lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Vaičiulaitis

 

Antanui Vaičiulaičiui – 110

 

Šiais metais minime rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, profesoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) 110-ąsias gimimo metines. Svariai sukakčiai paminėti buvo išleistos jo kelionių apybraižų ir vaizdų knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“1 ir „Italijos vaizdai“2. Pirmos šių knygų laidos jau yra tapusios bibliofilinėmis retenybėmis.

A. Vaičiulaičio literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė Nepriklausomoje Lietuvoje – jis pasižymėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas „Valentina“ (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Į kūrybos pasaulį A. Vaičiulaitis įžengė dar besimokydamas gimnazijoje. 1925 metais „Krivulės“ žurnale atspausdino pirmą eilėraštį, tačiau debiutavo apsakymų rinkiniu vaikams „Vakaras sargo namelyje“, išleistu 1932 m. Kaune. 1936 m. išėjo jo apysaka „Mūsų mažoji sesuo“. Dar prieškaryje poetas, literatūros kritikas Bronius Krivickas teigė: „Ryškiausios stiliaus savybės yra nepaprastas vaizdingumas ir išdailinimas. <...> Vaičiulaitis visus sakinius, visus posakius dailina taip rūpestingai ir atsargiai, kaip patyręs deimantų šlifuotojas. Todėl jo stilius spindi, iš jo trykšta tyra jėga, kuri verčia stebėtis tuo darnumu ir visišku kūrinio išbaigimu“3.

A. Vaičiulaičio kūrybinis palikimas gausus, iš reikšmingiausių kūrinių minėtini: apsakymų rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), apysakos „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986). Kartu su Juozu Ambrazevičiumi ir Jonu Griniumi parengė vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“ (II d., išleistas Kaune 1932 m.). Jo, kaip kritiko, pasirašinėjusio Aug. Raginio slapyvardžiu, straipsniai ir knygų recenzijos išleistos atskira knyga – „Knygos ir žmonės“ (1992). Pamilęs prancūzų kalbą dar gimnazijos suole, itin vertino ir žavėjosi Charles’iu Baudelaire’u, Pauliu Valéry, Pauliu Claudeliu. Vėliau it magnetas traukė Oskaro Milašiaus kūryba, vertė jo kūrinius, išleido atskiromis knygomis. A. Vaičiulaitis paliko neišdildomus pėdsakus ir redaguojant „Studentų žodį“, „Ameriką“, „Ateitį“, „Aidus“. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo telegramų agentūroje ELTA Kaune, o JAV – dvidešimt penkerius metus informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, Lietuvių skyriuje Niujorke, o vėliau Vašingtone. A. Vaičiulaitis mirė Amerikoje 1992 m. Žmonos Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės rūpesčiu 1999 m. palaidotas šalia savo tėvų Vilkaviškio kapinėse.

 

Ten mano tylieji namai...“

 

Didžiųjų Šelvių vienkiemyje, kuriame gimė rašytojas, ir dabar randami jo gyvenimo pėdsakai, juntamas jo gyvojo žodžio alsavimas. Atšiaurūs istorinių negandų vėjai nenupūtė gimtinės nuo žemės paviršiaus. Per sovietmetį rašytojo seserys Ona ir Elena laukė brolio sugrįžtant, tvarkė ir prižiūrėjo namus. Šiame vienkiemyje viskas beveik autentiškai ir išlikę. Erdviame kieme stovi svirnas, kuriame, kaip ir anuomet, „šimtas kregždžių suka lizdus“, vidury kiemo gilus šulinys, sklidinas tyro gaivinančio vandens. Karo audros beveik nepalietė ir gimtojo namo. Išsaugotas A. Vaičiulaičio kambarys: stalas, už kurio parašė ne vieną novelę, užbaigė romaną „Valentina“, apysaką „Mūsų mažoji sesuo“, parengė O. Milašiaus kūrybos vertimus. Visą gimtosios tėviškės sakralią erdvę didingomis šakomis gaubia trijų šimtų metų senumo ąžuolas. A. Vaičiulaitis vaikystės dienomis, prisikišęs užantin saldžiųjų kriaušių, mėgdavo įsliuogti medžio kamienu į pačią viršūnę ir, patogiai įsitaisęs, skaitė, svajojo apie tolimus tolius – nepažintus kraštus. Galima teigti, kad tai ir buvo pirmosios rašytojo pasaulio pažinimo „kelionės“. Vėliau iš gimtųjų namų iškeliauta į „Žiburio“ gimnaziją, studijuota Valstybės universitete Kaune. Svajonės viena po kitos pradėjo pildytis – gavęs stipendiją, išvyko tęsti studijų į Grenoblį. Vėliau – kelionės į Vokietiją, Lenkiją, Suomiją. Naujų pasaulių atradimo ir pažinimo aistra tapo jo gyvenimo ir kūrybos varomąja jėga. Grįžęs iš kelionių po Europą dirbo informacinėje agentūroje ELTA. Anuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paskyrė jį į diplomatinės tarnybos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane. 1940 m. pradžioje, atsisveikinęs su savo brangiais žmonėmis, namais, artimais bendradarbiais, ištikimu draugu – ąžuolu, išvyko į Italiją. Ši darbinė kelionė rašytojo biografijoje ženklina likiminį lūžį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Vaičiulaitis liko be pragyvenimo šaltinio Italijoje, tad, negalėdamas grįžti tėvynėn, pasirinko „žodžio ir minties laisvę“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip prasidėjo rašytojo gyvenimo kelionė kitame žemyne.

