Elias Canettis (1905–1994), Nobelio literatūros premijos laureatas (1981), Lietuvoje žinomas iš kelių bene svarbiausių į mūsų kalbą išverstų veikalų: „Apakimas“ (liet. 1997), „Susižvalgymai“ (liet. 2002), „Masė ir valdžia“ (liet. 2003). Žanrų požiūriu jo kūryba labai įvairi: romanai, dramos, metų metus rengta mokslinė studija „Masė ir valdžia“, kelionių novelės, memuarai, aforizmai, miniatiūros, todėl kaip rašytoją jį nelengva priskirti kokioms nors literatūrinėms srovėms. Tačiau visą tą įvairovę sieja viena pagrindinė perspektyva – pastangos suvokti, kaip žmogaus gyvenimą veikia mirties neišvengiamumo žinojimas.
Apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir vertę žmonija mąsto, ko gera, nuo neatmenamų laikų, bet E. Canettis, atrodo, yra vienintelis, sukūręs scenos veikalą – pjesę „Die Befristeten“ („Kai žinoma mirties valanda“), kurioje mėginama konstruoti utopinė visuomenė, kurioje kiekvienas iš anksto žino, kiek gyvens, kada išmuš jo paskutinioji valanda.
Pridurtina, kad Vokietijos teatrai šį veikalą noriai stato, Vokietijos nacionalinis radijas yra įrašęs radijo vaidinimą.

VERTĖJAS

 

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

 

VEIKĖJAI

PENKIASDEŠIMT
DRAUGAS
KAPSULANAS
VIENAS
KITAS
MOTINA, 32
BERNIUKAS, 70
VYRAS, daktaras, 46
MOTERIS, 43
SENELĖ
DUKRAITĖ
BERNIUKAS DEŠIMT
DU KOLEGOS
PORELĖ
JAUNA MOTERIS savo vaiko laidotuvių metu
DU PONAIČIAI, 28 ir 88
DVI DAMOS
MINIOS CHORAS
DVI LABAI SENOS MOTERYS, 93 ir 96

 

PROLOGAS APIE SENOVĖS LAIKUS

 

VIENAS. Kadaise!
KITAS. Kadaise? Nejau tiki tąja senelės pasaka!
VIENAS. Bet taip iš tikrųjų buvo. Pasiskaityk dokumentus, ką pasakoja tie, kurie tais laikais gyveno!
KITAS. O tu? Ar juos skaitei?
VIENAS. Žinoma. Todėl tau ir pasakoju.
KITAS. Tai ką ten rašo?
VIENAS. Juk ką tik pasakojau. Vienas žmogus eidamas iš namų nusipirkti cigarečių žmonai sako: „Po kelių minučių grįšiu.“ Trinkteli laukujas duris, nuskuba skersai kelio, nes parduotuvė – kitoje gatvės pusėje, o čia staiga iš už kampo išnyra automobilis ir jį partrenkia. Liko gulėti paslikas. Dviejose vietose skilo kaukolė.
KITAS. Na ir kas. Nuvežė į ligoninę ir išgydė. Teko tik porą savaičių ten pagulėti.
VIENAS. Ne. Jis galą gavo.
KITAS. Vadinasi, mirė vietoje. Tokiu atveju tai buvo jo Akimirksnis.
VIENAS. Nieko panašaus. Čia ir yra šuva pakastas.
KITAS. Koks to žmogaus vardas?
VIENAS. Petras Paulius.
KITAS. Bet koks jo tikrasis vardas?
VIENAS. Petras Paulius.
KITAS. Ką čia man dumi akis. Negi tikrai manai, kad žmonės tada galėjo gyventi be vardų?
VIENAS. Aiškiai sakau: taip iš tikrųjų buvo. Šiaip jau vardus jie turėjo, bet reikšti jie nieko nereiškė.
KITAS. Tada vardus lengva supainioti.
VIENAS. Žinoma. Niekam nerūpėjo, kaip kas vadinasi.
KITAS. Išeina, kad su Akimirksniu vardas neturėjo nieko bendra.
VIENAS. Visiškai. Jie nežinojo, kas yra Akimirksnis.
KITAS. Nesuprantu. Nori pasakyti, kad žmonės – niekas iš jų – nenutuokė, kada išmuš jų paskutinioji valanda?
VIENAS. Tikrai taip. Niekas.
KITAS. Dabar pasakyk, tik rimtai: ar tu išvis gali tokį dalyką įsivaizduoti?
VIENAS. Atvirai pasakius, ne. Todėl taip be galo ir įdomu.
KITAS. Bet juk niekas to nebūtų ištvėręs. To netikrumo! Tos baimės! Bent aš nebūčiau turėjęs nė minutės ramybės! Būčiau priverstas galvoti vis apie tą patį. Kaip, sakau, tie žmonės gyveno? Jie iš namų net kojos iškelti negalėjo! Kaip kūrė planus?! Kaip ko nors imdavosi? Baisu!
VIENAS. Nieko nepadarysi, taip buvo. Ir man netelpa į galvą!
KITAS. Bet ar tu tuo tiki? Ar gali patikėti, kad taip buvo?
VIENAS. Juk todėl studijuojama istorija.
KITAS. Gal norėjai pasakyti – istorijos... Mielai patikėčiau tavo žodžiais, kad buvo žmogėdrų...
VIENAS. Ir pigmėjų...
KITAS. Ir milžinų, raganų, mastodontų, mamutų... bet tai juk visai kas kita!
VIENAS. Nežinau, kaip tave dar kitaip įtikinti.
KITAS. O aš nesuprantu galbūt todėl, kad niekuomet nebandžiau to aiškintis. Skamba klaikiai! Neįtikėtinai!
VIENAS. Ir vis dėlto pasaulis nesugriuvo.
KITAS. Gal tais laikais žmonės buvo daug kvailesni negu dabar. Stačiai bukapročiai.
VIENAS. Kaip gyvuliai – ar ne? Tie juk irgi nieko negalvoja.
KITAS. Taip. Tie tik medžioja, ėda ir žaidžia, o kas tuo metu gali nutikti, jiems paprasčiausiai nė motais.
VIENAS. Matai, jau šiek tiek pasistūmėjome į priekį.
KITAS. Šiek tiek? Anų visai negalima vadinti žmonėmis.
VIENAS. Ir vis dėlto tie žmonės tapė paveikslus, rašė knygas, kūrė muziką. Tarp jų buvo filosofų ir genijų.
KITAS. Juokas ima. Bet kuris batsiuvys pas mus yra kur kas didesnis filosofas, nes žino, kas jo laukia. Savo gyvenimą jis gali tiksliai susidėlioti. Gali planuoti be baimių ir skrupulų, jam nekyla abejonių dėl savojo gyvenimo tarpsnio. Savaisiais metais jis gali pasikliauti taip pat tvirtai, kaip remtis savo kojomis.
VIENAS. Tai, kad Akimirksnis tapo kiekvienam žinomas, laikau didžiausia pažanga žmonijos istorijoje.
KITAS. Laukiniai gyveno tais laikais. Apgailėtini žmogystos.
VIENAS. Žvėrys.

 

PIRMOJI DALIS

 

Motina vaikosi savo mažametį Berniuką

 

MOTINA. Septyniasdešimt, Septyniasdešimt, kur prašapai?
BERNIUKAS. Vis tiek nepavysi, mamyte!
MOTINA. Tu visuomet man dusulį įvarai.
BERNIUKAS. O tu mielai lakstai man iš paskos, mamyte.
MOTINA. O tu vis elgiesi taip, kad tave vaikyčiausi. Neklaužada. Kur dabar pasislėpei, a?
BERNIUKAS. Medyje, čia tai jau manęs nepačiupsi.
MOTINA. Lipk tučtuojau žemyn, dar nukrisi! Šakos sutrūnijusios.
BERNIUKAS. O ko man nekristi?
MOTINA. Užsigausi, skaudės.
BERNIUKAS. Baisus čia daiktas, mamyte. Tepaskauda, narsūs vyrai skausmo nebijo.
MOTINA. Taip, žinoma. Bet gali nutikti nelaimė.
BERNIUKAS. Man tai jau ne. Juk mano vardas Septyniasdešimt.
MOTINA. Niekuomet nežinosi, geriau pasisaugoti.
BERNIUKAS. Bet, mamyte, pati aiškinai.
MOTINA. Ką aiškinau?
BERNIUKAS. Sakei, kad mano vardas yra Septyniasdešimt todėl, kad gyvensiu septyniasdešimt metų. Dar sakei, kad tavo vardas yra Trisdešimt Dveji, nes tu gyvensi trisdešimt dvejus metus.
MOTINA. Taip tai taip, bet gali susilaužyti koją.
BERNIUKAS. Mamyte, ar galima paklausti vieno dalyko?
MOTINA. Klausk, vaikeli, visko, ko tiktai nori.
BERNIUKAS. Ar tikrai turėsi mirti, kai sulauksi trisdešimt dvejų?
MOTINA. Taip, žinoma, vaikeli. Juk jau esu tau aiškinusi.
BERNIUKAS. O ar žinai, mamyte, ką aš suskaičiavau?
MOTINA. Ką, vaikeli?
BERNIUKAS. Aš už tave gyvensiu ilgiau trisdešimt aštuonerius metus.
MOTINA. Ačiū Dievui, vaikeli.
BERNIUKAS. Mamyte, o kiek metų tu dar gyvensi?
MOTINA. Liūdna sakyti. Kodėl klausi?
BERNIUKAS. Bet tu juk gyvensi dar daug metų, tiesa, mamyte?
MOTINA. Ne tiek jau daug.
BERNIUKAS. Kiek, mamyte? Labai noriu žinoti, pasakyk kiek.
MOTINA. Tai paslaptis, vaikeli.
BERNIUKAS. Bet tėvelis tikriausiai žino?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O teta?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O senelis?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O močiutė?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. Tai gal mokytojas žino?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. Išeina, kad niekas nežino. Niekas pasaulyje?
MOTINA. Niekas. Tikrai niekas.
BERNIUKAS. Bet, mamyte, aš noriu žinoti!
MOTINA. Nekankink manęs, būk geras. Kas iš to, kad žinosi. Jokios naudos.
BERNIUKAS. Aš vis tiek noriu.
MOTINA. Kam? Kam tau to reikia?
BERNIUKAS. Aš bijau, mamyte. Visi žmonės sako, kad tu mirsi jauna. Noriu žinoti, kiek mane dar gaudysi. Aš tave baisiai myliu. Bijau, mamyte.
MOTINA. Nėra ko bijoti. Užaugsi doras, darbštus ir sumanus vyras, turėsi žmoną ir daug vaikučių, o dar daugiau vaikaičių. Nugyvensi ilgą amžių, septyniasdešimt metų, ir kai ateis paskutinė valanda, jau bėginės aplinkui ir provaikaičiai.
BERNIUKAS. Man jų nereikia. Aš noriu turėti tik tave, mamyte, pasakyk!
MOTINA. Nebūk toks užsispyręs. Negaliu.
BERNIUKAS. Tu manęs nemyli.
MOTINA. Nieko kito taip nemyliu, kaip tave, tu juk žinai.
BERNIUKAS. Mamyte, aš neužmigsiu, jei nepasakysi.
MOTINA. Daraisi nepakenčiamas. Iki šiol visuomet užmigdavai.
BERNIUKAS. Tau tik taip atrodo, tu tik taip manai. Aš apsimetinėju, kad miegu. Kai išeini iš kambario, aš atsimerkiu ir žiūriu į lubas. Skaičiuoju apskritimus.
MOTINA. Kam? Verčiau miegotum.
BERNIUKAS. Bet tai yra labos nakties bučiniai, kuriais mane apdovanoji. Aš juos skaičiuoju, kiekvieną vakarą skaičiuoju ir skaičiuoju, bet niekuomet nesuskaičiuoju teisingai. Kai kada jų būna baisiai daug, o kai kada – vos vienas kitas; žinai, niekuomet nematau vienodai daug apskritimų. Noriu žinoti, kiek jų yra. Antraip iš viso nebesumerksiu akių.
MOTINA. Gerai, aš tau pasakysiu, mano vaikeli. Tu gausi iš manęs dar daugiau negu šimtą labos nakties bučinių.
BERNIUKAS. Daugiau negu šimtą! Daugiau negu šimtą! O, mamyte, dabar galėsiu miegoti...

 

Penkiasdešimt. Jo Draugas

 

PENKIASDEŠIMT. Sakai, amžius visiems puikiausiai numatytas. Aš tuo netikiu.
DRAUGAS. Bet iki šiol visuomet viskas veikė tiksliai.
PENKIASDEŠIMT. Vis tiek netikiu. Galiu drąsiai prieštarauti. Tu sakai, kad kiekvienas turi savąjį Akimirksnį, kuris ateina tinkamu metu. Duok bent vieną pavyzdį!
DRAUGAS. Man pakanka prisiminti savo paties šeimą. Tėvo vardas buvo Šešiasdešimt Treji. Kai jo Akimirksnis atėjo, jam tiksliai tiek ir buvo. Motina priklauso prie laimingųjų. Ji dar gyva.
PENKIASDEŠIMT. Koks motinos vardas?
DRAUGAS. Devyniasdešimt Šešeri.
PENKIASDEŠIMT. Tokio amžiaus šiuo metu ji negali būti. Aišku. Bet juk tai nereiškia...
DRAUGAS. Pala. Pala. Pasakysiu tau vieną atvejį. Aš turėjau sesutę, žavingas tai buvo žmogutis. Visi buvome ją įsimylėję: ilgi garbiniuoti plaukai ir nuostabios tamsios blakstienos. Kai ji atmerkdavo akis – tą ji darė labai pamažu, – negalėjai atitraukti žvilgsnio, o josios blakstienos – tai tarsi tylūs sparnai, kurie tave kelia vis aukštyn, ir kai jausdavaisi lengvesnis ir lengvesnis, nejučia – keistas daiktas! – mintyse atsidurdavai priešais ją ant kelių.
PENKIASDEŠIMT. Kalbi tarsi apie kokią mylimąją.
DRAUGAS. Ji buvo vaikas, o aš – jos vyresnysis brolis. Ir aš ne vienintelis, kuris ją dievino. Kiekvienas, ją išvydęs, širdimi suvokdavo, kad tai nežemiška būtybė.
PENKIASDEŠIMT. Ir kokia jos dalia?
DRAUGAS. Nebėra gyvos. Mirė visai vaikas.
PENKIASDEŠIMT. O jos koks buvo vardas?
DRAUGAS. Dvylika.
PENKIASDEŠIMT. Apie ją nesi man nieko pasakojęs.
DRAUGAS. Niekuomet apie ją nešneku. Niekuomet nesusitaikiau su jos netektimi.
PENKIASDEŠIMT. Pati jinai – ar viską žinojo?
DRAUGAS. Apie tai mes visi esame daug mąstę. Nelengva tuos dalykus nuo mažos mergaitės išsaugoti paslaptyje. Vaikai yra smalsūs ir klausosi, ką kalba vyresnieji.
PENKIASDEŠIMT. Taip, tikrai. Vaikai visuomet labai domisi savo vardais. Visi iki vieno. Motinoms tol neduoda ramybės, kol tos galiausiai nusileidžia.
DRAUGAS. Bet su mano seserim buvo visai kitaip. Ji niekuomet to neklausė. Gal nujautė savo ankstyvą Akimirksnį, o jei nujautė, tai niekam neprasitarė. Kaip vaikas ji buvo itin ramaus būdo. Niekas negalėjo jos paskubinti. „Pavėluosi į mokyklą, – sakydavo jai, – reikia sparčiau krutėti.“ – „Užteks to laiko, – atsakydavo, – susitvarkysiu.“ Ir nors viską darydavo lėtai, niekuomet niekur nevėluodavo.
PENKIASDEŠIMT. Skamba kažkaip pernelyg idealiai, kai kalbi apie tokio amžiaus vaiką.
DRAUGAS. Tačiau taip buvo iš tikrųjų. Mes irgi nesupratome. Ji niekada nesiginčydavo. Niekuomet neatimdavo ko nors iš kito vaiko. Neturėjo ypatingų norų. Džiaugdavosi viskuo, ką išvysdavo, viską pamažu, įdėmiai apžiūrinėdavo. Dabar man atrodo, kad tas apžiūrinėjimas teikė jai palaimą; vieni vaikai daiktus pamilsta, o ji įdėmiai juos apžiūrinėdavo.
PENKIASDEŠIMT. Būtų buvę įdomu ją pamatyti.
DRAUGAS. O, tai jau seni laikai. Prabėgo daugiau negu trisdešimt metų.
PENKIASDEŠIMT. Tada mes dar nė nebuvome pažįstami. Matyt, ji sunkiai susirgo.
DRAUGAS. Tikrai taip. Bet ne apie tai dabar kalbame. Jei ir pasakoju, tai ne dėl to, kad būtų smagu. Paminėjau jos vardą, ir tu žinai, kuo viskas baigėsi.
PENKIASDEŠIMT. Neabejoju tavo žodžiais.
DRAUGAS. To dar betrūko. Įžeistum nežmoniškai. Ar galėčiau apie tokius dalykus sakyti netiesą?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Žinoma, ne. Viskas čia pernelyg rimta. Bet vis dėlto norėčiau vieno dalyko paklausti.
DRAUGAS. Kokio?
PENKIASDEŠIMT. Nustebsi, kad taip nieko nežinau. Mat iki pat šios dienos vis vengiau daugiau pasigilinti į tuos šlykščius papročius.
DRAUGAS. Nieko čia daug žinoti nereikia, kaip tau atrodo.
PENKIASDEŠIMT. Pala, neskubėk. Aš tave dar nustebinsiu. Pasakyk man dabar aiškiai ir paprastai: ar teko kada nors pažinti žmogų, patikėjusį tau savo amžių?
DRAUGAS. Nesuprantu. Ką turi galvoje?
PENKIASDEŠIMT. Tai, ką sakau. Ar koks nors žmogus yra tau sakęs, kiek jam dabar iš tikrųjų metų?
DRAUGAS. Gyvas žmogus?
PENKIASDEŠIMT. O koks dar? Negyvas juk nepasakys.
DRAUGAS. Jei nepažinočiau tavęs kaip nulupto, sakyčiau, esi psichiškai atsilikęs, iš prigimties idiotas, beviltiškas kretinas.
PENKIASDEŠIMT. Todėl tavęs ir klausiu. Niekuomet dar nesu drįsęs to teirautis kieno nors kito.
DRAUGAS. Ir todėl pasirinkai mane?
PENKIASDEŠIMT. Taip, nes pasitikiu tavim. Tu manęs neišduosi.
DRAUGAS. Tikrai ne. Jei tai padaryčiau, atsidurtum globos namuose ar beprotnamyje.
PENKIASDEŠIMT. Na, gerai jau, gerai! Atsakyk į mano klausimą ir nekvaršink sau galvos dėl mano beprotnamio. Klausiu dar kartą: ar koks nors žmogus yra kada nors tau patikėjęs savo amžių?
DRAUGAS. Ne, kas per klausimas. To niekas nedaro. Ir į galvą niekam nešautų taip pasielgti. Paskutinis valkata – ir tas turi daugiau savigarbos.
PENKIASDEŠIMT. Gerai. Įsidėmim tavo mintį: tu nepažįsti nė vieno, kuris kada nors taip būtų padaręs. Nė vienas žmogus nesako, kiek jam metų.
DRAUGAS. Ne. Nė vienas. Bet ką tuo nori išsiaiškinti?
PENKIASDEŠIMT. Iš kur žinoma, kad Akimirksnis teisingas? Gal visa tai – tik prietaras?
DRAUGAS (garsiai nusikvatoja). Tu to nežinai? Negali būti! Tu tikrai nežinai, kas pirmiausia nutinka, kai kas nors miršta? Mirties faktas turi būti oficialiai paskelbtas. Kai įgaliotasis valdininkas tai padaro liudytojų akivaizdoje, atidaroma kapsulė.
PENKIASDEŠIMT. Kokia kapsulė?
DRAUGAS. Na, ir nesigaudai pasaulyje! Ta, kurią nešioji ant krūtinės. Tu visuomet ją turėjai – nuo tos dienos, kai atmerkei akis šiame pasaulyje. Ji taip užtaisyta, kad niekas neatidarytų. Vienintelis, galintis tai padaryti, yra Kapsulanas, mirusiųjų apžiūrėtojas.
PENKIASDEŠIMT. Ar kalbi apie šitą? (Ištraukia iš užančio mažytę kapsulę ir laiko atkišęs) Kalbi apie šitą daikčiuką?
DRAUGAS. Nebūk toks naivuolis. Žinoma. Kalbu apie šitą daikčiuką.
PENKIASDEŠIMT. Niekuomet nežinojau, kam ji reikalinga. Prisimenu, kad motina nuo mažens yra prisakiusi ją saugoti, kaip akį kaktoje. Ji vis gąsdindavo kartodama: jeigu ją pamesiu ar jai kas nors nutiks, net menkiausias dalykėlis, – mirsiu badu.
DRAUGAS. Ji buvo teisi, bet kitaip, negu tu tada galėjai suprasti.
PENKIASDEŠIMT. Laikiau visa tai senelės pasaka.
DRAUGAS. Ir niekuomet nemėginai kapsulės atidaryti?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Kaip nemėginau ir krūtinės ląstos atverti.
DRAUGAS. Buvai klusnus vaikas. Gerai, kad toks klusnus likai iki šiol.
PENKIASDEŠIMT. O jei būčiau ją atidaręs, ką tenai būčiau radęs?
DRAUGAS. Tikslią savo gimimo dieną. Tikslius mirimo metus. Daugiau nieko. Kapsulė vaikui užkabinama ant kaklo tuoj po gimimo ceremonialo ir daugiau prie jos nebekišama nagų – kol mirusiųjų apžiūrėtojas, arba Kapsulanas, ją vėl paims į rankas.
PENKIASDEŠIMT. Ir to pakanka kaip įrodymo?
DRAUGAS. Tai yra įrodymas, nes vaikas, kai jau išmoksta šnekėti ir geba suprasti, iš motinos sužino, kiek jam metų. Griežčiausiomis bausmėmis jam prigrasinama niekam apie tai neprasitarti. Gal jau nebeprisimeni?
PENKIASDEŠIMT. Prisimenu. Kaip neprisiminsi. Tokį gimtadienį, man atrodo, ir aš turiu.
DRAUGAS. Jei kapsulėje randamas tas pats gimtadienis, kuris tau žinomas, ir jei tą pačią dieną atsisveikinai su pasauliu, – ar tai ne pakankamas įrodymas?
PENKIASDEŠIMT. Tai įrodo, kad žmogus miršta savo gimimo dieną. Bet juk jis galėtų ir iš baimės, kad artėja gimtadienis...
DRAUGAS. Jis taip pat žino savo amžių. Kapsulės duomenimis tai galima įrodyti. Juk joje nurodyti mirimo metai.
PENKIASDEŠIMT. Manęs tu neįtikini. Numirėliai nekalba. O Kapsulanas gali sakyti netiesą.
DRAUGAS. Kapsulanas? Jis juk yra davęs valstybei priesaiką! Jo pareigos sumanytos vien tam, kad sąžiningai perskaitytų ir paskelbtų kapsulės turinį.
PENKIASDEŠIMT. Jis gali būti prisiekęs apgaulei.

 

Piršimasis

 

VYRAS. Atrodo, kažkur jus esu matęs.
MOTERIS. Aš jus dažnai matau.
VYRAS. Niekaip negaliu prisiminti, iš kur jus pažįstu.
MOTERIS. Pagalvokite! Gal išplauks iš atminties.
VYRAS. Stengiuosi kiek įmanydamas.
MOTERIS. Ir ką – nieko?
VYRAS. Labai apgailestauju. Šiaip jau nesu nemandagus, bet negaliu sakyti, ko nėra.
MOTERIS. Oi, ką jūs! Priešingai. Neabejoju jūsų mandagumu. Gal šiek tiek pagelbėti?
VYRAS. Būtų nuostabu.
MOTERIS. Jūs esate daktaras Keturiasdešimt Šešeri.
VYRAS. Kaip pirštu į akį! Tas pats. Iš kur žinote mano vardą?
MOTERIS. Žinau ir jį gerbiu.
VYRAS. Jūs – jau prisiminiau! Jūs esate toji dama iš pirmos eilės!
MOTERIS. Gal. Spėkite dar!
VYRAS. Ne, ne – tai jūs! Jūs visuomet sėdite pirmoje eilėje. Prisimenu jūsų žvilgsnį. Jūs visuomet žiūrite į mane kažkaip keistai. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jūsų žvilgsnis nepamirštamas.
MOTERIS. Maniau, jūs manęs visai nepastebėjote. Jūs visuomet atrodot toks dalykiškas.
VYRAS. Toks ir esu. Bet jūsų žvilgsnį jau seniai įsidėmėjau. Tai – visai kas kita.
MOTERIS. O kas?
VYRAS. Tiesą sakant, jūsų visai nepažįstu. Gal galėtumėte pasakyti savo vardą?
MOTERIS. Vadinuosi Keturiasdešimt Treji.
VYRAS. Keturiasdešimt Treji? Tad mes šiuo požiūriu visai artimi.
MOTERIS. Tai jau seniai žinau, daktare Keturiasdešimt Šešeri.
VYRAS. Sakykite, ar tas vardas jums taip pat labai reikšmingas?
MOTERIS. Kur kas reikšmingesnis, negu galiu žodžiais apsakyti. Todėl visuomet ir sėsdavausi į pirmą eilę.
VYRAS. Tai gal atėjote pas mane tik dėl vardo?
MOTERIS. Taip. Ir darau tai nebe pirmą kartą.
VYRAS. Irgi dėl vardo?
MOTERIS. Taip.
VYRAS. Ir nenusivylėte?
MOTERIS. O, ne. Aš stačiai privalėjau jus vėl pamatyti.
VYRAS. Ar jūs išvis manęs klausėtės, ką kalbėjau?
MOTERIS. Žinoma. Jūsų klausiausi. Bet turiu prisipažinti, kad daugiau galvojau apie jus patį.
VYRAS. Apie mane? Yra čia apie ką daug galvoti?
MOTERIS. Jūsų likimas. Šovė į galvą tokia idée fixe: kiek jis dar galės šitaip kalbėti? Kiek tai truks? Kiek? Neįstengiau nukreipti kitur minčių. Dabar išlindo yla iš maišo. Dabar jūs manęs neapkęsite.
VYRAS. Ar jums visą laiką jos šitaip, tokios mintys?
MOTERIS. Visai ne! Jos neatstodavo tik tada, kai sėdėdavau priešais jus.
VYRAS. Tikrai stebiuosi. Mano vardas juk niekuo neypatingas. Priešingai, dėl to šiaip jau vidutinio vardo nemažai prisikamavau.
MOTERIS. Žinau. Kuo puikiausiai jus suprantu.
VYRAS. Ir niekuomet nesidomėjote jaunais kilmingais vaikinais?
MOTERIS. Ar turite galvoje jaunus aštuoniasdešimt aštuntinius?
VYRAS. Taip, – labai ilgo amžiaus vyrukus. Visos moterys dėl jų kraustosi iš proto.
MOTERIS. Ne, į tokius visuomet žiūriu su panieka. Aštuoniasdešimt aštuntiniai yra pasipūtėliai ir kvaili. Vieną tokį pažįstu, su manim jis net nesisveikina. Pastaraisiais metais jį keliskart supažindino su manimi, bet jis, mane sutikęs, dar nė kartelio nėra man linktelėjęs galva. Nepakenčiu to išdidumo.
VYRAS. Maža tokių, kurie... Bet būdama jauna mergaitė tikriausiai manėte kitaip. Toks amžius jums galėjo daryti įspūdį.
MOTERIS. Jokio! Galiu prisiekti. Visiškai jokio! Niekuomet nesupratau jaunų merginų. Ką toks žmogus yra nuveikęs gera? Savo aštuoniasdešimt aštuonerius gauna ant kaklo užkabinamus gimdamas, ir viskas. Jam nebereikia imtis nieko daugiau, kaip tik vesti savo vardą pasivaikščioti ir smagiai leisti dienas. Visa kita – savaime atskrenda, kaip kepti karveliai.
VYRAS. Tai tiesa.
MOTERIS. Nemėgstu lengvapėdžių vyrų. Man patinka žmonės, kuriems nelengva su savo vardu. Toks žmogus mąsto, kaip jūs. Juk jūs negalite nemąstyti, antraip nieko nenuveiktumėte ir nieko nesuspėtumėte.
VYRAS. Bet aštuoniasdešimt aštuntinis turi nepalyginti daugiau laiko! Įsivaizduokite, kokios tokio žmogaus galimybės: kalnus galėtų nuversti! Jei tik norėtų.
MOTERIS. Netikiu. Jie visi yra beširdžiai. Tokie jie turi būti.
VYRAS. Kodėl taip manote?
MOTERIS. Prasideda nuo to, kad toks žmogus tikrai žino viena: jis pragyvens visus savo artimuosius. Ne tik tėvus ir vyresniąją kartą – tai būtų natūralu, – bet ir brolius, seseris, draugus, kolegas, žmonas, dažnai net savo vaikus. Jo gyvenimas įgyja pradžią, kai jis tai sau pasako. Kaip toksai gali ką nors mylėti? Kaip jis gali patikėti kam nors savo širdį? Atjauta jam svetima, padėti žmogui – nežino, kas tai yra. Jo metai priklauso vien tik jam. Skirti juos kokiai nors veiklai – ne jo nosiai. Ir noro jokio neturi. Todėl, suprantama, jausmai taip atbunka ir sustabarėja, tarsi pasaulyje gyventų jis vienintelis. Ir vis tiek juo dar gėrimasi! Neapkenčiu aštuoniasdešimt aštuntinių! Niekinu juos!
VYRAS. Jūs esate nepaprasta moteris.
MOTERIS. Gali būti. Vyro, kurį myliu, nenorėčiau pragyventi. Bet taip pat nenorėčiau, kad ir jis mane pragyventų. Tai anaiptol ne pavydas, kaip galėtumėte pamanyti.
VYRAS. Ne, taip nemanau, – tai labai tyras jausmas.
MOTERIS. Reikia kartu pradėti ir kartu baigti. Daviau sau žodį: tekėsiu už vyro, kuris atsisveikins su savo gyvybe mano akivaizdoje. Tačiau netekėsiu ir už tokio, kuris žiūrės, kaip aš užmerkiu akis. Žinote, man visa tai pernelyg koktu.
VYRAS. Vadinasi, norite dvigubai apsidrausti. Jums negana, kad tiksliai žinote savojo gyvenimo trukmę.
MOTERIS. Ne. Noriu savo vyrą pažinti kaip save pačią.
VYRAS. Jūs ieškote, jei galiu taip sakyti, bendro Akimirksnio.
MOTERIS. Taip, bendro Akimirksnio.
VYRAS. Ar dėl to sėdatės į pirmą eilę?
MOTERIS. Taip.
VYRAS. Kad matytumėte, ar jis yra kaip tik tas?
MOTERIS. Teisingai.
VYRAS. Ar visuomet sėdėsite pirmoje eilėje?
MOTERIS. Žinoma.
VYRAS. Net jei ir tiksliai žinosite?
MOTERIS. Be abejonės.
VYRAS. Ir jeigu būsite jo žmona?
MOTERIS. Tikrai taip.
VYRAS. Ir žvelgsite tokiu pat žvilgsniu?
MOTERIS. Taip! Ir dar kartą taip!

 

Penkiasdešimt ir Kapsulanas

 

KAPSULANAS. Aš matau visus. Tam esu įgaliotas. Niekas neturi teisės savivaliauti ir nesilaikyti tvarkos. Mūsų visuomenė tvirta ir saugi todėl, kad visi paiso savojo Akimirksnio. Aš jį vadinu kontraktu. Gimus kiekvienam ant kaklo užkabinamas jo kontraktas. Žmogus auga ir gyvena tarp artimųjų, draugų ir bičiulių. Visiems smagu ir malonu šitaip kartu gyventi. Tačiau ne kiekvienas šių pranašumų vertas. Vis dėlto kiekvienam atseikėta tiek ir tiek metų ir to laikomasi.
PENKIASDEŠIMT. Ar jūsų darbe nepasitaiko nelaimingų atsitikimų? Tarkim, iki Akimirksnio kas nors pakliūna į geležinkelio katastrofą?
KAPSULANAS. Jam nieko neatsitinka.
PENKIASDEŠIMT. Bet kaip tai įmanoma, kaip viskas vyksta?
KAPSULANAS. Tai yra jau mano pareigos. Jūs pertraukėte mano aiškinimą. Kaip sužinosite tiesą, jei neįstengiate klausytis?
PENKIASDEŠIMT. Esu šiek tiek nekantrus. Tas klausimas taip jaudina. Atleiskite už mano nekantrumą, kad dėl šito klausimo šitaip nesusitvardžiau.
KAPSULANAS. Jis nėra nei svarbesnis, nei labiau jaudinantis už kitus. Tai problema, kuri buvo išspręsta visų labui. Kol esu čia, nebus jokios netvarkos.
PENKIASDEŠIMT. O kai jūsų čia nebus?
KAPSULANAS. Toms pareigoms prisaikdins kitą, ir jis žiūrės, kad būtų laikomasi Šventojo įstatymo.
PENKIASDEŠIMT. Aš jus pertraukiau. Sakėte, visi paiso savo kontrakto.
KAPSULANAS. Taip. Visi iki vieno. Ir kiekvienas žino kodėl. Žmonės yra suvokę, kad penkiasdešimt garantuotų metų yra kur kas vertingesni už neaiškų negarantuotų metų skaičių.
PENKIASDEŠIMT. Iš kur žinote mano vardą? Jūs ištarėte jį.
KAPSULANAS. Vardams turiu nuojautą. Mūsų darbe šio to išmokstama.
PENKIASDEŠIMT. Ar iš pamatymo galite pasakyti visų žmonių vardus?
KAPSULANAS. Beveik. Jei nesu tikras, nesakau nieko.
PENKIASDEŠIMT. Tad kam jums tos kapsulės? Jeigu jus pakviečia pas mirusįjį, užtenka žvilgterėti – ir jo amžius kaip ant delno.
KAPSULANAS. Tai tiesa. Bet ritualas, kurio laikytis esu prisiekęs, reikalauja kita.
PENKIASDEŠIMT. Ar yra pasitaikę, kad kas nors kapsulę buvo pametęs?
KAPSULANAS. Per daug kišate nosį kur nereikia. Ar būtinai norite, kad atsakyčiau?
PENKIASDEŠIMT. Taip. Knieti sužinoti.
KAPSULANAS. Yra pasitaikę.
PENKIASDEŠIMT. Tai baisu.
KAPSULANAS. Ar jus stebina, kad tarp mūsų yra ir nusikaltėlių?
PENKIASDEŠIMT. Nusikaltėlių?
KAPSULANAS. Taip, nusikaltėlių! Sunkiausias nusikaltimas, kurį žmogus gali padaryti, yra mėginimas iš pasaulio pašalinti savo kontrakto pėdsakus. Žmogus gyvena vien todėl, kad turi kontraktą, kitaip jis būtų niekas. Tas, kuris nudaigoja kontraktą, nori pasiplėšti daugiau metų, negu jam priklauso. Tarsi turėtų iš to kokios nors naudos!
PENKIASDEŠIMT. Bet jis gali būti ją pametęs! Pavyzdžiui, maudydamasis arba per gaisrą.
KAPSULANAS. Tikimybė labai menka, nes kiekvienas žino, kad be kapsulės gyventi nevalia. Bet jeigu ji dingsta ar sunaikinama, žmogus žūtbūt privalo pranešti. Tas, kuris to nepadaro, išbraukia save iš visuomenės. Tuomet yra aišku: jis pasišovęs gyventi be kapsulės ir yra žudikas.
PENKIASDEŠIMT. Sakote, žudikas! O aš žudiką įsivaizdavau kažkaip kitaip.
KAPSULANAS. Tai, ką jūs įsivaizdavote ar įsivaizduojate, seniai nebegalioja. Šiais laikais niekas nebegali kito nužudyti, nebent pasikėsinama per jo Akimirksnį. Net jeigu jį ir nuduria, dėl jo mirties smurtininkas nėra tikrai kaltas, nes šį Akimirksnį tas vis tiek būtų miręs.
PENKIASDEŠIMT. Keista. Kodėl neturintieji kapsulės vadinami žudikais?
KAPSULANAS. Tai paaiškinama tik istorine raida, nes šios nepaprastai reikšmingos institucijos radimosi pradžioje netrūko atvejų, kai agresyvūs vyrukai iš visuomenės padugnių puldinėjo kitus norėdami pagrobti jų kapsules! Ne vienas tais laikais iš baimės ir galą gavo. Smurto aktai prieš kapsules buvo prilyginti nužudymui. Ilgainiui žudikais imti vadinti ir tie, kurie kėsinosi į savo pačių kapsules.
PENKIASDEŠIMT. Išeitų, kad už kapsules nebėra nieko šventesnio.
KAPSULANAS. Taip, nieko šventesnio! Ar to vis dar nesuvokiate?
PENKIASDEŠIMT. Pradedu suvokti. Bet kaip iš tikrųjų būna tada, kai jus pakviečia pas ką tik mirusį žmogų, ir šis kapsulės neturi?
KAPSULANAS. Pamėginkite į šį klausimą pats atsakyti.
PENKIASDEŠIMT. Jūs atspėjate mirusiojo amžių. Jūs išsiverčiate be kapsulės. Jūs nuslepiate, kad nieko neradote, ir įtraukiate į registrą tai, ką sako jūsų patyręs žvilgsnis.
KAPSULANAS. Gal manote, kad toks veiksmas neteisėtas?
PENKIASDEŠIMT. Kaip čia pasakius? Bet atrodo, kad aš teisingai atspėjau.
KAPSULANAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Na, o jeigu tokiu atveju netyčia imate ir suklystate? Tarkim, jus pašaukė pas žmogų, kuris ką tik atsisveikino su pasauliu. Ieškote kapsulės. Niekas neabejoja, jūsų rankos labai įgudusios... Bet tai panašu, tarsi pas mirusįjį ieškotumėte lobio. Ankstesniais laikais toks elgesys būtų laikomas velionio išniekinimu, bet dabar juk gyvename aukštesnėje kultūroje! Taigi kaipmat apieškote mirusiojo kūną ir netrukus, gal per pusę minutės, nustatote, kad kapsulės nėra. Jūs suglumstate, nes taip, žinoma, atsitinka nedažnai.
KAPSULANAS. Labai retai, ačiū Dievui.
PENKIASDEŠIMT. Bet toks suglumimas galėtų pakenkti jūsų sprendimui. Galėtų nutikti, kad jūs net išsigąstate. Pavyzdžiui, ateinate pas nepaprastai garbų žmogų, tokį, kuris galbūt itin nusipelnęs visuomenei, ir staiga visų artimųjų, draugų ir gerbėjų akivaizdoje išsigąstate, kad tas didis, visų gerbiamas, plačiai išgarsėjęs žmogus buvo žudikas. Galima išsigąsti ne juokais. Blusos gali apmirti net jūsų rango ir patirties valstybės tarnautojui.
KAPSULANAS. Kodėl turėčiau neigti? Tokiais atvejais vis dar išsigąstu.
PENKIASDEŠIMT. Juk tada kūnas gali pagaugais nueiti. Panika apimti. Juk šią akimirką viskas priklauso nuo jūsų sprendimo. O ir žvilgsnis gali būti neskaidrus, galiausiai sveikata gali sušlubuoti.
KAPSULANAS. Ir jeigu visa tai būtų, tai kas iš to?
PENKIASDEŠIMT. Kad jūs nustatysite galbūt klaidingą amžių. Kad jūs, bent šiuo atveju, ne iki galo būsite tikras, ar žmogus mirė deramu laiku. Jo kontraktas staiga gali prasilenkti su tikrove.
KAPSULANAS. Kontraktas visuomet būna teisingas. galiu klysti. Nors mano pareigos aukštos ir garbingos, bet aš – ne Dievas. Aš galiu klysti. Kontraktas – neklysta niekuomet.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau ne tai man rūpi sužinoti. Tikėti, kad kontraktas teisingas, – jūsų pareiga, bet jūs negalite pasakyti, kad jo teisingumas kiekvienu atveju būna įrodomas.
KAPSULANAS. Negaliu. Tačiau tai ir nebūtina.
PENKIASDEŠIMT. Kaip nebūtina?! Juk jeigu galima įrodyti, kad kontraktuose pasitaikė klaidų, tai gali nutikti, kad kas nors gyvena ilgiau, negu rodo jo vardas.
KAPSULANAS. Atsisakau toliau klausytis jūsų išvedžiojimų. Jūs akivaizdžiausias kandidatas į žudikus. Jūsų kapsulė niežti jums ant plikos krūtinės. Netrukus ji ims deginti. Jūs ne pirmas, postringaujantis man tokius dalykus. Taip pat ir ne pirmas, užbaigiantis dienas kaip niekingas žudikas. Perspėju jus! Gaila man jūsų. Stačiai graudu.
PENKIASDEŠIMT. Mano kapsulė nedegina krūtinės. Ją rasite tenai, būkite ramus. Žinau, kad privačiame gyvenime jus vadina Šimtas Dvidešimt Dveji. Nesijaudinkite, mano kapsulės niekas nelietė. Mane degina mano vardas. Mane degina kiekvienas vardas. Mane degina mirtis.

 

Senelė ir Dukraitė

 

DUKRAITĖ. Ir kur tada žmonės pasidėjo, senele?
SENELĖ. Jie sulipo į laivą, bet laivas buvo labai pilnas. Kapitonas sakė: „Turiu per daug keleivių.“ Bet žmonės buvo taip puolę į neviltį, kad visi norėjo pabėgti iš gyvybei pavojingos vietos, o kapitonas jų labai gailėjo. Jis buvo geros širdies ir jam nėjo iš galvos savi vaikai namie. Tad visiems leido lipti į laivą, o kai žmonės kituose kaimuose sužinojo, kad kapitonas yra toks geras, atskubėjo ir jie: ėmė prašyti ir maldauti, kad priimtų į laivą; kapitonas nusileido ir visus priėmė. Tuomet laivas iš tikrųjų persipildė. Ir kai jis išplaukė į atvirą jūrą, visus apėmė baimė, nes artėjo audra, dangumi plaukė juodi debesys, ir tą daugybę žmonių pradėjo mėtyti į visas puses. Kapitonas suprato, kad visų laukia galas, jeigu laivas nebus palengvintas. Jis sušuko iš visų jėgų: „Mes žūsime! Dvi dešimtys keleivių turi šokti per bortą! Savanoriai – į priekį! Kas pasiryžęs aukotis dėl kitų?“ Bet buvo nepaprastai sunku tam apsispręsti, nes ritosi aukštos bangos, ir niekas nenorėjo šokti į vandenį.
DUKRAITĖ. Jiems buvo per šlapia, senele, tiek daug vandens, tiesa?
SENELĖ. Taip pat ir pavojinga. Grėsė tikrų tikriausia mirtis.
DUKRAITĖ. Sakai, tikriausia mirtis. Ką tai reiškia, senele?
SENELĖ. Taip būdavo senovėje, labai senais laikais. Tada, jei kildavo pavojus, žmonės tuojau pat žūdavo.
DUKRAITĖ. Iš karto?
SENELĖ. Taip, iš karto.
DUKRAITĖ. O ar tai nebūdavo jų Akimirksnis?
SENELĖ. Ne, kaip tik ne. Tais laikais žmonės galėjo mirti bet kada. Jie tik nežinojo kada. Pavyzdžiui, mergaitė eina gatve pasivaikščioti, atsitrenkia į ką nors galva – ir baigta.
DUKRAITĖ. Tada jai labai skauda. Aš irgi esu skaudžiai užsigavusi.
SENELĖ. Bet tau visuomet viskas baigiasi gerai. O tais laikais – ne visada, galėjo taip skaudėti, kad žmogus nebepasveikdavo.
DUKRAITĖ. Šitaip skaudžiai užsigauti aš visai negalėčiau, ar ne, senele?
SENELĖ. Ne, šitaip tu negalėtum.
DUKRAITĖ. O jei mane kas pervažiuotų?
SENELĖ. Tada gali netekti kojos.
DUKRAITĖ. Ir tada turėsiu tik vieną koją?
SENELĖ. Tada turėsi tik vieną koją, o kitą gausi medinę, – kad paskui niekas nepastebėtų.
DUKRAITĖ. Ir tada toliau laimingai gyvensiu amžinai?
SENELĖ. Ne amžinai. Iki savojo Akimirksnio.
DUKRAITĖ. Senele, kada bus mano Akimirksnis?
SENELĖ. Juk žinai, esu jau daug kartų sakiusi.
DUKRAITĖ. Aš pamiršau.
SENELĖ. Nieko tu nepamiršai.
DUKRAITĖ. Tikrai pamiršau. Nebeatsimenu.
SENELĖ. Tu tik taip sakai, nes vėl nori iš manęs išgirsti, melagiuke.
DUKRAITĖ. Gerai, sutinku, esu melagiukė; o dabar, kai prisipažinau, kad tokia esu, ar pasakysi, kada bus mano Akimirksnis?
SENELĖ. Verčiau pasakyk pati.
DUKRAITĖ. Aš nemoku skaičiuoti.
SENELĖ. Bet turi išmokti.
DUKRAITĖ. Ar man padėsi?
SENELĖ. Mielai padėsiu, tačiau ir pati turi šiek tiek pasistengti.
DUKRAITĖ. Gerai. Skaičiuokime kartu.
SENELĖ. O kas nutiko žmonėms laive, tau jau nebeįdomu?
DUKRAITĖ. Ak, žinai, jie visi kvaili.
SENELĖ. Kvaili? Kodėl kvaili?
DUKRAITĖ. Jie visai nieko nesigaudo. Net nedrįsta šokti į vandenį. Jie bijo vandens. Aš galėčiau striktelėti kaipmat: viens du – ir aš vandenyje.
SENELĖ. Tau, žinoma, nieko neatsitiktų.
DUKRAITĖ. Jie buvo kvaišos, tie žmonės tais laikais. Tu man sekei pasaką.
SENELĖ. Tu juk mėgsti pasakas.
DUKRAITĖ. Man patinka, kai jas seka protingi žmonės. O kapitonas, ar jis būtų galėjęs šokti į vandenį?
SENELĖ. Galėti būtų galėjęs.
DUKRAITĖ. Ar jam būtų kas nutikę?
SENELĖ. Taip, žinoma. Jis būtų nuskendęs. Visi būtų nuskendę. Tais laikais taip būdavo. Jeigu niekas neatskubės gelbėti, jiems galas.
DUKRAITĖ. Matai, net ir kapitonas žūtų! Tai buvo kvaili laikai.
SENELĖ. Tau kur kas smagiau dabar gyventi, ar ne?
DUKRAITĖ. Man daug, daug smagiau gyventi dabar, senele. Dabar nėra milžinų ir žmogėdrų, ir žmonės nežūsta kaip pakliuvo. Tu, senele, juk žinai, kada bus tavo Akimirksnis?
SENELĖ. Aiškus daiktas, kad žinau. Savo Akimirksnį žino kiekvienas, mano vaikuti.
DUKRAITĖ. Pasakyk man savo Akimirksnį, senele! Pasakyk! Būk gera! Pasakyk! Labai prašau! Aš taip noriu žinoti! Aš visuomet klausysiu ir darysiu mokyklos namų darbus. Niekuomet nebeatsikalbinėsiu. Daugiau nebesmaližiausiu, jei pasakysi. Ir meluoti nebemeluosiu. Pasakyk, aš taip gražiai prašau, pasakyk!
SENELĖ. Nesuprantu, kas tau užėjo, matyt, galvytėje pasidarė negerai! To juk nesako nė vienas žmogus. Tik pagalvok, kas būtų, jei žmonės tai sužinotų. Pirštais užbadytų.
DUKRAITĖ. Bet kodėl, senele? Aš tai savąjį žinau.
SENELĖ. Tačiau kiekvienas jį laiko savo atmintyje. Niekas apie tai nekalba. Tai – paslaptis. Vaikas gal ir išplepa. Bet vaikas lieka vaikas. Suaugęs neprasitars nė pusės žodžio. Tai nepriimta. Būtų didžiausia gėda!
DUKRAITĖ. Senele, jeigu aš niekam nepasakysiu, – ar tuomet būsiu suaugusi?
SENELĖ. Taip, jeigu niekam apie tai daugiau nebekalbėsi, jeigu visa tai devyniomis spynomis užrakinsi atmintyje, visam laikui, tuomet būsi suaugusi.
DUKRAITĖ. O jeigu apie tai kalbėsiu su tavim?
SENELĖ. Jeigu visai negalėsi ištverti, bus geriau, jei kalbėsi su manimi. Bet ateis metas, tu būsi didelė ir nebeturėsi noro su niekuo apie tai šnekėtis. Tuomet tikrai būsi suaugusi.
DUKRAITĖ. Su ničniekuo? Su niekuo pasaulyje?
SENELĖ. Su niekuo visame pasaulyje.
DUKRAITĖ. Ir net su savo lėlyte?
SENELĖ. Taip pat ir su lėlyte.
DUKRAITĖ. Senele, aš pradedu jau šiandien. Aš tiksliai žinau savo Akimirksnį. Ar tiki, kad žinau?
SENELĖ. Žinoma, tikiu.
DUKRAITĖ. Aš niekuomet nebeskaičiuosiu, kada jis bus, taip pat ir su tavim. Esu jau visai didelė, ar ne? Juk dabar esu visiškai suaugusi?
SENELĖ. Taip, dabar esi suaugusi.

 

Penkiasdešimt, eina gatve, staiga kaukšteli akmuo į galvą; paskui – dar vienas, trečias, ketvirtas

 

PENKIASDEŠIMT. Kas ten svaidosi akmenimis? Kas metė akmenį? Ei! Į ką tai panašu? Ar nesiliausit vieną kartą? Palaukit, tuoj aš jus pačiupsiu! Nutversiu už sprando! Niekur nepaspruksit! Liaukitės, sakau! Koks įžūlumas! (Pastebi berniuką už kolonos) Ar tu metei akmenį? Kur kiti? Kas čia per elgesys?
BERNIUKAS. Aš nieko nedariau.
PENKIASDEŠIMT. Ką laikai rankoje?
BERNIUKAS (paleidžia iš saujos kelis akmenis). Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Kaip tat nieko? Ką tik išmetei ant žemės kelis akmenis.
BERNIUKAS. Aš akmenų nesvaidžiau.
PENKIASDEŠIMT. O kas mėtė? Kur kiti?
BERNIUKAS. Nieko čia daugiau nėra.
PENKIASDEŠIMT. Ką, neturi draugų?
BERNIUKAS. Esu visai vienas.
PENKIASDEŠIMT. Tada akmenis mėtei tu.
BERNIUKAS. Aš nemėčiau.
PENKIASDEŠIMT. Negana to, dar ir meluoji. Jei gali svaidyti akmenis, tai ir drąsos reikia turėti prisipažinti. Antraip esi bailys.
BERNIUKAS. Aš ne bailys.
PENKIASDEŠIMT. Tada prisipažink, kad tu svaidei akmenis.
BERNIUKAS. Taip, svaidžiau.
PENKIASDEŠIMT. Jau geriau. Ir kodėl?
BERNIUKAS. Man galima.
PENKIASDEŠIMT. Kas čia per atsakymas? Kodėl tau leidžiama svaidyti akmenis?
BERNIUKAS. Man galima. Aš galiu viską.
PENKIASDEŠIMT. Taigi, kas tau leido tai daryti?
BERNIUKAS. Motina.
PENKIASDEŠIMT. Manai, kad tuo patikėsiu? Antrą kartą apsimelavai.
BERNIUKAS. Aš nemeluoju. Aš nesu bailys.
PENKIASDEŠIMT. Tada eime pas tėvus, paklausime jų. Vesk mane pas tėvus!
BERNIUKAS (išeina iš už kolonos, paduoda ranką ir sako lipšniu balsu). Galime eiti, nuvesiu. Čia visai netoli.
PENKIASDEŠIMT. Ar taip ir nebijai tėvų?
BERNIUKAS. Anė kiek! Jokios baimės. Aš nieko nebijau.
PENKIASDEŠIMT. Bet tave nubaus. Aš jiems pasakysiu, ką esi padaręs.
BERNIUKAS. Gerai, einame! Galite sakyti ką norite. Motina man nieko nedarys. Taip pat ir tėvas nieko nedarys.
PENKIASDEŠIMT. Esi keistas berniukas.
BERNIUKAS. Kodėl keistas?
PENKIASDEŠIMT. Ką pasakys mokytojas, kai sužinos, kad svaidaisi akmenimis į žmones?
BERNIUKAS. Aš neturiu mokytojo.
PENKIASDEŠIMT. Juk eini į mokyklą. Negali neturėti mokytojo.
BERNIUKAS. Į jokią mokyklą neinu, jokio mokytojo neturiu.
PENKIASDEŠIMT. Mat kaip. Manai, imsiu ir patikėsiu. Visi tavo amžiaus berniukai lanko mokyklą.
BERNIUKAS. Bet aš nelankau.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl? Gal sergi?
BERNIUKAS. Visai ne. Aš niekuo nesergu.
PENKIASDEŠIMT. Taip ir pamaniau: ligonis akmenų nesvaidys.
BERNIUKAS. Aš niekuomet nesergu.
PENKIASDEŠIMT. Tai kodėl nelankai mokyklos?
BERNIUKAS. Kad nenoriu.
PENKIASDEŠIMT. O tėvai, ką – jie irgi nenori, kad eitum į mokyklą?
BERNIUKAS. Jokio noro.
PENKIASDEŠIMT. O skaityti ir rašyti ar moki?
BERNIUKAS. Ne. Man tai nepatinka.
PENKIASDEŠIMT. Tavo tėvai nenori, kad mokėtum skaityti ir rašyti?
BERNIUKAS. Sakiau, kad man tai nepatinka. Manęs tai nedomina.
PENKIASDEŠIMT. Ką darysi, kai būsi didelis?
BERNIUKAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Ar kada nors apie tai pagalvojai? Kiti berniukai skaitys knygas, o tu nemokėsi, visi iš tavęs šaipysis.
BERNIUKAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Ar tau nusispjauti į tai, kad visi tave trauks per dantį?
BERNIUKAS. Niekas iš manęs nesišaipo.
PENKIASDEŠIMT. Kol paūgėsi! Paskui visi manys, kad esi kvailas.
BERNIUKAS. Bet aš nesu kvailas.
PENKIASDEŠIMT. Tą kaip tik ir reikia įrodyti. Todėl ir einama į mokyklą.
BERNIUKAS. Man įrodyti nereikia.
PENKIASDEŠIMT. Hm, o ko tau išvis reikia?
BERNIUKAS. Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Todėl gali svaidyti akmenis? Stovi gatvėje ir visą dieną mėtai į žmones akmenis?
BERNIUKAS. Man galima viskas.
PENKIASDEŠIMT. Esi pats keisčiausias berniukas, kokį man gyvenime yra tekę sutikti. Kuo tu vardu?
BERNIUKAS. Mano vardas Dešimt.

 

Du kolegos

 

PIRMASIS. Niekaip negaliu užbaigti.
ANTRASIS. Nesistengi kaip reikiant.
PIRMASIS. Bet plušu iš visų jėgų. Darau ką tik įmanydamas. Dirbu kiauras dienas ir dar iki pusiaunakčio. Beveik nieko nevalgau, mažai miegu; jau iš mano išvaizdos turėtum matyti, kad bemaž nebeturiu jėgų.
ANTRASIS. Taip, iš tikrųjų. Atidžiau į tave pažiūrėjus galima sutikti. Atrodai ne per geriausiai. Dirbi daugiau, negu pajėgi.
PIRMASIS. Dirbti tai dirbu, bet, kaip sakau, vis tiek nespėju.
ANTRASIS. Nesuprantu, kaip taip gali būti. Gal esi per daug užsimojęs, pernelyg reiklus?
PIRMASIS. Paprasčiausiai nespėju. Liks daug kas nebaigta.
ANTRASIS. Bet juk viskas priklauso tik nuo tavęs.
PIRMASIS. Lengva pasakyti.
ANTRASIS. O gal kas nors trukdo? Gal dirbdamas neturi ramybės?
PIRMASIS. Niekas netrukdo, ramybės – per akis. Geresnių darbo sąlygų net sapne nesusapnuočiau.
ANTRASIS. Tokiu atveju viskas darosi nebeaišku. Sakyk, dėl ko iš tikrųjų esi nepatenkintas?
PIRMASIS. Trūksta laiko.
ANTRASIS. Bet kodėl jo trūksta?
PIRMASIS. Ar nors kartą pagalvojai, koks galėtų būti mano amžius?
ANTRASIS. Ne, to niekad nedarau. Nepakenčiu netakto. Nekvaršinu sau galvos dėl to, kokio amžiaus mano draugai. Tai yra paslaptis ir paslaptimi turi likti. Pernelyg gerbiu žmogaus asmenybę, kad kaišiočiau nosį į tokius dalykus. Žmogus man – neliečiamybė.
PIRMASIS. Bet mano vardą juk žinai.
ANTRASIS. Aišku. Jį žino visi. Aš negaliu užsikimšti ausų, negaliu atsiriboti nuo to, kas vieša. Aš žinau, kiek metų gyvensi, bet nenutuokiu, kokio amžiaus esi dabar. Tai – paslaptis. Man atrodo, yra labai puiku, kad kiekvienas šią paslaptį saugo savo širdyje. Tada žmogus yra laisvas savąjį gyvenimą tiksliai susidėlioti taip, kaip jam atrodo teisinga.
PIRMASIS. Taip manai?
ANTRASIS. Neabejoju. Niekas tau negali nurodyti, ką ir kaip turi daryti, nes niekas nežino, kiek metų dar gyvensi. O tu žinai, todėl gali tvarkytis kaip tinkamas. Į pasaulį žmogus ateina su tam tikru gyvenimo kapitalu, ir šis nei didėja, nei mažėja. Niekas jo nepasisavins: jis tvirtai užkoduotas tavo varde. Negali jo išmesti, nes jis tau išmokamas metų kvotomis. Tu vienintelis žinai, kiek turi, todėl niekas neprisistatys su patarimais. Viskas priklauso nuo to, kaip pasinaudosi savo galimybėmis. Jei mokėsi deramai jį suskirstyti, tavo gyvenimas bus šio to vertas. Paprasčiausiai turi žinoti, ką pirksi mokėdamas savuoju laiku. Ir tavo paties kaltė, jeigu jį blogai investuosi.
PIRMASIS. Bet juk galima užsimoti ką nors labai didelio ir nepajėgti įgyvendinti.
ANTRASIS. Tada būsi persistengęs. Pats kaltas. Kodėl neįvertinai, ko imiesi?
PIRMASIS. Visko tiksliai nenumatysi. Darbas gali išaugti bedirbamas.
ANTRASIS. Tuomet planus reikia keisti ir jį apriboti.
PIRMASIS. Tačiau to aš negaliu. Su savo darbu esu pernelyg suaugęs. Turiu tęsti, kaip esu pradėjęs.
ANTRASIS. Tokiu atveju tau niekas nepadės.
PIRMASIS. Tai mane baisiai kankina, nė apsakyti negaliu. Aiškiai matau artėjant galą. Neabejoju, kad savo darbo nebaigsiu.
ANTRASIS. Tikrai labai gaila.
PIRMASIS. Taigi kad nežinai, kokio amžiaus jau esu. Visuomet atrodžiau jaunesnis, negu iš tikrųjų buvau. Baisus daiktas, kaip visa tai klaidina!
ANTRASIS. Taip. Suprantu.
PIRMASIS. Aš tau pasakysiu, kiek man metų. Nustebsi.
ANTRASIS. Bet aš nenoriu žinoti.
PIRMASIS. O jei pasakysiu savo valia?
ANTRASIS. Nenoriu nė girdėti. Jau sakiau, kad nepakenčiu svetimų paslapčių. Pakankamai graudu yra jau vien tai, kad žmogus taip žemai puola ir yra pasirengęs atskleisti net savo didžiausią paslaptį! Aš nelinkęs veltis į abejotinus reikalus. Tokiuose sandoriuose nedalyvauju.
PIRMASIS. Bet man labai palengvės. Tu gal net šiek tiek išsigąsi. Tačiau suprasi, kodėl esu taip sunerimęs. Aš stačiai nebegaliu susitvarkyti šitomis aplinkybėmis. Aš tau pasakysiu.
ANTRASIS. Draudžiu apie tai net prasižioti! Tavo amžius manęs nedomina. Ir visai neišsigąsiu. Atsisakau dėl tokių dalykų gąsčiotis. Primetinėti savo privačius reikalus kitiems – o ką jau kalbėti apie draugus – yra nusikaltimas. Savo metus pasilik sau.
PIRMASIS. Kad tai būtų bent metai!
ANTRASIS. Daraisi vis įžūlesnis! Nereikia man jokių tavo užuominų. Ir taip netrūksta žmonių, linkusių meluoti ir draugams imponuoti fantastiškais prisipažinimais apie savo amžių. Tai savotiškas avantiūrizmas. Manau, ir tu negali būti to negirdėjęs.
PIRMASIS. Taip sakydamas užgauni man širdį ir esi neteisus. Aš tik šiaip norėjau pasiguosti. Visi kratosi. Vos tik prasitariu, neria į krūmus. Ar taip jau baisu žinoti, kiek žmogui metų?
ANTRASIS. Ne. Išties nieko baisaus čia nėra. Tačiau priežastis, motyvas, verčiantis tave tai pasakyti, štai kas šiaušia plaukus. Tu nori pasiskųsti, kad artėja tavo paskutinioji. Taip gadinsi kitiems nuotaiką. Nori, kad ir kiti būtų tokie pat nepatenkinti, kaip ir tu.
PIRMASIS. Kaip tat? Juk turiu galvoje tik savo darbą!
ANTRASIS. Tu ir pats tuo netiki. Tokios gudrybės man žinomos. Tu slampinėji aplinkui ieškodamas aukos. Esi per silpnas ramiai nešti tai, ką kiekvienas kitas neša. Esi bailys ir niekingas žmogus. Tu bijai savojo Akimirksnio. Esi monstras.
PIRMASIS. Bailys ir niekingas žmogus. Monstras. Bijau savojo Akimirksnio.

 

Porelė

 

JI. Viskas prabėgo taip greitai!
JIS. Bet mes vėl pasimatysime.
JI. Sakai, vėl?
JIS. Taip. Juk mes mylime vienas kitą.
JI. Sakai, pasimatysime vėl?
JIS. Ar nebuvai laiminga?
JI. Laiminga – o, taip – laiminga!
JIS. Tada vėl ateisi?
JI. Nežinau.
JIS. Tu mane labai liūdini. Kaip galima taip skaudinti?
JI. Tikrai nenoriu tavęs skaudinti. Aš visa širdimi tave myliu.
JIS. Tai pasakyk, kada vėl ateisi?
JI. Nežinau.
JIS. Turi žinoti.
JI. Nekankink manęs. Negaliu.
JIS. Kodėl negali pasakyti? Kas trukdo?
JI. Neklausinėk tiek daug.
JIS. Bet aš negalėsiu gyventi, jei nežinosiu, kada vėl ateisi! Aš turiu žinoti! Privalau žinoti! Nepaleisiu tavęs, jei nepasakysi. Aš tave čia uždarysiu. Neišleisiu. Laikysiu nelaisvėje.
JI. Neką tepadės.
JIS. Tu nesiduosi uždaroma?
JI. Ne.
JIS. O juk prieš kurį laiką viskas atrodė taip gražu. Atėjai pas mane. Nė vieno žmogaus taip nemyliu kaip tavęs.
JI. Taip sakoma. Taip manoma.
JIS. Aš ne sakau, aš ne manau, aš žinau. Be tavęs negaliu gyventi.
JI. Teks mėginti.
JIS. Bet aš žinau, kad negaliu.
JI. Žmogus gali daugiau, negu mano.
JIS. Gal kaip nors ir galėčiau, jei tik žinočiau, kodėl nebeateisi.
JI. Ar esi tikras, kad tada tau bus lengviau?
JIS. Taip. Bet lengva niekuomet nebus. Širdis plyšta. O gal yra priežastis, kurios akivaizdoje esi visai bejėgė. Gal tai ne tavo galioje.
JI. Taip ir yra. Ne mano galioje. Nebematysiu tavęs daugiau.
JIS. O gal tau tik taip atrodo? Gal aš galiu ką nors padaryti? Viską padarysiu, kad tik tave vėl pamatyčiau. Viską. Tiktai pasakyk ką?!
JI. Tu negali nieko padaryti.
JIS. Taip nebūna. Žmogus turi tik norėti, ir jis gali viską! Viskas yra mūsų galioje, viskas!
JI. Vaikiškos kalbos.
JIS. Bet šiandien juk atėjai. Radai galimybę. Kodėl ne rytoj? Kodėl rytoj nebegalima?
JI. Rytoj – kas kita.
JIS. Tada poryt. Rytoj visą dieną apie tave galvosiu, jei tik poryt galėsiu tave išvysti. Visą laiką budėsiu: dvi naktis bluosto nesudėsiu. Mintyse regėsiu tave be perstojo, nenutrūkstamai, nė minutės tavo vaizdo neišleisiu iš akių – tik ateik, brangioji!
JI. Akimirksnis.
JIS (išsigąsta). Akimirksnis. Kodėl tai sakai? Ką turi galvoje?
JI. Aš nieko nesakiau.
JIS. Sakei. Kaip nesakei? Tu ištarei kažką baisaus.
JI. Ką aš pasakiau?
JIS. Akimirksnis.
JI. Aš tik pamaniau. Ar pasakiau?
JIS. Taip. Ką turėjai galvoje?
JI. Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
JIS. Niekas negali manęs išgąsdinti. Sakyk! Sakyk, ką turėjai galvoje?
JI. Rytoj yra mano gimtadienis.
JIS. Tavo gimtadienis?
JI. Mano paskutinysis gimtadienis – supranti?
JIS. Tavo paskutinysis gimtadienis. Kodėl tai padarei?
JI. Todėl atėjau pas tave. Todėl ir atėjau pas tave.

 

Penkiasdešimt ir Jauna moteris per savo vaiko laidotuves

 

PENKIASDEŠIMT. Ponia! Jaunoji ponia! Norėčiau su jumis pasikalbėti! Nesibijokite, ponia! Aš nežinau, kas jūs tokia, net jūsų vardo nežinau. Tačiau žinau, kad laidojate savo vaiką. Atsakykite man, ponia, į kelis klausimus, labai prašau! Būkite tokia maloni! Jūs netekote vaiko, tiesa?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Mirė labai jaunutis?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Kokio amžiaus?
JAUNA MOTERIS. Septynerių.
PENKIASDEŠIMT. Ar labai išgyvenate?
JAUNA MOTERIS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk be galo jį mylėjote?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ir nepuolate į neviltį?
JAUNA MOTERIS. Ne. Visai ne.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl?
JAUNA MOTERIS. Aš žinojau, kada jis mirs. Niekuomet man tai nėjo iš galvos.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk labai sielvartavote, kol jis dar buvo gyvas?
JAUNA MOTERIS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Ar nebuvo gaila, kad toks mažas turės skirtis su gyvenimu?
JAUNA MOTERIS. Žinojau tai nuo tos dienos, kai jis šiame pasaulyje atmerkė akis.
PENKIASDEŠIMT. Ar neketinote ko nors griebtis, kad taip neatsitiktų?
JAUNA MOTERIS. Tai neįmanoma.
PENKIASDEŠIMT. Ar mėginote?
JAUNA MOTERIS. Ne. To niekas nedaro.
PENKIASDEŠIMT. Na, o jeigu jūs būtumėte buvusi pirmoji, kuri pabandė?
JAUNA MOTERIS. Aš – vienintelė tokia? Ne!
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, jūs niekuomet nepajudinsite piršto vien todėl, kad bijote būti pirmoji?
JAUNA MOTERIS. Man būtų gėda.
PENKIASDEŠIMT. Gėda? Dėl ko?
JAUNA MOTERIS. Mane būtų pirštais užbadę. Visi būtų sakę: tai moteriškei galvoj negerai.
PENKIASDEŠIMT. Bet jeigu būtumėte vaiką išgelbėjusi? Jeigu jums būtų pasisekę pratęsti jam gyvenimą bent metus?
JAUNA MOTERIS (pagauta siaubo). Tai šventvagystė! Tai nusikaltimas!
PENKIASDEŠIMT. Kodėl nusikaltimas?
JAUNA MOTERIS. Tai prievartavimas.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl prievartavimas?
JAUNA MOTERIS. Todėl, kad vaiko gyvenimo trukmė iš anksto nulemta. Kas tie vieni metai!
PENKIASDEŠIMT. Ar galite tokius metus įsivaizduoti?
JAUNA MOTERIS (vis dar neatsitokėdama). Būčiau gyvenusi nuolatinėje baimėje. Mano pačios vaikas būtų mane šiurpinęs. Būčiau maniusi, kad savo vaiką esu pavogusi. Niekuomet nieko nevogiau ir nežadu to daryti. Esu dora moteris. Vaiką būčiau turėjusi slėpti. Kiti būtų manę, kad namuose slepiu kažką vogta.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk tai jūsų pačios vaikas. Kaip galite pavogti savo pačios vaiką?
JAUNA MOTERIS. Aš būčiau pavogusi tuos vienus metus. Jie nepriklausė jam. Vaikas buvo septynerių! Kaip gyventi, jei tavo sąžinę slėgtų tokia vagystė!
PENKIASDEŠIMT. O jeigu būtų buvęs tik vienas mėnuo?
JAUNA MOTERIS. Negaliu įsivaizduoti. Juo ilgiau apie tai galvoju, juo klaikiau viskas atrodo!
PENKIASDEŠIMT. O jeigu jis būtų gyvenęs dar vieną dieną? Vieną vienintelę dieną? Jei abu būtumėte turėję viena dienele daugiau? Viena diena – tai juk toks trumpas laikas!
JAUNA MOTERIS. Aš jūsų bijau! Jūs esate suvedžiotojas! Jūs norite mane sugundyti. Bet aš nepasiduosiu. Viena diena! Juk tai kiaura para! Kiekvieną minutę būčiau maniusi, kad ateina manęs suimti. Savo vaiką visuomet gerai maitinau, prižiūrėjau, gražiai rengiau. Atrodė puikiau už visus kaimynų vaikus. Juo visi gėrėjosi, jį gyrė. Viskas visuomet buvo kaip reikiant. Tą bet kuris paliudys. Apklauskite visus, kurie atėję į laidotuves! Pasiteiraukite kaimynų! Sukvieskite juos, jei netikite. Padariau viską, kas dera motinai. Nė aguonos grūdas neišsprūdo iš mano dėmesio. Praleidau daug nemigo naktų, kai jis šaukėsi manęs. Niekuomet nepabariau piktu žodžiu. Aš jį mylėjau. Niekas to nepaneigs.
PENKIASDEŠIMT. Tikiu, ponia. Tikrai tikiu.

 

Du ponaičiai

 

PIRMASIS PONAITIS. Ką veiksime šiandien?
ANTRASIS PONAITIS. Šiandien? Manau, tą patį, ką ir visuomet.
PIRMASIS PONAITIS. Na, ir kas tai būtų?
ANTRASIS PONAITIS. Spėk!
PIRMASIS PONAITIS. O tau kaip atrodo?
ANTRASIS PONAITIS. Man atrodo, kad nieko neveiksime.
PIRMASIS PONAITIS. Taip, nieko. Juk mes niekuomet nieko neveikiame.
ANTRASIS PONAITIS. Kaip ir iki šiol.
PIRMASIS PONAITIS. Ir niekada nieko neveiksime.
ANTRASIS PONAITIS. Toks gyvenimas.
PIRMASIS PONAITIS. O, tas nuobodulys! Tas prakeiktas nuobodulys!
ANTRASIS PONAITIS. Bet juk visą laiką taip buvo.
PIRMASIS PONAITIS. Anksčiau taip klaikiai nuobodu negalėjo būti.
ANTRASIS PONAITIS. Kodėl negalėjo?
PIRMASIS PONAITIS. Todėl, kad niekas nebūtų ištvėręs.
ANTRASIS PONAITIS. Ir kas jau taip baisiai kitaip galėjo būti? Gyveno žmonės, visuomet su tomis pačiomis kvailybėmis, visuomet vadovavosi apgailėtinomis ambicijomis, kai kada vaizduodami, kad yra šio to verti.
PIRMASIS PONAITIS. Galvą guldau, kad buvo visai kitaip. Ar gali, pavyzdžiui, įsivaizduoti, ką reiškė nugalabyti žmogų?
ANTRASIS PONAITIS. Ne. To negaliu įsivaizduoti. Tokias barbariškas beprotybes seniai esame pamiršę.
PIRMASIS PONAITIS. Beprotybes! Sakai, beprotybes! Nežinau, ką duočiau, jei galėčiau kam nors nusukti sprandą!
ANTRASIS PONAITIS. O kas tau kliudo?
PIRMASIS PONAITIS. Klausi, kas kliudo? Viskas kliudo! Aš per daug žinau. Man žinoma, kad ne nuo manęs priklauso, ar žmogus, kurį puolu, žus ar ne. Jei pulsiu jį netinkamu akimirksniu, jis nežus. Nors ir ką daryčiau, nuo manęs nieko nepriklauso. Net ir pati niekingiausia žmogysta, ir ta yra nuo manęs apsaugota.
ANTRASIS PONAITIS. Tai tiesa. Bet kaip tik tai ir yra, kuo mes taip didžiuojamės.
PIRMASIS PONAITIS. Didžiuojamės. Bet aš svajoju apie laikus, kada savo priešą galėtum priremti prie sienos ir pagal visas taisykles pasiųstum myriop. Ar gali įsivaizduoti, pavyzdžiui, dvikovą?
ANTRASIS PONAITIS. Iš tikrųjų, tai galėjo būti nuostabu.
PIRMASIS PONAITIS. Tu niekuomet nežinojai, kas bus. Niekuomet negalėjai jaustis saugus. Gal kulka kliudys tave, o gal pataikysi tu.
ANTRASIS PONAITIS. Arba nepataikys nei vienas, nei kitas.
PIRMASIS PONAITIS. Juo geriau. Tokiu atveju galėsi į dvikovą iškviesti kitą.
ANTRASIS PONAITIS. Bet vieną kartą šūvis bus taiklus.
PIRMASIS PONAITIS. Ir jeigu pataikei, tada žinai, kad tu jį nudėjai, tu pats, niekas neprikišo nagų; visiems aišku: su tuo žmogumi susidorojai tu.
ANTRASIS PONAITIS. O paskui kas? Paskui turėjai slėptis arba nešti kudašių. Nuo tada tapdavai žudiku.
PIRMASIS PONAITIS. Na, ir kas! Tokiu žudiku tapčiau su mielu noru. Bent žinočiau, kodėl esu taip vadinamas.
ANTRASIS PONAITIS. Ne taip, kaip yra mūsų laikais.
PIRMASIS PONAITIS. Mūsų laikais? Kas yra žudikas mūsų laikais? Paprasčiausias kapsulės vagis! Jis vadinamas žudiku! Jo auka gyvena sau toliau, o jis vadinamas žudiku. Žinai, tai mane siutina. Jeigu jau negali nieko nugalabyti, tai bent nereikėtų vartoti žodžio „žudikas“!
ANTRASIS PONAITIS. Man irgi taip atrodo, esu apie tai pagalvojęs. Bet yra kaip yra.
PIRMASIS PONAITIS. Klaikiausia, kad nieko negali padaryti. Tau supančiotos rankos ir kojos. Jei negali niekam atimti gyvybės, tai niekuomet nebeįmanoma ko nors pakeisti.
ANTRASIS PONAITIS. Teisybę sakai. Tokia mintis man dar neatėjo į galvą.
PIRMASIS PONAITIS. Taigi, taip bus per amžių amžius.
ANTRASIS PONAITIS. Per amžių amžius. Ir niekuomet nepasiųsi nieko myriop.
PIRMASIS PONAITIS. Niekuomet. Tai pernelyg kvaila!

 

Dvi damos

 

PIRMOJI DAMA. Kaip manai, kokio amžiaus ji galėtų būti? Gal dar kiek pagyvens?
ANTROJI DAMA. Sakyčiau, liko kokie metai.
PIRMOJI DAMA. Manai, ji dar ištemps metus?
ANTROJI DAMA. Kažin. Gal tik pusmetį.
PIRMOJI DAMA. Ji nuduoda atsargoje turinti daugiau. Kai kada man kalba apie šešerius, kai kada apie septynerius.
ANTROJI DAMA. Fantastika! Ji nori, kad tokios kalbos eitų iš lūpų į lūpas.
PIRMOJI DAMA. Ji man vis kužda į ausį ir prašo, kad niekam neprasitarčiau.
ANTROJI DAMA. Kliaujasi tavo sąžiningumu.
PIRMOJI DAMA. O ar žinai, kad ji dar tikisi ištekėti?
ANTROJI DAMA. Ką? Kai likę vos metai? Juokas ima! Joks vyras nė į tą pusę nežiūrės. Dėl kokių metų! Kas ją ims. Galėtų būti net didžiausia gražuolė, bet ištekėti metams – jokių šansų. Jei būtum vyras, ar imtum į žmonas moterį, kuri gyvens tik metus?
PIRMOJI DAMA. Žinai, ne vienas vyras džiaugtųsi.
ANTROJI DAMA. Aš pažįstu tuos trumpalaikininkus! Nė viena save gerbianti moteris su tokiu neprasidės. Trumpalaikininkai yra nusikaltėliai.
PIRMOJI DAMA. O žinai, tarp jų pasitaiko ir visai simpatiškų. Turiu vieną pusbrolį, kuris ką tik vedė amžių baigiančią moterį. Jis sako, kad vengti tokių moterų – kvailas prietaras. Niekuomet nevesiąs kitokio amžiaus moters. Kai toji mirs, vėl rinksis tokią, kuri ilgai negyvens. Trumpaamžė moteris stengiasi palikti malonų prisiminimą. Neilgai gyvensianti moteris nori savo dienas praleisti gražiai, nes negali laukti. Trumpaamžė moteris, sako jis, širdyje visuomet šiek tiek panikuoja. Ji žino, kad gyvenimas eina į pabaigą, ir tenkinasi tuo, ką turi. Tokia moteris nebūna pernelyg reikli.
ANTROJI DAMA. Visa tai – gryniausia nesąmonė. Trumpaamžė moteris nori mėgautis gyvenimu, nes kitaip nemoka. Jai rūpi kiekvieną dieną išeiti, bendrauti. Ji nori naujų gerbėjų ir naujų drabužių bei papuošalų. Ji išlaidauja, nes jai visai vis tiek, kas bus paskui.
PIRMOJI DAMA. Ir aš taip maniau. Pusbrolis sako, kad klystu. Dabar jis ketvirtą kartą vedęs trumpaamžę moterį. Jo gyvenimo šūkis: „Nekišti nagų prie ilgaamžių moterų!“ Įsivaizduok, aiškina jis, kad santuoka nenusisekė, o moteris – ilgaamžė. Tada jau klausimas, ar vyras su ja ištvers. Jos pretenzijos tęsis dievai žino kiek metų.
ANTROJI DAMA. O jeigu jis yra laimingas su trumpaamže moterimi ir netrukus viskas pasibaigia? Tada turi vėl dairytis ir ieškoti kitos. Sutinku, kad tarp trumpaamžių moterų pasitaiko ir padorių, todėl tam, kuriam pakliuvo tokia, tenka nerimastauti. Kita tikrai nebus tokia, gali manimi patikėti.
PIRMOJI DAMA. Pusbrolis dar sako, kad jeigu turì patirties, nieko nenutiks. Jis renkasi labai atsargiai. Jau yra išsirinkęs ir kitą. Anot jo, šios amžius dar trumpesnis. Dėl dar kitos kol kas nesąs visai apsisprendęs, bet numatęs jau turi.
ANTROJI DAMA. Išeina, kad vienoms tebesant gyvoms, jis jau žvalgosi kitų?
PIRMOJI DAMA. Taip, žinoma. Tai teikia jam didžiulį pranašumą. Jis renkasi nepaprastai atidžiai. Kiek gyvensiu su tąja kita, klausia jis savęs, o kai jau išsiaiškina, gali vėl pradėti dairytis ir ieškoti.
ANTROJI DAMA. Bet sakyk, dėl Dievo meilės, ar visos šios moterys taip ir laukia jo?
PIRMOJI DAMA. Aiškus daiktas. Kai su jomis susižada! Jis yra labai mėgstamas. Bet kuri jo lauktų net dešimtmetį ir daugiau. Tačiau niekuomet tiek neužtrunka. Gyvena jis nuostabiai. Yra pasiryžęs net porai dešimčių santuokų.
ANTROJI DAMA. Visa tai man atrodo gerokai perdėta. Iš kur jis galiausiai žino, kokio amžiaus jo nuotakos?
PIRMOJI DAMA. Aš tau pasakysiu: jis turi labai gerą akį. Įgudo jis savaime, iš patirties. Teisingai nuspėti amžių – jam tarsi savotiškas sportas. Jo taip daug kas geidauja, kad kai kurios moterys savo amžių stačiai pasako neprašomos.
ANTROJI DAMA. Manęs, pavyzdžiui, joks vyras negalėtų gauti. O tos, apie kurias kalbi, matyt, ne per daugiausia gėdos turi.
PIRMOJI DAMA. Matau, kad dėl meilės niekuomet nesi krausčiusis iš proto.
ANTROJI DAMA. O meluoti, ar nė viena jam nepameluoja?
PIRMOJI DAMA. Pasitaiko. Kai kurios pasisendina – iš pavydo.
ANTROJI DAMA. Iš pavydo?
PIRMOJI DAMA. Taip. Viena buvo tokia, kuri davė suprasti, kad jai likę porą metų, ir su ta mintimi jis paėmė ją į žmonas. Galì įsivaizduoti, kaip siaubingai ji buvo įsimylėjusi. O pusbrolio, kaip ir visuomet, buvo sutarta, kad tebegyvendamas santuokoje dairysis įpėdinės. Ši mintis žmonai niekaip netilpo į galvą, bet buvo priversta sutikti, nes antraip nebūtų jos vedęs. O jis senu įpročiu ilgokai dairėsi ir ieškojo, kol rado vieną, tinkančią į įpėdines. Ši davė žodį, laikė save susižadėjusia ir ėmė laukti – tiktai neturėjo kantrybės. Įsivaizduok, artėja paskutinis žmonos gimtadienis. Vyras, labai taktiškai ir draugiškai – turiu pasakyti, kad jis nebuvo joks bejausmis liūtaširdis, – daro prielaidą, kad žmona jau atsisveikins su pasauliu. Laukia visą dieną ir iki išnaktų – nieko. Atsigula į lovą manydamas, kad kitą rytmetį ji nebeatsikels ir pabudęs ras ją negyvą. Bet kur tau: vos prašvitus praplėšia akis ir mato, kaip žmona purtydama galvą ir užsisvajojusi vaikšto po miegamąjį. „Ką visa tai reiškia?“ – klausia jis. „Aš suklydau, – atsako ji, – esu jaunesnė, negu maniau. Mano paskutinioji bus tik kitais metais.“ Jis nieko negalėjo padaryti. Buvo aišku, kad ji melavo. Teko kartu gyventi dar ištisus metus – didžiausiam įpėdinės nepasitenkinimui ir pykčiui, nes toji jautėsi kaip musę kandusi. Tai buvo komiška istorija, apie kurią tuokart visi kalbėjo. Tikriausiai ir tu esi girdėjusi.
ANTROJI DAMA. Toks atvejis įmanomas. Gal tavo pusbrolis ir puikiai gyvena. Bet aš čia nematau meilės. Tikra meilė – sakyk, ką nori, – galimà tik su ilgaamžėmis moterimis. Tikrai meilei reikia laiko. Svarbu vienas kitą pažinti, būti nemažai drauge išgyvenus, besąlygiškai vienas kitu pasitikėti. Mano idealas – penkiasdešimt santuokos metų.
PIRMOJI DAMA. Tada tu nusiteikusi ir prieš trumpaamžius vyrus.
ANTROJI DAMA. Žinoma. Aš apskritai prieš trumpalaikiškumą. Visuomet buvau už tai, kas ilgai trunka.
PIRMOJI DAMA. Nesuprantu, kaip, keldama tokius reikalavimus, susitvarkai gyvenime.
ANTROJI DAMA. Visada buvau tokių pažiūrų. Vertinu tik tai, kad brangiausia. Vyras, kurio vardas nesiekia bent aštuoniasdešimt aštuonerių, man ne vyras.
PIRMOJI DAMA. Šiaip jau tu teisi. Bet gyvenimas išmoko kompromisų. Anksčiau ir aš maniau kaip tu. Na, ir kaip galiausiai pasielgiau?
ANTROJI DAMA. Ištekėjai už vidutinio amžiaus žmogaus.
PIRMOJI DAMA. Aš taip pat vidutiniokė.
ANTROJI DAMA. Kaip tik vidutinybės labiausiai nepakenčiu. Tavo vietoje verčiau būčiau susiradusi visai trumpaamžį vyrą, kokį dvidešimtininką ar trisdešimtininką, o paskui būčiau pakėlusi sparnus skrydžiui į didelį gyvenimą.
PIRMOJI DAMA. Esu įpročio žmogus. Priprantu prie vieno vyro ir paskui nebenoriu jokio kito. Aš ne romantikė.
ANTROJI DAMA. Taip, matau. Esi tik vidutiniokė.
PIRMOJI DAMA. O tu pati irgi ne tokia jau ilgaamžė, galiu pasakyti!
ANTROJI DAMA. Savo vardu aš visiškai patenkinta. Šiaip ar taip, penkiolika metų tave pranokstu, tiesa?
PIRMOJI DAMA. Nėra čia ko riesti nosies.
ANTROJI DAMA. Nei riečiu, nei ką, prašau neįsižeisti, bet turi suprasti, kad mes daug ką priimame skirtingai. Mes iš prigimties skirtingos. Aš esu ilgaamžė, o tu – vidutiniokė, ir čia prieš vėją nepapūsi.

 

Penkiasdešimt atvesdintas ir pastatytas prieš minią

 

PENKIASDEŠIMT. Mano Akimirksnis dar neatėjęs!
KAPSULANAS. Tu klysti! Tavo Akimirksnis atėjęs.
PENKIASDEŠIMT. Jis neatėjęs. Aš žinau, kiek man metų.
KAPSULANAS. Tavo atmintis klysta.
PENKIASDEŠIMT. Patikrink mano atmintį! Patikrink ją! Įsitikinsi, kad sakau tiesą!
KAPSULANAS. Ne mano reikalas tikrinti tavo atmintį. Gal ją dar ir turi, bet tavo Akimirksnis atėjęs.
PENKIASDEŠIMT. Kaip jis gali būti atėjęs, jei aš turiu atmintį ir žinau savo amžių?
KAPSULANAS. Tau buvo klaidingai pasakyta. Vaikai kai kada suklaidinami. Pasitaiko motinų, kurios nesilaiko įstatymo. Laimei, tokių nedaug.
PENKIASDEŠIMT. Bet iš kur tu žinai? Kaip nustatei, kad motina mane suklaidino?
KAPSULANAS. Žinau.
PENKIASDEŠIMT. Ar ji tau sakė? Tu jos nepažįsti. Ji tebėra gyva. Tau pažįstami tik numirėliai.
KAPSULANAS. Jis piktžodžiauja. Metas, kad jis liautųsi piktžodžiauti.
MINIA. Piktžodžiauja! Piktžodžiauja!
KAPSULANAS. Tu sutrikdei laidotuves. Įstatymas tave baudžia viešu Akimirksniu.
PENKIASDEŠIMT. Bet prašau mirties bausmę atidėti vieną dieną! Jūs juk žinote, kad mirti reikės. Jūs taip tvirtai įsitikinę. Tad prašau vienos dienos! Aš pasirengęs viską pripažinti, jei suteiksite man vieną dieną.
KAPSULANAS. Įstatymas nenumato jokio atidėjimo. Bet tau bus geriau, jei pats pripažinsi.
PENKIASDEŠIMT. Aš pripažįstu, kad šiandien man sukanka penkiasdešimt. Tiesa yra tai, kad dėl to niekuomet nekvaršinau sau galvos. Nekreipiau dėmesio, nes man buvo visai vis tiek. Niekuomet netikėjau savo Akimirksniu.
KAPSULANAS. Jis daro nusikaltimą! Jis kyla prieš įstatymą!
MINIA. Neleisk mūsų gundyti! Neleisk mūsų gundyti!
PENKIASDEŠIMT. Aš pripažinau. Padovanokite man vieną dieną! Esu pasirengęs atsiduoti Kapsulano valiai tarsi būčiau negyvas. Galite mane surakinti grandinėmis, prikaustyti prie sienos. Galite marinti badu. Galite neleisti miegoti. Darykite su manim ką norite, bet leiskite gyventi viena dienele ilgiau! Gal abejojate? Gal drebate dėl savo įstatymo? Jeigu šitas įstatymas nepriekaištingas, patikrinkime jį.
KAPSULANAS. Įstatymas netikrinamas. Įstatymas yra šventas.
PENKIASDEŠIMT. Dabar turite nepaprastą, labai retą progą. Prieš jus stovi žmogus, kuris niekuomet netikėjo savo Akimirksniu. Kada tarp jūsų vėl rasis toks retas padaras? Nieko nesu įsikalęs į galvą. Nesu kas nors ypatinga. Tai ne kas kita, kaip aistra, tokia, kokias jūs visi turite. Mano aistra – nepasitikėti Akimirksniu. Ji atsitiktinai yra kitokia negu jūsų aistros. Bet ji gali jums išeiti į naudą. Yra proga patikrinti, ar žmogus turi mirti per savo Akimirksnį, net jeigu juo netiki. Aš juo netikiu! Ar suprantate? Netikiu, ir tiek.
KAPSULANAS. Jis daro nusikaltimą! Jis nėra išprotėjęs. Jis nusikalsta, kaip jau vieną kartą yra nusikaltęs per laidotuves. Jo protas – skaidrių skaidriausias. Jau ir anksčiau jis yra man panašiai kalbėjęs. Esu jį perspėjęs. Kas jau kas, bet žinojau, kaip viskas baigsis.
PENKIASDEŠIMT. Kapsulanai, jeigu esi taip tvirtai įsitikinęs, padovanok man vieną dieną! Tai tavo galioje. Įtikink susirinkusiuosius suteikti man tokią malonę.
KAPSULANAS. Mano galioje nėra nė vienos dienos. Aš nieko negaliu.
PENKIASDEŠIMT. Tu tik sakai. Bet juk geriau žinai.
KAPSULANAS. Atgailauk, kol dar esi gyvas! Dar turi laiko atgailai. Gailėkis!
PENKIASDEŠIMT. Aš neturiu ko atgailauti. Bet aš maldauju jūsų malonės! Dovanokit man vieną dieną!
KAPSULANAS. Bailys! Į malonę tau tėra vienintelis kelias: atšaukti ir pripažinti Akimirksnį!
PENKIASDEŠIMT. O, kad galėčiau! Kad aš tai galėčiau! Padaryčiau tai jūsų malonumui, nes man jūsų gaila.
KAPSULANAS. Jau eini teisingu keliu. Tai pirma mintis, kurią mielai iš tavęs išgirdau. Tai – pirmas žmogiškas teiginys.
PENKIASDEŠIMT. Darysiu viską, kad dar daugiau tokių teiginių tau suformuluočiau. Ar pasistengsi suteikti man malonę, jei būsiu visiškai sąžiningas ir atviras?
KAPSULANAS. Mėginsiu. Bet tai ne mano galioje.
PENKIASDEŠIMT. Tu mėginsi? Tada pasakyk, kas man nutiks, jeigu atšauksiu ir pripažinsiu Akimirksnį?
KAPSULANAS. Jeigu taip padarysi, mirsi sava mirtimi per savo Akimirksnį.
PENKIASDEŠIMT. Ir tu tada leisi man ramiai amžiams užmerkti akis?
KAPSULANAS. Mėginsiu. Bet tu mažai teturi laiko.
PENKIASDEŠIMT. Ką man daryti?
KAPSULANAS. Atšaukti ir pripažinti viešai, visų akivaizdoje.
PENKIASDEŠIMT. Kaip turėčiau sakyti?
KAPSULANAS. Garsiai kartoti žodžius, kuriuos tau dabar tarsiu. Sakyk: tikiu Šventuoju įstatymu. Tark garsiai, na!
PENKIASDEŠIMT. Tikiu Šventuoju įstatymu.
KAPSULANAS. Tikiu Akimirksniu.
PENKIASDEŠIMT. Tikiu Akimirksniu.
KAPSULANAS. Mirsiu, kada man iš anksto yra nustatyta...
PENKIASDEŠIMT. Mirsiu, kada man iš anksto yra nustatyta...
KAPSULANAS. Ir kaip miršta kiekvienas.
PENKIASDEŠIMT. Ir kaip miršta kiekvienas.
KAPSULANAS. Visi turi savo Akimirksnį...
PENKIASDEŠIMT. Visi turi savo Akimirksnį...
KAPSULANAS. Ir kiekvienas jį žino.
PENKIASDEŠIMT. Ir kiekvienas jį žino.
KAPSULANAS. Niekas nėra gyvenęs ilgiau, negu jo Akimirksnis numato.
PENKIASDEŠIMT. Niekas nėra gyvenęs ilgiau, negu jo Akimirksnis numato.
KAPSULANAS. Dėkoju jums, kad man atleidžiate. Buvau apakęs.
PENKIASDEŠIMT. Dėkoju jums, kad man atleidžiate. Buvau apakęs.
KAPSULANAS. Dabar esi laisvas.
PENKIASDEŠIMT. Ir galiu laisvai eiti savais keliais?
KAPSULANAS. Gali. Bet tu nebesi toks pat, koks buvai iki tol.
PENKIASDEŠIMT. O, valanda valandėle žavioji, kurią laimėjau!
KAPSULANAS. Nepamiršk, kad netrukus tave vėl išvysiu.
PENKIASDEŠIMT. Mes vėl pasimatysim?
KAPSULANAS. Tu manęs neregėsi. Bet aš matysiu tave.
PENKIASDEŠIMT. Kai ieškosi mano kapsulės.
KAPSULANAS. Užsičiaupk!

 

Būsimas dialogas tarp Minios choro ir Kapsulano yra šios scenos tęsinys

 

MINIOS CHORAS. Mes dėkojam.
KAPSULANAS (balsas skamba, tarsi giedotų kunigas). Už ką jūs dėkojat?
MINIOS CHORAS. Už tai, kad nebijom.
KAPSULANAS. Kodėl nebijot?
MINIOS CHORAS. Todėl, kad žinom, kas mūsų laukia.
KAPSULANAS. Ar žavi tai, kas jūsų laukia?
MINIOS CHORAS. Žavinga tai nėra, bet mes nebijom.
KAPSULANAS. Kodėl nebijote, jei tai, kas jūsų laukia, žavesio neteikia? Kodėl jūs esat ramūs?
MINIOS CHORAS. Mes žinome, kada tai bus. Mes žinome kada.
KAPSULANAS. O nuo kada jūs žinote kada?
MINIOS CHORAS. Mes žinom nuo tada, kai galime mąstyti.
KAPSULANAS. Ar taip žavu žinot kada?
MINIOS CHORAS. Žinot, kada, yra žavu.
KAPSULANAS. Ar miela būti jums kartu?
MINIOS CHORAS. Oi, ne. Tai mums visai nemiela.
KAPSULANAS. Kodėl tad esate kartu, jei būt kartu nemiela?
MINIOS CHORAS. Tik šiaip, dėl regimybės. Netrukus išsiskirsim.
KAPSULANAS. Tai ko dar delsiate, ko laukiat?
MINIOS CHORAS. Mes laukiame Akimirksnio, kai išsiskirt bus metas.
KAPSULANAS. Ar žinote Akimirksnį?
MINIOS CHORAS. Kiekvienas žino jį. Kiekvienas žino tą Akimirksnį, kai skirsis su kitais.
KAPSULANAS. Ar tikite žinojimu savuoju?
MINIOS CHORAS. Mes tikim juo.
KAPSULANAS. Ar esate laimingi? Ko jums dar reikia?
MINIOS CHORAS. Mums ničnieko nereikia. Mes esame laimingi.
KAPSULANAS. Jūs esate laimingi, nes žinote Akimirksnį.
MINIOS CHORAS. Mes žinom jį. Ir nuo tada, kai jis mums savas tapo, mes nieko jau nebijom.
KAPSULANAS. Patenkinti? Patenkinti?
MINIOS CHORAS. Patenkinti! Patenkinti! Patenkinti!

 

(B u s  d a u g i a u)

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)