tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai

Ivan Milovidov nuotrauka
Ivan Milovidov nuotrauka

 

*

Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai,

Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke,

Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai,

Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

 

Herbo, profilio, svorio netenka sena moneta.

Tie, kurių nesutiksi, žaidimą pradės nuo pradžių.

Į bežad ę visat ą sugr į š , kas yra visata ,

Nes lemtis išeikvota, kad siela pavirstų žodžiu.

 

Neatremsi dievų tvirtarankio Persėjo skydu.

Pasiduoda rega ir beviltiškai grumias klausa,

Ir bangolaužio keterą vėtra apdengia ledu,

Ir ardydama dangų, į lygumas plaukia tamsa.

 

 

Argonauto mirtis

 

Kada jis grįžo, kraštas buvo kitas.

Už yrančios uolos putojo upė,

Pasenusi kaip jis. Po kojom strigo

Dagiai ir kriauklės. Dingo kiparisai.

Slėny, kur andai bastėsi kentaurai,

Plytėjo lėkštas ir mieguistas miestas,

Kur niekas neatsiminė jo laivo.

Šalies gyventojai nuo k ū dikyst ė s

Žinojo viena: skausmas ir nelaim ė

Į taik ų krant ą artinas nuo j ū ros .

 

Tarp neaukštų bangų blyksėjo žuvys –

Vieninteliai jam likę pašnekovai.

Jis ėmė jau ir pats užmiršti viską.

Ar buvo akmenynai virš Kolchidės,

Ginkluotas pulkas, dygstantis iš dirvos,

Kurią suardė žagrė, pakinkyta

Dviem ugniašnerviais? Sąmonėje nyko

Laukinių kilčių karalaitės veidas –

Šiurkštokos garbanos ir keistos akys .

(Dabar ji būtų jau visai pražilus.)

 

Tvanki kaitra, dar keliasdešimt žingsnių.

Iškyšulys. Drėgnoki marių dumbliai.

Dvi salos, tartum sukapotas kūnas.

Ji sakė – mes numirštam ir atgimstam,

Bet nenorėjo nieko atgaivinti.

Nebent pati atgimdavo iš ryto,

Kada po nenuilstamų grumtynių

Alsuodavo jo prakaitu ir sėkla –

Tylėdama, padaugindama būtį

Iš laikino, bet amžino nesimo.

 

Keleivio pėdsakus nuplauna vilnys.

Prie šlaito – lūšnos. Jų kraigus pranoksta

Didžiulio laivo šonkauliai smėlyne.

Akis nelaukė tos architektūros.

Štai patalas, kitoks nekaip anuomet .

Jis gula po laivu, toliau nuo saulės.

Diena prailgo, metas pailsėti.

Kiek vandenų skaptavo šitą kilį!

Ant smilkinio šešėlį bloškia vairas,

Kurio lentas įskėlė Simplegadės.

 

 

Sostinės pakraštyje

 

Saulė žeidžia akiratį, vakaro debesys gaudžia virš kraigo,

 

paukščiai virš pelkės. Nedidelis ežeras gūžias

dubury po šešėliais. Tolumoj beveidė priemiesčio terpė,

kurios nebuvo anuomet. Varnalėšų lapuose – votys. Graižai

kimba rankovėn. Aplink kleboniją vešlus dilgėlynas,

 

o senasis kunigas mirė. Ant kalvos apskrita bažnyčios dėžutė,

statyta krašte, kuriame pralaimės keli sukilimai.

Branduolys dangaus kevale, sustyguota rotonda, begarsis

 

kreipinys. Daug dešimtmečių duoną ir vyną

ragavai kitose šalyse, už tūkstančių mylių. Dabar susitikot

 

ir esat drauge, nors trumpam. To nebuvo leista tikėtis.

Trūnijančioj užtvaroj kupolo raštą paliečia

 

kimus kuklių vargonų ūžimas, nuo dumplių mynimo apsunkęs alsavimas,

balsas, kartojąs eiles. Jie rieda tarytum smiltis kriauklėje, dar nevirtus perlu.

 

Išlikę tiktai atminty, jie gyvens, kol gyvena keli bendralaikiai, kurių nebedaug.

 

Ne sykį klausei save, ar yra erdvė, kame tie garsai

niekada neišnyksta? Ką gi, netrukus

tu tai sužinosi.

 

 

Dukteriai

 

Mes dukart skyrėmės, ir tu suaugai.

Tau duotos dovanos – pietietės gymis,

Ruda rainelė, blykčiojanti baugiai,

Ir eisena, tamsesnė nei skridimas.

Tuos ženklus palikau ne aš, o kartos,

Kurių matyti mums nebuvo lemta,

Nors jos čia pat – lyg sūkurys prie kranto,

Laja už lango, spindulių žaidimas,

Kankorėžis ties kapinyno vartais.

Mes atsisveikinam kelintas kartas,

Nes visa, kas yra, – išsiskyrimas.

 

Dvi atkarpos akimirkai sutapo,

Ir plotuose, kurie dabar tuštoki,

Aš irgi būsiu prietema tarp lapų

Ar kontūras, ryškėjąs dulkių šoky.

Ryšys nutrūksta. Oras apsvaigintas,

Šviesi diena betiksl ė ir nust ė rus .

Dangaus tankynėj prasilenkia sielos,

Ir palikuonių bruožai vėl kitoki.

Į siklausyk. To laiko labirintuos

Aš būsiu lengvas pėdsakas, įmintas

Kalbon, kurios tik nuotrupas bemoki.

 

 

Peizažas su Polifemu

 

Rusvo kalno ertmėj – gilūs urvai, gaudžiančios tuštumos.

Kelią stingdo šalna. Giedras ruduo virpina vandenį.

Nei budrus neregys, mūsų balsus gaudo kraštovaizdis –

Jo į diržus ausis, nervų mazgai, milžino smegenys.

 

Nesislėpk nuo lemties, džiaukis diena, druskos prisodrinta

Putų juosta, kuri smėlio grūduos žymi atoslūgį.

Vėjai skabo lapus, šiaušia žoles, ardo laužavietę –

Ji juoduoja toli, gūbrio viršuj, tartum akiduobė.

 

Daug skaistesnis dangus. Dievo delnai taršo žvaigžd ė lap į .

Visą naktį šviesu: baltu variu blykčioja lapkritis.

Leonidų griūtis miesto slenksčius daužo skeveldromis,

Jų dvilypėj liepsnoj rieda mirtin skardžiai ir sąsiauriai.

 

 

Iš ateities

 

Prieš akimirką baigės lietus.

Sutema pagilėja virš jūros.

Luotai, kateriai, murzinos burės

manevruoja pas miesto vartus,

ir vanduo netikėtai standus.

 

Tu pakilsi į skardį greta

vakarėjančio įlankos lanko,

kur žuvėdros balkoną aplanko

ir cementą suvilgo puta,

o velkė prieš metus užsklęsta.

 

Į sir ę žusi girgžda spyna .

Vaiko balsas ataidi nuo plento,

ir privertusi mirktelti lempą

atsiliepia gaudi sirena.

Nežinojau, kad būsi viena,

bet esi. Juozgana sietuva

apkabina vos regimą uostą.

Ką gi, vietoje nesančio skruosto

tau pirštus tesušildo kava.

Sklaidos garas, ir svaigsta galva.

 

Už namų, kur esi tik viešnia,

ošia kosmosas, kaupiantis mirtį.

Gal trumpam pristabdysiu jo kirtį.

Su apsunkusiais raktais delne

tamsumoj atsiminki mane.