tekstai.lt

Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti. Apsakymas-distopija

Gimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje.
Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.

 

Žydrūnas Drungilas. Asmeninio archyvo nuotr.
Žydrūnas Drungilas. Asmeninio archyvo nuotr.
                                                                                                                                                                                                                                                        

Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų.

Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti. Jo nereikia pasitikti. Madam Koko nupurto skėtį ir lipa į autobusą. Turiu pasitraukti. Šonu, kaip liokajus. Mano petyje lieka duobutė nuo jos nykščio.
Tikėjausi atrasti visišką ramybę ir tvarką, tarsi koks nukaršęs anglų džentelmenas, grįžtantis į tuščią užmiesčio dvarą. Viskas turėjo būti taip, kaip kadaise ir palikau, tik be jos. O gal ir ne, gal ko nors nebūsiu paskaičiavęs?
Čiaudulys pargena mane į vietą. Alergija išmetamosioms dujoms ir tarpinėms stotelėms. Į autobusą susirenka visos politinės ir ekonominės klasės ir ima laukti, kol vairuotojas sugrauš obuolį. Jaunuolis, kurio nereikia pasitikti, atsisėda šalia. Jis čia ir sėdėjo nuo pat pradžių, nuo tada, kai atsargiai pasiteiravo, ar galima. Galima. Viskas dabar galima. Gale bruzda baltarusiai, nes nesupranta, ką reiškia „stovėsim neaišku kokiuose laukuose, prie smailiastogės stoties su keleriom medinėm sūpynėm ir tualetu, stovėsim dešimt minučių“. Sunku būtų nepritarti jų bruzdėjimui. Vairuotojas peiliuku atsipjauna skiltelę, įsideda ją į burną. Ją sukramto visas autobusas. Peiliukas gražus, lenktinis, raudonom kriaunom. Madam Koko išsidriekia per dvi vietas. Vandeniu užgeriu mikroelementų tabletę. Laukia dar ilgas kelias.
Kodėl su ja neatsisveikinau? Buvau užsiėmęs? Rūpėjo skaičiai. Buvau blaškomas? Ne. Ir dabar tebesu susikaupęs, nors nėra prasmės. Be to, ji gyva, o apie skaičius, tuo labiau apie pinigus, visiškai nėra prasmės galvoti. Nors vis tiek galvoju.
Į besileidžiančios saulės pusę lekiame didžiuliu greičiu. Sėdėdami per du metrus nuo žemės. Tik tai mus ir vienija: noras sėdėti per du metrus nuo žemės ir lėkti į Vakarus. Į nežinią. Kondicionierius pučia man į kaktą. Jaunuolio galva žaidžia žaidimą: kiek nusvirs man ant peties ir kaip greitai atsitokėjusi atsities. Ant jo rankos – auksinis laikrodis. Auksinis, nes aukso spalvos. Pastaruoju metu pastebiu laikrodžius. Įvairius, ne tik auksinius. Norėdamas sužinoti, kiek valandų, dažniausiai pakreipiu galvą. Taip susitaupo daug laiko, vengiant bereikalingo aiškinimosi, ypač jeigu iškyla kalbos barjeras. Tarsi laikas ir auksiniai laikrodžiai ką keistų. Šalto oro srovę nukreipiu į jaunuolio galvą.
Kada paskutinį kartą buvau grįžęs? Stiklo atspindy nesimato žilų plaukų. Matau tik veido kontūrus, susiliejančius su pievomis, laukais ir karvėmis. Į vieną veidą telpa viskas, visos karvės ir visos pievos. Susemiu visą kelią. Tame kelyje matau ir Madam Koko siluetą, ji atsidaro maisto dėžutę. Kaip netrukus sužinos autobusas – tai rūkyta dešra ir rauginti agurkėliai. Baltarusiai prityla ir bando užmigti, nors nėra tikri, ar supras galutinę stotelę. Jų galutinės stotelės aš nežinau, negaliu jiems padėti. Aš pats nežinau, ką rasiu. Aš nieko nežinau.
Autobuso šnerves pripildo jaukus aromatas. Tas mūsų dosnumas. Ko jau ko, bet kvapų negaila. Autobusas pamažu nugrimzta į nirvaną. Išskyrus Madam Koko. Jos žandikauliai kaip Tibeto būgneliai. Tram tram tram. Tram tram tram. Stengiuosi nespurdėti ir nesimuistyti. Noriu būti gera atrama jaunuolio galvai.
Nežinojau, ką rasiu. Ramybė ir tvarka tebuvo burtažodžiai, kuriuos kartojau visą kelią. Kol neužsnūdau.
Apsimiegojusi galva pakyla nuo mano peties. Ar jau atvažiavom? Visi sukrunta pamatę fabrikų kaminus. Jau. Baltarusiai pradeda rengtis ir nustebę šūkčioti. Nustebę dėl fabrikų ar kad jau atvažiavo, nesužinosiu. Vieno fabriko kaminas aptrupėjęs. Jaunuolis žvilgteli į auksinį laikrodį. Pakreipiu galvą ir aš. Madam Koko pagaliau nirvanoje. Jau vėliau – kai visi seniaĩ bus pakėlę nusėdėtus užpakalius ir išėję į jūrinį klimatą – ją pažadins vairuotojas. Tikėtina, kad taip ir bus. Vienas kitam negailime liūdnų šypsenų, tarsi būtume atvykę į nežinią. O juk čia tik miestas prie uosto. Užsimetęs kuprinę išlipu ir einu prie pagrindinės gatvės. Žinau, kad manęs niekas nepasitiks. Kaip ir to jaunuolio su auksiniu laikrodžiu. Piko metas, o gatvėse beveik nėra automobilių. Nieko nėra.
Kai įžengiau pro duris, ant slenksčio pamačiau auksinį dešimtuką, ant palangių – nelaistytas gėles. (Vėliau radau dar du auksinius dešimtukus, gali būti, kad juos kas specialiai ten padėjo.) Tu sėdėjai krėsle, kampe. Galva nusvirusi ir apdulkėjusi. Kambarį persitvarkiau taip, kaip man patogu: džiovintas vaistažoles perdėjau ant palangės, o valgomąjį stalą atsitempiau į kampą. Atidariau langus, juos taip ir palikau. Žaidimų aikštelėje kirkinosi šunys ir vaikai (naktimis tenai riaumodavo girtuokliai). Apie jūrą primindavo klykaujantys kirai, jų gailus balsas gąsdino labiau nei girtuoklių riaumojimas. Svetimus garsus priimti nebuvo sunku. Sunkiau buvo priprasti prie gyvų gėlių, kurios tiesė į mane lapus ir žiedus tarsi norėdamos apglėbti ir nebepaleisti. Jų buvo tiek daug, kiekvienam kampe. Neatrodė, kad esu vienas. (Nesuprask manęs neteisingai.) Vos apsitvarkęs, skubėjau jas palaistyti. Dėl viso pikto.
Prieš sėsdamas už stalo iš bato iškratau akmenuką, nešiausi jį visą kelią nuo Didžiosios Sankryžos. Akmenukai ten įkrenta į batus ir pradeda spausti. Jį prisiminiau tik nusiavęs. Pastebėjau, kad atmintis veikia kaip bloko grandinė, viskas joje lieka, tik kai kas būna užspausta. Būtina išlaisvinti, iškratyti.
O tada dar reikėjo pasidaryti kavos, kurios atsivežiau, nes daugiau nėra būdų susikaupti. Nes daugiau nėra būdų suprasti, kaip viskas bus. Kava, kaip ir atsitiktinis pritūpimas, pagerina širdies ritmą. Pagerina, vadinasi, paspartina, bet neaišku, ar tai gerai. Grafikus ir kreives išskleidžiu ant stalo. Perbraukiu pirštais nematomas dulkes. Viskas liko tik popieriuje, kaip galiausiai ir turėjo būti. Sustingti laike.
Daugiau niekas neturi blaškyti dėmesio. Net ir tokie menki pastebėjimai, kad nuo vandens čia troškina. Vanduo turėtų būti visur vienodas. Gal čia kažką į jį deda ar pašalina? Nesvarbu. Atsisėdu į tave nugara. (Nesuprask manęs...) Kalendoriuje atversta gegužė. Kalendorius, kaip ir visa kita čia, – kiniškas. Sunku nepastebėti tų vazelių ir plastikinių gėlių. Toks galėtų būti Madam Koko buduaras. Madam Koko, be abejo, mėgsta vazeles. Tos vazelės, kalendoriai ir plastikinės gėlės atkeliauja didžiuliais konteineriais. Juos pasitinka girgždantys kranai, panašūs į mamutų kaulus. Jie čiumpa konteinerius it batonėlius, o Madam Koko stovi su raudonu šalmu ir mosuoja rankomis, rodydama, kur iškrauti. Didžiulis žalias konteineris kyla nuo laivo, gręžiasi šonu, jį prilaikantys trosai girgžda, aukštai jis toks nedidelis ir lengvas. Madam Koko, raudonas taškelis, mosikuoja rankomis, rodo... Netikėtai suima nepaaiškinamas drebulys. Gurgteli pilvas.
Anglų džentelmenas grįžta į senus namus. Randa gėles, kičą, tave. Randa bate akmenuką. Auksinių ant slenksčio. Gėlių... O tada...
O tada uosto kranų girgždėjimą pradeda stelbti pilvas. Kuo toliau, tuo smarkiau. Labai praverstų dešra ir agurkėliai. Šaldytuve tik uogienės ir kažkokie maro spalvos konservai. Nieko valgomo nėra ir spintelėse. Vien vaistažolės, sudėtos į dėžutes nuo juodosios arbatos iš Indijos. Ant palangės guli susuktas parduotuvės maišelis. Šalia alijošiaus.
Geriausi batai yra be akmenukų. Ir tie, kuriems nereikia šaukšto. Ar šakutės. (Ir čia staiga prisimenu Čapliną, kuriam reikėjo šakutės.) Raktai su Eifelio bokštu vos telpa į džinsų kišenę. Tai bus mano raktai kurį laiką. Ir mano Eifelio bokštas. Eifelio bokšto formos kreivė – tai euforija, paskui desperacija. Meškų ir bulių kautynės.
Lauke vis dar šilta, įtartinai ramu. Rudens medžių fone kaimynė lėtai dulkina kilimą. Taip lėtai, kad norėtųsi padėti pagreitinti procesą. Matyt, toks yra dulkių greitis kosminėje tyloje ir šiame mieste. Ji nužvelgia mane, tarsi būčiau prašalaitis, tarsi koks meteoritas, nukritęs ne ten, kur reikia, nors esam bendravę, ji tikrai turėtų mane atsiminti. Esam bendravę. Linkteliu.
Kad kas nors čia būtų pasikeitę, išskyrus tai, kad sumažėję žmonių. Ir tie patys daugiausia seni arba dar nenumirę nuo gėrimo. Vaikų girdėti tik balsai. Gal jie įrašyti? Takelis veda palei apsilaupiusius daugiabučius, namų numeriai kybo šonu primindami svetimus laikrodžius. Šaligatvių nėra arba jie sutrūkę ir priaugę žolių. Tokį šį miestą ir prisimenu. Nuolatinė senatvė. Kai lieka tik vidinis gyvenimas. Laukimas prie lango.
Tai vienur, tai kitur iš aukštos žolės mane stebi akys. Naują džiunglių gyventoją. Mažoje krautuvėlėje nusiperku daržovių, duonos ir tris upėtakius, kad užtektų kelioms dienoms. Kaip be žuvies pajūryje. O jos yra, vis dar. Štai kodėl tiek daug iš žolės stebinčių akių. Tau paimu „skysčio“ (mes ir dabar tai vadiname skysčiu), nors nežinau, ar prireiks.
Nebuvo panašu, kad be kaimynės ir džiunglių gyventojų daugiau ką nors sutiksiu. Tuščioje gatvėje stypsantis tipas priminė pasaulio pabaigos skelbėją, matytą kažkuriame pasaulio krašte. Anas laikė užrašą, kad pasaulis eina į pabaigą. Šis – didžiulio formato nuotrauką, su moters profiliu prie kažkokios vitrinos. Matosi lygiai pusė moters. Ji žengia į gatvę, o gal nežengia, tik stovi ant slenksčio. Stovi ir žiūri į gatvę. Nespalvota nuotrauka. Graži nespalvota moteris. Ketinau prieiti ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau apie to tipo kojas rangėsi kažkoks gyvis, panašus į šešką. Apsidairiau, žmonių aplinkui nebuvo. Tik prie namų.
– Kodėl jūs nekariaujat? – ji stovėjo prie laiptinės ir laukė manęs.
– Aš nekariauju, – prisipažinau. Aš daug ko nedarau. Karas – tik vienas iš tokių dalykų. Panašu, kad ji mane prisiminė. Susuktas kilimas gulėjo šalia. Išdulkintas lėtuoju būdu.
– Visi kariauja, – nepasidavė ji.
– Atvažiavau ne tam, – atkakliai laikiausi savo. – Turiu kai ką sutvarkyti. O dabar nusipirkau žuvies, štai. Beje, gal kartais žinot, kas tas veikėjas, laikantis didelę nuotrauką ar plakatą? Aplinkui nė gyvos dvasios, o jis sau stovi. Nespėjau įsižiūrėti, pamačiau kažkokį gyvūną.
– O mums tai patinka, – burbtelėjo kaimynė.
Taip su ja atkūriau kontaktą. Tiksliau, ji su manim. Pamiršau paklausti vardo, bet gal ji pati primins. Taip jau su tais vardais. Daug ką teks jaukintis. Ne tik tas akis žolėje. Ne tik tave.
Įžengęs į šiuos namus, turėjau iš karto tave įjungti, bet delsiau, norėjau apsiprasti. Norėjau, kad klausimų apie karą daugiau niekam nekiltų. Dėl to iš karto atsiribojau nuo visų informacijos priemonių. Paslėpiau radiją, susukau interneto laidą. Galėjau ramiai galvoti apie pinigus. Apie auksinius dešimtukus ant slenksčio, apie auksinius laikrodžius. Apie sustingusius grafikus ant stalo, su Eifelio kreivėmis, Bolingerio juostomis ir Ičimoku debesimis. Galvoti apie visa tai kaip apie pasibaigusį žaidimą žiūrint pro langą į bepradedančias dengtis auksu medžių viršūnes. Jokių naujienų. Jokio informacijos triukšmo. Biržos indeksą nuo šiol atstos namai, kranai ir fabrikų kaminai. Ir Eifelio bokštas su raktu. O radiją – iki išnaktų už lango besigirdintys klyksmai, šūksmai bei lojimas. Ir kirai. Tai, kas paprastai būna taikos metu.
Tave įjungiau tik trečios dienos pavakary. Patikrinau skysčius, jungtis, apvaliau dulkes. Tavo pirmieji žodžiai buvo: „O. O kur mama?“ Truputį buvo pikta, kad tu ją vadinai mama, o ne, pavyzdžiui, ponia Elena. Ji tau nebuvo mama. Ji tau nebuvo mama. Tada tavo veidą nutvieskė šviesa, kuri turėjo reikšti šypseną. „O. Sveikas, Lino. Malonu tave matyti. Atrodai nepasenęs. Gal arbatos?“ Tavo mandagybių rinkinį iš pradžių ketinau pakeisti kuo nors kitu, gal tiesos sakymu ar naujausiomis žiniomis, bet tuo metu man kaip tik reikėjo šalia ko nors paslaugaus ir mandagaus, su dvidešimties procentų humoro jausmu. To, kuris supratingai tyli, o klausia tik apie kavą, ne karą. To, kuris pasisuka šonu arba nusisuka į sieną. „Žinoma, Enrike. Žolelių. Tik nenunuodyk.“ Enrike. Ji tave pavadino pagal serialo herojų, turtingą ir gražų. Tuo metu tu prilygai šešiolikos metų jaunuoliui, Enrike.
Pasaulio pabaigos veikėjas – PPV (kaip aš jį mintyse pavadinau) tebestovėjo toje pačioje vietoje. Dabar jis laikė iškėlęs paveikslą su natiurmortu. Šeškas snaudė prie kojų, todėl galėjau prieiti arčiau. PPV žvilgtelėjo į mane ir užmerkė akis.
– Olandų tapyba, septynioliktas amžius, – sušvokštė.
– Mat kaip, – gūžtelėjau, – nieko sau moliūgas ir ta išsirangiusi citrinos žievelė.
Jis suraukė nosį ir nusisuko, lyg tikėdamasis kitokios reakcijos. „Ooo, ta tamsa, gaubianti lėkštę! Egzistencinė tuštuma. Šiurpą keliantys kontrastai, – sušukau mintyse. – Ooo, pasaulio nukvakimas, keistuoliai su senais olandais, pasmirdęs šeškas.“ Kai ėjau namo, nusipirkęs kavos ir bananų, pastebėjau kai kuriuose balkonuose ir languose didžiulio formato paveikslus ir kilimus. Jie kabojo lyg laukdami įvertinimo. Jie šaukė man: „Žiūrėk! Štai! Štai tas vidinis gyvenimas, kurio tu ieškai šiame mieste.“ – „OK“, – linktelėjau balkonams ir langams. Man kaip tik kažko trūko. Kažko trūko, kad neatrodytų tuščia. Seni olandai dera prie senų balkonų.
Vakare pasigirdo tylus beldimas. Pritykinęs prie durų pro akutę pamačiau kaimynę, rankose ji kažką laikė.
– Niučis, – ištarė, kai atidariau duris.
– Kas? – toptelėjo, kad tai pasisveikinimas, panašus į buenos noches.
– To šeško vardas. Niučis, – moteris rankose laikė lėkšę blynų. – Pagalvojau, kad jūs alkanas arba nelabai turite laiko maistui gaminti.
– Malonu, nors visai nesitikėjau. Bėdos nėra, įsijungiau Enrikę, jis vikriai sukasi virtuvėje.
– A, Enrikė. Jūsų mamai jis labai padėdavo. Kaip ir mano Antonijas, kol nesugedo.
Kaimynė taisėsi prijuostę ir visai nesiruošė išeiti. Ji akylai nužiūrinėjo naująją buto tvarką, tarsi norėdama ką nors svarbaus pasakyti.
– Tai jau prisėskit. Enrike – arbatos. Tik nenunuo...
– Maniau, jūs pas ją arba kariaujat. Atrodot sveikas, nepijokaujat.
Ji atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į popierius ant stalo.
– Sveikas tai sveikas, bet – va, turiu visokių darbelių, nenoriu visko palikti taip, kaip... Be to, be to... nekariauju, vis dar, – skėstelėjau rankom. Nenorėjau per daug veltis į aiškinimus, nes žinojau, kad tai tik dar labiau komplikuos padėtį.
– Vyrai paliko savo moteris ir išėjo, – tarė ji. – Išvyko į Pietus, ginti civilizacijos. Jie jautė pareigą. O moterys išvyko į Vakarus. Dirbti ir vaikų daryti. Jos irgi jautė pareigą. Kol kas dar niekas negrįžo. Tuščia dabar pas mus. O jūs... Valgykit blynų.
Aš irgi jaučiau pareigą, norėjau jai atsakyti, grįžti. Bet ką čia su ja diskutuosi. Dabar ji mane įpareigojo valgyti jos keptus blynus. Ant blynų kaugės pūpsojo braškė. Traukiau blynus po vieną iš apačios, kad braškė nenukristų. Priėjęs galantiškai ant stalo pastatei puodelius ir ispaniškai palinkėjai gardžios arbatos. Tada nuėjai į kambario kampą ir sustingai.
– Kas tas žmogus su šešku? Kam jis visa tai demonstruoja? Tuos paveikslus, nuotraukas, – paklausiau pilna burna.
– Mes jį mylim. Jį ir Niučį. Jis mums tiek visko prirodo, jis toks aktyvus. Vienintelis nenudegradavęs. Nesuprantu, ko čia stebėtis. Žmogus rodo meną.
– Jūs visi vienas kitam rodot meną. Tik kas jį...
– Valgykit blynų. Jūsų mama tai buvo šauni moteris. Gaila, kad išvyko. Ji nuolat valydavo laiptinę, prižiūrėjo gėles. Darbšti moteris, nesiskundė gyvenimu. Maniau, kad ir jūs kartu...
– Ji juk nekariauja.
– Žinau...
– Esu jums spyną sutaisęs, pamenat? Kai negalėjot išeiti iš buto? Rėkėt balkone, – vėl sukau į šalį.
– A, tai jūs? Maniau, kad tai buvo jūsų brolis. Pamenu, kaipgi... Įsidėjau dar vieną spyną. Nesaugu dabar. Gera šeima buvot.
– Buvom?!
– Išsivažinėjot.
– Aš grįžau.
– Jūs nekariaujat. Nejaučiat... Et, man metas.
Ji atsistojo, pasitaisė prijuostę ir dar kartą apžvelgė mano tvarką.
– Jos gėlės, – mostelėjo ranka.
– Taip, aš jas laistau.
– Aš galiu... Enrikė gali palaistyti. Jis ir į parduotuvę nueis. Jūs turit užsiimti rimtesniais reikalais.
Ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris reiškė: „Imkit haubicą, ar kaip dabar tai vadinasi, ir eikit į karą.“ Prie durų sustojo, pauostė pirštus.
– Jums čia bus sunku. Jūsų čia niekam nereikia.
– Atnešiu lėkštę.
Norėjau paklausti, kodėl sugedo Antonijas, ir pasisiūlyti jį pataisyti. Tik nežinojau, ar jai reikia jo. Gal reikėtų išvalyti laiptinę? Išdulkinti kilimą? Netikėtai užsimaniau būti taikos balandžiu ir praskristi pro jos langus, švelniai brūkštelti juos sparnais. O gal ji spendžia spąstus balandžiams?
Prieš miegą tavęs paprašiau, kad man ką nors pašoktum. Ką nors, ko dar nebuvai šokęs. Klykaujant kirams, šūkaujant girtuokliams ir į langus trankantis vakarų vėjui tu šokai kažkokį, galbūt japonišką šokį, lėtai sukdamasis, keldamas į viršų rankas, sukiodamas galvą. Iš tavęs sklido tyli muzika. Tavo kojos truputį kliuvo už kilimo, bet tai suteikė šokiui sunkiai paaiškinamo grakštumo.
– Gražiai šoki, Enrike.
– Šokdavau jai.
– Garantuotai moki čia čia čia ir rumbą. O gal net pasadoblį.
Tu iškilmingai nusilenkei ir žengtelėjai atgal.
– Enrike?
– Taip, Lino.
– Ar tu jautiesi reikalingas?
– Aš tau reikalingas, nes įjungei mane. Kai būsiu nereikalingas, išjungsi, ar ne?
– Taip, Enrike.
Virš lovos kabantis raudonas, iš ryžių popieriaus pagamintas lempos gaubtas suposi nuo pavėluotai atsklidusių šokio bangų. Paskui, kai tu užgesinai šviesas ir prisijungei krautis, pradėjau galvoti apie tai, ko iš tiesų aš čia atvažiavau. Ir kodėl manęs čia niekam nereikės. Ir kodėl grafikai liko tik popieriuje. Ir kodėl... Lempos gaubtas suposi iki paryčių.
Niekas taip nepadeda ryte, kaip vaistažolių arbata, kava ir mikroelementų miksas – taikiausia energijos bomba.
– Nėra už ką, – tarei, nusirišęs prijuostę.
Sėdėjau ant lovos išskleidęs žemėlapį, kurį radau šalia, ant spintelės. Tai buvo paprastas miesto žemėlapis, kuriuos dalina turizmo informacijos centruose. Jame raudonu pieštuku buvo apvestos keturios skirtinguose žemėlapio kampuose esančios žalios teritorijos. Žalių teritorijų miestas turėjo itin mažai, gyvenamieji kvartalai buvo apsupti industrinių rajonų, iš vienos pusės fabrikų, iš kitos – uosto. Miestas buvo apžiotas krokodilo nasrų. Vienas iš tų žalių taškelių buvo kapinės. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu ten nuvykti. Savo noru. Aplankyti jo kapo. To, kurį pažinojau tik iš nuotraukų, kuriose jis mane laikė ant rankų. Vienoje iš jų buvau su motociklininko šalmu, kitoje – su didžiuliais saulės akiniais. Dabar jau kurį laiką jis laikė nedidelį juodą marmuro akmenį. Jį būčiau galėjęs atpažinti iš toli. Tačiau tam reikėjo dviračio.
Tavęs dar nebuvo. O jeigu ir būtum buvęs, vargu ar būtum galėjęs suprasti, ką reiškia žvelgti į ją pilnomis išgąsčio akimis su keliais dydžiais didesniu šalmu ant galvos. Žvelgti į tetą Eleną, žiūrinčią pro objektyvo akį į mane, pasiruošusį klykti iš siaubo. Su motociklininko šalmu. Ar žinai, kas yra šalmas?
Slenku ištiesęs rankas tarsi zombis. Rūsy tamsu dar nuo tų laikų, kai vaikystėje apgraibom ieškodamas kaimynų mergaitės nusiritau nuo laiptų. Kas buvo po jos suknele, visam laikui liko paslaptis. Rankos šį kartą užčiuopia jungiklį. Koridoriaus gale zvimbdama įsižiebia balzgana lempa. Betoninės sienos skleidė šilumą, bet ta šiluma galėjo būti jauki tik žiurkėms, jų pėdsakų čia nemažai. Laimei, pirmųjų, metalinių durų raktas spynoje nesisuko. Vadinasi, ji užakusi. Negi čia, už tų užakusių durų, tikėjausi surasti dviratį? Viskas, kas dar likę gero, – balkonuose. Galbūt kada nors ateities archeologai turės ką veikti kasinėdami rūsius. Jie ras dviračių, dvikojų ar keturkojų griaučių, įmirkusių čiužinių, stiklainių, pilnų melsvos ir žalsvos spalvų gėrybių, ir iš jų galės iššifruoti visą genetinę kultūrinę informaciją. „Tai buvo aukso amžius, – sakys archeologai ir atsidus, – su tam tikromis išimtimis.“ Laimei, mano misija čia baigėsi neprasidėjusi. Palieku aukso amžių tiems, kam jis bus įdomus.
Miestas per ilgas apeiti. O balkonai per aukštai. Liko nuomos punktai. Žinojau vieną dailės krautuvėlę, kurioje nuomodavo ir taisydavo dviračius. Eidamas iki jos languose suskaičiavau šešis paveikslus (ekspresionistai, marinistai), keturias nuotraukas (šeimos) ir penkiolika kilimų (tradicinių raštų, su tigrais). PPV niekur nesimatė. Visko gali būti, kad jis tuo metu tapė natiurmortą arba su savo šešku kur nors graužė vaisius iš sidabrinės lėkštės. Visko gali būti.
Krautuvėlės durys buvo atidarytos. Įėjęs garsiai pasisveikinau, tačiau niekas neatėjo pasitikti. Iš kažkur skambėjo muzika. Je ne veux pas travailler... Prie sienos stovėjo atremti du dviračiai, vienas iš jų atrodė važiuojantis, nes buvo su ratais. Je ne veux pas déjeuner... Uždėjęs rankas ant rankenų, išgirdau balsą:
– Tai – hibridas, dvidešimt šešių pavarų, – barzdotas senis rankose laikė paveikslo rėmą.
– Man reikia dviračio, – pasakiau. – Porai dienų.
– Dviračiai čia du. Vienas iš jų lenktyninis, tas be ratų. Beje, čia prasideda ir baigiasi įrėminimas: paveikslai, nuotraukos, diplomai. Visos paslaugos, – priėjęs barzdočius ištiesė man rėmelį. – Palaikykit.
– Man reikia tik dviračio, – pakartojau. – Grąžinsiu.
Barzdočius paspaudė sveikojo dviračio padangas, kilstelėjęs jį, pasuko priekinį ratą ir spustelėjo stabdžius. Tą patį atliko su galiniu ratu.
– Tai mano paties dviratis, radau prieš trejus metus. Nebenuomojame. Pats suprantate, pinigai utiutiu. Galėčiau paskolinti iki rytojaus, bet turite išsirinkti rėmelį.
– Kad man nereikia... – atsakiau. Staiga prisiminiau šešką ir jo šeimininką. – Bet aš nežinau matmenų.
– Su matmenimis grįšit rytoj. Imkit, kad jau reikia. Imkit dviratį.
Padėkojau ir išmyniau į šiaurinę miesto dalį. Dviratis buvo neįtikėtinai lengvas ir manevringas, gailėjausi teturįs tik vieną dieną, o reikėjo aplankyti ne tik kapines. Su tokiu dviračiu.
Pagrindinėje miesto gatvėje, apstatytoje naujais daugiaaukščiais, trūko žmonių ir automobilių, trūko gyvybės. O gal jos ir netrūko. Gal miestui ir buvo lemta nuolat būti tuščiam. Suorganizuoti didžiules, kosminio masto statybas ir ištuštėti. Pasistatyti stiklo rūmų, prekybos centrų, daugiabučių, ledo arenų, paminklų. O tada, lyg susitarus, vieną pavasario dieną visiems nusileisti iš savo stiklo rūmų ir pranykti. Nes ką daugiau beveikti amžinos senatvės mieste? Ne, grūmoja kaimynė, viskas daug sudėtingiau: vieni išvyko į Pietus, kiti – į Vakarus. Jie jautė pareigą.
O tada ėmė ir užako rūsiai. Su dviračiais ir konservais.
Pavažiavus už tilto buvo matyti skulptūrų parkas, kuris iš tolo rodėsi tamsus, bet nebūtum galėjęs pasakyti, kad tuščias. Nes parkai tušti nebūna, net kai juose nėra žmonių. Akmeninės skulptūros, suskilusios, daugelis iš jų apaugusios samanomis, buvo panašios į žmones. Kai kurios ir buvo milžiniškos žmonių figūros, rymančios liepų šešėlyje, talžomos jų žemai nusvirusių šakų. Jos nebėgo iš savo stiklo rūmų, nes tokių neturėjo. Numyniau prie savo mėgstamiausios, vaizduojančios vyrą, moterį ir vaiką. Trijulė stovėjo išdidžiai, tarsi pasiruošę žengti į šviesų rytojų, nors tas rytojus buvo jau gerokai patamsinęs jų veidus. Užrašų nebesimatė, visi jie buvo apaugę žole. Susmego prieš eidami.
Kiek toliau – kalnelis. Sunku patikėti, kad tai tas pats kalnelis, juk tada buvo kalnas. Juk tada buvo kalnas, nuo kurio tiek čiuožinėta. Kalnas su mistiška aura: jį visą buvo apsivijusios medžių šakos. Kadaise tai stebino, o dabar sudomino po šakomis įtaisytos durys. Jos juodavo praviros. Durys kalne. Privažiavęs arčiau už medžio pamačiau palinkusią figūrą. Mėlyna juosta aplink galvą išdavė, kad ji buvo taviškė. Nesujudėjo, kai priėjau arčiau ir krenkštelėjau. Kostelėjau dar du kartus. Tada paliečiau petį. Ji nesujudėjo. Būčiau galėjęs ir toliau krenkščioti, bet galiausiai įjungiau. Ji pakėlė galvą, sužybsėjo akimis, tada tarė prislopintu balsu:
– Aš – Olia.
– Kaip seniai tu čia, Olia?
– Jie paliko... negaliu pasaky-ti.
– Kas už tų durų?
Olia sugergždė ir nutilo. Tada vėl įsijungė. Sužybsėjo akimis.
– Atsiprašau, turėjau persikrauti. Skystis?
– Neturiu skysčio, – atsakiau. – To, kurio reikia. Kas už tų durų, Olia?
– Elektros skydinė. Jie – kitur.
– Kas kitur? Tavo šeimininkai?
– Jie, visi. Kitur, kitos durys.
Iš to, kaip ji kalbėjo, panašu, kad čia išbuvo ganėtinai ilgai. Palikta ir peršalusi, ar kaip tai pavadinti. Palikta kaip senas dviratis. Anksčiau už tai būtų grėsęs kalėjimas, bet dabar nebuvo kam atsakyti. Vaikystėje tu išbėgdavai ir žiūrėdavai į medžius, žiūrėdavai ir mokydavaisi sustingti. Nors tau šito mokytis ir nereikėjo. Be to, medžiai turėjo lapus, kurie buvo gyvi. Jie virpėjo, sukinėjosi vėjyje ir be vėjo, žaidė su saulės spinduliais. Pažaidę nukrisdavo, rudenį. Lapų pamėgdžioti tau nepavykdavo. Bet užtai tu mokėjai persikrauti. Visada gali persikrauti.
Prisiminiau turįs žemėlapį, su pažymėtais plotais. Išskleidžiau jį ant žemės. Skulptūrų parkas neliestas, tačiau, be kapinių, dar buvo apibrauktas stadionas ir pelkynai miesto rytinėje dalyje.
– Ar čia, kur pažymėti plotai? – parodžiau žemėlapį Oliai. Ji žybtelėjo akimis.
– Nežinau.
Olia atrodė sutrikusi. Žemėlapio kampe užrašiau adresą ir išplėšęs jai padaviau.
– Jeigu niekas čia nepasirodys po dienos, jeigu aš nepasirodysiu, jeigu pradės lyti, eik tuo adresu, rasi Enrikę.
– Jis bus šeimininkas?
– Jis bus draugas.
Pagalvojau, kad kaimynė gali jos neįleisti laikydama užrėmusi duris ir žybsėdama akimis. Visai kaip Olia. Tada ji turėtų bandyti patekti gerumu. Arba gudrumu. Taip, kaip ir mes.
Kuo mūsų mažiau, tuo mes aršesni. Bet kitaip ir būti negali. Toks yra mūsų vidinis pasaulis. Tokia yra mūsų gynyba.
Leidžiantis saulei, oras po truputį vėso, bet vis dar buvo šilta. Šilta ne tik man ir Oliai, šilta ir akmeninėms skulptūroms. Pro trijulę pravažiavau jiems už nugaros. Jie tebestovėjo, visi trys, nors pasirodė, kad truputį pajudėjo į priekį. Liepų šakos stumtelėjo, ne kitaip. Į šviesų rytojų.
Tada, kai baigiasi asfaltuotas kelias, būtinai prasideda žvyrkelis, tiesiog, kad viskas neatrodytų pernelyg lygu. Mano gyvenimas buvo žvyrkelis, kartais pereinantis į miško taką, prikritusį pušų spyglių su viena kita žemuoge. Bet dabar jis vedė į kapines.
Prie pat kapinių ant nedidelės kalvos stovėjo medinė koplyčia, apsodinta tujomis. Medinė ir sena, nes pastatyta, matyt, dar tada, kai dar niekas nebuvo atvykęs į kapines. Nes jų nebuvo. Dabar ji švietė šviežia geltona spalva. Atrodė kaip nauja. Ir ne tik spalva būtų atkreipusi dėmesį. Privažiavęs arčiau pastebėjau prakastą įėjimą su durimis po koplyčia. Iš žemių krūvų buvo aišku, kad iškasta neseniai. Iškasta visai neseniai. O dar balsai. Jeigu ne balsai, indų tarškėjimas, būčiau nuvažiavęs toliau. Jeigu ne raugintų kopūstų ir mėsos kvapas. Sulėtinau greitį ir įsiklausiau. Apeigos? O gal paaiškinimas paprastesnis: palaidoję vieną savo narį, žmonės praalko. Ir sulindo po žeme pavalgyti. Kopūstų ir mėsos. „Viskas daug paprasčiau“, – liudijo prie durų sudėti skėčiai ir tušti vandens buteliai.
Durys pasidavė sunkiai. Lyg būtų šarvuotos, lyg turėtų saugoti ką nors ar nuo ko nors. Laiptai vedė į apačią, gilyn, laimei, ten jau buvo šviesa, nereikėjo eiti ištiesus rankas tarsi zombiui. Pro arkas pasimatė stalai, už tų stalų sėdėjo žmonės ir valgė. Nes vakarienės metas, nes palaidojo artimą savo. Stebėjau juos iš toliau, iš tamsos, nesiryždamas prieiti. Čia iš tikrųjų man nebuvo ką daryti, nes taip tiesiog prisigretinti būtų buvę nesolidu. Vieni sėdėjo už ilgų stalų, kiti stovėjo eilėje prie maisto, jauni žmonės. Tiek daug jaunimo. Ir... Madam Koko siluetas. Lyg niekur nieko. Ką ji čia veikia? Iškrovusi konteinerius su vazelėmis ir gėlėmis. Su kalendoriais.
Iš kampo atsklido derinamos gitaros garsai. Pro arkas pamačiau pažįstamą muzikantą. Grįžęs iš emigracijos? Sveikas ir gyvas? Nieko apie tai nebuvau girdėjęs. Kas čia atsitiko ir ką jie čia veikia? Siena už manęs buvo skliautuota ir šalta, štai ten išėjimas. Staiga pasijutau tebesąs autobuse. Važiuojantis su visa ta publika. Su visomis politinėmis ir ekonominėmis klasėmis. Tada dar kartą įsižiūrėjau į valgytojus. Prie stalų sėdėjo baltarusiai ir srėbė kopūstienę. O visai šalia jų sėdėjo...
Į durų pusę pasukau lyg sulėtintame filme, lyg sapne. Lyg mane kas laikytų už skverno, o kojos būtų įklimpusios pelkėje arba meduje. Kaip sapne. O tada su visu sapnišku svoriu įsiręžiau į duris. Turėjau iš čia ištrūkti. Tas žalias megztinis, tas iki kaulų pažįstamas...
Tai galėjo būti tik jos megztinis.
Nežinau, ar kada nors suprasi, bet kartais man sunku suvokti savo erdvę ir laiką. Tarsi staiga, atidaręs duris, pradėčiau gyventi kitoje dimensijoje. Su visais tais žmonėmis, kuriuos kadaise pažinojau, kuriuos buvau matęs. Su ja, su mama. Netgi su Madam Koko. Ten, kur laikas ir erdvė nebeegzistuoja. Tame rūsyje – visi mano sutikti žmonės, visi mano žmonės. Ar gali patikėti? Toks laikas ir erdvė man nesuprantami. Visas miestas ir jo gyventojai kaip viena didelė apgaulė. Tai jau nebe mano žvyrkelis, bet tu gal to nesuprasi. Aš taip pat nesuprantu, ką reiškia būti išjungtam, o ką reiškia būti įjungtam. Ką reiškia persikrauti.
Kapines galima pravažiuoti ir nesustojant. Guodžiantis tuo, kad tų žmonių vis tiek nepažinojai. Nepažinojai ir tėvo.
Sustojęs už kelių kilometrų nuo kapinių paguldžiau dviratį ir šalia išsitiesiau pats. Negi ten buvo ji? Sakė vykstanti į Vakarus pas draugę, toliau nuo karo grėsmės. Negi ir ji melavo? O kaimynė? Nebežinojau, kuo pasitikėti. Aplinkui buvo tylu, nesigirdėjo net paukščių balsų. Atsistojęs išskleidžiau žemėlapį. Jis turėjo mane grąžinti į dabartį, nors toje dabartyje tuščia. Tuščia nuo melų. Tuščias miestas. Bailių miestas.
Pelkynai tą vakarą turėjo būti paskutinė lankytina vieta, nes irgi apibrėžti žemėlapyje. O ji bet ko niekada nežymėdavo.
Tie pelkynai buvo aptverti aukšta tvora, už kurios, panašu, vyko statybos. Krūmokšniai ir medžiai iškirsti, aplinkui tik plynės ir daugybė provėžų. Vienos iš tų kosminių statybų. Riedėdamas palei tvorą, privažiavau vartus, prie kurių stovėjo sargybinis. Nieko nesakydamas jis stumtelėjo vartus, kurie girgždėdami atsivėrė. Žiūrėjau laukdamas, kol kas nors pro juos išvažiuos. Nieko. Sargybinis mostelėjo:
– Važiuokite!
Už manęs daugiau nieko nebuvo, jis kvietė mane.
– Važiuokite, ko laukiate?
Pamatęs mano sumišimą, paklausė:
– Jūs į slėptuvę?
– Nežinau.
– Greičiau galvokit, nes rytoj užsidarys. Rytoj vakare.
– Aš nežinau, – sumurmėjau, lipdamas ant dviračio.
Aš daug ko nežinojau šiame mieste. Nežinojau jo taisyklių, papročių. Jis dabar man turėjo būti svetimas. Meluojantis miestas. Bet netiesa, kad manęs niekas nelaukė. Man ką tik buvo atverti vartai. Prašalaičiui.
Į krautuvėlę kaip galima tyliau įridenau dviratį. Barzdočiaus nebuvo. Tačiau eidamas pro duris pamačiau rėmelį, ant kurio kabojo raštelis „Turite paimti“. Rėmelis buvo vidutinio dydžio, kvepėjo šviežiu laku ir neatrodė sunkus, todėl paėmiau, jei kartais sutikčiau PPV, ar ką nors kitą, kam jo galėtų prireikti. PPV stovėjo ten, kur ir visada, tačiau neturėjo jokio paveikslo, šalia nesimatė šeško. Ant jo galvos pūpsojo piltuvas, rankoje jis laikė grąžtą.
– Pabėgo, – priėjęs išgirdau šniurkščiojimą. – Pabėgo žaltys.
– Šeškas?
– Niučis, – linktelėjo.
Jis atrodė sutrikęs ir man truputį jo pagailo.
– Štai, – ištiesiau rėmelį. – Kitiems šedevrams. Gal tilps koks olandas.
Jis stovėjo nuleidęs galvą, ant kurios pūpsojo piltuvas, ir verkė. Kas toji moteris nespalvotoje nuotraukoje? Kas ji, toji nespalvota moteris? Kodėl olandai? Kodėl ir kam jis rodė paveikslus ir nuotraukas? PPV vis purtė galvą, negalėdamas patikėti, kad nebėra jo Niučio. „Gal jūs jį netyčia pragręžėt?“ – kirbėjo klausimas. Niekada nesužinosiu.
Niekada nesužinosiu, kodėl griuvo biržos, ką mačiau po koplyčia ir kas nutiko šeškui. Nesužinosiu, ir kas prie buto durų padėjo buteliuką, kurio grįžęs vos nepaspyriau. Ant jo iš vienos pusės buvo užrašyta „Jodas“, o iš kitos – „jodas“. Jame baltavo tabletės. Daugiau prie durų nebuvo nieko.
Nieko daugiau nesužinosiu.
Žinau, kad manęs neieškojai. Skirtingai, nei Olia savųjų. Dėl to tavęs ir neišjungiau prieš išeidamas. Neužrakinau durų. Eifelio bokštą su raktais palikau ant stalo. Kaip ir Eifelio grafikus. Skystį. Išėjau ten, kur manęs laukė, kur man buvo atvėrę vartus. Nežinau, ar ji atėjo, ta Olia. Būtų įdomu jus kartu pamatyti. Kaip jūs tai darot. Net jeigu ir neatėjo, nuobodu neturėjo būti. Juk galėjai šokti tango kaimynei, su kaimyne. O paskui abu, atsistoję iš skirtingų pusių, galėjot dulkinti kilimą. Ir stebėti, kaip lėtai kyla dulkės. Atomai. Atominės dulkės. Tarsi kokiam kosmose.
O ji, įsivaizduoji, pasakė, vieni – į Vakarus, kiti – į Pietus. Tiesiog taip, palikę savo dangoraižius ir kavines. Visi, net mama. Vėliau net šeškas, ir tas neišlaikė. Visi, anot jos, išsivažinėjo. Ar gali patikėti?
Dėl visa ko – paklausk jos apie duris. Kai šoksit tango ar dulkinsit kilimą. Lyg tarp kitko, kai pilsi jai arbatos. Parodyk žemėlapį. Užsimink apie duris.
Prieš pakylant dulkėms.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg