Oksana Lucyšyna (g. 1974) – ukrainiečių poetė ir prozininkė. Gimtajame Užhorode baigė anglų filologijos studijas, o Pietų Floridos universitete (JAV) – prancūzų literatūros ir lyčių studijų magistrantūrą. Gyvena Tampoje (Florida, JAV), dėsto universitete. Išleido tris poezijos rinkinius: „Suvokta naktis“ („Усвідомлена ніч“, 1997), „Orfėjas Didysis“ („Орфей Великий“, 2000), „Klausausi Amerikos giesmės“ („Я слухаю пісню Америки“, 2010), novelių rinkinį „Neraustant“ („Не червоніючи“, 2007), romanus „Saulė taip retai leidžiasi“ („Сонце так рідко заходит“, 2007), „Meilės gyvenimas“ („Любовне життя“, 2015).

VERTĖJAS

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

*

klausausi amerikos giesmės
jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo
jos tylių plentų
jos smailiabokštės pietų gotikos
jos negyvėlių kūnus aplipusių musių
jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

klausausi amerikos giesmės
visų jos religinių fanatikų
ir kovos su fanatizmu fanatikų
vienišiaus vilko chomskio
ir dar milijonų vienišų vilkų
išeinančių į medžioklę

klausausi amerikos giesmės
visų jos darbininkų ir mafijozų
jos holivudo aktorių
girdžiu kaip gieda tą giesmę
bankininkai ir suimtieji
ir amžiais nevalgę studentai

ir tas orkestrėlis griežiantis tiesiog autobuse
naktiniame greihaunde taršančiame purvą
matau kaip sušvinta stygos
po pirštais muzikantų
žinančių viską apie mane
apie mane ir mano pačios amerikos giesmę

nei griaustinio nei žaibo

jūs juoksitės bet amerika – doleris
pats artimiausias sako – susirask darbą
jei nori vasarą pagyventi mano name
visa tai ne todėl kad jis neturi pinigų
bet todėl kad turi
ir rūpinasi ramybe bei nepriklausomumu

o džonis įsitaisė gyvatę
ne, ne meilužę, tikrą
perka jai šaldytus peliukus
ir deda nuotraukas feisbuke
kad visos jo pažįstamos mergaitės
cypčiotų komentaruose – leisk pažiūrėti į tavo smaugliuką

pavasarį atėnuose dažnai griaudžia
bet aš nebijau nei griaustinio nei žaibo
nebijau nei gyvačių
nei vyrų
bijau tik to gerklės spazmo
bijau pravirkti

džonis

irgi mat apokalipsė
gyveno kartą pasaulyje vienas vyras
gana vienišas ir galbūt nelaimingas
bet kol pati to nesužinosi
tarsi ir neskauda

laikė troboje gyvatę ir peliukų
kad būtų kuo šerti gyvatę
o dar žaislinių kabrioletų kolekciją
ir ištiso pulko moterų telefono numerius
bet juk neuždrausi

vargšas berniukas, mažylis džonis
žaidžia plastmasės ir kūno kubeliais
baisu taip pažvelgus iš išorės
o iš vidaus – reikia labai mylėti
taip labai kad ne kiekvienas tau leis

nesvarumas

kitose planetose ten kur būna nesvarumas
gyvensime dar amžiniau nei iki šiol
dar ilgiau nei iki šiol
dar laikiniau

baisu pagalvoti kiek atiduočiau
už vieną tavo ašarą
na gerai, už dvi; už dešimt
bet neturiu jokių turtų, kad atiduočiau

tegu mane teisia
tegu mane teisia didis teismas
visi kurių ašaras regėjau
visi kurių ašaras turiu

metafizika

džonis paliko ir nėra kuo pasiguosti
nėra kuo visame pasaulyje
nei mintimis nei mostais
nei joga

nėra tokių žodžių ir tokio glėbio
nėra nei knygų nei draugų
nieko nėra nieko
ten kur džonis mane paliko

tai didis darbas
kai esi paliktas
ir nežinai kur eiti
ir kodėl

kalbama kad tai metafizika
tegu taip ir bus
bet kad tik būtų šiek tiek geresnė
kad tik būtų kokia nors geresnė metafizika

pralaimėsiu tą mūšį

pralaimiu tą mūšį
su liūdnu universiteto miesteliu
su studentais kuriems esu abejinga
ir jie tai jaučia
su niekaip nesusiklostančia karjera
su džoniu iš kurio juokiasi visi mano draugai

išsilaksto mintys ir popieriai
aš vis dar normaliai atrodau
jei moteris avi aukštakulnius
ir dėvi daugmaž padorų sijoną
tai ir mulkins liaudį dar ne dieną ne dvi
nors ir ne amžinai

gyvenimas tęsiasi atkaklus lyg nelaimingas atsitikimas
kasdien į karą ir vis lengviau darosi
svajoti apie tuos laikus kai įvaldysi
levitavimo meną
juk turi dar nutikti kas nors gražaus
vieną iš tų dienų turi nutikti kas nors gražaus

traukinys

džonis sako – nueikim kur nors
ne, atsakau, tas traukinys jau išvažiavo
tai paklausk, sako džonis, traukinio
o apie ką jo klausti, atsikertu aš
mašina kaip mašina

na, sako džonis, tada paklausk
mašinisto
kur važiuoja tas traukinys ir kur kita stotelė
aišku, kur – lvove
arba kijeve
aš nepratus sustoti kur nors kitur

tai ką, sako taksi vairuotojas, atvažiavom
dar vienas išminčius – net nesupranta, kur aš
ir kur mane atvežė
ir kodėl šalia nėra džonio
ir kad traukinys jau išvažiavo

mirusieji

džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros
joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros
nešioju juos ant pečių
todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena
tokie plieniniai raumenys
juk kas prilygs sunkumų kilnotojui

jei tik įstengčiau juos nusimesti
aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis
prarūkytais plaučiais
pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu
greičiausias automobilis nieko nepeštų
net melsvutis kabrioletas

aš taip bėgčiau kad žemės rutulio būtų per maža
kaip tam pasakos vyrui
kuriam tekdavo susipančioti kojas
būčiau apdovanota olimpinėse žaidynėse
kur nors amerikos atėnuose
arba galbūt atlantoje

miega džonis šiltoje lovoje
miega, sapnuoja naują stebuklą – pavyzdžiui
kad kita jo mergina bus fizikos nobelio laureatė
miega amerika tik aš nesumerkiu akių
skaičiuoju savo mirusiuosius
išmanančius slėpiningą pagreičio mokslą

Versta iš:
Оксана Луцишина. Я СЛУХАЮ ПІСНЮ АМЕРИКИ.
Львів: Видавництво Старого Лева, 2010

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)