Oksana Lucyšyna (g. 1974) – ukrainiečių poetė ir prozininkė. Gimtajame Užhorode baigė anglų filologijos studijas, o Pietų Floridos universitete (JAV) – prancūzų literatūros ir lyčių studijų magistrantūrą. Gyvena Tampoje (Florida, JAV), dėsto universitete. Išleido tris poezijos rinkinius: „Suvokta naktis“ („Усвідомлена ніч“, 1997), „Orfėjas Didysis“ („Орфей Великий“, 2000), „Klausausi Amerikos giesmės“ („Я слухаю пісню Америки“, 2010), novelių rinkinį „Neraustant“ („Не червоніючи“, 2007), romanus „Saulė taip retai leidžiasi“ („Сонце так рідко заходит“, 2007), „Meilės gyvenimas“ („Любовне життя“, 2015).
VERTĖJAS
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
*
klausausi amerikos giesmės jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo jos tylių plentų jos smailiabokštės pietų gotikos jos negyvėlių kūnus aplipusių musių jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros
klausausi amerikos giesmės visų jos religinių fanatikų ir kovos su fanatizmu fanatikų vienišiaus vilko chomskio ir dar milijonų vienišų vilkų išeinančių į medžioklę
klausausi amerikos giesmės visų jos darbininkų ir mafijozų jos holivudo aktorių girdžiu kaip gieda tą giesmę bankininkai ir suimtieji ir amžiais nevalgę studentai
ir tas orkestrėlis griežiantis tiesiog autobuse naktiniame greihaunde taršančiame purvą matau kaip sušvinta stygos po pirštais muzikantų žinančių viską apie mane apie mane ir mano pačios amerikos giesmę
nei griaustinio nei žaibo
jūs juoksitės bet amerika – doleris pats artimiausias sako – susirask darbą jei nori vasarą pagyventi mano name visa tai ne todėl kad jis neturi pinigų bet todėl kad turi ir rūpinasi ramybe bei nepriklausomumu
o džonis įsitaisė gyvatę ne, ne meilužę, tikrą perka jai šaldytus peliukus ir deda nuotraukas feisbuke kad visos jo pažįstamos mergaitės cypčiotų komentaruose – leisk pažiūrėti į tavo smaugliuką
pavasarį atėnuose dažnai griaudžia bet aš nebijau nei griaustinio nei žaibo nebijau nei gyvačių nei vyrų bijau tik to gerklės spazmo bijau pravirkti
džonis
irgi mat apokalipsė gyveno kartą pasaulyje vienas vyras gana vienišas ir galbūt nelaimingas bet kol pati to nesužinosi tarsi ir neskauda
laikė troboje gyvatę ir peliukų kad būtų kuo šerti gyvatę o dar žaislinių kabrioletų kolekciją ir ištiso pulko moterų telefono numerius bet juk neuždrausi
vargšas berniukas, mažylis džonis žaidžia plastmasės ir kūno kubeliais baisu taip pažvelgus iš išorės o iš vidaus – reikia labai mylėti taip labai kad ne kiekvienas tau leis
nesvarumas
kitose planetose ten kur būna nesvarumas gyvensime dar amžiniau nei iki šiol dar ilgiau nei iki šiol dar laikiniau
baisu pagalvoti kiek atiduočiau už vieną tavo ašarą na gerai, už dvi; už dešimt bet neturiu jokių turtų, kad atiduočiau
tegu mane teisia tegu mane teisia didis teismas visi kurių ašaras regėjau visi kurių ašaras turiu
metafizika
džonis paliko ir nėra kuo pasiguosti nėra kuo visame pasaulyje nei mintimis nei mostais nei joga
nėra tokių žodžių ir tokio glėbio nėra nei knygų nei draugų nieko nėra nieko ten kur džonis mane paliko
tai didis darbas kai esi paliktas ir nežinai kur eiti ir kodėl
kalbama kad tai metafizika tegu taip ir bus bet kad tik būtų šiek tiek geresnė kad tik būtų kokia nors geresnė metafizika
pralaimėsiu tą mūšį
pralaimiu tą mūšį su liūdnu universiteto miesteliu su studentais kuriems esu abejinga ir jie tai jaučia su niekaip nesusiklostančia karjera su džoniu iš kurio juokiasi visi mano draugai
išsilaksto mintys ir popieriai aš vis dar normaliai atrodau jei moteris avi aukštakulnius ir dėvi daugmaž padorų sijoną tai ir mulkins liaudį dar ne dieną ne dvi nors ir ne amžinai
gyvenimas tęsiasi atkaklus lyg nelaimingas atsitikimas kasdien į karą ir vis lengviau darosi svajoti apie tuos laikus kai įvaldysi levitavimo meną juk turi dar nutikti kas nors gražaus vieną iš tų dienų turi nutikti kas nors gražaus
traukinys
džonis sako – nueikim kur nors ne, atsakau, tas traukinys jau išvažiavo tai paklausk, sako džonis, traukinio o apie ką jo klausti, atsikertu aš mašina kaip mašina
na, sako džonis, tada paklausk mašinisto kur važiuoja tas traukinys ir kur kita stotelė aišku, kur – lvove arba kijeve aš nepratus sustoti kur nors kitur
tai ką, sako taksi vairuotojas, atvažiavom dar vienas išminčius – net nesupranta, kur aš ir kur mane atvežė ir kodėl šalia nėra džonio ir kad traukinys jau išvažiavo
mirusieji
džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros nešioju juos ant pečių todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena tokie plieniniai raumenys juk kas prilygs sunkumų kilnotojui
jei tik įstengčiau juos nusimesti aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis prarūkytais plaučiais pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu greičiausias automobilis nieko nepeštų net melsvutis kabrioletas
aš taip bėgčiau kad žemės rutulio būtų per maža kaip tam pasakos vyrui kuriam tekdavo susipančioti kojas būčiau apdovanota olimpinėse žaidynėse kur nors amerikos atėnuose arba galbūt atlantoje
miega džonis šiltoje lovoje miega, sapnuoja naują stebuklą – pavyzdžiui kad kita jo mergina bus fizikos nobelio laureatė miega amerika tik aš nesumerkiu akių skaičiuoju savo mirusiuosius išmanančius slėpiningą pagreičio mokslą
Versta iš: Оксана Луцишина. Я СЛУХАЮ ПІСНЮ АМЕРИКИ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2010
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)
 |