tekstai.lt

Botho Strauß. Paskutinis vokietis

Botho Straußas (g. 1944) – vokiečių prozininkas, eseistas ir dramaturgas. Jo pjesės vienos dažniausiai statomų Vokietijoje. Skaitytojams siūloma esė (vok. „Der letzte Deutsche“) buvo paskelbta 2015 m. spalio 2 d. žurnalo „Der Spiegel“ 41 numeryje.

                                                                                                                      VERTĖJAS

 

Iš vokiečių k. vertė Artūras Judžentis

 

„Kartais man atrodo, kad tik su proseneliais dar esu tarp vokiečių. Taip, jaučiuosi, tarsi būčiau paskutinis vokietis. Toks, kuris kaip atsiskyręs Heisterbacho vienuolis[1] arba kaip dezertyras, kuris, prabėgus šešiasdešimčiai metų po karo, palieka savo slėptuvę ir grįžta į kraštą, o tas – jo karčiai nuostabai – vis dar vadinasi Vokietija. Manau, kad esu paskutinis vokietis. Valkata, šventuose griuvėsiuose besirausiantis miesto, kaimo ir dvasios elgeta. Benamis.“
Cituodamas iš savo knygos „Bejėgiai“[2], autorius neslepia, kad kaip šį paskutinįjį suvokia pats save. Nereikia perdėti norint vis kur nors būti paskutiniuoju, tačiau vieta man atrodė neužimta ir nepaleido mintis būti tęsėju pasaulėjautos ir pasaulėvokos, kuri nuo romantizmo laikų sukūrė savitą vokiečių literatūrą. Leisti vėl išgyventi ką nors panašaus reiškė man gyventi. Aš svečiavausi pas daugelį kūrėjų dvasių, aš dangsčiausi. Kaip padėką palikau kelias smulkmenėles, menką atlygį, kurio vėliau nebuvo paisoma, kaip visada didelėse šventėse.
Ir ko tik nerasi mano romanuose! Ne tik iš gyvenimo tirščių, bet ir iš dvasios balsų. Dažnai tokių, kurie visai nebuvo laikomi romanistais – Franzo Blei’aus[3], Hugo Ballo[4], Leopoldo Zieglerio[5], Rudolfo Kassnerio[6], Konrado Weißo[7] – tai tik keli mano mėgstamiausieji, mažiau žinomi, nepelnytai pamiršti.
Turiu omeny senąjį meilės romaną, būtent – jis turėjo su ja romaną... Nes aš turbūt turėjau romaną su vienu ar kitu balsu... Turiu omenyje stiprią meilę ir prieraišumą, kurie sieja šias dvasias...
Mieliau norėčiau gyventi išmirštančioje tautoje negu tokioje, kuri daugiausia dėl ekonominių-demografinių spekuliacijų maišoma su svetimomis tautomis, atjauninama, daroma gyvastinga.
Dar visai neseniai buvo kairiąją kritikavusių intelektualų, kurie priešinosi ekonomikos hegemonijai mūsų gyvenime. Per trumpą laiką jų dvasios giminaičiai patys tapo vadovaujančiais dabarties ekonomistais – Piketty’is[8], Stiglitzas[9], Krugmanas[10] – ir po kairiųjų vėliava įgyvendina naują ekonomikos hegemoniją, tik išoriškai socialiai orientuotą, tačiau ir ji neturi nė kibirkštėlės dvasios, vien tik gamybos ir pinigų politiką.
Paskutinis vokietis, kurio jausmai ir mintys įsišakniję dvasiniame herojiniame pasakojime nuo Hamanno[11] iki Jüngerio[12], nuo Jakobo Böhme’s[13] iki Nietzsche’s[14], nuo Klopstocko[15] iki Celano[16]. Kas šių dalykų neturi, kaip daugelis vietinių vokiečių, socialvokiečių (kurie yra ne mažiau atkirsti nuo šaknų negu milijonai bešaknių, dabar prie jų prisidedančių), tas nežino, kas yra gėla dėl kultūros. Aš esu kultūros perteikimo subjektas ir be jos manęs būti negali. Ji, be kita ko, gyvuoja anapus kunigaikštystės, nacijos, imperijos kūrimo, pasaulinio karo ir konclagerio, joje nėra nieko įsigėrę ar įdiegta iš šių dalykų, joje nėra nei gėrio, nei blogio, kad jį paskleistum. O sudergti galima beveik viską.
Paskutinis vokietis galbūt jau trečią kartą savo gyvenime skaito Conradą Ferdinandą Meyerį[17] arba „Užburtą kalną“[18]. Jis ilgisi vokiečių poetų kalbos. „Poezijos užduotis – tautos kalbą atskleisti išbaigtais vartojimo pavyzdžiais“ (Paulis Valéry[19]).
Mums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
Netikintieji (ne vien Šventųjų karių požiūriu), priešingai, nuolatos daro viską, kad būtų pasmerkti. Jie atsisako bet kokios gynybos. Tarsi juos gintų slaptas troškimas greit išvysti viso Ancien Régime racionaliojo proto, švietimo ir emancipacijos žlugimą.
Pritarimas ir svetingumas rodosi taip forsuojami, kad net patiems naiviausiems turi kristi į akis nutylima, eufemizuojama baimė, kažkas magiškai neišvengiama.
Na kas gi gali vokiečiams atsitikti geriau, kaip tapti stipria mažuma savam krašte?
Dažnai tautą susivokti priverčia tik netolerantiškas svetimųjų viešpatavimas. Tik tada iš tiesų prireikia tapatybės.
Dešiniųjų paklydimas: tarsi dar būtų vokiečių ir vokiškumo už paviršutiniškiausių socialinių apibrėžčių. Dar niekas nepanoro gelbėti anos tradicijos erdvės nuo Herderio[20] iki Musilio[21].
Kad valstybės nyksta, byra, pasidarė nebeįtikima: tai suvokti trukdo tam tikros rūšies pasaulio stacionaraus būvio kultūros globalumo prasme samprata; ji leidžia pagrįsti dvilypę nykimo kaip įvairovės didėjimo, netekties kaip praturtėjimo sampratą ir perprasminimą. Áukšta ir žẽma niveliuojama iki kintamo vidurkio, nedidelio svyravimo.
Laikaisi, kabiniesi svarbiausio, ką turi: tai Henry’io Jameso apsakymo, tai Kubricko filmo, pagaliau, senojo Heideggerio teksto.
„Daugiau niekada nebeturėsiu tokių draugų!“
Esi išstumiamas jau nebe avangardistinių pasekėjų, o iš esmės nemeniško kitoniškumo, islamistų, medijastų, internautų, susižavėjusiųjų pačiais savimi.
O tai, kas yra palikimas, taps pamoka, galbūt svarbiausia, kurią mums suteiks islamo išpažinėjai.
Taigi vokiečių rašytojui, jeigu jis yra vokietybės rašytojas, nelieka nieko kito, kaip iš naujo ieškotis Tėvynės: pirma – pasitraukti į estetinį paveldą, antra – iškęsti savo nušalinimą. Palmyra[22] ir čia. Ilgą laiką jis bus priverstas kalbėti neapibrėžtai, kaip heteroglotas[23], viena kalbėti, o kita mąstyti. Iškęsti nesuderinama, kol ims gelti sąmonę.
Būti tautos idealiojo būvio sergėtoju ir puoselėtoju – tvirtai tuo tikėk ir tapsi vertas pajuokos!
Religija yra stipriojo baimė. Tačiau kas pakels baimę kaip dvasios discipliną ir moralinę stiprybę?
Pasak vienos malonios žaliųjų atstovės, hidžabas esąs moters religinių įsitikinimų išraiška. Tiksliau neįmanoma žodžiais išreikšti jos supratingo nesupratimo. Į emancipacijos kalbą būtina išversti ir ritualinį paklusnumą.
Tokiose teokratinėse islamo šalyse kaip Iranas nedaugelis (išminčiai) moko daugumą, mases. Mūsuose masės ir medijos lemia politikų lygmenį, kurie yra daugeliu atžvilgių neišsilavinę, dar ir todėl, kad priklausomybė partijai priverstinai reguliuoja mąstymą ir iš praeities gelmių neįsileidžia beveik nieko, peržengiančio demokratijos ribas.
Matyt, kiekviena revoliucija naikina save iki išsigimimo. Islamizmas galėtų praryti islamą.
Bèslanas – tik vienas prisiminimas. Šiaurės Osetija, 2004-ieji. Vaikų paėmimas įkaitais. Vieta, kur buvo iškreipta viskas, kas kadaise reiškė kovą, karą, plėšimą. Nuo tada tenka kaltis žodžius naujiems reiškiniams, tokiems kaip asimetrinis karas, žlugusi valstybė [angl. failed state], ką nors neutralizuoti ir panašiai pavadinti, – o jie jau rytojaus dieną išsilydo naujame žaizdre.

Tai, kas rašoma laikraščiuose, amžininkus vis labiau išmuša iš vėžių. Skaitau apie vienos giliai tikinčios moters nulinčiavimą. Ji esą išjuokusi prekybą devocionalijomis kaip islamišką prietarą ir ją neteisingai apkaltino Korano sudeginimu. Jaunų vyrų užpulta ji buvo vidury gatvės sumušta ir mirtinai užspardyta. Aplinkui stovi minia ir išmaniaisiais filmuoja žiaurybę. Čia vienas, čia kitas nutraukia filmavimą, eina prie aukos ir spiria jai į veidą.
Kaip turėčiau tai pakelti?
Kitame puslapyje aprašytas dešiniųjų radikalų gaujos, visoje šalyje rengiančios pabėgėlių prieglaudų padegimus, persekiojimas.
Visa tai skaitai apimtas gryno siaubo – to suvokti šaltu protu neįmanoma. Bent jau dar ne iki galo medializuotam žmogui.
Asasinų, tokios XII a. Sirijos izmailitų sektos, mirties būriai perėjo į kitą pusę. Dabar tai kiti, radikalieji sunitai ir jų „Islamo valstybė“. Jų kova niekaip nesuvienija jų priešų. O mūsų dienomis nėra ko tikėtis, kad teroras bus išvarytas, kaip kadaise mongolų antplūdžio metu.
Reikėtų ištirti, kaip mus veikia pavojaus nuojauta, kaip ji lėtai, bet nenumaldomai keičia mūsų kalbėjimo būdą, pomėgius ir įpročius.
Kaip žinoma, šiizmas taip pat turi ar turėjo kvietistinę, mistinę kryptį ir jai priešingą išorinę, jėga paremtą. Universali vidujybės: išoriškumo kova persunkia kiekvieną gyvybės formą.
Susirūpinimą kelia tai, kad tarp kraštą užplūdusių svetimųjų daug yra tokių, kurie savo svetimumą išlaiko ir išsaugo ilgam. Ir priešingai: veikiau siras taip gerai išmoks vokiškai, kad vieną dieną atras sau Achimo von Arnimo „Karūnos sergėtojus“[24], nei išsilavinęs vokietis pasidomės, kas buvo Efraimas Siras[25]. Galų gale tai yra asmeninio žingeidumo klausimas, nes įprastos mokymo programos taip toli nesiekia. Galima spėti, kad žingeidumo atžvilgiu siras yra pranašesnis.
Tačiau kaip išvengti karo, jeigu jis mus pasieks? Galų gale, ne tik laisvė, bet ir kova už ją yra mums didelė vertybė. Tačiau, kaip paprastai, pirmieji žodžio griebiasi pacifistai ir aiškina: „Vokietijos kasdien vis mažiau. Tai, mano nuomone, puiku.“
Žemiausia šioje niekšų kalboje yra tas politizuotas šaltakraujiškumas, su kuriuo šiai išsikeltai užduočiai pritariama, kuri paverčiama veiklos programa. Dėl bešaknių antplūdžio galų gale žlugs Tauta ir išnyks jos literatūra. Tas, kuris ją myli ir negali be jos gyventi, dėl to nukreips savo viltis tik į vėl atsigaunančią, atsikuriančią „pogrindžio Vokietiją“.
Radikalų neapykanta labiausiai krypsta į pabėgėlius. Ji visų pirma yra instinktyvus atsakas į tą tuštumos pojūtį, kurio „politika“, kaip šiandien sakoma, tikisi iš gyventojų. Atsakingieji, kurie neįžvelgia galo. Kurie išsisukinėja apgaulingais raminimais. Silpnadvasiai.

---

[1] Heisterbacho cistersų vienuolyno, įkurto 1192 m., griuvėsiai stūkso netoli Bonos, tik kitame Reino krante. Gretimame Kenigsvinterio (Königswinter) kaime XIX a. antroje pusėje gyvenęs poetas Wolfgangas Mülleris (1816–1873) sukūrė plačiai pasklidusias eiles „Heisterbacho vienuolis“, kuriose gerai žinomą sakmę susiejo su šiuo vienuolynu.
[2] „Die Unbeholfenen“ – 2007 m. Miunchene išėjusi Botho Straußo novelė.
[3] Franzas Blei’us (1871–1942) – austrų redaktorius, rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas. Be kitų veikalų, parašęs „Didįjį vokiečių literatūros bestiariumą“ („Das große Bestiarium der deutschen Literatur“, 1920).
[4] Hugo Ballas (1886–1927) – vokiečių poetas, dramaturgas, eseistas ir žurnalistas. Vienas iš dadaizmo pradininkų.
[5] Leopoldas Ziegleris (1881–1958) – vokiečių filosofas, nagrinėjęs kultūros, religijos ir kt. temas.
[6] Rudolfas Kassneris (1873–1959) – austrų rašytojas, eseistas, vertėjas ir kultūros filosofas.
[7] Konradas Weißas (1880–1940) – vokiečių katalikiškos pasaulėžiūros poetas.
[8] Thomas Piketty’is (g. 1971) – prancūzų ekonomistas, pagarsėjęs pajamų nelygybės priežasčių ir pasekmių tyrimais.
[9] Josephas Stiglitzas (g. 1943) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja ekonominius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą procesus.
[10] Paulas Robinas Krugmanas (g. 1953) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja mokesčių politiką, pajamų paskirstymą, makroekonomiką ir ekonominę geografiją.
[11] Johannas Georgas Hamannas (1730–1788) – vokiečių filosofas ir rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio ideologas.
[12] Ernstas Jüngeris (1895–1998) – vokiečių rašytojas, karininkas, karo teoretikas. Pagarsėjo karo dienoraščiais, esė, fantastiniais romanais ir apsakymais.
[13] Jakobas Böhme (1575–1624) – vokiečių mistikas, filosofas ir katalikų teosofas.
[14] Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas iš „gyvenimo filosofijos“ pagrindėjų.
[15] Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas. Laikomas svarbiu sentimentalizmo atstovu.
[16] Paulis Celanas (1920–1970) – austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiškai rašiusių kūrėjų.
[17] Conradas Ferdinandas Meyeris (1825–1898) – šveicarų realizmo poetas, novelistas ir romanistas. Laikomas vienu žymiausių vokiškai rašiusių Šveicarijos XIX a. kūrėjų.
[18] „Der Zauberberg“ (1924), Thomo Manno romanas.
[19] Paulis Valéry (1871–1945) – prancūzų poetas, eseistas ir filosofas.
[20] Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803) – vienas įtakingiausių vokiečių Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų.
[21] Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas ir teatro kritikas.
[22] Palmyra – antikinis miestas Sirijoje, kurį 2015 m. užėmė ir susprogdino „Islamo valstybė“.
[23] Heteroglosija (rus. raznorechie) – Michailo Bachtino straipsnyje „Slovo v romane“ (1934) įvestas terminas, pavadinantis skirtingą veikėjų, pasakotojo kalbėjimo būdą, išreiškiantį romano autoriaus ketinimus.
[24] „Die Kronenwächter“ – Achimo von Arnimo (1781–1831) – vieno svarbiausių Heidelbergo romantizmo atstovų, istorinis mistinis romanas.
[25] Šv. Efraimas Siras (apie 306–373) – sirų kalba kūręs krikščionių teologas, Bažnyčios mokytojas, poetas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Metai_2016_kovas.jpg