tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Degantys miškai

 

Miklusis graikas, pasivogęs ugnį,
ne pirmą kartą pleškina miškus.
Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm,
išsiveda į nežinią vaikus.

 

Per patį vidurį nukandęs anekdotą,
komediantas šoka nuo uolos
į vandenyną šaltą ir putotą,
nuo žemės gaisro slepiasi pursluos.

 

Liepsnosvaidis, poeto sukonstruotas,
ne vien tik širdis degina, bet ir kitus
gyvybės organus, ištirpęs protas
lėtai per kaulus teka į batus.

 

Nuo debesėlio žiūrint viskas žiauriai
yra gražu, užkurta tobulai.
Iš pelenų pakyla dinozaurai,
na, feniksai, o gal ir angelai.

 

 

Tolstu nuo žmonių

 

Tolstu nuo žmonių,
bet nejaučiu baimės,
lyg eičiau iš lėto
link augalų.
Fontanai užako,
čiulbėjimas baigės,
paparčių pasauly
vėsu ir tylu.

 

Prastai juos pažįstu –
nutolstančius žmones,
tačiau augalų
nepažįstu visai.
Raminamas vėjo
dainos ar dejonės,
artėju prie žemės,
kur gęsta balsai.

 

Kad žmonės bent būtų
pabandę surikti,
vilioję sugrįžti
dosniais pažadais...
Atbėga erškėtis
manęs pasitikti,
pašviesdamas taką
viltingais žiedais.

 

 

Gegužio ankstų rytą

 

Gegužio ankstų rytą
po žydinčiais kaštonais
tupėjo valkatėlė,
įkniubęs į kelius,
ir šėrė labdaringa
vaikų paspirta duona
sutūpusius prie kojų
melsvuosius karvelius.

 

Kokios bereikia laimės,
kokios bereikia šventės,
kai rytas toks žieduotas
ir kupinas vilties.
Iš daugiaaukščio namo
išpuolė dvi studentės
ir kirtusios kvartalą
nuskuodė link stoties.

 

Ūmai kažkoks šunytis
tarpduryje sulojo,
pro langus radijukai
padūko skelbt žinias.
Karveliai išsigando,
pakilę išlakiojo,
pradėjo busti žmonės
ir budint mašinas.

 

Žmogelis po kaštonais
šiek tiek dar pasibuvo,
ieškojo, kol surado
kišenėse smulkių,
tada kaip tie karveliai
pakilo ir pražuvo,
šunyčiams ir mašinoms
išnyko iš akių.

 

 

*

 

Kada mirtis atėjo,
varteliai negirgždėjo,
gaidelis negiedojo
ir net šuva nelojo.

 

Nė vienas negirdėjo,
kaip ji vidun įėjo,
nematė, kur pražuvo,
iš ryto žiūri – buvo...

 

 

Dukra pareina iš pirties

 

Motušė krauna dukrai kraitį,
kačiukas miega vežime.
Kiekvieną naują raganaitę
senieji maišo su žeme.

 

Kad negraži, bala nematė,
bet juk tyliausia tarp tylių,
ne žiežula ir ne gyvatė
su dvišakiu liežuvėliu.

 

Ant kalno sukasi malūnas,
dukra pareina iš pirties,
tamsoj garuoja baltas kūnas,
pelėda tupi ant peties.

 

 

*

 

Ne kažin ką poetai man begali pasakyti:
lemena, kad gyvenimas gražus.
Prie durų stovi – vienas su gėlyte,
o kitas basas, šitas nepražus.

 

Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu,
kas nužydėjo, tas nebepražys.
Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia
klajot po jūras vargšė geležis.

 

Išvyksta traukiniai, gamtoj išmiršta rūšys,
ne nykstančios, o tos, kurių gausu.
Man iš po kojų rudeninis gūsis
pagriebęs lapą neša virš visų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg