tekstai.lt

Sabahudin Hadžialić. Eilėraščiai. Vertė Aistė Urbonienė

facebook.com/sabahudin.hadzialic
facebook.com/sabahudin.hadzialic

 

Iš bosnių k. vertė Aistė Urbonienė

 

Sabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDO ambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.

VERTĖJA

 

Būti

Išdžiūvusios smegenys,

bevertės,

numestos

mano nerimui

papjauti,

iš naujo

apdorotos

prieš

mane.

Prieš

mane.

Prieš

viską,

galvoju.

 

Bosnija (ir Hercegovina) 2030

(iš Alavinio kareivėlio skaitmeninio dienoraščio)

Jie

nemeluoja,

čia nėra

kam meluoti!

...

Jie

nesislepia,

čia nėra

nuo ko

slėptis!

...

Jie

negyvena,

čia nėra

dėl ko

gyventi!

...

Jie yra

mūsų vizijų,

spėjimų

ir vilčių

Sodoma ir Gomora.

Jau dabar!

 

*

Bėgi

tiktai

iki kito

atsitrenkimo

į save.

Su tykojančia

dar didesne

neviltim.

 

*

Beprotiška

stebėti

kaip

į dulkes

pažyra

vienatinės

svajonės.

Sūkuriai

vaiduokliai

iliuzijos

sukuria

jas

naujo.

Ir kaip

man

tuomet

sužinoti

kaip

žaist

šį žaidimą.

 

Sarajevas tuomet... ir dabar

Rytas

Sarajeve

skęsta rūke,

kaip ir pernai.

Siela mano

pilna laukimo

šį vakarą,

niūrų ir šlapią.

Šalta, birželis.

Vakaras.

Rytas.

Rytoj ir vėl.

 

Gyvenimas

Kvėpuoti

kartais

net nesinori

nes ji tai daro

už mane.

 

Bohemiška siela

Mano siela

išvargus klajoja.

Jei užtiksi ją,

atsitrauki.

Akmenį mesk.

Net du.

Niekada neatleisiu,

jeigu pramesi.

 

Margaritas ante portas

Jos troškimai

nenuilstamai

ieško

manęs.

Bet

jos siela

meldžia

ramybės.

Nepaliesta

vilties.

O viltis

miršta paskutinė.

Laimei!

 

XXI amžiaus Meistras ir Margarita

Įkaitusi

mano tuštybė

persmelkia

poras.

Visi už borto! –

sušunka

katinas

juodas,

kai geismų tramvajus

galvą nupjauna

nebaigtam personažui.

Gyvenau per trumpai,

kad būčiau

supratęs,

jog

negyvenau!

 

Būti savimi

Dabar ir čia

Atspindys veidrodyje

pabėga nuo manęs.

Atspindys veidrodyje

išlieka regimas.

Esu čia.

Apgaubtas vilties.

 

Neišbaigtas Sizifas

Veidrodis

įskilo,

kai pabandžiau

pakeisti savo –

laisvo,

mąslaus ir stebinčio

poeto atvaizdą.

Bandžiau

savo atvaizdu

atitikti

veidrodinį jo

atspindį.

Nesiveržti į priekį!

Nebūt geresnis už kitus!

Likt normalus ir baikštus!

Bespalviu veidu be gelmės!

Veidrodis to neatlaikė.

Likau nuošaly,

kaip tas,

kuris ką tik pabandė

ir

liko ilsėtis.