Recenzijos, anotacijos
Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.
Šiame perskyrime išmoningajam Skaitytojui[1] bus papasakota apie Kauno
Žaliakalnio knygių Kęstutį grafą de Navaką[2], kuris, nuodėmingos literatūros prisiskaitęs ir tokių pat gėrimų apsvaigintas, užuot ėmęsis idalgo ieties ir išėjęs svieto lyginti, pasirinko paukščio skrydžio ilgumo plunksną, tiek nelaimių žmonijai atnešusią, ir, sekdamas niekam tikusiais pavyzdžiais, pats parašė dar vieną mažai kami reikalingą, bet didžiai ydingą Romaną kitų protams kankinti ir mergeles iš žydinčių pavėsių vilioti, idant galėtų kultūros ir subkultūros smūgių išlankstytoje vaizduotėje jas garbinti, bučiuoti jų išlinkimus, tarpelius ir properšas, gelsvai blankioje savo irštvoje atlikinėti keisčiausius akrobatinius triukus ir dėlioti kelių kūnų arabeskas, tuo sukeldamas numanomą pasipiktinimą ir suteikdamas mums, o ypač Seimo ir vietinių seimelių nariams, progą pamąstyti apie teisingo įstatymo įvedimą visokiems raštams ir raštininkams drausminti. Čia, žinoma, mes kiek juokaujame (šviesaus proto ribose), nes kritiko iš pašaukimo reikalas[3] ir pareiga ne tik tūlą išsišokėlį tramdyti ir kelią klystančiai avelei rodyti, bet ir pasidžiaugti neeiliniu epizodu iš literatūrinės kasdienos ir paskatinti kiekvieną susipratusį tautietį sekti grafo de Navako pavyzdžiu ir turtinti gimtąją rašliavą prisikėlusiųjų vizijomis.
Pradėjęs, tarkim, kaip aš, nuo Romano turinio, kurio nėra, Skaitytojas sužinos, jog grafo de Navako Knygoje daug panašaus trumpumo skyrių, silpnesnių ir stipresnių (kitaip juk nebūna), o perskaitęs pirmuosius, vadovaudamasis gero skonio sprendimais, nesunkiai nuspės, kad iš kiekvieno galima užduoti po disertaciją doktorantui. Galėtų, kaip mums atrodo, ir pats Autorius, profilaktiškai pramankštindamas protą bei atmintį, sudaryti nemenką kryžiažodį, kurį reikėtų pasitelkus savo skaitymą ir matymą, savo patyrimu ir kitų patarimais vadovaujantis, dedukcijos bei indukcijos metodu pildyti knygų ir filmų citatomis, pavadinimais, autorių, dailininkų, kompozitorių pavardėmis, personažų vardais etc. Iš kryžiažodžių, autoriaus sudarytų, išeitų dar viena knyga, nemažiau įdomi už pirmąją – tai būtų „Vyno kopiją“ palydintysis raštas – sprendinio gairės. Jos drūčiai nudžiugintų literatūros kritikus ir eilinius Skaitytojus, kurie giliau ir teisingiau perprastų sumaniai užkoduotą Autoriaus bylą, prašyte besiprašančią išnašos ties kiekvienu sakiniu ar bent pastraipa. Taigi pasakysiu: turime į prozos laukus ant bebaimio Rosinanto ristele įjojusį ir sutrikusiems vietinio romano demiurgams po kojomis pirštinę sviedusį Poetą, patį grafą de Navaką, su špaga ir ūsais, retkarčiais – juoda skrybėle, valiūkiškai pridengiančia jo aristokratiškus bruožus, ir jo lakios fantazijos pagimdytą kūdikį – tikrą testamentą, savo reikšme ir pobūdžiu gyvensiantį mūsiškėj literatūroj kaip įrodymas.
Kad įjojusysis vis tik Poeta, sumanusis Skaitytojas jaus kiekvienam sakiny, dažnai pasibaigiančiame Johno Cage’o pauze, o dar išmoningesnis ims pusbalsiu svarstyti, ar tikrai vien poezija neišverčiama „ant kito liežuvio“ – mat daug čia paslėpto kalbėjimo, taiklių epitetų, metaforų ir nelauktų sugretinimų, semantiniu tankiu sningančių aforizmų bei nestandartinių aliuzijų, šiaip jau būdingų dailiosioms eilėms, bet lygiai puošiančių ir prozinę gražbylystę.
Mielas Skaitytojas, gal kiek suklaidintas bohemiškų Poetos fotografijų virtualiose erdvėse, savo nuostabai ir džiaugsmui Autoriaus sieloje ras visko, kas būdinga kilnių siekių žmogui: gražiai subrendusį protą, nuoširdų pasišventimą menui, tobulam ir nemirtingam, daug kreatyvių minčių, kurias verta užsirašyti ar bent pasibraukti, o knygos viduje – atvirą ir nesuktą istoriją apie savo Autorių radusį personažą – gero būdo poną K., kuris, jei norite, ir bus pats Kęstutis, žmogus su savybėmis[4], tuo daugiareikšmiu vardu nukreipiantis mūsų įžvalgą į du Kafkos K., Kukutį ar kokį Kauno Kripštuką, mėgusį, kaip visi žinome, skaityti pasakas. Taigi, kaipgi sekasi Kauno Bukowskiui galynėtis su mūsų tautinėje literatūroje taip sunkiai kanono formas įgavusiu žanru? Mūsų šviežia nuomone, kurią, spėju, kantrusis Skaitytojas nekantrauja sužinoti, romanas sukaltas be didelių išsikalinėjimų, gegnės gerai laiko stogą, langai mato toli, dūmai rūksta ir nieko netrūksta. O jei ko ir pasiges seklio Kalio kompleksą turintis Skaitytojas, ypač vienos kitos graikiškos ar lotyniškos frazės, rodančios šio žanro istorinę gelmę, liaudies dainos posmo, lenkų klausimo ar nuoseklesnės „love story“, jei manys, jog Autoriaus sąmojis bergždžias ar per riebus, jei dar įžvelgs kokių trūkumų ar trūkumėlių, lai įsiūčio pagautas nesviedžia Knygos tamsian kampan pelių karalijon ir, atsidavę ydingam papratimui, teneskuba Autoriaus be atodairos koliot ir sūdyt. Aš šioje vietoje kiek padelsčiau, bent kol atvės įkarštis, o jei ir toliaus kaltinčiau, tai tik protą ir jausmus pasiglemžusį meną ir Poetos inkstus, per greitai ar pernelyg ilgai valančius kraują.
Paliksime trūkumų klausimą kol kas kaboti, o patys suskubsime pavardyti šio veikalo teigiamąsias savybes, nes mums visų pirma ūmu pranešti, kad Autorius šia nesudėtinga K. istorija pademonstruoja, jog ir šioj gadynėj yra įmanomas romanas be politinio, istorinio ar vadinamojo metafizinio užtaiso, kas kiek neįprasta mūsų kolektyvinei vaidentuvei, kurią, tiesa, Marius I., šaunusis idalgas[5] nuo ežerais garsių Molėtų, yra kiek praskalavęs sūraus jūros vandens ir saldaus humoro kokteiliu.
Griebę reikalą už esmės ir stačia galva nėrę į siužetą, jame išvysime, jog likimo nasrams atiduotas veikėjas K. nubudo iš paleolitinio miego savo knygų spintoje tą patį rytą, kaip ir skambalo pakirstas Liudas Vasaris, miręs Kukutis, Haroldas Blumas ar beldimo į duris prižadintas Jozefas K., kad ir jam prasidėtų vienos dienos odisėja, arba procesas, tirštas nenuspėjamų posūkių bei nelogiškų atsitikimų, kaip kad būna visiems panašaus plauko personažams, prologe sudarantiems tradicinę tokiems atvejams sutartį ir, be absoliučios dovanos, gavusiems kartais susimaterializuojantį persekiotoją, čia įvardytą kaip grafas Pti, filmininką iš pašaukimo, šiurkštų iš prigimties, įkyrų lyg Frederico Fellinio dirigentas, su savo kamera įžūliai lendantį net į privačias sekso scenas, kuriose aistros apimti kūnai liepsnoja kaip Dali žirafos, palaimingai siūbuojančios Giesmių giesmės ritmu[6]. Taigi tą rašytojo, arba jo didenybės Likimo, kurie šiuo atveju sutampa, padovanotą dieną, tą pačią valandą, kai bedugnėn krito ir visam pasauly pagarsėjo Alisa, mūsų K. nusileido, tiesa, ne taip giliai, tik trisdešimt devyniais laipteliais nuo Žaliojo kalno į mažojo Paryžiaus Alėją, kur prasidėjo dviguba jo egzistencija. Jį, vargšą, apspito ir ėmė valgyti vitrinos, o atsisėdus laukti merginos nuo baro, erzinti įvairios būtybės iš Asfelio laukų, japoniškų filmų ar gimusios iš korektūros klaidos. Bet gyventi įdomu, nes čia vis užklysta ir įvairūs aukštos prabos personažai, įsidėmėti ankstesniame gyvenime, su kuriais neskubėdamas, jausdamas savo kaunietišką vertę, K. bendrauja[7], kol jie deromantizuojasi, išsifokusuoja ir išnyksta, užleisdami vietą kitiems, dažnai, mielas Skaitytojau, pažįstamiems ir Tau, nes yra tie, kurie sapnuojasi „tūkstančiams žmonių, paukščių ir grybų“[8]. Tiesa, mūsų laikų K. taip nuobodžiai (visą padovanotą dieną) nesėdi tik Alėjoje ar medyje, bet sugeba būti iškart penkiose pasaulio vietose ir keliose laiko sanklodose[9], netgi keisti lytį, tad, kaip gerai suprantate, jo išvidinis gyvenimas neįtikėtinai intensyvus: jis ne tik nuolat keliauja „to the next wishkey bar“[10], bet ir nematoma Hamelno fleita traukia savęsp įvairių menų herojus, pavienius ar kuopinius (muškietininkus ar „Metallica“ in corpore), su savo tiesomis, valios galia ir plačiai žinomu turiniu, tam, kad prikeltų juos dar vienam fantasmagoriškam šokiui mūsų akyse, o Pats homo ludens kvėpavimu sudėliotų žaidžiame klases tipo Romaną, skaitomą ir cituojamą nuo bet kurios vietos.
Kai kurie Knygos skyriai sudėlioti kaip lietuviško vakaro dramos. Čia kalbasi mažiausiai du balsai. Pateiksime Skaitytojui konkretų tokio rašymo pavyzdį iš personalinės patirties. Štai šiuo metu kritiko viduriuose dėl „Vyno kopijos“ nuolat ginčijasi vidinio Prokuratoriaus ir vidinio Jėzaus balsai. Prokuratorius skelbia kaltinimą: „Visą meilės liniją atstoja viena sekso scena!“; kaltinamojo balsas atitaria: „Ji – pati giliausia lietuvių literatūroje!“; Prokuratorius: „Herojaus likimas manęs nesukrečia!“; kaltinamasis: „Čia – ne tragedija, ji jau anachronizmas; herojus visai nesiekia būti Poor Yorick, tik moko mus pasidžiaugti gyvenimu!“; Prokuratorius: „Autorius neperteikė laisvės metaforos taip stipriai, kaip filmo „Telma ir Luiza“ režisierius!“; kaltinamasis: „Autorius laisvės idėją mums priminė, paplatino ir pagilino intelektu, kurio akivaizdžiai trūko Telmai ir Luizai!“; Prokuratorius: „Tame filme, kurio nelaikyčiau šedevru, Bradas Pittas pasiima aiškiai per didelį honorarą už vieną naktį!“; kaltinamasis: „Tai tik nuoroda, jog mūsų Autorius norėtų panašaus!“ ir t. t. ir pan. – išmanusis Skaitytojas savo sveika nuožiūra lengvai pratęs šį nesudėtingą duelį.
Romanas daugiasluoksnis. Štai viename archeologiniame sluoksnyje aptiksime antikinių ar viduramžiškų vardų, o kitame – blaivią Šviečiamosios epochos tradiciją. Stabtelėję ties ja, sužinosime daug gyvenimiškai naudingų dalykų ir rasime praktiškų patarimų, surankiotų išminties knygose ar išlesiotų mokslo filmuose: kokį šunį patogiausia laikyti ir kaip jį vedžioti; kiek vidutiniškai sveria debesys; kad pabėgti nuo savęs ir kankinančios nūdienos galima ne tik tampant Raiteliu be galvos, bet lengviau ir be skausmo – tiesiog uždarius loptopą; kad moters „makštyje esama daugybės naudingų bakterijų, tų pačių, kaip ir jogurte“[11]; jei Ida Idelson nebūtų laiku emigravusi iš Minsko – pasaulis neturėtų Marcello Mastroiannio; kad geriau neskaityti paauglystės knygų ir nežiūrėti jaunystėje atmintin įsirėžusių filmų; kad patartina nerakinti durų nakčiai, nes dingsta potenciali stebuklo galimybė. Nevardysiu šios užsirašytinos sekos toliaus, nenorėdamas numušti pakilusio intereso.
Be visų kitų privalumų, Romanas daro ir gydomąjį poveikį, kame juntame gyvai pulsuojančią didaktinės literatūros tradiciją, puoselėtą dar didžių žemaičių. Autorius be perspėjimo griauna mūsų vidines užtvaras, išvaiko baimių šmėklas, vaduoja iš klaidžių abejonių ir gražiai viską išaiškina, nepalikdamas vietos alinančiai neapykantai, savo Žodžiu lyg balzamu skaidrina sumišimo chaosą ir vaduoja iš gūdžios vienatvės, tūlą paskatindamas, užuot laikius savo dvasinius lobius po stora spyna, leisti pasaulėn pasižmonėt ir sugrįžti, kai jie panorės, atgal į jaukią našios betvarkės stiliumi dekoruotą kūrybos būtovę. Tuomi grafas de Navakas yra veik daktaras Kudirka, gydęs mūsų sielas savo nervų ir sveikatos sąskaita. Kaipo meno žmogus, grafas de Navakas, džiaugsmais ir žaizdomis užgyventą vidinį turinį išdėdamas švieson į dantiraščiais išskaptuotą Knygą, ne tik atsisveikina su personaline praeitimi[12], bet ir atlieka estetinį charakirį, kuriam ne kiekvienas idalgas ryžtųsi, bijodamas išduoti savo stabus, viešos pajuokos ir patyčių. Tačiau yra ir racionalioji šios aukos pusė: atsikratęs Romano, galės imtis kito, kurį jis, kaip kiekvienas ar kiekviena, nešiojamės savy, kuris visada rašomas, tik ne visuomet užrašomas.
Gal kiek ir per toli būsime nuėję, aukštindami Grafo nuveiktą darbą, bet suma sumarum – Knyga priskirtina exegi monumentum kategorijai. Skaitytojas čia ras daug nemąstytų minčių, laisvą ir nepriklausomą kuriančios vaizduotės žaismą ir meistriškai įvaldytą naracijos atliktį; knyginė išmintis čia pranoksta knyginę beprotybę (daug kas įžvelgs jų harmoniją); mūsų klausa nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys alkoholio prilašintą medų. Taipogi tikimės, jog Skaitytojas nepaliaus stebėtis, kaip lengvai Jis, grynakraujis radikalinių modernistų veislės atstovas, suka intertekstų šarmankę, mus linksmindamas, svaigindamas ir klaidindamas, o mes vis atsiduodame senelio Barthes’o įvardytam deficitiniam malonumui.
Artėdamas prie Romano pabaigos, Skaitytojas galbūt pradės regėti plačiau, kaip kad aš dabar regiu: regės, kaip vienas iš mūsų, tik ką baigęs skaitymą ir, nevalingai įsisvajojęs, savo daržely pypkę papsėdamas ir viena akimi stebėdamas, kaip ilgai neišnyksta dangun pučiami dūmai, ims vakarienę ruošiančiai žmonai porinti, kad va, girdi, argi jau taip prasta ta mūs literatūra: turim savo Marcelį Proustą – kalbu apie Šatrijos Raganą; savo Stendhalį – nagi, atspėk, pačiut? Žinoma[13]!.. Savo Isabellę Aljendę – kalbu apie Kristiną Sabaliauskaitę; ir štai – patį Joyce’ą, gal dar su Oscaru Wildu, Marku Twainu, Margareth Duras, Henry’iu Milleriu ir kitais padaužomis, trumpai tariant, trisdešimt tris viename, kaip sakoma, autorius, kurių vardu matuojama kiekvienos save gerbiančios tautos literatūra! O žmona, rankas į figūrą ryškinančią prijuostę besišluostydama ir išmintingai šypsodama, tartų „tigis, tigis“, garsiai cituodama žinomą tekstą, – „dar Sarbievijų, Donelaitį, dar Škėmą pridurk...“, ir, primindama dažnam išpuikėliui, jog lietuvių proza prasideda su moterimis, paragintų keltis iš žaliojo foteliuko, taipgi patogaus knygas skaityti, nes vakarienė smagiai garuojanti ir dera gerbti moterišką triūsą. Tada, išjudinęs Sančo Pansos kūną, jis, geras mano prietelius, draugas ir senjoras, pakiltų, vis dar giliai susimąstęs, „sukiodamas ant piršto tam tyč iš švarko išlindusį siūlą“[14] ir guldydamas Knygą garbingiausion lentynon, niūniuodamas gaudeamus igitur, pagalvotų, ne, ne apie save ar dailiąją lytį, netgi ne apie tautinės literatūros klausimus, bet apie kitą kolegą Skaitytoją, visą jų būrį, kuris, lygiai kaip jis, prasibrovęs pro vingiuotų samprotavimų džiungles bei renesansinės vaizduotės humorą ir
su palengvėjimu ar širdies sope (nelygu, kas ir kam) užvertęs Romano paskutinį puslapį, pajus ore plevenantį Poetos sielą užvaldžiusį premijų ir pripažinimų geismą, linkėdamas išsipildymų, dar labiau pamylės europinę kultūrą ir šį nuodėmingąjį pasaulį, dar labiau rekomenduos Romaną veidaknygėje, tuomi didindamas Knygos „láikus“, tiražus, honorarus ir skubos tvarka siųsdamas pamylėtąjį Autorių į šlageriuose apdainuotus Kauno barus, diskotekas bei vynotekas ir amžina juodojo Stikso šviesa spindintį sąžiningai užsitarnautą pomirtinį nemirtingumą.
1 Garbingą titulą „Skaitytojas“, kaip ir kai kuriuos kitus su juo susijusius bendrinius vardus, čia visai sąmoningai rašome didžiąja raide, nes skaitantys gerus romanus netrukus bus įrašyti į Raudonąją knygą.
2 Garbingas „grafo“ titulas mūsų aptariamam autoriui bendru sutarimu buvo suteiktas vieną gražų rudens vakarą senų žmonių padavimais garsiame krašte.
3 Nors ir nedrįstame savintis tokio vardo, vis dėlto manome, kad kritikas iš pašaukimo = pro-kuroras + advokatas.
4 Smulkesnį Alter Ego aprašą Skaitytojas ras Navako 1:155.
5 Idalgais, kaip Skaitytojas spėjo suprasti, čia vadinami tikintys plunksnos pergale prieš kūną; savo ruožtu atgaivinę šį titulą, siūlytume grąžinti ir jį lydėjusį įstatymą – atleisti idalgus nuo visų mokesčių.
6 Jeigu kas pagalvos, kad „Giesmių giesmė“ yra šnapso rūšis, tai per daug nesuklys (Navako 1:106).
7 Tiesa, to bendravimo nepastebi ne tik mergina iš baro, matanti tik su valgiaraščiu besikalbantį Poetą, bet ir praeiviai, kurie „eina kaip ėję, čiauška savus vienskiemenius sakinius...“, Navako 1:180.
8 „Pagalvotos mintys turi savybę akimirksniu materializuotis“, – Navako 1:149.
9 Navako 1:35.
10 „Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu“, – Navako 1:168.
11 Navako 1:102.
12 Navako 1:193.
13 Mat pačiutė alkūnės judesiu parodo tai, kas reiškia Vincą Mykolaitį-Putiną.
14 Navako 1:32.