tekstai.lt

Sara Poisson. Vilniaus poniabudė. Esė

„Šen bei ten galėjai išvysti rudeniškai žvilgančią bei lipnią, naujai nudažytą mėlyną pašto dėžę. Gatvės šiame kvartale buvo tylios, o, tiesą sakant, tai visai nederėjo sostinės gatvėms. Jis stengėsi prisiminti jų pavadinimus, vaistines, policijos nuovadų vietas. Jam nepatiko, kad čia taip erdvu, taip daug žole apaugusių skverų, pušų ir beržų, statomų namų, daržų, dykviečių. Visa tai pernelyg priminė provinciją. <...> Apskritai tik vienas neabejotinas požymis bylojo, jog jis vaikšto po sostinę: kai kurie praeiviai buvo tikrai nuostabiai apsirengę!“ – taip Vladimiro Nabokovo romane „Karalius, dama, valetas“ jaučiasi iš provincijos į Berlyną atvykęs jaunuolis Francas. Panašiai galėjo jaustis ir romano autorius: iš jo memuarų galima išskaityti, kad 1922–1937 metais, Berlyno laikotarpiu, jis neužmezgė jokių artimesnių ryšių nė su vienu vokiečiu.
Keistu būdu panašūs vaizdai sostinėje supa ir mane. Pro užpakalines duris, skirtas išėjimui, prieš metus patekusi į Vilnių, radau žole apaugusius skverus, apšnerkštus kiemus su pūvančiais skudurais, rūgstančiomis ir pelyjančiomis slyvomis, sutrešusių sandėliukų ir tinklinių tvorų supamus daržus. Ant sumestų pūvančių skudurų gretimame apleistame kieme išdygusi poniabudė, savo švelniu dvėselienos kvapu viliojanti muses, manęs nebenustebino, tik savotiškai pažymėjo išskirtinį Vilniaus paradoksalumą. Taške už trylikos minučių pėsčiomis nuo Aušros vartų.
Čia, už trylikos minučių, pro langą žvelgiu į Anos ir Vasilijaus sodą, sandėliukus ir garažus, į rudeniškai atlapotą šiltnamį su pageltusiomis agurkų virkščiomis, į išvirtusius burokėlių lapus, naujai susodintus braškių daigus, apskurusius juodųjų serbentų krūmus. Šią vasarą pievelėje po kaukazine slyva nebeliko „Volkswagen Golf“ griaučių, kurie, kaimyno Tadeko tvirtinimu, čia išstovėjo gal kokius tris penkmečius. Tokiu būdu Anos brolis esą kovojo už savo teritoriją bendrame sklype.
Kai vieną gražią dieną senukas vokiškas automobilis buvo užkurtas ir išvarytas iš kiemo, pradžiugau. Švaresnis vaizdas pro langą ir pokytis nuteikė maloniai. Galų gale su sesers šeima po vienu stogu gyvenęs Anos brolis nusileido, tad, kaip maniau, daugiau švaros reiškia ir daugiau taikos mano gyvenimo pašonėje. Dar po mėnesio ši įsivaizduojama taika įgijo platesnę, jei tik ne kosminę, perspektyvą. Sužinojau, kad plaučių vėžiu apsirgęs automobilio savininkas buvo išsiųstas į erdvesnius visatos sklypus. Paaiškėjo, kad didžioji taikdarė ir švarintoja ar (ap)valytoja šiame kieme buvo mirtis. Toji pati, kuri šią vasarą su savimi išsivedė mano kaimynę ir buvusią mano buto savininkę Genutę, didžią mezgėją ir detektyvinių romanų skaitytoją, taip pat ir mano katiną Pliusą, į kurio baltumą taip gražu buvo žiūrėti pro tą patį langą.
Kelis šimtus Genutės nunertų įvairiaspalvių megztinių, tvarkingai sulankstytų ir suguldytų jos spintose ir sekcijose, ketinu pakilnoti savo sapnuose. Šie vogte pasivagia viską, kas gyvenime juos kėsinasi pranokti.
Tai, kad atsidūriau Vilniuje, įeidama čia pro užpakalines duris, skirtas išeiti, aiškiai pranoko mano sapną, kuriame man buvo apreikšta, kad gimiau ir mirsiu mažame šalies miestelyje.
Užpakalinių durų, arba išėjimo, sindromas būdingas daugeliui mano gyvenimo posūkių. Panašiu būdu patekau į universitetą, žurnalistiką, vėliau ir į literatūrą: ne iš aistros ar ambicijos, be aukojimo literatūros dievams, be konjunktūrinių ritualų. Studijų metais neturėjau nė menkiausio noro likti Vilniuje. Gyvenimo sostinėje prasmė man visiškai nebuvo suprantama. Galima sakyti, netgi nenorėjau to suprasti – tarytum bijodama, kad koks nors supratimas, nauja „tiesa“ išmuš iš po kojų tam tikrą pamatą, kurį buvau sau pasiklojusi. Prie išėjimui skirtų durų mane atplukdydavo tam tikra nuo manęs nepriklausanti tėkmė, o į kitų sukurtas ir puoselėjamas teritorijas įversdavo kažkieno kito sukelta banga.
2014-ųjų rudenį į Vilnių mane įvertė provinciją užliejusi nedarbo ir emigracijos sukelta kultūrinės ir politinės entropijos banga. Ji sukilo ir nuplovė sapno danguje nuskambėjusį pažadą. Šitaip aš iš renovuojamo ir švarėjančio bei tuštėjančio miestuko Lietuvos šiaurėje atsidūriau tarp rusų lietuviškomis pavardėmis, rusiškai kalbančių lenkų, supuvusių slyvų, po kiemą pribarstytų žieminių kepurių.
Pro kitą langą matau, kaip gatve srovena kaimynės kasdien paliejamos paplavos ir šunų šlapimas. Už kampo prie mėlynai dažytos vandens kolonėlės sutinku moteris ir vyrus, plaunančius čia puodus ar skalaujančius skalbinius. Dar už septynių minučių kelio prasideda neasfaltuota Panevėžio gatvės atkarpa. Pavasarį čia pasišienavau dilgėlių, o vasaros pabaigoje apleistame miškelyje nelegaliai pakasiau viruso nukautą savo katiną.
Visos šios aplinkybės ir kova su entropija, gelbstint slyvas, esmingai išryškino mano, viduriniosios klasės egzemplioriaus, savybes, aprašytas Ericho Frommo. Taupumas ir racionalumas, rausiant apleistą valdiško sodo kampą, verdant slyvienes iš akyse tęžtančių slyvų, kurios niekam, išskyrus mane, nerūpi, buvo ne kas kita, kaip tam tikro klasinio įdago įrodymas. Susitaikymą ir gal net mėgavimąsi aplink mane tvyrančiu destruktyvumu priskiriu tam tikram viduriniosios klasės žemutiniam sluoksniui būdingam priešiškumui, kuris, anot E. Frommo, yra viena iš jėgų, padedančių užauginti fiurerius ir (arba) neurozes. Sakykime, aš, jei leisite, pasirinkau neurozę, kad ir su mąstytojo suformuluota užuovėja. Jos pagrindas įvardijamas skirtingai, nei mano daugelis teisę į neurotikų gydymą turinčių psichoterapeutų ir psichiatrų, kuriems esama visuomenės struktūra atrodo savaime suprantama, o prie jos neprisitaikantis žmogus – ligonis. E. Frommui neurotikas yra žmogus, kuris nepasidavė kovoje už savo asmenybę ir kuris, priešingai nei įsitikinę licencijuoti psichiatrai, ne toks suluošintas, kaip vadinamasis normalus, kurio individualumas paaukotas stereotipiniam sveikumui.
Įvairiopa sveikata ir normalumas tikrai nebuvo dalykai, kurie mane sietų su Vilniumi. Ir tuo pat metu vargo, varganumo liudijimas buvo tai, kas brėždavo mano tapatumo kontūrus ir paradoksaliu būdu suteikdavo man gyvybės, sveikatos ir tam tikrą postūmį. Dar sykį tai supratau visai neseniai, gatvėje, netoli tos vietos, kur išsenka mano kaimynės (vardu jos nevadinu todėl, kad ji nesuteikė man progos jos vardo sužinoti; iš kitos kaimynės gavau žinią, kad toji neįvardijamoji lengviau susišneka su vaiduokliais nei su realiais žmonėmis) paplavų srovelė. Paplavų srovelės galutiniame taške mudu stovėjome su kaimynu Tadeku, rusiškai su savo žmona lenke kalbančiu lenku. Čia mudu aptarinėjome jo sutinusias, smulkiomis mėlynomis kraujagyslėmis išraizgytas kojas. Tadekas man aiškino ir galiausiai įtikino, kad kojos yra silpnoji jo giminės vieta ir kad jos pradėjo tinti beveik tuo pačiu metu, kai jį surakino skrandžio skausmas ir kai jis, mano kaimynas, nutarė atsirakinti nuo degtinės ir alaus.
Tadeko blauzdas mačiau tik tiek, kiek jų nedengė storos pilkos treninginės kelnės, labai panašios į tas, į kurias po darbo mėgstu įsmukti ir aš. Pokalbis apie varganas kojas ir prieš Tadeką sukilusį skrandį pamažu virto pasakojimu apie atlyginimą nustojusį mokėti darbdavį, apie laiptais aukštyn kibirais nešiojamą betoną ir apie tai, kad dabar, ėmus maištauti kojoms, jas tenka apauti ne saugiais auliniais, bet nesaugiomis guminėmis šlepetėmis, o atlyginimo nemokantis darbdavys su tuo lengvai taikstosi. Na, ir aš, aktyvi viso gatvės veiksmo dalyvė, staiga pajutau, kaip visas šis kūno veiklos, darbo santykių ir kaimyniško pokalbio jovalas, virtęs vientisu tekstu, pamažu mane atgaivina. Sugrąžina mane prie įprasto „vargano gyvenimo“ struktūros, kuria tikiu ir kuri buvo nuolatiniu mano tikėjimu, keičiantis mano santykiui su Dievu, kintant mano religinių išgyvenimų intensyvumui, stiprėjant ir vėliau nykstant mano tikėjimui, kad šio pasaulio kūrėjas yra geras ir kad sostinė man apreikšta tam, kad čia atrasčiau viską, ką man mano tautiečiai sukūrė geriausia.
Per gyvenimą teko išbarstyti, o paskui surinkti ir vėl išsaugoti ir kitas neblėstančias individualaus tikėjimo tiesas. Viena tokių yra ta, kad viskas, ko žmogui iš tikrųjų reikia, yra švelnus, šiltas, į jį patį panašus gyvūnas, žiūrintis nuolankiomis akimis ir neaiškinantis, ką ir kaip šiame gyvenime reikėtų daryti. Tikriausiai todėl pirmoji mano vaikystės svajonė – ar greičiau planas – buvo užsidirbti pinigų ir nusipirkti boloninį šuniuką, kitaip sakant, bičiulį, kuris dovanotų šilumą, švelnumą, draugystę, dargi grožį, tuo pat metu džiaugdamasis tavo valdžia. Ši idėja gimė Panevėžyje, vėliau ne sykį buvo patvirtinta įvairiose gyvenamosiose vietose, tačiau galiausiai jos teisumas paaiškėjo atsikrausčius į Vilnių. Seniai buvau bemačiusi tiek žmonių su šunimis už pavadėlių ir tiek languose įrėmintų kačių. Galiausiai nė kiek nenustebau sykį pakeliui į darbą išgirdusi du pusamžius vyriškius svarstant, kas geriau – auginti vaiką ar šunį. Ir nors skubėdama jų strateginės diskusijos išvadą palikau šalikelėje, beveik neabejoju, kad visi pliusai buvo sudėti šuns naudai.
Kuo čia, sakysite, dėtas Vilnius? Ogi tuo, kad šunų ir kačių svarba žmogaus gyvenime čia atsiskleidžia akivaizdžiai ir galutinai. Netgi tiems, kurie sakosi nenorį prieš nieką gyvenime žemintis ir lankstytis, bet neburbėdami ir nesiraukydami lenkiasi prie savo keturkojo draugo ekskrementų. Ir tebūnie palaimintas geras šių keturkojų augintinių virškinimas. Nes netgi priešui nelinkėčiau lenktis prie konsistencijos, kurią praėjusį antradienį, saulėtą, bemaž šventišką pavakarę mano akyse paleido anglų buldogas. Jau nebežiūrėjau, ką prie šios tyrelės M. K. Čiurlionio gatvėje veikia dvikojė šio keturkojo draugužė. Nežiūrėjau, bet tikrai ne dėl to, kad būčiau tokio lankstymosi prie šunų paliktų pėdsakų priešininkė – juk pačiai tenka panašiai tupinėti prie katino tualeto. Tiesiog meilės scenelė su buldogu buvo labai jau intymi, o aš gerbiu šį intymumą ir paprastai palieku jį privačiam gyvenimui net tada, kai jam tenka pasirodyti viešai.
Tačiau svarbiausia, ką noriu pasakyti, yra paikas mane į Vilnių atsivijęs nuomonių ar nuotaikų šleifas, kad Vilniuje manęs laukia kažkas geresnio, pradedant neapibrėžta meile gyviems padarams ir baigiant pakylėjančiu jausmu miestui, architektūrai, kažin kokiai aukštesnei kultūrai, tauresniems santykiams ar didesnėms galimybėms. Kai apsigyvenau Vilniuje, kai kam rūpėjo atvirai pasakyti, kad tai – jos ar jo svajonių miestas ir kad man pavydi šio ypatingo gėrio. Ogi dar kai kas tiesiog atvirai pareiškė, kad dabar jau būsiu ten, kur man ir vieta. Tarsi gyvenimo gėrį ar kokybę lemtų tam tikros miesto savybės, o ne tos dvi mielos, nuolankios akys, tasai švelnus kailis ir šiluma, dėl kurių mums visiškai nesunku lankstytis prieš tai, kas šaligatviui kokybės, reikia manyti, neprideda.
Turbūt ir mirdama nesuprasiu, kodėl gyventi su šunimi ir kate geriau Vilniuje nei Mažeikiuose ar Ežerėje[1].
Apskritai Vilnių gerbiu ir dėl to, kad čia (akcentuočiau žodį „čia“) turiu namus, kur mane grįžtančią namo pasitinka katinas Pliusas. Kad pro atviras duris birželio savaitgaliais galiu girdėti, kaip jį čeksėdama gąsdina sodinė devynbalsė. Ir kad pro tas duris į kambarį su visais kiaušinėliais savo viduriuose įzvimbia didelė šūdmusė: ji man primena vaikystę, kurią dabar manausi sapnuojanti atviromis akimis. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės varpai, kurių garsas šiam svaiginančiam turiniui suteikia pridėtinės vertės. Cerkvės varpai mane atjaunina, kaip ir viskas, ką girdi naujai, pirmą kartą, kas suteikia pojūtį, kad dar yra ką šiame gyvenime patirti.
Į Vilnių kadaise, baigusi vidurinę, atvykau visai ne dėl to, kad tai buvo mano svajonių ar ateities miestas. Žinojau, kad jis toks yra ne vienam, tačiau nuo mažų dienų esu nepatikli viduriniosios klasės atstovė. Kuo miesto mokytojos ar profesoriaus gyvenimas geresnis už kaimo melžėjos gyvenimą? Mokytojų ir profesorių garbė man atrodė ne daugiau patikimesnė nei tykus gyvenimas vienkiemyje, su šunimis, katėmis, karvėmis, avimis, kiaulėmis ir vištomis, vasaros kaitroje zvimbiant šūdmusėms, o žiemą pokšint tvoroms ar raudonuojant sniegenoms. Ar dabar manau kitaip? Jei atvirai, man nepavyko smarkiai pasikeisti, kad ir kaip būtų gėda tai prisipažinti. Per gyvenimą suvokiau tik viena: dažniausiai visiškai neapsimoka būti atviram ir drumsti saugumą, kurį manosi susikūrę visokių hierarchijų puoselėtojai bei ribų nustatinėtojai. Trumpai apie tai sau sakau: kam lodyti šunis. Jau geriau rasti tykesnių laisvės (ar eskapizmo) būdų.
Juk kuo puikiausiai pamenu, kaip įsiuto rusų kalbos ir literatūros mokytoja, kai būdama keturiolikos rašinėlyje apie savo būsimą profesiją parašiau, kad noriu būti melžėja. Jai pasirodė, kad juokiuosi iš jos ir užduoties. O juk nė nemaniau juoktis.
Nežinia kodėl kai kurie žmonės romias gyvulio akis iškeičia į žmogaus akis, o lankstymąsi prie naminio gyvūno išmatų – į blizginamus puodus, klozetus, džiūstančių skalbinių girliandas. Arba – vietoje saulėto žolės lopinėlio pasirenka rašomąjį stalą, kompiuterio ekraną, ir tai vadina savo svajonių miestu.
Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių vaikšto, skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi savo svajonę savo svajonių mieste.
Pro langą matau nuožulnią gatvę, panašią į ilgą kiemą, kuris baigiasi už posūkio. Matau vilniečius. Stebiu, kaip dešinėn jie kopia į kalną, ir tam reikia daugiau jėgų, nei keliaujant į geležinkelio pusę. Savo nuomonę apie Vilnių jie išsako be žodžių, tačiau skirtingai. Tiems, kurie leidžiasi žemyn, Vilnius yra lengvesnis nei tiems, kurie kopia aukštyn.
Kadangi man kasdien tenka laipioti aukštyn ir žemyn, mano santykis su Vilniumi panašus į magnetinės rodyklės virpėjimą. Kada nors tai virs tikru kūno drebuliu, neabejoju.
Vilnius – miestas, kuriame studentiškais metais man labiausiai patikdavo vaikščioti gatvėmis ir žvalgytis į pirmųjų aukštų langus. Senamiesty dar galėjai matyti vatą, nublukusias dirbtines gėles ir stiklines su kruopomis tarpulangiuose. Įsivaizduodavau viduje vykstantį ramų gyvenimą, kuris man rodėsi panašus į kaimo vienkiemio gyvenimą. Kažkas mezga kojines ir kažkam ant kelių tupi katė. Kažkas klausosi radijo, o kažkas volioja rankose varškėčių tešlos rutuliuką, kurį paplojęs įspaus duobelę sviestui. Tokie varškėtukai su duobelėmis buvo rimta priežastis itin rimtai vertinti savo močiutės Kotrynos Šernienės kulinarinius gebėjimus, o kartu ir visą kulinariją. Vienu mano gyvenimo laikotarpiu namai be tokių štai varškėtukų buvo ne namai. O kas man Vilnius, jei čia nėra kam arba nėra kur pasigaminti varškėtukų su pilnomis sviesto duobutėmis?
Žurnalistikos fakulteto dėstytoja anuomet, tiesa, irgi bandė mane paprotinti, kai susiruošiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir grįžti į Panevėžį. Esą visos perspektyvos manęs laukiančios Vilniuje. Galbūt likčiau dirbti fakultete. Ar dirbant fakultete namai tampa jaukesni, katinai ir šunys – mielesni? Ar knygos, kurias skaitai Vilniuje ir Panevėžyje, kuo nors skiriasi? Be ypatingo noro į Vilnių atvykau, be graudulio ar skausmo išvykau, be didesnės euforijos atsikrausčiau. Namai kraustėsi, keliavo pirmyn ir atgal su manimi. Ir pasitvirtino tai, ką vienas universiteto dėstytojas man, panūdusiai išeiti į neakivaizdinį, pasakė: nuo savęs nepabėgsi.
Vasarą kitoje namo pusėje esančiame kieme, apleistų sandėliukų ir tankiai suaugusių medžių bei krūmų paunksnėje vaikai įsikūrė „namus“. Parsitempė nuo šiukšlių konteinerių išmestą stiklinį staliuką, įvairių baldų nuolaužų ir kitokių daiktų – sudėliojo savo gyvenimo svajonės dėlionę. Argi mes ne namus kadaise žaisdavome? Ar ne iš po klėtimi surasto šiukšlyno kadaise traukiau prieškarinius vaistų buteliukus? Ar ne prie lauko tualeto, virš šiukšlyno, numojusios ranka į smarvę, anomis dienomis kartu su drauge Roma buvome įsikūrusios savo „kambarius“? O kas mums atstojo mylimas akis, švelnų gyvūną, vaiką? Vasaros metu Palangoje mūsų vaikai buvo sraigės, mūsų gyvenimas su šiais vaikais, trukęs vos trejetą dienų, įsirašė mano gyvenimo knygoje tarsi amžinybė. Iki šiol stebiuosi, kaip mums kaime leido žaisti su paaugusiais viščiukais, kuriuos vystydavome tarsi kūdikius ir nešiodavomės tokius po kiemą. Ką mums anomis dienomis galėjo reikšti Vilnius?
Iki šiol nežinau, ką Vilnius reiškia mano dukterims. Vyresnioji, baigusi studijas, čia ir liko, šiuo metu dirba tarptautinėje korporacijoje, su savo viršininkais kalbasi ir susirašinėja angliškai, susitinka Rygoje ir Stokholme. Per visą laiką, kai tik išėjo iš studentų bendrabučio, keliavo iš vieno nuomojamo kambario į kitą, dažniausiai senamiestyje, pastaruoju metu su katinu. Katinas serga nepagydoma imunine liga, šeria jį prednizolonu. Kai liga suėdė katino sąnarius, teko juos sutvirtinti, kažką kažkaip prisiūti, tam prireikė dviejų operacijų.
Vyresniosios meilė gyvūnams išryškėjo ne kur kitur, o kaip tik Vilniuje. Galbūt ją įkvėpė gatvių asfaltą šlifuojantys švelnūs keturkojai ir katinai languose, o gal prabudo motinystės instinktas.
Mano mažoji Vilnių atrado ir prarado paauglystėje. Mokydamasi vidurinėje įsitaisė čia draugų ir aistrų. Šioms pasibaigus, Vilnių iškeitė į Londoną. Šis jai atrodė įdomesnis, bent jau iki tol, kol nepasimalė po Paryžių, Dubajų, Prahą ir kitus miestus. Nežinau, kas jos gyvenime jai atstoja nuolankias akis ir švelnų kailį. Vienas kitas vaikinas? Svajonių akys ir svajonių kailiai?
Pro savo langą matau į kairę besileidžiančią gatvę ir ten pat gyvatvorę, plastikinėmis lentelėmis aptaisytą namą, didelį akmenį. Pūsteli vėjas, ir gyvatvorės lapeliai atgyja. Panašių vaizdų – kiek tik nori – galėčiau rasti Ukmergėje, Biržuose, Mažeikiuose. Apie kokį Vilnių jūs man kalbate?
Užvakar keliavome link Rasų, Liepkalnio gatvės, paskui kopėme į kalną. Pasiraškiau erškėtrožių žiedų, pasirinkau geltonžiedžių lipikų ir net plaušabudžių, kurias vėliau išmečiau: angelai mane nukreipė internetan, kuris tikriausiai norėjo, kad dar pagyventume.
Be šunų ir katinų, Vilniuje man labai patinka skaityti knygas. Kai skaitau, nesu nei Vilniuje, nei Mažeikiuose, nei kur nors pakeliui. Kai skaitau, manęs apskritai nelabai yra. Arba kai mankštinuosi, o jei tiksliau, kai mane mankština vienoje iš stačiatikių vienuolyno celių, kuriose įsikūrusi mano poliklinika, tiksliau, Krikščionių medicinos centras. Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės šventoriuje. Pakeliui į buvusias vienuolyno patalpas šventoriumi einu pro atvirą pašiūrę su pastogėje sukrautomis lentomis, vaikų smėlio dėžę, džiūstančius drabužius, gėlyną, kuriame mačiau sirpstančias žemuoges. Galiausiai pasilinguojame su obelimi, kuri šiemet vienuolyno pievelėje pribarstė žalių obuoliukų. Tada paskambinu poliklinikos skambučiu, man atšaunamos durys. Mokinukę primenanti administratorė Svetlana pasiūlo prisėsti. Tūpteliu priešais registratūros kampą dešinėje ir lentynas su stačiatikių religine lektūra kairėje. Vis ruošiuosi pavartyti stačiatikių metropolito komandos Maskvoje leidžiamą metraštį. Tačiau galiausiai esu pakviečiama į celę, kur kilnoju rankas, kojas ir tampau žalią arba mėlyną guminę juostą. Paskui šviesiaplaukė raumeninga kineziterapeutė man dar pamasažuoja nugarą. Mokina, ką turėčiau daryti gelbėdamasi nuo savo profesinės ligos, bičiulės osteochondrozės.
Svetlana labiau draugiškai nei pagarbiai pasitinka ir palydi visus. Ilgiau pasėdėjus galima išgirsti naudingų žinių apie kosmetiką. Personalo pokalbiai neatrodo labai vienuoliški, tačiau draugiškumas minčių apie seserijos variacijas sukelia. Jei tik čia neužsuka koks vyrukas su lazda. Nežinau, ar išgirdę frazę „su lazda“ įsivaizduojate nužievintą pagalį, tačiau senuko lazda būtent tokia. Mačiau, kaip ta pačia lazda jis žvejojo šiukšlių konteineryje. Ta pačia pasiramsčiuodamas keliauja ir į vieno ikso „Maximą“ Pelesos gatvėje. Nedidelio ūgio, tamsiai rudomis skvarbiomis žvejo akimis.
Sykį viena kačių veisėja paaiškino mano katino meilumo priežastį. Esą jis meilinasi, lipa ant kelių, glaudžiasi prie veido ir krūtinės, glaustosi ir minko mane tik todėl, kad per trumpai žindytas, per anksti atitrauktas nuo motinos. Jeigu pritaikyčiau šią logiką sau, turėčiau sakyti, kad mano požiūrį į gyvenimo atramas, miestus, būstą ir kitus dalykus lėmė kokia nors vaikystėje patirta stoka. Tai, kad visur įžvelgiu visų žmonių veržimąsi prie ko nors gyvo, švelnaus, su dviem atidžiomis akimis, galėtų reikšti, kad kaip tik to man vaikystėje trūko labiausiai. Bet kodėl tada mane taip masino pro svetimus langus gatvėn srūvanti šviesa, kažkieno nučiupinėtų daiktų šiluma, man svetimų žmonių užimtos būsto erdvės? Argi reikštų, kad ir šiuos dalykus išgyvenau nepakankamai? Galbūt lemiamos įtakos turėjo tai, kad iki trejų metų augau pas senelius kitame mieste, kad motina mane aplankydavo tik savaitgaliais, o nuo trejų metų mano erdvė suskilo į mažo butuko Panevėžyje ir vaikų darželio kambarius?
Vis dėlto reikia pasakyti, kad savo požiūrį į būstą ir jo aplinką keičiau panašiai, kaip kai kas keičia politines pažiūras ar religinius įsitikinimus. Niekas man neįrodys, kad ši požiūrių kaita atitiko brendimo procesą ir kad dabartinis mano santykis yra brandesnis nei tada, kai man buvo dvidešimt.
Man, dvidešimtmetei, atrodė, kad labiausiai mane tenkintų švari, šilta ir nedidelė erdvė, kurios neslegia nei žmonės, nei daiktai. Didysis vyksmas vyko mano pačios viduje, jis mane pripildė tarsi rūgstantis gėrimas, kuris veržiasi lauk, ir to man visiškai užteko. Bet koks išorinės erdvės apkrovimas atrodė visiškai nereikalingas apsunkinimas. Su slaptu malonumu pati sau viena džiaugiausi, kad man tiek nedaug reikia. Rytą ant bendrabučio radiatorių radusi sausus iš vakaro padžiautus savo skalbinius imdavau manyti, kad vieno apatinių ir viršutinių drabužių pakaitalo man netgi per daug.
Tomis dienomis Vilnius man buvo švari, tuščia studentų bendrabučio kambario erdvė. Kad dar labiau išnaudočiau šį man Vilniaus suteiktą turtą, savaitgaliais, kai mano kambariokės išsiverždavo pas jų išsiilgusius tėvus, likdavau bendrabutyje – mėgaudavausi bendryste su labiausiai mane suprantančiu ir toleruojančiu žmogumi – savimi pačia. Su savimi aptarinėdavau perskaitytas knygas ar miežinės košės skonį. Mano aplinkoje nebuvo nė vieno, kuris suprastų, kokia yra skani košė, net jei ji paskaninama vien tik druska.
Vilnius man prilygo vienuoliškai vienutei, laisvoms rankoms ir kojoms, kūno lengvumui, kurį suteikia didelė bulvė, košė arba duona su svogūnu. Svogūno galvutę susitrindavau su aliejumi ir trupučiu druskos.
Kartais pasvajodavau, kad man užtektų japoniškos plastikinės dėžės-futliaro, skirto studentui ar keliauninkui. Ar šis bendrabučio-viešbučio variantas buvo eksperimentinis ir mane tiesiog apgavo? Tai, kad nuolat neišsimiegodavau, o tą trumpą laiką išmiegojau tarsi užmušta, man reiškė, kad kokybiškam miegui reikia lygiai tiek pat nedaug erdvės, kaip ir gyvenimui. Sapnų kokybė dėl to, kaip man rodėsi, nė kiek nesuprastėja. Todėl prabangios lovos, maniau, tėra tam tikras kultūrinis iškrypimas. Žmogus – savipakankama būtybė, jei tik jis pajėgia save gerbti ir įvertinti, kiek kainuoja prabangūs miegamieji ir salonai. Čia, Vilniuje, galėjau tai įrodyti pati sau bei savo kailiu.
Bandau atsiminti – o tai dabar nebėra paprasta – ar tik ne ta savipakankamumo idėja mane sulaikė nuo siekio bendrabutyje apsigyventi su kurso drauge, kuri man buvo įdomi ir draugiška, su kuria buvo apie ką kalbėtis ir su kuria buvo miela ilgiausias valandas gerti arbatą ir laižyti iš namų parsivežtą uogienę. Atsitiktinai su manimi antrame kurse apgyvendintas trečio kurso bibliotekininkes pasirinkau ir kitais mokslo metais. Tai, kad su jomis nebuvo privalu kalbėtis iš esmės ir kad slapčiausi mano svarstymai joms būdavo nepasiekiami, saugūs, man atrodė didelis privalumas gyvenant kartu. Gal, jei būčiau buvusi vaikinas, būčiau panašiai pasirinkusi neišsilavinusią, paprastutę, visais atžvilgiais sveiką žmoną, o aistrą, šventinius santykius – irgi saugumo sumetimais – būčiau linkusi palikti už šeimos ribų? Už bendrabučio kambario buities ribų pasilikau sau susitikimus su savo geriausia kurso drauge. Gali būti, kad netgi jai liko mįsle, kodėl nepajudinau nė piršto, kad apsigyvenčiau kartu, o vietoje to padovanojau per vasarą numegztas šlepetes. Geriausiu atveju šitai buvo priskirta mano pasyvumui. Iš tiesų visiškai sąmoningai ir aktyviai pasirinkau tas dvi bibliotekininkes, trokšdama ir vėl, kaip ir praėjusiais metais, likti laisva, nepriklausoma trečiąja, kuriai nereikia nei labai didelio draugiškumo, nei dėmesio. Galbūt iš slapto dėkingumo, kad nebuvau atmesta, noriai ir be eilės kuopdavau mūsų bendrą kambarį. „Būsi gera žmona“, – frazė, kuria jos mane bandydavo įvertinti ir kuri man, žinančiai tikrąją savo darbštumo ar valyvumo priežastį, atrodė juokingai nestilinga. Ji visiškai nederėjo prie džiaugsmingos mano vienatvės savaitgaliais su knyga rankose naktimis ir nuo įprasto režimo laisvo, kone gyvuliško miego valandų valandas dieną.
Ar ne dėl šios bemaž aršios, vienkiemiškos mano vienatvės, gyvuliškos laisvės mano geriausia kurso draugė rausdavo, kai jai kirpdavau kairės rankos nagus? Galbūt šis mano nenuolankumas, distancija jai neatrodė labai jaukūs ar tinkami tokiam intymiam, draugiškam veiksmui. Galbūt todėl ji, jei tik galėdavo, prašydavosi, kad kairę ranką jai apkirptų Vilniuje gyvenantis brolis.
Anuomet raudonas, socialistinis Vilnius dėl panašių dalykų neraudo. Jis gebėjo aprėpti ir suderinti vienatvės patosą ir nagų karpymo intymumą, švarias apytuščio studentų bendrabučio erdves ir vilnonėmis skaromis apklotas mergaičių lovas kambaryje, kuriame gyveno mano geriausia kurso draugė. (Mane, pamenu, labiausiai erzino ne vilnonės skaros, o kad viena iš jų buvo per trumpa ir iš po jos abiejuose lovos galuose šviesdavo draugės patalynė. Man tai atrodydavo negražu ir netgi nešvaru. Ar ne ši per trumpa skara buvo galutinis argumentas, padėjęs apsispręsti gyventi ne su viena įdomiausių mano gyvenime merginų, o su bibliotekininkėmis? Tai, kad abi jos man tada nebuvo labai įdomios, dovanojo neįkainojamą ramybę ir laisvę.)
Mano taikingumas ir ramybė, tiesa, buvo apgaulingi. Kai viena jų vėliau man parašė laišką, kuriame prisipažino mane visada labai vertinusi ir visada žinojusi, kad sunkią valandą kreiptųsi būtent į mane, buvo šios nekaltos, nesąmoningos ir neplanuotos apgaulės pasekmė. Dabar nežinau, ar turėčiau dėl to graužtis. Laiško gavimo dieną mano ramybės ir tvarkos siekis tebebuvo hipertrofuotas: kartu su Sąjūdžiu mane užklupo Dievo klausimas, o su juo ir dieviškos tvarkos teisingumas. Į savo kambariokės pasidejavimą, kad mirė kitos kambariokės mažoji sesutė, atsakiau, kad tokia buvo Dievo valia. Be to, leidau sau priminti, kad mergytė buvo nesantuokinis vaikas ir augdama būtų išgyvenusi savo motinos nuodėmę bei tėvo nebuvimą. Tad Dievui galbūt mieliau buvo pasiimti ją kaip savo angelėlį ir šitaip ją išgelbėti.
Nenuostabu, kad mano buvusi kambariokė man nebeparašė. Galbūt to ir siekta. Žinau tik tiek, kad po kelerių metų bet kuris dejuojantis žmogus būtų sulaukęs iš manęs bent jau žodinės paguodos. Ar tai reiškia, kad mano kambario draugė man parašė per anksti?
Kad ir kaip ten būtų, tai tik patvirtina, kad Vilnius buvo apgaulių ir saviapgaulių vieta laikais, kai dar nebuvome įpratę apgaudinėti ir tikėjome, kad mūsų gyvenimo pakeleiviai – ne iš tų, kurie apgauna.
Beje, susitikusi save anuometinę būtinai paklausčiau kai kurių dalykų, kurie dabar man visiškai nesuprantami. Pavyzdžiui, kaip vienuoliškos studentiškos celės askezė ir švara man derėjo su anuomet dievintų teatrų scenomis ir ta pompastiška pasipuošusių žiūrovų minia? Kas dar, be mados ir inercijos, vydavo mus viduržiemį nuo ketvirtos ryto stovėti prie teatro kasų, kad gautume bilietą į trokštamą spektaklį? Kokiuose sąmonės ar pasąmonės užkaboriuose tuo metu tūnodavo mano savipakankamumo, būsto-futliaro ir askezės idėjos? Kokiu būdu šalia būtinų, lengvų, ant pečių nenešiojamų, nematerialių dalykų tilpdavo didžiulės, kilimais išklotos teatrų erdvės, šviesos žaismė scenoje? Kokia galia išgalvotas veiksmas traukdavo ašarą ir netgi persikeldavo į sapnus? Tikiu, kad visa tai lėmė Vilniui būdingas užkrečiamas nenuoseklumas. Žvelgiant į šių dienų Vilnių, galima įsitikinti, kaip nuosekliai jis, nenuoseklumas, perduodamas iš kartos į kartą. Ir kaip nuosekliai aš ir vėl apsigyvenau jame, rasdama čia anų dienų neutralumą, diktuojamą dėmesio ir aistros stokos. Nenustebčiau, jei mirusi sulaukčiau iš šio miesto laišką su prisipažinimu, kad buvau vertinama ir kad ne vienas mano skaitytojas sunkią valandą atsiremia į ką nors, į ką, būdama gyva, atsiremdavau aš.
Žurnalistikos studijos buvo viena iš galimybių apsibrėžti. Nedaug trūko, kad tuo pačiu apibrėžtumu man būtų tapusi matematika ar psichologija. Vilnius priėmė mane su mano neapibrėžtumu ir savipakankamumo iliuzija. Tokiems kaip aš čia buvo vietos. Būdama savimi, čia galėjau jaustis taip, tarsi būčiau natūrali atitinkamos savasties schemos paveldėtoja. Per stojamųjų egzaminų pokalbį niekas nenustebo išgirdęs, kad žurnalistiką pasirinkau kaip vieną iš sistemų, kuri niekuo ne blogesnė už kitas. Tai, kad žurnalistikos sistemiškumas kai kam iš šios profesijos atstovų atrodo mažiausiai sistemiškas, tėra ne dviejų skirtingų daiktų savyje, o skirtingų požiūrių klausimas. Anais laikais, juolab akademiniame lygyje, viskas būdavo pateikiama sistemiškai, nors ir nebūtinai privalėjai to paisyti. Į trečio kurso pabaigą saugumą teikusios ribos man jau buvo nusibodusios. Sutikite, jauna, netyčia nėščia tapusi moteris pačiu natūraliausiu, kūnišku būdu patiria savo pačios neapibrėžtumą, jei tik ne sisteminę krizę.
Dabar sistemiškumo man suteikia M. K. Čiurlionio gatvės atkarpa. Ji yra mano kasdienių kelionių pirmyn ir atgal trajektorijos dalis. Esu viena iš šaligatvio šlifuotojų, pėdindama nuo Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės iki posūkio į Z. Sierakausko gatvę. Keliaudama pirmyn nušlifuoju šiek tiek daugiau, nes ryte mano kuprinė sunkesnė. Nešuosi pietus, kurių dažna dalis – sandarus indelis su sriuba. Mano bendradarbės kartais replikuoja: „Ir netingi gi tu“, tačiau gali būti, kad toks mano elgesys joms atrodo laiko švaistymas. Jos dažniausiai nusiunčia kurią vieną su sąrašiuku į „Maximą“ parnešti salotų indeliuose ir dar ko nors. Kitos užsipliko dribsnių iš spintelės. Mano simpatijos šių pusėje, mat esu intravertiškai protestantiškos dvasios ir sovietmečio askezės vaisius. Gyvenant Panevėžio daugiabutyje mums kartu su mama tai buvo miestiška askezė. Praktikavome maisto gamybą iš esmės be atliekų. Suskaičiuoti virtinukai ir varškėčiai, duonos plutele sudažytas padažas lėkštėse, o jei labai skanus ir jei mato tik artimieji, tai atsiprašius – ir išlaižytas. Viską, kas lėkštėje, suvalgyti mus mokė auklėtojos Gražina ir Irena Panevėžio vaikų darželyje „Žilvitis“. Ar pajėgi esu atpažinti visas savo aistros askezei dedamąsias? Kas lėmė, kad visą gyvenimą traukė ne prabanga, gausa, o minimalizmas, gebėjimas kažką sukurti iš nieko, panaudojant ne pagal pirminę, ne pagal tiesioginę, o pagal išvestinę, kartais ir sukurtą paskirtį? Valgio ruošimas ir valgymas man mieliausi tada, kai jie panašūs į apsivalymą. Suvartoji ir lieki tuščiomis rankomis, laisvas, bemaž nepasunkėjęs, sueikvojęs tik nedidelę dalį to, ką užgyvenai dirbdamas, t. y. darydamas tai, kas buvo priešinga laisvei, dykinėjimui. Arba svajingam buvimui, aistrinančiam mąstymui, kurie, regis, buvo duodami dykai ir kurie išliko viena maloniausių veiklų, daugelio siejamų su neveikimu, tinginyste.
Ką turiu galvoje, ne iki galo atsakingai įvardydama kaip intravertiškai protestantišką dvasią? Iš tiesų mano seneliai Jokūbas ir Kotryna Šernai buvo Biržų krašto žmonės, augo evangelikų reformatų ūkininkų šeimose. Jie buvo taip pat pirmoji nuo žagrės atskilusi karta, vėliau mokytojavusi to paties rajono palatvės kaimų mokyklose, ten pat gimdžiusi ir auginusi savo vaikus. Mano mama – vėlyvas mano keturiasdešimtmetės bobutės vaikas, antroji duktė. Pagrandukas, gimęs 1940-aisiais. Augintas baimės, slapukavimų, politinių perversmų ir nepriteklių metais. Protestantiškas santūrumas, saikingumas, įprotis sąžinės ataskaitas pateikinėti sau, o jei ir Dievui, tai be tarpininkų, bei tokius pat įpročius puoselėję kaimynai galėjo būti aplinkybės, kodėl mano seneliai nebuvo ištremti iš tėviškės sovietmečiu. Dar viena iš priežasčių – karo metu subombarduoti ir sudegę namai, kartu su jais – bent kiek prašmatnesni mokytojų baldai, indai ir rakandai, taip pat ir namų biblioteka. Šie pliki protestantai mokytojai po karo tiko sovietinei sistemai, liko ir toliau mokytojauti kaimo mokyklose. Iš juokingai mažų mokytojų algelių, prisidurdami iš menko ūkelio, jie užaugino dvi dukteris. Žinodama jų būdą, įsivaizduoju, kad jų dvasia reiškėsi tik pro sukąstus dantis. Taip tęsėsi ir vėliau, jiems tapus sovietiniais pensininkais. Abu kartu gaudavo šimtą rublių per mėnesį, kurių dalis nubyrėdavo ir man, kol, iki sulaukusi trejų, augau jų namuose Biržuose: seneliai įstengė sutaupyti tik pusei namo su nedideliu sklypeliu, o ir tai man atrodo beveik stebuklas. Lygiai kaip žiediniai kopūstai, šparaginės pupelės, braškės, agrastai, vyšnios ir kitos sodo ir daržo gėrybės, kurios vasaromis buvo mano džiaugsmas vaikystės metais. Ir dar atskiras kambarys ant aukšto su sena, žaliu veliūru aptraukta kanapa. Iki šiol prisimenu savo gimtadienius: braškės, miniatiūrinis biskvitinis arba vaflinis tortukas iš parduotuvės, limonadas, saulė ir juokas. Neįsivaizdavau, kad gali būti kas nors prašmatniau.
Mano tėvo charakterį, kurį irgi atkartoju tarsi apsitrynusi ir kažkieno papildomai perpiešta kopija, geriausiai iliustruotų jo tėvų sodybėlė nelabai toli Vabalninko. Sukiužusi prosenelių statyta trobelė mažulyčiais langeliais, balkiu paremtos seklyčios lubos, įmirkstančios per liūtis, dubenėliai ant grindų su į juos kapsinčiu lietumi. Šviežios bulvės, rūgpienis, kiaušinienė su lašinukais – amžinieji vasaros pietų patiekalai, lenkę mane prie pastovumo ir monotonijos. Tunelį primenantis rasotas takas per vasarojų iki tetos ar antros eilės pusseserės Augutės sodybos, žliugsintys sandalai po viešnagių – tai, kas iki šiol patvirtina, kad gamtos pasipriešinimas yra švelnus, draugiškas net vaikui, o jos nepatogumas veikiau senių išgalvotas. Betgi buvo ir įspūdingų formų smetoniniai vaistų buteliukai už daržinės ar klėties, anuomet reiškę aistringų mergaitiškų žaidimų galimybę, o dabar – žmogaus kūno silpnumą, turėjusį savo miestiškų ramsčių ir atokiausiuose, prakaituotuose vienkiemiuose.
Mano senelių iš tėvo pusės planus pasistatyti naują namą sugriovė karas. Naujam gyvenimui paruoštus ir jo nesulaukusius statybinių medžiagų likučius dar teko matyti savo akimis. Jie buvo atsakymas į mano klausimą, kodėl senelių trobelės langai tokie maži ir kodėl lyja seklyčioje.
Būdama vaikas, neklausinėjau apie Vilnių ar didžiuosius pasaulio miestus. Jų mano gyvenime tiesiog nebuvo. O kai atsirado, didesnio įspūdžio nepadarė. Kelionė su klase į Operos ir baleto teatrą? Prisimenu ne Vilnių, ne operą, o prievolę pasipuošti, nejaukumą dėl susiglamžiusio sijono, nepatogumą dėl paaugliškos meilės be žymesnio atsako. Tvankią autobuso galiorką, kurioje kažkam buvo duota daugiau nei man, vaidinusiai, kad visko duota pakankamai. Slepiamas meilės alkis ir nuovargis dėl privalomos aktorystės naštos šiame primestame gyvenimo spektaklyje. Rasotų vasarojų, vasaros ir nevaržomos, laisvos vienumos, perspektyvų su pamiškėmis bei horizontų ilgesys.
Kelionė su mokyklos choro grupe į Dainų šventę? Vilnius ir vėl reiškė saulės, lietaus ir masinio veiksmo režisierių auklėjamų ištroškusių žmonių masę, muštruojančius pedagogų balsus, kažkurios Vilniaus mokyklos sporto salę, skirtą moksleivių iš provincijos nakvynei. Įkaitusį asfaltą, kurį teko pajusti basomis, iki kraujo nutrintų kojų padais, su pigiomis, nepatogiomis basutėmis rankose. Nekryptingo paaugliško geismo pritvinkusį kūną, dengiamą mamos jaunystės suknelės. Viena iš šios krepdešino suknelės mėlynų gėlių buvo ne žiedas, o iš mamos jaunų dienų paveldėta rašalo dėmė. Pamenu savo nelabai tvirtą tikėjimą, kad kitiems tai atrodys gėlė, ir nesunaikinamą savo pačios prakaito dvoką. Anais laikais dezodorantas buvo laikomas prabanga, o toli nuo namų, be dušų ir prausiklių, kūnas tapo tuo, kuo ir turėjo pavirsti. Ak, Vilnius buvo toks nepatogus, gerokai blogesnis nei provincijos miestelis ar kaimas, kur, siaučiamas erdvių ir vėjų, atokiai nuo žmonių, galėjai būti švarus net ir būdamas prakaituotas, ar šventas netgi geisdamas kažko, kas buvo vien tik vaizduotės ar sapno vaisius!
Stojamųjų dienos universiteto studentų bendrabutyje? Dvokiantys čiužiniai ir susmukusios pagalvės, įdubusios metalinės lovos, išklaipyti langų rėmai, suspardytos durys išklibusiomis spynomis, prišnerkštos virtuvės užsikimšusiomis plautuvėmis? Trečiakursiai istorikai, ištroškę vakarykščių moksleivių dėmesio ir jų keptos duonos su česnaku? Stojančiųjų bruzdesyje ryškėjanti konkurencija, kova dėl vietos, besitęsianti iki šių dienų? Kažkieno primesta prievolė būti geresniam nei kas nors kitas ir drovumas, suvokus, kad iš tiesų toks gali būti ir tampi, bet tik ką nors išstumdamas? Didesnis miestas, regis, tegalėjo reikšti didesnį stumdymąsi, o viso to atsisakant grėsė atskirtis ir badas.
Stojamieji, į kuriuos atvažiavau su plona, o galbūt plonesne nei kitų pinigine, buvo alkstančio Vilniaus patvirtinimas. Vieną vakarą likome be maisto, parduotuvės buvo per toli ir turėjo greitai užsidaryti, restoranai neatitiko mūsų kišenės galimybių. Laisvė čia buvo dar labiau susijusi su pinigais nei kaime. Netgi stojamieji prilygo didžiajai medžioklei, kuri reiškė, kad vienas grįš su grobiu ir apsirūpins maistu, o kitas liks be nieko, privalės medžioti mažesniuose plotuose, kur grobis mažesnis. Ar tiems, kuriuos tėvai išlaisvino nuo skurdo bei finansinių rūpesčių, Vilnius atrodė mielesnis ir laisvesnis? Ar laisvai eikvodami tėvų pinigus ar kitus išteklius – pastogę, maistą – jie tarėsi esą laisvi ir džiaugėsi laisvės pojūčiu?
Neįstojusieji provincijos vaikai turėjo grįžti namo pralaimėję, turėjo ieškotis darbo arba užsitempti kareiviškus batus. Vilnius anaiptol nebuvo gailestingas nei pernelyg svetingas. Toks, kuriame galėjo gimti didieji ilgesiai ir poezija. Mažutėlius priglaudžiantis Dievas čia buvo neprieinamas. Jis kažkur slapstėsi. Buvo per sunku jį atrasti neturint įgūdžių.
Likau vaidinti sovietiniame Vilniaus spektaklyje. Nežinia, ar man pasisekė. Nedaug turėjau medžiotojui reikalingų savybių. Teisybę pasakius, vienintelis dalykas, kurį gebėjau panaudoti savo kovai už būvį, buvo medžioklės trukdymas, negrabiai grojant savadarbe dūdele ir baidant žvėris tolyn nuo šautuvų. Pamačiusi, kad plotai bendrabutyje buvo suteikti kolūkių pirmininkų ir kitų provincijos turtuolių vaikams, o ne man, vien iš medicinos sesers pajamų auginamam žmogui, surašiau ilgiausią laišką fakulteto valdžiai. Be išsamių argumentų, buvo pridėtas ir mano sukurtas šeimos biudžeto buhalterinės apskaitos modelis, kuriame išlaidos viršijo pajamas. Į tokį bjaurų mano dūdelės birbesį tuojau pat sureaguota. Vietelė sudvisusiame bendrabutyje „Kamčiatkoje“ man buvo skirta netrukus ir šituo įrodyta, kad savadarbis nešaudantis pyškalas vis dėlto yra šioks toks medžioklės įrankis. Paradoksaliu būdu tai tapo papildomu argumentu, norint pakartotinai patikėti žodžio galia. Pirmąją man skirtą pastogę (ir sykiu Vilnių) savo gyvenime pelniau liežuviu.
Visa tai pasakoju – pirmiausia sau – tam, kad dar sykį pasikartočiau ir fiksuočiau, kad Vilnius yra sudėtingas daiktas savyje, atiduotas į sunkiai prognozuojamų interpretatorių rankas, tiksliau – šių liežuviams, be to, dažniausiai neurotiškiems ar net maniakiškiems polinkiams. Mano pasipriešinimas tradiciniams Vilniaus apibrėžimams, istoriniams skerspjūviams ir įvairialypei šio miesto poezijai iš esmės yra ne mažiau įvairialypis nei patsai Vilnius. Pirma, į Vilnių mane tiesiog įstūmė. Man buvo įrodinėjama, kad tai vienintelis mano gyvenimo kelias ir kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Visi, kurie mokėsi Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, turėjo siekti Vilniaus arba mažų mažiausiai Kauno, humanitarinių polinkių turintiems abiturientams mokslai sostinėje buvo pirmasis pasirinkimas. Mokydamasi devintoje klasėje to dar nesupratau. Rašinėlyje apie savo svajonių profesiją parašiau – kaip jau minėjau – kad noriu būti karvių melžėja ir gyventi kaime. Rusų kalbos ir literatūros mokytojos įtūžis, kai prieš klasę skaičiau savo rašinėlį, man buvo ir netikėtas, ir pamokantis. Pasirodo, geros moksleivės svajonė gyventi harmoningą gyvenimą gamtos ir gyvulėlių prieglobstyje yra įžeidimas visai solidžiai pedagogų kompanijai, kurių darbo rodiklis – abiturientų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, skaičius. Anais laikais Vilnius ir jį pasiekusieji buvo jų triūso kokybės įvertinimas. Jį natūraliai lydėjo daugelio tėvų lūkesčiai ir linkėjimas savo vaikui visko, kas geriausia. Vilnius daugeliui tėvų buvo jų tėviškos aukos įprasminimas. Sostinės magnetas, sutraukiantis geriausiųjų srautą, buvo tarytum vidinės geležies – atsparumo, tvirtumo, kietumo ir kitų savybių – įvertinimas. Slapčia bodėjausi visu tuo kaip viena iš daugelio prievolių. Kaip galėjau matyti kokią nors laisvę? Geriausiu atveju galėjau ją susikurti ir atrasti kaip man tinkamiausią nišą. Gali būti, kad ir atradau, netgi ilgalaikę.
Apšnerkšti universiteto bendrabučiai, studentiški gardeliai su būtiniausiais daiktais galiausiai tapo man užmiesčio platybių, kaimo vienkiemius supančių erdvių paralele. Vienintelis mano reikalavimas ar lūkestis tebuvo, kad šių daiktų nebūtų per daug, o supantys žmonės iš manęs nereikalautų irgi per daug, būtų tylūs. Jų paviršutiniškumas man galėjo būti naudingas tarsi foninis triukšmas, prie kurio ilgainiui pripranti. Progai pasitaikius jį galima palikti be mažiausio sąžinės graužimo.
Kaimo tylos išsipildymas mane aplankydavo savaitgaliais, kai likdavau bendrabučio kambaryje viena, kai pas savo tėvus išvažiuodavo ne tik kambariokės, bet ir artimiausia mano kurso draugė. Savo laisvę atrasdavau rinkdamasi vienumą bendrabutyje ar kurioje nors bibliotekoje. Tai, kad negrįžtu pas mamą, man reiškė, kad išlieku laisva nuo maisto pertekliaus, nuo pusiau atvirų kalbų su mama, kurių trapios briaunos mane žeisdavo.
Šis skausmingas balansavimas visuose pašnekesiuose, vaduojantis iš neutralaus mandagumo, peržengiant takto ribas ir kartu nenoras įskaudinti, atjauta visiems, kuriems skauda, tebėra svarbiausia mano bendravimo savybė. Atradusi kalbos ir kalbėjimo galias, skubėjau jomis pasinaudoti. Ribų peržengimas rašant buvo tam tikra išeitis, estetinės distancijos kūrimas, vaduojantis iš nebylumo ir tuo pat metu išsaugant tylą. Pirmieji mano tekstai buvo tarpinė būtis tarp dienoraščių ir laiškų nepažįstamiesiems, kurie netikėtai pasirodytų panašūs į mane ir taptų mano neapibrėžtos bendruomenės nariais. Jiems turėtų būti pažįstamas šis kankinantis balansavimas tarp drąsios nuogybės (ji anuomet man prilygo tiesai) ir noro, kad ši nuogybė nieko neįžeistų. Jie turėjo būti iš tų, kuriems meilė ar prieraišumas Vilniui turėtų meilės kančiai ir neišsipildymui prieskonį, kančios priedangų ir prieglobsčių pavidalus. Tai buvo viešajai kalbai svetimas ir ideologinių normų neatitinkantis rezistencijos būdas anuomet, ir lygiai toks pat jis yra ir dabar, šaunuolius piliečius, sėkmės vaikus, visą ekonomiką, taip pat ir kultūrą palaikančius vartotojus visuotinai šlovinančiais laikais. Argi tai nepatvirtina, kad visų visuomenių autsaideriai išaugę iš tos pačios šaknies ir turi daug bendra? Argi tai nėra klasikinė pamoka apie tai, kad dalis žmonių neturėtų savęs graužti dėl to, kad neranda vėliavų, kurios jiems taptų mielos? Argi tai nereiškia, kad kiekviena laisvės vėliava tėra šiek tiek kitokios nelaisvės ženklas, ir nieko daugiau?
Jau anais laikais Vilnius tapo man vienuolynu, kuriame savaitgaliais man atitekdavo viena iš celių, laisvės skaityti, mąstyti ir rašyti vieta. Į laisvę kviečiantys Sąjūdžio – ir pirmiausia Vilniaus – mitingai, regis, įpareigojo mane naujiems vaidmenims, kuriems neturėjau talento. Visuotinis entuziazmas man neatrodė bjaurus ar nederamas. Veikiau bjaurus ir nederamas atrodė mano negabumas įsitraukti ir patirti džiaugsmingą virpulį nešamai visuotinio pakilimo bangos. Slėpiau jį, ir tai buvo mano asmeninė nelaisvė, skambant laisvės arfoms ir fanfaroms.
Po kokio dvidešimtmečio vieną darbo dieną Vilniaus centre pasijutau uniformuotų vadybininkų su tipiniais kostiumėliais, baltais marškiniais ir vienas į kitą panašiais sakvojažėliais apsiaustyje. Tai buvo nauja Vilniaus kariuomenė, tęsianti savąjį laisvės žygį. Jau buvau išmokusi, kad jis man svetimas, ir tai nebebuvo man naujiena – veikiau patvirtinimas.
Kai atvykau į Vilnių, mano gyvenime įvyko nemenkų pasikeitimų. Apibendrindama juos buvau priversta sau prisipažinti, kad Vilniuje dar labiau priartėjau prie žemės. Ši išvada privertė mane suabejoti, ar tikrai Vilnius ir buvo tas tikrasis pokyčių veiksnys ir paskata. Abejoti paviršutiniškai nustatytais priežasties ir pasekmės ryšiais buvau išmokusi ir įgudusi ne Vilniuje. Ar šią abejonę dar galima taikyti čia? Žinau tik, kad pradėjusi gyventi šalies sostinėje:
1. Daugiau vaikščioju pėsčiomis. Tai darau iš dalies dėl kaimiško racionalumo: šeši kilometrai su trupučiu per dieną yra labai sveikas ir švelnus fizinis krūvis. Be to, šitokiu būdu man pavyksta sumažinti transporto išlaidas ir daugiau kaip valandą pabūti meditatyvioje vienumoje. Kelionė pėsčiomis Vilniaus gatvėmis man yra laikas, kai esu mažiausiai trikdoma ir – būsiu atvira – jaučiuosi laimingiausia. Šią iš esmės kasdienę kelionę padeda puoselėti tai, kad susisiekimas viešuoju transportu nuo namų iki darbo nėra labai patogus: privalomi persėdimai ir neracionalūs lakstymai iš troleibuso į troleibusą skirtingose stotelėse.
2. Nustojau vairuoti automobilį. Šis pokytis iš dalies susijęs su pirmuoju. Automobilį nustojau vairuoti dar ir todėl, kad nėra kur jo pastatyti mieste, taip pat ir prie namų, kur branginu nedideles kiemo erdves.
3. Pirmą sykį gyvenime turiu savo pačios užsiveistą nedidelį daržą prie pat namų ir vasarą kas rytą galiu pasiskinti žalumynų.
4. Pirmą sykį gyvenime naudoju vandenį iš lauko kolonėlės – daržui laistyti.
5. Rečiau vaikštau į prekybos centrą ar parduotuvę. Brangindama laiką vieną dieną tiesiog priėmiau sprendimą apsipirkinėti internetinėje parduotuvėje. Šitaip sutaupau laiko ir sumažinu savo sąlytį su daiktais, kuris neišvengiamai stiprėdavo lankantis prekybos centre.
6. Suvokiau, kad atstumas nuo Naujininkuose įsikūrusios Dzūkų bibliotekos iki Seimo, Valdovų rūmų, „Akropolio“ ar išsičiustijusio uniformuoto vadybininko Gedimino prospekte yra didesnis nei nuo Vilniaus iki Mažeikių. Dzūkų biblioteka iki dabar gyvena be interneto, skaitmeninio katalogo, žiemą šildosi elektra. Nenustebčiau, jei vieną dieną paaiškės, kad bibliotekos kieme esančiu lauko tualetu naudojasi ir bibliotekininkės.
7. Vilniaus centre lankausi ne ką dažniau nei tada, kai gyvenau Latvijos pasienyje.
8. Vėl pradėjau gyventi viename bute su vyru ir dažnai juokiuosi iš visiškų niekų kaip vaikystėje. Įtariu, kad tai didžiąja dalimi susiję su aplinkybe, kurią paminėsiu kitame punkte.
9. Viskas, kas man pastaruoju metu nutinka, atrodo tarytum sapne – kur kas labiau tarsi sapne nei kada nors anksčiau. Ūmai pasikeitus gyvenimo aplinkai, praeitis nuskendo užmarštyje, buvusios aistros atrodo paikos ir nerealios – atrodo taip stipriai, kad imu manyti, jog taip ir yra. Praeitis dabar man atrodo tokia pat nepažini ir neapčiuopiama, kaip ir dabartis.
10. Mano kasdienis buvimas kur kas labiau primena plūduriavimą ir sklendimą nei įsitvirtinimą. Imu manyti, kad Vidmantė J., kadaise po Rašytojų sąjungos skliautais spaudusi mane dėl kažin kokių miglotų lenkiškų pavardžių rašybos dalykų, visiškai teisingai įvardijo, kad neturiu šaknų ir su tuo susijęs mano abejingumas šiai pavardžių rašybos aktualijai. Iš tiesų neturiu šaknų, kaip ir daugelis šio pasaulio gyvių bei negyvų daiktų, įskaitant paukščius ir akmenis. Rimtai įtariu, kad tokių bešaknių negyvų ir gyvų būtybių pasaulyje yra gerokai daugiau nei tų, kurios turi šaknis. Šis įtarimas veikia mane išganingai, dėl jo jaučiuosi ne tokia vieniša – kur kas mažiau vieniša nei tada, kai maniau, kad tokias šaknis turiu.
Maloniausios akimirkos Vilniuje, kai keliauju pirmyn ir atgal Adutiškio, A. Jaroševičiaus, Sodų, V. Šopeno, Šaltinių, Algirdo, Mindaugo, M. K. Čiurlionio gatvėmis. Šis kelias pirmyn ir atgal yra stabiliausia, ką čia išgyvenu, jis prilygsta taškui, nors visa aplinkui pajungta kažin kokiam keistam dalelių judėjimo dėsniui, šurmuliui, poriniam bėgimui ir pasilakstymui po vieną. Pro mėlynaskarę cerkvės angelę-sargę su šluota, pro Mindaugo „Maximos“ kaulytojus, pro amžinose Šaltinių gatvės balose rūgstančius liepų žiedus, pro paunksnėje išstypusias piliarožes, kurios iš pradžių tokios panašios į moliūgus. Augalai šiame mieste išliko man įdomūs, o gal net įdomesni nei anksčiau. Vilniaus augalams, kurie atlaikė žmonių ir technikos spaudimą, juntu ypatingą pagarbą. Iš M. K. Čiurlionio gatvės gyvatvorės galvą iškišusi katžolė mane kone sujaudino, o už tvoros Algirdo gatvėje žydrai pražydusi cikorija galutinai sutaikė su šiuo miestu: atėjo laikas ir man būti panašiai kaip tai cikorijai. Būti ir kiek galima nepaisyti spaudimo ir viso kito. Nepaisyti ant padų prilipusio šunų mėšlo, nepaisyti pusplikių juokingų lakstytojų. Jų liesi kūnai, asfalto fone švytuojanti jų melsvai balkšva oda, įsitempusios nugaros ir galūnės, sėdėjimo ir mąstymo sugadintos laikysenos juokingai panašios į mano paliegusias, sustingusias, pasikartojančių miesto vaizdų bei miesto ritmo nususintas mintis. Bėgioja jie taip pat nuobodžiai, kaip ir mano mintys, ir šis nuobodulio vardiklis mus suvienodina, susaisto, sutaiko bei pritaiko prie miesto.
Visi mes: einantys pirmyn atgal ir bėgantys – panašūs į dresuotus cirko šunelius, šokinėjančius ant užpakalinių kojų. Šokinėjame prieš miestą, stengdamiesi palaikyti savo kūnų judrumą, priešindamiesi sąstingiui, įrodinėdami savo gyvybingumą sau ir aplinkai. Natūralių kaimiečio poreikių ir darbų diktuojamus judesius pakeitėme nuobodžiais, ritmiškais kojų ir rankų mojavimais, trepsėjimais, alkūnių smūgiais į orą. Mūsų lakstymas primena masturbaciją, o liejamas prakaitas yra bevaisis. Ir galbūt aš čia esu atsidūrusi tam, kad išsaugočiau tam tikrą gėdos, kurią sukelia ne pagal paskirtį atliekamas veiksmas, likutį. Vis dar turėtume gėdytis to, ką čia, mieste, darome, nes tai vis dar yra šiek tiek juokinga. Gėdinga ir juokinga tai, nes vis dar esu aš, kuri šito gėdijasi ir drovisi.
Vilniaus autobusų stotis yra vartai į atskirą Naujininkų respubliką, kurioje jaučiuosi kalbinės mažumos atstovė. Ant tilto virš geležinkelio kartu su vėju mane kiaurai perpučia rusų ir lenkų kalbos, o kartais ir romų. Mano kaimynai Tadekas ir Lilė yra lenkai, kurie ne tik kalbasi, bet ir barasi bei keikiasi rusiškai. Sykį, prie Lilės gimtadienio torto, kurį jai padovanojome, juokais paklausiau, ar ir lovoje jie kalbasi rusiškai. Anot Tadeko, kartais tenka ir lenkiškai. Pro atviras buto duris sekmadieniais kartu su cerkvės varpais neretai girdžiu šeimyninį garo nuleidimą, paskatintą rusiškais keiksmažodžiais. Atvirai į akis jie nesikeikia. Dažniau šypsosi ir vienas su kitu elgiasi labai švelniai. Tadekas linksmina mane savo puikiaisiais priežodžiais „polnostju“, „v tom to i delo“ ir „ja serjozno govoriu“. Važinėja pas seserį į Keną, kurioje ir užaugo. Vasarą kokius tris kartus kieme kepė šašlykus, prie laužo susibūrė kartu su dvidešimt trejų metų dukra ir septyniolikmečiu sūnumi. Dažnai skolinasi alui arba kelionei po eurą ar du, kuriuos visada atiduoda. Mėgstamiausias alus „Šnekorių“, sykį juo pavaišino ir mus.
Esame apsikeitę šaltienomis ir naminiais pyragais.
Lilė ir Tadekas buvo pirmieji mūsų kaimynai, su kuriais užmezgėme ryšį. Savo vaidmenį čia atliko Lilės kosulys. Jį įveikti pasiūliau savo vaistažolėmis, ir už kelių dienų porelė prisistatė pas mus. Vaistažolėmis pastarąjį pusmetį šelpiau kokius tris kartus – tai Tadeką, tai Lilę. Visą pavasarį Tadekas po kiemą vaikščiojo berankoviais marškinėliais ir pilkomis medvilninėmis treninginėmis kelnėmis, basnirčia įsispyręs į plastikines kiniškas papliauškas. Per pačius pirmuosius susitikimus teko sužinoti apie platininius Tadeko klubų sąnarius ir tai, kad, būdamas vaikas ir paauglys, dirbo bažnyčioje šv. Mišių patarnautoju. Dvejais metais už jį vyresnė Lilė esą nutraukė jo religinę karjerą prieš kunigų valią.
Pavasarį Tadekas su Lile pjovė malkas, ruošėsi žiemai. Malkų jie pasirūpina tiesiog prie šiukšlių konteinerio. Kieme Tadekas visą žiemą laikė įvairių baldų nuolaužas. Kai neturėjo darbo, vilkdavo namo visokius išmestus elektrinius prietaisus, iš jų mėsinėjo viską, kas iš metalo, lydė varį savo krosnyje, leido pabaisiškus juodus dūmus. Vieną vėlyvą žiemos vakarą kaimynai pastebėjo iš Tadeko kamino kylančias žiežirbas, atvyko ugniagesiai, liejo vandenį, o paskui išrašė baudą už nesutvarkytą dūmtraukį.
Man patinka pakeliui į daržą pasilenkti po pigiais savo kaimynų skalbiniais. Jie man tiksi apie paprasto, neišrankaus gyvenimo galimybę. Lilei ir Tadekui paraginus, kartais nusiskinu vieną kitą jų gražgarsčių lapelį. Greičiau iš solidarumo, kad neprapultų, nes šias žoles jų šeimoje valgo tik Lilė. Mane įkvepia jų raustantys pomidorai, serbentų krūmeliai jų medinio namo pasienyje ir jauni avietynai patvoryje. Dėl to pusdienį rausiausi po statybinių atliekų krūvą ir garšvas, ruošiau sau nedidelį daržą. Iš pradžių mąsčiau apie tai, kad sveika judėti, paskui pradėjo lįsti mintys apie mitybos grandinę, kurioje vieni žmonės minta dar ir savo prakaitu, o kiti minta iš to, ką tie prakaituotieji sukuria. Ketvirtą ir penktą žemės darbų valandą jau nebemąsčiau nieko.
Ana ir Vasilijus yra mūsų kaimynai už tvoros. Sentikių pora, iš kurios labiausiai pažįstame Aną. Per tvorą pasikalbame apie daržą, kaitrą, kaimynystę, prezidentės nutolimą nuo paprasto, prakaitą liejančio žmogaus. Tiksliau, kalba Ana, o aš išsakau keletą pritariamųjų žodžių ar sakinių. Vasilijus yra rusas su Vanagėlio pavarde, kurios per sutuoktuves Ana nepanoro. Esą tai netikra pavardė: senelis, kadaise slapstydamasis nuo kariuomenės, susikūrė sau naujus dokumentus. Ar tai padėjo, Anos nebepaklausiau, nes kur kas tikslingiau to klausti tikriausiai Vasilijų.
Tebūnie palaimintas tvoros tinklelis, pro kurį matau graikinį riešutmedį, vyšnią, obelį, kaukazietišką slyvą, serbentų krūmus, veją su kate viduryje ir Anos daržo lopinėlius. Tai matau pro vieną iš keturių buto langų ir tai yra mano Vilnius. Su Anos padovanotais rabarbarų stiebais ir juodaisiais serbentais. Halės turguje jie neįtikėtinai brangūs. Tai paskatino mane pamąstyti apie neracionaliai išnaudotą garšvomis apėjusi patvorį. Serbentų krūmai pagyvintų apleistą kampelį tarp sandėliukų ir transformatorinės mergaičių kolonijos (dabar – socializacijos centro) papėdėje.
Kraštovaizdis čia gražiai kalvotas. Kai laistau savo daržo lysvę, vanduo bėga žemyn. Pradarę buto duris, dviem laipteliais nusileidžiame žemyn. Mūsų sandėliukų stogas su mūsų katinu ant krašto yra viename lygyje su žvyruotu mūsų kiemo pagrindu. Į savo daržą patenku atkėlusi tvoros tinklelį ir nušokusi nuo betoninio jos pamato. Nežinia kodėl šie laipiojimai ir šokinėjimai mane linksmina.
Žaibiškai pasaulio miestais ir kaimais pralekiantys turistai geriausiu atveju prasklaido odą padirginančius bemaž statiškus paveikslėlius. Tik bent kiek ilgiau pagyvenęs vienoje vietoje gali pajusti pokyčius, kitaip sakant, gyvybę. Turizmo pramonės greitosios produkcijos vartojimas tėra verslo ir vartojimo kultūros plėtros produktas.
Turizmo pramonė užtikrina tariamai prasmingą perteklinių pinigų perpumpavimą ar susiurbimą. Tai kišenių ir nuo prasmės tuštumos apsunkusio gyvenimo palengvinimas tam tikrai daliai oficialios ideologijos bei ekonomikos aukų. Religinių rudimentų mankšta tiems, kurie įtikėjo, kad nepaprastai svarbu bent kartą per metus pakeisti aplinką ir ten, naujoje erdvėje, pamatyti ką nors nauja. Savotiška auka ideologinei konstrukcijai, kurią sugalvojo kažkas kitas ir kuri tapo Dievą pakeitusiu stabo implantu. Sunkų visų metų triūsą įprasmina ir pateisina privaloma atostogų puota.
Turistinių kelionių pramonės rinkodarininkai nutyli, kad vienas didžiausių džiaugsmų žmogui yra pasikartojimo, ritmo suvokimas kaip kažkas sava, jauku ir saugu bei atpažinimo džiaugsmas. Štai kodėl daugumai vaikų patinka nuolat klausytis tų pačių pasakojimų ar žiūrėti vis tuos pačius filmukus bei atpažinti tuos pačius personažus animaciniuose serialuose. Blizgančios akys, jaukių emocijų saldybė, kai tave kas nors patikimas saugiai vedžioja už rankos įsivaizduojamu žinomų pasakų parku. Vėl, vėl, kol galų gale kuris nors „vėl“ degraduoja į bevardį, jokių emocijų nebesukeliantį daugtaškį: iš pasakų irgi išaugama, o per ankštas ar nudėvėtas pasakas turi keisti kitos.
Pernelyg didelis pramoninio turizmo kelionių greitis iš tiesų panašus į žaibiškai perverstą knygą, albumą, kai dėmesys koncentruojamas į sklaidymo judesį, jo tikslumą, o ne į tai, kas yra knygoje. Tai tarsi vairavimas dideliu greičiu judriomis eismo juostomis, kai netgi nepastebi kai kurių kelio ženklų, o vėliau negali pasakyti, ką matei šalikelėje.
Pernelyg mažas greitis ir įpročio, rutinos atbukintas žvilgsnis sugadina prasmingos komunikacijos galimybę panašiai kaip ir per didelis greitis bei per didelė informacijos gausa. Ilgiau gyvendamas vienoje vietoje nustoji domėtis aplinka, tavęs nebejaudina nedideli jos pokyčiai, panyri į save ar nukreipi žvilgsnį kitur. Tai įvyksta suveikus prigimtiniam gyvulio racionalumui. Gyvulys iš pradžių tikrina ir bando aplinką, naudoja atsargumo priemones, o ilgainiui, nepastebėdamas esminių pokyčių ir nebejausdamas poreikio tikrinti, daugelį veiksmų atlieka automatiškai. Šitaip jis tausoja energiją nešvaistydamas jėgų. Žmogus-gyvulys elgiasi labai panašiai, nors dažnai tai atsisuka prieš jį patį. Įprastinis darbas jam kelia nuobodulį ar net šleikštulį, sutuoktinis darosi vis labiau panašus į sudėvėtą drabužį, seną, pažįstamą daiktą, kurio nebepastebi ar netgi norėtum atsikratyti kaip nebūtino – nesąmoningai, vien iš intuityvaus, gyvuliško racionalumo paskatų.
Vilnius, kaip patirties objektas, gali būti iš tų, pro kurį prašvilpiama kaip pro statišką spalvotą paveikslėlį (kaip atskira patirties variacija čia galėtų būti egocentriškas atsiminimas apie save patį Vilniuje, viena iš dabartinės mobiliuoju telefonu žaibiškai pagaminamų skaitmeninių asmenukių). Lygiai taip pat Vilnius gali būti iš tų darinių, prie kurių pernelyg priprantama ir imama nuobodžiauti netgi ne dėl to, kad čia niekas nesikeičia, o dėl to, kad iš jo nieko nebesitikima, todėl pokyčiai tampa nebepastebimi.
Pažintis su Vilniumi, turint laiko pastebėti ir nustebti, užkūrus ir kurstant tyrinėjimo bei atradimų aistrą, panaši į įsimylėjėlio būseną. Tokiam įsimylėjėliui talkina tas pats gyvuliškas tyrinėjimo mechanizmas, kurį aistrina pirmykštė nerimo ir nesaugumo jausena bei suinteresuotas medžiotojo smalsumas. Kas galėtų pasakyti, kiek tai trunka ir kada šio naujo mechanizmo detalės praranda aštrumą, blizgesį, judesio sklandumą ir efektyvumą?
Pirmomis sugrąžinto ar sugrįžusio gyvenimo Vilniuje dienomis mane nustebino šalia geležinkelio, pėsčiųjų tilto papėdėje, įsitvirtinęs ąžuolas. Žiemą čia mane dažnai pasitikdavo gailiai ir gudriai kniaukianti katė. Matydavau šalia laiptų indelius su sausu ir kitokiu ėdalu, vandeniu. Maisto ar dėmesio ji kaulydavo dažniausiai tik iš buko įpročio. Vėliau mane pradžiugino ąžuolo ūksmėje stūksantis nuo ankstyvųjų sovietmečio laikų nebeveikiantis fontanas. Vasaros pradžioje nuo jo ėmė žliaugti šviesi žliūgių žaluma, ir vieną dieną mane ištiko lingvistinio ar etimologinio atradimo džiaugsmas. Tik čia, Vilniuje, kuriame buvau jo įsimylėjėlė, pagaliau supratau, kodėl ši sultinga piktžolė kadaise buvo pavadinta žliūge. Kai žliaugianti žaluma pagelto ir sušliuko, patyriau šiek tiek silpnesnį fonetinio-etimologinio atradimo linksmumą.
Ar koks nors šakninis miestietis, keleto vilniečių kartų palikuonis, galėtų tapti panašia augalijos, fonetikos, gyvuliško instinkto ar šio pradinės erotinės meilės jausmo cheminės-literatūrinės reakcijos vieta? Iš tiesų šis klausimas yra ir atsakymas kiekvienam, kuris klaustų, ar esame tik kieno nors kito variacijos, sumestinis biologinių ir socialinių dėmenų paveldas, ar vis dėlto nešiojamės kartu su savimi tam tikrą suvestinio individualumo naštą, ir dėl to apie savo savijautą Vilniuje verta – jei apskritai verta – rašyti lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios yra rašęs kas nors kitas.
Įsimylėjėliui kai kurie mylimojo bruožai atsiskleidžia pokyčių ar tapsmo pavidalais. Emocijų šaltinis iš tiesų yra pats įsimylėjėlis, o dar tiksliau – banaliai standartinis erotinis mechanizmas, verčiantis įsimylėjėlį būti atidžiam ir aistrintis nuo bet kurio – seno ar naujo – mylimojo bruožo. Kai kurie šie bruožai yra informacija medžiotojui, kai kurie – aukai, visi jie padeda orientuotis ir vienu metu jaudina ambivalentišką įsimylėjėlį.
Panašiai nutinka miestą stebinčiam naujokui gyventojui. Kada ši būsena baigiasi? Po devynių mėnesių nėštumo naujais įspūdžiais esu vis dar nėščia. Man patinka nešiotis su savimi svarbių atradimų kolekciją. Narciziškai suvokiu, kad visi šie atradimai yra įvairių individualiai surinktų elementų reakcijos produktai. Per šiuos devynis mėnesius atradau, kad:
1. Tamsaus gymio vyriškis moka kalbėtis su savo dukra, geba atsukti veidą jos pusėn, ir kartais su ja kalbasi, o dukra jo nebijo, klauso, ką jis sako. Prieš tai daugybę kartų mačiau niūrų, liūdesio persmelktą vyriškio veidą: galbūt jam buvo gėda ir nejauku eiti savo dukters kryptimi. Gal kokių šešerių metų mergaitė eidavo dažniausiai per keletą žingsnių priekyje tėvo, ar už jo, ir tėvo buvimas, regis, ją domino mažiau nei metalinių tvorų virbai. Abu jie buvo kažin kokio pasmerktumo iliustracija, tuo pačiu metu atvaizduojanti ir miesto žmogaus būvį. Tačiau septintą mėnesį, vis skaisčiau šviečiant pavasario saulei, padėtis pasirodė ne tokia beviltiška.
2. Ant pirštų galų spyruokliuojantis belūpis jaunuolis aukštai pakeltu kuodu turi merginą, su kuria kartu perka maistą ir, matyt, drauge ruošia vakarienes ar vakarėlius. Ilgą laiką, gal ištisą pusmetį, atrodė, kad visas šio jaunuolio rūpestis yra atrodyti aukštesniam, tuo pat metu sukuriant lengvai gyvenančio, visais atžvilgiais lengvai ir laisvai besijaučiančio, savimi patenkinto žmogaus, kurio nevalia nepastebėti, įspūdį. Toks savimi nepatenkintas, nuolat save tobulinantis ir besistengiantis atrodyti patenkintas jaunas vyras man atrodė toks užsiėmęs savimi, kad mergina ar vakarienės ruošimas būtų atrodę neestetišku tokios būties pertekliumi. Galbūt tokiu ir tapo, ypač po to, kai jaunuolis pasislėpė po veidrodiniais saulės akiniais.
3. Liepa palei geležinkelio perėją iš tiesų yra tuopa. Rudenį, didžiausią dėmesį kreipdama į ąžuolą, iš nukritusių lapų spėjau, kad tai yra liepa. Buvo malonu galvoti, kad čia, vienoje užterščiausių Viniaus vietų, auga medis, siejamas su vaistiniu poveikiu. Buvo savaip malonu išgyventi nuo dulkių apsunkusius liepžiedžius ir lipnius liepų lapus, aplipusius juodu jų išskiriamo skysčio ir dulkių mišiniu. Pavasarį pasklidus pūkams, o vėliau ir iš lapų paaiškėjo tvirtesnė ir švaresnė medžio prigimtis.
4. Baltai tinkuotas „ministrų kalėjimo“ pastatas Gudų gatvėje iš tiesų yra daugiabutis. Kai tai sužinojau, tapo šiek tiek gaila ir šiek tiek pavydu. Gaila, nes kalėjimas šiai gatvei suteikė įvairovės ir saugumo, nes, tikėtina, kalėjimo aplinka stebima atidžiau. „Ministrų kalėjimo“ ledkalnis mano namų pašonėje žybsėjo kaip dailus paradoksas apie vidinius galios mechanizmo nesklandumus: galingieji imasi galios priemonių prieš galinguosius, šitaip pademonstruodami patį galios mechanizmo pavojų. Ledkalnis, nuvainikuojantis galinguosius, energingiausius, turinčius puikų emocinį intelektą, gebėjusius gyventi sėkmingai, linkusius į moralinius kompromisus, kurie jiems buvo greičiausiai netgi malonūs, panašūs į žaidimus ar medžioklę.
5. Mano panosėje po baltomis marškomis vyksta statybos. Virš šimtamečio daugiabučio ketvirtojo aukšto statomas dar vienas, kuris dar labiau užstos beprotiško traukinių ir lėktuvų judėjimo garsus. Balti plastikiniai uždangalai plakasi vėjyje, jų aidas mano kieme toks, kad atrodo, tarsi šnarėtų visiškai kitoje pusėje, tarsi mano kieme skraidytų didžiuliai aitvarai.
6. Tarp sentikių ir pravoslavų kapinių auga rykštenės ir sukatžolės. Pastarųjų prisirinkau pirmą sykį gyvenime. Laužiau jų medėjančius žydinčius stiebus palei pat besilinksminančius, poravimosi amžiaus dėsniams atsidavusius jaunuolius. Stebėtina, kad jie man nepasakė nė pusės žodžio. Galbūt buvau panaši į dvasią, ir nė vienas iš jų nenorėjo išsiduoti, kad jam vaidenasi.
7. Kapinių teritorijoje netoli konteinerių surinkti pievagrybiai pasirodė mirtinai nuodingos Patujaro plaušabudės. Muskarino jose yra pusantro šimto kartų daugiau nei kai kuriuose kituose nuodinguose grybuose. Parsinešusi namo pasitikrinau internete. Suveikė vidinis saugiklis. Nespėjau išsigąsti. Ačiū Dievui?
8. Šešiolika metų kieme išstovėjęs belangis „Volkswagenas“ gali užsivesti iš karto ir išriedėti taip greitai, kad tu net nespėji pajusti pagarbos vokiškai technikai ar džiaugsmo, kad pagaliau išgabeno šį nedailų paminklą, išvalė vaizdą pro langą, gyvasis paveikslas su darže triūsinėjančia Ana tapo natūralesnis.
9. Naujininkų žaliuosiuose ploteliuose šienaujama, ir garšvomis apėjusios statybinių atliekų kapinės šalia mūsų sandėliukų nėra išimtis. Šis faktas paskatino mane atkreipti dėmesį į tai, kas yra po garšvomis, ir nukasti plytgalius, stiklo, geležies, plastiko, tinko, betono ir asfalto nuolaužas vienoje garšvyno pusėje. Nukasinėdama patyriau nušvitimą dėl savo padėties mitybos grandinėje. Gamta mane šaukia misti savo pačios prakaitu, kai daugybė žmonių minta kitų prakaitu ir nesuka dėl to galvos. Kitąmet tame plotelyje ką nors pasėsiu, o garšvyno pakraščiuose dar šį rudenį pasodinsiu serbentų krūmelių. Ar didieji šliužai jų nenuės?
10. Vos trylika minučių nuo Aušros vartų gali sėkmingai gyvuoti šienaujamos statybinių atliekų kapinės, didieji šliužai, ridikėliai, salotos, krapai, gražgarstės, pupos, špinokai, katžolės, petražolės, kalendros, melisos ir pipirmėtės. Į šį nelegalų daržą palydi ir iš jo parlydi nuosavas katinas. Vieną vakarą gali pajusti netoliese kepant šašlykus ar netgi čirškinant briedieną, tiksliau, netoli Kenos automobilio suvažinėto briedžiuko mėsą. Ar tikrai jį suvažinėjo?
11. Egzistuoja atokus Vilnius, po kurį už šimtą litų pavedžioja ir pakalba spektaklio „Remote Vilnius“ kūrėjai. „Remote“ čia akivaizdžiai pasirinktas dėl ezoterikos, tarsi užkarda tiems, kurie ieško kažko suprantamo ir mėgsta patekti į spektaklius skaidriai, turėdami aiškią informaciją apie siužetą, pamatę vaizdus iš spektaklio, perskaitę suprantamas recenzijas. „Remote Vilnius“ apie atokų ir nelabai patogų miestą bei nelabai patogų miestietiškumą pasakojama į ausį, tiksliau, į abi ausis – per ausines, kaip ir dera marginalinei informacijai. Nepatogiam tekstui – ne vieta skambėti scenoje priešais stiprų publikos, nusiteikusios kam nors skaidriai vidutiniškam, frontą. Kuris iš mūsų pirmas apsirgs vėžiu ir sės į invalido vežimėlį? Štai klausimas, nuskambėjęs ausyse per spektaklį, senos, bemaž butaforinės ligoninės šventoriaus užribyje. Ką nuo ko atskiria ligoninės tvora? Šis klausimas irgi paliekamas atviras. Ir šis atvirumas toks pat nepatogus, kaip ir kitos atvirybės.

--

[1] Nedidelis Latvijos miestelis netoli Lietuvos sienos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_lapkritis_Metai_2015_11.jpg