 

Kūrėjas visados turi keistis“

 

A. Vaičiulaitis anksti suvokė rašytojo misiją: „Tikras kūrėjas visados turi keistis, ieškoti naujo pasaulio ir naujų, dar negirdėtų giesmių, kurios turėtų būti gražesnės ir prasmingesnės. <…> Žiūrėjimas į save ir ėjimas iš savo vidaus galių į kūrybos lakštus duoda tai, kad rašantysis yra natūralesnis ir dainuoja tartum kokia gamtos būtybė. <...> Natūralus balsas, širdies giesmė visados buvo ir bus didžiosios poezijos pagrindas, paremtas dar ir vaizduote, ir jausmo gilumu bei kūrybinės minties pakilumu“4. Keliaudamas rašytojas atrasdavo naujus pasaulius – tai buvo ne tik kiti kraštai ir miestai, bet muziejai, meno kūriniai, klasikinės muzikos koncertai, o visų svarbiausia – žmonės, ateidavę ir praturtindavę jo gyvenimą naujomis spalvomis. Daug išminties ir profesionalaus patyrimo A. Vaičiulaitis įgavo iš kalbininko Jono Jablonskio, kuriam sekretoriavo studijų metais. Kaune gyveno šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios, marijonų name, viename bute su Stasiu Santvaru, J. Ambrazevičiumi (vėliau – Brazaičiu). Su pastaruoju siejo ypatingas dvasinis ryšys, vienijo bendri pomėgiai, kelionių aistra. Įsigijęs automobilį, J. Ambrazevičius leisdavosi į tolimesnes keliones, pasikviesdamas kartu ir A. Vaičiulaitį. „Viena jų buvo mūsų trijų – Juozo, Skrupskelio ir mano, – 1935 metų vasarą per demarkacijos liniją ties Vieviu į Vilnių, o iš ten – Lenkijon į Varšuvą, Krokuvą ir Čenstakavą. Vilniuj lankėm Rasų kapus, matėm lietuvių gimnazijos direktorių rašytoją M. Šikšnį, kun. K. Čibirą, lipom į Gedimino kalną, žiūrėjom nuostabių bažnyčių. <...> Antra kelionė, jau tik mudviejų, buvo Suomijon. Tarp kitų, ten mus priėmė švietimo ministeris, su kuriuo Juozas padarė keletą pasikalbėjimų „XX amžiui“. <...> Mano knygoj „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ yra keletas įspūdžių iš kelionių. Jei ne Juozas, paėmęs mane į tas keliones, tų įspūdžių iš Krokuvos ir Suomijos ten nebūtų“5, – rašė A. Vaičiulaitis.

A. Vaičiulaitis itin vertino kuriančius žmones, mėgo su jais bendrauti: „Kaune buvau lyg gidu, daugiau ar mažiau, tokiems rašytojams kaip Jules Romains, Marc Chadonne (jį su Pr. Dielininkaičiu vežėm per Ukmergę ir Širvintus prie demarkacijos linijos, kur perdavėm lenkams), Kaune šnektelėjom su Buninu ir jį nulydėjau į teatrą, kur jis skaitė savo kūrybą. Atsimenu, buvo tokia graži sekmadienio popietė – iš tada atsilankiusių prancūzų rašytojų dar ir dabar susirašinėju su vienu – tai Luc Estang. Taip pat teko susitikti ir pabendrauti su estų ir latvių rašytojais, tokiais kaip Tuglas ir Metsanurk“6.

Neišdildomus pėdsakus rašytojo sąmonėje paliko studijų metai Prancūzijoje: „Jau kuris laikas gyvenau Paryžiuje, buvau prisiklausęs Sorbonos paskaitų, pasivaikščiojęs po muziejus ir regėjęs būrelį rašytojų. Štai ir dabar akyse stovi aukštokas vyras viename knygyne ir pasirašinėja savo naujausią romaną. Tai Jacques de Lacretelle, gan greit iškilęs į Prancūzų Akademijos narius ir juos visus pergyvenęs. Kitur užsukęs, tu rasi garsėjantį jų rašytoją Braziliac, kurį po karo prancūzai sušaudė už fašizmą. O su italu Lionello Fiumi, gyvenančiu netoliese nuo Pergalės arkos, net susibičiuliavom. <...> Truputį tikau į jo planą: vieną dalyką iš savo rinkinio jis versdino į daugybę kalbų, ir aš jam išdėjau lietuvių kalbon. Pasirodė „Naujoj Romuvoj“, turėtų būti ir tam daugiakalbiam leidiny, kur jis ruošė. Savo ruožtu išvertė „Auksinę kurpelę“ ir išspausdino viename Genujos žurnale. <...> Nereikėjo vaikščioti po Saint Michel bulvarą, kad pataikytum ant raštų žmogaus. Truputį puškuodamas, nes jau buvo senyvas, į mano kambarį Politechnikos gatvės viešbutyje septintan aukštan atkopdavo poetas Louis Mercier prancūzų kalbos pamokai. <...> Kai išverčiau savo „Auksinę kurpelę“, Louis Mercier man ją apgenėjo“7.

Ne tik L. Mercier pridėjo ranką prie A. Vaičiulaičio pasakos „Auksinė kurpelė“. Pataisęs ir patobulinęs vertimą į prancūzų kalbą, diplomatas, poetas O. Milašius stilizavo šį kūrinį8. Iš pirmo žvilgsnio nedrąsus studentas A. Vaičiulaitis J. Girniaus paragintas keletą kartų buvo apsilankęs pas O. Milašių. Tie apsilankymai nebuvo atsitiktiniai, nes anuomet „Naujojoje Romuvoje“ jau buvo skelbiamas poemos „Miguel Maniara“ A. Vaičiulaičio vertimas. „Buvo reikalų šį tą išsiaiškinti ir įdomumas išvysti vyrą, kuris savo sielą poezijoje atvėrė tokia gelme, totaliniu atvirumu ir mosto platumu – ligi pačios žaizdos iš mūsų būties“9, – rašė A. Vaičiulaitis. Jam ištartus O. Milašiaus žodžius brangino iki gyvenimo pabaigos: „Jeigu žūtų visos pasaulio knygos, tai aš norėčiau tik vieną išsaugoti – Bibliją. Joje glūdi visos kitos pasaulio knygos“, – pasakė jis apsilankymo metu. <...> O vis tiek turiu iš Milašiaus rankų brangų atminimą. Mano išverstą ir Louis Mercier padailintą „Auksinę kurpelę“10.

A. Vaičiulaitis dalyvavo Prancūzų–lietuvių draugijos susirinkimuose, gilinosi į prancūzų literatūrą, skaitė pasaulinės literatūros klasikų kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su P. Claudeliu, kurį aplankė namuose prie Eliziejaus laukų ir gavo iš jo autografą. A. Vaičiulaitis domėjosi Prancūzijoje leidžiama literatūrine spauda: „Nouvelles litteraives“, „Yggdrasill“. Pastarojo laikraščio redaktoriaus pakalbintas parengė šiam leidiniui straipsnį apie lietuvių literatūrą ir išvertė į prancūzų kalbą Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščių.

Studijuodamas Prancūzijoje A. Vaičiulaitis keliavo ir į kitus kraštus, juolab kad O. Milašius drąsindavo, patardamas ir rekomenduodamas, kur nuvykti ir ką pamatyti, su kuo susitikti. A. Vaičiulaitis lankėsi amžinajame mieste – Romoje, Florencijoje rado žmogų, kilusį iš Lietuvos, žymų menotyrininką – Bernardą Berensoną: „Septyniasdešimt su viršum metų mokslininkas gyvena tarp daugybės knygų – tokios didžiulės bibliotekos nesu matęs nė pas vieną žmogų“11. Florencija jį pakeri – „tai mano miestas“. A. Vaičiulaitis susitikinėja ir bendrauja su rašytoju, filosofu Giovanniu Papiniu.

Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio paragintas A. Vaičiulaitis siuntė savo kelionių apybraižas į Lietuvą, taip susikaupė nemažas jų pluoštas. Ilgainiui, pataisęs ir papildęs naujais įspūdžiais, išleido kelionių apybraižų knygą: „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“. Joje buvo paskelbta šešiolika tekstų. Knygoje nubrėžtas jo kelionių maršrutas – aplanko Suomiją, Vokietiją, Lenkiją, pamato Berlyną, Briuselį, Antverpeną, Paryžių. Jis mėgaujasi įstabiais gamtovaizdžiais, gilinasi į Europos kultūrą – lanko teatrus, muziejus, koncertus. Įnikęs į bukinistų turtus ieško literatūrinių perlų. A. Vaičiulaitis siekė susipažinti ir pabendrauti su žymiausiais pasaulio žmonėmis, kurie tapo jo mokytojais ir patarėjais. Jam magėjo prisiliesti prie įstabių žmonių „pasaulio gelmių“, perprasti jų kūrybos paslaptis. Knygoje „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ išryškinti autoriaus vertybiniai kriterijai atskleidžia jo esminius pasaulio žiūros taškus ir pasaulėvaizdžio spalvas.

 

Buona sera“

 

Paskirtas į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane, 1940-ųjų pradžioje A. Vaičiulaitis išvyko į Italiją. Ši šalis nuo seno garsėja sukauptais lobiais, įstabios architektūros pastatais, daugelis miestų tapo muziejais po atviru dangumi. Jis svajojo susipažinti su šioje šalyje saugomais neįkainojamais turtais, prisiliesti prie senosios kultūros ištakų ir mintyse jau buvo sudėliojęs kelionių planus. Džiaugsmingas kelionių nuotaikas apkartino istorinių įvykių eiga. Didieji pasaulio valdovai susikirto dėl teritorijų ir jų valdymo zonų. Taikaus ir ramaus būdo A. Vaičiulaitis nemėgo ginčų ir nesutarimų, maža to – šalinosi politikos, nepritarė brutaliems karo veiksmams, tačiau nuo šių įvykių negalėjo atsiriboti. Laiške Jonui Aisčiui į Prancūziją rašė, kad didelė dalis muziejų Italijoje saugumo sumetimais uždaryti, o kai kurie miestuose esantys paminklai aklinai „užkonservuoti“ – paslėpti. Tačiau rašytojas turėjo galimybę apsilankyti romėnų ir graikų senosios kultūros dvasia persmelktuose miestuose ir miesteliuose, patirti ne vieną įkvepiantį susitikimą su kita kultūra, kitu žmogumi. Paniręs į dvasinę kelionę, atramos ir stiprybės sėmėsi gilindamasis į amžinąsias vertybes, į praeities istorinius įvykius. Kiekviena jo aplankyta ir aprašyta vieta atskleidžia dalelę Italijos žemės magijos, neįkainojamo pasaulinio masto paveldo. A. Vaičiulaičio ne kartą aplankytas filosofas, rašytojas G. Papinis knygoje „Laiškai žmonėms“ rašė: „Iš medžiaginių katastrofų nieko kito negalima tikėtis, kaip atsigavimo ir dvasios atsikvėpimo pasaulyje“, išskirtinį vaidmenį teikė rašytojams, nes tik jie gali sukurti tokius harmoningus jausmų, išgyvenimų ir minčių kūrinius, kurie bus priešpastatyti gyvenimo chaosui. G. Papinis ragino: „Atsipeikėkite būti tuo, kuo nori Dievas, kad būtute: iš kasdieniškos rietenos išvaduotojais, tyliųjų širdžių patikėtiniais, aiškiųjų paslapčių aiškintojais, pranašais, kurie savo tikrosios tėvynės siekiantį žmogų palaiko“12. A. Vaičiulaičio knyga „Italijos vaizdai“ ir buvo skirta palaikyti sovietų priespaudoje likusius artimus žmones.

Atvykęs į Ameriką užbaigė savo vaizdų knygą ir Kazio Bradūno priprašytas nusiuntė į Vokietiją. Čia stovyklos sąlygomis ji buvo išleista 1949 metais. Lietuvių rašytojų draugija Jungtinėse Amerikos Valstijose 1951 m. premijavo rašytoją garbinga pirmąja premija. Literatūros kritikai „Italijos vaizdus“, kaip ir knygą „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“, priskyrė kelionių apybraižų literatūros žanrui. Tačiau antroji knyga gerokai perauga šio žanro ribas.

Knygos pavadinimas „Italijos vaizdai“ nusako jos esmę: autorius glaudė fragmentą prie fragmento, dėliojo vaizdą prie vaizdo, tapydamas mozaikinį jį sužavėjusios šalies paveikslą. Rašytojas išlaiko vientisumą ir kūrinių išbaigtumą, piešdamas vaizdus įvardija konkrečią erdvę, veiksmo laiką. Dažniausiai veiksmas vyksta dabartyje, tačiau autorius sėkmingai nukelia mus į istorinę praeitį ir ja remdamasis fragmentiškai nubrėžia ateities viziją. A. Vaičiulaitis kelionėse panirdavo į savo jausminį pasaulį, bendravo su sutiktais žmonėmis, lietėsi prie gamtos ir žmogaus rankomis sukurtų stebuklų. Susitelkęs ieškojo harmonijos objektų, pasireiškiančių aplinkoje daugybe formų. Vidinis autoriaus pasaulis koreliavo su meile sau ir artimui, ilgesiu tėvynei ir Italijos grožiu. Reflektuodamas aplinką siekė įamžinti harmoningą pasaulį ir matytus vaizdus piešiniu, fotografija, žodžiu.

A. Vaičiulaičio kelionių potyriai giliai sugulė širdyje, vėliau, juos gaivindamas, rašytojas supynė tai į devyniolika reto grožio impresionistinių vaizdų. Kiekvieno kūrinio fabula paprasta: įžanga, kulminacija ir švelni atomazga. Autorius nuosekliai atlieka naratoriaus vaidmenį ir, kreipdamasis į kitą, referuoja įvykius, tačiau kartais tampa pasyviu stebėtoju ir liudininku. Naratyvas atskleidžia subjektyvų, fiksuojančio aplinką keliautojo savaip matomą vaizdinį – ar tai būtų kitos kultūros apraiška, ar kito žmogaus pasaulis. Pagrindinė pasakotojo formulė išlieka: ir Kitas; ir Kitokia kultūra. Senosios istorijos balsai, pasiekdami kito sielą, transformuojami išgryninant kalbančiojo santykį su patekusia akiratin aplinka. Autorius subtiliai sintetina jausenas – lyriškumą, pažinimo geismą, paprastą smalsumą. Jo keliautojas-naratorius domisi kultūra plačiąja prasme ir tai atpasakoja skaitytojui. Rašytojas panardina skaitytoją į sukurto pasaulio vaizdinį, kuriame pinasi tai, kas matyta, patirta ir išgirsta, ir tai, kas ranka palytima bei širdimi nujaučiama. A. Vaičiulaitis puikus stilistas, lietuvių kalbos žinovas: „Aš esu kaimietis, o kaimiečiai turi žodžio tikslumą.“ Jis rašė paprastu stiliumi, atspindinčiu jo nuoseklų mąstymą. Lengvu, banguojančiu ritmu liejasi vienas paskui kitą sakiniai, atverdami įkvėptus nuostabios gamtos bei lakios vaizduotės nutapytus paveikslus. Vienur sakinys trumpas ir konkretus, tarsi pauzė apmąstymams, kitur – gerokai ilgesnis, su daugybe šalutinių sakinių. Vienas esminių autoriaus naudojamų literatūros technikos elementų – pakartojimas. Taiklūs ir vaizdingi žodžiai suteikia kūriniui sodrumo. Autorius naudoja tikslius daiktavardžius, tačiau didžiausią žavesį pasakojimui teikia veiksmažodžiai, jie dominuoja, suteikdami kūriniui judrumo, plastiškumo, skaidrumo. Čia randame ir retai naudojamus veiksmažodžius – kruopščiant, treplenant, vasnojant ir kt.

Kelionių vaizduose atsiveria senosios kultūros, meno, literatūros istoriją puikiai išmanantis eruditas. Aprašinėdamas miestus pasakotojas pasitelkia mitus, legendas, biblinius motyvus, enciklopedines žinias, viską perpindamas vaizduotės žaismu. Pasitelkdamas magiškojo realizmo dėsnius, derina gaivališkus fantastinius elementus su realistine įvykių seka. Detalės, simboliai, kodai, tropai atlieka svarbų vaidmenį konstruojant vaizdinius. Pasitelkiamos gausios poetinės priemonės. Su impresionizmo tradicija A. Vaičiulaitį siejo gamtos reiškinių metaforizacija – taip autorius perteikia kūrinio nuotaiką, savo keliautojo ar naratoriaus psichologiją. Skaitydamas jo tekstus junti, kad menas autoriui tapo Aukščiausiojo duotybe. Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė: „Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą“13.

Vykdamas į konkretų miestą keliautojas turi tikslą pamatyti vieną ar kitą jį dominantį objektą, įsiklausyti į miesto gyvenimą, pajusti jo pulsą, nuspėti miesto diskursą. Kelionių aprašymas įgauna monumentalų pagrindą: gilinamasi į praeities kultūrinį klodą, nubrėžiama vertybinė skalė, iškeliama meno galia. Fokusuodamas žiūros tašką į jam imponuojančius objektus, A. Vaičiulaitis pasitelkia regėjimą, lytėjimą, klausą, uoslę. Autorius numano tai, kas vyko prieš daugelį amžių, ir tik probėgšmais užfiksuoja dabartį, kasdienybės buitį. Krikščioniškame A. Vaičiulaičio pasaulėvaizdyje glaudžiasi antikinės kultūros paveldas. Laiške savo artimam draugui A. Nykai-Niliūnui rašė: „Mielas Nyka, aš gailiuosi, kad neturėjau lotynų kultūros, – mums tą kalbą nutraukė nuo ketvirtos klasės, padarė „realistais“. O be to, nuo ankstyvų dienų mano mėgstamąja knyga pasidarė „Odisėja“. Šiuo šonu aš esu „graikas“, o paskui man gal artimiausias italų renesansas. Taip man ir buvo likęs atokiau lotynų žodžio menas. Skaitydamas „Georgikas“, radau, kad Vergilijus apdainavo ir Paestumo rožes. Pagalvojau: aha, mudu abu vaikščiojom toj pačioj vietoj“14.

A. Vaičiulaitis buvo užsibrėžęs aplankyti jam beveik nežinomus miestelius ir susirasti dominusius jį objektus. Kelionės tęsėsi per Terraciną, Carpinettą, Paestumą, Ravellą iki Postumijos. Vyko į ypatingo grožio kultūrinį paveldą saugančius miestus Neapolį, Amalfį, Sorentą, Milaną, Florenciją, Kaprio salą. Jautė išskirtinį norą aplankyti Pompėją ir priglusti prie senosios didingos praeities. Nemažai literatūrinių tekstų skirta senosios kultūros židiniui – Romai. Gėrėdamasis įstabiais jos vaizdais klajoja ne tik dienos metu, bet ir po naktinį miestą. Autorius bando užčiuopti, įžvelgti, įspėti jo diskursą. Aplankomi Villa Borghese, Pincio aikštė, Celimontanos vartai, forumai, Koliziejus, Vatikano muziejai, Senosios kapinės ir kiti objektai.

Nuvykęs į nuošalesnę Italijos vietą, sėdėdamas ant uolos, žvelgdamas į šėlstančią jūrą, įsiklausydamas į amžių tylą rašytojas kontempliuoja. Jo aplankytų miestų dvasia atliepia savo esybe ir mintyse iškyla elegantiška impresija. Autorius aplanko iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį Carpinetto miestelį, keliauja jo siauromis gatvėmis į jį dominantį paprastą namą, kuriame gimė didingas popiežius Leonas XIII, kilęs iš grafų Peccių giminės. Susižavi jo namuose sukaupta biblioteka, kurioje yra retų knygų, „net iš anų gadynių – kada buvo ranka nurašinėjama“15.

A. Vaičiulaitį domina mistiniai elementai. Neapolyje yra daug šventųjų, vienas jų, nukankintas ir dabar globojantis miestą – Gennaro. Jo kraujas kaip relikvija saugomas katedroje ir tris kartus per metus įvyksta stebuklas – kraujas suskystėja. Kiek ilgai tenka laukti to stebuklo, tokie bus ir metai. Autorius lengvai ir žaismingai aprašo miesto nuotaiką, jo dvasią, piešia žmonių kasdienybę. Jie „čirškina plačius kaip skrybėlė blynus“16, kortuoja, žaidžia kauliukais, dieną ir naktį šurmuliuoja kaip bičių avilys. Jo žvilgsnis pagauna apdriskusį, bet laimingą, stumiantį dviratį berniuką – linksmą, nerūpestingą, visa gerkle „rėkiantį „Santą Lucią“.

Kiekviena rašytojo aplankyta vieta turi savo paslaptį, savo traukos ženklus. Senovės kultūroje jis išryškina intelektinį, dvasinį ir estetinį procesą. Autorius užfiksuoja konkretų tautos ar genties gyvenimo būdą, pabrėždamas jų intelektą ir meninės veiklos procesus. Ypatingas jausminis klodas atsiveria apsilankius Pompėjoje. Tai patys žinomiausi žmonijos istorijoje griuvėsiai. „Tirštas trisdešimties žmonių lizdas buvo užverstas akmenimis ir Vezuvijaus pelenais, po kuriais buvo palaidoti du tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų“17. A. Vaičiulaitis vaikštinėja po atkastą teritoriją mąstydamas, kad „palaidotas ištisas pasaulis ir ištisa senovės kultūra“18.

Vykdamas už Palermo į mažą Paestumo stotį nori aplankyti čia esančias senovės graikų šventyklas. Eidamas paprastomis gatvėmis jaučiasi tartum eitų savo tėviškės laukais – dūzgia bitės, čirškia žvirbliai, gieda gaidžiai, mūkia karvės. Pasiekęs tikslą gėrisi Neptūno, Poseidono šventyklomis. „Sustojau ant tų šventų akmenų. Nuo seniai ilgėjausi šių tobulų kolonų – nuo tų dienų, kai pirmą sykį atverčiau „Odisėjos“ lapus. Ne kartą jų balsai šaukė mane“19. Matyti vaizdai tampa įkvėpimo šaltiniu: „Aš girdžiu balsą – didų ir gražų, šviesos, kūrybos ilgesio ir amžių rimties pilną“20.

Tapybiškai aprašytas žvejų ir turistų mėgstamas senas uostas Amalfis. Čia Bizantijos laikais buvo „ūžiantis prekybos miestelis“, tačiau dabar autoriaus įvardijamas kaip tylos ir ramybės oazė. Rašytojas primena, kad „garbė ir turtai praeina, lieka saulė ir jūra“21. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas niekuo neišsiskiriantis miestelis, tačiau ypatingą trauką sukelia jame esanti Smaragdų grota – vienas iš gamtos šedevrų. Lipdamas į laivelį „Ijolana“ A. Vaičiulaitis prisimena paliktą Lietuvoje savo „mažąją seserį“ – dukterėčią Ijoliūtę. „Stalaktitų kremzlės ir vandens lašai suformavo įstabaus grožio kūrinius – čia ir Pizzos bokštas, ir Napoleonas su savo garsia kepure“22. Žvelgiant į tuos stebuklus tyliai ataidi muzikos garsai.

Iš Amalfio autorius perkelia mus į Ravello miestelį, kuris yra „arčiau dangaus nei žemės“. Aplink uolos, o žemai liūliuoja jūra. Aprašo kuklią savo išore katedrą, lyg atklydusią iš kokio Lietuvos bažnytkaimio, tačiau įspūdingai gražiai išpuoštą viduje. Išėjęs iš jos patenka į kerinčią gamtos magiją: „Tokioje gamtoje atsiveria legendų vartai, ateina riteris Parcivalis ir Tauriausioji neša šventą Gralio auką“23. Skaitytojas sužino, kad šioje aplinkoje ilsėjosi ir kūrė Richardas Wagneris, čia jis klausėsi įstabiųjų Klingzoro sodų muzikos ir parašė „Parcivalį“.

Pabudęs anksti ryte Kapucinų viešbutyje, kuris įsikūręs buvusiame vienuolyne, virš Amalfio miestelio, A. Vaičiulaitis keliauja toliau į Sorentą, stebėdamas aplinką. Užburianti gamta padiktuoja poeto Percy’io Bysshe’o Shelley’io eiles: „Sorento lyguma – amžino pavasario ir amžinai žaliuojančių sodų žemė“; „Sorentas – dainų, muzikos ir paveikslų išgarsintas miestas“24. Sutiktas italas jam papasakoja apie Kaprio salą, poetą Torquato’ą Tasso’ą ir nuveda į jo namą, kurio autentiškas išlikęs tik vienas kambarys. Užėjęs į medinių daiktų dirbtuvėlę, A. Vaičiulaitis vaikiškai nustemba pamatęs muzikinę dėžutę. Apima begalinis noras nupirkti ir parnešti ją dovanų dukterėčiai: „Sugrįžti į Sorentą – paimti tą dėžę, nešti ją per švelnų citrinų kvepėjimą, kol prieisiu prie tėviškės vartų ir prie tavęs mažos, kurios anksti netekau“25.

Plaukdamas į Kaprio salą rašytojas gėrisi mėlyna jūra ir mėlynu dangum. Tai „pasakų ir ilgesio sala – Isola di Capri, kurios pakraščiuose susėdusios sirenos dainavo praplaukiančiam Odisėjui“. Užkopęs į kalną aplanko Castiglionės pilies griuvėsius ir apirusio mūro sienoje įrašo Maironio žodžius, skirtus Lietuvai, stovinčiai ant bedugnės krašto: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“26. Aplanko imperatoriaus Tiberijaus vilos griuvėsius, grotas, San Mikelės vilą.

Milanas garsus senovinėje vienuolyno reflektorijoje Leonardo da Vincio nutapytu paveikslu „Paskutinė vakarienė“, žilą senovę menančia architektūra, muziejais, akvariumu. Šiame Italijos vaizde A. Vaičiulaitis nekalba apie įmantrius kultūros objektus, bet panardina mus į žmogaus vidinio pasaulio vingius. Su ką tik sutiktu nepažįstamu žmogumi iš Lugano jis nutaria aplankyti garsiąsias miesto kapines. Eidami link jų stebi beveik visoje Italijoje įprastus vaizdus – parkuose, gatvėse ant suoliukų žaidžiami įvairūs žaidimai. Juodu susidomi žaidimu lentelėmis, užsimezga intriga. Lošimo esmė – atspėti lentelę su baltu ženklu ir laimėti penkiasdešimt ar šimtą lyrų. Smalsuoliai stebi veiksmą, tačiau netrukus pradedama sukčiauti. Įžūlus bandymas į tą nesąžiningą žaidimą įtraukti ir A. Vaičiulaitį nepavyksta. Suktybės nuodėmė jam svetima ir jis nueina savo keliu mąstydamas: „Nemėgstu lengvos laimės“27.

Keliautojas važiuoja traukiniu į Postumijos grotas, kurios yra dabartinės Slovėnijos teritorijoje. Pro traukinio langą žvelgia į tas vietas, kur vyko Didysis karas. Čia „nuo Goricijos iki Monfalkonės siautė pats šiurpiausias karo pragaras“28. Skaudi praeitis pinasi su dabarties nuotaikomis: „<...> ir vėl – didesnis pasaulio pamišimas.“ Liūdesio mintys skrieja į gimtąją žemę. Nuvykęs į požeminę karalystę gėrisi „kantrios gamtos tūkstančių metų sukrautu palikimu“. Lašeliui kapsint po lašelį išsistatė fantastiškos pilys, bokštai, siluetai, įgavę žmonių ir gyvulių bruožus. Upė Piuka išgraužė stebuklingas olas, skliautus, kuriems neprilygsta žmogaus rankomis sukurti stebuklai. Čia šioje erdvėje taikingais laikais skambėdavo muzika, vykdavo šokiai. Pats kompozitorius Pietro’as Mascagnis dirigavo koncertui, kurio klausėsi ir Italijos karalius. Čia pačios gamtos sukurtos įstabios menės – Eliziejaus laukų, Pragaro ir Rojaus, Grabo ir aibė kitokių pavadinimų. Palikęs tą stebuklingą šalį grįžta į realybę: „<...> žvarbus vėjas, smarkus lietus – ir juoda, pagiežos ir kraujo pritvinkusi žemė: josios šiurpūs ir grasiną aidai užgožia ir užmarštin laidoja požeminę burtų ir pasakų karalystę“29.

A. Vaičiulaitis keliavo po Italiją, tačiau Lietuvos viziją išsaugojo kaip lygiavertę lankomų architektūros, dailės, istorinių vietų fone. Rašytojo vaizduose nėra tiesiogiai sielvartaujama, nėra spalvingai aprašomų XX amžiaus audringų istorinių pervartų, tačiau akylesnis skaitytojas beveik kiekviename tekste perskaito subtiliai įpintą jautrią liūdesio giją. Iškristalizavęs tėvynės ilgesio mintį, tęsia ją kaip leitmotyvą per visą knygą. Laivo vardas primena paliktą dukterėčią; bitelės dūzgia, čirena vyturėlis – širdies paukštelis, gieda gaidžiai, avelės rupšnoja žolę, baltuoja dobiliukai. Viskas kaip tėviškėje. Pamatęs Sorente stebuklingą dėžutę, nori ją nešti dovanų savo brangiam kūdikiui. Kažkur tolimoje saloje lieka išrašyti Maironio žodžiai... „Gyvenimą tremtyje lydi mintis apie tėvynę, iš kurios žmogus jaučiasi išvarytas, o kartu ir mintis apie sugrįžimą net tuomet, kai sugrįžti visiškai neįmanoma. Tėvynė nepamirštama“30, – rašė Hansas Georgas Gadameris.

Kiekviename aplankytame mieste rašytojas išryškina tik jam vienam atsiveriančias charakteringas linijas ir formas. Naujai pamatytas objektas yra vertinamas rafinuoto intelektualo, meno žinovo akimis. Trokšdamas pamatyti du jam svarbius paveikslus, A. Vaičiulaitis išvyksta į Florenciją. Vaizde „Dvi „Paskutinės vakarienės“ tyrinėjami skirtingų dailininkų – Ghirlandaio ir Andrea del Castagno paveikslai. Keliautojas stebi pirmą šedevrą – Visų Šventųjų bažnyčioje. Jis žavisi dailininko darbu: „Daiktai nutapyti su dideliu tikslumu ir meistriškumu. Sėdi Kristus ir apaštalai. Visi sutrikę, išskyrus Judą. Jis išdavikas, kurio išperos šiandien pardavinėja ne tik Kristų, bet ir Tėvynę, artimuosius, brolius ir mažus kūdikius“31. Keliautojas lygina anuos du ir Leonardo da Vincio Milane matytą paveikslą.

Rašytojo plunksna juda lengvai, ritmiškais, muzikaliais sakiniais aprašydama amžinojo miesto Romos kultūrinę atmintį, Vatikano muziejuose sukauptus pasaulinius šedevrus, nutapo įmantrią miestų architektūrą. Miestai nupiešti realiai – gatvė gatvėn, rūmai prie rūmų, kiemai su sodais, upė, tiltai, parkai, apgriuvusios pilys. Iškyla didingi forumai, Koliziejus, Šv. Petro bazilika, didinga Šv. Pauliaus katedra, tapybiškos aikštės su šimtmečiais trykštančiais įstabiais fontanais. Rašytojo širdyje ataidi ten girdėta muzika, perskaityti literatūros kūriniai. Tokias keliones, kuriose susilieja vidinis ir išorinis pasauliai, galime pavadinti intelektualinėmis.

Rašytojas žavi ir subtiliu humoru, lengva ironija. Vaizde „Neatšaukiamų sprendimų valanda“ A. Vaičiulaitis šaržuoja Benito Mussolinio paveikslą. Birželio 10 d. Romoje, pakviestas vieno pažįstamo, jis atėjo į Venecijos aikštę – čia turėjo kalbėti B. Mussolinis, žmonių vadinamas duče. „Didybės pilnu, ryžtingu veidu, mažas ir aptukęs, stovėjo ten naujosios Italijos statytojas, ties savo gyvenimo ir visos italų tautos lemtingiausiu momentu“32. A. Vaičiulaitis fotoaparatu užfiksavo šią akimirką, tačiau nuotraukoje tas imperijos valdovas tapo tik mažu baltu tašku. Autorius liūdnai konstatuoja: „Ir žmonių likimas dažnai esti kaip tas baltas taškas: metams einant ne vieno didybė ir garbė mainosi, mažėja ir nyksta, kad ją sunku ir bepažinti“33.

A. Vaičiulaičio jautri menui siela atliepdavo muzikai. Ne kartą savo tekstuose mini kompozitorių, dirigentą maestro P. Mascagnį. 1940 m. vasarą Roma jau „gyveno karo potvyny“, tačiau buvo duonos, mėsos, netrūko vynuogių, kriaušių ir kitų vaisių. „Romėnai ir pramogų nepamiršo.“ Pincio aikštėje ar Konstantino bazilikos griuvėsiuose vykdavo koncertai. Atmintyje giliai įsirėžė vienas iš jų: „Kaip gražu pačiam kompozitoriui savo kūrinius diriguoti: savo mieliausius kūdikius jis pasauliui išveda tokius, kokius pats svajojo, kokius savo slaptose mintyse išaugino, savo giliųjų naktų sapnuose išsapnavo. Jis tuos savo širdies vaikus žmonėms gali pristatyti švarius, skaisčius, nesuterštus, lygiai tokius, kokie jam pasivaideno jie pirmą kartą, kūrybos įkvėpimo dievų kibirkšties valandą“34.

Knygoje „Italijos vaizdai“ yra tekstų, kuriuose, iš pirmo žvilgsnio, nerandi sumegztos intrigos, plėtojamo veiksmo, tačiau giliau panirus į kūrinį juste junti, kad tai profesionalaus „deimantų šlifuotojo“ sukurtas reginys. Tokiems tekstams tinka A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti“35.

A. Vaičiulaitis mėgavosi žmogiškosios egzistencijos stebuklais – saulėtekiais, saulėlydžiais, kalnais, jūra, augmenija ir gyvūnija, muzika, architektūra, tapyba, literatūra. Visa tai jam kėlė vaikišką nuostabą. Emocionaliai išgyveno tas vertybes, kurios suteikia prasmę gyvenimui. Kiekvienas jo „Italijos vaizdų“ tekstas nušviestas ypatinga šviesa, pulsuojančia praeities kultūros ženklais, bibliniais simboliais.

Kūrinys „Saulėleidis nuo Pincio“ parašytas impresionistine gaida. „<...> saulė artėja prie žemės – tenai, anapus Monte Mario kalvų, už Vatikano galingų kaip pilis mūrų, už didingai savo kupolą keliančios Švento Petro bazilikos.“ Renkasi žmonės – pažvelgti į gamtos stebuklą, „<...> kaip ima gausti cezarių ir kankinių miesto varpai, kaip tas gaudimas susibėga į vieną didžią vakarinę maldą, kurios aptilę klausosi kūdikiai ir kurios balsas susilieja su Tiberio vilnių ošimu ir su lieknų pinijų siūravimu“36. Nieko nenutinka, tik saulė, palaimingai spinduliais apgaubdama šventą žemę, leidžiasi vakarop. A. Vaičiulaitis nugrimzta į savo vidinį pasaulį – vaikystės prisiminimus.

Rašytojas buvo susipažinęs su pasaulinės literatūros klasika, tyrinėjo kūrėjų gyvenimus. Vaizde „Ant vandens išrašytas vardas“ pasakoja apie du poetus – P. B. Shelly’į ir Johną Keatsą. Ispanų aikštėje aplanko jų muziejų. Eidamas ramiomis Aventino gatvėmis nusileidžia prie Kajaus Cestijaus piramidės, prie senovinių Romos vartų ir kapinių, o tenai nusilenkia poetų atminimui. Kapinėse ant gulsčio marmuro lotynų kalba iškalti žodiai: „Širdžių širdis“ – čia ilsisi poeto P. B. Shelley’io pelenai. Netoliese kitas kapas – „Metai po metų eina čia lėtas laikas, ir jis neišardo nei šios tylos, nei šio susitelkimo, nei tos žodžio galybės, kurią į poezijos lapus sudėjo šisai ištikimas grožio šauklys ir kilnus tarnas.“ Ant marmuro iškalta lyra – ir jokio vardo. Tik pažymėta: palaidotas „jaunas anglų poetas, kuris mirties patale <...> troško, kad šie žodžiai būtų iškalti ant jo kapo akmens – „Čia guli tasai, kurio vardas buvo išrašytas ant vandens“. „Tolimas susimąstymas neša mane – gal į tas grožio sritis, kur didieji poetai vaikščioja, gal į tą nuošalumą, kada jautiesi vienų vienas pačiame pasaulio krašte ir mąstai, kol Meilė ir Garbė į nežinią nugrimzta“37.

Naktinės Romos žavesys atskleistas tekste „Žaismingi Celimontanos vartai“. Keliautojas vaikšto po Plazza del Popolo, po Koliziejų: „<...> pasiliko šios naktų vienatvės žavesys ir susimąstęs, tolimas mėnulio blizgėjimas ant šių sienų.“ Ėjo link Villa Celimontana, kurios vartai užbūrė kerinčiu grožiu. Jau buvo atimta prie Kvirinalo buvusi pasiuntinybė – skausmingas jausmas. „Man pasivaidena, lyg per žmones ir dienas aš neščiau paslaptį: niekieno nežinomą ir neregėtą kerėjimą, kurio tu nei parodyti, nei apsakyti negali, bet kuris yra tikras vienos nakties žydėjime ir atminime“38.

Italijos vaizduose“ paskutinis tekstas „Buona sera“ apvainikuoja knygą. Jame iškeltas viltingas tikėjimas prisikėlimu. Baigiantis darbo dienai autorius išeina atsisveikinti su į miegus grimztančia Roma. Jis išeina atsisveikinti ir su Europa, nes netrukus išvyks į laisvą Amerikos šalį. Su liūdesiu žvelgia į besiganančių, ramiai rupšnojančių žolę avelių kaimenę. Vidinis balsas ir vėl panardina į tėvynės ilgesio melodiją: „Toli nuo Tavęs visi tie, kurie tave kasdien atsimena. Ant tų, kuriuos mylėjai, kurie tau brangiausi, užgulė juodas didžiulės katastrofos debesis...“ Tačiau kelyje sutiktos dvi „kretančios senutės“ ir jų nuoširdus pasisveikinimas „Buona sera“ grąžina prisikėlimo viltį. „Mane mušė tokia smarki džiaugsmo, graudumo ir nustebimo vilnis, kad net ašara ištryško akyse. <...> kaip kokia laiminga žinia sakanti, kad užu geležinio, kruvino ir savanaudiško žmogaus yra kitas žmogus, kuris kiekvieną praeivį laiko artimu ir linki jam gero“39.

A. Vaičiulaičio vaizduose humaniškumas ir dvasingumas priešpastatomas gyvenimo brutaliam chaosui. Susitelkęs rašė apie tai, kas teikia vilties ir išlaisvina iš niūrios kasdienybės, kas pakylėja žmogų bent vienu laipteliu pasaulio harmonijos link. Jam magėjo paprastu nuoširdžiu, paguodžiančiu, padrąsinančiu žodžiu „palytėti žmonių širdis“. Rašytojas XX amžiaus istorinėje situacijoje atranda spindulį ir skina jam kelią į žmogaus sielą. Gamtos stichijos, smurto padariniai negali užgožti žmogaus ištartų kupinų tikėjimo ir vilties žodžių – „Buona sera“.

A. Vaičiulaičio abi kelionių knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ ir „Italijos vaizdai“, parašytos XX a. pirmojoje pusėje, yra graži dovana skaitytojams.

 

1 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937 (II-oji papildyta laida: Vilnius: Bonus Animus leidykla, 2014).

2 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – Stutgartas: Verlag „LUX“, 1949 (II-oji papildyta laida: Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015).

3 Krivickas B. Keletas Vaičiulaičio stiliaus bruožų // Ateitis. – Nr. 10. – 1937.

4 Vaičiulaitis A. Literatūrai stabilizuojantis // Židinys. – Nr. 5–6. – 1939. – P. 589.

5 Vaičiulaitis A. Iš atsiminimų apie J. Brazaitį-Ambrazevičių [čia ir toliau cituojamos ištraukos iš A. Vaičiulaičio atsiminimų, laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, toliau – MLLM].

6 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Zalatoriui. Bethesda, 1987 11 20. – MLLM.

7 Vaičiulaitis A. Du apsilankymai pas poetą Milašių. 1990 08 21. – MLLM.

8 Ten pat.

9 Ten pat.

10 Ten pat.

11 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937. – P. 66.

12 Papini G. Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms / Vertė dr. Petras Mačiulis. – Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1948. – P. 120.

13 Nyka-Niliūnas A. Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai // Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 221.

14 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Nykai-Niliūnui. Bethesda, 1984 birželio 11. – MLLM.

15 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai / Parengė V. Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015. – P. 23.

16 Ten pat. – P. 26.

17 Ten pat. – P. 28.

18 Ten pat.

19 Ten pat. – P. 33.

20 Ten pat. – P. 34.

21 Ten pat. – P. 37.

22 Ten pat. P. 39.

23 Ten pat. – P. 43.

24 Ten pat. – P. 47.

25 Ten pat. P. 48.

26 Ten pat. – P. 49.

27 Ten pat. P. 56.

28 Ten pat. – P. 58.

29 Ten pat. P. 61.

30 Gadameris H. G. Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 53.

31 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 63.

32 Ten pat. P. 68.

33 Ten pat. – P. 69.

34 Ten pat. – P. 71.

35 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščių fragmentai. – Čikaga: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1998.

36 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 73.

37 Ten pat. – P. 81.

38 Ten pat. – P. 84.

39 Ten pat. – P. 88.