tekstai.lt

„Autentiškos žinios – aukso žinios“. Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui

Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus. Poetas, vertėjas, redaktorius Faustas Kirša (1891–1964) pasirinko nežinią ir išvyko į Vokietiją: Liubeke dirbo lietuviškoje gimnazijoje, dalyvavo skautų veikloje, redagavo žurnalą „Laisvės Varpas“, įsitraukė į atkurtos Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje veiklą, buvo išrinktas į valdybą. Išleido poezijos knygą, iliustruotą dailininko Viktoro Petravičiaus, „Tolumos“, kuri buvo premijuota. Nuo 1949 metų gyveno Bostone, dirbo fabrike. Kartu su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, Pranu Lembertu plėtojo lietuvišką veiklą.
F. Kirša, gimęs ir augęs Senadvaryje (Zarasų r.), mokėsi Oriole, Maskvoje, Vilniuje, Berlyne. Baigęs studijas grįžo į Nepriklausomos Lietuvos sostinę – Kauną ir pasinėrė į kultūrinį darbą: redagavo bei bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, dalyvavo įsteigiant Lietuvos meno kūrėjų draugiją, „Vilkolakio“ teatrą, rašė vaidinimus, buvo administratoriumi; kūrė eilėraščius, vertė lenkų ir rusų klasikus. Išvykęs į Vakarus, puoselėjo viltį greitai grįžti į Tėvynę, tačiau ilgainiui suvokė: „išėjo – negrįžti“. Mirė 1964 m. sausio 5 d. slaugos namuose Bostone.
F. Kiršai rūpėjo draugų, likusių sovietinėje Lietuvoje, likimai. Gavęs iš Juozo Keliuočio (1902–1983) laišką, nudžiugo, kad šis yra sveikas ir gyvas, grįžęs iš tremties. Nepriklausomoje Lietuvoje abu menininkai glaudžiai dirbo kultūrinį literatūrinį darbą, siekė naujumo ir modernumo lietuvių literatūroje.
Žurnalistas, redaktorius, vertėjas J. Keliuotis baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Sorbonoje studijavo filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją. Redagavo žurnalą „Pavasaris“, dirbo laikraščio „Rytas“ redakcijoje, redagavo ir leido žurnalą „Ateities spinduliai“. Įsteigė ir išleido literatūrinį almanachą „Granitas“. 1931–1940 m. buvo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėju ir redaktoriumi. Šis žurnalas atvėrė turtingus Vakarų kultūros klodus: dailę, muziką, literatūrą. F. Kirša skelbė jame savo kūrybos, rašė straipsnius teatro, meno temomis. Žurnalas „Naujoji Romuva“ padarė perversmą anuometinėje lietuvių literatūroje. 1944 m. J. Keliuotis redagavo žurnalą „Kūryba“, vėliau pogrindžio žurnalą „Aušra“. 1945 m. buvo suimtas ir tardytas, ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 m. grįžo į Lietuvą, bet 1952-aisiais vėl jį suėmė. Iš Solikamsko lagerių į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Gyveno sunkiomis sąlygomis, tačiau kūrė, vertė, domėjosi moderniuoju menu, susirašinėjo su išeiviais. F. Kirša siekė padėti draugui ir moraliai, ir materialiai.
Praskleidus laiko bėgsme išsaugotus, pageltusius laiškus, iškyla nuoširdus dviejų kūrybingų žmonių bendravimas. Laiškai rašyti nuo 1957 iki 1962 metų. Juose, kaip iš mozaikos gabalėlių, galima sudėlioti autentišką F. Kiršos paveikslą, atsiveria anuomet jį supusi aplinka, rikiuojami istoriniai įvykiai, nusakomi kūrybiniai polėkiai. F. Kirša siekė supažindinti draugą su Amerikos gyvenimo aktualijomis: politika, istorija, religija, kultūra. Aprašė literatūrinę situaciją, apžvelgė amerikiečių, anglų, prancūzų literatūrines naujienas. Laiškuose minimi pasaulinio garso žymūs kūrėjai – Robertas Frostas, T. S. Eliotas, Williamas Faulkneris, W. H. Audenas, Emilė Dickinson, Waltas Whitmanas, Bernardas Shaw, Williamas Blake’as ir kt. Anuomet, sovietinėje Lietuvoje, šie autoriai buvo tabu. Dauguma jų Nobelio literatūros premijos laureatai. F. Kirša siuntė draugui „ne geras“, bet, anot Senekos, – „labai geras“ knygas.
F. Kiršos laiškai, rašyti J. Keliuočiui, gyvai liudija mūsų tautos nueitą skausmingą kelią vardan mūsų Laisvės dienų. „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose.“

                                                                                Virginija Babonaitė-Paplauskienė

 

 

1957 09 16, S. Boston

Mielas Juozai!

Tavo laiškas mane pritrenkė. Džiaugiuos, dėkoju su paguodos ašara. Buvo kurių ne kurių žinių, bet vis nebuvo aišku, kaip gyveni ir verties. Autentiškos žinios – aukso žinios. Tavo vardas čia neužmirštas. Visa plejada, susijusi su Tavo praeities darbais, gyva, įgavo imunitetą dirbti kultūros darbą. Laikas ir erdvės nuotoliai daro įtakos Jums ir mums. Mintys ir formos plaukia ir keičiasi. Jau galima kalbėti apie skirtingus pasaulėvaizdžius čia ir ten. Lietuvos dvasiniame augime. Aš net nežinau, ką Jums rašyti ir apie ką rašyti. Neteisingų įtaigojimų visur perpildyta. Ir nebežinai, ar gera, ar bloga išeis iš rašomųjų žodžių.
Labai ačiū už žinias apie pažįstamus. Darosi šviesiau. O aš išgyvenu nuolatinį skausmą, kad esu išplėštas iš Lietuvos gyvenimo: kas ten vyksta, tik šešėliai sklaidosi. Tikras kraujas savoj žemėj. Užjūrio kraštas laisvas, net per laisvas. Universitetuose yra apie 700 lietuvių studentų. Jų daug išliks, bet daugiau sutaps su geresniu gyvenimu. Yra talentų, šviesių asmenybių. Tik vyraujantis motyvas (tarp literatų) yra jau neminėti lietuviškų sinonimų. Menas menui. Devizas. Dar liūdniau – daugis trokšta išeiti su anglų kalba. Platesnė erdvė, bet aiškesnis paskendimas. Užjūrio lietuviai retėja. Netekome Vinco Krėvės. To Krėvės, susimąsčiusio, naivaus, tikro lietuvio, didelio rašytojo. Liūdna galvoti. Netekome Vaclovo Biržiškos. Prancūzijoj J. Savickio. Pergyvenom. Čia jau nebėra gen. Nagevičiaus[1], gen. Adamkevičiaus[2], prof. Bagdono[3], prof. Špokevičiaus[4], prof. Žilinsko[5]. Daug, daug eina tolyn. Bostone, kur aš seniai gyvenu, randasi Stasys Santvaras (liūdna, šiandien gavau žinių, kad mirė jo sūnus, vėžiu). Koks jo susigraužimas! Dar yra A. Gustaitis, humoristas, Vilniaus radiofono, išleido knygą. Čia yra iš jaunesniųjų poetų Petras Pilka[6]. Čia mūsų prietelių yra Vik. Vizgirda[7], nuolat piešia. Dirbo vitražų įmonei, bet daug dirba ir savo srity. Apsikrovęs savo darbais. Čia, mažai kur rodosi, grafikas Steponavičius[8]. Čia taip pat gyvena Vik. Andriušis[9], Teatro dekoratorius. Čia pažįstamas prof. Ignas Končius[10], dirba lyg ir savo profesijoj, fizikas. Bostone spaustuvininkas Kapočius[11] leidžia Enciklopediją. Joj dirba Juozas Girnius, dabar jau daktaras, filosofijos, egzistencialistas.
Taip, lietuviai daugiausia dirba juodą darbą, kaip aš pats. Po darbo sunku prisiversti svajonėms, ar įtemptam mąstymui.
Aš dar ir tebejaučiu malonumą, kad galiu anglų kalba paskaityti viską, ką noriu. Tas mane nuramina. Ir skaitau. Daugiau domiuosi filosofiniais raštais. Surambėjau subtiliems dalykams.
Iš Lietuvos čia per pažįstamus tenka matyti daug Kauno ar Vilniaus leidinių: poezijos, romanų, mokslo darbų. Aš nebežinau, ką Jūs gautumėte, jei pasiųsti ką.
Aš pasiųsiu savo paskutinę knygą: „Šventieji akmenys“[12]. Man įdomu, kur randasi toji Gulbių gatvė. Pirmą kartą ją girdžiu. Aš pasiųsiu Jums dovanų. Dabar jau siuntinėja. Geriausi mano linkėjimai.
Faustas Kirša

 

 

1957 10 02, S. Boston

Mielas Keliuoti!

Aš pasiunčiau Jums laišką. Ar gavai? Aš pasiunčiau Jums paskutinę savo knygą „Šventieji akmenys“. Ar gavai?
Pasiųsiu siuntinėlį. Dabar vėl rašau.
Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose. Dėl to „Šventuosius akmenis“ palydėjau parašte – didaktiniai eilėraščiai (pats nustebsi!). Visi mano prieteliai ir neprieteliai mane puolė už didaktizmą. Jie paėmė šį žodelį kaip gryną pinigą, bet nė vienas nepasakė, kiek ten yra didaktikos ir kokioj formoj ji pateikta. Mane mokė, kas yra didaktika. Girdi, didaktika poezijai netinka. Tuo tarpu mano mintis buvo: poezijos forma pajusti pareigos jausmą. Nesigailiu tai padaręs. Jei kada išleisiu kitą knygą, tai pridėsiu paraštę: pamokų eilėraščiai. Eilėraščių vidus nuo to nepasikeis.
Dabar ir Donelaitį vadina didaktiniu poetu. Amerikos vienas žymiausių poetų Robert Frost – didaktinis. Ši mano knyga gal niekuo nesiskiria nuo mano kitų knygų. Gal tik pakeltas tonas, gal įvairesnė tematika. Be to, aš palinkau į realizmą.
Man lyg ir nebemiela daiktavardžius saldinti epitetais, romantizmo liekanomis. Man patinka žodžius gretinti tokius, kokie jie yra. Didaktizmu (savaip suprastu) norėjau išsiveržti iš poetinių miglų. Kiek tai pasiekta, kitas reikalas. Poeziją, kurią mėgsta jaunimas, ne visuomet vertina sąmoningai subrendęs, ir atvirkščiai. Vienu kurpaliu visų kojoms batų nesiuva. Man jau nebepakeliamas, rusiškai tariant, „нытье“[13]. Taigi šią nuodėmingą knygą pasiunčiau. Jeigu gausi, pasiųsiu daugiau.
Mano žiniomis, iš Lietuvos čia lengviau gaunamos knygos, negu iš čia pasiųstos. Kaip reikalai yra, aš nežinau. Jeigu yra bet kurių sunkumų, tai neverta siųsti.
Čia mes galime Marksą ir Bibliją studijuoti ir apie tai rašyti. Bet pas jus, rodos, kitaip: vienalytis galvojimas, vientisas minties purenimas. Pas mus tebesitęsia įprastas amžinas ieškojimas, o pas jus jau skelbiamų tiesų įgyvendinimas. Skirtingi pasauliai.
Čia mes antžmogių neturime. Patys didieji – su žmogiškom silpnybėm, nes pats žmogus dar nėra suprastas. Visi blaškomės tarp anemijos ir heroizmo. Minties žmonių likimas – šiaudeliu mariose bangas sukelti, nes pasaulio valdovai, kaip žinai, remiasi kitais „dievaženkliais“ – pinigu ir politika.
Prirašiau, gal per daug. Parašyk, gal ko norėtai gauti specifinio: vaistų? Būk sveikas ir tvirtas. Faustas Kirša

 

 

1957 12 22, S. Boston

Mielas Juozapai!
Jūsų registruotas laiškas ėjo net visą mėnesį. Aš irgi nerašiau, nes buvo gandų, kad pats esąs beveik miręs. Laukiau žodžio. Pasirodo, ir pats laukei. Na, malonus nesusipratimas.
Kiek mano žinios liečia, pats įžengei į šeštą dešimtį. Sveikinu su visišku subrendimu. Metai nubėgo. Kaip graikų filosofai sako, antrą kartą į bėgančią srovę jau nebegali įžengti. Čia pat jau kitas vanduo, na, ir kitos jėgos, kitos mintys ir kiti užgaidai. Štai šiandien svarstau: Artur Šweitzer[14] (filosofas, teologas, muzikas, Nobelio laureatas), paklaustas, kokie jūsų planai ateičiai, atsakė, kad 83 metų žmogui planai tik šiandienai ir rytdienai. Mano metai taip pat stipriai pašoko į priekį. Ir dideliu greičiu bėga. Aš vis maniau mirti jaunas. Visi lyrikai miršta jauni. Ir metai įtikino, kad aš nesu lyrikas. Ir dabar, pasidaręs fizinio darbo jaučiu, nors knygomis apsikrovęs, išsibraukiau iš dvasinio pasaulio ir tapau tik įrankiu kaip šakutės, stalas ar nubraižytas pakelės medelis.
Pats nemaišyk Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo su Jungtinių Valstybių Amerikoj polėkiais. Tai skirtingi dalykai. Amerika, nors viską, kas gera, nori turėti ir Europos, yra ambicinga. Kultivuoja savo vertybes. Aukštosios sferos stengiasi būti europiškos, bet masė visai kita.
Kas yra J.A.V.? 200 religijų, sektų, religinių spalvų. 48 valstybės su savo konstitucijomis. Federalinė valdžia yra kepurė. Vyrauja abejotinos vertės knygos ir muzikoj kraipomas negriškas džiazas. 60% suaugusių skaito tik Bibliją. Keliuose 60 milijonų automobilių ir kas savaitgalį užsimuša keli šimtai žmonių. 16 milijonų psichinių ligonių. Devizas: sparta ir šypsena. Kiekviena religija turi savo mokyklas, savaip auklėja jaunimą, nes valstybinės mokyklos be religijos. Masonai varo savo vagą. Nori būti paglobstomu – turi prisijungti prie kokios nors kongregacijos.
Apie Vakarų Europos literatūrą aš mažai orientuojuosi. Čia ateina tik sensaciniai reiškiniai. Kontinentai nesusisiekia, tai ir kultūros gyvenimas atskirai maišo savo putrą. Kiek tenka perskaityti apie V. Europą, tai Amerikos literatūra ten daro įtaką – Folkner, Hemingway – Nobelio laureatai. Tuo tarpu vienas Amerikos kritikas pastebėjo – kai skaitai Amerikos literatūrą, tai vis randi arba Dostojevskį, arba Čechovą. Pastarieji visą laiką daro įtakos. Tačiau masės mažųjų rašytojų verčiasi reportažiniais romanais ir seksualinių temų apybraižomis. Tikrų intelektualų mintys ir susirūpinimas vertybėmis, kad amerikietis pajustų savo pašaukimą, neprasiveržia į minią. Tai Amerikos tragedija. Kas kita visokios rūšies spūtnikai, tuoj patraukia visų dėmesį. Reikia neužmiršti, kad visi amerikiečiai turi savo sentimentų į tėvynes, iš kur yra kilę. Gal tik lietuviai, kol neišmoksta angliškai, dar lietuviai, o išmokę jau sakosi – aš amerikietis. Atsiprašau, įsivariau gal į nereikalingus aiškinimus. Mintis taip įsibėgo. Ir tiek.

 

Aš norėčiau žinoti, kur randasi Miltinis. Girdėjau, kad jis akimis nesveikuoja. Negirdėjau apie Truikį. Nugirdau, kas tai bloga su Rakauskaite[15]. Aš jiems galiu šį tą padėti.
Mano geriausi linkėjimai draugam. Galaunės darbus čia mačiau. Žavėtini.
Nesulaukęs nuo paties žinios, su siuntiniu aš buvau susilaikęs. Dabar pasiunčiau. Naudok kaip išmanai. Negi viską ant pečių susikrausi. Amerikoj birečių niekas nenešioja. Kur jų gauti – nežinau. Gal kur yra. Amerikoj niekas ir lazdų nenešioja, nes visi automobiliais važinėja. Deja, aš neturiu nei namo, nei automobilio, nei žmonos. O pavargęs eisiu prieglaudon karšinčiumi. Čia ir šeimų tėvai paseno ir eina į prieglaudą. Vaikai sukūrę šeimas išskrenda iš lizdo. Beje, dėl smulkesnių daiktelių – į vokelį neįdėjau. Sakoma, kad išsikrato. O kas ten žino kaip.
Bostone dar šilta, o laukiu N. Metų. Sveikinu ir linkiu Laimingų N. Metų.
Faustas Kirša.

 

P. S. Mane labai nustebino, kad pats pradėjai rūkyti. Be reikalo. Aš jau pradedu atprasti. Šiame krašte baisiai daug rūko ir smarkiai kovoja prieš rūkymą, nes širdžiai nesveika ir vėžys puola. Nuo širdies ir vėžio Amerikoj kasmet miršta apie 1 milijoną žmonių. Ir pats atprask rūkyti, sveikiau. Atsiprašau, kad aš vis skaičius vartoju. Gal tokia nuotaika pagriebė šį laišką berašant.

 

 

