tekstai.lt

Rasa Aškinytė. Glesum. Romano ištrauka

Rasa Aškinytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Rasa Aškinytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

1. Sniegas

 

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.
Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.
Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.
Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.
Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.
Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.
Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.
Snigo vis labiau.

 

 

2. Vanduo

 

Selija atidarė duris ir iškart prisidengė akis nuo akinančios saulės. Pusę piršto dengė sidabrinis gyvatės formos žiedas. Sidabro Selija turėjo, jos vyras, Gondas, sidabro parveždavo daug. Ir stiklo karoliukų, spalvotų. Selija pas vietinius meistrus galėjo užsisakyti vėrinių, segių ar apyrankių kada tik užsimaniusi. Ir užsisakydavo, tegu visi mato, kad jai nieko netrūksta. Tegu visi taip galvoja.
Selija pasitaisė apsiaustą. Lapės kailis smuko, Selija piktai perdūrė jį žalvariniu smeigtuku ir prisegė prie šiurkštaus vilnonio audinio. Negerai badyti kailį, bet kas jai, išmes vargšams ir pasiims naują. Jos vyras Gondas visada turi pilnus vežimus kailių, surinktų iš vietinių medžiotojų ir paruoštų išvežti. Selija neklaususi gali pasirinkti kurį nori, Gondas niekada nepyksta. Gondas geras, Gondas ją saugo, Gondas moka susitarti su dievais, Gondas visada pas ją grįžta, Gondas yra gražus vyras ilgais šiaudų spalvos viršugalvyje surištais plaukais, mėlynakis, o jo veidą kerta didžiulis randas, Gondas sako, kad pakeliui į Kornuntą užpuolė burgundai, bandė viską atimti, bet Gondas ir jo žmonės neleido, baisiai lijo ir žaibavo, Gondas net pats nežino, ar jo veidą perskėlė žaibas, ar burgundo kalavijas. Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę.
Kirnis atnešė dar malkų, Selija norėjo sakyti, kad gana, viduje karšta, bet Kirniui nepasakysi, Kirnis senas, kūreno krosnį dar jos tėvų name, Selija pasiėmė Kirnį eidama gyventi su Gondu. Visi matė, kad Kirnis per senas dirbti, bet Kirniui to nepasakysi, jis daro ką nori, tyliai eina, senas karys, nors jau seniai nebepakelia kardo, tik tris pagalius krosniai pakurti, šerno pakabučio nuo kaklo nenusiima nors tu ką, lyg jam ir čia, prie krosnies, reikėtų Deivės Motinos apsaugos, kaip kaunantis su kokiais germanais.
Tik pamačiusi kraują Selija suprato, kad persidūrė pirštą. Nulaižė raudoną lašą nenuleisdama akių nuo kiemo, norėdama įsitikinti, kad niekas nepasikeitė. Saulė kilo vis aukščiau. Selija giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius sniegą ir šaltį. Pirštai stiro, Selija pasitaisė lapeną. Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir dilginantis šaltis maišėsi, sukosi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti, kai jos vyras, Gondas, geras, bet parsivežė kitą moterį.
Parsivežė grįždamas perkirstu veidu. Ilgai nebuvęs, sakė, kad randą paliko burgundai, ir Selija tikėjo, kuo jai daugiau tikėti?
Gabendamas prekes į Kornuntą, Gondas prikraudavo pilnus vežimus kailio, medaus, gintarų. Parsiveždavo sidabro, vario, alavo ir cinko, Selija nežinojo, kas tai yra, nuėjo pažiūrėti, bet nieko gero nepamatė, gabalai, ir tiek. Parsivarydavo ir vyrų, jaunų, bet pavargusių nuo ilgo ėjimo pėsčiomis, jei kokie bandydavo pulti, viską atimti, Gondas ir jo žmonės likusius gyvus sugaudydavo, pririšdavo prie vežimo, arba parduodavo, kiti pasitarnaudavo per aukojimus.
Parveždavo vyrų, o dabar – moterį.
Kirnis prasigrūdo pro Seliją, jau visai aklas, lėtai nuėjo kiemu, jis nebuvo toje kelionėje, nepasiklausi.
Tai net ne moteris, dar visai vaikas. Keliavo paskutiniame vežime, Selija pati matė, kaip ji išlipo. Lengvai iššoko, juk dar vaikas. Ji, Selija, taip nestrykteltų, ne jos amžiui ir ne jos padėčiai. Selija sugniaužė kumštį, nagai įsmigo į delną. Ji taip neiššoktų. Nebe. Dar kiečiau suspaudė delnus. Kai atgniaužė, ant delno liko keturi rausvi lankelio formos įspaudai, neišnyko kelias valandas, anksčiau išnykdavo tuoj, dabar nebe.
O ta moteris, tas vaikas, dairėsi aplinkui, stovėjo įsikibusi į vežimą, lyg pasileidusi nugriūtų. Gal ir tikrai nugriūtų, tiek važiavo, matyt, neišlipdama, tikriausiai niekas neišleido. Atrodė išsigandusi ir pasiruošusi gintis. Pagauto vilkiuko žvilgsnis. Ir gerai, tegu bijo, o ji, Selija, nebijos, ko, jai, Selijai, bijoti?
Vyrai krovė daiktus, į jas nekreipė dėmesio. Apsimesdama, kad apžiūrinėja krovinius, Selija ėjo vis arčiau prie paskutinio vežimo. Nenorėjo, bet ėjo. Nenugalėsi priešo jo nepažinęs. Vyrai rėkavo viens kitam, prisirinko daugiau pagalbininkų, Gondas turėjo daug vyrų, kariai galėjo eiti pas savo moteris ir vaikus, surikiuoti pasieniuose ietis ir skydus, jie savo darbą jau padarė, saugiai parlydėjo krovinius ir patį Gondą.
Gondas geras vyras, parvežė Selijai didelę sidabrinę apyrankę, ties viduriu siaurą, bet storėjančią į galus, atnešė ir užmovė, net ranka linko. Selija palietė randą, Gondas loštelėjo. Niekada neatsitraukdavo, o dabar atšlijo. Selija pabandė dar kartą, bet Gondas apsisuko ir nuėjo. Vyrai krovė daiktus į didžiules krūvas, žinojo, kad vėliau grįš savo dalies, Gondas geras, visiems atlygins teisingai, ir tiems, kurie keliavo, ir tiems, kurie buvo likę čia.
Moteris, dar vaikas, buvo ne tokia kaip mūsiškiai. Plaukai ne šiaudiniai, o ryškiai rudi, banguoti, akys, ir tos rudos, šviesios ir skaidrios.
– Čia Glesum, – pasakė Gondas.
Selija krūptelėjo, nepajuto, kaip jis priėjo, krūptelėjo nuo vardo, tokio dar nebuvo girdėjusi, nebuvo mačiusi tokių plaukų, tokių akių, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnio.
– Ji nebylė, niekas nėra girdėjęs jos balso, gali nieko neklausti, – paaiškino Gondas.
– Pati matau, – atsakė Selija.
– Ji gyvens su mumis, – pasakė Gondas. – Pastatysiu jai kiemo gale namą, ji gyvens su mumis.
– Pati matau, – pakartojo Selija.
Geriau jau ji su mumis negyventų, pagalvojo, geriau ji negyventų išvis, pagalvojo.
Besimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys.
Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.

 

 

3. Kraujas

 

Selija lenkė pirštus, skaičiavo dienas. Jų tikrai buvo per daug, mėnesinių kraujas nesirodė, Selija suprato, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Ji jau augino sūnų, Bentį, Gondo sūnų, kuriam daugiau nei dešimt žiemų, sūnų, kuris nutirpus šiam sniegui, kai diena susilygins su naktimi, bus pakankamai suaugęs tapti kariu ir vienu iš vadų, kaip tėvas.
Selija didžiavosi sūnumi, kuris gimė pirmąją žiemą, vos ji pradėjo gyventi su Gondu. Bentis buvo visas jos gyvenimas, daugiau gyvenimų ji neturėjo. Dabar laukėsi dar kartą, kraujas nesirodė, nors Selija bandė jį iššaukti. Dienos ėjo, vakarai vijo rytus, Selija turėjo skubėti, nes kai vaikas pradeda judėti, jį ištraukti per vėlu.
Selija pabeldė į duris, sena moteris, vos pavilkdama vilkų apgraužtą, randuotą, skaudžią, nors ir seniai sugijusią koją, atidarė. Pakvietė eiti į vidų, troba buvo maža, kiek vienam žmogui reikia, tuo labiau senai bobai vilkų sužalota koja.
Visi pasieniai margavo nukaišyti žolėmis, dvokė tepalai. Viduje nebuvo oro, troškus džiovintų augalų ir verdamų su kažkokiom vaistažolėm kiaulės taukų tvaikas smelkėsi į Selijos širdį. Pasidarė bloga, žemė susvyravo, viskas ėmė suktis, augalai atgijo, sudžiūvę žiedai skleidėsi, šakos tįso ir vijosi apie Selijos kojas.
Kai atsimerkė, Selija gulėjo ant purvinos aslos, pridengta nutriušusiu kailiu. Sena boba laikė jai kažką aitraus prie veido, Selija pasuko galvą, kad negraužtų akių. Dar apakins, šita boba, vilko apgraužta koja, viską gali. Ji gali net vasarą vandenį paversti ledu, vien primetusi į jį kažkokių žolių. Ji gali paruošti mirusiųjų kūnus taip, kad jie sulauktų laidojimo laiko. Ji gali pagydyti karių žaizdas, tepa jas visokia bjaurastimi, kad net vyrai nuo smarvės vemia, bet žaizdos užsitraukia. Gali sudėti lūžusius kaulus, liepia kietai sutvarstytam gulėti trisdešimt naktų, o kartais ir du kartus po trisdešimt, paskui vėl žmogus lyg naujai gimęs, tai boba gali padaryti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Gali sumažinti kosulį, gali nuraminti karštį, gali skausmą pakeisti ramybe, gali mirusį paversti gyvu, o gyvą – mirusiu.
Ji pati išsigydė vilko sužalotą koją, nors vaikai sukibę parnešė ją iš miško jau negyvą, ištekėjusiu krauju, parnešta atsigavo, pasakė, kuriuo tepalu tepti, vaikai tepė, tepė daug, ji pati taip liepė, tepė vemdami nuo smarvės ir išdraskytų mėsų. Dar liepė ištepus aprišti lininiais vyturais, buvo tokių prisidariusi, nežinojo, kad sau, ji viską darė kitiems, gyveno kitiems, o va, ir pačiai prireikė. Vaikai apvyniojo, aprišo, boba užmigo, vaikai išsilakstė ir viską pamiršo. Vilkai puldinėjo dažnai, apgrauždavo senas bobas, jei jos nuklysdavo per toli nuo namų. Jei jos nemirdavo, stengėsi gydyti, bet retai pavykdavo, jos atitekdavo Deivei Motinai ir nugarmėdavo užmarštin. Vaikai retai gailėjo senų bobų, jie labiau mėgo gyvenimą nei mirtį.
Pamiršo vaikai ir šitą bobą, bet kai vieną dieną kažkuris prisiminė ir nubėgo pažiūrėti, boba buvo sveikut sveikutėlė, tik dar senesnė ir vilko randuotą koją. Bet ir vėl slankiojo po miškus ir pievas, rankiojo augalus, nes kas kitas jai prirankios?
Selija verkė, pati nežinodama ko. Žmonės sako, kad šitos bobos troboje visi verkia. Vieni dėl mirusių, kiti – dėl gyvųjų, nes visų žaizdos vienodos, nėra ko lyginti.
Boba paglostė Selijai galvą, ir viskas nurimo, skausmas dingo, baimė dingo, blogumas, ir tas dingo.
– Ko, Selija, atėjai? – paklausė boba. – Tavo vaikeliui viskas gerai, ir tau gerai, gali rami eiti namo, tau nieko nereikia, tu viską turi.
– Aš viską turiu, – sutiko Selija.
– O atėjai, lyg tau kažko trūktų...
Selija suprato, kad boba viską žino. Žino, kad jai nereikia to vaiko. Selija pyko, ko ji tiesiog neduoda viralo ir neišsiunčia jos lauk.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
Selija tik nusijuokė, skaidriu skardžiu juoku.
– Selija, aš tau neruošiu to viralo net už visą sidabrą, kurį tu turi ir kurio tavo vyras Gondas tau dar parveš.
Selija vėl nusijuokė. Dar nebuvo girdėjusi, kad sidabras nesuminkštintų širdies ir proto, nenumalšintų dievų baimės.
– Selija, tu turi viską, aš – tik vilkų apgraužtą koją. Bet man daugiau nieko nereikia, – ramiai pasakė boba.
Nėra žmogaus, kuriam ko nors nereikėtų, pagalvojo Selija. Ir tau, boba, ko nors trūksta.
– Pasakysiu Gondui, jis tave išmes į mišką, nebeturėsi žmonių, nebebus kam smirdančių tepalų virti, niekam tavęs nebereiks, galėsi gydyti vilkus, kurie tave apgraužė, – pagrasino Selija.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
– Mano vyras Gondas stiprus ir turtingas. Aš galiu daryti viską, ką noriu.
Boba susigūžė. Ji galėjo viską, bet Selija buvo ne jos jėgoms. Selija neturėjo nei širdies, nei proto, Selija buvo tokia, kuriai net geriausi bobos tepalai negalėjo padėti.
Vilkdama koją, boba nušliaužė į pasienį, paėmė gerą pundą džiovintos durnažolės, dar porą šakelių vienos žolės, porą kitos, saują sėklelių, ir virė. Nemaišydama, tokio viralo maišyti nereikia.
Kai baigė, supylė viralą į mažesnę puodynėlę, gražią, neseniai nulipdytą, supylė su visomis žolėmis, nusilenkė Deivei Motinai, atleisk, mes ne visada galime rinktis, ir atidavė puodynėlę Selijai. Liepė dar palaikyti keletą dienų, tada pamažėle gerti.
Kraujas pasirodė, ir vėl grįžo įprastas gyvenimas.
Likusio viralo Selija neišpylė, pasidėjo kitam kartui.

 

 

4. Rūkas

 

Kirnis vėl ėjo su glėbiu sausų malkų, kurias pats parnešė, sukapojo ir sukrovė tokias rietuves, kad užteks visoms žiemoms, kurios dar liko. Ko tu, Kirni, senas kary, tampaisi su malkomis, kiek tau kartų sakyta, kad savo jau padarei, tarnavai vadui kiek išgalėjai, tavo skydas ir ietys laukia, kol atguls į kapą kartu su tavim. Ką tu gali senam seniui pasakyti, kuris senas senis klauso?
Kirnis vėl ėjo su glėbiu malkų, brovėsi tarpdury pro Seliją, ant vienos kojos – prabangus odinis batas, žemiau kelio užveržtas dirželiu su blizgančia sagtimi, net skambaliukai ant jo pakabinti, tyliai skimbčiojo dzin dzin Kirniui lėtai kilnojant senas kojas, prabangus odinis batas, kurį Kirnis nuavė nuo germano kojos, prieš tai pervėręs krūtinę ilga, gerai padaryta ietimi. Kirnis sako, kad buvo ir kitas batas, to paties germano, toks pat gražus, toks pat odinis, su dirželiu ir pakabukais, kad ateidavę net kitų gyvenviečių žmonės tokio nematyto grožio pažiūrėti, tik nelabai kas tiki, nes kita Kirnio koja visą laiką apsukta kailiu, ar žiema, ar vasara, Kirniui nei šalta, nei karšta, o pakabučiai vis skimbčioja dzin dzin.
Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
– Tikrai sudegė, – antrindavo visi senesni, kurie dar atsiminė.
Kadaise, kai Gondas nemokėjo vaikščioti, tik stojosi, Gondo tėvas gavo žinią, gal gerą, gal blogą, tik Deivei Motinai žinoti. Julijanas, Romos imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, atsiuntė pasiuntinius į Baltijos pajūrį parvežti gintaro. Būrys raitelių, keli prekybininkai, dar daugybė vyrų gintarui krauti jau savaitę keliavo po pajūrį, į pinigus mainė visą gintarą, kurį pajūrio žmonės rado. Sako, jie iki mūsų jojo keturiasdešimt dienų be sustojimo, atvyko pikti, išsekę, bet jų žirgai prunkštė ir kasė žemę, žvilgėdami saulėje; raiteliai, stoję ant mūsų žemių, nuleido skydus ir kalavijus, kokių čia niekas dar nebuvo matęs, o jų pirkliai laukė atkaklūs, taikūs, žinantys, ko nori.
Gondo tėvas, patyręs karys ir vyriausias genties vadas, gavo tokią žinią, reikėjo spręsti, ką daryti. Kuo skubiausiai Šventoje Giraitėje sušauktas genčių vyrų pasitarimas, vyrai kalbėjosi, tarėsi su Deive Motina, ir neliko nieko kito, kaip patiems vykti į pajūrį ir žiūrėti ten. Rūkus išsklaidyti gali tik būdamas toje vietoje.
Kirnis pasitaisė batų dirželius, ėmė skydą ir ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant jis galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti. Kirnis buvo antras stipriausias genties vyras po Gondo tėvo, apsukrus ir patyręs; nors netrūko ir kitų vyrų, Kirnis visada ėjo šalia vado ir grūmėsi nė kiek ne blogiau.
– Ne, Kirni, turi pasilikti čia, – pasakė Gondo tėvas.
Kirnis mirksėjo prieš saulę, gaudė orą, nežinojo, ką sakyti.
– Dabar, Kirni, kai aš turiu sūnų, Gondą, tavo darbas yra būti ten, kur bus jis, ir saugoti.
Kirnis mirksėjo saulėje, gaudė orą, nežinojo, ar tai garbė, ar nuopuolis, bet vadui nepaprieštarausi.
Nepraėjo nė diena, kai Gondo tėvas surinko stipriausius vyrus ir aštriausias ietis, juk nežinai, ar tie atvykėliai kariai ir prekijai nori gero ar blogo, o eis per mūsų žemes, nežinai, ar taikiai, ar plėšdami ir žudydami. Vos ryto ūkanoms sklaidantis kas sėdo ant arklių, kas bėgte, palikę vaikus ir moteris, saugomus Kirnio su keliais patikėtiniais, iškeliavo į pajūrį. Ėmė darytis neramu. Kirnis, senas karys, žinojo, ką tai reiškia.
Keistas dundesys artėjo, Kirnis suprato, kad tai ne perkūnija ar kiti gamtos griausmai. Žirgai, kanopos, beldžiančios į žemę. Jų žemę. Kirniui, senam drąsiam kariui, stingo širdis. Iš garso suprato, kokios nelygios bus jėgos. Prakeikti langobardai, germanų padermė, nežinia, kurie tiksliai, gal gotonai, lugijai ar burgundai, žiaurūs ir gobšūs, jiems kad tik kuo daugiau prisiplėšt, Kirnis buvo matęs jų nusiaubtas gyvenvietes, nors jų pačių nė vieno nei kada regėjo, nei nukovė.
Kirnis žinojo, kad neužteks jo ir tų kelių vyrų, žinojo, kad langobardų apsauginės aštrių kuolų tvoros nesustabdys. Reikėjo kuo skubiau bėgti, lįsti į žemines, kurias turėjo išsikasę grūdams laikyti ir gerai iš išorės apdėjo mėšlu, gal tie bjaurybės neras.
Gondas. Turiu būti ten, kur jis, ir saugoti. Kirnis kaip pasiutęs čiupo Gondą, pasikišo po pažastimi ir lėkt, ietis vienoj rankoj, skydas kitoj, motina klykdama iš paskos, gal ir nesuprasdama, kas apsėdo Kirnį, ko jis dumia su jos vaiku, jos gyvenimu, ji neturėjo jokio kito, o klyksmo pažadinti žmonės, seniai ir moterys su vaikais, pasileido bėgt iš paskos. Dabar jau visi girdėjo dundesį, visų širdis stingdė ta pati baimė, kojos trypė javus, kurių, nežinia, ar dar jiems reiks.
Klykė tik motina, juk atimtas jos vaikas, kiti bėgo tylėdami, pasilaikydami paskutinį klyksmą atsisveikinimui, kai langobardų ietys smigs į nugaras ar kalavijai pervers širdis.

 

 

5. Midus

 

Kirnis lėkė pirmas, Gondas miegojo po pažasčia, motina klykė, jei kas neštųsi jūsų vaiką, ir jūs klyktumėt, pamišėlis Kirnis, motina gailėjosi, kad nepasičiupo peilio, durtų jam į nugarą pavijusi, dundesys artėjo, o batų skambaliukai vis dzin dzin.
Motina arklių negirdėjo, tik miegančio vaiko kvėpavimą, dar toks mažas, net nešamas nepabudo, o jau nešamas, jau reikia slėpti. Motina verkė, verkė be ašarų, vakarėjo, pakilo vėjas, medžiai ošė, kas jiems.
Kirnis prie žeminės pasidėjo ginklus ir vaiką, rankomis ėmė draskyti mėšlo luobą, motina pasičiupo Gondą ir sukosi lėkt atgal, pamatė atbėgančius kitus, ir tik dabar suprato, kas vyksta. Dundesys jau buvo visai arti, vakarėjo, nelabai ką begalėjai įžiūrėti, Kirnis sukišo žmones į žeminę, kiek tilpo, pirmiausia motiną su Gondu, kiti prasikasė kitas žemines, sulindo, vyrai jas vėl užtaisė mėšlu. Pasiliko ir stipresnės moterys, pasidalijo peilius ir ietis, su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti.
Visi bėgte atgal į gyvenvietę, kad nebūtų prie žeminių, jei koks vaikas pradės verkti ar seniai neiškentę ims dejuoti. Apsauginė kuolų tvora jau degė, degs ir visi namai, pagalvojo Kirnis, sausa, temsta, nieko neužgesinsi. Arklių prunkštimas ir godžius nasrus iššiepę, kalavijais mojuojantys langobardai. Kirnis neturėjo savo moters, savo vaikų, tarnaudamas Gondo tėvui nerado laiko apie tai pagalvoti, ir gerai, nes reikia ginti jo vaiką.
Jau degė arčiausiai tvoros buvę namai, pleškėjo kuo puikiausiai, mediniai, gražiai apdrėbti moliu. Dūmai, riksmas, metalas į metalą, tylūs mirštančiųjų sveikinimai Deivei Motinai.
Kirnis suspaudė ant kaklo kabančią šerno figūrėlę, apsaugok mane, apsaugok Gondą, ir smeigė. Daug kartų, kur tik buvo tarpas šarvuose, iškėlęs ietį aukštyn, užpuolikai krito nuo arklių, Kirnis, visas kruvinas, nežinia, ar tai jų, ar jo kraujas, paskui apsižiūrės, dabar tik smeigė ir smeigė. Kirnis, senas karys, tiek mūšių turėjęs, bet niekada nejautė tokio įsiūčio, žinojo, kad jei ne jis, nėra kam, telikę keli vyrai ir moterys, jų vis mažėjo, Kirnis matė, kaip priešai šliaužioja po jų namus ir ima kas geriausia. Kirnis smeigė ir smeigė, kraujo ir neapykantos kvapas, stipresnis nei juodžiausi dūmai.
Jis nebėgs, bet ir nemirs, dabar negali, reikia būti ten, kur bus Gondas, ir saugoti. Viskas aptilo, nes nebeliko gyvųjų, tik Kirnis ir atėjūnai, jie garsiai juokėsi, rodė vieni kitiems ką radę, skambino dabar jau ne kardais, o sidabru. Kirnis stovėjo prisispaudęs prie kraštinio namo sienos, tvirtai įsikibęs ieties, jei koks bjaurybė prieitų per arti. Vieno bato nebebuvo, matyt, atsileido dirželis, viskas degė, Kirnio plaukai nusvilo, ugnis artėjo, Kirnis atsigulė ant žolės ir ėmė tyliai šliaužti miško link. Užpuolikai sėdo ant arklių ir rėkalodami išnyko tamsoje.
Taip baigėsi narsiausias Kirnio mūšis, bet paskutinis. Sudegė didžioji dalis namų, o Kirnio nesudegė, ten ir parsinešė Gondą, ten juos atsekė ir motina. Visi buvo išsigandę ir tylūs, lyg amą praradę dairėsi nakties tamsoje, bet ką įžiūrėsi? Ryte, kai likę gyvi puolė tvarkyti svilėsių, rankiojo išmėtytus daiktus, susigaudė kelis pabėgusius langobardų arklius, Gondas žengė pirmuosius tvirtus žingsnius, Kirnis atrėmė skydą ir ietį į sieną didžiajame savo trobos kambaryje ir paliko laukti jo mirties. Po to karto Kirnis nutilo, nieko nesakė net klausiamas, net kai grįžo Gondo tėvas, nieko neaiškino, tik padavė Gondą tylėdamas, apžvelgė išdegintą gyvenvietę, kairiąją koją jau buvo apsiraišiojęs kailiu, tik įprastai skimbčiojo dešiniojo bato skambalėliai.
Namus vėl atstatė, vėl prisikaupė sidabrų, vėl grįžo įprastas gyvenimas, tik Kirnis ėmėsi nešioti malkas ir nieko nėjo jam padaryti. Sėdėjo savo troboj, kol šilta, arba eidavo į mišką, o užėjus šalčiams darė ką reikia, kad Gondui nebūtų šalta. O kartais tiesiog praverdavo duris, pažiūrėdavo į Gondą ir ėjo namo, niekam nieko nesakęs, ramus traukė orą, uodė, ar viskas gerai, kartais pasukęs galvą klausė, ar tai ne arkliai, svetimi arkliai, savus pažino, nebėjo į žygius su Gondo tėvu net kviečiamas, bet ir savo moters neįsitaisė, ar savo vaikų, niekas nesuprato, ką jis darys toliau, ar kur eis, niekas jo nebematė nei linksmo, nei liūdno, visi jį užmiršo ir paliko ramybėje vaikščioti tik Deivei Motinai žinomais keliais.
Kai kokie vaikai, ar moterys, geromis dienomis neturėdami ką veikti, užsimanydavo ką paerzinti, klausdavo:
– Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
Protui sudegti reikia tiek nedaug.

 

Tąkart imperatoriaus Nerono kariai apkeliavo Baltijos pajūrio prekybos kelius ir krantą ir parsivežė į Romą tokią gausybę gintaro, kad juo išpuošė gladiatorių kautynių podiumą, nuo žvėrių saugančio tinklo mazgus, arenoje vietoj smėlio gintaro papylė, dar ir laidojimo neštuvams bei kitiems reikmenims jo užteko. Parsivežė ir mažų gabaliukų, ir didelių, sveriančių daugiau nei vos gimęs kūdikis.
Aisčių vadai juos priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, sėkmingai išmainė gintarą į gausybę sidabro, monetų, kitų turtų, kuris patiko ir vyrams, ir moterims. Priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, juk kartą sėkmingai gavę ko nori, atvažiuos ir vėl.

 

 

6. Ašaros

 

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Deivės Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus dalykus, ne vyrų galioms šnekėti, tartis su gamta.
Tirpstant sniegui ir dienoms ilgėjant moterys imdavo nerimastingai dairytis, vis laukė, kada, tiksliai nė viena nežinojo, tik senoji boba vilkų apgraužta koja, ji ir sukviesdavo visas staiga, pasakydavo, kad jau, ir visos: jaunos ir senos, stiprios ir ligonės, jei tik paėjo, turtingos ir net vergės, prietemai artinantis išsipindavo kasas, žolių nuovirais plovėsi plaukus, kad kaip reikiant vakaro žaroje spindėtų, gobėsi gražiausiais nuometais, pametusios vaikus ir vyrus lėkdavo į liepų kalną, linksmos ir uždususios, visos lėkė, jaunos ir senos lyg jaunos, nejusdamos nei skausmo, nei kaulų traškesio, nei kasdienio nerimo, nei jokių baimių, nes gyva esi, kol gali įkopti į moterų kalną, jei ne, tai dėl ko gyventi?
Reikėjo sulaukti tinkamo meto, kai diena susilygina su naktimi, tik sena boba tai žinojo, tam ruošėsi, virė gėralus visoms ir šunvyšnių tepalą senėms, jau buvo iš ko, liaunos pavasarinės žolelės su visa savo stiprybe sumestos į puodą, šaltinio vanduo ir senės burtai traukė jų esmę, tik senės rankose augalai darėsi tokie, o šiaip žaliavo be naudos, ir kitos senės daug apie žoles žinojo, žavėtojos, galėjo pagydyti ir apžavėti, jei nepatiks, bet tik sena boba vilkų apgraužta koja mokėjo kalbėtis su Deive Motina, prašyti jos malonės ir leidimų, klausti ko įsigeidusi, tik ji žinojo žvaigždes ir matė, kada diena jau užtektinai ilga švęsti ir prašyti.
Senė griežtai saugojo savo paslaptis, o kas bus, kai mirs? Nurimkite, nieko nebijokite, sena boba vilkų apgraužta koja jūsų taip nepaliks, ji geriau už jus žino, kada mirs, ir tikrai neišeis kurios iš jūsų savo paslapčių nepamokiusi. Nieks nežinojo, kuri tai bus, visos norėjo, tikėjosi ir laukė, bet ne jums rinktis, senė parinks, kuri tinkamiausia, Deivė Motina parinks, jums liks vykdyti jos valią.
O kol kas visos ramiai šoko ratelius, pynė pirmuosius vainikus, dar tokius mažučius iš trumpų žolelių, vos išlindusių, dėjosi ant galvų sau ir viena kitai, taškėsi šviežiais vandenimis, nė viena nežiūrėjo, kas draugė ar kurios nekentė, buvo tokios, kokios būna tik kai be vyrų, dainas dainavo, ir liūdnas, ir linksmiausias, kuriai ateidavo eilė, kuri nors senė pirma užvesdavo, kitos tik pritarė, kūrė laužus, prašė kuri ko, ko trūko širdžiai ar namams, prašė derliaus gražiai užaugti, kviečių, miežių ir avižų, dar kiek rugių ir sorų, vaikų nepalikti alkanų, prašė žvėrių ir ligų jų nepulti, prašė sėkmės savo vyrams karyboje, prašė sidabrų ir kitų gražiausių dalykų, prašė vaikų, kurios neturėjo, prašė poilsio tos, kurioms vaikų jau buvo gana. Prašė ir prašė, tokia ta diena, tokia šventė, kai Deivė Motina klauso kiekvienos, mato kiekvieną ašarą, kai gali ją trukdyti net ir menkiausiais įnoriais. Taip sakė sena boba vilkų apgraužta koja, o kas už ją geriau žino?
Gėrė suruoštus viralus, buvo gerai paskirta, kuris kuriai, boba neleido supainiot. Ir Selija gėrė, jai davė raudono skysčio pravalymui, nes tokios net Deivė Motina neklausys, o Selijai kas, ji žinojo, ko nori, ir gaudavo. Gėrė ir Glesum, čia užkopusi ne savo noru, kitos pro šalį bėgdamos atsitempė išsigandusią, stovėjo sustingusi, matyt, bijojo, kad ją paaukos, bet ne, kvaišele, ne tokia čia šventė, čia tokių aukų nereikia, užtenka bobos smilkalų, sulipdytų iš gintaro dulkių, uždegtų nuošaliau nuo šokėjų, po šakočiausia liepa, kad svaigintų Deivę Motiną ir minkštintų jos širdį, kad jų, paprastų moterėlių, neskriaustų. Davė ir Glesum atskiro viralo, kad nurimtų, ilgai dar čia bus, kaip ištvers viską, vargšelė, kad sutvirtėtų, būtų pasiruošusi, daug dar jos laukia. Paglostė sena boba vilkų apgraužta koja Glesum plaukus, mano vaikeli, už ką tau tiek, viskas aptils, bus gerai, išgyvensi. Ir tikrai Glesum rimo, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnį keitė sodri tykuma.
Gėrė ir kitos, kol sena boba užvedė atsisveikinimo šokį, patį gražiausią, sukosi visos susikibusios už rankų didžiausiam rate, lankstėsi pirmyn atgal apimtos siautulio, nebežinodamos, kas jos tokios, sustiprėjusios savo moteriškumu, tapusios vieniu, nedaloma Moterimi, kurios paramos prireiks bet kokiems vargams iškilus. Dainai nutilus visos lėkė namo, tokios dar apsvaigusios, tokios laimingos, liko tik kelios seniausios priešakyje su sena boba vilkų apgraužta koja.
Tos, kurioms buvo leista likti, pačios žinojo, sėdosi po sena liepa, smilkalai jau sudegę, tepėsi pažastis ir kirkšnis šunvyšnių tepalu, murmėjo kaži ką sau po nosimi, senė vilkų apgraužta koja vedė pirmoji, kilo visos ir skrido susitikti su kitų genčių senosiomis, pasiversdamos juodvarniais ar juodais debesimis, leidosi į liepas, klegėjo, tik per tai sužinodamos tikrąją Deivės Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau, gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiamas, bus kaip visada.

 

 

7. Pienas

 

Gondas, vėl prisikrovęs pilnus vežimus visokiausio gėrio, pirmiausia gintaro, didelių gabalų ir mažesnių, neapdirbtų, paskui, kiek dar tilpo, gerų kailių, po žiemos ruošėsi į Kornuntą, gal net į Romos imperijos Akvilėją, dar reikėjo nuspręsti.
Gondas vėl sušaukė stipriausius gretimų, to paties vardo, to paties kraujo genčių vyrus į Šventąją Girią, svarbią protėvių pranašavimais ir sena baime. Vieta nuošali, niekas netrukdo, ir dievai čia arčiausia. Žinoma, į Akvilėją vežti pelningiau, ten gintarą tiesiai superka, vėliau apdirba. Kornunte pinigų gausi daug mažiau, tarpininkai romėnai nori savo dalios. Į Akvilėją jau kartą vežė gintarą, tai pardavę visko tokias daugybes gavo, kad atgal grįžtant vos vežimai nelūžo, greta pinigų ir stiklo indų vario, alavo ir cinko parvežė, vietiniams meistrams užteko keleriems metams, juos sumaišę tiek žalvarinių apyrankių, segių, kabučių ir kitų papuošalų pridarė, kad net nešioti tiek žmonių nebuvo, moterys ir vyrai galėjo juos keisti kas dieną ir puoštis vis naujais.
Selijai tada meistrai padarė gražiausią krūtinės juostą, kaip tik buvo kituose kraštuose išmokę, ir nuo savęs daug pridūrė, nes mokėjo ne blogiau – iš šonų du smeigtukai kiaurarašte apskrita galvute, vieną reikėdavo įsisegti į kairiąją, kitą – į dešiniąją krūtinės pusę. Prie galvučių buvo pritaisyti tokie lyg pakabukai, kaip pusė apskritimo, irgi gražiai iškalti kiauraraščiu. Kiekvieno plokščiojoje pusėje – po penkis ratukus, nuo jų ėjo ilgos, mažų ratukų grandinėlės, penkios, skirtingų ilgių, kad dengė visą krūtinę. Selija dėjosi juostą, kai buvo geros nuotaikos, ar tiesiog kai norėjo parodyti, kieno čia, gentyje, viršenybė.
Selija stovėjo už medžio ir klausėsi. Žinojo, kad negalima, ir kas? Parsivežti kitą moterį irgi nebuvo galima, o kas klausė? Kad ir kiek save ramino, Selijai šiurpo kūnas. Medžiai ošė, piktai kažkaip, dar ta pelėda, u-ū lyg apkerėta. Ko negali patylėti? Ir gąsdina, ir klausytis trukdo. Kaip tyčia ir vyrai aptilo, vis kalbėjosi, bet patyliukais, Selija nelabai ką suprato.
Darosi vis blogiau, sakė Gondas, germanai suuodė prekeivius, visi: lugijai, burgundai, markomanai, kvadai – taip ir taikėsi užpulti vežimus, vyrus išpjauti ar paimti belaisviais, o gintarus sau, lyg niekur nieko, lyg patys būtų surinkę. Markomanai ir kvadai veržėsi į Romos imperiją, nuėjo kariaudami iki pačios Akvilėjos. Pakely jau galėjai sutikti ne tik palaidų germanų plėšikų, bet ir rimtų, gerai ginkluotų karių armijų, o gintaro ir maisto, kurio atsargų visada vežėsi, reikėjo visiems. Iš tokios kelionės gali ne tik turtų neparsivežti, bet ir pats negrįžti. Reikės sukti labiau į rytus, sakė Gondas, eiti labiau per kalnus, bus ilgiau, tikrai koks penkiasdešimt dienų į vieną pusę, bet toks gyvenimas, dažnai neduoda iš ko rinktis.
Aptarta, nutarta, geriamieji ragai paruošti, midaus pripilti susitarimams užtvirtinti.

 

Selija verkė, to dar betrūko – netekt vyro, Bentis dar per mažas. Kažkokie gyviai sukosi apie kojas, miškas blizgėjo nuo žvėrių akių, Selija lėkė namo bėgte, kiek galėdama greičiau, uždusus.
Kai Gondas grįžo ryte, pavargęs, bet aprimęs, Selijai tepasakė, kad po kelių dienų ims geriausius vyrus ir iškeliaus. Selija verkė, prašė niekur nebeiti, ir taip visko užtenka, dar daugiau nei užtenka.
– Koks aš vadas, jei man nereikia daugiau? – paklausė Gondas.
Kad ir Selija išmoktų norėti, Gondas jai leido eiti prie vežimų, kuriuos dėl visa ko net čia pasikeisdami saugojo kariai, ir imti, kiek įsigeis. Gondas buvo teisus, juk vadas, be proto geriausiu netapsi. Pirmiausia Selija griebė didžiausius gabalus, bet juk tokių po kaklu nepasikabinsi, o skaldyti gaila, sakė Gondas. Ko gaila Gondui, gaila ir jai. Tokia žmonos pareiga.
Gal reikės Gondui nesant vėl eiti pas seną bobą vilkų apgraužta koja, gal pataisys vėl ko Glesum, kad išeitų tyliai, ramiai ir be skausmo? Bet vėliau, dabar gintarai.
O tada Selija pamatė tai, ko reikėjo. Nedidelis, baltas lyg pienas gintaro gabaliukas gulėjo pačiame dugne, gerai, kad giliau pakrapštė. Selija tvirtai suspaudė jį rankoje, lašelį, tokį pilną gyvenimo, pienuką, per kraštą ėjo rudas lyg sukrešusio kraujo brūkšnelis. Selija eis pas meistrus, nestos į eilę, jai nereikia, kitoms reiks laukti, eis ir prašys daryti kabulį, pritaisyti grandelių, kad visada galėtų nešioti ant kaklo, kaip ženklą, tegu žmonės ir dievai mato, kieno čia valdžia.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg