tekstai.lt

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku (S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“)

Recenzijos, anotacijos

b_200_330_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_rugpjūtis-rugsėjis_Be-teises-sugrizti_p1.jpg

Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Svarstymus apie Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę „Be teisės sugrįžti“ norėtųsi pradėti nuo jos išvaizdos. Nedidelė, neišsiskiriančių spalvų knyga su viršelyje įspaustu autoriaus vardu ir pavarde ir tarsi sunkoku, pranašingu pavadinimu ne iš karto patraukia akį. Tačiau knygyno darbuotoja, kurios paprašiau šios knygos, paliepė kolegei atnešti „tą Parulskį su raudonu tašku“. Ir iš tikrųjų, knygos šone, ant baltų lapų, raudonuoja įspaustas tarytum kruvinas piršto atspaudas. Peržiūrėjau kelis knygų egzempliorius – visi atspaudai skirtingi, bet visi beveik toje pačioje vietoje, ten, kur skaitytojas prisiliečia versdamas knygos lapus. Keista ir netikėta, šiek tiek nemalonu. Kruvina piršto žymė, lyg autoriaus parašas ant kiekvienos knygos, tarytum liudija nepaaiškinamą nusikaltimą. Vartydamas knygą būtinai padėsi pirštą ir prisiliesi prie jos, nenoromis tapdamas nusikaltimo liudininku ar bendrininku. Piršto atspaude užkoduota informacija apie tai, kas esame, jis mus išskiria iš kitų, taip, kaip S. Parulskio knyga išskiriama knygyne, – jos ieško ne pagal autoriaus vardą ar pavadinimą, o pagal „raudonąjį tašką“, kurį knygyno darbuotojoms, suprantama, buvo nejauku vadinti kruvina piršto žyme (įsivaizduokite pirkėjų reakciją). Taip pirštais intymiai susilietę su S. Parulskiu atsiverčiame jo knygą ir skaitome.

Rinktinėje spausdinami eilėraščiai iš ankstesnių S. Parulskio rinkinių „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepult sint“ (1998), „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009) ir rinktinės „Marmurinis šuo“ (2004), taip pat randame ir keletą naujų tekstų. Nors kūryba – iš skirtingų autoriaus gyvenimo tarpsnių, nesunku atsekti S. Parulskio mėgstamas Dievo, šeimos, kraujo, karo, erotikos, mitologijos temas. Tikėjimą praradęs žmogus gyvena tamsiame, neaiškių kontūrų, grėsmingų nuojautų pasaulyje. Šioje tamsoje klaidžiojančiam asmeniui tarsi regėjimai iškyla įvairūs vaizdiniai iš praeities, dabarties, nesamų laikų. S. Parulskio lyrinis subjektas – ištremtasis, neturintis galutinio ėjimo tikslo, be teisės sugrįžti ar likti vienoje vietoje, todėl jis eina į priekį vis prisimindamas žmones, įvykius, jį kankina praeities ir ateities dvasios, kurių negali paleisti, kurios yra tapusios jo dalimi. Ši eilėraščių rinktinė – gyvenimo kūrybos kelias, todėl peržvelkime, su kuo susitinka jame S. Parulskio eilėraščių žmogus.

Jo kelyje dažnas Dievas, kartais susipindamas su tėvo pavidalu, kartais net persikeldamas į jį patį, bet beveik visada nepagaunamas, iki galo nepasirodantis, pavyduliaujantis ir kerštingas. Periferiniame S. Parulskio kuriamame pasaulyje Dievas ir žmogus tarsi netyčia prasilenkia, o kartais net ir stengiasi prasilenkti, tarp jų visuomet atsiranda kokia nors kliūtis: „Dievas anapus tinklų / mojavo anapus paveikslų, anapus duobės <...>“ (p. 54). Dievo ir žmogaus santykiai nėra vertikalūs, atrodo, kad S. Parulskio eilėraščiuose Dievas yra čia pat, toje pačioje horizontalėje su žmogumi, todėl nevaizduojamas kaip aukštesnė nežemiška būtybė. Dievas veikiau pasirodo kaip dvasia, mažesnis ir menkesnis, nei galėtume pamanyti, viename eilėraštyje jis net pavadinamas „trupinių dievu“ (p. 127). Klaidžiojančiam tamsoje S. Parulskio žmogui kyla įtarimas, kad jis yra klaidinamas: „<...> nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama / kartais švelniai, džiaugsmingai šūktelint / tokių šūksnių aš beveik negirdėjau“ (p. 89).

Kartais S. Parulskio eilėraščių veikėjas nebejaučia Dievo artumo ir jį persmelkia nuojauta, kad galbūt Dievo nėra iš viso. Eilėraščių žmogus ima erzinti savo kūrėją, garsiai neigti jo buvimą, bet kartais atrodo, kad kaip tik taip jis tikisi gauti patvirtinimą, jog šios abejonės – nepagrįstos. Erzindamas Dievą S. Parulskio veikėjas tarsi laukia atsako apie jo egzistavimą, veiksmo, užuominos: „išjungiau dangaus ekraną / nebežiūrėsiu / <...> Šventosios Dvasios kompanija / mus išduoda / juokingai, apgailėtinai, sadistiškai / ir vėl juokingai // nebežiūrėsiu / tegul dabar jis / žiūri į mane ir sprogsta / iš pavydo“ (p. 139). Eilėraštyje „Rojus“ (p. 174) Dievas iš pavydo yra „sprogdinamas“ dar kitaip – jis pavydžiai pro rojaus vartus stebi Ievą ir Adomą. Dievas tampa nepagaunamu šešėliu ir kartais ima atrodyti, kad „Jo nėra, bet Jį primena zylės ir dvokiantys dūmai“ (p. 80). Dievas pasitraukia, ir žmogui daug artimesnis tampa Jėzus su savo kančia.

Pavyduliaujantis, kerštingas Dievas teturi labai mažai šventumo, ir žmogus yra priverstas jo ieškoti kitur. Iškreiptame pasaulyje šventumas ima vaidentis kaip artimiausių žmonių savybė: „pripjovėme pilną / pašiūrę, atėjo mama, šventa ona / iš dangaus nusileido, sakė / paimsiu pagalį kokį, prakurom / šventas antanai, imk ir ne vieną / matai, kiek jau pripjovėm, matau / juokėsi motina, juokėsi dėdė / juokėsi šventas tėvas“ (p. 43). Kartais eilėraščiuose žmogus net pats ima tapatintis su Dievu, pripažindamas, bet kartu ir neapkęsdamas dieviškojo prado savyje: „tu esi išrinktasis, tu esi mylimiausias mano / sūnus / pateptasis, sakiau gležnam / buroko daigeliui raudona kojele / be gailesčio raudamas kitus / užstojančius saulę“ (p. 83). Tačiau Dievas ir žmogus vaizduojami lyg būtų „surišti“ tarpusavyje, vienas negali egzistuoti be kito, nors ir nuoširdumo jų santykiuose nėra. Atrodo, tarsi Dievas ir žmogus būtų pavargę nuo kits kito ir atsiveria netikėtas, gąsdinantis, tulžingas suvokimas, kad „Dievas netiki manimi / netiki mano kančia“ (p. 120).

Tamsoje klaidžiojančiam žmogui yra siunčiami praeities regėjimai, prisiminimai iš vaikystės. Eilėraščių ciklas „Pradžios mito nuolaužos“ – virtinė padrikų vaizdinių, tarsi prisimenamų iš dabartinio žmogaus – „visažinio pasakotojo“ pozicijos. Jie dabartiniam eilėraščių personažui pasirodo kaip pranašiški ženklai, kurie anksčiau buvo nesuprasti arba į juos nebuvo atkreipta dėmesio: „pradinės klasės mokytoja / buvo į kažką panaši – / negraži / kai mes kaktomis / daužėme klasės langus / sakydavo / saugokit galvas / prireiks dar / <...> o mokytoja / lyg klausydavo / kaip miestelio pakraščiu / skrodžia ilgi sąstatai / link prūsų / kai mes paaugom / ji puolė / po prekiniu / traukiniu“ (p. 11). Prisiminimuose dažnai pasirodo tėvas, tačiau sūnaus ir tėvo santykiai yra kažkuo neraminantys. Galbūt dėl to, kad jie „apverčiami“ – ne sūnus eina prie tėvo, o tėvas palaidūnas grįžta pas sūnų: „išėjęs su minia sugrįši vienas / pro kartuves, pro uždarytus teismo rūmus / kaip tėvas palaidūnas su atgaila – pas sūnų“ (p. 65). Einama dar toliau – eilėraštyje „Dantų genezė“ tarsi atkartojamas Sovijaus mitas, kuriame sūnus laidodamas tėvą įkelia jį į medį, ir teksto autorius vėl „apverčia“ šiuos santykius. Eilėraštyje tėvas užima laidojančio vietą ir įkelia sūnų į medį: „Augo išaugo medis / medinis, o ant to medžio / motina sėdi // Skynė nuskynė motiną / tėvas, įkėlė į medį / gražų mane“ (p. 31).

Tėvo paveikslas labai dažnai susilieja su Dievo paveikslu, bet šis palyginimas, susiliejimas – dažniausiai neigiamas, kaip kad Dievas nėra gerasis personažas eilėraščiuose, taip tėvas lyginamas su Dievu neigiama prasme: „<...> girdi, švenčiausia mergele / Marija, Dievas negirdi ir tėvas / negirdi į jo didelę ausį, jo mėlstančią / ausį įsisuka vėjas <...>“ (p. 133). Lyginant tėvą su Dievu, sūnus lyginamas su Jėzumi Kristumi. Santykiai tarp Dievo ir Kristaus, taip pat, kaip tarp eilėraščio tėvo ir sūnaus, yra nelengvi, pritvinkę pykčio, kaltinimo, kartais aprašomi groteskiškais vaizdais: „Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo / girtas namo / ir mušdavo sūnų sunkia / sidabro taure / per nuolankiai nuleistą galvą“ (p. 142). Eilėraštyje „Veido matavimas“ išsitrina paralelės tarp Dievo, tėvo, sūnaus ir S. Parulskiui savitai dėliojant žodžius nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris. Visi trys susilieja į viena tarsi sudarydami monstrišką Šventąją Trejybę: „mano Dievo veidas jaunas / dailus mano / tėvo veidas senas / bjaurus mano / <...> mano Dievas neturi / veido mano / tėvas turi veidą mano / aš neturiu“ (p. 69).

Tėvo ir sūnaus santykius įdomiai iliustruoja du rinktinės eilėraščiai – „Dangaus durys dažytos“ (p. 25) ir „ Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“ (p. 146). Pirmajame aprašoma tėvo statoma lauko išvietė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt / tualetą, kad būtų patogu / <...> tėvas, ak tėvas pastatė namelį / kvepiančios lentos, durys dažytos / darbą padaręs šypsosi tėvas / svietui margajam ant kelių tupiu“ (p. 25). Antrajame eilėraštyje į tėvo vietą jam mirus stoja sūnus ir jis ten pat stato išvietę. Gali pasirodyti keista, kad tėvas prisimenamas ir jo atminimas pagerbiamas tokiu būdu. Kyla įtarimas, kad S. Parulskis ironizuoja, tačiau perskaičius antrąjį eilėraštį viskas atrodo tinkama: „>medžio centre< nusipirkau naujų / lentų, kvepiančių eglės vidiniu pasauliu / sukaliau naują dangtį virš / duobės lauko išvietėj // <...> štai lyg ir neliko tėvo – jo kaltas lentas / sugraužė laikas ir trandys // <...> vis dėlto kažkas liko, nes jeigu šventumas yra / turiu galvoje, jeigu šioje žemėje yra nors / lašas sumauto šventumo / tai tik darbas, sujungiantis žmones“ (p. 146). Sūnus randa būdą „prieiti“ prie tėvo, taikiai atsistoti jo vieton – darbas sujungia abi kartas.

S. Parulskio kuriamame pasaulyje klaidžiojanti, vieniša žmogaus siela neranda ramybės. Tamsoje išnyra vis nauji vaizdiniai, aklai atsitrenkiama į įvairius prisiminimus. Tačiau atrodo, kad vienintelio susitikimo bijoma ir stengiamasi išvengti labiausiai – susitikimo su pačiu savimi: „ji, kodėl ji kiekvieną vakarą / gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti / veidą, o man / o kaipgi aš / ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti / pradėt kiekvieną dieną iš pradžių / kur po velnių, kur / su kuo nuvalyti tai, kas esu“ (p. 136). Žmogui tampa lengviau susitapatinti su kuo nors kitu, tapti gamtos dalimi, žaliu alksnio lapu – taip atrodo įmanoma iškęsti savo buvimą. Tarp kai kurių groteskiškų, vulgarių eilėraščių iškyla ir nustebina keli – tyri, įdomūs ir gražūs. Eilėraštyje „Kažkas pratinas mudu matyti kartu“ lyrinis subjektas tampa gamtos dali mi: „vakare, prie mazgojamos kojos prilipęs žalias / alksnio lapas / nejaučiau jo, visą dieną buvau su juo / susiliejęs, tarsi jis ir aš niekuo / vienas nuo kito nebesiskirtume, tarsi kažkas / pratintųsi mudu matyti ir jausti drauge“ (p. 156). Eilėraštyje „Vyšnaitė“ (p. 84) žmogus liūdi dėl pagraužto jauno medelio, eilėraštyje „Pelytės atminimui“ (p. 97) gedima katino turbūt sumedžiotos pelės. Šios smulkmenos, iškylančios šiaip jau tamsiame eilėraščių fone, yra galbūt nuoširdžiausios rašytojo akimirkos rinktinėje.

Poetą galima būtų kritikuoti už kartais prasprūstantį norą būti cituojamam (pavyzdžiui, „Traktate apie ilgesį“ tarsi bandoma paaiškinti, susisteminti, kas yra poetas, poezija, idealai), už grubumą ir groteską, bet toks jau Sigito Parulskio amplua. Kartais skaitant eilėraščius nepavykdavo nusikratyti neaiškaus jausmo, kad kai kas jau kažkur girdėta, matyta, jausta, kartais trikdė dramatiški antonimai eilėraščių pabaigose, pavyzdžiui, „išdžiūvus pasaulio tyla // mes kuriame riksmą“ (p. 56), „pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus“ (p. 64), „kitame tavo akies / krante, kuris pasibaigia / nesibaigianti“ (p. 96). Tačiau autoriaus talento niekaip nenuginčysi – viskas išjausta, apgalvota – nuo knygos viršelio iki paskutinių eilėraščio eilučių.