tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

Leonardas Gutauskas. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Leonardas Gutauskas. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“

 

Žaliai auksiniai

Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės; grubios praamžės pamiškės riedulių skulptūros; molio atodangų bareljefai; rausvai gotiška pelkių batika; juodoji Merkinės keramika; saulėtekių ir saulėlydžių vitražai; rožynų ir erškėtrožių rozetės; įvairiaglazūrė paukščių majolika; monochrominė rūko ir miglų tapyba; genių išskaptuotos medinės pagoniškų dievukų figūrėlės; perlamutriniai upės geldelių nėriniai; rasų juvelyrika; žvyrkelių freskos ir mozaikos; kalvų, miškų ir slėnių scenovaizdžiai; spalvingi rudens lapijos koliažai; medžių žievėse spindulių išraižyti ofortai; lininiai arimų raižiniai; samanų, kerpių ir čiobrių skiautiniai; vandens lelijų kamėjos; įmantrūs vijoklinių raganių mezginiai; optinė ežero bangelių tapyba; senųjų medinių rakandų ir rykų asambliažai. Žodžiu, kad ir kur pažvelgsi, – visur menas. Klasikinis ir šiuolaikiškas, truputėlį suklaidintas ir pamišęs. Tad ar reikia stebėtis, kad kokiame atkampiame šilų kaime įsikuria ne vienas, o keletas meno (ir literatūros) kūrėjų, pagerbtų tautos premijomis ir vienadieniais apdovanojimais, – kaip čia neprisiminsi valstybinių pensijų, kurių tikrai užtenka duonai, žuviai, vynui ir turėtų užtekti paskutinei vakarienei...

 

Du seni poetai

Du seni poetai globos namų kambarėlyje turi apie ką pasikalbėti, šį bei tą prisiminti, kas be ko, ir pasiginčyti, aišku, vienas kito neįžeisdami. Po keleto mėnesių jiedu dažniausiai laiką leidžia tylėdami, apie kažką labai svarbaus mąstydami. Tačiau tyla negali tęstis ilgiau, nei jai patinka tylėti. Tad kriošos pradeda pusbalsiu skaityti ankstyvuosius savo eilėraščius, slapta svajodami, kad jie kokios smalsios leidyklos bus pakartotinai išleisti ir nustebins literatūrinę bendruomenę. O kadangi ši tuščia svajonė taip ir liks svajone, tai vėl prarandamas noras kalbėtis, į kambarėlį vėl įslenka dulkiasvorė amžinybės tyla. Tuomet vienas senis vis bando iš naujo suskaičiuoti seno parko pušyse tupinčias ir nakvojančias varnas, o kitas po siūlą ardo pilką geležinės lovos apklotą, vildamasis numegzti tankų tinklą, kuriuo pagaliau sugaus prakeiktą, vis išsprūstantį, nematomą likimą. Tačiau jeigu vienas staiga numirtų, tai pasilikusysis imtų staugti į pilnatį, o išėjusysis vargu bau kada jį aplankytų – tiek jie vienas kitam bus įsiėdę iki gyvo kaulo...

 

Aplankyk Bernardinuose tą marmurinį angelą
Aplankyk Bernardinuose tą marmurinį angelą, saugantį nežinomą kapą. Nusinešk metalinį šepetį, šluotelę, vandens, juk praeitą kartą matei, kaip dusliai žalios, nuožmios ir smalsios samanos, bebaimės kerpės pasiglemžė dangaus sparnuočio basas kojas ir kopia aukštyn, aiškiai sumaniusios užgrobti marmurinę krūtinę, nežemiško grožio veidą ir netgi sparnus. Nes samanų tikslas – viską sugrąžinti žemei ir požemiams. Tad nugremžk jas šepečiu, šluotele nušluok dulkes, paskui skaidriu vandeniu numazgok angelo kojas, rankas ir veidą, nes jis pats – bejėgis apsiginti nuo negailestingo pelėsio. Baigęs darbą, prisėsk ant gretimo antkapio, pasigrožėk tobulomis marmurinėmis formomis, įsiklausyk, kaip šlama marmurinių sparnų plunksnos, ir nenustebk, jeigu šis metaforiškas šlamėjimas pakuždės tau į ausį penkias dar nebūto eilėraščio eilutes. Įsimink jas: „Neapibrėžtas keistas jausmas / Su girių pano švilpyne / Kai žodžiai šluoja dulkių auksą / Nuo tų maldaknygių seniausių / Nendrinės startos plunksnų šluotele...“

 

Tegu poezija būna
Tegu poezija būna žiemą ant sušalusios sniego plutos pabertos šiaudų nuokulos sužvarbusiam kurapkų pulkeliui, arba storame ežero lede iškirsta eketė, kuri neleistų vandens gyvūnijai uždusti, – tai turėtų būti ryžtingas pačios kalbos apsisprendimas niekada nemeluoti ir būti gailestingai...

 

Apgaulūs žodžiai
Apgaulūs žodžiai, daug apgaulesni nei paukščių giesmės, vėjo gūsiai ir šnaresiai marių nendrynuose ar jūros mūša į palaimintųjų salų uolas. Žodžių apgaulę sunkiau pastebėti ir ją įrodyti, nei suvokti, kad juodajam strazdui nežemišką balsą dovanojo Dievas. Tad su žodžiais patartina bendrauti švelniai ir per saugų atstumą. Nepamirškime, kad ne šiaip sau žodynai juos laiko įkalinę – išleisti į laisvę jie netikėtai galėtų sugriauti pasaulį...

 

Mūsų gimimo akimirka
Mūsų gimimo akimirka – tėvų pasirašyta sutartis su nebūtimi, leidžianti mums nueiti ligi paskutinės stotelės. Sutartis, kuri, mums išėjus anapus, įdedama į pirminės medžiagos – molio – archyvą. Ir niekas kitas ja pasinaudoti negali ir negalės. Nebent aukščiausiasis dangaus teismas nuspręstų ją peržiūrėti, norėdamas įsitikinti, kad ji nebuvo per anksti nutraukta...

 

Apie smėlį būtų galima
Apie smėlį būtų galima pasakyti štai ką: iš jo lydomas stiklas langams, lempoms ir akiniams; smiltimis pabarstomi kapinių takai; į Neringos kopas supustytas smėlis; smėlio laikrodis; smilčių prineštos perštinčios akys; smėlėtos atodangos upių krantuose; smėlyje įspraustos laikinos pėdos, kurias nuplauna banga; vaikų smėlio pilys pajūryje; smėlio dėžės, iš kurių žiemą pabarstomi aplediję šaligatviai; balsvai melsvas verdantis smėlis, kurį išplauna Ūlos Akies versmė; tarp dantų grikšintis smėlis, žeriant tulžingus skiemenis į pataikautojų, prisiplakėlių, svetimų minčių vagių akis. Čia būtų galima prisiminti slenkančio smėlio užpustytus Karvaičius ir į lakiojo smėlio kiaurymes prasmegusias XIX amžiaus pašto karietas. Beje, niekas taip švariai, tobulai nenugludina kaulų, kaip birus smėlis senose bulvių duobėse. Nugludina iki švytėjimo. Į karo pabaigą užkasti nugaišę arklių kūnai, kuriuos pasiėmė sūrožemis, vis dėlto paliko mums nedūlantį kaulų lobį. Prisiminkime peilių rankenas, kaulines papuošalų dėžikes, ant židinio išrikiuotus kaulinius drambliukus, plokščius pletrus gitaroms, kaulines šukas, amuletus, apyrankes, kaulinius mezgimo vąšelius, taip nuskaidrinančius moterų senatvę; šachmatų figūrėles, kaulines sagas kailiniams, kaulinius senųjų keltų lankus, iš kurių paleistos strėlės nukaudavo mitinį šerną ar jūrų gyvatę. Smėlis ir kaulai. Ir tie beprotiški bandymai iš smėlio pasigaminti aukso. Tad tegu „auksinis smėlis“ taip ir lieka romantiška metafora, panašia į „gintarinius krantus ties sena Palanga“...

 

Žvelgdamas į
Žvelgdamas į labai ilgą, gyslotą, laibą K. kaklą, kuris baigiasi maža su pagurklio karuliais galva, net nenorėdamas pagalvoji: gal Darvinas ir buvo teisus su sava evoliucijos teorija – juk K. kaip iš akies trauktas kalakutas! Nesunkiai galima pastebėti vyrus ožius ar avinus raguotus, vyrus jaučius ar kuilius. O kiek stipriosios lyties atstovų didžiuojasi pelikaniškomis nosimis, o atlėpausiai – tobula muzikine šikšnosparnių klausa. Silpnosios lyties atstovių įvairovė kone dar išradingesnė: nuo vištos, karvės, kumelės (prisiminkim Remarko Geležinę Kumelę) iki gulbės, stirnos ir egzotiškųjų lyrauodegių, puikumu nenusileidžiančių rojaus paukščiams...

 

Tuščiažodžiaujančios knygų pastraipos
Tuščiažodžiaujančios knygų pastraipos – kodėl jos nepašalintos, kas jas pražiūrėjo? Autorius, redaktorius ar korektorė? Gal pakartotinuose knygų leidimuose jų bus atsisakyta? Vargu bau, nes vyraujanti nuomonė, jog kas užrašyta – šventa, to nė kirviu neiškirsi, niekam neleidžia kišti nagų prie spausdinto žodžio altoriaus. O gaila – kiek būtų sutaupyta brangaus popieriaus, kuris galėtų būti panaudotas sapnininkų, astrologinių kalendorių, simbolių žodynų, pagaliau išmintingų įstatymų rašymui ir spausdinimui. Matyt, tik sąžiningasis Antonas Pavlovičius Čechovas ryžtingai išbraukdavo vstavnyje predloženija, kurie, anot meistro, rodo autorių protinę negalią. Nors, tarkim, Klodas Simonas ar Džoisas su tokia išvada niekaip nesutiktų, o ką jau kalbėti apie Kafką ar Prustą...

 

Senamiesčio griuvėsius
Senamiesčio griuvėsius, nebetinkamus gyventi žmonėms, po karo labai greitai užgrobė kitokia gyvastis: šikšnosparniai – ausytasis (Plecotus auritus), plačiaausis (Barbastella barbastella); žiurkės žvynės (Rattus); valkatos šunys, kurie čia užsukdavo vedami žavių prisiminimų apie prabangų gyvenimą turtingų šeimininkų rūmuose. Skalda, durų, langų nuolaužomis ir atmatomis užgriozdintuose kiemuose oriai vaikštinėdavo santūrios, gilia išmintimi pasižyminčios Vilniaus varnos. Vienoj kitoj kiaurymėj ar apirusioj kriptoj įsikurdavo raiboji pelėda (Surnia ulula) ar paprastoji pelėdikė (Athene noctua). Visai šiai gyvasčiai niūrūs griuvėsiai nekeldavo jokių liūdnų minčių – būstai kaip būstai, na ir kas, kad belangiai! Tiesa, retkarčiais svajingomis vasaros naktimis čia prisiglausdavo kokia jaunuolių porelė, neturinti savo kampo, bent menko palėpės kambarėlio. Sykiais naktimis griuvenose sužibdavo įvairiakalbių valkatėlių lauželiai. Įtarimas, kad senieji stilingieji pastatai (vienas kitas netgi šventas) nebus atstatyti, pasitvirtino – juk patogiausia viską nušluoti sunkiąja technika ir atsilaisvinusius plotus užsėti durnaropėmis, į žemę įkišant vieną kitą gėlės sodinuką. Tad mums, šiame mieste per vargus pergyvenusiems tą kruviną viesulą, o kai kam šioje upių santakoje ir gimusiems, beliko prieškarinės fotografijos, kuriose taip meniškai pavaizduota „Svajingoji Vilniaus Jeruzalė“...

 

Nepaneigsite, kad ruduo
Nepaneigsite, kad ruduo – poezijos metas. Bet jis praeina, pasirodo pirmosios snaigės, ir vakarais prie ugniakuro proza pareiškia savo teisę į kalbą, o prasidėjusi pūga ją dar sustiprina. Įsižiūrėkit, argi tai ne A. Čechovas sėdi vežimaityje, įsisupęs į kailinius, sušalusiomis rankomis apglėbęs daktaro lagaminėlį – jis skuba į atkampų tolimą užpustytą kaimą pas sunkų ligonį. Toliai – tokie beribiai, kad svaigsta galva. Liūdną vežiko dainą pasičiumpa sniego sūkurys ir nusineša... Taip, apsakymus, trumpus pasakojimus, net apysakas valdo žiema, kone mistiniu savo dvelksmu pritarianti ugniakure traškančioms malkoms ir liepsnų plevenimui – poezijos čia neaptiksime, dabar ji slepiasi laukinių (ir naminių) pelių urveliuose, snaudžia voratinkliuose pirkios palubėje, drabužių spintoje sykiu su naminėmis kandimis, o drąsesnė – vilkų irštvose, lapių olose ir po užšalusių ežerų ledu...

 

Gal tai visai ne žvaigždės
Gal tai visai ne žvaigždės, o į Dievo karstą sukaltos auksinės vinys? Poetai apie tai šį tą nujaučia, bet vengia prasitarti. Ne paslaptis, kad į naujai iškastą kapą nukrinta mirusiojo žemišką kelionę lydėjusi žvaigždė, o ant Pasaulio medžio lapų – surašyti visų žmonių vardai. Tad ar ne dėl šių paslapčių viduramžiais „Simbolių žodynas“ buvo parankinė knyga – juk be horoskopo ženklų sugretinimo ir jų reikšmių pažinimo nebūdavo įmanoma karo žygių pradžia, derliaus–nederliaus metų ir vilties pranašystės...

 

Žmogų kasmet traukdavo nuvažiuoti prie marių
Žmogų kasmet traukdavo nuvažiuoti prie marių. Ne, jūroj jis nesimaudydavo, valandėlę pasivaikščiojęs pajūriu, grįždavo prie žvejų uostelio, kad dar ir dar sykį pasiklausytų žuvėdrų ir kirų krykštavimo – jam atrodydavo, kad paukščiai jį atpažįsta ir sveikina sugrįžusį. Jis stebėdavo, kaip iš žvejų uostelio rytais išplaukia dorės, uosdavo vėjuje besisklaidančius ungurių rūkyklos dūmus, klausydavosi priekrantės švendrų ošimo. Bet vieną rytą, kai virš marių tvyrojo neperžvelgiamas rūkas ir be perstojo kaukė priešrūkinė švyturio sirena, jis ūmai suvokė, jog būtent dėl šio ilgesingo, tarytum iš anapus sklindančio garso jį taip traukia į Nidą. Rūke išnykęs pasaulis ir lemties šauksmas, kažką neišvengiama pranašaujantis. Pagalvojo, jog šį ūksmą anuomet turėjo girdėti ir Tomas Manas, smėlynų judėjime galbūt išgirdęs pirmuosius būsimos knygos „Juozapas ir jo broliai“ žodžius ir sakinius. Net miegant šis anapusinis kosminis garsas suranda žmogaus sąmonę. Po kelių valandų, rūkui išsisklaidžius ir atsivėrus regimam pasauliui, švyturys nutilo, pro pušų lajas skverbėsi išlydytas saulės varis. Krantinėje pasirodė dar tamsios žmonių figūros, prie tinklų ir venterių triūsė žvejai ir viena kita moteris, pietvakariuose išniro dangų remianti smėlio siena, ant kurios keteros, lyg išbarstyti karoliai, švytėjo sutūpusių jūrinių kirų krūtinės, o po sparnais slėpėsi paukščių šešėliai...

 

Miestelyje atlaidų popietę
Miestelyje atlaidų popietę priešais zakristijono Silvestros Pranulio namą ant kelkraščio sėdėjo senas ubagas ir kažką panosėje murmėdamas iš savo didžiulio apdulkėjusio prasižiojusiu padu bato kratė žemes ir žvirgždo akmenukus. Pro langą stebėdamas senį, Silvestra pagalvojo: „Po gyvenimo kelionės...“

 

Vartydama fotografijų albumą
Vartydama fotografijų albumą sena moteris kalbėjo: „Kartą žiemos vakarą motina pasikvietė mane, dvylikametę, ir vyresnius brolius ir, versdama tris prieškarinius odiniais viršeliais fotoalbumus, pasakė: „Rinkitės, kurios patinka, kitas sudeginsiu.“ Tėvas jau buvo miręs, tad aš išsirinkau nuotrauką, kurioje jis su mama, dar jauni, stovi Karo muziejaus sodelyje tarp tų dviejų bronzinių liūtų, o broliams ne fotografijos buvo galvoj – tik mergos, vynas ir papirosai. Pakūrusi plytą, motina iki vidurnakčio mėtė į ugnį nepakartojamas praėjusio laiko relikvijas, o aš verkiau. Kai iš visų fotografijų beliko pelenai, ir aš išdrįsau mamos paklausti, kodėl taip pasielgė, ji numojo ranka, keistai šyptelėjo ir pasakė: „Man nesvarbūs praeities prisiminimai, nieko gero juose nebuvo, laikas praėjo ir išnyko, tai kam tuos popierius saugoti.“ O, kaip žiauriai tą naktį nuskambėjo motinos žodžiai. Niekada jai už šį negailestingą poelgį negalėsiu atleisti – buvo sunku patikėti, kad šitaip žiauriai pasielgė mano geroji, mylimoji, brangiausia pasaulyje, vienintelė artima mamulė, nejaugi ji buvo tokia kietaširdė?

 

Jiedu susitikdavo Bernardinų sode
Jiedu susitikdavo Bernardinų sode tamsių medžių pavėnėje. Šitoks bendravimas tęsėsi visą vasarą, kol pagaliau jaunuolis išdrįso paprašyti merginos rankos. Praėjo penkiasdešimt penkeri jų bendro gyvenimo metai. Vieną vasaros vakarą jiedu vėl sėdėjo ant to paties suolelio Bernardinų sode po tamsiai žaliais medžių kupolais. Už Pilies kalno leidosi rugpjūčio saulė, Vilnios įlankoje turškėsi laukinės antys, maža mergaitė su motina stovėjo ant kranto ir stengėsi nedrąsiu mostu į vandenį įmesti baltos duonos kriaukšles. Ūmai senis atsiklaupė ant tako žvirgždo, suėmė moters rankas ir paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ – „Taip“, – sušnabždėjo moteris. „Bet ar tikrai žinai, kad čia tas pats suolelis?“ – „Žinau“, – atsakė vyras...

 

Sakoma, kad prieš mirštančiojo akis
Sakoma, kad prieš mirštančiojo akis praskrieja visas gyvenimas, tarsi pagreitinti kino juostos kadrai. Šios vaizdinių kaitos dar nepatyrusiam sunku tuo patikėti, bet jeigu čia tiesa, tai kas tą juostą suka ir kam? Gal norima mirštančiajam parodyti, koks tuščias ir beprasmis buvo jo būties kelias ir kokios trumpos džiaugsmo ir meilės valandėlės? Nors sunku patikėti, kad mirčiai tokios smulkmenos rūpėtų. Tad gal ši vaizdinija kaip nors susijusi su pasąmone ir sapnais? Įdomu, ką apie tai pasakytų Froidas? Apskritai, ši išvada panašiausia į tiesą – juk sapnuose taip pat keičiasi būties paveikslėliai ir nebūtinai nuoseklia eile. Kita vertus, gyviesiems ši problema neturėtų rūpėti, nors, tarkim, Francą Kafką ji tikrai domino ir buvo jam svarbi. Bet jis jau seniai miręs, o iš gyvųjų gal tik trūkčiojanti Jono Meko kino kamera bus labiausiai priartėjusi prie kaleidoskopinio praeities vaizdavimo – visiškai laisvas, tarsi durklo ašmenimis vaikštantis, nepakartojamas poetas. Beje, mums nereikėtų pamiršti, kad J. M. – lietuvis nuo Semeniškių...

 

Koks čia, po perkūnais
Koks čia, po perkūnais, posakis „nusigėręs kaip vežikas“? Esu daugybę kartų dardėjęs įvairiausių Kauno ir Vilniaus pokario vežikų karietose, ir nė sykio nesu pakliuvęs į bėdą. Jeigu vežikai būtų tokie nepataisomi girtuokliai, tai niekas į jų vežimaičius nebūtų sėdęs. Be to, dorieji arkliai (geriantys tik švarų skaidrų vandenį) nesileistų girto vežiko pakinkomi. O štai posakis „nusigėręs kaip šiaučius“ turi pagrindo. Batsiuvys sėdi prie savo namų durų ir, užmovęs taisomą batą ant geležinės „kojos“, net nežiūrėdamas medinę vinutę įkala ten, kur reikia. Visada vienas ir dažniausiai paėmęs burnelę, kad nebūtų taip nuobodu. Posakis, matyt, kilęs iš to fakto, kad šiaučiui neretai pasitaiko prie batų poros prikalti skirtingo aukščio pakulnes, o atsainiai prisiūti puspadžiai po pirmo smarkesnio lietaus prasižioja, tad klientams atrodo, jog tai girto darbas. Už batsiuvius galvos neguldau, bet visada būsiu nekaltų vežikų pusėje. Jie niekada nelenda keleiviui į akis su kvailais šiaučiškais juokeliais, moka (tikriau, mokėdavo būtuoju dažniniu laiku) kantriai laukti kliento, užšokusio į kokią zabegalovką alaus bokalo ir užtrukusio kelias valandas. Šios profesijos vyrai (Kauno barzdoti staravierai ir Vilniaus lenkuojantys ūsuoti seniai, beje, moterų vežikių neteko sutikti) labai mylėjo arklius, o toks faktas liudija apie jautrią jų širdį. Prisimindamas sunkų, sveikatą alinantį vežikų triūsą, aš visada girdžiu Čechovo apsakymą „Toska“, kuriame senas susikūprinęs apsnigtas žmogelis sėdi ant karietaitės pasostės nuleidęs galvą ir kantriai laukia, kol iš šurmulingo kabako išvirs įgėrusių studentų šutvė. Laukia ir tyliai verkia, negalėdamas užmiršti neseniai palaidoto vienintelio sūnaus. Tad šaunuolių juokeliai giliai skaudina jo pavargusią širdį...

 

Kas gali būti melsvas kaip rūkas?
Kas gali būti melsvas kaip rūkas? Tiulio užuolaida lange vakarėjant, lengvai supama pietryčių vėjelio; balsas žmogaus, kuris kalba užuominom; skaidriame šilų upokšnio vandenyje virš dugno akmenėlių plevenantis kiršlio šešėlis; japonų trieiliai; į širdį įslinkęs prisiminimų ilgesys; trumpas sapnas prieš nubundant; Sekminių rytas ant Šventosios krantų; ežero paviršius prieš audrą; senas artimo žmogaus laiško vokas...

 

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Vilnia-Wileika-Vilnelė buvo geležies ir kitokio metalo lobynas, tad dažnokai galėjai matyti kokį braidantį pusamžį valkatėlę su ilgu storos vielos kabliu rankoje ir velkantį į nuožulnų krantą senus surūdijusius kibirus, sulankstytus ir kiaurus bidonus, dviračių rėmus, ratlankius, perkreiptus vairus, kušečių, fotelių ir lovų spyruokles, spygliuotos vielos gniužulus, pradegintas keptuves, įvairių dydžių ir formų kiaurus aliumininius puodus, ketaus turėklų nuolaužas, pažaliavusias pasagas, sudedamųjų lovelių rėmus, įvairių ilgių ir storių geležinius vamzdžius, kloakų dangčius, surūdijusias konservų skardines „Treska v masle“. Ne gražioji įstabioji Vilniaus upė, atitekanti nuo Medininkų aukštumų, o neišsemiama metalo kasykla! Reikėtų priminti, kad visas šis aukso rublių vertas geležynas būdavo storai aplipęs smirdančiu tamsiai pilku dumblu, dvokiais skarmalais, gličiu balsvai melsvu nežinia kuo, panašiu į šarmo muilą. Beje, šia tyre buvo padengti ir praamžiai upės dugno akmenys, tad basas braidytojas turėdavo laikyti pusiausvyrą lyg ant cirko trapecijos, kad nesmigtų girta burna tiesiai į plūkaujančias išmatas, nes tėkmė jų plukdydavo pakankamai. Ant tilto, kaip įprasta, visada sustodavo žioplių pulkas, stebintis valkatėlės triūsą ir patarinėjantis, kur koks naudingas gelažgalys riogso – iš aukštai visa geriau matyti. Na, o pačiame vilnių paviršiuje prieš saulę mirgėdavo grynas plonų smulkių aukšlelių sidabras, tarsi šioms mažoms žuvelėms glitus dumblas ir visokios dvokios nuotekos būtų nė motais! Taip ar panašiai galėtų atrodyti istorinis XX amžiaus vidurio būties tarpsnis – nepamirškime, kad „žaliaisiais“ tuomet net nekvepėjo...

 

Jeigu pirmą kartą gyvenime
Jeigu pirmą kartą gyvenime atvažiuosite į Vilnių ir nedrįsite žengti į senamiesčio labirintą bijodami paklysti, tai patartina kreiptis į poetą T. – jis su malonumu lėtu pasivaikščiojimo žingsniu įves jus į siaurų gatvelių ir skersgatvių tinklą, be to, ir išves lygiai toje pačioje vietoje, kur į labirintą įžengėte. Kelionę greičiausiai pradėsite nuo Šventaragio gatvės, iš jos pasuksite į Universiteto gatvikę, tuomet – į dešinę ir keliausite Liejyklos gatvele, iš jos – į Jono Žemaičio gatvę, tuomet – į Švento Ignoto, iš Ignoto – į Stiklių, iš čia – į Žydų gatvę, iš šios – į Vokiečių, iš Vokiečių – į Antokolskio, iš Antokolskio – į Gaono, iš jos – į Švarco skersgatvį, vėliau – į Didžiąją gatvę, iš čia – į Latako, toliau – į Rusų, iš Rusų – į Literatų, iš Literatų – į Švento Mykolo, pasuksite į Pilies skersgatvį, tada – į dešinę ir pateksite į Bernardinų skersgatvį, iš jo – į Šiltadaržio gatvikę, taip pasieksite Barboros Radvilaitės gatvę ir žengsite į Šventaragio, nuo kurios ir pradėjote kelionę Vilniaus senamiesčio labirintu. Suprantama, galimas ėjimas ir priešinga kryptimi, tačiau tai jau priklausys nuo poeto vedlio ir gido T. nusiteikimo ir nuo to, kuria koja jis bus išlipęs iš lovos...

 

Ne vienam poetui, ir ne tik
Ne vienam poetui, ir ne tik, gyvenimas medžiuose anaiptol ne naujiena. Dauguma raštijos žynių ir filosofinės lyrikos kūrėjų vaikystės metais bent po pusdienį praleisdavo medžių lajose suręstuose būstuose, mat jiems nuo mažumės knietėjo apžvelgti pasaulį iki tolimiausių pakraščių ir dar toliau, kaip toje viduramžių graviūroje padarė vienas smalsus žmogelis, iškišęs galvą pro žemę gaubiantį kupolą ir žvelgiantis ten, kur angelai lošia kortomis iš žvaigždžių sidabro, sklinda dangiškų būtybių giesmės, maloniai kvepia nevystantys ir amžinai žydintys augalai, kokių nerastum net katedrose ant altorių. O kad gyventi medžiuose įmanoma, liudija istorinis faktas: Tiudorų valdomoje Anglijoje karalienė Elžbieta I pietaudavo milžiniškos liepos lajoje suręstame prabangiame būste...

 

Kiek kartų
Kiek kartų šilų kaimo pirkioje tankėjant prieblandai ir kitapus upės už miškų besileidžiant saulei, jos įstrižiems spinduliams nusitęsus per pievą ir plaukiančius rugius, kai moters žvilgsnis nutolsta į tą beribę, nepažįstančią jokių dvejonių ir varžtų erdvę, į svaiginamą sutemų aksomą, kuplių medžių damastą, jis norėjo jos paklausti: „Apie ką tu galvoji?“ Bet niekada taip ir nesiryžo brautis į ilgesingą jos sielos paslaptį. Tad išeina į kiemą, atsisėda ant suolo prie namo sienos, užsirūko, laukdamas, kada iš seno alyvų krūmo pasigirs draugiški juodojo strazdo švilpavimai. Kiek kartų norėjo paklausti, tačiau taip ir neišdrįso...

 

Kadangi „viskas yra menas“
Kadangi „viskas yra menas“, anot amžiną atilsį Mačiūno, tai kodėl mums nestabtelėjus prie reklaminio stulpo ir nepanagrinėjus postmodernizmo pavyzdžių? Margos, sluoksniuotos anksčiau priklijuotų plakatų liekanos: štai ligi peties nuplėšta dirigento ranka su batuta pirštuose (pats maestro išnykęs) – įdomu, kokiam šmėklų ar šešėlių orkestrėliui jis diriguoja? Kiek kairiau – pusė gražuolės veido, perplėštos lūpos ir krūties nuoplaiša – iš kokio triukšmingo „šou“ ji išspirta į gatvę? O štai ir postmodernistinis raidynas: CIRKERTAS PO TROLĖS KIMAITYNĖS, tarsi eilutė, išrauta iš Diušano siurrealistinio eilėraščio – slaptaraštis, norėjęs sugriauti ir iš naujo sukurti pasaulį. Vaizdų visuma – aktualus koliažas, ir šitokio „meno“ pilnas senamiestis, tad turistams turėtų būti nenuobodu vaikštinėti tolediškomis gatvelėmis – jie jau seniai įpratinti prie gilios filosofinės tiesos, jog „viskas yra menas“...

 

Nors mes užjaučiame kalinį
Nors mes užjaučiame kalinį, pro vienintelį grotuotą vienutėje langą žvelgiantį į baigiamą užmiršti pasaulį, bet argi ir mes, gyvendami laisvėje, į miesto stogus ir bokštus rytais nežvelgiame pro vienintelį langą – dažniausiai tai būna langas iš kairės nuo rašomojo stalo. Nepažvelgę į bundančią gatvę, į dūmus iš kaminų, į barokinį bažnyčios kupolą, mes nepradedame darbo dienos, nes iš vakaro įpusėto pasakojimo negalime tęsti be to įvairiaformio ir įvairiaspalvio vaizdinio, nepajudinamai tvyrančio anapus vienintelio lango stiklo, tarsi tas žiūrėjimas būtų esminis įkvėpimo šaltinis, padedantis sąmonei atpažinti erdvėje slypinčius prisiminimų siužetus. Jeigu šis vienintelis langas į pasaulį po nakties būtų tiesiog uždažytas juoda derva, mes tikrai sutriktume. Tai, sakykit, kuo gi mes, rašto pelės, skiriamės nuo vienutėje tūnančio kalinio – juk ir jam leidžiama rašyti – kai kurie iš tų rašinių yra tapę netgi pasauliniais bestseleriais...

 

Nunerti tokį tankų pasakojimą
Nunerti tokį tankų pasakojimą, kad juo būtų įmanoma sugauti į kambarį atsitiktinai pro pravertą langą įskridusį vėją, tą smalsų vasaros popietės vėjūkštį, mėgstantį vartyti rankraščio lapus, lyg norint kažką užmiršta prisiminti. Šio tinklo akys tebus sunertos iš vijoklinių rožių, voratinklių, švelnių dienos šviesos nyčių, iš kaminų dūmų, iš smagaus, skaidraus upokšnio verpetų. Šiuo smulkiaakiu tinklu sugauti vėją, kuris vijosi kraujasiurbį gylį ir per klaidą pro pravirą langą pateko į kambarį. Ir vis dėlto tai, kas čia surašyta, dar nėra pasakojimas, o tik keletas vasaros popietės akimirkų. Ką gi, ir tai – šis tas, vis geriau negu nieko, gal net prasmingiau nei tuščias popieriaus lapas...


Ne tik skurdžios laukinės antys
Ne tik skurdžios laukinės antys, likusios žiemoti, bet ir dieviškos gulbės (daugelio karalių, didikų herbų simbolis) supasi ant juosvai pilko dvokiančio vandens šalia kloakų vamzdžių, nešančių į neužšalusią upės įlanką miesto atliekas. Plūkauja, ieškodamos menko kąsnelio, murkdo į srutas švytinčius oranžinius snapus, panardindamos net baltas galvas. Širdį geliantis vaizdas, bene vienas ryškiausių XXI amžiaus civilizacijos motyvų. O juk kadaise gulbinu pasivertęs Dzeusas sugundė kilmingąją Ledą, balti gulbinai traukė Apolono vežimą, keltams gulbė įkūnijo dangišką būtį, gulbės kiaušinis laikomas Pasaulio Kiaušiniu. Žvelgi į tarp atmatų, srutų ir išmatų nardančius mitinius paukščius ir darosi liūdna. Prisimeni mūsų liaudies pasaką „Gulbė – karaliaus pati“, kuri šioje aplinkoje rodosi tokia nereali, it niekada vaikystės metais neskaityta...

 

Jeigu koks nors aršus nomadas
Jeigu koks nors aršus nomadas užimtų šį kraštą ir įsakytų sudeginti visus avilius, tai vis viena bitės neišnyktų – likusios gyvos įsikurtų poezijoje, sapnininkuose, meilės laiškuose, tad poetams neišvengiamai tektų prisiminti medaus kopinėjimo meną su g e i n i u, tuo virviniu prietaisu kopti į medingą Pažinimo medį...

 

Miestuose ir miesteliuose
Miestuose ir miesteliuose gyvena balandžiai, o kaimuose ir aplink juos – karveliai, kurių į miestų turgavietes, net pabėręs maistingų grūdų, niekaip neprisikviestum – tokia jiems atgrasi minios maišalynė ir gatvių triukšmas. Čia karaliauja dažnokai raiši, vienaakiai, nušepę, purvini, nulaužytais nagais balandžiai. Dėl to ir dainose tegirdime „karveli mėlynasai, karvelėli tu pilkasai, vai, kur tu lakioji?“ Beje, naujojo meno madų diktatorius Pablas Pikasas piešė tik balandžius, o ulduko ar purplelio, ko gero, nebuvo net akyse regėjęs. Tad būtų gerai šių sparnuočių nepainioti...

 

Kai motina globos namuose
Kai motina globos namuose jau nesikėlė iš lovos, tik buvo sesučių vežiojama rateliuose po niūrius koridorius, tą ketvirtadienio rytą ją aplankiusio sūnaus paprašė turguje nupirkti vytelių narvelį su geltonomis kanarėlėmis (iš vyriausiosios gydytojos leidimą ji jau gavusi) ir pakabinti palatos lange, kad nebūtų taip liūdna „laukti mirties“. Tuomet sūnus (jau pats senis) prisiminė savo vaikystės namo Kauno Žaliakalnyje mamos kambario lange kabėjusį narvelį su geltonomis kanarėlėmis – po tėvo mirties šie įstabiai čiulbantys paukšteliai buvo jos paguoda. Prašymą tikrai būtų išpildęs, jei ne telefono skambutis vidurnaktį: „Priimkit mano užuojautą, jūsų mama prieš dvi valandas mirė, nesikankino, tiesiog užmigo ir neatsibudo“, – pranešė globos namų vyriausiosios gydytojos balsas. Karčios ašaros sugniaužė sūnaus gerklę... Šiandien vytelių narvelis su geltonomis kanarėlėmis kabo jo darbo kambario lange – motinai duotą pažadą ištesėjo, o langai juk visur vienodi – visi su ilgesiu žvelgia į dangų...

 

Karštomis liepos dienomis
Karštomis liepos dienomis iš tamsiai pilkų nei senas stalo sidabras, laiko patinos padengtų pirkios rąstų ima sunktis auksaspalvė pušų derva, nors medžiai buvo nukirsti prieš šimtą metų lenkmečiu. Vis dar gyvi gyvybingi sienojai be šaknų, be lajų, alsuojantys sveikatingu terpentinu, kuris taip traukia ir svaigina didžiuosius pušų ūsuočius, tuos juodasparnius rajūnus vabalus, pametančius galvą dėl sakų lašelio. Tarytum suakmenėję rąstai, per rievių gyslas vis dar išsunkiantys kvapniąją dervą, atsparią laikui, pelėsiui ir niekingiems grybeliams. Rąstai, į kuriuos atšimpa pjūklas ir kirvis, nes buvo nupjauti nenusakinti. Gyvasakių patvarumas. Vaistas, kurį įkvepiant gyja prarūkyti poetų plaučiai. O kur dar prieš milijonus metų į pirmykščių galingų pušų sakus įklimpę uodai, vienadienės, net maži drieželiai ir arkliniai gyliai, tokie patys, kaip šiandien lakiojantys virš upių ir pievų. Sustingę, kone sakralūs, auksaspalviai sakai, senesni už rašto atsiradimą, tačiau vis dar skaidrūs, kaip mitinių deivių ašaros, nors seniai išnyko didžiosios civilizacijos, ištisos gentys ir tautos, ir užgeso ne viena žvaigždė...

 

Juk žinai, kad niekada
Juk žinai, kad niekada negalėsi pasisotinti atminties ir sapnų dovanojamais prisiminimais – tau visada jų buvo ir bus negana. Be jų tu tiesiog nemokėtum rašyti, o gal netgi gyventi – taptum ant jūros kranto išmesta žiopčiojančia žuvimi. Niekada nebuvai pamiršęs, kad graikų mitologijoje mūzų motina yra Mnemosinė – Prisiminimas, kuris, pasak Klodo Simono („Flandrijos kelio“ autoriaus) yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštimi...

 

Kaip ne vienas malūnininkas
Kaip ne vienas malūnininkas nusigaluoja nuo miltų dulkių ir sėlenų, metų metais įkvepiamų į plaučius, taip ne vienas rašto puoselėtojų – nuo inkunabuluose apipelijusių raidžių ir troškaus pageltusio popieriaus kvapo. Ir vis dėlto poetas nedrįsta įsidarbinti vėjo malūne, o malūnininkas – rašyti knygų...

 

Pragerti metai
Pragerti metai, pasenusio vyro nuovargis, ilga kelionė į namus dulkiant rudens lietui ir švytint balose gatvės žibintų atspindžiams; tie neįmanomai statūs laiptai, remiantys pragaro skliautus; niekaip kišenėje nesugraibomas raktas nuo durų; laiptinės tamsoje nesurandama durų rankena, kuri būtų lyg šiaudas skęstančiojo rankoje; nenykstanti migla akyse; į kojas įsimetusi drebanti baimė; paširdžiuose įsikirtęs deginantis kaltės dyglys; spėliojimai, kas pasitiks anapus durų – kartūs mylimos moters žodžiai ar globiančios šildančios rankos, priimančios savąjį pavargusį šunsnukį, dvokiantį valkatą. Ar gebantis viską atleisti balsas – tokia bedugnė yra moters kantrybė ir gailestingumas. Nors panašios naktys jau seniai nugrimzdo į užmarštį, bet lietingas šaltas jų alsavimas išnyra kokią naktį kambario tyloje, kad surūdijusia laikrodžio rodykle (pasukta keliais dešimtmečiais atgal) įsmigtų į sąmonę, ir žmogus pajustų sąžinės graužatį...

 

Nei joms saulės šviesos
Nei joms saulės šviesos ar mėnesienos reikia, nei žiburio ar žibinto, nei žvakės ar žibalinės lempos, nei Iljičiaus lemputės ar prožektoriaus, toms mintims, patamsiuos reginčioms kaip šviesiausią dieną; nei joms per rudens purvynus klampoti ar uždusus kopti į kalnus – jos skrenda virš visų kliuvinių ir žabangų, už jokio akmens, stagaro ar vėjarodės neužkliūdamos, virš ežerų, marių, jūrų salų ir bevardžių archipelagų; laisvesnės už padangių sparnuočius, nežinia, kokioje sąmonės ar širdies kertelėje užgimusios, be akių visa reginčios, praeities tarpekliuose ir griovose nepaklystančios mintys, viena kitą besivejančios, sykiais susitinkančios erdvėje. Jos sugeba užrašyti be raidžių būsimas eiles ar be balso sudainuoti kokią dramatišką operos ariją. Kartais jos liūdnos, pilkos, tarsi pelynai ar pelenai, sykiais žėruoja kaip lydomas auksas. Pasak visažinio žodyno: mintis – mąstymo vyksmas, gebantis perbėgti visą žmogaus gyvenimą ar sukurti prabangų realybės vaizdinį. Nematerialios, bekūnės, besvorės, nemetančios šešėlio, įdomios, dar niekada nebūtos ar seniai nusibodusios minteliūkštės, mėgstančios užminti mįsles, mintinai kartoti daugybos lentelę ar apskaičiuoti pokarinės lempos šviesoje iš vaiko galvos ant laikraščio byrėjusias utėles. Tarytum ir nereikalingos, neduodančios jokios apčiuopiamos naudos, tik apsunkinančios poilsio valandėles, vis pulsuojančios, dilgčiojančios smilkiniuose. Ir vis dėlto be jų nebūtų parašyta nė viena knyga ar laiškas. Mintys, mėgstančios pasirausti poeto kišenėse ieškodamos atliekamų centų cigarečių pakeliui, – joms, matyt, labai patinka nuodingas svaigus tabako dūmo kvapsnis...

 

Atsitinka, kad
Atsitinka, kad balandžio pabaigoje šiaurės vėjo netikėtai atneštas sniegas užkloja pirmų pavasario gėlių žiedus. Žvelgi į šią anomaliją, o širdyje – toks liūdnas grožis, kurį maga perkelti ant japoniško ar kiniško šilko ir paveikslėlį pavadinti „Žiedai po sniegu“...

 

Karo bangai grumant į Vakarus
Karo bangai grumant į Vakarus, N. miestelyje gyveno kalvis Šopara Alpas, galiūnas, rankomis lankstęs pasagas, vienas, be vyrų pagalbos, romydavęs paršus, stirnoms statydavęs kilpas ir grobį užsimetęs ant pečių parsinešdavęs į namus. Didelis naminės mėgėjas, jis į lovą virsdavo su mėšlinais batais ir taip trankiai leisdavo vėjus, kad sudrebėdavo trobos langų stiklai, ant palangių nuvysdavo ir numesdavo žiedlapius žmonos puoselėjamos pelargonijos! Tų griausmų išsigandęs katinas užšokdavo ant pečiaus ir apsimesdavo esąs nematomas, o senutė Šoparos motina per miegus apsiversdavo ant kito šono ir sumurmėdavo: „Ar vėl rusai bombarduoja?“ Grūdų maišus į malūną kalvis sunešiodavo švilpiniuodamas lyg žaisdamas – tokie jie jam būdavo besvoriai. Ir vis dėlto net šį galiūną susirado mirtis, speiguotą gruodžio vidurnaktį girtą parklupdydama užpustytame pakelės griovyje ir užmigdydama amžinuoju miegu. Jo medžioklinis šuva pusę metų dieną naktį kaukė ant kalvio kapo, tad teko jį nušauti...

 

Kodėl įsimylėjus
Kodėl įsimylėjus, kai viduje netelpa jausmai, o kraujas tiesiog kunkuliuoja, dažniausiai tylima? Ar tik ne dėl to, kad nerandama žodžių, galinčių išreikšti tą meilės paslaptį? Čia reikėtų tobulų, vienintelių nepakartojamų, dar niekada niekieno neištartų, tačiau kaip juos aptikti toje beribėje žodžių gausybėje? Juk patys žodžiai – bejausmiai, tiesiog raidžių konstrukcijos, sausi dariniai, o jausmas juk – kaip jūros potvynis ar atoslūgis, kaip kalnų krioklys! Ir kalba tai žino, dėl to ir neskuba mums į pagalbą, nes prisilietimas yra grynesnis už tūkstančius žodžių. Argi mes artumo valandomis nesakome: „Nekalbėk“?

 

Ant patvory stūksančio beržo
Ant patvory stūksančio beržo šakos tupėjo du ryškiaspalviai, šaižiai klykaujantys kėkštai. Prie naminukės pusbutelaičio besišnekučiuojantys du bičiuliai, poetas ir novelistas, žvelgdami pro langą susilažino, kuris paukštis pirmas pakils nuo šakos ir nuskris į kitapus vieškelio ant smėlėtos kalvelės dunksantį mišką. Laisvalaikio nuotaikos, padedančios įveikti žemės ir senėjimo trauką, beprasmės lažybos, kurios vis dėlto parodo, jog netgi poilsio valandėlės suteikia erdvės fantazijai. Tik šį kartą nebuvo atsižvelgta į galimybę, kad abu kėkštai nuo šakos pakils vienu metu...

 

Dažnas Franco Kafkos pasakojimas
Dažnas Franco Kafkos pasakojimas – tarsi grasos namų durys be raktų ir be rankenų, nes raktai skimbčioja prisegti prie likimo diržo, ir nėra net menkiausios galimybės jų nugvelbti – galima tik įsiklausyti į ilgais klaidžiais koridoriais slankiojančių šešėlių žingsnius, spėliojant, ar ten vaikšto vyriausiasis psichoneurologas, ar lipšnioji seselė svajonė. Beje, net šie, lyg anapusiniai, garsai nuramina ir paguodžia pasakotojo vienatvę...

 

Kai jau atrodo
Kai jau atrodo, kad dienos tvankuma taps nepakeliama, o kelias, kuriuo eini, niekada nesibaigs, troškulys ir akis graužiančios dulkės užvaldys visą erdvę aplinkui, tuomet visada atsiranda medis su savo pavėne, iš jo šaknų trykštanti šaltinio versmė; užslenka rūkas, smulkūs lašelyčiai sugeria dulkes ir priploja jas prie kelio dangos. Visada atsiranda medžio pavėsis ir samanotas, lyg aksomu ar pliušu užklotas akmuo pavargusiai galvai priglausti...


Sapnavau, sako moteris
„Sapnavau, – sako moteris vyrui, – kad tu eini per sniegą basas, žinau, jog turiu tau parūpinti batus, įeinu į kažkokį tuščią namą, vaikštau po kambarius, dairaus, ieškau, visur pripustyta, net baldai užkloti sniego paklodėmis. Ūmai, nužėrusi rankomis pusnį, kampe aptinku batų dėžę. Pirmiausia iškeliu sandalus, bet suprantu, kad dabar žiema, tad padedu atgal. Rausiuosi didelėje batų krūvoje, pagaliau išimu šiltus su kailiu aulinukus, tu jais apsiauni ir mudu išeinam į gatvę, tik tuomet pastebiu, jog sau batų nepasirinkau, stoviu ant snieguoto šaligatvio vienomis kojinėmis, bet man nešalta. Nubudusi pasižiūrėjau į sapnininką: basa ant sniego, ypač švaraus balto, reiškia, kad turėčiau greitai išgarsėti, gal, sakau, pavyks su profesoriumi paskambinti Ravelio koncertą, liko dar du mėnesiai, reikės groti ne po dvi, o po keturias valandas...“ Vyras, išklausęs moters monologą, ramina: „Esu tikras, kad tau pavyks, nesijaudink, o už šiltus batus su kailiuku, mieloji, ačiū...“

 

Senis Amšiejus
Senis Amšiejus, buvęs kolchozo bandos skerdžius, o dabar negalios prirakintas prie lovos našlys, be dukters pagalbos negalintis atlikti reikalo ir apsikuopti, vakarais iš senos maldaknygės baladojantis poterius, retsykiais, į pirkią užėjus kokiam kaimynui, jaunystės laikų draugeliui, vis dėlto neatsispiria pagundai paburnoti prieš Dievą. Pasiklausykim: „Ar nenorėtai, Dzievuli, katro niekas nikdij nematė, gulcis laškon vietoj manį, senio Amšiejaus, ir kad tau patarnautų ne angelas, o cinginė mano dukra, šykštuolė Mariulė, neišnešanti kibirėlio iš palovio? Dzievuli, pasiversk negalinčiu buvusiu skerdžiumi Amšiejumi, prispaustu ramato ir dusulio, gulėk laškon ir lauk kąsnio ar sriubos šaukšto. Ale tu cikrai nenorėtai keiscis vietom, tau labai pacinka lankycis švarion, šviesion bažnytėlėn, gėlalėm ir aukštom žvakėm apstatyton, tau smilkalai prieg širdzies, o senis Amšiejus testa laškon drūni ir apleistas gyvas pūsta. Ateitaj kadu, prisėstaj prieg mano, ubago, nevelėto patalo, paskalbėtum apie rojų ir pragarų – kur geriau būcie? Ar danguj nemarkatna, kad sugruzdus vėlės širdis atsilaistų, kų gero iš žamės prisminus, ar kadu per metines šventes vėlalės gauna vynelio stiklinaitį? Bet tau skerdžius Amšiejus nei galvon, nei šiknon, kad drūni senis kamaron apkurtįs ir žabalas, tau nerūpi, tai žinok, ir tu man nerūpi, tos visos tavo pasakos. Ateitaj, tai nusigrįžtau veidu ing sienų ir nekalbėtau...“ Burnoja Amšiejus, vis persižegnodamas, ir kaimynas supranta, kad senis vis dėlto bijo Dievo, tai tik liežuvis mala nežinodamas, kas ant seilės užeis. Išeidamas iš pirkios greičiausiai pasakys senio dukrai: „Jau tavo dziedas visai išsidūrinįs, pats nesupranta, kų baladoja...“ O Marė pagalvos: „Gal jau neilgai raikės man su seniu dusycis...“ Ir, išlydėjusi kaimyną, nueis lesint vištų. Likęs vienas Amšiejus galvoja: „Paprašysiu Mariulės, kad pakviestų Svirnelį Julių ir Petrų Kalantų, ciej atais, tai testa gražiai pasodzys an kėdės ir išneš abu manį senos liepos pavėnėn, pasiilgau bitių, o dar pats medunešis, pasiklausysiu, kap jos dūzgia.“ Tokia mintis krebžda senojo skerdžiaus galvoj – Amšiejus nenujaučia, kad dūzgiančios liepos pavėsy, uosdamas liepžiedžių kvapsnį, užsnūs ir užmigs amžinu miegu...

 

Tik tamsa ir perniek einantis laikas
„Tik tamsa ir perniek einantis laikas“, – mąstė slaugos namų kambaryje ant geležinės lovos krašto sėdintis senis, žvelgdamas į kitapus lango tamsėjantį dangų. „Tamsa ir veltui bėgančios valandos po laikrodžio stiklu; ką buvai sumanęs parašyti, viskas jau seniai parašyta, kai kas netgi paversta knygomis; tuomet atrodė, jog laikas turi kažkokią paslaptingą prasmę, kiekviena nakties valanda prie rašomojo stalo buvo brangi ir vertinga, tad reikėjo skubėti, nes bijojai, kad laiko neužteks, o dabar jis slenka per tamsų lango stiklą it apmirus rudeninė musė aukštyn žemyn, aukštyn žemyn be jokio tikslo; kad nors galėčiau skaityti, bet visa regiu tarsi pro matinę miglą, raidės susilieja į tamsiai pilką brūkšnį, tarytum kažkas, ką tavo raštai jau senokai nervina, būtų per sakinius perbraukęs atskiesto tušo teptuku; per radiją transliuojama muzika niekaip negali pasiekti sąmonės nei širdies per tuos kurtumo kamščius ausyse, tik gaudžia vienodu monotonišku gausmu. Taip. Tik tamsa ir perniek einantis laikas. Ir niekas nežino, kiek visa tai tęsis...“ Apmąstęs savąją būklę, senis gulasi šonu ant pilko lovos apkloto ir nusigręžia į sieną – paskutinę patikimą atsparą beprasmių dienų, naktų, savaičių, mėnesių nerealume, sukeistoj tikrovėj, tame ilgame, tuščiame ir tamsiame pavargusių minčių koridoriuje, kuris baigiasi dar niekada neatvertomis sunkiomis, geležimi apkaustytomis durimis...

 

Vos tik motina
Vos tik motina su puspilniu pieno kibiru rankoje išeidavo iš tvarto, kaipmat prie jos kojų imdavo glaustytis katė, nežinia kur kiaurą naktį prasibasčiusi. Toks katės gebėjimas iš tolybių pajusti pieną vaikui atrodė didi paslaptis, nes jeigu mama jo nepakviestų, tai šilto pieno puodelis taip ir liktų ant virtuvės stalo neišgertas. Beje, vaikinukui didi paslaptis buvo ir šuns klausa – pirkioj dar niekas nieko negirdi, o Reksas negarsiu amsėjimu jau praneša, kad nuo tolimo šventoriaus kalno leidžiasi ir artėja ubagų pulkas...

 

Pasakojimai prie židinio
Pasakojimai prie židinio tebus lėti, svajingos minorinės tonacijos, su atsikvėpimo pauzėmis, prisiminimų detalės atidžiai ir kruopščiai atrinktos, nevengiant pasikartojimų, nes skaitytojai mėgsta atpažinti kartą jau perskaitytą nuotykį ar įvykį, kaip vaikai vakarais prašo, kad motina dar ir dar kartą paskaitytų tą pačią pasaką, kurią jie kone mintinai išmokę. Reikėtų vengti svetimų dzenbudistinių pafilosofavimų. Patartina užbaigtų trumpų pasakojimų žodžius patepti viržių ar grikių medumi. O svarbiausia – niekada netikėti, kad žodžiai labai greitai sensta...

 

Nubudus vidurnaktį
Nubudus vidurnaktį nelengva suprasti, ar tai sieninis laikrodis gręžia tamsą, ar šeriuota žiurkė – tavąsias knygas? Tik giliau įsiklausęs suvoki, jog taip girgžda netepti laiko sąnariai, kai jis bando pereiti nuo vieno nakties pakraščio iki kito – jis sėlina nei paveikslų vagis, bet net nemėgink jo išgąsdinti mesdamas naktinę šlepetę! Tokį nakties metą tau atrodo, kad nėra nieko atgrasesnio už valandų dantų griežimą tamsos tyloje. Tu netgi nejaukiai pasijunti, tad slepi galvą po antklode, kad jos tavęs nerastų. Žinoma, būtų geriausia tuo laikrodžiu visiškai atsikratyti ir nuplėšus nuo sienos trenkti į parketą, kad šukėmis pažirtų stiklinė jo kaukė ir išlakstytų visi sraigteliai, dantratukai, spiralės ir spyruoklės! Bet žinai, kad šitaip niekada neišdrįsi, nes jis skaičiavo valandas dar tada, kai tu nebuvai pradėtas, o buvai niekas, tuščia vieta laiko begalybėje. Tad belieka apsiversti ant dešinio šono (ant kairiojo ima klupti širdis) ir užsimerkus pamėginti užmigti...

 

Jo nebėra
Jo nebėra. Tik apsnigtas kauburys kalnelyje su kuklia pučiančio dūdelę piemenuko skulptūra. Tad šiame nesvetingame mieste jau nebeliko nė vieno, kuris per pūgą, šlapdribą ar rudeninės nakties tamsą pasibelstų į tavo duris, geisdamas pasėdėti prie židinio, pasikalbėti ar patylėti dviese. Ne jo vieno – jie visi, su kuriais buvai artimas, lyg susitarę vienas paskui kitą žąsų vorele tylėdami jau pasiekė Stikso krantą, ir keltininkas, paėmęs užmokestį, juos perkėlė ten, iš kur atgal kelią žinojo tik aklasis Homeras, bet ir jo jau labai seniai nebėra. Vos keletas suspėjo atsisveikinti, o dauguma sušlamėjo peleniniais sparnais ir išnyko. Tegu tad šis trumpas skaitinys bus skirtas jų atminimui, nors ir maža vilties, kad juos pasiektų. Kaip ir laiškai, kuriuos dažną naktį rašai, nežinodamas, kur juos išsiųsti. Beje, tikriausiai to nežino ir visažiniai pašto karveliai...

 

Vienam galvoje prašviesėja
Vienam galvoje prašviesėja gavus didelį palikimą; kitam – išlošus Europos loterijoje; trečiam – sužinojus, kad ilgametis triūsas rašto dirvonuose įvertintas garbingu apdovanojimu; dar kitam – atkasus kokį dinozauro slankstelį ar viduramžių dukatą. O štai miško kirtėjas Svirnelis Alyzas, sėdintis ant kelmo kirtavietėje ir pakėlęs į kitų kirtėjų sveikatą, pasako: „Man, vyreliai, paėmus lašų, kap tai galvon šviesiau pasdaro...“

 

Pėdsakuose
Pėdsakuose, kol jų nenuplauna bangos, likę prisiminimai – tarytum laikina viltis ar paguoda, kad ne viską akimirksniu pasiglemžia užmarštis, šis tas dar glūdi smėlio duobutėse, basų pėdų įspaustuose loveliuose. Įsižiūrėk, ir atpažinsi...

 

Įnamė kuprelė Zabelka
Įnamė kuprelė Zabelka, pritūpusi suolo gale, atidžiai pro ašarų miglą stebėjo šešių aukštų žvakių liepsneles – vos tik juodos dagtys pailgėdavo ir imdavo rūkti, ji pašokdavo ir didelėmis amžiną atilsį siuvėjos žirklėmis apeidavo aplink karstą, nukirpdama „knatus“. Bet šį kartą, jau grįždama į savo vietą ant ilgo suolo, ji ūmai stabtelėjo ir įsmeigė akis į velionės senelės veidą – juo rėplinėjo musė. „Iš kur dabar šėtono peras atsirado?“ – pagalvojo. Musė tuo tarpu, palikusi užmerktus vokus, nusileido ant išbalusių senosios siuvėjos lūpų. Zabelkai pasirodė, kad nuo musės kojelių kutulio jos mokytoja, priėmusi ją į savo namus grįžusią iš Šiaurės, pakrutino lūpas ir sušnabždėjo: „Zabelkut, nuvaryk muselę, kutena ir neleidžia ramiai miegoti.“ Kuprelė apsidairė, ar niekas iš giedotojų nepastebi musės, tačiau seniai ir moterys net užsimerkę progiesmiu meldėsi: „Atmink, Viešpatie, savo mirusią tikinčiąją, išvaduok ją iš skaistyklos kančių ir nuvesk į palaimintąją šviesos karalystę...“ Tuomet pakėlė nuo grindų nedidelę eglišakę ir, persisvėrusi per karsto kraštą, pamojavo ja virš musės. Ši sustingo, tada šovė tiesiai į galvūgalyje stovinčios žvakės liepsną ir apsvilusi nukrito ant vystančių gėlių. Niekas Zabelkos judesio nepastebėjo, tad ji apėjo gėlių ir vainikų kauburį ir pritūpė ant suolo galo. Vienintelė iš visų susirinkusiųjų į šermenis jaučianti pareigą saugoti savo mokytojos miego ramybę...

 

Gyvenimo mažmožiai
Gyvenimo mažmožiai, kuriais lipte aplipus kasdienė būtis. Sykiais tai – smulkios akimirkos, kitais kartais – paprasčiausios kambarių dulkės, ant kurių pirštu gali užrašyti savo ar artimo vardą ar išėjusio brangaus bičiulio mirties datą, kad niekada neužmirštum. Trumpos kavos gėrimo valandėlės, kelionės į vaistinę ar į kirpyklą, žuvies turgų, stabtelint prie kiosko nusipirkti gudiškų cigarečių. Ėjimas į paštą su laišku kišenėje, komunalinių paslaugų knygelės pildymas kiekvieno mėnesio pabaigoje. Kasrytinis paukščių lesinimas pro virtuvės langą. Beprasmis praeivių stebėjimas, sėdint ant suolo Bernardinų sode, žiūrėjimas į skubantį Vilnios vandenį, į besiturškiančias antis ir upines žuvėdras, kartu klausantis Katedros varpinės varpo dūžių. Tokia apdulkėjusi mažmožių rutina, neatskiriama nuo senatvės. Ir vis dėlto tai ji suteikia gyvenimui pastovumo. Ir retos svaiginamos valandos, praleistos su Bacho „Pasija pagal Matą“, su Bramsu, Vagneriu, su Vivaldžio „Metų laikais“, su Mocarto, Verdžio ar Berliozo „Rekviem“. Valandos, praleistos muziejuose ar parodose. Išvykos į Kernavę, į Kuršių neriją ir klajojimas kopomis iki tamsos, kai ims blykčioti švyturio veidrodžiai. Vakaro valandos, praleistos su Apučio, Elioto, Džoiso, Kafkos, Čechovo knygomis. Smulkmenų ir mažmožių, ir svaigių valandų suma – argi viso to negana, nukriošęs senas pirdžiau? Argi ne visa tai prisimins tavoji siela, kuriai ryt poryt ar už kelerių metų bus lemta klajoti bevardžių šviesulių tyloje?

 

Ventės rago paukščių gaudyklės
Ventės rago paukščių gaudyklės. O, kiek jose mažųjų giesmininkų, bet ar tai iš tikrųjų padangių sparnuočiai? Gal ten spurda, plasnoja, čirškauja Donaldo Kajoko haiku, patekę į tinklus pakeliui į Japoniją? Juk visko poezijos pasaulyje pasitaiko. Yra eilių, kurios marma kloakų vamzdynais po Paryžiaus grindiniu; yra ir žuvų žvynais žėrinčių po užšalusių ežerų ir marių ledu; yra poemų, pasiklydusių Paukščių Tako verpetuose ir migloje; pasitaiko sonetų, tvaskančių laukinių rožių spygliais; yra rondelių, skriejančių su donkichotiško vėjo malūno sparnais, ir rondo, dundančių vandens malūno ratu. Tad gal Ventės ragas – tik tarpinė plunksnuotų eilių stotelė pakeliui į bevardes erdvių tolumas? Ir vis dėlto šiais „pasakojimais prie židinio“ nebandyk sugraudinti artimos moters širdies ir apgauti pasaulio...

 

Prieš galutinai panyrant žiemos saulei
Prieš galutinai panyrant žiemos saulei į tamsą, vienišo novelisto kambario lange sužimba auksakailio lapino akis, smalsi, gudri, sykiu naivi ir patikli. Ar čia tik ne Pietario lapinas Renaras iš pasakos „Lapės gyvenimas ir mirtis“? Ir ūmai prieš vienišiaus akis iškyla pokario žiema: raudona nei kalvės žaizdre įkaitinta geležis saulė grimzta už senojo ąžuolyno, po berniuko kojomis girgžda sniego plutelė, kieme tėvas aštresniu už skustuvą blizgančiu peiliu diria auksakailio lapino kailinius; žvėris pervertomis užpakalinėmis kojomis karo po pašiūrės sija. Vienišius užmerktomis akimis regi, kaip vienu ilgu išilginiu peilio pjūviu perrėžiamas lapino pilvas, dviem staigiais ašmenų brūkšniais kailis atskiriamas nuo letenų, stiprūs tėvo pirštai suima kailio kraštus ir traukdami žemyn numauna lapės puošmeną tarsi vilnonę kojinę! Tada peilis aprėžia ausis, akis, ir nuimtas nuo brankto kailis jau nešamas į kluoną; vaikas su iškelta liktarna žengia pirma tėvo – būtina pašviesti, nes jau bemaž sutemę. Šviesti teks ir tuomet, kai tėvas ištiesintą išlygintą kailį kals prie kluono durų iš vidinės pusės. Vaikinukas žino, kad po keleto savaičių jau išdirbtas purus auksu švytintis kailis bus per pilvą susiūtas, į kiauras akiduobes bus įklijuotos stiklinės akys (medinėj dėžikėj tėvas jų turi nemenkas atsargas), kad prabangi prekė būtų paslapčia nunešta kolchozo pirmininko žmonai ir parduota. Už gautus rublius tėvas nupirks šovinių, nes žiema dar tik įpusėjo – klebono gaspadinė tikrai nenorės nusileisti partinio pono žmonai, tad gal paims ir du kailius, o jei sugalvos pasisiūdinti kailinukus, tai ir visus penkis... Praeities vaizdiniams užgesus, vienišius novelistas pažvelgė į tamsų langą – lapino Renaro akis buvo išnykusi...

 

Išsekus skirtam laikui
Išsekus skirtam laikui, kai pasensi, būsi įgrūstas į kokius globos namus, nes mirti tokioje įstaigoje laikoma padoru, galima sakyti, netgi būtina, nes vaikai jau seniai išskridę, o gyvenimo šuliniai uždumblėję, juose įsiveisė rupūžės ir kitokie ropliai su šliužais – tau vietos juose nebeliko. Tik vieno gaila, kad niekam nepaliksi prisiminimų, o nusineši juos į amžinąją užmarštį. Gal norėtum juos palikti stovintiems tau už nugaros eilėje į kitą krantą, tačiau ir jiems jų nereikės, nes jie turi sukaupę savų, gal dar prabangesnių ir nepakartojamų, kuriuos ir jie norėtų palikti už save jaunesniems rašto žiniams ir filosofams, gebantiems iš blusos sukurti Pegasą...

 

Juk žinai
Juk žinai, jog kada nors priartėsiančios amžinosios tamsos neprakirsi kirviu, neprakalsi vinimi, neperrėši peiliu, nesuplėšysi kaip seno juodo džiuto maišo į skutus, nesudeginsi. Net skausmingu paskutiniu atodūsiu nenustumsi jos nuo užmerktų savo vokų. Nesugraudinsi, neišmelsi nė menkiausios šviesos kibirkšties, kad ja pasišviesdamas pagaliau prieitum nakties pakraštį, už kurio tamsa būtų bejėgė kankinti pavargusią širdį...

 

Jūs galite sakyti
Jūs galite sakyti, kad visa tai – gryni paistalai, o aš įsitikinęs, jog kažkam nematomam, bet labai galingam, siekiančiam aukščiausius circhus debesis, mes tikrai panašūs į skudurines lėles, o mūsų būstai – ne didesni už žaislinius lėlių namučius. Mums atrodo, kad sėdime saugūs prie rašomojo stalo, trečią kartą peržiūrinėdami romano rankraštį, kai židiny traška ugnis, ant sienos tiksi ištikimasis laikrodis, prie kojų snaudžia dar ištikimesnis šuva. Bet ar galime būti tikri, kad visas šis scenovaizdis – ne fantazijos vaizdinys? Juk visa priklauso nuo žiūros taško. Štai žvelgiame į du vabalus, susikibusius mirtinoje kovoje dėl arkliašūdžio kauburio, – jie tikri, kad kaunasi kaip riteriai, o mums jie tik menkaverčiai, pagarbos neverti šūdvabaliai, kuriuos galima sutraiškyti kastuvo kirčiu. Beje, tarkim, skruzdėlė šiam kietasparniui vabalui apskritai neverta dėmesio – kažkokia pažemiais krutanti dulkė. Tad apmąstykit čia pateiktų žiūros taškų įvairovę, ir suvoksite, kad „lėlių pasaulyje ir mes – tik lėlės“...

 

Kad ir kokios nežemiškos fantazijos
Kad ir kokios nežemiškos fantazijos retkarčiais aplanko sąmonę (ar miegant – pasąmonę), nubusdamas pamatai tik sprunkančius kasdienybės šešėlius – jie neturi nei pavidalo, nei vardo, tad tu vėl pasilieki prie tuščios geldos, kuri fantazijose sklidina paukščių pieno ir dangiškų migdolų, o tu buvai įkopęs į stiklo kalną, kad nusiskintum aukso obuolį. Ir ūmai suvoki, jog visa tai – taip pat apgavystė, kažkas iš tavo fantazijų juokiasi, gal netgi laiko tave psichiniu ligoniu, kuriam vieta beprotyno palatoje. Viskas, ką tu gali, tai sukeisti vietomis ant sienų kabančius paveikslus ir nuotraukas, arba iš vienos lentynos į kitą perkrauti knygas, tikėdamasis aptikti dar neskaitytą arba užmirštą...

 

Po karo Kauno Žaliakalnyje
Po karo Kauno Žaliakalnyje daugelis neišvežtų pas baltąsias meškas medinių namų savininkų kiemų gale mediniuose tvarteliuose laikė kiaules, ožkas, o kai kas ir karvę. Tad rytais, vos pasigirdus vežikų arklių kanopų kaukšėjimui, moterys ir vyresni vaikai skubėdavo pro vartelius į gatves, kad nedideliais šiupeliukais į senus kibirus susemtų dar garuojančius šienu kvepiančius, šiaudų aukso atspalvio žalius arkliukų sukrautus obuolius, kurie mėšlu niekada nevadinti, nes tai buvo rimta paspirtis maitinant kiaules, toks šių nešvarių gyvūnų skanėstas, nuo jo lašiniai būdavo ploni su raumeniu. Žodžiu tariant, tais laikais net mėšlelis nenueidavo perniek! Kaip ir laikraščių egzemplioriai – taupiai sukarpyti jie būdavo pasmeigiami ant vinies tuose nedideliuose nameliuose, į kuriuos karaliai pėsti vaikšto – dar gal nepamiršote šio sparnuoto posakio?

 

Citata: „Big Lorelio medžiotojai prisiekinėjo, kad pelėda kalbėjusi žmogaus balsu, ir nors jie nesutarė, ką tiksliai ji pasakė, visi tvirtino tuo metu danguje matę du mėnulius.“

 

Kai numirsiu
„Kai numirsiu, tu mane švariai nuskusk, stengdamasis skustuvu neįpjauti, aš neliksiu skolingas, sumokėsiu, kiek pasakysi, turiu tam reikalui atsidėjęs padorią sumelę“, – kartą paprašė senas poetas iš Užupio laikų pažįstamo barzdaskučio, andai vadinto auksarankiu. Tas labai nustebo išgirdęs tokį keistą lyriko prašymą, tačiau davė žodį mirusiojo šeriais ir barzda pasirūpinti, kad jis prieš Aukščiausiojo sostą stotų lygiu, švariu, iškvėpintu veidu ir gražiai pakirptais žilais plaukais. Na, o poetas, vis dar kažką neva labai svarbaus skrebenantis, kas kartą susitikęs barzdaskutį primena savo prašymą ir tvirtina neliksiąs skolingas. Tad auksarankis vis laukia, kada gi pagaliau eiliakalys išvirs iš klumpių ir pakratys kojas, kad atsiimtų pažadėtas monetas...

 

Iš visų miglos rūšių
Iš visų miglos rūšių migla virš pievų, upių ir slėnių pati netvariausia – pūstelėjus ryto vėjūkščiui, ji ištirpsta. Tačiau yra jūros migla, tas Magelano ūkas, kybantis per amžius ir andai suklaidinęs to paties Magelano, Kolumbo ir Amerigo flotiles – ji kažkuo paslaptingu glaudžiai susijusi su į akis pučiama poetine migla: „Su tais savo eiliavimais nepūsk man miglos į akis.“ Yra ir sąmonę prislėgusi neįgyvendinamų svajonių migla, kurios šaknų sistema giliai nugrimzdusi sapnų kloduose – juos nuodugniausiai ištyrinėti stengėsi Zigmundas Froidas. Ši miglos atmaina nepriklauso nei nuo oro sąlygų, nei nuo paros pokyčių, nei nuo Saulės ar Mėnulio užtemimų, nei nuo horoskopų, nors smėlio migla dykumoje daugelį amžių klaidina arabų poetus, kuprių vilkstinių vadovus ir pačią kalbą, bandančią šias miglos rūšis užrašyti...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg