tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Du viename (D. Dirgėlos „Re:plikos / Stebėto jo užrašai“)

Recenzijos, anotacijos

 

Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.

 

Prisipažinsiu, paėmusi į rankas Dainiaus Dirgėlos „Re:plikas / Stebėto jo užrašus“ paslapčia džiaugiausi. Pagaliau dar vienas bandymas į prasmės kūrimo žaismę įtraukti ir knygos apipavidalinimą, iki tol šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste, ko gero, geriausiai atsispindįs Artūro Valionio knygose. Tiesa, džiaugtis tenka neilgai.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai – dvi knygos, pateikiamos tarsi vienin sulietos priešybės (tą turėtų implikuoti ir viršelių dichotomija, grįsta klasikine juodos ir baltos spalvų takoskyra, ir knygų perskyrimas juodu dvilapiu rinkinio viduryje). Remiantis pasirinktu leidinio maketu, galima manyti, kad skaitytojas turėtų susidurti su dviem eilėraščių rinkiniais – skirtingais, tačiau siejamais bendrų leitmotyvų. Dizainas estetiškas, pateikimas kone nepriekaištingas, regis, viskas kaip reikia. Didžiosios problemos pradeda rodytis liovusis žaisti su šia knyga-objektu ir pradėjus skaityti eilėraščius.

Perskaičius knygą peršasi išvada, kad vis dėlto su struktūra ir rinkinių sudarymo motyvacija nesusitvarkoma. Lieka neaišku, „apie ką“ yra kiekviena knyga, kodėl reikėjo jas atskirti. Ieškoti jungčių (tiek įvaizdžių, tiek metaforikos, tiek formos ar, galiausiai, prasmės lygmenyje) bei atsakymų į skaitant kylančius klausimus sekasi sunkiai. Pavyzdžiui: „Re:plikose“ padrikai pasirodo tai vienas, tai kitas eilėraštis, dedikuotas ar „nusirašytas“ nuo Donaldo Kajoko (p. 45 ir p. 76 šis poetas minimas tiesiogiai, o p. 41 esančiame tekste juntama aiški jo poetikos įtaka), bet tai ir visas leitmotyvas, paskui staiga pabyra keletas haiku. Galbūt būtų galima manyti, neva „Re:plikose“ ieškoma kokio nors ryšio su asmeniniu kanonu, mėginama kurti dialogą su poetui svarbiais autoriais (tai, ką naujausioje savo poezijos knygoje be atvangos daro Rimvydas Stankevičius), tačiau, tarkime, Sigitas Parulskis minimas ir čia, ir „Stebėto jo užrašuose“. Jei knygos dizainas implikuoja, kad skaitytojas susiduria su dviem mikrokosmosais, tampa neaišku, kodėl reikia jį versti stumtis per itin panašius eilėraščius, kurie visi svyruoja maždaug toje pačioje prasminėje kreivėje: Dievas–mirtis–meilė–rašymas (kitaip sakant, kone amžinojoje poetinėje eros ir thanatos įtampoje), netgi emocinė skalė išlieka ganėtinai monotoniška.

Kitas stebinantis dalykas – tokioje „postmodernioje“ knygoje tarpstančios banalybės. Eilėraščiai savo komunikuojamomis žinutėmis labai nenutolsta nuo to, ką turėtų žadėti knygų pavadinimai: abi sudaro vienokios ar kitokios pastabos, retoriniai klausimai ir atsakymai, pasižaidimai, saviti užrašai, apmąstymai. Kitaip tariant – tai tokie „paraštiniai“ tekstai, apie kurių pobūdį atvirauja ir lyrinis subjektas (kn. „Stebėto jo užrašai“, eil. „Stebėto jo užrašai“, p. 80). Tiesa, su medžiaga, gauta stebint, dirbama nedaug: dažniausiai ji spontaniškai pateikiama skaitytojui, menkai tešlifuojama, todėl dažnai panėši į užrašų knygelėse aptinkamus fragmentiškus pastebėjimus. Esama temų, kurios sulaukia daugiausia dėmesio poeto kūryboje. D. Dirgėla kažkodėl mėgsta tai šen, tai ten kyštelėti kokią nors alkoholinę patirtį – „sėdim rūkom virtuvėje geriam“ („Stebėto jo užrašai“, p. 20), „labai mėgdavome išgerti / įsigijome alibi dviračiai / <...> / grįždavome po daugiadienių“ („Stebėto jo užrašai“, p. 34), „degantis skystis 27 valandas non stop“ („Stebėto jo užrašai“, p. 42) ir t. t.

Vis rasdama nuvalkiotus motyvus, prisimenu šių metų „Poezijos pavasario“ konferenciją apie rašymą kaip savidestrukciją, kai vienas vedėjų staiga nei iš šio, nei iš to pasisakė apie alkoholines patirtis, tarsi šios savaime suprantamu tiesioginiu ryšiu būtų susietos su poezija – čia iškyla kažkoks senstelėjęs bodleriškas „poezijos ir vyno“ mentalitetas, regis, giliai įsišaknijęs ir rašytojų atsiminimuose, kuriuose vis it Atlantida iškyla legendinis „Suokalbis“. Ko gero, šie migloti prisiminimai vis dar kviečia poetus nostalgiškai rašyti apie buitinius gėraliojimus kaip apie kažką tokio, kas savaime tampa poezija. Čia kyla klausimas: ar D. Dirgėlai, gana brandžiam poetui, tikrai reikia griebtis motyvų, kurie būtų „savaime poetiški“, kad jo eilėraščiams suteiktų „poetiškumo“?

Jei nepaisytume nešlifuotų „buitizmų“, kurie vienaip ar kitaip vis dėlto atsiremia į prasminę stebėjimo / savistabos ašį, vienareikšmiškai baisiausi yra eilėraščiai, kuriuose bandoma kalbėti apie moterį. Taip ir lieka neaišku, iš kur D. Dirgėla semiasi įvaizdžius: nubanalintos, raudonomis lūpomis, stringais aptemptais pasturgaliais, su cigarete dantyse, žodžiu, abejotino turinio filmo, kuriam jau veikiausiai keliasdešimt metų, viliokės keliauja iš eilėraščio į eilėraštį. Štai „Stebėto jo užrašų“ tekste apie kairiarankę moterį (p. 31) netrūksta nieko: čia ir raudonas vynas, ir tamsiai raudonas saulėlydis, moteris skutasi plaukus, dažosi lūpas, paišosi akis, „paima pimpalą kairiąja ranka / jai labiau patinka tavo kairysis kiaušiukas“). To pačio rinkinio p. 37 esančiame eilėraštyje lyrinis subjektas pypsi moteriai „katės eisena“, o p. 66 atsiranda dzūkų priežodžio vertas vaizdinys „šviesią naktį raškau tave nuogą / kaip sultingą prisirpusią uogą“. Tiesa, nenurungiamai baisiausias yra „Eilėraštis moteriškiems žurnalams“: čia ir „muilini kušį“, ir „apžioji sėdmenimis stringų juostelę“, „jautiesi prinokusi pilna sultingų syvų / žydinti drėgnom atsivėrusiom lūpom“ („Stebėto jo užrašai“, p. 53–54) ir kitos „subtilybės“, iš kurių būtų galima surengti ištisą klišių derliaus šventę. Regis, moterų esama įvairių, laikai keičiasi, bet lyrinis subjektas laikosi įsikibęs tetos iš praėjusio šimtmečio erotinio diskurso. Čia gali kilti mintis, kad recenzentė leidžiasi svaiginama romantiškos moters vizijos, ir vienintelis jai priimtinas įvaizdis yra vaidilutės, šokančios aplink aukurą. Vis dėlto šiurkštus seksualumas ir visiškas atvirumas irgi turi būti apgalvoti bei skoningi. Netikite? Susiraskite Nicanoro Parros eilėraštį „Mujeres“ (liet. „Moterys“).

Dirgela_Stebetojo_ir_Replikos.jpg

Veikiausiai visi šie įvaizdžiai yra poetinės strategijos dalis. Susidaro įspūdis, kad mėginama moderninti rašomą tekstą: čia tau, žmogau, ir drėgnas tarpukojis („viskas tik žodžiai: / <...> / kartais akys sudrėksta / kartais pūtė drėgna nuo jų“ („Stebėto jo užrašai“, p. 25), ir „i want to fuck you“ (nes anglicizmai jau savaime šiuolaikiška). Išvada viena: neskanu. Vulgarybės ir banalybės šiuolaikinio žmogaus nebešokiruoja, kultūriniam diskursui persisotinus nuo tokių „inovacijų“ jos tampa tiesiog nuobodžios, kaip nuobodi darosi ir poezija, kur „tikro gyvenimo“ užrašinėjimas (kūrybinė strategija, sėkmingai naudojama vieno lietuvių poeto kūryboje ir nesėkmingai mėginama atkartoti kitų) tampa vieninteliu būdu rašyti.

Nesusitvarko D. Dirgėla ne tik su teksto turiniu bei įvaizdžiais – tenka pripažinti, kad tai subjektyvus kriterijus – bet ir su pačia teksto forma. Labai mėgstama paįmantrauti, pasižaisti, taikant tokius beveik dadaistinius / futuristinius / „concrete poetry“ būdingus žingsnius kaip sąmoningas teksto perkrovimas pasikartojimais, žodžių samplaikomis: „pyktinepykti / kartais būnu piktas / pykitnepykit / priežastis man pms“ („Re:plikos“, p. 51), kartais tuo remiama visa teksto sandara: „svajoti tikėti tikėtis / žadėti bandyti apžioti / kramtyti praryti imti / dusti springti žagsėti / netekti žado“ („Stebėto jo užrašai“, p. 47). Vis dėlto D. Dirgėlos eksperimentavimai lieka „pakibę ore“ ir nelabai aišku, kam visa tai daroma, ir ar tekstas iš tiesų praturtinamas (priešingai nei Benedikto Januševičiaus atveju, kuris tokio pobūdžio poeziją, regis, gana neblogai įvaldęs).

Skaitau Dainiaus Dirgėlos knygą ir klijuoju lipnius lapukus: geltoni prie tekstų, prie kurių norėsis grįžti, mėlyni prie tų, kurie sukelia atmetimo reakciją. Peržiūrėjusi randu lygiai keturis geltonus lapelius: štai „Re:plikose“ p. 34 poetas puikiai sužaidžia ir ritmika, ir stipriomis paskutinėmis eilutėmis: „vis labiau / nežinau kaip ten bus / ir kas mane nugalės / gelmė ar dangus“, gana taiklūs ir tekstai „Lėtas laikas“ („Re:plikos“, p. 39) bei „Kitam kambary“ („Stebėto jo užrašai“, p. 33), net ir eilėraštyje, kurio fragmentas jau cituotas kalbant apie alkoholines patirtis, esama vykusios pabaigos: „pramerkęs akis pamatai / užgesęs vabalas guli tau ant krūtinės” („Stebėto jo užrašai“, p. 43). Šiuose eilėraščiuose prasiveržia individualus kalbėjimas, neuždusintas žodžių pertekliaus, aprašinėjimo, beletristikos. Išvada: poetas gali. Bet kažkodėl nenori.