žmoną, sūnų, dukrą – turiu šeimą.
– Aš žinau, kad tau blogai.
Nurijau seiles. Iš kur ji, paprasta pradinių klasių mokytoja, tai žino? Intuicija? Motinos instinktas?
– Tu turi gyventi kitaip.
– Kaip?
– Paprasčiau.
– Nori pasakyti, kaip visi?
– Galbūt.
Ji nepasakė: „Taip. Kaip visi.“
– Štai, žiūrėk, tavo brolis.
Mano brolis... Taip, aš turėjau brolį. Su kuriuo nepalaikiau santykių. Ne todėl, kad jo nemylėjau. Kokia gali būti meilė, jei nėra santykių? Ir ar visi santykiai veda prie meilės?
– Simas gyvena paprastai.
– Ir jis laimingas?
– Tikiuosi.
Simas turėjo padangų parduotuvę kaimyniniame miestelyje. Jo parduotuvė didelė. Ruošėsi atidaryti antrą. Verslas sekėsi gerai. Jis augino dvynes, mano dukterėčias, kurias mačiau dukart. Aš nieko neišmaniau apie jo padangas ir jo verslą. Kai mes vis dėlto kartais susitikdavome, per kokį motinos ar tėvo (kai jis dar buvo gyvas) jubiliejų, tai vienintelė tema, kuria galėjome šnekėtis, buvo mūsų vaikystė. Galėjome prisiminti pavienes akimirkas... Ir daugiau nieko. Simas, mano jaunesnis brolis, gyveno visai kitame pasaulyje. Ir jam ten buvo gerai. Jis uždustų ant mano kalno.
O aš ar nedūstu?
Kalnuose mažai deguonies.
Tai kodėl ten gyvena ereliai? Išretėjusioje erdvėje, kur nėra kuo kvėpuoti?
Gal jie kaip žuvys, kurioms užtenka deguonies vandenyje. Išmestos į sausumą, kur daug deguonies, jos gaišta...
– Apie ką tu galvoji?
Padėjau arbatos puodelį ant stalo. Mano apsilankymo proga mama iškepė migdolinių sausainių – paėmiau vieną.
– Galvoju apie tai, kad Simas turi savo gyvenimą. Ir man nelemta jo suprasti. Kaip ir jam manojo.
– Nieko čia nepadarysi, – tarė motina.
Ji nepasakė: „Reikia pasistengti jį suprasti.“
Štai tikra išmintis, pagalvojau aš: susitaikyti. Susitaikyti su tuo, kas yra, ir liautis kariavus su gyvenimu. Liautis protestuoti prieš tai, kas yra. Kentėti skausmą, susvetimėjimą, bedugnę vienatvę – susitaikyti su tuo. Nesvajoti apie kažin ką kita...
– Ar Simas ateis? Tu jam pranešei, kad aš atvažiuoju?
– Žadėjo ateiti. Jam kaip tik atvežė naują padangų partiją.
– Kaip manai, ar jis laimingas? – paklausiau dar kartą.
– Kas, Simas? Man atrodo, kad taip. Bent jau laimingesnis nei tu.
Nurijau seilę.
Brolis atėjo po valandos. Marškiniai trumpomis rankovėmis ir atsegta apykakle, įdegęs tvirtas kaklas. Įlėkė kaip vėjas – kupinas jėgų, judrus, rėksmingas. Jis visada kalbėjo garsiai, greitai, kaip visada, buvo puikios nuotaikos. Linksmuolis, juokdarys, kvatoklis... Kompanijos siela...
– O, brolau!
Išsyk puolė prie manęs, stipriai apkabino. Man pasirodė, pernelyg stipriai. Net kvapą užgniaužė. Nebuvau tikras, kad ši įtemptų raumenų jėga atitiko jausmų stiprumą... Ne, nebuvau tuo įsitikinęs. Argi gali žmonės, kurie nieko nežino ir nenori žinoti apie tavo gyvenimą, apie tai, kuo gyvena tavo siela, kurie visiškai panirę į savo gyvenimą, puoselėti tau tokius jausmus? O jei juos ir puoselėja, tai ką jie apkabina? Nepažįstamąjį?
– Sveikas, – tariau aš.
– Kaip sekėsi kelionė? Ar ilgam? Na, ko gi aš čia iškart kamantinėju? Eime, iš pradžių prisėskime. Po šimtą gramų?
Jis išsitraukė iš portfelio butelį degtinės.
– Motin, duok ko užkąsti. Mums reikia pasikalbėti. Oi, kaip džiaugiuosi tave matydamas!
– Ar reikia tos degtinės? – atsklido motinos balsas.
– O ką? Kartą per kelerius metus brolį matau.
– Gal iš tiesų, tiesiog išgerkime arbatos? – pasiūliau. – Motina pyragą iškepė.
– Juokauji? Ne, neišsisuksi.
Jis jau krapštė kamštį.
– Tada man tik simboliškai.
– Ką – tu ne vyras?
Mane pribloškė toks elgesys. Pažiūrėjau į jį. Mes šitiek nesimatėme, laukiau visai ko kito. Jau buvau pamiršęs, kad jis tokio būdo. Kodėl jis toks įsiaudrinęs? Tai buvo savotiškas įvaizdis. Stipraus, gyvenimu patenkinto linksmuolio, savo gyvenimo šeimininko įvaizdis... Bet man nereikėjo įvaizdžio. Jis norėjo dar ir man vadovauti, nors buvo jaunesnis brolis. Nepaisė nei mano savigarbos, nei mano nuotaikos. „Ką – tu ne vyras?“ Kaip jis į mane žiūrėjo? Kodėl tiesiog nepriėjo, akimirką tylomis neprisiglaudė prie krūtinės? Užuot spaudęs iš visų jėgų, galėjo švelniai apkabinti. Kodėl tiesiog neatsiduso? Tylomis. Tada būčiau pajutęs jį. Ir galbūt vaikystės prisiminimai, kai mes buvome nedaloma visuma, būtų užlieję mano iškankintą širdį.
– Na va, kokie tie intelektualai. Įsivaizduoji, aš visiems sakau, kad esi žurnalistas!
– Kodėl?
– Todėl, kad šitai jiems suprantama. Jie nesupranta, ką reiškia „filosofas“. Irgi mat išsirinkai profesiją. Filosofas! Žinai gi, kokie mūsų žmonės. Jie tai vadina „smegenų džiovinimu“. Klausyk! Žinai, ką susitikau pas tave eidamas? Ingą Džonson.
– Kas ji tokia?
– Ką čia šneki? Tu juk su ja tryneisi. Devintoje klasėje.
Aš per miglą prisiminiau, kad draugavau su kažkokia mergaite – vaikštinėjome kartu palei upę...
– Penki vaikai, įsivaizduoji? Jos dabar va toks snukis. Atleisk, bet tiesiog kiaulė. Garbės žodis. Ir apskritai, ji visa kvadratinė. Tiesiog siaubas. Nė už ką nepažintum. Kaip galima taip išstorėti? Na, pirmyn!
Jis pripylė man taurelę.
– Už susitikimą, brolau! Kaip džiaugiuosi tave matydamas!
Mes susidaužėme. Aš nugėriau.
– Ne ne, šitaip nieko nebus! Iki dugno!
– Ačiū, bet man negalima daug gerti, – pamelavau.
– Neklausyk tu daktarų! Negersi, nerūkysi – kirminai suės, – Simas nusikvatojo.
Man buvo nejuokinga. Bet tai jam netrukdė primesti savo nuotaikos, tenkintis savo įvaizdžiu. Man širdį nuvėrė skausmas. Nes tikėjausi susitikti artimą žmogų. Kuris prieis, apkabins, pasisodins ir paklaus: „Na, kaip tu? Kaip tau sekasi? Papasakok, kaip tu ten gyveni.“ Juk jis nieko nežino apie mano gyvenimą. Kadaise bandžiau jam nuolat rašyti ir laukiau, kol jis irgi supras, kad mums abiem to reikia. Reikia, kad metams bėgant netaptume svetimi. Tačiau jis nesuprato. Netgi kilo barnių. Jis įsižeidė, esą nesuprantu, kad jis užsiėmęs, kad turi verslą, kad neturi laiko laiškams. Neva aš visą laiką sėdžiu prie stalo, man gerai, turiu marias laiko, o jis – ne.
Simas nieko nesuprato. Nieko.
– O aš, įsivaizduoji, antrą parduotuvę ketinu atidaryti, – jis išgėrė pilną taurelę ir užkando kiaušiniene, kurią iškepė ir atnešė motina. – Dabar kiek-
vienas turi automobilį, na ir laikai atėjo. Kad ir kledaras, bet kiekvienas turi. Padangos visiems reikalingos. Tikra aukso gysla.
– Sveikinu, – tariau aš.
– Taip, gyvename neblogai. Klausyk – būtinai turi pas mane apsilankyti. Išsimaudysi baseine. Tu juk nematei mano baseino! Dukterys ten nuo ryto iki vakaro tupi. O ką? Mes ne blogiau nei visokie kapitalistai gyvename. Galime sau leisti. Turi baseiną?
– Ne, – atsakiau.
– Būtinai išsikask. Tai toks stebuklas!
– Nemėgstu vandenyje sėdėti.
– Na ir be reikalo. Tu nė neįsivaizduoji, kaip kūnas ir siela pailsi. Po darbo. Paplaukioji, atsiguli šezlonge, virš tavęs plaukia balti debesėliai... Palaima. Būtinai išsikask baseiną.
„Ar jis mane girdi? – pagalvojau. – Ar jis klausosi tik savęs?“ Susivokiau, kad manyje nubudo negeras jausmas. Nenorėjau to jausmo, bet brolis darė viską, kad jį sukeltų. Jeigu tai būčiau parodęs, Simas vis tiek nieko nebūtų supratęs, tik įsižeidęs. „Aš su tavimi atlapa širdim, o tu...“ Jis savęs nemato iš šalies, štai kur slypi bėda. Bėda visų žmonių, neragavusių kultūros. Ne, ne apie knygų skaitymą kalbu. Prisiminiau išmintingas senas valstietes, ramias ir lipšnias, jos niekada nešnekėdavo apie save, tik klausinėdavo, kaip tu. Ir iš karto „pasijungdavo“ prie tavęs, prie tavo būsenos, tavyje ieškodavo to gilaus žmogaus, su kuriuo galėtų bendrauti. Su tokiu, koks esi iš tiesų.
Bet jei Simui būčiau pasakęs apie tokį žmogų, jis nieko nebūtų supratęs. Būtų nustebęs: „Koks žmogus? Nesuprantu tavęs. Laikai mane netašytu?“ Visai tikėtina, kad įsižeidęs iki širdies gelmių jis būtų trenkęs durimis ir išėjęs. Bet kam man tai? Taip, paskui jis irgi būtų kentėjęs. Kad taip kvailai susitikome – kartą per kelerius metus. Bet tai nieko nebūtų pakeitę. Net kentėdamas jis nieko nebūtų supratęs.
– Na, išgerkime po antrą.
– Aš dar turiu.
– Na, kaip nori. O aš įsipilsiu. Tu nemanyk, kad aš koks pijokas. Tiesiog tokia proga būtina išgerti, juk toks susitikimas!
Kodėl būtina? – norėjau paklausti. Bet tada tikrai būtų prasidėję ginčai... Būčiau išsakęs visa, ką galvoju. Galbūt net tai, ką galvoju apie jį. Būtų susikirtusios pozicijos, požiūriai į gyvenimą, susidūrusios skirtingos nuomonės... Ar man to reikia? Motina teisi: priimk tai, kas yra. Priimk žmogų, koks jis yra. Priimk gyvenimą, faktą. Priimk susvetimėjimą, kurį tau taip sunku pakelti. Priimk viską. Priimk savo skausmą.
Simas išgėrė antrą taurelę.
– Nori, papasakosiu anekdotą? Ateina vyriškis į turgų ir klausia: „Ar tik jūsų morkos genetiškai nemodifikuotos?“ – „Ne, ką jūs, – atsako pardavėja. – O kodėl klausiate?“ – „Tikrai, o kodėl jūs klausiate?“ – pakartoja morka.
Jis prapliupo kvatotis. Juokėsi gana ilgai.
– Superinis anekdotas, ar ne? – paklausė šluostydamasis ašaras.
– Taip, juokingas, – atsakiau.
Mes kelerius metus nesimatėme, o jis man perpasakoja vakar rajono laik-
raštyje perskaitytą anekdotą...
– Matau, kad tavo nuotaika nekokia.
Pagaliau jis pastebėjo mano nuotaiką.
– Ne, tiesiog pavargau.
– Kaip ten pas tave? Kaip vaikai? Kaip žmona? Viskas gerai?
– Viskas gerai.
– Na ir ačiū Dievui.
Jis kramsnojo kiaušinienės likučius. „Na ir ačiū Dievui.“ Štai visas jo susidomėjimas mano gyvenimu. Ką ir kalbėti apie susidomėjimą mano siela (kita vertus, ką jis joje būtų supratęs?).
Laikas bėgo. Brolis žarstė anekdotus, pasakojo apie savo pažįstamus, apie vasaros planus („Susiruošėme į Egiptą, į kruizą! O ką, mes prastesni už prancūzus?“). Aš pritardavau, užduodavau klausimų, kad palaikyčiau pokalbį... Galų gale jis sužiuro į laikrodį.
– Atleisk, brolau, bet man šiandien cementą atveš. Prie naujos parduotuvės baigiu statyti sandėlį. Tai bus didžiausia padangų parduotuvė rajone. Reikia vietos, kur galėčiau jas laikyti.
– Eik, žinoma.
– Tai tu pas mane užsuksi? Baseine išsimaudysi. Po darbo galiu tave pavėžėti.
– Ne. Vakare mano traukinys.
– Jau išvažiuoji? Kelintą?
– Pusę aštuonių.
– Ot velnias. Kaip tyčia, šiandien dukters krikštatėvio gimtadienis, įsižeis, jei neateisiu.
– Nieko baisaus. Mes juk pasimatėme.
– Bet aš norėjau tave palydėti iki traukinio. Tiek to, palaikykime ryšį. Tau linkėjimai nuo Gretos.
– Kaip ji? Kaip dukros?
– Kuo puikiausiai. Žmona jau vyresnioji technologė.
– Sveikinu.
– O dukros dabar pas uošvę, kaime. Gaila, nepamatysi. Tokios meilutės.
– Kitą kartą. Perduok joms linkėjimų.
– Taip, kitą kartą. Na, aš lekiu.
Jis ranka nusivalė lūpas, atsistojo ir priėjo prie manęs.
Aš irgi atsistojau.
– Na, iki!
Ir vėl stipriai mane apkabino.
Keista, bet šįkart staiga pajutau kai ką kita, tam tikrą nuoširdumą. Galbūt todėl, kad man pasirodė, neva jo balsas virptelėjo tariant: „Na, iki!“ Tarsi akimirką – tik vieną akimirką – žmogiška siela būtų prasiveržusi pro šiukšlių, vaidybos, dirbtinumo krūvas ir parodžiusi savo spindinčią esmę. Man sudrėko akys. Kvaila siela. O galbūt visa tai buvo vien mano vaizduotės vaisius.
Jis išėjo ir uždarė duris. Nė karto neatsisuko.
Mudu su motina likome vieni.
Kol kalbėjomės su broliu, motina visą laiką sėdėjo krėsle kampe ir mezgė. Mes apie ją pamiršome.
– Tu ant jo nepyk, – tarė motina.
Ji permatė mano sielą. Tai buvo neįtikėtina. Jai nereikėjo nieko aiškinti! Ji viską matė!
Man vėl sukilo ašaros. Mano siela taip troško giminingumo. Troško supratimo. Aš taip pavargau būti įkalintas visiškoje vienatvėje, kur manęs niekas nesupranta. Nes visi, kuriuos laikiau artimais, gyveno savo gyvenimą. Nes... taip taip! – niekas manęs nemylėjo.
O ar aš mylėjau? Ką aš mylėjau? Myliu?
Aš norėjau, noriu mylėti. Tačiau... neišeina...
– Ne, nepykstu.
– Jis visada toks buvo.
– Taip, buvau pamiršęs.
– Norėjo įrodyti, kad yra ne prastesnis nei tu.
– Nejaugi? O kam?
– Tu puikiai mokeisi, o jis buvo nenuorama. O gal mažiau gabus. Tave visada minėdavome kaip pavyzdį.
– Tačiau jis daug ko pasiekė gyvenime.
– Nereikia ironijos.
Tik dabar, kai mama tai ištarė, supratau, kad mano sakinys iš tiesų nuskambėjo ironiškai. Daug pasiekė gyvenime – visų pirma turėjau galvoje jo padangų parduotuvę.
– Aš neironizuoju, – pasakiau. – Jis pasiekė savo.
– Ne viskas taip paprasta. Simas pernai vos neišsiskyrė su Greta.
– Iš tiesų?
– Taip. Ir jį kamuoja skrandžio opa. Greitai operuos.
– Aš nežinojau... – atsidusau. – Kodėl jis toks?.. Anekdotus man pasakoja... Visą laiką kikena...
– Nes jis nori, kad žmonės manytų, esą jam viskas nuostabiai sekasi.
– Bet juk aš jo brolis.
– Jis ir prieš tave stengiasi gerai atrodyti.
– Gerai atrodyti?
– Na, pasirodyti…
„Atrodyti ar būti“ – prisiminiau vieno filosofo knygos pavadinimą. Kad būtum, reikia atrodyti, atlikti vaidmenį? Tada ar tu apskritai egzistuoji?
– Kam?
– Toks jau jis yra. O tu...
– Kas?
– Tu kitoks. Tiesiog kitoks. Tu visada, iš pat mažens, buvai kitoks. Kai visi lakstė ir rėkavo, pešėsi ir taikėsi, tu sėdėjai krūmuose ir žiūrėjai, kaip ropoja vabaliukas.
– Iš tiesų? Neatsimenu.
– O aš atsimenu. Vienąsyk manęs paklausei: „O kas aš toks? Bijau, kad manęs nėra. Nežinau, kas aš.“ Tada labai išsigandau, ketinau net pas psichologą nusivesti. Ačiū Dievui, nenuvedžiau. Tu toks gimei.
Aš tylėjau.
– Nežinau, kiek man dar liko gyventi. Tačiau noriu, kad palaikytumėte ryšį, juk jūs broliai.
– Taip, žinoma. Tu juk prisimeni, aš daug sykių jo prašiau man rašyti, atsakyti į mano laiškus. Bet jis neatrašydavo, ir aš lioviausi pasakojęs apie save, domėjęsis jo gyvenimu.
– Toks jau jis yra. Bet tu vis tiek jo nepalik. Tu vyresnis.
– Gerai.
Išvažiavau apsunkusia širdimi. Vagone sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip tolsta iki skausmo pažįstama stotis. Už penkių valandų būsiu sostinėje, po dešimties valandų lėktuvas mane nuskraidins į kitą šalį, į „mano“ gyvenimą. Akimirką prisiminiau mansardą, kur manęs laukia stalas, prisiminiau apsnigtą kalnų virtinę tolumoje, paukštę. Dieve, ar visa tai egzistuoja? Staiga man pasirodė, kad tas mano gyvenimas taip pat tėra sapnas. Viso labo sapnas. Kada aš prabusiu?
* * *
Bėda ta, kad turėjau daug gyvenimų. Mano vaikystė ir jaunystė tolimoje šalyje, akademinė karjera, kuri taip ūmiai nutrūko po kelių kivirčų su vadovybe, pagaliau mano „gyvenimas ant kalno“, kaip jį vadinu. Iš esmės tai trys skirtingi žmonės, savaip galvoję, jautę, savaip matę ateitį... Ir visi jie tebegyveno manyje! Tai buvo siaubinga. Tamsiomis naktimis jie beldėsi į mano miegamąjį ir reiškė savo teises. „Eikite šalin! Eikite iš čia, jūs man nereikalingi! – rėkiau tiems dviem pirmiesiems. – Aš – tai ne jūs! Jūs mirę.“ Bet jie stovėjo ir nesitraukė. Ir žiūrėjo į mane priekaištaudami. „Mes irgi esame tu, – sakė jie man. – Tu mus tiesiog palikai.“
Vieną rytą man paskambino vyras. Ilgai negalėjau suprasti, kas jis toks.
– Artai, ką, pamiršai mane? Mes drauge studijavome doktorantūroje. Novikovas, Sergejus.
Bandžiau prisiminti.
– Mes dar kartu konferencijoje dalyvavome, apie kognityvinį disonansą.
Pagaliau jį prisiminiau.
– A, atleisk. Šitiek metų praėjo. Kaipgi kaipgi, pamenu.
Jis buvo silpnas doktorantas, niekaip negalėjo pabaigti disertacijos, o aš jau seniai buvau apsigynęs ir gavęs jaunesniojo mokslinio bendradarbio etatą Filosofijos institute. Bet vaikinas buvo linkęs bendrauti, pamenu, kaip kartą gėrėme alų ir kalbėjome apie Kierkegorą.
– Žinai, kodėl tau skambinu? Mūsų institute steigia naują skyrių, mums reikalingi tokie žmonės kaip tu.
– Kokiame institute?
– Aišku, kad filosofijos. Suprantu, tada išėjai pasikarščiavęs, man pasakojo. Su tavimi iš tiesų pasielgė negarbingai. Bet viskas pasikeitė. Kiti žmonės.
– O tu ten dirbi? Apsigynei?
Buvau tikras, kad jis niekada neapsigins. Man teko skaityti jo darbą. Šis žmogus nebuvo skirtas filosofijai. Jis buvo atkaklus, darbštus, bet filosofijai nebuvo sukurtas.
– Taip, žinoma, – atsakė Novikovas.
– Ką ten dirbi?
– Esu direktorius, – paaiškino Novikovas. – Instituto direktorius.
Nurijau seilę.
– Akademikas.
Kurį laiką tylėjau.
– Žinau, ką pagalvojai. Ir teisingai pagalvojai. Puikiai žinau savo galimybes. Tu visa galva už mus visus aukštesnis. Esi tikras mąstytojas. O mes... mes tik akademinės žiurkės. Žinau, kad nesu filosofas, jeigu kalbėsime sąžiningai. Esu organizatorius, vadovauju institutui. Tu negebėtum to daryti. Bet juk supranti, kad institutui gali vadovauti tik mokslų daktaras, akademikas... Teko tapti akademiku...
Jis keistokai nusijuokė.
– Bet tu mums reikalingas. Mums reikalingi panašūs į tave, laisvai mąstantys žmonės. Nepriklausomi protai. Kad įkvėptų institutui naujos gyvybės. Sugalvojau reformą ir ieškau tokių žmonių kaip tu. Mums reikia susitikti.
Kam man to reikėjo, nežinau. Bet kitą savaitę nuvykau į sostinę.
Ėjau iki skausmo pažįstamomis to didžiulio, dūzgiančio kaip avilys megapolio gatvėmis, atpažindavau kavines, kuriose praleidau ne vieną valandą, vietas, kuriose skirdavau pasimatymus merginoms (nejau iš tiesų tai buvau aš? Kur tos merginos? Augina kažkur savo vaikučius, nervinasi dėl darbo, pykstasi su vyrais, gulasi operuotis, galbūt...).
Viskas man kėlė skausmą, viskas. Pirmąkart į galvą atėjo ši mintis: gyvenimas man sukelia skausmą. Kelia skausmą prisiminimai, dėl to kankinuosi. Dėl to, kad neįmanoma sugrąžinti laiko. Kad praeitis negali susilieti su dabartimi, tapti ja. Štai čia sėdėjau su viena mergina, draugavau su ja. Net įsivaizdavau kaip būsimą žmoną. Vienas kitam prisiekėme būti ištikimi. Kartu miegojome. Neįsivaizdavome tolesnio gyvenimo atskirai. O po metų ji paskambino ir pasakė, kad nebemyli, kad susirado „savo svajonę“ ir palinkėjo man „laimės gyvenime“. Atsakiau jai: „Ačiū. Ir tau.“ O pats nuėjau prie upės, tvirtai nusprendęs nusiskandinti. Stovėjau ant kranto ir tuščiu žvilgsniu spoksojau į vandenį. Kam gyventi? Tas laikotarpis buvo nesibaigiančių nesėkmių virtinė. Vienintelis dalykas, kuris mane palaikė, buvo ta mergina, jos meilė, mano meilė jai, norėjau su ja vaikų, norėjau šeimos. Nuo šiol nebemačiau jokios prasmės gyventi.
Tamsūs gilūs upės vandenys nenumaldomai traukė mane artyn. Ten, gilumoje, srovės glėbyje, pagaliau surasiu ramybę. Pagaliau tas skausmas mane paleis.
Ūmai išgirdau vaikišką balselį:
– Dėde, tu nori nusiskandinti?
Buvau priblokštas. Kažkas perskaitė mano mintis – argi tai įmanoma?
Atsisukau ir pamačiau mažą mergytę. Žydrą vasarinę jos suknelę iki kelių vis išpūsdavo šiltas liepos vėjelis. Ji rimtai žvelgė į mane, kaip moka žiūrėti tik vaikai: tiesiai į akis, nejausdama jokios baimės.
– Ne, tiesiog šiaip stoviu, – atsakiau.
– Skandintis yra blogai, – pasakė mergytė. – Jei nusiskandinsi, daugiau nebegyvensi.
– Iš kur tu žinai?
– Man mama sakė. Šalia mūsų vienas berniukas nuskendo. Ir jis daugiau nebegyvena.
– O kur tavo mama? Kodėl tu viena?
– Ji štai ten! – mergytė parodė į suolelį tolumoje. Ten iš tiesų sėdėjo moteris. – Ji pykstasi telefonu.
– Su kuo?
– Su tėte. Jie dažnai pykstasi telefonu.
– O kodėl tu čia?
– Aš tiesiog vaikštinėju, kol jie pykstasi. Ji papyks ir vėl bus gera.
– Grįžk pas mamą, – liepiau. – Ir neik arti prie upės.
– Gerai, – pasakė mergytė. – O tu, būk geras, nenusiskandink.
– Gerai, – linktelėjau. – Aš nesiskandinsiu.
– Na, eisiu.
– Laimingai.
Mergytė apsisuko ir pasišokinėdama – suknytė vis atidengdavo nudaužytus kelius – nubėgo pas motiną.
Palaukiau, kol ji pribėgs ir atsisės šalia ant suoliuko. Paskui nuėjau į kitą pusę.
Jei ne ta mergytė, atsiųsta (kieno?) tą akimirką, aš tikriausiai būčiau puolęs į vandenį. Bet tas pokalbis mane išgelbėjo.
O dabar visa tai man primena blogą sapną. Norėjau skandintis dėl kažkokios mergužėlės. Po daugelio metų vienas bendras pažįstamas papasakojo, kad ji buvo triskart ištekėjusi, dabar gyvena viena, neturi vaikų, padarė šiokią tokią karjerą „Philips“ bendrovėje... Tai buvo kitas, man svetimas žmogus, nugyvenęs savo, atskirą gyvenimą.
Novikovas pasitiko mane kabinete, ant kurio durų kabėjo užrašas „Direktorius“.
– O, sveikas. Sėsk! Labai džiaugiuosi.
Novikovas beveik nepasikeitė – tas pats veidas. Tik užsiaugino alaus pilvuką ir nupliko.
Kabinetas atrodė prabangiai. Institutas buvo įsikūręs name, prieš šimtą metų priklausiusiame vienam grafui. Penkių metrų aukščio lubos, kaip ir sienos, buvo apmuštos medžiu, kampe stovėjo graži koklinė krosnis, likusi dar nuo tų laikų, kai kūrendavo malkomis. Didžiulis senovinis ąžuolo stalas ir antikvarinė žalia lempa.
– Nemanyk, kad man patinka dirbti muziejuje, – pasakė Novikovas. – Bet sutik, tai geriau negu biuras su stiklinėmis sienomis. Gersi kavos?
Jis paskambino sekretorei, ir netrukus ši atnešė kavos. Mes persėdome į krėslus prie žemo staliuko kampe. Tarp krėslų stovėjo gražus senovinis toršeras.
– Noriu tave pavaišinti puikiu konjaku, iš pačios Prancūzijos.
Jis aiškiai siekė mane nuteikti palankiai.
Padėkojau ir laukiau. Nemėgau pokalbio pradėti pats. Visada mieliau palaukdavau, kol žmogus ims kalbėti, kodėl esu jam reikalingas.
– Tai štai, – ištarė Novikovas. – Mes tau iškart galime pasiūlyti vyriausiojo mokslinio bendradarbio vietą. Iš pradžių ne kažin kokie pinigai, bet bus mokama reguliariai. Gausi tarnybinį butą sau ir šeimai. Po metų kitų pakelsime atlyginimą. Čionai vaikščioti kiekvieną dieną nebūtina. Gali toliau rašyti savo knygas. Retsykiais pasirodysi, ir to pakaks. Svarbiausia ateiti į susirinkimus, į Mokslo tarybos posėdžius. Na, ir rašyti temomis, kurios įtrauktos į mūsų planą. Mes suplanavome išleisti kapitalinį veikalą apie...
Jis įvardijo menkai mane dominusią temą. Žinoma, galėjau parašyti ne blogiau už kitus. Bet... Įsivaizdavau visai kitokį savo gyvenimą. Šiame mieste, kuriame kadaise gyvenau. Institute, į kurį svajojau patekti ir buvau patekęs. Ir iš kurio išėjau, kai ten pasijutau balta varna... Prabėgo metai, ir aš tapau kitu žmogumi. Jau nebejausiu šiame mieste to, ką jaučiau anuomet, kai buvau jaunas ir akiplėšiškas, besimėgaujantis tuo triukšmu, ta daugiaveide žmonių minia, mintantis to monstro energetika... Kažkur ten, kalnuose, buvo mano namas ir mano gyvenimas. Ryto ir nakties budėjimas mansardoje. Ir namas, ir šeima, ir erelė... Kad ir kokie būtų, bet jie buvo mano.
Aš taip ir pasakiau Novikovui:
– Atleisk, Sergejau, bet nesuprantu, kam man to reikia.
– Kaip kam? Galėsi padaryti puikią karjerą. Garantuoju, turėdamas tokį protą po dešimties metų būsi akademikas. Savo ruožtu irgi pasistengsiu pagelbėti. Akademijoje seniai esu savas, pažįstu daugelį narių. Tu jau šiandien turi įspūdingą knygų sąrašą.
– Esu mažai žinomas.
– Na ir kas? Mes tave padarysime žinomą. Tai techninis klausimas. Tiesiog nulindai į pogrindį, nesireklamuoji, štai tave ir pamiršo. Bet mes tave išreklamuosime. Tik... reikia, kad būtum čia.
Jis apžvelgė kabinetą.
– Kam? – paklausiau aš.
– Kas kam?
– Kam mane reklamuoti?
Įsivaizdavau tą senų kvailų akademikų, kurių smegenys seniai išdžiūvo ir nebegeba išspausti nė vienos originalios minties, pasaulį: kaip mane jiems „išreklamuos“, kaip jie kada nors mane priims į savo gretas... O gal ir nepriims, nes skaitydami mano knygas susivoks, kokie jie buki (ir suskubs pavadinti mane diletantu). O jei priims, turėsiu iki gyvenimo pabaigos būti dėkingas. Ir rodyti tą dėkingumą. Kitaip jie įsižeis. Akademikai labai įžeidūs. Nes jie įsivaizduoja esantys aukščiau. Ir yra aukščiau. Savo pačių sukurtoje sistemoje. Jų rangų sistemoje kol kas buvau pačioje apačioje. Po dešimties metų, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ir tinkamai elgiantis, turėjau galimybių pakliūti į jų gretas... Dangaus gyventojų gretas...
„Bet mano dangus... jis kitoks, tikras...“ – pagalvojau aš.
– Pamatysi, – toliau kalbėjo Novikovas, – tave prisimins, daug kas prisimena dar iš tų laikų, kai čia dirbai. Tave greitai pripažins. Būsi mūsų instituto puošmena. Taip sakant, brangiausias briliantas.
Jis aiškiai man pataikavo. Ar iš tiesų jis vertina tai, ką parašiau? Negalėjau būti tikras. Aišku viena: aš jam reikalingas. Jam manęs trūksta. Bet kaip? Taip, kaip trūksta kokios nors dėlionės dalies. Turiu būtinai tilpti į paveikslą – apkarpyti visus savo kraštus, kad įtilpčiau. Milimetro tikslumu. Vienu milimetru daugiau – ir dėlionės gabalėlis nebetilps į paveikslą.
Pasakiau, ką galvojau:
– Atleisk, bet negaliu būti dėlionės gabalėlis jūsų paveiksle, – tada kiek patylėjau. – Deja, Sergejau, aš labai pasikeičiau nuo to laiko, kai čia dirbau. Jei tada manęs iš čia nebūtų išėdę, galbūt ir galėčiau tapti dėlionės dalimi.
Novikovas nieko neatsakė. Ilgai tylėjo. Paskui gurkštelėjo į krištolo taurę įpilto konjako. Jo žvilgsnis staiga apniuko, jame šmėkštelėjo kažkas žmogiško.
– Suprantu tave, – ištarė jis. – Ir net labiau, negu manai. Jei nori žinoti, aš tau pavydžiu. Rašei apie laisvę ir tapai laisvas. O mes...
Jis delsė.
– Ką?
– Rašome apie laisvę ir... ir liekame vergai.
– Nežinau, ar esu laisvas. Kartais man norisi pabėgti nuo tos laisvės. Nuo jos irgi galima pavargti.
– Štai aš ir siūlau vietą, kur galima pabėgti. Bet, regis, suklydau tau skambindamas...
– Ne, viskas gerai, džiaugiuosi tave sutikęs, – pasakiau. – Tiesiog čia aš uždusiu.
– Suprantu. Jei manai, kad aš nedūstu... Bet bėda ta, kad mes negalime apsikeisti gyvenimais. Neįtilpsime vienas į kito gyvenimą.
– Taip, negalime apsikeisti.
O jis ne toks jau paprastas, – pagalvojau. Novikovas pasirodė besąs protingesnis, negu maniau. Gal gyvenimas jį padarė gilesnį? Gal jis patyrė kokių nors rimtų išgyvenimų per tuos metus?
– Nepatikėsi, – prabilo jis, – bet dažnai galvoju apie tave. Taip taip, nesijuok. Tu tarsi rodai man tą gyvenimą, kurį galėjau nugyventi. Tai, ką galėjau pasirinkti. Juk aš irgi kadaise svajojau pabėgti nuo šio pasaulio. Ir būti, kaip sakoma, savo gyvenimo valdovu. Bet... nesiryžau. Neužteko drąsos. O tau užteko.
– Patikėk, tai ne toks paprastas pasirinkimas.
– Žinau, laisvė turi savo kainą. Tokios brangenybės dykai niekas negauna.
Nieko neatsakiau.
– Užrašyk man savo knygą.
Jis atsistojo, priėjo prie knygų lentynos. Išėmė vieną.
– Štai.
Tai buvo mano „Laisvės alpulys“. Parašiau ją prieš daugelį metų. Tačiau galėjau ir šiandien pasirašyti po kiekvienu žodžiu.
– Ačiū, – padėkojo Sergejus, imdamas iš manęs knygą su autografu. – Dažnai ją skaitinėju. Ir kitas tavo knygas. Neapleidžia įspūdis, tarsi sėdėčiau kalėjime ir kas nors man ant sienos rodytų filmą apie jūrą ir laisvai virš bangų sklandančias, klykaujančias žuvėdras. Ir norisi verkti.
Jo balsas, kaip man pasirodė, akimirksnį suvirpėjo.
– Tave skaitys ir po šimto metų.
– Perdedi.
Tylėdami išgėrėme konjaką. Keista, bet nei jis, nei aš daugiau nepratarėme nė žodžio. Ir tas tylėjimas mus dar labiau suartino. Tokius skirtingus. Jis liks šiame kabinete, visiems laikams, o aš rytoj būsiu toli nuo čia, ant kalno. Su savo kalnais, be kurių negaliu gyventi.
Bet tarp mūsų įsižiebė tarsi kibirkštis. Tarsi du traukiniai, važiuojantys pro vieną stotelę į priešingas puses, būtų susitikę, vienas kitam iškvėpę karštus garvežių dūmus ir toliau nuriedėję savo maršrutais. Susitiko, bet jų bėgiai niekur nesusikirto. Kitaip jie būtų susidūrę...
<...>
Kuo ilgiau gyvenu, tuo gyvenimas man atrodo keistesnis. Apima pojūtis, kad tai sapnas, kad visa, kas vyksta, yra netikra. Ir štai kodėl: to, kas buvo svarbus šios dienos įvykis, niekas nebeprisimena jau kitą dieną. Nes kitą dieną sulaukiame naujo dienos įvykio. O tai, kas buvo savaitės įvykis, pasimiršta kitą savaitę. Ir net dideli įvykiai laikui bėgant nugrimzta į užmarštį, tarsi jų nė nebūtų buvę...
Tą vasarą automobiliu važiavome į tolimas Alpes. Nusprendėme pasikelti iki snieguotų viršūnių. Kelias vingiavo serpantinais, dukrą pykino. Retsykiais sustodavome, ir duktė išlipdavo vemti. Man buvo jos gaila, stengiausi lėtinti greitį, staigiai neįsibėgėti. Mūsų automobilis buvo prancūziškas, labai „minkštas“, siūbavo kaip laivas. Bet kartu man buvo ir juokinga. Manyje vienu metu galėjo kilti įvairių jausmų. Tam, kas to nesuprato, galėjau atrodyti nejautrus žmogus. Duktė išlipdavo, pavemdavo pakelėje, vėl įsėsdavo, ir mes važiuodavome toliau. Po kurio laiko ji vėl pareikšdavo: „Tėte, sustok, man reikia pavemti!“ Aš sustodavau, o ji išlipdavo. Ir taip kartojosi daugybę kartų.
Tai atrodė komiška. Jei duktė nebūtų kalbėjusi tokiu dalykišku tonu, jei ji būtų verkusi, kankinusis, nesivaldžiusi, turbūt būčiau negalėjęs įžvelgti nieko komiško. Bet ji savo „sustok, man reikia pavemti“ tardavo taip, tarsi sakytų „noriu ledų“. O kartą ji paprašė: „Tėte, sustok, noriu sisiuko!“ Paėjusi nuošalėn ji nusismaukė džinsus ir nusišlapino. Pastebėjau, kad tam tikras begėdiškumas tarsi tapo jos skiriamuoju bruožu. Iššūkiu, kuris jai padėjo įsitvirtinti tokiu nelengvu amžiaus tarpsniu.
– Bliat’, prišlapinau kelnaites, – pasakė ji sugrįžusi ir dribtelėjusi ant užpakalinės sėdynės. – Dabar šlapimu dvoksiu.
Sūnus, sėdėjęs greta manęs, nusikvatojo.
– Ko žvengi? – paklausė duktė. – Neturiu tavo ataugos.
– Kaip jūs kalbate? – subariau paleisdamas variklį. – Iš kur tokie žodžiai?
– O ko jis lenda? – atžariai atkirto duktė.
– Bet aš nieko nepasakiau, – išsigynė sūnus.
– Tu žvengei.
– O ką – jau ir juoktis uždrausta?
– Uždrausta.
Žmona už manęs tylėjo. Ji visada tylėdavo tokiais atvejais, palikdama man visą atsakomybę. Tokiu būdu versdama mane išspręsti konfliktą.
Tai buvo įprastas bendravimo stilius. Vaikai tarpusavyje lojosi nuolatos, bet kokia dingstimi. Kiekvienas bandė išpūsti savo „aš“ kito sąskaita. Gyveno kaip katė su šunimi. Ar tai normalu? Bet, regis, visiems tai tiko. Gal tiesiog priprato? Neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Ūmai kažkas nutiko – viename iš staigių posūkių nespėjau pasukti vairo, automobilis ėmė slysti ir užpakaliu nuskriejo žemyn.
Versdamiesi ore skridome amžinybę. Bet iš tiesų tai truko ne ilgiau nei porą sekundžių, todėl niekas nieko nesuprato. Automobilis nukrito ant ratų. Aš galva atsitrenkiau į stogą.
Kurį laiką tvyrojo siaubinga tyla.
Žinojau, kad esu gyvas. Sūnus greta, mačiau, irgi gyvas ir tikriausiai nesužeistas.
Bijojau paklausti, kaip laikosi moterys ant galinės sėdynės.
– Kas čia buvo? – pasigirdo žmonos balsas.
– Noriu pavemti, – pareiškė duktė.
Ir staiga visi pratrūko. Pirmas neištvėriau aš, supratęs, kad visi likome gyvi. Paskui ėmė kvatotis visi. Tai buvo viena iš tų retų artumo akimirkų, kai mus suartino bendras jausmas (o ar apskritai įmanomas kitoks artumas?). Mirtis, jos kvėpavimas – štai kas mus dabar suvienijo. Tiesa.
Duktė išlipo ir ėmė vemti.
Netrukus grįžo šluostydamasi smakrą.
– Bliat’, jau nieko pilve nebeliko. Reikia ko nors paėsti, nebeturiu ko vemti.
– Kaip tu kalbi? – vėl subariau. – Kas per žodžiai?
– Kaip noriu, taip ir kalbu.
Mes vėl lojomės – kaip paprastai. Ir ačiū Dievui.
Gyvenimas tęsėsi.
Išlipau iš automobilio, pažiūrėjau į viršų. Mes nukritome tinkamoje vietoje. Praraja vėrėsi kiek aukštėliau. Šioje vietoje driekėsi plokštikalnis, apaugęs tankia žole. Vis dėlto, jei ne saugos diržai, mums būtų blogai pasibaigę. Atsipirkome sumušimais – sūnus susižeidė alkūnę, skaudėjo visą savaitę, aš susitrenkiau kelį. Gerai, kad mūsų šalyje niekam nekyla mintis važiuoti neprisisegus, tai jau tapo įpročiu.
Kiek įlinko automobilio buferis ir, kaip pasirodė vėliau, nuo smūgio sulūžo vienas iš amortizatorių. Bet automobilis važiavo! Dar išgelbėjo tai, kad nukritome ant žolės, ant minkštos žemės, o ne ant asfalto ar akmenų.
Riedėdami žole išsukome į kelią, besidriekiantį apačioje. Juo ir važiavome, kai judėjome į viršų link to vingio, nuo kurio nuskriejome žemyn.
– Važiuojam namo, – pasiūlė žmona.
– Gerai.
Šįkart mūsų ketinimai ir mintys sutapo. Bet vis dėlto užvažiavau į viršų pažiūrėti, kaip galėjau šitaip nuskrieti žemyn.
Toje vietoje, kur mes nuslydome, gulėjo suvažinėtas gyvuliukas. Katinas. Čia netoliese buvo namų. Veikiausiai ne aš jį pervažiavau, o kažkas prieš mane, – tiesiog jo nepastebėjau ir užpakalinis ratas pataikė ant sutraiškyto minkšto kūno. Staigiame posūkyje, kur mašina išsilaiko tik tvirtai sukibusi su asfaltu, tai suvaidino lemiamą vaidmenį.
Įdomiausia, kad jau kitą dieną rūpinomės visai kitais dalykais. Be to, niekingais. Kilo dar vienas skandalas, sūnus su dukra vos nesusimušė. O dar sužinojau, kad apie mano naują knygą išspausdino triuškinamą recenziją, kurioje mane išvadino kone „visuomenės priešu“... Nors aš ir niekinau tas senmerges, kurių tulžinga plunksna bylojo apie jų nenusisekusį gyvenimą, jų kvailos marmūzės mane siutino, o nepagrįsti kaltinimai vis tiek žeidė.
Prabėgo metai, ir apie tą įvykį nė karto neprisiminėme. Nė vienas iš mūsų nebandė svarstyti, kad tą lemtingą dieną likimas galėjo visiškai pasikeisti, galėjome vienaip ar kitaip nukentėti, visiems laikams likti neįgalūs, arba žūti... Galėjome netekti vaikų. Arba vežioti sūnų ar dukrą neįgaliųjų vežimėlyje... Vaikai galėjo netekti tėvų... Pasisekė – persivertėme ore ir visi likome sveiki gyvi. Ir ačiū Dievui. Nuskuodėme toliau. Niekas nejautė dėkingumo likimui. Mūsų dvasia buvo giliai įmigusi. Atmintis beveik nieko neišsaugojo, o gyvenimas tekėjo ištirpdamas kasdienybėje be jokios logikos ir nuoseklumo. Mes nesuvokėme savęs, to, ką anksčiau darėme, kuo gyvenome, ką galvojome... Nebandėme susitelkti ir suprasti, kas tokie esame.
<...>
Kūnas
Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo... Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių sirgau gripu, paskui – plaučių uždegimu. Maniau, nebeišgyvensiu.
Greitoji išvežė mane vidurnaktį, visą degantį, temperatūra buvo pakilusi iki keturiasdešimt vieno laipsnio. Tais metais mūsų kraštuose siautėjo siaubingas gripas. Siaubingas, nes jo sukeltas plaučių uždegimas smogdavo ne per dvi dienas, o per keletą valandų. Gyvybė priklausė ne tik nuo laiku iškviestos greitosios, bet ir nuo budinčio gydytojo – nuo jo kvalifikacijos. Nuo to, ar jis teisingai nustatys diagnozę, atpažins pavojingą gripo atmainą ir ar pakankamai greitai nusiųs į reanimacijos palatą.
Man pasisekė. Jau buvau praradęs sąmonę – dar greitojoje. O kai atsipeikėjau, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo akys. Žydros akys už akinių stiklų. Veido nebuvo – jį slėpė kaukė. Akys buvo moters. Gražios, skoningai padažytos, su ilgomis, vis suplazdančiomis kaip drugelio sparnai blakstienomis. „Ar girdite mane?“ – „Taip“, – nė neišgirdau savo balso, toks jis buvo silpnas. „Viskas bus gerai, pasikliaukite manimi“, – tarė minkštas, šiltas balsas. Jis mane stebuklingai veikė. Išnyko baimė, nerimas, grįžo ramybė.
Keista, bet jame išgirdau motiniškų intonacijų. Motinišką rūpestį. Staiga man pasirodė, kad esu vaikas, o ta moteris, palinkusi virš manęs, – mano motina. Visagalė. Ji mane globoja, ir viskas bus gerai. Nuo vaikystės nebuvau patyręs tokios palaimos.
Ji net paglostė man galvą kaip motina.
Paskui sužinojau, kad ji buvo geriausia ligoninės gydytoja. Gydytoja iš pašaukimo, o ne dėl pinigų. Ji mylėjo savo ligonius. Ir kiekviena išgelbėta gyvybė atnešdavo jai džiaugsmo. Man tiesiog pasisekė. Nes tenai dirbo ir bejausmių kietakakčių, praganiusių ne vieną gyvybę. Vėliau man pasakojo, kad jau keletas žmonių su lygiai tokia pačia diagnoze nukeliavo į dausas, nes juos atvežė, sugirdė karštį mažinančių vaistų ir paliko iki ryto. O rytą jų jau nebebuvo.
Pirmas dvi dienas buvau „sunkus ligonis“. Niekas negalėjo duoti garantijų, kad išgyvensiu. Manau, mane išgelbėjo ne tik gydytojos patirtis, žinios, bet ir jos meilė. Ji ateidavo pas mane kas dvi valandas. Žiūrėdavo į akis, kaip tą pirmą vakarą, ir glostydavo galvą. Man, visiškai svetimam vyriškiui. Tarsi būčiau buvęs jos meilužis. Ar ji tai darė nuoširdžiai? O gal tiesiog žinojo savo moteriškų kerų galią ir naudojo juos kaip psichologinę priemonę? Net jei tai buvo tik priemonė, ar ji neverta pagarbos? Kiek vyriškių nuramino ir išgelbėjo jos hipnotizuojantis gražių, juodai paryškintų akių žvilgsnis? Kiek jų atgavo ramybę, tikėjimą, kad išsikapstys, kai jų galvą glostė ši švelni ranka, iš kurios sklido gydanti energija? Galbūt ji buvo viena iš tų ekstrasensų, apdovanotų išskirtiniu energetiniu biolauku. Ir ji pasinaudojo šia dovana negalvodama apie padorumo taisykles – žiūrėdama svetimam vyriškiui į akis ir glostydama jam galvą. Tol, kol jis nurimęs užmerkdavo akis ir nugrimzdavo į palaimingą sapną. Ir sapnuose išvysdavo vaikystę, motiną...
Kokio ji buvo amžiaus? Koks buvo jos veidas? Galėjau tik spėlioti. Čia visi gydytojai ryšėjo kaukes. Bet netrukus supratau, kad taip geriau. Man ji buvo tos gražios primerktos akys, kurios galėjo priklausyti tik moteriai. Aš baiminausi, kad, vos jai nusiėmus kaukę, mano susikurtas pasaulis išnyks, – pamatysiu atstumiantį veidą su pernelyg ilga ar stora nosimi, su kokia nors bjauria karpa ant skruosto. Ar išgedusį dantį. Bijojau išvysti raganą vietoj angelo.
Bet ar ne vis tiek, kas tau išgelbėjo gyvybę? Man buvo ne vis tiek. Gėris ir grožis turėjo eiti išvien. Nepakenčiau bjaurumo.
O kaipgi tiesa? Teisybė? Ar ji ne svarbesnė už apgaulę? Ar galima gyventi tiesa? Ar reikia nuplėšti kaukę, virš kurios – nuostabios akys? Ar tiesa nėra šios akys ir kaukė, o ne karpa ant skruosto? Tuomet kam tą karpą matyti? Kam žiūrėti į bjaurų veidą? Kam matyti tiesą?!
Po poros dienų pavyko numušti karštį, infekcija ėmė trauktis. Pagaliau galėjau apsižvalgyti. Su manimi palatoje gulėjo dar du vyriškiai. Tikriausiai darbininkai – jie nuolat lošė kortomis, garsiai žvengė, be to, niekam nematant gėrė degtinę, kurią slapčiomis atnešdavo jų žmonos.
– Jau nubudai?
Nė nesupratau, kad kreipiamasi į mane. Nebuvau pratęs prie tokio familiarumo.
– Vos kojų nepakratei – jau manėme, kad tau galas. Toje lovoje jau vienas toks gulėjo, prieš tave paguldant išnešė.
Nieko neatsakiau.
Įėjo gydytoja. Iš akių atpažinau, kad tai ji.
– Nagi, – ištarė ir išsitraukė stetoskopą. Sėdėjau pakėlęs pižamą – ji klausėsi mano plaučių. – Giliau kvėpuokite. Dabar atsigulkite ant nugaros.
Ji kilstelėjo pižamą aukščiau ir ėmė maigyti pilvą. Jos pirštai susmego į mano kūną, kažką čiuopdami viduje. Visiškai jais pasitikėjau ir buvau jiems dėkingas.
Ji drąsiai lietė mano kūną, tarsi jis būtų priklausęs ne man, o jai. Neklausdama, ar galima (kur ir kada gydytojas to atsiklausia?). Jau anksčiau esu supratęs, bet tik dabar pajutau, kaip sąlygiškai mūsų kūnai mums priklauso. Esame kūnai, kuriuos ne patys sukūrėme ir kurie gyvena savo gyvenimą. Vos gimę jau nepriklausome sau. Mus priima svetimos rankos, kurių veikiausiai daugiau nebepamatysime, – gydytojo akušerio rankos. Kitos rankos mus neša prausti, pagaliau atsiduriame motinos rankose. Nuo šiol mūsų kūnas – jos nuosavybė... Ji mus maudys, maitins, migdys... Ir taip ilgus metus. O kai tampame suaugę? Rytą nubundame ir kurį laiką ieškome savo kūno. Paskui surandame ir įtempiame raumenis. Štai jis: klauso mūsų – vadinasi, jis mūsų, tai mes. Bet ar negalima neatsiklausus pačiupti to kūno, uždaryti į narvą? Į kalėjimą? Ir kiek jis tada tau priklauso? O gydytojas, kirpėjas, masažuotojas – ar jis nevaldo mūsų kūno? Ar lovoje jo nevaldo kitos lyties žmogus? O paskui, kai išleidžiame paskutinį atodūsį, ar jo nepakelia svetimos rankos, kurios jį numazgoja, paguldo į gražų ir siaubingą karstą? Mūsų kūnas... Ar jis mūsų?
Visos šios mintys praskriejo galvoje per tą laiką, kol gydytoja giliai pilve čiuopė vidaus organus. Praėjo minutė ar amžinybė? Aš keistas žmogus. Kas tokią akimirką galvoja apie panašius dalykus? Man atrodė, kad jos pirštai prasiskverbė per odą ir atsidūrė mano viduje. Skaičiau apie gydytojus stebukladarius, kurie prasibraudavo į žmogaus vidų be skalpelio ir pašalindavo pažeistus audinius, nepalikdami pėdsako ant odos...
– Viskas klostosi gerai, – stodamasi pasakė gydytoja.
Ji ištraukė ilgus pirštus raudonai lakuotais nagais (jie maloniai smigo į odą) iš mano pilvo.
– Ačiū, – sušnabždėjau.
– Sveikite. Rytoj man laisva diena, ateisiu poryt.
Ji pasuko link durų ir aš pirmąkart atkreipiau dėmesį į jos kūną. Ji turėjo ne tik gražias akis. Balto chalato diržas persmaugė jos liekną it vapsvos liemenį, pabrėždamas sėdmenų, kurie gana akivaizdžiai siūbavo jai einant, apvalumą.
– Nebloga kumelaitė, – sukikeno greta gulintis vyriškis. – Pasturgalis kaip reikiant.
– Pasturgalis super. O papus matei? Na ir papai! Kaip karvės. Kad taip ją išdulkinus, šitą telyčią, – palaikė jį kitas, gulintis tolėliau prie lango. Ir jie abu patenkinti nusižvengė.
Kodėl nemyliu žmonių? Ne, žmogų aš myliu. Nemyliu štai tokių žmonių. Norėjau pašokti ir išmalti jiems snukius. Tiems kiaulėms.
Bet juk jie nieko nesupras. Nieko niekada. Tai ir siaubinga. Daužysi jiems snukius ar ne. Jie visiems laikams liks nešvankėliai. Aš galėjau būti žiaurus, bet nešvankus – niekada.
Taip, žvelgiau į juos iš aukšto. Bet tai buvo natūralu. Buvau kitoks žmogus. Nudrėbtas iš kitokio molio nei jie. Galėjau suprasti jų gyvenimą, jų jausmus. Jie mano gyvenime ir mano jausmuose nebūtų supratę nieko.