1958 02 18, S. Boston

Mielas Juozai!
Man labai malonu, kad mano žodžiai ir lauknešėlis pasiekė Jus. Iš to nedaryk jokių jaudinančių išvadų, nes iš mano pusės tai tėra pasveikinimas su N. Metais. O per N. Metus duodamos dovanos. Štai ir viskas. O su dovanom žmogus elgiasi kaip supranta. Valgomus daiktus suvalgo, gėles po kelių dienų išmeta, o pastovesnius daiktus prilaiko prie namų apyvokos.
Pabendrauti mintimis per Atlanto vandenyną visuomet įdomu. Skiria laikas ir plotai, na, ir mintys, ir darbai. Šiek tiek apie Amerikos literatūrą. Pats operuoji kontroversiniais literatūros vardais. T. S. Eliot yra anglų literatūros žmogus, Anglijoj ir gyvena. Jo dramas vienas Amerikos kritikas apibūdino taip: something old, something new, something borrow, something view[16]. Čia jis daugiau žinomas kaip dramaturgas ir eseistas. Amerikos tradicinė, gal ir stipriausia poezijos kryptis yra Whitman poezija. O antologijos sudaro savo skoniu, kas jas sudaro. Nors klasinės formos poezija taip pat turi stiprių atstovų.
Apie lietuvių literatūrą sunku apibrėžti keliais sakiniais. Bendras įspūdis – vieni eina prancūzų, kiti vokiečių pratrintais keliais, tūlas stveriasi Amerikos modernumo. Daug naujų jaunų vardų ateina su užsimojimais: Birutė Pūkelevičiūtė (poezija, romanas), Algirdas Landsbergis (romanas, drama), Škėma (drama). Senieji duoda vieną kitą knygą. Pačių jauniausių taip pat netrūksta. Gausu. Tik skaitytojų tai tikrai trūksta. Ir rašytojai, ir skaitytojai tik idealistai.
Amerikoj pereitais metais išėjo apie 2300 grožinės literatūros veikalų. Tai jūra. Žinoma, didieji vardai plūduriuoja viršuj. O lietuviai davė gal per 10 veikalų. Tikresnis išleidimas – jei leidėjui primokėsi. Jaunųjų tendencija prasiveržti į amerikoniukų erdvę anglų kalba. Dėl to vengiama naudotis lietuviškais vaizdais ir sinonimais. Daug kelių veda į idėjinius tikslus, daug kelių traukia į dolerio vežimą. Žodžiu, virsmas eina. Tas gražu, taip, kaip ir Tavo žemėje. Šiandien visiško sprendimo negalima daryti. Ateities auksinė išmintis mokės viską pasverti. Aišku, viskas, kas duodama, metama į literatūros dirvą.
Labai ačiū už žinias apie mano pažįstamus. Šiek tiek galima apsivalyti nuo gandų. Ačiū už prisiminimą Alėnos (?) [žodis neįskaitomas]. Tik (visai tarp mūsų kalbant) aš neprisimenu, kas tai būtų. Parašyk praeitį. Ar tai susiję su Panevėžio teatru? Du veidus turiu minty. Katras? Aš dar vis nežinau, ar rašant į Lietuvą nebus kam nors pakenkta. Tenka varžytis. Kitas kraštas, kitos taisyklės, kitoki reikalavimai.
Jūsų malonus patarimas man – rašyti ir ką rašyti – labai mielas, jeigu nebūtų slegiantis. Gyvenimas yra našta, o laikas pinigas. Aš visą laiką jaučiuosi kaip geležinkelio stoty, rodos, ateis traukinys ir aš išvažiuosiu. O laikas bėga ir traukinio nėra. O didesniam dalykui reikia žarose degti ir kruvinas puokštes rinkti. Aš jau esu baigtas žmogus. Prislėgtas rūkų, abejonių ir nusiminimo, kaip tas Jūsų šunytis su satelitu erdvėje. Prašei: duodu Juzės Augaitytės[17] adresą: 2014 Brandy.wine st. Philadelphia 30, Pa. Ji dar gerai dainuoja. Gastroliuoja. Mokytojauja. Taigi, ačiū už žinias ir gerus žodžius. Rašyk ir kurk. Kai bus šalčiau, vėl pridengsiu. Geriausi mano linkėjimai draugams. Gyvenk sveikas ir nusikratyk ligų šmėklos. Faustas Kirša.
Dar liūdnų žinių – Chicagoje mirė žinomas leidėjas Jonas Rinkevičius[18], pagyvenęs. Netoli Bostono vargoninikavo Vladas Puškorius[19], Kauno operos solistas ir choristas, bosas, mirė. Tekdavo su juo dažniau susidurti. Buvo mielas žemaitis.

 

 

1958 12 04, S. Boston

Mielas Juozai!
Kaip miela, kad gavau Jūsų laišką. Ilgai nusitęsė laikas. Vasaros darbai ir rūpesčiai nustelbia smulkesnius reikalus. Vasarą aš taip pat alsavau grynu oru ant šilto vandenyno kranto. Žinoma, naudojaus ir vandeniu kaip vonia. O dabar išėjau į pensiją. Gyvenimas darosi kuklesnis. Ir pensininko mintys turi būti jau aprėžtos, smulkios, menkos ir dažnai nebereikalingos. Taigi tokiu bagažu ir gyvenu.
Mano paskutinio laiško, rodos, būsi negavęs. Mat, dabar dažnai krenta lėktuvai. Gal į vandenyną nukrito ir mano laiškas.
Ačiū už Palangos vaizdų pergyvenimą. Miela prisiminti ir vandenis, ir žmones, gintaro gabalėlius ir tuščius kiautelius, gryną baltą smėlį ir vėją su bangomis. Bet visa tai vienai dienai gyventi. O visų gražiausia, tai šalia tos aplinkos, kad dar yra mintis, svajonės ir kūrybiniai polėkiai, kuriuos pats sugebėjai išgauti. Tai džiugina. Paties rašomos tragedijos aš nevadinčiau, man atrodo, nenusisekusiu vardu, aš tarčiau geriau – Vėtra Valionis – abstrakčiau. Žinoma, tai Jūsų gal ypatingas sentimentas, bet būtų plačiau pasakyta. Dabar teko patirti, kad mirė S. Čiurlionienė, amžiną atilsį! Senoji gvardija keliasi į anapus. Pagyveno. Laikas eiti. Aš būdamas Maskvoje aplankiau Dostojevskio muziejų, jo gyventame bute. Atminimas buvo labai kuklus. Knygos, rankraščiai. Ant sienos buvo iškabinta ištrauka iš Lunačiarskio[20] raštų apie Dostojevskį, kur buvo pasakyta, kad jis rašęs apie visokius „мракобесия“[21]. Tikrai malonu, kad tas pasmerkimas jau bus užmirštas, kad visas spausdinamas. Dostojevskis Amerikoje labai populiarus. Ne tik literatūros pasaulyje. Filosofai jį jau įtraukė į naujausią filosofijos srovę – egzistencializmą [F. Kirša rašo – ekzistencializmą]. Ypač jo „Užrašai iš pogrindžio“, susikaupimas žmogaus būčiai aiškinti. Egzistencializmą vieni grindžia ateistiniu, kiti humoristiniu-krikščionišku pagrindu. Nors egzistencializmas turi kelias dešimtis metų senumo, bet dabar, atrodo, randasi filosofavimo centre. Mintis nukrypo į žmogų, kas gi yra tas žmogus, kuris daug ką žino, o nepažįsta pats savęs. Bet vėl skęsta metafizikos erdvėje.
Pasternakas čia populiarus, tik man nesuprantama, ko norima pasiekti. Kiekviena žmogiška tiesa yra tendencinga. Yra absoliuti tiesa, kurios mes nepasieksime. Yra teisėjų tiesa, bet ji paremta įstatymais. Teisėjas ne tiesos ieško, bet įstatymais nustatytos tvarkos, atseit, teisingumo pagal įstatymus. O įstatymas ir netiesą pateisina. Kur čia tiesa, jei, pav., stalas yra vienam daiktas, o kitam tik abstrakcija. Bet yra žmogiškai kūrybinė tiesa, kuria mes pasitikime. Jeigu mes pasitikime žmogiškai kūrybine tiesa, tai turime pasitikėti kūrybine komunistine ar humanistine krikščioniška tiesa. Ar man svarbu, kuri obelis ir koks jos vardas, bet obuoliai skanūs ir aš gardžiuojuosi. Kūrybinę tiesą gali smerkti teisėjai pagal įstatymus, bet ne kūrėjai, menu gyveną. Aš nieko nesmerkčiau, kur yra išminties, meilės ir širdies kūryba. Pasternako aš dar neskaičiau. Teturiu bendrą nuovoką, neturiu nusistatymo.
Tiesa, pavasarį gavau pundą vertingų knygų. Apsidžiaugiau. Leidžiami vertingi veikalai. Pagrindiniai. Pas draugus aš čia pamatau daug kitų Lietuvos leidinių. Negalvok, nesirūpink ką nors man pasiųsti. Ko jau labai įsinorėsiu ir negausiu, paprašysiu. Nesisvaidyk su skatikais.
Gavau taip pat – Vilnius, Kaunas, Trakai – albumus. Labai malonu pasižiūrėti ir prisiminti. Ačiū, jei atsiųsi „Geografiją“, bet pridėk albumą apie Zarasus, mano kraštą, skaičiau, kad išeina ar išėjo.
Man labai keista, kad pats negali padoriai susitvarkyti. Mes girdime apie visokias geroves Lietuvoj, o pats tų gerovių pavėsin negali patekti.
Pats gal prisimeni Pr. Naujokaitį. Per laikraštį jis spausdina savo romaną iš tremties gyvenimo. Veikalas labai silpnas. Šiaip niekuo paties negaliu nustebinti, kas būtų nauja ir stebinančio. Po N. Metų laukiame premijų laimėjimo, konkursų. Tik pasaulis darosi neramus. Pasaulis tapo per siauras žmonėms gyventi. Šį pasaulį reikėtų palikti gyvuliams ir paukščiams veistis, o žmonės turėtų pasiieškoti didesnės planetos, ar net kelių planetų, kiekvienai partijai atskirai. Vienos partijos būtų ir geležinkeliai, ir filosofija. Ir kariuomenės nereikėtų laikyti. Dabar visi laukia N. Metų, tarytum N. Metai duos ką nauja. Laukia dėl įvairumo. Manau, ir pats lauki, irgi dėl įvairumo. Tad priimk ir mano pasveikinimą. Kad nebūtų tuščias pasveikinimas, pasiųsiu siuntinėlį, su N. Metais.
Nors jau pensininkas, bet sveikata man dar tarnauja. Gyvenimą reikia pertvarkyti ir pensininko gyvenimą.
Pačiam sveikatos linkiu, bet negaliu duoti. Geriausio! Faustas Kirša

 

 

1959 03 14, S. Boston

Mielas Juozai!
Gavau paties siuntinį – „Geografija“ ir „Zarasai“. Man labai mielos knygos. Nuoširdžiai ačiū. Iš Jūsų laiško matau, kad pats domiesi tik poezija, poezijos veikalais ir autoriais, negi ir pats pradėjai eilėraščius rašyti?
Kai dėl literatūros istorijos, tai čia reikalas yra kiek kitoks, negu pas mus įprasta manyti. Čia daugiau literatūros srovių ir krypčių istorijos. Poezijos antologijos taip pat – katalikų, žydų ir t. t. Mat, čia yra visko per daug, kad vienu užbėgimu galima būtų suimti. Žinoma, įgiję pasaulinį garsą rašytojai visur dažniau maišosi. Be to, ne viskas angliška, kas anglų kalba rašoma; ir kas angliška, dar nėra amerikoniška. Nors daug kur susimaišo. Pav., Eliotas – amerikonas, persikėlė Anglijon ir suanglėjo, o Audenas – anglas, atsikėlė Amerikon ir suamerikonėjo. Juos čia sušukuoja ta pati kalba.
Gerai, aš pačiam po truputį siuntinėsiu ko prašei. Pirmon galvon pasiunčiau labai pigius leidinėlius: 1) Robert Frost – „Poems“; 2) William Faulkner – „Knight’s Sambit“, 6 novelės; 3) William Faulkner – „Sartoro“, apysaka. Robert Frost bus lengva skaityti, bet W. Faulkner – labai sunkus. Faulkner Nobelio laureatas, o Frostą amerikonai vis nori įpiršti į Nobelio laureatus. Šitos knygelės yra pigūs leidinėliai, bet gerai, kai turi įvadus, kas skaitytojui padeda orientuotis.
Norėjau pasiųsti apdraustu siuntiniu, bet paštas apdraustu nepriėmė, tai pasiunčiau paprastu. Jei gausi, pranešk. Anglų kalba turtinga, bet sunki nugalėti. Aš abejoju, ar pats jau gali klasikus laisvai skaityti. Per trumpa laiko. Vaclovas Biržiška sakė: jau šitos šuniškos tai neišmoksiu. Ir mirė neišmokęs.
Amerikoje knygos labai brangios, tik masiniai leidiniai pigūs. Aš tai knygas perku pagal man vertingą turinį. Pačiam galėsiu visokių pasiųsti, tik svarbu, ar gausi.
Tai būk sveikas! Faustas Kirša
P. S. Nekreipk dėmesio į viršelius. Čia pigūs leidiniai ir rimtų raštų turi pusnuoges mergas ant viršelių. Miniai pavilioti. F. K.

 

 

1959 07 02, S. Boston

Mielas Juozapai!
Gavau laišką, kad esi gavęs siųstas knygas. Birželio 24 d. pasiunčiau du paketėlius knygų. Viename paketėlyje bus T. S. Eliot – „The Complete Poems and plays“. Jo paskutinis gražus leidinys.
Antrame paketėlyje pridėjau įvairenybių: 1) American Verse. Antologija 2) 4 plays by B. Shaw 3) The portale Blake (Williams Blake greit negalėjau gauti. Tad įdėjau savo turėtąjį. Ten yra platus įvadas ir jo piešiniai. 703 psl. kiek pabraukytas. Atleisk); 4) Six Great Modern plays. Čia rasi ir Tenessee William, kurio norėjai. Yra ir Arthur Miller, gana populiarus. Kai gausi tuos siuntinius – parašyk. Šių knygų pasigardžiavimui užteks ilgesniam laikui.
Mane labai sujaudino žinia – Petras Vaičiūnas mirė. Savo personažų kankinys. Daug rašė ir parašė. Vis tik neliko stiprių dramos pavyzdžių. Atrodo, kažkoks skrupulas jo sielą užgraužė. Iš tiek daug dramų ir pasiliko visos dramos lygios. Jaučiasi dramatiškas paviršius, o gilumos nėra. Tai irgi savotiška tragedija. Gaila, mano karta žengia į anapus. Amerikoje mirė Kvieska[22], autorius romano „Greičiau, musele“. Težengia jaunoji karta. Turi iš ko pasimokyti.
O pats rašyk gilias dramas: dvasioje iškentėtas. Viso ko geriausio! Faustas Kirša

 

 

1959 12 15, S. Boston

Mielas Juozapai!
Iš paties laiško supratau, kad rengiesi pastoviai susitvarkyti ir gyventi Vilniuje. Naują butą turėsi. Kai praneši naują adresą, pasiųsiu knygų.
Šiek tiek Amerikos. Čia išeina 20 tūkstančių periodinių leidinių. Kasmet nukrenta apie 600 lėktuvų. Pereitais metais buvo išleista 2000 dramos veikalų, kurių tik kelios dešimtys pateko į sceną, o dar mažiau į kino filmus. Didieji vardai turi pirmenybę. Sezoninės garsiausios knygos pasilaiko gal porą mėnesių vitrinose ir vėliau žūsta, kaip po ledu ašigalyje. Tik išgarsėję sportininkai ir boksininkai nedingsta iš dienraščių puslapių. Mat, jie neša pinigą. Tarp lietuvių visos meno šakos gyvos. Žinoma, kiek leidžia aplinkybės. Kolektyvams sunkiau, bet individualės gana našios. Knygas spausdinti sunkiau, nes nepakanka pirkėjų, kad apsimokėtų. Čia doleris branginamas.
Menams ir jaunimo priauga. Tik jau visur žymu amerikoniškos įtakos. Sunku susikaupti ant objektų, kurie nėra išgyventi. Kompozitoriai, be mažesnių dalykų, turi parašę simfonijų. Banaitis[23] parašė operą. O Chicagos lietuviai net operą laiko. Jau keli pastatymai buvo. Ir nauji dainininkai labai pajėgūs.
Jums žinomi dailininkai nepakeitė savo veido. Dirba kaip dirbę. O jaunieji jau slenka į abstraktizmą. Seniau buvę jauni dailininkai Kaune, čia atnaujino kovą prieš Rukštelę[24]. Rukštelė, padaręs didelę pažangą, nes iš to ir gyvena, paliko realistas ir daugiausia paveikslų parduoda. Kova, žinoma, be prasmės, ir beveik gėdinga. Čia prisiminta ir paties mestas per „Romuvą“ posakis: iš Rukštelės vyno neišsunksi.
Amerikoje prasimušti į aukštesnę garbę be svetimų pečių ir kapitalo beveik neįmanoma. Mat, čia įsigalėjus privatinė enterpriza. Viskas sveriama pinigu, iš dalies ir tam tikra giminyste.
Daug mūsų intelektualų dirba Kongreso bibliotekoj Vašingtone. Ten sąlygos jiems neblogos. Brazdžionis jau baisiai toli nuo Bostono, Los Angeles. Redaguoja mėnesinį paveiksluotą žurnalą. Gerai įsitaisęs. Retai persimetame atvirute.
Puzinas[25] gyvena New Yorke, ne Bostone. Tik vasarą kurorte sutikau.
O aš, kaip rudenį neišskridęs varnėnas, laikausi ant apnuoginto medžio šakos. Jeigu ir čiršku, niekas neklauso, nes vasara baigės. Mūsų senimas, daugiausiai politikai, rašo atsiminimus. Atsiminimai, žinoma, eina pagal partijų linijas: kas, kada, kaip buvo Nepriklausomoj Lietuvoj. Ir pasiginčija. Negi išturėsi nepakreipęs savo artimųjų link.
Taip galima būtų kalbėti ligi begalybės, kaip prie spragsinčio židinio. Bet gana. Ir nežinau, ar pasieks patį šie žodžiai per rudenio audras. Viso geriausio! Su Naujais Metais! Gal jau savame bute išgerk šamchorą! Faustas Kirša

 

 

1960 05 10, S. Boston

Mielas Juozai!
Pagaliau. Pagaliau ėmiau į ranką rašto įnagį ir rašau. Ilgai nerašiau. Tarp kita ko, sirginėjau. Turiu aukštą kraują. Taip pat neapykantą raštui. Iš rašto duonos nevalgau. O jei rašai, tik archyvą didini.
Pačiam laikas bėga iš po kojų. Man laikas svetimuos kraštuos jau penkiolika metų kaip slysta iš po kojų, ir vis kaip viena diena. Nublokštas, išblokštas, išblaškytas, nublokštas, parblokštas. Balandžio 20 d. pačiam pasiunčiau du knygų paketėlius.
I paketėlis:
1. Nine plays by Eugene O’Neill
2. Eug. O’Neill. The Iceman Cometh
II paketėlis:
W. H. Auden. Selected poetry
Emily Dickinson. Selected poems
Tennesee William. Cat on a hot tin roof. Drama
Robert E. Spiller[26]. The cycle of American Literature
G. C. Vaillant[27]. The Aztecs of Mexico
Vis laukiau geros nuotaikos parašyti Jums gražų laišką. Nepasisekė. Rašau kaip išpuola. Gyvename tokius laikus, kad negali nei kito guosti, nei pats pasiguosti. Nes vyksta viskas, net politikoj, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Senoji karta skubiai traukiasi iš mūsų, gyvųjų, tarpo. Iš žymesnių, kuriuos mirtis neseniai nusinešė: vyskupas Padolskis[28] (Romoje), Generolas Daukantas (Argentinoje), humanit. Dr. Januškevičius[29] (98 m.!) mirė N. Yorke, prof. Dr. Oželis[30] (Chicago). Daug miršta mažiau žinomų. Dabar dar toks metas, kad skirstomės: tu čia, tu ten. Istorija subers visus į vieną katilą ir visus išlygins pagal virvutę – aukštyn, žemyn. Didžiausia nesąmonė – baimė net informuotis.
Bostone eina Lietuvių Enciklopedija. Jau išėjo 20 t. Tai didelis darbas ir didelė vertė. Knygų pasirodo ne per daugiausia. Ir suprantama. Kas dirba intelektualinį darbą – dirba amerikiečių erdvėj. O darbininkams pakanka dienos žinių.
Jeigu pats gali atsidėti rašyti noveles ir apysakas, tai būk palaimintas. Juk dabar Lietuvoj tokie darbai laiminami. Taip mums nuolat teigia.
Kada sėdu rašyti pačiam laišką, visuomet suabejoju, ką rašyti. Dėl to sunku ir pradėti rašyti.
Jau prasidėjo karštas pavasaris. Gyvenu prie pat jūros. Už kelių namų vanduo ir paplūdimys. Jau varčiausi smėlyje. Stengiuos gydytis pavasariu. Kas gi beliko? Vasarą gal pavažiuosiu toliau.
Paties nuotrauka (Ačiū!) gerai atrodo. Nepasikeitei. Šiame laiške pridedu savo nuotrauką.
Parašyk apie savo laimėjimus ir vargus. Džiaugsmai ir mus palinksmins, o vargus padėsim vargti. Linkėjimai nuo Santvarų. Ten dažnai būnu. Kaip kitur, taip ir čia: kai kurie mūsų intelektualai apsipykę tarp savęs... Visaip būna. Viso geriausio! Koks aš netvarkingas!
Faustas Kirša

 

 

1961 02 07

Mielas Juozai!
Pagaliau po metų laiko gavau Tavo laišką. Jau buvau nusivylęs. Galvojau, senus prietelius užmiršai. Negi per Nemuną, per vandenyną reikia susisiekti. Suprantami pavėlavimai.
Tavo laiške tiek daug noro žinoti apie viską, kad reikėtų knygą parašyti. Ką ne ką paliesiu. Visko neapžioti.
Mane sujaudino žinia: mirė Vyt. Steponaitis[31]. Just. Vienožinskis, Kost. Jablonskis[32], Urbšienė[33], – buvo mieli ir labai reikalingi žmonės. Nūn – pelenai...
Pas mus mirtis irgi nesnaudžia – mirė muz. Julius Štarka[34], prof. K. Pakštas[35], dail. Paulius Augius-Augustinavičius[36], adv. Nargelavičius[37], dr. Bruno Kalvaitis[38] – pačiam gerai pažįstami. Matai, mirčių atžvilgiu neatsiliekame. Kai pagyvenę išeina į anapus, lengviau susigyventi. Labai gaila, kai miršta pajėgūs. Juk taip per amžius buvo. Ir mūsų kelias ten.
Amerikoje yra 16 milijonų žmonių virš 65 metų, kurių tarpe ir aš esu. Pensininkas! Aš pats toks. Mažai kuris nekovoja, kaip numesti svorį. Ką pasirinkti valgyti, kad būtų pastovus svoris. Daug svorio – bloga širdžiai. Pagrindinė mirties priežastis – širdies mirtinas smūgis. O Amerikoj kas 2 minutės miršta vienas nuo vėžio. Aš irgi pradedu sirginėti – turiu aukštą kraujo spaudimą. Nuolat daktaras kontroliuoja. Galva nerami. Sunku susikoncentruoti. Sveikai pagalvoju – metas visas vietas užleisti kitiems. Štai draugai Bostone vasario 11 d. rengia viešą minėjimą – mano 70 metų amžiaus! Nenoriu tikėti, kad taip yra. O gal ir tiek.
Neseniai buvau New Yorke. Aplankiau Kazimierą Banaitį. Koks baisus jo likimas. Jis turi sveiką protą ir galvojimą, kaip mes visi. Tik fizinis invalidas. Parkinsono liga (nepagydoma!) jį krato. Rankos taip dreba, kad negali nei fortepijonu skambinti, nei rašyti. Reikia padėti, kad atsistotų ar atsisėstų. Žmogus išgyvena didelę depresiją.
Pačiam apie rūpimus Tau asmenis parašysiu kitą kartą. Specialiu laišku. Prof. Kairiui[39] (dėl gangrenos) nupjovė koją. Kankinas senas žmogus. Tai žiauru.
Amerika išsirinko naują prezidentą Kennedį, jauną, energingą, liberalų žmogų. Visi laukia, kas bus toliau. Amerika literatūroje stengiasi pirmauti. Žinoma – plati dirva ir plačios galimybės. Bet nieko stebuklingo nepasirodo. Juos veikia visuomenės linkimas į sensacijas ir noras viską aiškiai sugromuliuoti. Plinta standartiniai sulipdyti romanai, pakankamai lėkšti satyra, aštrių kombinacijų su seksu drama. Poezijoje kovojama dėl linksnių: emocinė, kuri yra daug silpnesnė, kovoja su intelektualine (Eliot), kuri yra daug stipresnė. Bet tai yra ilgos distancijos lenktynės. Iš tikrųjų – visuomenė ima viską pagal savo skonį, viską gromuliuoja ir guodžiasi tuo, kas jai arčiau prie širdies.
Malonu, kad pats dar esi pajėgus rašyti ir sudoroji apipavidalinti kūrybinius meno ir studijinius veikalus. Kol žmoguje dar yra paslėpta kūrybos kibirkštis, reikia ją apreikšti. Jei ką atspausdinsi, mielai norėčiau matyti. Mano lektūra platoka. Tik aš nieko sistematiškai nesu užsibrėžęs. Vis akumuliuoju dvasinius laidus, o troškimų daug. Ačiū už viską. Būk energingas. Sakoma, tik laimėsi, kiek nekrisi į pesimizmą. Viso gero – Faustas Kirša.

 

 

1962 10 01, Boston

Mielas Juozai!
Laukiau Tavo laiško. Ačiū. Gražu, kad dar kruti kūnu, o sveika mintis taip pat neapleidžia. Generacijos keičiasi. Krašte ir užjūriuos auga naujos kartos, mums artimos, bet jau nebe taip suprantamos mums, išeinantiems žmonėms, kaip ir mes nesuprantami ateinantiems.
Istorija žygiuoja pilnu tempu. Mes esame – mes. Jie yra – jie. „Aušros“ ir „Varpo“ laikai, kaip barzdoti mokytojai, užsikorė devynioliktame amžiuje. Dvidešimtas amžius žaidžia savo talentais, kurių vieni priklauso ir mūsų amžiui. Jie eina finalą. Reikia sutikti su likimu. Ateitis nebe mūsų. Mes tik istorija.
Gal pačiam bus įdomu, ką mirtis išdarinėja su užjūrio žmonėmis. Tik ką palaidojom Mykolą Biržišką. Kiek anksčiau Vaclovą. Išėjo kruopštus kultūros artojas. Mirė: prof. K. Pakštas, prof. A. Šapoka (gaila istoriko!), poetas Juozas Tysliava, Dr. Dirmeikis[40], jaunas dramaturgas Ant. Škėma (automobilio katastrofoj), dain. Grigaitienė[41], prof. K. Žalkauskas[42], istorikas Dr. Matuzas[43]. Vis tai pačiam gerai pažįstami. Išėjo – negrįžti. O kiek jaunų ir senų, siauram ratui žinomų, apleido žemės takus. Dažnas jų paliko savo dvasios kraitį Lietuvos žemei. Mes taip pat krisime. Klaidos ir laimėjimai gal paminės vardus.
Truputis Amerikos. Mirė Amerikos literatūros įžymybės: Hemingway, Faulkneris ir Cammings. Faulknerio vardas kyla, Hemingway – krenta. Pastarasis turėjo gražų stilių, bet nieko įžymesnio charakteriais nedavė. Cammings – kraštutinis poetas modernistas paliko ore. Amerikos minties pasaulyje labai platūs laukai. Daugybėje universitetų yra daug filosofijos dėstytojų, kurie vadinas filosofai. Amerikoje, kur reiškiasi 265 religijos, minties plėtros labai įvairios. Vieno jų filosofo teigimu, materializmas ir egzistencializmas tebesivaduoja Hegelio mintimis. Iškilių filosofų su savo sistemomis nesimato. Paraleliai eina tomistinė srovė. Gausu kruopščios medžiagos ir galvojimų, gal įdomių specialistams. Ką ne ką nutvėręs nauja, aš daugiau domiuosi klasikais. Man įdomu, kas man įdomu.
Atleisk, ilgai nerašiau. Atostogos, ruduo, važinėjimai ir sveikata nebe kokia. Turiu aukštą kraujo spaudimą. Neįstengiu ilgiau sėdėti prie stalo, nervai. Ačiū už linkėjimus mano amžiaus sukakčiai. Sveikinu patį su šešiais kryželiais. Pats dar jaunas! Paties nueitą kelią prisimins. Čiurlionio leidinį gavau. Labai ačiū. Paties prašytas knygas, jei negavai, tai gausi. Patvarkiau. Paties jubiliejaus proga pasiunčiau dovanų (taip jau priimta!) paketėlį. Per savo sukaktuves taip pat gavau dovanų. Gal taip reikia.
Savo ir draugų vardu – būk sveikas ir dirbk, kol gali! Faustas Kirša

 

 

---

[1] Vladas Nagevičius (1880–1954) – gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.
[2] Edvardas Adamkevičius (1888–1957) – Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas.
[3] Juozas Bagdonas (1866–1956) – gydytojas, profesorius, publicistas, „aušrininkas“.
[4] Antanas Špokevičius (1900–1961) – dėstytojas, profesorius, karininkas, generalinio štabo pulkininkas leitenantas.
[5] Jurgis Žilinskas (1885–1957) – gydytojas, antropologas, profesorius.
[6] Petras Pilka (1908–1977) – poetas, „Lietuvių enciklopedijos“ parengėjas-linotipininkas.
[7] Viktoras Vizgirda (1904–1994) – dailininkas.
[8] Algirdas Steponavičius (1927–1996) – dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, rašytojas.
[9] Viktoras Andriušis (1908–1967) – dailininkas, scenografas.
[10] Ignas Končius (1886–1975) – fizikas, etnografas.
[11] Juozas Kapočius (1907–1996) – leidėjas, spaustuvininkas; 1953 m. įsteigė „Lietuvių enciklopedijos“ spaustuvę ir leidyklą Bostone. Išleido „Lietuvių enciklopedijos“ 37 tomus; „Enciklopedija Lituanika“ – išėjo 6 tomai.
[12] F. Kiršos knyga „Šventieji akmenys“, išleista Bostone, 1951 metais.
[13] Inkštimas (rus.).
[14] Albertas Schweitzeris (1887–1965) – vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas. Nobelio taikos premijos laureatas (1952).
[15] Marijona Rakauskaitė (1892–1975) – lietuvių dainininkė, Valstybinio muzikinio teatro operos solistė.
[16] Kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto, kažkas vaizdingo (angl.).
[17] Juzė Augaitytė (1906–1996) – operos solistė, pedagogė.
[18] Jonas Rinkevičius (1887–1958) – leidėjas, visuomenės veikėjas.
[19] Vladas Viktoras Puškorius (1893–1958) – operos solistas, vargonininkas.
[20] Anatolijus Lunačiarskis (1875–1933) – rusų marksistinės filosofijos ideologas, publicistas, kritikas.
[21] Iš rusų kalbos – „tamsybė“, „obskurantizmas“.
[22] Vincas Kvieska (1889–1958) – Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas.
[23] Kazimieras Banaitis (1896–1963) – kompozitorius, pedagogas, dirigentas.
[24] Antanas Rūkštelė (1906–1990) – tapytojas, meno istorikas.
[25] Jonas Puzinas (1905–1978) – istorikas, mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius.
[26] Robertas E. Spilleris (1896–1988) – amerikiečių literatūros istorikas.
[27] George’as Clappas Vaillantas (1901–1945) – amerikiečių antropologas.
[28] Vincentas Padolskis (1904–1961) – vyskupas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras.
[29] Juozas Januškevičius (1862–1960) – mokytojas, filosofijos mokslų daktaras, vertėjas.
[30] Kazys Oželis (1886–1961) – gydytojas, profesorius, pulkininkas leitenantas.
[31] Vytautas Steponaitis (1893–1957) – karo istorikas, redaktorius, pulkininkas leitenantas.
[32] Kostas Jablonskis (1892–1960) – teisininkas, kultūros istorikas.
[33] Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959) – Lietuvos istorikė, bibliografė.
[34] Julius Štarka (1884–1960) – kompozitorius, chormeisteris, pedagogas.
[35] Kazys Pakštas (1893–1960) – geografas, keliautojas, profesionalios geografijos Lietuvoje pradininkas.
[36] Paulius Augius-Augustinavičius (1909–1960) – grafikas, dailininkas.
[37] Nargelavičius – teisininkas, advokatas.
[38] Brunonas Kalvaitis (1902–1964) – teisininkas.
[39] Steponas Kairys (Tumasonis) (1879–1964) – inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.
[40] Bronius Tomas Dirmeikis (1910–1961) – teisininkas, žurnalistas, teisės mokslų daktaras; vienas iš VLIK’o įkūrėjų ir vadovų.
[41] Vlada Grigaitienė (1890–1961) – operos solistė.
[42] Karolis Žalkauskas (1892–1961) – teisininkas, VLIK’o Vykdomosios tarybos pirmininkas.
[43] Matuzas (1899–1960) – žurnalistas, istorikas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Metai_2016_kovas.jpg