tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei (A. Gustas „Padovanok man obuolį iš anapus)

 

Recenzijos, anotacijos

 

Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

 b_600_428_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_spalis_Aldona_Gustas_Padovanok_man_obuoli_is_anapus.jpg

Keista ši autorė, pretendavusi į šiųmetinius „Poezijos pavasario“ laurus. Keista todėl, kad poetė ir dailininkė Aldona Gustas (Gustaitė) lyg ir ne lietuvė, gyvenanti Berlyne, rašanti vokiškai, tačiau kilusi iš savitą charakterį bylojančio Mažosios Lietuvos krašto, ir dar patyrusi per Antrąjį pasaulinį karą gyvenusiųjų likimus. Taigi priklauso senajai priverstinių emigrantų kartai (pavyzdžiui, kaip Lidija Šimkutė), kuriai Lietuva – nostalgiškai onirinis vaikystės prisiminimas. Ši karta jaučiasi laisva ir kosmopolitiška, bet neužmiršusi, kad „rašymo jausmas lietuviškas“ (iš pokalbio su A. Gustas, „Literatūra ir menas“, 2014 02 21, Nr. 3462). Lietuviško rašymo jausmo subtilybių neatskleisime be komparatyvistinių studijų, tad belieka prisiminti Johanną Gottfriedą Herderį, konstatavusį, kad kiekviena tauta kalba taip, kaip mąsto, o mąsto taip, kaip kalba.

A. Gustas vaikystėje kalbėjo tik lietuviškai ir nesuprato vokiečių kalbos, tačiau gyvenant Vokietijoje (su tėvais repatrijavo 1941 m.) ilgainiui lietuvių kalba „išsitrynė iš atminties“. Vis dėlto poetė jaučiasi esanti lietuvė.

Knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“ – ne pirma autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą. A. Gustas kūryba pasižymi lakoniška mąslia forma ir moteriškomis (meilės, erotikos, kūno) temomis. Beje, poetė Vokietijoje yra sudariusi ir išleidusi moterų ir vyrų erotinių eilėraščių antologijas. Jos kūryboje neretai sutinkama motyvų su vaikystės prisiminimais ir lietuviškais įvaizdžiais bei tautinės tapatybės refleksijų.

Naujausią rinkinį pavadintume kiek kitokiu, elegišku. Jeigu tikėtume dato mis, tekstai skirti vyrui (Georgui Holmstenui, 1913–2010) ir rašyti trejus metus prieš jo mirtį (2007–2010), nes „Po vyro mirties žodžių šaltinis staiga išseko“ (p. 7). Kita vertus, su datomis esama painiavos, nes rinkinys pristatomas kaip gedėjimo knyga – dedikacija „Anapilin išėjusiam vyrui“, tad skaitytina kaip epitafija. Knyga turi du skyrius – didžiąją dalį sudaro „Kalbos eilėraščiai“, mažesnis skyrelis – „Paieškų eilėraščiai“. Knygos įžangoje vėlgi rašoma, kad pirmieji šių skyrių eilėraščiai atsirado dar 1999 metais. Parašymo data skaitymo recepcijai šiuo atveju svarbi tuo, jog vienaip suvoktume tekstus, rašomus gyvam, ir kitaip – mirusiam adresatui.

Bet kokiu atveju tai dviejų egzistencinių pojūčių (būties ir nebūties, tikrovės ir vaizduotės), dviejų priešingų polių (žemės ir dangaus, moters ir vyro, kūno ir sielos) persiliejimo bei persidengimo („tu už mane kvėpuoji / tarsi numirusiam dar šito / vis reikėtų“, p. 11) naratyvas, kurio pagrindiniai veikėjai – du mylimieji, iš kurių vienas „šiek tiek miręs / ar daugiau nei miręs“ (p. 59). Šių būsenų koreliacija ir kelia intrigą: kokį autorei pavyksta (ar pavyksta) sukurti rašymo braižą bandant prisijaukinti mirtį. Teigtume, jog tai naratyvas, nes trumpi lakoniški dviejų–aštuonių eilučių poetiniai (pa)stebėjimai, kartais primenantys haiku ar aforistinę dienoraštinę mintį, turi besitęsiančią numeraciją ir gali būti traktuojami kaip stambesnis žanras, pavyzdžiui, miniatiūrų poema, carmina minora . Iš paskirų frazių kuriamas ekspresiškas, tačiau vientisas gedinčios (mylinčios) moters pasaulėvaizdis. Metaforos, simboliai minimalūs, pajungti filosofinei refleksijai.

Tokia subtili tema yra rizikinga, galinti tapti pernelyg asmeniška ir sentimentali, tačiau šią riziką autorė pati puikiai suvokė (dar 2014 m. minėto pokalbio metu ji teigė: „Rašant apie tai [apie mirtį, – R. D .], labai lengva tapti sentimentalia. Turėjau labai susiimti ir būti disciplinuota rašydama ir gedėdama dėl vyro mirties, nes viskas tuoj pat gali pavirsti kiču“, tad autentiškas patirtis stengėsi paversti filosofinėmis įžvalgomis, poetiniais afektais ir universaliais apmąstymais, į kuriuos įpinti siužetus pratęsiantys antikos ir Biblijos intertekstai, ypač susiję su mirties ideologemomis (jūra, upė, Leta, rojus, sniegas, sapnas ir kt.).

Mirties tema neišvengiamai kelia gyvenimo prasmės klausimus, tad jų sutiksime ir šioje knygoje („kam visa tai jei mirtis vis tiek / neišvengiamai mus suras“, p. 51). Autorės tikslas – išvystyti mirties naratyvą, rasti būdą, kaip apie ją rašyti, t. y. kaip sąmoningai suvokti mirtį, kai mylimasis tampa neapčiuopiamuoju, kurio kūnas „susuktas į orą“ (p. 219). Eilėraščio subjektė intensyviai išgyvena artumą, glaudų artimojo ryšį, ji kartais bando užmiršti, kad mylimasis iš tikrųjų miręs („tavo mirtį anuliuoti / nemirtingumą sekundes patirti“, p. 81) arba linksta į rezignaciją („yra kaip yra / yra – laike numirei / dar – laike aš tebegyvenu“, p. 57) ir mokosi prisijaukinti bei pažinti naująją savo mylimojo būseną („moku tave mintinai / tik kaip mirusįjį turiu tave išgalvoti“, p. 57; „bučiuoju tavo sielos ranką / tavo mirtis sielai nepakenkė“, p. 73). Bet dažniausiai ji ieško atsakymų, kaip gyvenimą ir mirtį paversti vieniu – neišskiriančia esatimi („turi gi būti kelias kažkoks / kuriame mirusieji ir gyvieji / kaip kraujo giminės“, p. 68). Tas būdas – prisiminimai ir vaizduotė („tavo mirtis / ir mano vaizduotė / susituokė“, 79), leidžianti būti dviese („gyvename tarsi greta“, p. 96).

Vienas svarbiausių egzistencinių matmenų čia yra mylimuosius skiriantis laikas: laikiškoji erdvė priklauso gyviesiems, belaikė – mirusiesiems, tad kiekviena būsena apeliuoja į tam tikrą laiko sąlygą („kai snigs be sniego / mes pasimatysim“, p. 67). Tačiau autorė randa išeitį, kaip išgryninti metafizinį laiką, kaip kalbėti apie šias dvi kategorijas tarsi apie vieną – besubstancis mylimasis tiesiog yra „čia ir niekur kitur“ („aš dangų apieškau tavęs / aš ieškau tavęs visur visatoj / tavęs nė pėdsako / taigi tu čia kurgi kitur“, p. 42).

Kita vertus, nors ir stengiamasi suartinti du priešingus polius, neretai suabejojama, baiminamasi prarastį ryšį („ar dar išvis esi / gyvenime ar mirtyje“, p. 78; „ką tik sužinojau / tavo akys nenusakomose sferose / gyvena asmeninį gyvenimą“, p. 79) ir užsimenama, kad toks buvimas greta – gyvenimo ir mirties įveika – yra tabu, nes peržengia gamtos įstatymus ir yra nuodėmingas (aliuziją į nuodėmę turi ir knygos pavadinimas).

Antrojo skyriaus, lyg besitęsiančio epilogo, tekstuose jaučiamas didesnis teminis atotrūkis („ir žemuogė kovoja dėl teisės gražiai numirti , p. 214). Knygoje dera pasirinktas tarsi senos spausdinimo mašinėlės šriftas, iliustracijas išpildančios variacijos su G. Holmsteino parašu ir mėlynas viršelis. Paprastai autorės kūryboje (ypač dailės darbuose) vyrauja juoda, balta ir raudona spalvos – tokių rasime ir šioje knygoje: „nuo šiol esi / sniego baltumo juodulio juodumo / raudonume esi meilė“ (p. 162).

Ne visi pavieniai šios knygos įrašai yra meniškai ryškūs, tačiau autorei pavyksta iki paskutinių eilučių išlaikyti įtampą, teigiant vilties imperatyvą, kad mirties būsena taip pat yra laikina.

Taigi šioje knygoje inversiška yra tai, jog kalbėjimas apie mirtį virsta subtiliu kalbėjimu apie gyvenimą ir meilę: „meilė yra / ir anapus mirties / man malonu tai žinoti / po tavo mirimo dienos“ (p. 82). Gedėjimas sublimuojamas į intensyvų meilės išgyvenimą („ak meile ką tu darai iš manęs“, p. 108), į archetipinį dviejų mylimųjų, kurių „net mirtis neišskirs“, topą.