tekstai.lt

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas, „Maištingo Czesławo Miłoszo autoportreto“ – klasika tapusios pokalbių knygos – autorius, Jogailos universiteto polonistikos autoritetas. Gyva kultūros legenda. Esame jau senokai pažįstami, būta ne vieno pokalbio ar pasivaikščiojimo įvairiose topografijose – Paryžiuje, Madride, Krokuvos apylinkėse, bet labiausiai mudviem yra įsiminęs klaidžiojimas Žemutiniame Pavilnyje, kai 2010-ųjų pavasarį ieškojome lenkų prozininko Tadeuszo Konwickio vaikystės namo – o mums mobiliuoju telefonu iš Varšuvos kelio nuorodas diktavo pats rašytojas. Primygtinai skatinamas, pagaliau įpratau kreiptis į profesorių antruoju asmeniu ir šnekamąja vardo forma – „tu, Olekai“. Šiltas žvilgsnis, žemiškas paprastumas. Vis dėlto prieš kiekvieną susitikimą smelkia nerimas – apie ką šįkart jis pasuks pokalbį, apie kokius kūrinius, ar būsiu vertas, pakankamai apsiskaitęs pašnekovas. „Labai nemėgstu perdėto susireikšminimo, – kartą man prasitarė, – nes gerai pažinojau keletą žmonių, Nobelio laureatų, kurie iš tiesų šį tą reiškė. Išoriniam reikšmingumui jie paprastai abejingi, tačiau būnant šalia greitai paaiškėja, kad yra neprilygstami mąstymo turiniu.“
Šį sykį prie kavinės staliuko kalbamės apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų parodą Krokuvoje – ką tik ją apžiūrėjome, dalijamės šiuolaikinės prozos lektūrų įspūdžiais („būtinai perskaityk Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ – romano meno įvykis, lenkų literatūroje tokio seniai nebuvo“). Paskui kalba pakrypsta akademinio gyvenimo link – kas naujo girdėti mūsų katedrose. „Žinai, – sako A. Fiutas, – aš vis svarstau, kada per mano gyvenimą buvo geriausias laikas literatūros studijoms. Polonistikai, lituanistikai, apskritai humanistikai. Ar sutiktum, kad keletą pirmųjų metų, gal dešimtmetį po komunizmo žlugimo?“ – „Turbūt sutikčiau“, – atsiliepiu. „Matai, tada savaime išsiveržė labai daug intelektualinės energijos, kuri anksčiau buvo užgniaužta, nuslopinta. Žmonės drąsiai formulavo vizijas, kartais net kiek beprotiškas, bet siekė mąstyti savitai, konceptualiai, vienijosi dideliems darbams. Ir nematė tam ypatingų kliūčių, nes humanistikai dar nebuvo taip agresyviai, kaip dabar, primetama kapitalistinio pelno, rinkos logika, kuri jai iš prigimties svetima. Humanistinės studijos natūraliai vyksta pagal kultūros, o ne pagal rinkos logiką. Kita vertus, buvo labai sumažėjusi mokslo ir visų kitų sferų biurokratizacija. Seni biurokratiniai mechanizmai suiro, bet naujų valstybė dar nebuvo spėjusi prigaminti. Paskui, maždaug po dešimties metų, humanitarų kūrybinę veiklą pradėta sprausti į naujas biurokratines schemas.“ – „Tas pats ir pas mus, bet kaip manai, kur tai veda?“ – klausiu. Profesoriaus kakta įsitempia: „Man ta situacija atrodo grėsmingai. Juk turiu draugų įvairiuose Europos universitetuose, Prancūzijoje, Italijoje. Visur tas pats: biurokratizacija, vis absurdiškesni reglamentai, humanitarinių studijų siaurinimas ir taikymasis prie rinkos, akademinių bendruomenių susiskaldymas, katedrų ir profesūrų silpimas, užsiiminėjimas trumpalaikiais projektais, pseudomokslu. Deja, tai europinė tendencija. Labai blogas ženklas. Nes ten, kur silpsta humanistika, stiprėja barbarybė.“
Po mūsų pokalbio išeinu pasivaikščioti į Krokuvos Plantus – mylimą XIX a. parką, žiedu juosiantį senamiestį su universitetu. Labai atšilę, šviesu, žemės drėgmė garuoja saulėje, nors kol kas tik žiemos pabaiga, bet visa oro chemija liudija, kad tai pirmoji pavasarį įteisinanti diena. Ties Collegium Novum – centriniu universiteto pastatu su ereliais ir vyčiais – kaip visada zuja studentai ir dėstytojai; kaip visada mane čia apima nevalingas jaudulys, tremor involuntarius, atsiminus šiuose rūmuose laikytus egzaminus ir kitokius išbandymus. Mat susiklostė taip, kad Krokuvos universitetą galiu pavadinti savo antrąja alma mater. Atsidūriau čia dar anais, anot A. Fiuto, didelių ir šiek tiek beprotiškų humanistikos vizijų metais. Vienas žymus klasikinės filologijos profesorius ir keli jo bendraminčiai nusprendė atgaivinti buvusios Abiejų Tautų Respublikos studentų ugdymą antikinių vertybių pagrindu. Jiems pavyko sukurti tarptautinę mokyklą, kurioje pagal senąją laisvųjų menų sistemą turėjo kartu lavintis būsimieji Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai, filosofai, literatai, menotyrininkai. Susirinkus keistokai studentų bendrijai – lyg blyškiems ūgliams iš posovietinio grunto – profesoriai užsidegę aiškino, kad dabar turime ypatingą galimybę atstatyti savo valstybių dvasinę sąjungą kaip respublica litteraria, kad tam būtina gilintis į Ciceroną ir mokytis lotynų, graikų, o kartu ir savo regiono kalbų. Niekam per daug nerūpėjo, kaip stipendiatams suderinti mokslus čia ir savo pagrindiniuose universitetuose – Vilniuje, Kijeve ar Minske. Formalumai sprendėsi tarsi savaime, studentai laisvai išvykdavo namo išsilaikyti savųjų specialybės egzaminų, o paskui vėl ramiai prisijungdavo. Studijų programa vertė galvą suktis ratu: nuo klasikinės poetikos iki Vidurio Europos baroko architektūros. Sklandė kalbos, kad mūsų paskubom zulinama lenkų kalba pagal profesorių sumanymą – tik laikina šios akademijos dėstymo priemonė. Netrukus visi norom nenorom turėsime pereiti į lotynų. Tuo tarpu mūsų pragyvenimo standartai tebebuvo posovietiškai vargani, o stipendijos ypač skystos – jų vos užtekdavo pietums pigioje valgykloje, kurios grikių košėje pasitaikydavo rasti išvirusių tarakonų. Pagundos nuklysti nuo dvasinės respublikos programos – itin didelės (sodrią grupę mūsų mokykloje sudarė ukrainietės humanitarės). Vakarais skurdžiame bendrabutyje tarp LDK tautų įsiplieksdavo principiniai ginčai: dėl Piłsudskio ir Banderos, dėl Vilniaus ir Lvovo, dėl chocholų ir maskolių, dėl stačiatikių ir unitų. Pamenu, kad buvau bendrabučio unitų (gal tiksliau uničių) pusėje ir kelis kartus iš solidarumo netgi lankiausi jų sekmadienio mišiose. O visą Lenkiją tais metais tebekrėtė privataus verslo darymo karštligė, jos pakelės mirgėte mirgėjo nuo mažų įmonėlių ir krautuvėlių iškabų, autobusų bagažinės tebebuvo iki viršaus prigrūstos languotų turgaus krepšių (pas mus vadintų gariūniniais). Tačiau kaip tik tuo metu lenkų miestuose jau dygo pirmieji stambūs vokiečių supermarketai, ir mes vis dar važiuodavome į juos pasidairyti kaip į parodas, pirmąkart pauostyti vartojimo kokaino, nes visoje mūsų senojoje LDK tokių didelių prekybos centrų – kas dabar galėtų tuo patikėti! – dar nebuvo.
Ir vis dėlto toje neįprastoje virsmo laikų akademijoje, turėjusioje tiek daug pokomunistinės maišaties, tačiau kilniai lotyniškai pavadintoje Artes Liberales, buvo galima pajusti ir suvokti keletą esminių tikslų. Ji siekė perkurti, patobulinti nuniokotos, kultūriškai kolonizuotos Rytų Europos tikrovę ir sutvirtinti jos jaunų žmonių tapatybę. Humanistinis lavinimas joje buvo aiškiai suvokiamas kaip būdas tai tikrovei keisti, kaip kelias šioje erdvėje atsikurti aukštesnei civilizacijai. Iš diskusijų apie daugiataučio paveldo reikšmę ir nacionalinius konfliktus ryškėjo bendras idealas – Respublika, iš gilių antikinių šaknų ir iš vietinio XVI ar XIX amžiaus turinti atgimti kaip taiki ir tolerantiška šio regiono sankloda. Neįtikėtino užmojo, gal net utopiškai plačios studijos rėmėsi tam tikra aukštesne strategija: sukurti plačiai išsilavinusių humanitarų kartą taikiai ir demokratiškai keleto labai artimų valstybių ateičiai. Kartu visus šiuos užmojus lydėjo didelė veikimo laisvė ir pasitikėjimas ieškojimais, net ir toli nuklystančiais nuo tiesioginių disciplinų ar paskaitų programos. Į visumą tokias studijas jungė ne formali, reglamentuota tvarka, bet tai, kuo buvo kliaujamasi tarsi savaime – visų drauge kuriamas humanitarinis etosas. Tikrai ne viskas šioje laboratorijoje pasisekė, nežinau vėlesnių jos veiklos peripetijų, tačiau kai ką naujo išauginti jai išties pavyko. Mano kambario draugas, ukrainietis Vasilis joje taip užsikrėtė bibliofilija, aistra Abiejų Tautų Respublikos knygos istorijai, kad antikvariatuose išleisdavo paskutinius stipendijos zlotus (tada tekdavo šelpti jį duona ir druska iš savo maisto spintelės); prieš keletą metų jis tapo Lvovo universiteto bibliotekos direktoriumi, kiek teko girdėti, gerokai pertvarkiusiu jos veiklą. Kitas bendramokslis, postmodernus, ironiškas baltarusių poetas ir bardas Andrejus užsidegė Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo ir kitų senosios Respublikos palikuonių vertimo idėja (pamenu, kaip diskutavome apie pirmųjų „Pono Tado“ eilučių skambesį lietuvių ir gudų kalba); neseniai už juos buvo apdovanotas prestižine tarptautine premija. Man pačiam šioje mokykloje ėmė ryškėti mintis, kad būtų svarbu tirti ir lyginti kelių istorinės Lietuvos tautų – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, rusų – XX a. kurtą literatūrą, tik tam reikia išmokti trūkstamas kalbas, ypač jidiš.
Galvodamas apie savo studijų patirtį pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, galėčiau išvardinti daug tokių židinių, kuriuose derėdavo, o gal net ir sutapdavo vizija ir atmosfera, idėja ir veiksmas, reikšmingi tikslai ir ieškojimų laisvė. Atviros Lietuvos fondas, vadovautas Česlovo Kudabos bei Irenos Veisaitės – aukštojo, kultūrinio liberalizmo sala, iš kurios sklido daugelis Lietuvos mentalitetą pradėjusių keisti, nors ekonomiškai sunkiai pasveriamų iniciatyvų. Už labai didelę, anuomet – tiesiog kosminę stipendiją judaikos studijoms Oksfordo universitete šiam fondui turėjau pateikti tik paprastutę vieno puslapio ataskaitą. Šiandien nebe sumos, o ataskaitos dydis atrodo tarsi faktas iš kosmoso. Netipiški Vilniaus universiteto humanistikos centrai – A. J. Greimo semiotikos studijų, Lyčių studijų, Orientalistikos studijų, Kultūrinių bendrijų studijų – kurį laiką pripildę centrinius VU rūmus naujomis idėjomis ir kaitos energija, o paskui iš jų išprašyti, išsklaidyti po įvairius pašalius ir nusilpninti abejingo administravimo mechanizmų. Lietuvių literatūros katedra su Viktorija Daujotyte, Donatu Sauka ir Marcelijumi Martinaičiu – solidari ir sokratiška bendruomenė, jungiama intelektualinės draugystės, meilės jaunam, kūrybingam žmogui ir tikėjimo poezijos galia. Jeigu reikėtų pasakyti, kas man buvo pati literatūros studijų esmė, pats branduolys – tai maži seminarai prie šios katedros stalo su keliais ambicingais bendraminčiais ir aukštą, bet demokratišką toną kuriančiu autoritetu.
A. Fiutas teisus: tokie laisvųjų menų židiniai iš tiesų klestėjo maždaug pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, paskui prasidėjo jų nyksmas, o kai kada ir agonija. Iš laiko distancijos tai jau aiškiai matyti. Pats buvau vieno tokio židinio lėtų pakasynų liudininku. Kultūrinių bendrijų studijų centras, Vilniaus universitete telkęs litvakų, baltarusių, Lietuvos lenkų, totorių, karaimų, sentikių, romų tyrimus, 2003 m. geso grimzdamas į universiteto valdžios abejingumo ir biurokratinių rietenų liūną. Galėjęs būti unikalus europiniu mastu ir toks šiandien reikalingas politiškai, jis tiesiog užduso, neradus jam vietos sugriežtintoje, „efektyvesnėje“ studijų valdymo sistemoje. Per vieną bataliją dėl šio centro likimo pirmą kartą buvau su keiksmais aprėktas ten, kur mažiausiai tikėjausi, – savo universitete. Dar labiau pojūčiais, ne analitiniu protu suvokiau, kad kažkas čia lūžta. Idėjų pirmenybę ir palankumą joms pakeičia Valdymas. Savos visuomenės tobulinimo, kultūrinio švietimo tikslus pakeičia Buhalterija. Demokratišką diskusiją pakeičia sprendimo Jėga. Kuri pasiteisina tuo, kad veikia ne dėl kokių nors vertybių, o dėl vietinės ir globalios ekonominės Būtinybės.
Praėjus keliolikai metų, nepaisant viso oficialiai skelbiamo mokslo ir kultūros politikos liberalizmo, kūrybingiems humanitarams judesio laisvės yra akivaizdžiai mažiau. Finansinės galimybės, tarptautinis atvirumas, ūkinė institucijų gerovė yra kur kas didesni – to neužginčysi. Nebešąlame apšiurusiose auditorijose – kone visur šiuolaikiškas remontas ir multimedijos. Tačiau bet kuri savita, netipiška, kultūrinio tobulėjimo siekiu pagrįsta idėja susiduria su gigantiškai išaugusiu ir vis toliau tebeaugančiu valdymo Aparatu. Valdymo, kuris veikia tik dėl savęs paties, todėl vis labiau primena Franzo Kafkos teismo kanceliariją. Studijų logiką, gelmę ir laisvę jis paverčia tokiais painiais krepšelių, krūvių ir kreditų skaičiavimais, kad juose dingsta bet kokia literatūros, filosofijos ar istorijos pažinimo kryptis. Tikrų mokslinių atradimų, kuriems reikia ilgo ir kantraus darbo, vertę – kuo greitesniu straipsnių produkavimu vardan produkcijos. Skirtos nežinia kam, gal tik pačiai statistikai, nes geriausia straipsnius skelbti užsienio duomenų bazėse, kokiame nors Singapūre veikiančiame serveryje, kur jų formalius rodiklius nuskaitys automatinė programa, o ne mintis – sava intelektualinė bendrija. Humanitarų darbus visuomenei – mokykloms, regionams, kultūrinei spaudai – šis valdymas laiko niekiniu pomėgiu, nes neįmanoma apskaičiuoti jo duodamo pelno ir tarptautinio prestižo. Lituanistikos prioritetą – gražia įstatyme įrašyta metafora. O aukščiau bet kokio akademinio autoriteto jis iškelia anoniminį ekspertą. Šiandien vienai humanitaro knygai jau tapo įprasta būti „ekspertuojamai“ keturis ar penkis kartus! Deja, kaip tenka įsitikinti, tokių ekspertizių gausa ir ekspertų falangų tankis yra atvirkščiai proporcingas jų išvadų intelektualumui ir tono padorumui. Kaip, beje, ir diskusijų lygiui pačioje humanitarų bendruomenėje.
Neseniai lietuviškai išleistoje žymiojoje studijoje apie nacių nusikaltimų priežastis „Eichmannas Jeruzalėje“ filosofė Hannah Arendt teigia, kad jų barbarybė nemenka dalimi kilo iš anoniminio biurokratinio mechanizmo, kuriame atskiras žmogus galėjo nemąstyti, veikti kaip funkcionierius, stropus ir pedantiškas aparato sraigtelis. Aukštasis nacių valdininkas, holokausto logistikos organizatorius Adolfas Eichmannas, anot jos, išsiskyrė mąstymo banalumu, vaizduotės ir motyvų trūkumu: „Tiesmukai kalbant, jis paprasčiausiai niekada nesuvokė to, ką darė.“ Europos tradicija puikiai žino, koks pavojingas yra plyšys tarp minties ir veiksmingo valdymo, ir kaip nesunkiai civilizuota tvarka pereina į barbarybę. Tai demono gundomas Johanno Wolfgango Goethe’s Faustas, versdamas Evangeliją, pakeičia pirmąją frazę „Pradžioje buvo Žodis“ į teiginį „Iš pradžių buvo Veiksmas“ – ir prieina iki naikinimo. Laisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose. Atrodo, kad ji dabar labiausiai telkiasi neformaliuose sambūriuose, alternatyviuose bendraminčių tinkluose, neprivalomuose seminaruose, oficialios akademinės veiklos salose ir užutėkiuose. Naujus standartus dauginantis valstybės Aparatas jai iš esmės abejingas, patenkintas savimi, o dažnai net ir pagiežingai priešiškas. Tačiau gali būti, kad jo paties ateitis ir moralinis veidas labai priklausys nuo laisvųjų menų likimo.

 

b_200_53_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_MKvietkauskas_parasas.jpg


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

 

b_200_315_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_balandis_2016.04a_metai_cover.jpg