tekstai.lt

Vaida Marija Knabikaitė. Taurė, gyvatė ir svastika. Romano fragmentas

b_300_376_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_lapkritis_Knabikaite_foto-inter.jpg

SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės, iš kurių akiduobių šiurpiai sklido pritemdyti spinduliai.

Ant Himlerio stalo stovėjo indas su per pusę perpjauta ir išpreparuota žydo galva specialiame tirpale. Daktaras Liudvigas Štumpfegeris priėjo prie šio suvenyro. Paėmė į rankas ir atsainiai pateliuškavo tirpalą. Į dvi dalis padalytoje galvoje buvo matyti viskas: burna, gerklos, sinusai, net meistriškai perpjautos smegenys su visais vingiais... Kraupus suvenyras visiškai nestebino Štumpfegerio. Preparuotos galvos seniai buvo madingos tarp esesininkų ir koncentracijos stovyklų prižiūrėtojų. Panašią ant savo darbo stalo laikė ir jis pats. Kartą neva juokais, neva rimtai pabandė parduoti ją daktarui Brantui.

Eik jau, – atsakė tas, – manai, kad be tavęs nepajėgsiu tokios įsigyti? Gausiu dar ir nemokamai. Ir ne iš ko kito, o iš paties šefo (taip Brantas, žinoma, pavadino Himlerį).

Pats įspūdingiausias akvariumas pasaulyje, – ironiškai nusišypsojo Štumpfegeris, – nereikia nė ryškiaspalvių žuvyčių, – ir tarsi žaisdamas dar stipriau suteliuškavo preparatą. Bet tuojau pastatė indą į vietą, nes į kambarį įėjo namų šeimininkas.

Himleris vilkėjo chalatą. Jis buvo ką tik pakilęs nuo masažo lovos, kur jo kūną negailestingai išminkė asmeninis masažuotojas. Hainrichas Himleris sirgo paslaptinga kaulų liga, apie kurią niekam nepasakojo. Buvo kalbama, jog kenčia didelius skausmus. „Kažin ar tie kaulai jam nekenkia, – šmėstelėjo Štumpfegeriui, – juk negali žinoti, ko kiomis ligomis sirgo tie kaliniai. Šefo sveikatai jie gali būti pavojingi.“

Norėdamas geriau pažinti ir suprasti Hitlerio asmenybę, Hainrichas Himleris pasikvietė savo asmeninį astrologą Kersteną. Vyrų trijulė palin ko virš kadaise dar Ericho Jano Hanuseno sudaryto diktatoriaus horoskopo. Vienas Dievas težino, iš kur Himleriui pavyko jį gauti. Juk tai ypač įslaptinta informacija.

Kerstenas jiems aiškino:

Astrologija – sistema, kiek panaši į hieroglifų raštą. Mokantiems skaityti ji yra prasminga. Nemokantiems tai tik tvarkingai išdėstyti paveiksliukai be jokio sąryšio. Fiurerio gimimo data visiems gerai žinoma – 1889-ieji, balandžio 20-oji diena, pusė septynių žvaigždžių laiku. Pagal seną astrologijos tradiciją valdžios troškimo simbolis yra Jupiterio planeta. Jeigu ji gimimo metu yra aukštai danguje arba ką tik patekėjusi rytuose, toks žmogus gali tapti ne tik despotišku valdovu, bet ir diktatoriumi. Ką regime Hitlerio horoskope? Pačiame dangaus viršuje (viršutinės kulminacijos padėtyje) šviečia Jupiteris. Netoli jo – Mėnulis. Tai labai reikšmingas faktas. Astrologijoje regėjimų, nakties baimių ir neracionalaus prado ženklas yra Mėnulis. O jis viršuje kartu su Jupiteriu. Žiaurumo, despotizmo pranašai – taip pat Marsas, Liūto ir Skorpiono ženklai. Matau ir vadinamuosius nusikaltėliškuosius ženklus – Merkurijus ir Saturnas blogose padėtyse...

Girdėjai, Liudvigai? – astrologui išėjus, į daktarą familiariai kreipėsi Himleris. – Veikiausiai fiureriui jau nebegalime padėti. Net planetos byloja jo nenaudai. Ypač dabar, kai jį vis dažniau kamuoja naktiniai nervų priepuoliai. Telieka vienas kelias.

Ir koks gi? – paklausė šefo Štumpfegeris.

Turime jį pašalinti. Ir, reikia pasakyti, į tave dedu didžiausias viltis. Tu – vienintelis mano žmogus, galintis taip arti prieiti prie Hitlerio. Ką tau reiškia viena nekalta injekcija...

Ką jūs, šefe. Nė neprašykite. Juk daviau Hipokrato priesaiką. Medikas negali žudyti paciento.

O eksperimentai koncentracijos stovyklose? Ten tu mano šauniausias karys, Liudvigai. Ir nė karto iš tavęs negirdėjau apie jokias priesaikas.

Čia kitas dalykas, šefe. Ten aš ne gydytojas, o išradėjas, eksperimentatorius. Darbuojuosi mokslo labui. Ir kaliniai man – ne pacientai.

Et, neatsikalbinėk. Atlik tą reikalą, ir viską baikim, – suirzo Himleris.

Deja, šefe, tai neįmanoma. Fiureris niekada su manimi nepasilieka vienas. Šalia visada yra kiti gydytojai. Mudu su Brantu net nuogo jo nesame matę. O Morelis? Jis dažnai lieka su fiureriu vienas, šiam labiausiai patinka, kai injekcijas leidžia Morelis. Patarčiau kreiptis į jį.

Ką žinai, gal ir tau proga pasitaikys. Pažadėk man, kad...

Kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso? Bet aš daviau priesaiką ne tik jums. Kiekvienas asmeniškai prisiekėme fiureriui. Kiekvienas kareivis žino, kad priesaika vadui yra svarbiausia. Nesiruošiu jos sulaužyti.

O tu nesikarščiuok. Viską gerai apmąstyk. Jei pasiseks, paaukštinsiu – pažadu.

Liudvigas neatsakė į paskutinius šefo žodžius. Atsisveikindamas sušuko „Heil Hitler!“ ir išėjo iš kabineto.

L iudvigas Štumpfegeris susitiko su buvusiu savo mokyklos draugu pulkininku grafu Klausu Marija fon Štaufenbergu jo ir jo brolio Bertoldo nuomojamame bute Tristano gatvėje Berlyne. Liudvigas ir Klausas buvo ilgai nesimatę.

1943-iųjų metų sausio 1-ąją Klausas Marija fon Štaufenbergas prieš savo norą buvo išsiųstas į Afriką. Karas dykumoje visai nežadėjo tokios romantikos ir stiprių emocijų, kaip kadaise sėkminga Romelio kampanija. Tad daktaro Liudvigo Štumpfegerio bičiulis ne itin žavėjosi jam patikėta misija. Tų pačių metų balandžio 7-ąją 10-oji tankų divizija pradėjo trauktis iš Biar Zeludžos į Mezuną. Generolas majoras fon Broichas įgaliojo pulkininką grafą fon Štaufenbergą vadovauti atsitraukimui, o pats žadėjo pasirūpinti, kad paskutiniai divizijos kariai kirstų El Hafajos perėją. Nelaimei, Štaufenbergo vadovaujamą transporto karavaną, patekusį į siaurą žemės plotą tarp Sebcheto ir Čabita–Chetačio perėjos, užpuolė priešo lėktuvai. Daugelis kareivių ir karininkų spėjo išsisklaidyti po teritoriją. Vėl visi išsirikiavę kolona pastebėjo, kad vado automobilis suvarpytas kulkų. Grafas fon Štaufenbergas buvo sunkiai sužeistas: gavo smegenų sutrenkimą, neteko kairiosios akies, dešinės rankos plaštakos ir trijų kairės rankos pirštų, ne taip sunkiai, bet buvo sužalota ir koja. Po amputacijos ligonį vargino aukšta temperatūra ir gydytojai kurį laiką baiminosi dėl jo gyvybės.

Daktaras Liudvigas Štumpfegeris maloniai nustebo po šitiekos negandų išvydęs bičiulį linksmą ir, kaip paprastai, nusiteikusį optimistiškai. Jį visada žavėjo įgimtas Klauso fon Štaufenbergo humoro jausmas, gelbstintis net pačiose beviltiškiausiose situacijose, akyse spindintis nežabotas ryžtas ir drąsa. Štai už ką jį taip mylėjo paprasti kareiviai, su kuriais jam pavykdavo rasti bendrą kalbą.

Liudvigas Štumpfegeris, kaip visada, vilkėjo juodą SS oberšturmfiurerio, o pulkininkas fon Štaufenbergas – vermachto uniformą. Ūgiu jis negalėjo lygintis su dviejų metrų milžinu Liudvigu, tačiau taip pat buvo aukštas, dailiai nuaugęs. Jaunųjų karininkų išvaizda puikiai atitiko arijų rasės idealą, kurį fiureris taip dažnai šlovindavo savo uždegančiomis kalbomis. To, deja, negalėjai pasakyti apie patį Trečiojo Reicho vadą.

Tarnauji fiureriui? Nepavydžiu jam tokio smulkmeniško ir įkyraus daktaro. Tiesą sakant, apie fiurerį ir norėjau pasikalbėti.

Ak, štai kas, fiureris! – nepatenkintas šūktelėjo Štumpfegeris. – Pats supranti, kokia tai pavojinga tema. Apie jį su niekuo neturėčiau kalbėtis. Bet rėžk, ką esi sumanęs!

Esi teisus. Tai, ką pasakysiu, iš tiesų labai pavojinga. Prieš Hitlerį rengiamas pasikėsinimas. Įsitraukė daugybė mūsų: kone visi generolai, dalis kariuomenės, planuojama pritraukti ir civilių. Trūksta tik tokio žmogaus kaip tu – karo gydytojo, chirurgo ir pareigūno, dažnai būnančio šalia fiurerio. Būk protingas – prisidėk. Vokietija nepakels griūties, kuri gresia Hitlerio pralaimėjimo atveju. Mes kapituliuojame. Gal dar išvengtume siaubingo Vokietijos pažeminimo, jei nuverstume diktatorių ir imtume derėtis su sąjungininkais.

Štaufi, sužeidimas tikrai pakenkė tavo protui. Neprisidėsiu prie jokių sąmokslininkų, jei tokie apskritai yra. Aš prisiekiau asmeniškai fiureriui, kaip, beje, ir tu, ir priesaikos nelaužysiu.

Kiek prisimenu, Liudvigai, kadaise davei tris priesaikas. Pirmąją, kai, būdami vaikai, prisiskaitėm Karlo Majaus ir nutarėm tapti kraujo broliais. Tą amžinos ištikimybės priesaiką tu davei man.

Liudvigas Štumpfegeris pažvelgė į savo dešinės rankos delną. Jį kirto nedidelis lygus randelis – žymė pjūvio, kurį pasidarė peiliuku, kad jo kraujas susilietų su Klauso krauju.

Sako, ir fiureris vaikystėje skaitė „Vinetu“, – susimąstęs pratarė.

Pats Klausas priesaikos rando jau nebeturėjo – dešinės plaštakos buvo netekęs. Jis tęsė:

Paskui tu įstojai į šitą organizaciją, – jis parodė į ant diržo žvilgančią kaukolę su sukryžiuotais kaulais, – ir aš ilgam, galbūt net amžiams (tai dar parodys laikas), tavęs netekau. Tu davei priesaiką Hainrichui Himleriui. Paskui prisiekei ir fiureriui. Pats spręsk, kuri priesaika svarbiausia.

Štaufi, aš jau atsakiau. Tu pamiršai ketvirtąją – Hipokrato priesaiką. Be to, niekam nepavyko nužudyti Hitlerio. Visi pasikėsinimai žlugo. Fiurerio per daug gera intuicija. Ir dar. Atsimink – jei tave nuteis pakarti, virvę greičiausiai laikysiu aš, jei kankins – budelis būsiu irgi aš. Jei turi nors kiek sveiko proto ir sąžinės, pasigailėk!

Puiku. Man tinka. Gali sau laikyti tą virvę. Viską suprasiu ir už tai dar padėkosiu.

Visi drąsūs anksčiau laiko, Štaufi, bet ar žinai, koks svilinamos žmogaus odos kvapas, ar įsivaizduoji, kaip ji raitosi, žnyplėmis lupama nuo kūno? Jei šitaip turėsiu daryti, kad viską man pasakytum...

Neprireiks taip stengtis, Liudvigai. Visas pavardes ir planą pasakysiu dabar. Būk geras, neatstumk tų žmonių. Pažadėk bent jau susitikti su jais.

Gerai jau. O kas šios beprotiškos akcijos vykdytojas?

Aš, Liudvigai.

Beproti! Netikiu savo ausimis! Tu net nusišauti nesugebėtum!

Tai dar pažiūrėsim, – šyptelėjo pulkininkas fon Štaufenbergas.

Be to, Štaufi, jei jūs nužudysit Hitlerį, kils rietynės tarp jo parankinių: Gebelso, Geringo, mano šefo Himlerio, Bormano... Galvą guldau, norinčių perimti valdžią bus dar daugiau. Baigsis tuo, kad turėsime naują diktatorių. Karo nutraukti tu nepajėgsi.

Kodėl? Mes kuriame naują vyriausybę, kuri derėsis su sąjungininkais. Beveik viskas apgalvota ir paruošta. Į būsimojo užsienio reikalų ministro postą išrinkome Gėrdelerį. Generolas Liudvigas fon Bekas – naujasis valstybės vadovas. Perversmui įvykus jis perims iš Hitlerio vairą. Kaip tau žinoma, šis šešiasdešimt ketverių metų vyras drąsus ir kilmingas. Būdamas karininkas, jau dalyvavo aname kare. Nesikrato atsakomybės. Taip pat labai daug padeda ir generolas Olbrichtas, pasiūlęs operacijos, kurią pavadinome „Valkirija“, planą.

Gerai. Tarkime, jūs visi laikinai išėjote iš proto.

– „Valkirijos“ planą sukūrė vienas ištikimas mūsų bendražygis, generolas Frydrichas Fromas, tiesioginis Olbrichto viršininkas. Juk žinai – generaloberst Fromo nurodymų klauso visos vidinės Vokietijos pajėgos.

Tiesa, – atsiliepė daktaras Štumpfegeris, – teliko paskutinis žingsnelis iki maršalo. Gal ir jis su jumis?

Jis – perversmo vadovas. Vienas jų. Kai tapau naujuoju sausumos pajėgų generalinio štabo vadovu, tiesiai į akis jam išklojau, kad nebepasitikiu Hitleriu. Jutau, kad jam tai galiu pasakyti. Ir tikrai, prie mūsų prisidėjo. Sutarėme: vos tik sužinosime apie Hitlerio mirtį, pats Fromas praneš apie „Valkiriją“, ir įsakymas įsigalios.

Bet, kiek girdėjau, „Valkirija“ – paties Hitlerio ir jo štabo planas, siekiantis atstatyti kare patirtus nuostolius, nuslopinti vidaus neramumus ir kovoti su kitaip manančiais. Patvirtinęs šį planą, fiureris suteikė daugiau įgaliojimų vidaus pajėgoms, tiesiog atrišo joms rankas, jei įvyktų kas nenumatyta. Ar aš klystu?

Neklysti, Liudvigai! Taip ir yra. Skirtumas tik tas, kad vidaus pajėgos tarnaus mums, o ne fiureriui. Čia ir yra visa sąmokslo esmė. Kai nuvežiau fiureriui „Valkirijos“ dokumentus, nedelsdamas brūkštelėjo parašą ir... tuo pasirašė sau mirties nuosprendį.

Negaliu patikėti! Buvai ten?!

Žinoma. Fiureris užkibo ant mūsų meškerės. Juk aš jo mylimiausias karo veteranas. Dar pasakė: „Mano mielas Štaufenbergai, dėl nieko nesirūpink. Fiureris dabar tavo rankos ir akys“. Taip pat dalyvavau vadinamuosiuose kariniuose posėdžiuose ir galiu pasakyti: visi galvoja, kad Hitlerio štabe planuojami tolesni karo veiksmai. Nė velnio! Posėdžių metu girdėjome tik suvaikėjusio fiurerio tiradas apie tai, kad jo mylima Elzaso aviganė Blondi atsisako ėsti salotas, kad šunys – pirmieji padarai žemėje, gyvenę dar beorėje erdvėje, kad oro baliono veikimas prieštarauja bet kokiems gamtos dėsniams, kitaip, nei, pavyzdžiui, dviračio, kad Mėnulis prieš daugelį metų atskilo nuo Žemės... Visko jau nebeprisimenu.

Manai, kad to nežinau! Tas nesąmones girdžiu kone kas naktį. Hitleris beveik visai nemiega – supainiojo dieną su naktimi. Blogiausia, kad turime sėdėti kartu ir klausytis jo idiotizmų. Nebeprisimenu, kiek naktų nemiegojau, – pasiskundė daktaras Štumpfegeris.

Matai, Liudvigai! Hitleris seniai nebe tas revoliucionierius ir šaunus liaudies tribūnas, kuriuo kadaise tikėjom. Mums reikia kito vado. Kitaip Vokietijai gresia pražūtis. Nejau jūsų centriniame štabe nėra nė vieno tikro vyro? Nejau visi jo taip bijot? Tu pats vienintele injekcija galėtum padaryti tai, ko...

Daktaras Liudvigas Štumpfegeris pajuto, kaip iš įtampos jam virpa raumenys. Klausas dabar kalbėjo taip, kaip visai neseniai šefas.

Štaufi, tu nepažįsti Hitlerio, – tepasakė.

Bičiuli, man nereikia jo pažinti, kad nužudyčiau.

Patarčiau neskubėti. Kaip Hitlerio štabo pareigūnas neturėčiau tau to sakyti. Bet sakau kaip draugas ir kaip medikas: Hitleriui šioje žemėje nedaug beliko. Jis pats tai supranta. Vis kartoja: „Padėsite man ištverti dar porą trejetą metelių.“ Geringas kartą pasakė: „Hitleris visada atrodė jaunesnis nei yra iš tikrųjų, bet karas jį pasendino mažiausia dešimčia metų.“

Ak, Liudvigai, nereikia ir Geringo. Argi nematote, kokiu griuvena fiureris tapo!

Bet daktaras Štumpfegeris tęsė toliau:

Turėkite nors truputį kantrybės, palaukite, kol fiureris mirs natūralia mirtimi. Tada ir perimsi valdžią. Kam rizikuoti savo gyvybe! Štaufi, tokie vyrai kaip tu ateities Vokietijai reikalingi gyvi!

Taip. Be akies ir beveik be rankų, – ironiškai šyptelėjo Klausas. – Jei jis toliau vadovaus, ateities vyrai ir bus tokie...

Į šefo kabinetą įžengiantį Liudvigą Štumpfegerį pasitiko graudžiai įmantri smuiko melodija, kuri tuoj pat ir nutrūko. Hainrichas Himleris, vienoje rankoje laikydamas smuiką, kitoje – stryką, atsigręžė nuo lango į savo patikėtinį SS oberšturmfiurerį.

Liudvigas Štumpfegeris nevalingai šyptelėjo, tačiau taip nežymiai, kad šefas nepastebėjo. Akimirką daktaras įsivaizdavo tokį groteskišką vaizdą: Himleris įsijautęs griežia smuiku, Geringas tąso didžiulį akordeoną, Hitleris energingai barškina seno pianino klavišais. Šalia klusniai tupi mylima fiurerio kalaitė Blondi ir ne mažiau įsijautusi garsiai kaukia aukštu, pratisu balsu...

Už ataskaitą ačiū, – laimei, nė nežiūrėdamas į Štumpfegerį (per tą laiką jam kaip tik pavyko užgniaužti šypseną), padėkojo Himleris. – Nuodugniai ją ištyrinėsiu. O kaipgi sekasi mūsų bičiuliui Jozefui Mengelei?

Puikiai, šefe, – atsakė daktaras Štumpfegeris, – jo paskutinių eksperimentų rezultatai stulbinantys. Nepatikėsite – mes jau turime serumo, kurio suleidus individui į kaklą, jis pirma smarkiai ištinsta, o vėliau sunyksta gerklos. Maža to, daktaras Mengelė įrodė, kad be gerklų žmogus geba ne tik kvėpuoti, bet ir kalbėti. Dabar kaip tik to ir moko daugelį savo tiriamųjų. Patikėkite, rezultatai jaudinantys!

Išties keista. Maniau, kad be gerklų... – stebėjosi Himleris.

Ir aš taip maniau, šefe, bet daktaras Mengelė padarė neįmanoma.

Kaip šaunu. Būtinai jam perduokite, kad be galo džiaugiuosi jo sėkme. Daktaras Mengelė – mums visiems įstabus ir sektinas pavyzdys, – ir visų šalies koncentracijos stovyklų šefas Hainrichas Himleris atsivertė SS oberšturmfiurerio daktaro Štumpfegerio ataskaitą.

Dirbu su daktaru Karlu Gebhardtu, antruoju asistentu Ernestu Fišeriu, taip pat su koncentracijos stovyklos gydytojais Gerhardu Šiedlauskiu, Rudolfu Rozentaliu ir Herta Oberhoizer. Eksperimentų esmė – moterų kojų infekavimas įvairiomis bakterijų kultūromis. Po infekavimo bandome įvairius gydymo būdus: vienas operuojame, kitas gydome medikamentais, pvz., sulfonamidais. Pasitaikančios nesėkmės: nukraujavimas, mirtis nuo užkrato, invalidumas ir kt.

Tuo pat metu pradėjau eksperimentuoti persodindamas raumenis, sausgysles ir kaulus. Moterims duodama narkozė. Tada iš blauzdikaulio paimami kaulo gabalėliai ir persodinami į kitas vietas arba sulaužomi blauzdikauliai vėl sustatomi ir persodinamos sausgyslės. Gautas žinias ketinu susisteminti jau dabar rengiamame veikale „Laisva ir autoplastiška kaulų transplantacija, taikoma galūnių atkūrimo chirurgijoje“.

Hainrichas Himleris valandėlei atsitraukė nuo teksto ir pro apvalius raginius akinius skvarbiomis akimis įdėmiai pažvelgė į Liudvigą. Vėl prabilo familiariai.

Liudvigai, prisimeni mudviejų pirmą susitikimą, kai tu kaip gydytojas lydėjai olimpiados dalyvius? Juk nuo tada mudu neišskiriami draugai? Besąlygiškai pasitikiu tavim. Ar tebeturi tą raštą, kurį tau išdaviau? Jis liudija mano pasitikėjimą tavimi.

Žinoma, šefe, tebeturiu, – atsakė Štumpfegeris.

Raštą gerai prisiminė:

SS oberšturmfiureris dr. Liudvigas Štumpfegeris veikia mano liepimu ir turi visus įgaliojimus. Bet kurioje civilinėje ar karinėje vietoje jam turi būti suteikta informacija. Privalu paklusti jo įsakymams.

Vis dėlto Štumpfegeris sukluso. Toks nelauktas šefo draugystės ir jo paties juridinių galių priminimas nieko gera nežadėjo.

Matai, Liudvigai, girdėjau, kad prieš fiurerį gali būti rezgamas sąmokslas. Vienas vadovų esąs pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas, – tęsė šefas.

Iš kur tokia informacija? – paklausė Štumpfegeris.

Lakštingalėlė pačiulbėjo.

Klausykite, šefe. Tai rimti kaltinimai. Tikiuosi, ta lakštingalėlė turi pavardę?

Generolas Kanaris sakė.

A, tai veikiau kanarėlė, – niūriai pajuokavo Štumpfegeris.

Liudvigai, esi Klauso fon Štaufenbergo mokyklos laikų draugas. Jei tik galėtum suteikti man informacijos...

Atleiskite, šefe, jūs klystat. Klausas fon Štaufenbergas nėra mano draugas, veikiau senų laikų pažįstamas. Nežinau, kiek laiko nesimatėm, – sumelavo, – mudu išskyrė dvi skirtingos organizacijos: SS ir vermachtas.

Bet, – nusistebėjo Himleris, – turėtumėt draugauti. Tikriausiai mokėtės toje pačioje klasėje.

Ką galiu jums atsakyti? Jei drauge su kuo nors sėdi vienoj kalėjimo kameroj, tai dar nereiškia, kad tas žmogus – tavo draugas.

Labai jau drastiškas pavyzdys, mano Liudvigai, bet suprantu tave. Vadinasi, teigi, kad nieko panašaus negirdėjai?

Tokia informacija manęs nepasiekė. Jūsų vietoje gerai pagalvočiau, ar verta tikėti visų tų kanarėlių paskalomis?

Bet juk dūmų be ugnies nebūna, ar ne? Ir ko taip susijaudinai? Gal ir tu su Štaufenbergu?! Nusukai į šoną akis. Ir kvėpavimas padažnėjo. Tik pabandyk nuo manęs ką nors nuslėpti, Liudvigai! Gerai žinai, kuo baigiasi neklusniems karininkams! – šaltai, įtariai ir grėsmingai pro akinių stiklus žybtelėjo tamsios Hainricho Himlerio akys.

Liudvigas Štumpfegeris giliai įkvėpė. Susivaldė. Žūtbūt reikia gelbėti jei ne bičiulio, tai bent savo paties kailį. O Himleris vis nesiliovė:

Taip ir maniau. Tu kažką slepi, Liudvigai! Laukiu. Pasiaiškink!

Liudvigas Štumpfegeris nuleido galvą ir dar kartą giliai atsiduso:

Gerai. Pasakysiu jums tiesą, šefe.

Koncentracijos stovyklų šefas susidomėjęs palinko prie pašnekovo. O daktaras Štumpfegeris tęsė:

Nenorėjau jūsų liūdinti, bet reikėjo pasakyt iš karto. Esu neapsakomai susirūpinęs dėl mūsų brangaus bičiulio Jozefo Mengelės psichinės būklės. Kiek man žinoma, daktaras šiuo metu didžiai kenčia.

Mengelė?! Bet juk ką tik sakei, kad jam puikiai sekasi! – ko jau ko, o šito išgirsti Himleris nesitikėjo. Smalsumą jo veide pakeitė begalinė nuostaba.

Deja, net ir puikiai pavykę eksperimentai jo nebedžiugina. Depresija, šefe. Maniakinė depresija, kiek galime spręsti iš ligos eigos. Artimiausi bendražygiai, tarp jų, žinoma, ir aš, baiminasi, kad sau ko nors nepasidarytų.

Liudvigai, nejau tai tiesa?! Pasakyk, kad netiesa! Juk tai vienas geriausių mano daktarų. Ką be jo daryčiau?! – Himleris desperatiškai griebėsi už galvos.

Deja, šefe, tiesa. Mes, žinoma, darom, ką galim, bet...

O priežastis?

Matote, šefe, vienas eksperimentas vis dėlto nepavyko. Visi žinome, kaip daktarą Mengelę domina dvynių tyrinėjimai. Galima sakyti, jis dėl to beveik pamišęs (žinoma, turiu galvoje vien mokslinį azartą). Kartą man prasitarė, kad gailisi, jog Vokietijoje negimsta Siamo dvynių, ir paprašė tarp belaisvių surasti vyriškos lyties dvynių porą. Vienoje stovykloje kaip tik atsirado du vaikai, tinkantys Mengelės eksperimentui. Stebėjausi, kai daktaras man parodė, ką jiems padarė. Tuos berniukus jis mėgino paversti Siamo dvyniais, o paskui tyrinėti, kaip funkcionuoja toks organizmas. Abiem nuo nugarų buvo pašalinti audiniai, o kūnai susiūti taip, kad tomis vietomis suaugtų. Po operacijos berniukai mokėsi judėti ir vaikščioti. Deja, žaizdos supūliavo, vaikams pakilo karštis. Trumpai tariant, jiems buvo lemta pražūti. Mengelė šitai suvokia kaip vieną didžiausių pralaimėjimų per visą savo karjerą. O dėjo tiek vilčių!

Ir dėl tokio menkniekio jį kamuoja depresija?! Viską sutvarkysiu. Tuojau pat skambinu Mengelei ir pažadu atsiųsti jam tiek dvynukų, kiek tik atsiras mano stovyklose! Padarysiu viską, kad tik padėčiau ištikimiausiam savo draugui!

Ne, šefe, tai mano pareiga ir pats prisiekiu jums sąžiningai įvykdyti šią jūsų valią. Juk Mengelė ir mano draugas. Negana to, sektinas pavyzdys. Viską atiduočiau, jei pasiekčiau bent dalelę to, ką yra pasiekęs jis, – negailėjo liaupsių Liudvigas Štumpfegeris, – o kol kas noriu paprašyti niekam nepasakoti to, ką čia išgirdot. Kai paskutinįkart kalbėjau su Mengele, jis pats ir atskleidė man tiesą apie savo būklę. Prašė niekam neišduoti paslapties. Būčiau ir neišdavęs, bet jūs mane privertėt. Jei sužinos, ką padariau, Mengelė man neatleis. Visiems jis rodosi bebaimis didvyris, racionalus šaltakraujis mokslininkas. O čia... Beprasidedanti nervų liga... Juk suprantate. Todėl dabar pats, šefe, nuolankiai prašau neišduoti ir manęs...

Daktaras Mengelė – didvyris. Aukoja savo sveikatą mūsų visų labui. Tai štai kokią šiurpią tiesą tu slėpei nuo manęs, Štumpfegeri! Kad kiek, būčiau klaidingai išsiaiškinęs tavo akyse atsispindintį rūpestį ir susijaudinimą. Ką gi. Nesibaimink. Neišduosiu tavęs, – patikino Himleris, – tik pažadėk bet kokia kaina grąžinti Mengelei dvasios ramybę ir sveiką protą.

Jau sakiau. Laikau tai savo pareiga, šefe, ir ją sąžiningai vykdysiu, kiek tik leis mano jėgos.

Vis dėlto tiesioginis tavo šefas esu aš. Visas paslaptis, kad ir kokios jos būtų, turiu sužinoti pirmasis! Ir pasistenk, Liudvigai, kad daugiau ši situacija nepasikartotų. Tai apie sąmokslą ar pasikėsinimą į Hitlerį tikrai nieko neži nai?

Deja, šefe, šiuo klausimu negaliu padėt. Žinočiau – pasakyčiau, – patvirtino daktaras Štumpfegeris, – bet nieko panašaus neteko girdėti.

Velniai rautų! – nebesivaldė įtūžęs Himleris. – Tegu tie nususėliai įsikala sau į galvą – jei kas ir pašalins Hitlerį, tai tik aš ir tik tada, kai pats nuspręsiu! Beje, atėjus tinkamam laikui, ketinu tai padaryti kaip tik tau padedant. Juk neseniai kalbėjom, Liudvigai. Tai pagelbėsi?

Tikrai taip, šefe. Tik įsakykit.

Šaunuolis, Liudvigai! Taip jau geriau. Pamažu ateini į protą. O dabar laisvas, – atlaidžiai sumurmėjo Himleris, – mums šiuo metu svarbiausia Mengelė.

Išėjęs į gatvę, Liudvigas Štumpfegeris gerai susisupo į juodą karišką apsiaustą. Šefas vis dėlto suuodė sąmokslą! Buvo tikras – generolas Kanaris čia niekuo dėtas. Himleris turi daug rimtesnių ir pavojingesnių šaltinių. Štumpfegeriui svaigo galva, krėtė šaltis, atrodė, lyg karščiuotų. Negalėjo sau atleisti, kad nesugalvojo ko nors įtikinamiau – fantazija apie Mengelės depresiją atrodė to kia vaikiška ir naivi. Nukreips šefo dėmesį tik kuriam laikui. Be to, ir pavojinga. Hainrichui Himleriui dabar užtektų pakelti telefono ragelį ir paskambinti Mengelei, kaip pažadėjo. Daktaras Mirtis išties be galo nustebtų, sužinojęs apie savo tariamą depresiją. Kas jau kas, o jis šiuo metu tikrai nesielvartavo. Atvirkščiai, pradėjo naują mokslinių bandymų seriją, pavadintą „meilės eksperimentu.“ Jį teko stebėti ir daktarui Štumpfegeriui. Eksperimento tikslas – nustatyti, ar įkalinimo sąlygomis įmanomas natūralus lytinis aktas. Jie atrinko keliasdešimt kalinių, daugiausia sutuoktinių porų. Išrengę nuogai juos palikdavo nedidelėje, bet šiltoje patalpoje, kurioje stovėjo patogi lova. Sutuoktiniai turėdavo apsikabinti, glaustis vienas prie kito. Kiek Štumpfegeriui teko girdėti, eksperimentas tebesitęsė, bet nė viena pora lytinio akto dar neatliko. Matyt, rezultatas bus neigiamas.

Vis dėlto Štumpfegeris ne viską sumelavo šefui. Reikia pripažinti, tas eksperimentas su dvyniais tikrai buvo nevykęs...

<...>

Išsiaiškinti, kas buvo 1944-ųjų liepos 15-osios sąmokslo vykdytojas, prireikė vos kelių valandų. Pasklido gandai, kad pulkininkas fon Štaufenbergas pats stebėjo sprogimą, o vėliau pabėgo kariniu automobiliu, išlaužydamas visus užkardus. Liudvigas kuo mažiausiai tikėjo tokiais plepalais. Koks pasikėsinimo vykdytojas taip elgsis?! O Štaufis nebuvo kvailas.

Kol buvo gaudomi sąmokslo bendrai, Liudvigas Štumpfegeris mintyse vis kartojo:

Po velnių, Štaufi! Bjaurus šunsnuki! Vis dėlto tu įkliuvai!

Juos nubausti Hitleris patikėjo šaltakraujiškiems Himlerio budeliams. Kai šis paklausė, kokie turį būti kankinimai, vadas atsakė:

Pasitikiu jumis. Tiesiog gerai atlikite savo darbą.

Daugelis sąmokslininkų buvo pakabinti už smakro ant didelių kablių. Nuogi kūnai, apsipylę krauju, bejėgiškai tabalavo lyg makabriški skerdienos gabalai. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai lėta, skausminga ir kankinanti mirtis, kol aukos iki galo nukraujuos. Daktaras Liudvigas Štumpfegeris buvo vienas tų, kuriuos Himleris paskyrė vadovauti tardymui.

Grafas Klausas fon Štaufenbergas pateko tarp laimingųjų, kuriuos po kankinimų įsakyta sušaudyti. Maištingasis pulkininkas prieš egzekuciją dar spėjo išmesti ranką į viršų ir sušukti: „Tegyvuoja palaimintoji Vokietija!“

Negana to, įsakyta viską filmuoti, o fiureriui skirtą filmuotą medžiagą turėjo peržiūrėti daktaras Štumpfegeris. Kankinimų ir žmogiškosios skerdienos vaizdai nebejaudino atbukusios širdies. Štumpfegeris nuleido akis tik kartą, išvydęs kadrą, kuriame jis palinksta virš sušaudyto pulkininko fon Štaufenbergo kūno ir, pridėjęs du pirštus prie jo kaklo, konstatuoja mirtį. Vienintelė Štaufenbergo akis įžūliai ir priekaištingai žvelgė į buvusį draugą. Gerai, kad Štumpfegeris atsuko kamerai nugarą. Užspaudęs grafo akį, jis sušnibždėjo: „Tegyvuoja palaimintoji Vokietija! Toks buvo jo atsisveikinimas su ilgamečiu bičiuliu.

Prabėgus kiek laiko, daktaras tarp dokumentų atrado seną mokyklos atminčių sąsiuvinį. Jame buvo ir Klauso fon Štaufenbergo įrašas, išvedžiotas kruopščiu kaligrafišku šriftu:

Ak, bičiuli, atmink šalmo išlinkį gražų,

Kaip į kovą mus kvietė atgiję jausmai,

Kaip save į didvyrį regėjai panašų,

Kaip aistra gimstant meilę Tėvynei jautei!

Brangiam bičiuliui ir bendražygiui Liudvigui nuo Klauso Marijos fon Štaufenbergo.

Apačioje buvo nupieštas senovės romėnų karys su didele plunksna papuoštu šalmu ir ornamentais iškalinėtais šarvais.

Štaufis jau tada gerai piešė ir eiliavo.

Liudvigas negalėjo atsikratyti jausmo, kad Klausas stovi jam už nugaros ir skaito savo paties kadaise sukurtą moksleivišką posmą. Kurį laiką net bijojo atsigręžti, kad neišnyktų šis mistiškas pojūtis.

Vis dėlto, perskaitęs sąsiuvinį, Liudvigas Štumpfegeris padarė tai, ką ir turėjo padaryti su sentimentalia tik pradėjusių bręsti berniūkščių rašliava, – sudegino.

Gerai, kad jo pas mane niekas nesurado“, – pagalvojo.

Ir tai viskas, kas liko iš Klauso? Be mėsgalių ir kraujo?..

Žmonės nesidžiaugė pulkininko fon Štaufenbergo egzekucija, nors jo sąmokslui ir nepritarė. Net aukšti pareigūnai gręžė akis ir skubėjo išsiskirstyti. Daktaras Štumpfegeris juto – kažkas čia ne taip. Pirmą kartą negalėjo perprasti minios nuotaikų. Kas dedasi tų žmonių galvose ir širdyse? Nejaugi sąmokslininko Klauso fon Štaufenbergo laikai nepasibaigė? Visai neseniai toji minia atrodė vieninga ir paklusni. Stebėdamas, kaip civiliai ir karininkai plaukia pro šalį lyg didžiulė nuščiuvusi laidotuvių eisena, daktaras Štumpfegeris pirmą kartą pajuto baimę. Kažin kokią mistinę baimę dėl to, ko neįveikė budelių kulkos...

Po egzekucijos atburzgė kariniai sunkvežimiai. Jie turėjo išgabenti lavonus ir sumesti aiškiai matomoje vietoje, kad atgrasytų žmones nuo Tėvynės išdavystės.

Nuožmus karas apėmė visą šalį. Kariavo jau dviem frontais ir baigtis buvo aiški.

Daktaras Štumpfegeris net nespėjo išgirsti sprogimo, o tik išvydo neapsakomai ryškią šviesą ir neteko sąmonės. Atsipeikėjo karo lauko ligoninėje, kamuojamas nežmoniškų skausmų. Lazaretas buvo įsikūręs apleistoje mokykloje. Stengdamasis ignoruoti skausmą, jis apsidairė. Žvilgsnis nuslydo kreida išmarginta klasės lenta. Nustebęs suprato, kad tai jo mokyklos klasė, o gotiškas šriftas lentoje – jo paties užrašytas. Tiesa, vietomis nutrintas drėgna kempine, bet vis tiek puikiausiai atpažįstamas. Jis perskaitė tas Frydricho Šilerio eilutes:

Į rūmus rūstaus Dionizo

Klastingai įsmuko Merosas,

Bet veikiai

Ginkluoti sargai

Jį sulaikė.

Ir klausia tironas:

Ko tu nakčia

Durklą paslėpęs

Atsėlinai čia?

Išlaisvint nuo kraugerio šalį!

Tarnai, nukryžiuot piktavalį!

Toliau raidės nutrintos. O žemiau:

Man reikia atšvęsti sesers vestuves.

Tau įkaitu draugą paliksiu.

Pasmauk jį,

Jei aš neparvyksiu!

Paskui jį nugabeno į „operacinę“ tos pačios klasės kampe, atskirtą balta, krauju aptaškyta paklode.

Važiuojam, vyre, – padrąsino Liudvigą karo chirurgas, – tuojau tave sutvarkysim.

Ir ėmė darbuotis instrumentais. Skausmas buvo nežmoniškas, ir Štumpfegeris pratisai suriko. Rėkti buvo gera, malonu, atrodė, jog aplinkui niekas nebeegzistuoja, tik jis ir jo riksmas.

Nagi, ar nenutilsi, – subarė chirurgas. – Būk vyras. Nieko nepadarysi – baigėsi visi nuskausminamieji.

Liudvigas Štumpfegeris pyktelėjo. Bet sukaupęs valią nutilo tankiai alsuodamas.

Na, mat, kai nori, tai gali, – truputį paniekinamai ištarė karo chirurgas.

Pagaliau skausmui atlėgus daktaras Štumpfegeris kilstelėjo galvą, norėdamas apžiūrėti savo sužeidimus. Abi jo rankos ir kojos buvo amputuotos, neliko net bigių, prie kurių būtų galima pritvirtinti protezus. Ne pirmo švarumo tvarsčiai permirkę krauju. Liudvigas Štumpfegeris vėl garsiai, nebesivaldydamas suriko.

Atsibudo: išpiltas prakaito ir iš visų jėgų šaukdamas. Laimei, tai tebuvo nakties košmaras!

Iš ryto daktaras Štumpfegeris palindo po karštu dušu ir išgėrė vermuto, bet sunkiai įveikiamas šiurpas jį krėtė visą dieną...