tekstai.lt

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių. Eilėraščiai

Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014). Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam laikui buvau pasilikęs (Gražina Martinaitienė sutiko), parašiau apie juos straipsnį („Metai“, 2015, Nr. 2, p. 86–100).
Dabar siūlau skaitytojams pluoštelį nespausdintų M. Martinaičio eilėraščių, aptiktų tuose jo rankraščiuose ir sąsiuviniuose, kuriuos galėjau pavartyti. Greta visai nematytų tekstų čia bus skelbtų eilėraščių kitokių versijų. Man jos buvo įdomios ir atrodė vertingos. Yra manančių, kad turi teisę gyventi tik paskutinė autoriaus aprobuota redakcija. Ne visada, nebūtinai. Paskaitykite. Patirsite, ką skaitytojas kritikas patyrė ir ką siūlo patirti Jums.
Komentaruose (išnašose) puslapiai nurodomi iš minėtos knygos „Nenoriu nieko neveikti“.
                                                                                                                                               Valentinas Sventickas

 

Marcelijus Martinaitis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Marcelijus Martinaitis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 


Mano diena


Rytais
žadina
saulės spinduliu
švelniai liesdama veidą.


Po to su ja užsidarau
nuo vėjų, lietaus, darganų –
ir būnam kartu iki vakaro –
tik dviese.
Ji man netrukdo veikti, galvoti,
skaityti,
nieko neklausinėja,
su ja galiu tylėt,
jokių priekaištų,
ypač kai esu vienui vienas.
Vakarais ją išleidžiu
link saulėlydžio,
ji nutolsta: saulėlydin
miškų viršūnėmis.
Užsirakinu duris,
ir galvoju –
kaip rytoj vėl sugrįš
sušalusi,
snieguota,
per darganą
į mano kambarį
ištikimiausioji
diena.


Eilėraščio „Mano diena“ (p. 71) rankraštinė versija. Kita pabaigos redakcija: per darganą, / vėją, / sniegus – / mano ištikimiausioji, / tiek metų, / vis manęs nepalikus, / diena.

 


Lauko pelė rudenį


Rudenį, kai ražienose prasideda badas,
Namelyje vakarais pasirodo pelė.


Pasistiepus, lyg melsdamasi,
Abiem priekinėm kojom
Suspaudusi laiko trupinį,
Skubiai kramto.


Žiūriu ir bijau pajudėt,
Kad neišgąsdinčiau.


Žinau,
Ją reikėtų užmušt –
Per rankos atstumą
Yra tinkamas įnagis.


Pasitikėjimas?
Netikėtas artumas?
Juk badmečiu
Ir aš panašiai valgydavau,
Abiem rankom laikydamas duoną.


Eilėraščio „Pelytė mano knygų lentynoje“ (p. 59) viena iš versijų. Surinkta kompiuteriu. V strofos paraštėje pieštuku – kitokia jos redakcija: Bet ranka nepakyla – / netikėtas artumas.

 


*


Ėjom taku per rugius,
jie kvepėjo, kaip tu.
Juk pabučiavimas
taip pat kvepia
žydinčiais rugiais,
labai trumpai.


Trumpai,
labai trumpai,
kaip ir rugiai (žydintys)
nebuvai mano.


Eilėraščio „Rugiuose“ (p. 95) viena iš rankraštinių versijų.

 


Didžioji pertrauka


Švilpauja vėjas už lango –
lyg tuščioj kaukolėj.
Vis labiau paklūstu metams.
Neturiu ką palyginti su dangum, su kalnais,
su moterimis.


Ten, nematomoj pusėj,
esu vis daugiau.

 


Sugrįžimas iš gyvenimo


Vis sugrįžtu prie ugnies
iš savo gyvenimo


Sapnuos skaitau knygas
kurios guli lentynose neatverstos


Dabar moterys vis perdažomos
kaip automobiliai


Mano žodynas (už lango) turi
Daiktus medžius gėles


Nė vieno žodžio nebuvo vaikystėj
kuris neturėtų
daiktų


Mano žodžiai pasiilgo daiktų
kuriuos palikau sudeginau užmiršau


Tekstas, rastas tarp eilėraščio „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (p. 127) rankraščių. Spausdinant čia atsisakyta skyrybos ženklų, nes jų tebuvo vienas kitas, atsitiktinis.

 


Kūryba


Spardyti save,
nutrenkti ant žemės,
gyvent po mirties
kur nors – (prie ežero)
knygose.


Parašyta pieštuku eilėraščio „Auksinis ruduo“ (p. 51)
vieno iš rankraščių paraštėje.

 


*


Savo sode aptvėriau
žodyną: nasturtos, bijūnai.


Todėl, kad sukasiau žemę,
padariau lysves, apsodinau.
Augalų artumas ėmė veikt prigimtį –
dabar negaliu jų palikti.


Stebiuosi jų gudrumu
patikti, vilioti žiedais,
o rudenį kelti liūdesį –
panašiai kaip eiliuotos elegijos
rudenį kartu mes nusigyvenam.


Niekada negalėsiu žengt patiestu kilimu. –
Prisistatė paklydęs šuva.
Verte veria akim mano gyvastį
ir saugo, kad iš čia neišeičiau.


Esu nusavintas augalų.
Per juos man atsiskleidė,
kas manyje šalinasi viešumo, priesaikų
ir kas duodama atimant.


Šio eilėraščio mašinraštyje yra pirmoji strofa, su juo tartum niekaip nesusijusi: Niekad nebūsiu Japonijos imperatoriumi. / Niekada ant peties netupės kakadu. / Niekad nebūsiu tasai, / kam įėjus stojas teisėjai. Ji nubraukta. Cituojama dėl to, kad panašių dalykų M. Martinaičio rankraščiuose neteko matyti.

 


K. B. Autobiografija


Įsijungiu Afriką, karą,
nušautus. Ministrą.
Prezidentas pasakoja.
Vis dėlto užtenka –
žudynės labai užsitęsė.
          O dabar labanakt –
Einu miegot.


Visą dieną praleidau bibliotekoje.
Nusirašinėti tą, ką pasakė... karaliai,
buvo uždrausta.
Miškai, ežerai, bokštai, sienos
kažką pranešė.
Jie mus stebi.
Mus stebi paveikslai, todėl
mes susitinkam muziejuose,
bandom nuslėpt
prieš meną savo
niekšybes.


Greta užrašyti tekstai:
I
Operatoriai / labai ilgai užtęsė / žudynes Bagdade –
juk jau laikas miegot. / Rytoj reikės anksti keltis.


II
K. B. Komentuoja TV / kaip jie ten rodo, kaip pjausto /
gerkles – o seniai jau reikėtų miegot

 


Po jubiliejaus


Svečiai jau išėjo. Taurė
pusiau nugerta, lyg kažkas turėtų sugrįžti.
Dūmai dar kvepia šiltais,
vos nutrūkusiais pokalbiais.


Pagaliau –
labiau lieku vienas,
priklausomas nuo receptų,
nuo nemigos
labiau nei nuo valdžios,
vis mažiau ateities.


Labiau myliu paukščius,
žvėrelius,
draugauju su šunimis ir vaikais –
su jais esu vis labiau laisvas.


Mažiau išgeriu,
nesekioju paskui moteris,
dažniau užmiegu su knyga,
prispaudęs prie šono.
Atsibudęs galvoju:
ką turėčiau sakyti per išpažintį?


Rytą
juoda strazdo giesmė –
lyg iš duobės, iš požemių, kambary,
iš kurio kada nors pats neišeisiu.


Prieblandoj
liečiu daiktus,
kurie tolsta
ir tolsta.


Eilėraščio „Po jubiliejaus“ (p. 121) mašinraštinė versija su taisymais ir įrašais ranka (žr. p. 120). Svarbesni iš jų: prie I strofos: Smilksta palikta cigaretė / lyg nebaigtas pokalbis; prie IV strofos: Neturėčiau, ką / jau pasakyt / senam kunigui – / tik abu patylėtume.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg