tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši,
suarsi mane ir apsėsi...

 

Marcelijus Martinaitis.
Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966

 

Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu. Tai jo gimtadienis, o ir sukaktų jam šiais metais apvalus skaičius, aštuoniasdešimt. Man šis poetas buvo labai artimas ir kūryba, ir kaimiška kilme, ir pasaulėjauta. Galvodamas apie jo eilėraščius vis dažniau nuo jų pereinu prie poeto gyvenimo apmąstymų. Kaip jis toks atsirado, kodėl taip rašė – koks buvo jo gyvenimas? Ir pačiame eilėraštyje man vis įdomiau įžvelgti ne tik poeziją, bet ir poeto asmenį, suvokti jo individualybę, sąmonės unikalumą. Šis tekstas taip pat yra vienas iš bandymų priartėti prie kūrėjo asmens paslapties.
Kiekvienas žmogus yra unikalus, o tai reiškia, kad pasaulyje patiria vienišumą ir nuolatos ilgisi pilnatvės. Visas gyvenimas yra vienišumo įveikinėjimas, ryšių su pasauliu ir žmonėmis ieškojimas, kurį skatina laimės nuojauta, motyvuojanti subjekto egzistencinę valią. Atskirumo jausmas gali žmogaus pasaulyje sukurti juodus debesis, bet iš jo gali nušvisti ir saulė, kuri sujungia visas asmens patirtis į prasmingą grožio ir gėrio peizažą. M. Martinaičio pasaulis susikuria po jaukia Lietuvos saule.
Atskirumą ir vienišumą žmogus įveikinėja bendravimu. Nuo žmogiškojo bendravimo kokybės priklauso ir gyvenimo kokybė. Aukščiausia bendravimo forma gali būti laikoma poezija, kuria asmuo atveria savo giliausią esmę ir ypatingu, sudvasintu kalbėjimu kreipiasi į kitą žmogų, siekia jo sielos gelmių. Dėl animistinės sąmonės prigimties, dėl gebėjimo sudvasinti pasaulį poetas gali atlikti ir substitucinį žingsnį – kreiptis į gamtą, gimtinę ar kitus būties lygmenis kaip į asmenį. Tai irgi yra pilnatvės siekio išraiška.
M. Martinaičio poezija – dialogiška. Tai subtilių intonacijų pagarbus pokalbis, kreipimasis, kartais prašymas. Eilėraštyje kalbamasi su personifikuotomis bendrybėmis – su tėvyne, gimtine, žeme. Kalbamasi ir su namais, su daiktais, su atminties turiniu. Net ir poeto atsivėrimas sau pačiam turi vykti kieno nors akivaizdoje, turi būti išgirstas ir suprastas. Pagarba kitam, numanomam pokalbio dalyviui suteikia eilėraščiui nuoširdumo, intymumo ir ypatingos taurios šviesos, kylančios iš pasaulio šventumo pajautos.
Bet M. Martinaičio poetiniame kalbėjime labai maža tikro žmogiško, asmeniško, psichologiškai motyvuoto bendravimo. Jo eilėraščiuose nėra personalistinio konkretumo. Nematome, tarkime, kokio nors konkretaus asmens, aiškesnių pokalbio dalyvio bruožų. Ir kalbantysis asmuo jo eilėraštyje yra lyg paslėpęs savo individualybę, užsidaręs kažkokiame tautosakinio kalbėjimo lauke. Taigi realaus žmogiškojo adresato M. Martinaičio eilėraštyje beveik nėra, arba jis įgyja ypatingą statusą, pranokstantį natūralaus pokalbio dalyvio reikšmę. Tarkime, intuityviausiai suvokta motinos kaip ypatingo adresato reikšmė. Motina jo eilėraštyje nėra šiaip žmogus, lygiavertis pokalbio dalyvis. Ji tarsi žmogiškojo buvimo takas, švytintis tamsiuose tėviškės arimuose, iš kurių kyla visa žemdirbio dvasia, jo pasaulio šviesa.
Taigi M. Martinaičio poezijoje kalbamasi su ypatingais dydžiais – iš esmės tiesiog su Lietuva, kuri suvokiama kaip agrarinės kultūros pasaulis.
Toks lyrinis kalbėjimas, komunikacinio pasaulio modalumas, visa poetinė stilistika kyla iš kuriančiosios sąmonės pasaulėjautos, o pasaulėjauta yra gyvenimo patirčių rezultatas. Kodėl poetas nuolatos kalbasi su kažkuo, kas nėra žmogus? Jei ne su gimtine, tai bent su metonimiška jos dalimi – su boruže, su smilga, su katinu.
Manyčiau, tokias poetines nuostatas paaiškina paties poeto refleksijos, išrašytos autobiografinėje knygoje „Mes gyvenome“. M. Martinaitis nuo vaikystės gyveno tarsi bekalbiame sociume, kur žmonių kalbėjimą pakeisdavo darbas, kur individų santykiai būdavo įtvirtinami per veiklą, kur už žmogaus žodžius svarbesnė buvo žemės kalba, jos darbų tvarka. Bet koks kalbėjimas žemės žmonėms buvo reikalingas tik kaip praktinis susikalbėjimas, kaip veiklos suderinimas. Ir kad čia ką nors pasakytum, kad būtum išgirstas, privalėjai turėti gyvenimo patirties, turėjai būti įrodęs savo buvimo vertę darbais. Kalbėjimo situacijoje apskritai išryškėja hierarchinės sociumo struktūros, kalbėti gali tik žmonės su patirtimi, su autoritetu. Individo kalbinis statusas reiškė ir jo socialinį funkcionalumą. Tai labai ryškiai matyti Kristijono Donelaičio polifoninėje poemoje „Metai“.
Toks konservatyvus žemdirbio gyvenimas neleido atsiverti individualiam asmeniui, net individualumo pojūtis, asmeniškumo jausmas jame suvokiamas kaip neleistinas asmens silpnumas, atitraukiantis žmogų nuo objektyvios pasaulio tvarkos, silpninantis jo gyvenimo valią. Asmeniškumas tradiciniame kaimo gyvenime laikomas pražūtingu, jį reikia įveikti dvasios grūdinimu, sakytume, kalbėjimo ir bendravimo grubumu. Nes sunkūs žemės darbai, rūsti gyvenimo realybė reikalauja grubaus, stipraus ir visiškai bendruomeniško žmogaus. Individualizmui ir unikaliai savimonei čia ne vieta.
Tokioje aplinkoje formavosi ir M. Martinaičio pasaulėjauta bei savimonė, tačiau kažkas jo prigimtyje buvo stipriau už aplinką ir veržėsi link kitokių prasmių ir vertybių. M. Martinaitis tarsi reikalavo paaiškinimo, kas yra, kodėl ir kaip. Nes individuali sąmonė neleido priimti gyvenimo tvarkos kaip savaime suprantamos, kadangi tokioje tvarkoje nebuvo asmens reikšmės, atsakymo į gyvenimo tikslo klausimą.
O žmogiškieji gilieji santykiai tradiciniame lietuviškame kaime vyko tyloje, be žodžių, arba apskritai nevyko. Tačiau be to giliojo individų ryšio žmogaus gyvenimas neįgyja asmenybės matmens. Jautresnis individas tokioje kurčioje kaimo tyloje buvo priverstas arba ir pats apkursti, atbukti, arba atsiverti kažkokiam įsivaizduojamam adresatui. Kadangi konkretūs žmonės čia yra nejautrūs ir nebylūs, liko vaizduotės veikla ir stiprus personifikacijos poreikis. Visa tai sukuria sužmogintą, motinišką, artimą sielai tėvynės vaizdinį, leidžia sudvasinti bendrybes. Toks iš dvasinės desperacijos kylantis judesys grąžina sąmonę prie animistinės pasaulėjautos, kurios archajiškumą sunku suvokti, nes tai paslėpta po metaforomis. Tik atidžiai įsiskaičius į M. Martinaičio eilėraštį apima jausmas, kad tos jo metaforos yra keistos, savotiškos, idiosinkraziškos, ateinančios ne iš knygų, o kylančios iš kažkokių instinktyvių sąmonės santykių su būtimi. Šita sąmonė prikelia archetipų klodus, bet ir tie archetipai yra saviti, nes jiems galutinę formą suteikia individualaus kalbančiojo sąmonė. Taigi poeto sąmonė kalbasi pati su savimi, su savo archetipine atmintimi, nes daugiau tokiame senoviškame pasaulyje pasikalbėti nėra su kuo. Ir visas tas sąmonėje išnyrantis iš archetipų sudurstytas gimtinės pasaulis yra savas, tai – poeto sielos peizažas.
Taigi iš čia toks keistas M. Martinaičio poezijos archajiškumo jausmas – nes jo eilėraštyje poetas prakalbina ypatingą būties gelmę, bendrauja su magiška tikrove, kurioje susilydo žmogiškumas ir gamtiškumas, kurioje kaip veidrodyje projektuojamos tos žmogiškos vertybės, kurių poeto sąmonė neranda tikrovėje tarp realių žmonių.
Tas egzistenciškai užduotas žmogiškojo bendravimo alkis išveda poetą iš kaimo, iš jo kurčnebylios gimtinės, kur gamtos balsas stipresnis už žmogaus, į aukštąją kultūrą – ieškoti adekvačių pokalbio dalyvių. Tačiau kultūringi miesto, mokslo ir meno žmonės yra kitokie nei gyvo dialogo ieškantis kaimiškosios prigimties subjektas, jie taip pat neadekvatūs pokalbio dalyviai. Miesto kultūros žmonės turi daug skambių žodžių, jie lengvai išreiškia save, bet jie neturi tos sunkios žemės žmogaus patirties, jie neturi sunkių minčių, kurios užgimtų tamsioje tyloje. Taigi kultūros žmonių žodžiai lengvi ir neatsakingi, jie neturi žemiškosios substancijos ir liejasi laisvai kaip vanduo, bet juose nėra fundamentalių vertybių ir konkrečios gyvenimo realybės, juose neatsispindi gyvybės veiklos ir mirties tikrovė. Protingas moderniosios kultūros subjekto kalbėjimas yra įmantrus ir tuščias. Tad poetas ir gręžiasi į savo gimtinę, paverčia ją mitu, personifikacijų lauku ir kalbasi su ja tarsi prisiglausdamas prie jos širdimi, išpažindamas savo žmogiškąjį trapumą, ieškodamas paguodos, savo buvimo tiesos. M. Martinaičio eilėraštis – kaip graudus susitaikymas su savo neišvengiama ir neatšaukiama vienatve. O tas buvimas kartu su gimtinės ir gamtos pasauliu suvokiamas kaip nekaltybės ir taurumo būklė. Tokios nuostatos sudaro M. Martinaičio lyrizmo pagrindus.
Asmens susitaikymas su pasauliu reiškia ir atitinkamo teminio lauko pasirinkimą. Apie ką kalbėti su gimtąja žeme, jeigu ne apie jos darbus, apie amžinąjį gyvenimo ratą, iš kurio nuaustas ir tautosakinis žmogaus gyvenimo kelias? Tik tokiame kelyje ir ieškoma žmogiškojo buvimo prasmės, giliosios savasties.
Šita tėviškė, į kurią grįžtama poetiniu žodžiu, – darbo erdvė. Bet žemės darbai čia neturi kokio praktinio tikslo, iš jų neišauga ekonominis interesas, žmogaus pasitikėjimas savimi, kokį randame K. Donelaičio „Metuose“. Darbai čia – kaip ritualas, kaip susitaikymas su tvarka, įsijungimas į tą tvarką. Darbštumas M. Martinaičiui yra tik bendro buvimo būdas, aktyvus individo dalyvavimas gyvenime. Kol dirbi, kol dalyvauji per veiklą, tol gyveni. Tas M. Martinaičio aktyvizmas vėl yra kitoks nei K. Donelaičio žmogaus, kuris yra aktyvus kaip kolektyvinė bendruomeniška jėga. Bet abiem atvejais darbas yra kalbos, kalbėjimo, komunikacijos pakaitalas. Todėl jo reikšmė šventa, nes tik per darbą žmogus susitinka su žmogumi, o už darbo individualios asmens substancijos tarsi nėra. Tiesiog žodyje, tiesiog kalboje žemės žmonės susitikti nėra įpratę.
Viena iš M. Martinaičio poezijos patrauklumo paslapčių – tas žmogaus individualios egzistencijos suliejimas su gyvybės kosmosu per žemės darbų kalbą, ir toje jungtyje išauga nepaprastai jaukus gimtinės vaizdinys, kurio realybėje, matyt, niekada nebuvo. Poezija šiuo atveju ir yra tokia žemės žmogaus vienišumo išraiška, asmens ypatingo atskirumo suvokimas ir kartu to atskirumo įveikimo pastanga, kuriant gražią susikalbėjimo su pasauliu viziją.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg