tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta. Romano ištraukos

Vidmantė Jasukaitytė
Vidmantė Jasukaitytė


Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones ir jų kraujas sunkėsi į žemę. Ši žemė negalėjo atsiminti, kada taip sočiai buvo girdoma žmonių krauju, čia pat trykštančiu iš sutraiškytų raumenų ir sutrupintų kaulų. Kiekviena diena buvo suplėšoma į skutelius – ją varpė kulkos, draskė sviedinių skeveldros, vikšrais malė tankai, skusdami padangę raudonomis žvaigždėmis nužymėtais sparnais, virpino bombonešiai, jie drebino žemę ir visa, kas yra ant jos, šiurpinančiais sprogimais, palikdami gilius randus žemės kūne. Rusams giltinės šypsena šypsojosi pergalė ir sprogimai nušviesdavo tą grimasą ilgomis nepailstamo švilpesio uodegomis. Kulkosvaidžiai savo kalenimu akivaizdžiai bandė mėgdžioti kažkokius paukščius, kurių mūšio vietoje nebebuvo ir nebegalėjo būti. Jie pasitraukė ten, kur frontas praėjo, kur tvyrojo degėsių ir mirusių žmonių tvaikas.

Mirtis buvo čia pat, ir visi žinojo, kaip atrodo jos veidas. Mirties pavidalas dėvėjo šalmą. Rusams rodėsi, kad tai vokiškas šalmas, o vokiečiams – jog rusiškas. Mirtis kalbėjo, ir visi buvo girdėję jos balsą. Ji keikdavosi. Ir rusams atrodė, kad ji keikiasi vokiškai, o vokiečiams – kad rusiškai.
Mirtis buvo galinga. Ji niekada nepavargdavo. Ji buvo kaip pamišusi nesubrendėlė – darkėsi ir naikino viską, kas pasipainiodavo jos akiplotyje.
Bet vieną sykį ji nebeteko jėgų. Jai prireikė poilsio, nors keleto minučių.
Tai buvo tarp Šventosios ir Liepojos. Kažkur ties Rucava.

 

Vokiečių kareiviai laikėsi įsitvirtinę kopose. Jiems už nugaros, jūroje, stovėjo laivai, prikrauti dėžių su ginklais. Bombonešių atakos kažkodėl nurimo. Guminės valtys, pilnos dėžių su šoviniais ir vyrų, darniai mojuojančių rankomis, slydo vandeniu kranto link ir atgal. Jie buvo saugiausi – nuo priešo užstojo kopos. Jūra buvo graži ir tas alpus karštos vasaros grožis atrodė begalinis. Jie irklavo žvelgdami pro primerktas blakstienas į tolį, ir jeigu ne karo dantų kalenimas, niekas nebūtų privertęs patikėti, kad mirtis jau žino kiekvieno jų valandą, net akimirką, net kūno padėtį, kaip netrukus kiekvienas iš jų gulės, kada tai atsitiks, – tokia didžiulė ir galinga gyvenimo iliuzija. Bet viskas buvo labai tiksliai apskaičiuota, – mirtis tikslesnė už viską.
Tiems, kurie tekinomis nešiojo dėžes iš valčių į kopas, nebuvo kada apsižvalgyti. Jie matė tik savo smėlėtus batus, kurie prisemdavo vandens, jiems įbridus į jūrą, varvančius rūbus, smėlį ir būrio draugus, pilvais ir krūtinėmis prigludusius prie kopų, kai kuriuos prišliejusius galvas prie kalenančių kulkosvaidžių, šūvių serijų krečiamas nugaras.
Neįtikėtina, tačiau jie dar sugebėjo pajusti kažką panašaus į mažytę laimę, pasitenkinimą, – tas jausmas apimdavo, kai tik jų kojos atsidurdavo vandenyje, paskui – kai brisdavo link valties ir keldavo dėžes su šoviniais. Vandens paviršius, lygus kaip stiklas, blausus kaip sidabras, toks neįtikėtinai švarus, toks apimtas stingulio ir ramybės, kad net laivai, dideli kaip metaliniai plaukiojantys gyvuliai, savo viduriuose slepiantys visai ne šiam pasauliui priklausančią civilizaciją, ne ką tepajėgė iškreipti tikrąjį jo vaizdą. Jūra ramino, tiesiog marino ir hipnotizavo savo nesudrumsčiamos švaros pojūčiu. Kokia švari gali būti priešmirtinė valanda – tikriausiai kažkuriam prabėgo mintis, – turėjo prabėgti, nes realybės suvokimas, kuris budėjo visai čia pat, laikinai užleido vietą vasarvydžio vidudienio burtams, kurie buvo tokie stiprūs... Per daug stiprūs išlikti trokštantiems vyrams.
Kareiviai, kurie gulėjo slėpdamiesi už vėjo nupustytų smėlio keterų, į ateinantį priešą taikėsi pro lengvame vėjelyje linguojančius švelniai sidabrinius, ilgus ir siaurus kaip vikšriai kopų žolės lapus.
Rusai puolė iš miško, nuo plento pusės. Jų buvo daug, jie vis bėgo, bėgo ir bėgo, kaip garstyčių spalvos jūra, besiliejanti iš miško. Jie vis bėgo ir krito, bėgo ir krito...
Priešais kopose įsitvirtinusius vokiečius žemai plytėjo durpingas laukas, visas judantis krutantis nuo žmonių, jūros link bėgančių tvarkingomis eilėmis, kurios sutrūkdavo nuo parkritusių, pakirstų kulkomis, bet tuoj kritusių vietą užimdavo kiti...
Rusai artėjo iš miško, ir jie klojo tą didelį, visiškai plyną lauką savo kūnais, tačiau per juos žengė, ėjo, bėgo vis kiti, kurie krito taip pat, bet kariuomenė, kad ir lėtai, vis dėlto slinko kopų link.
Vokiečiams buvo patogiau, – jiems laukas su judančiais priešų kūnais buvo kaip ant delno.
Bet rusai vis dėlto stūmėsi.
Žengdami per saviškių lavonus, jie vis dėlto stūmėsi.
Ir priartėjo tiek, kad priešo kareiviai iš už kopų turėjo pasirodyti, – pakilti visu ūgiu ir žengti į ataką. Jie turėjo sustabdyti einančius per lauką, užtverti jiems kelią savimi, prasiveržti pro užsispyrusiai, nuožmiai, be atvangos judančių kūnų plotą, – jei to nepadarys, jų laukia mirtis, čia pat ant kopų arba dangiškai sidabrinėje jūroje.
Girdėjosi komanda po komandos. Balsas buvo aukštas, smingantis į saulės perkepintas smegenis, aštrus, dreskiantis.
Vokiečių juosta – vyras prie vyro – nenutrūkstamomis vingiuotomis eilėmis nusidriekė pajūriu žaibiškai. Iš kur jie turi jėgos, kaip jų taip aklai klauso kūno sąnariai?.. Jie judėjo į priekį greičiau negu rusai. Jei būtų buvę kam žvelgti iš aukštai, galėjo atrodyti, kad šiame ilgame, siaurai nusidriekusiame plote palei jūrą viena į kitą juda dvi žaislinės armijos, net jų judesiai buvo kažkuo panašūs, tik vokiečiai atrodė visai kitaip padaryti, lengvesni, beveik sulankstomi, o rusai buvo sunkesni, jų batai daug sunkiau dunksėjo į žemę, jie bėgo labiau susikūprinę, tarsi pavargę.
Karštis buvo baisus. Pajūrio saulė kepino negailėdama šviesos paskutiniams mirštančiųjų žvilgsniams. Kai kurie dar suspėdavo pamatyti begalinį dangų, pro šalį prabėgančiojo sunkius kareiviškus batus, ir paskutinis saulės spindulys amžiams įstrigdavo vyro, o kartais visai dar jaunuolio blakstienose ir žaisdavo jomis taip ir nepasiekęs mirties užverto regėjimo.
Saulė kaitino, jūra blyksėjo čia pat, žemė, slepianti savyje kriaukleles, gintarus, mėlyną riebų sluoksnį jūržemės ir amžinos mūšos prisiminimą, buvo pilna gyvybės, nors fronto linija, kurią dabar sudarė tuščias tarpas tarp dviejų viena į kitą judančių armijų, vis siaurėjo.
Ir čia mirtis pasijuto pritrūkusi jėgų.
Kažkas pasikeitė erdvėje.
Pirmiausia pasikeitė fronto garsai. Atrodė, kad kaitra ir tyla tarsi du didžiuliai sparnai staiga nusileido ir apgaubė viena į kitą besiveržiančias armijas.
Kareiviai nebešaudė. Dabar jie tikrai atrodė kaip gyvi žaislai, užsukti nematomos rankos. Jie jau galėjo įžiūrėti vieni kitų veidus, tą ir darė, nebešaudė. Jų bėgimas virto nuožmiu žingsniu, visu kūnu pasvirus į priekį, kur daugiau nei per ištiestos rankos atstumą vasaros kaitrą skrodė prie šautuvo pritvirtintas durklas.
Jie ėjo, žvelgdami į priešus, ir nuo to, kad jau matė jų žmogiškus bruožus – akis, įkritusius, apšepusius skruostus, ėmė slopti jų įtampa. Tas atskirų veidų išskyrimas iš bendros judančios priešiškos ir mirtinai pavojingos masės kiekvienam kažkur giliai giliai pradėjo kuždėti, kad jie mato žmones, ir daugelio vyrų širdyse suspurdėjo vilties užuomazga. Nesuvokta protu... Nes kareivio protas neturi teisės ieškoti ir suvokti esant viltį priešo veide.
Kažkuris rusų pusėje vėl atsigręžė atgal. Ir jį tuoj pat pakirto politruko kulka.
Iš paskos ėjo tie, kurie turėjo nušauti kiekvieną atsigręžusį, ir tokie buvo šaudomi.
Kažkuris sustojo.
Ir šis buvo nušautas taip pat.
Taip rusų ir vokiečių vyrai ėjo į lemtingą mūšį tą vasarą ir tūkstančiams tai buvo paskutinis mūšis ir paskutinė vasara.

 

Toliau, Papės link, riaumojo tankai. Kuršių sodybose įsitvirtinusiems vokiečiams palaužti vien kūnų masės neužteko. Kaip galingi metaliniai gyvuliai, uždarę savyje pergalės įkaitus, lėkė riaumodami tankai per kilometrais besitęsiančius žalius nendrynus, kurie jiems pravažiavus pavirsdavo juoda durpinga koše. Vienas jų įklimpo upelyje – dugnas pasirodė nesąs toks smėlėtas. Tankas lėtai grimzdo, sukiodamas vamzdį, trūkčiodamas – matėsi, kad viduje kažkas deda pastangas išvaduoti žvėrį drauge su jame uždarytais įkaitais. Galop atsivėrė liukas ir kyštelėjo kareivis, kuris tuojau suglebo, pakirstas kulkos.
Žemė žliugsėjo, bėgančių kareivių batai žliugsėjo, tankams reikėjo įveikti upelį, jiems reikėjo šiek tiek tvirtesnio dugno.
– Rota, v vodu! Ložys’! – nugriaudėjo balsas.
Dvejoti nebuvo įmanoma – krisi pirma, negu spėsi sudvejoti, – aišku buvo kiekvienam. „Rotą“ atsiuntė pastiprinimui, kareiviai jauni ir čia jiems buvo pirmas mūšio krikštas. Jie suprato viską, – tankas lėkė į juos visu greičiu.
– Ložyyyys’, j...ptvojumat’!
Kareiviai paniro po vandeniu, iš viršaus galėjo atrodyti, kad tai bangelės skalauja sumestas kareiviškas palaidines.
Vienas iš jų, jau vandenyje, pajuto įsakymą, kuris buvo daug galingesnis už „Rota, v vodu! Ložyyyys’!“ Tam įsakymui nebuvo galima nepaklusti. Jis ištiesė ranką į priekį ir srovėje užčiuopė liauną kažkokio medžio, gal karklo, šakelę... Jie jau buvo dviese. Šakelė jam pritarė, ir jis švelniai slystelėjo į priekį tarp nendrių stiebų, ištiesęs rankas, kaip tai buvo išmokęs daryti dar kūdikystėje.
– Dabar, – arba amžinai čia... – švelniai sušnabždėjo jam šakelė, kuri jau amžinybę buvo palikusi už jo. – Dabar, – arba amžinai čia... – ji kuždėjo jam...
O jis slydo, slydo, išsitempęs kaip vėgėlė, vos vingiuodamas stuburu, oro plaučiuose, atrodo, turėjo begalybę, visai nesinorėjo įkvėpti, atvirkščiai, – atrodė, kad jis kvėpuoja visu savimi ir gali tai daryti amžinai, ir tai yra taip paprasta, taip paprasta, tarsi jis būtų nėgė, šamas ar lynas, ar...
Jis atsirėmė rankomis į kažkokia storą šaknį ar kamieną ir suprato, kad upelis daro vingį. Jis irgi pasisuko, ir staiga, visai netikėtai, lengvumo jausmas dingo, – tuojau sprogs plaučiai, – perskrodė baisus išgąstis, – tada bus viskas.
– Jei neįkvėpsi, bus viskas, – vėl sušnabždėjo kažkur pasilikusi šakelė, ir jis žaibiškai iškišo galvą, įkvėpė oro ir vėl dingo po vandeniu.
Dabar jis žinojo, kad aplinkui vien žali nendrių stiebai, jo niekas nemato, tačiau nežinojo, po kiek minučių jie virs durpinga, juoda tankų vikšrų ir kareiviškų batų išmalta pliure.
Laikas ėmė lėkti pasiutusiai greitai, – jam vėl reikėjo įkvėpti.
Jis iškišo galvą. Per jį ūžtelėjo kruvina banga, nusirito tolyn, tankų riaumojimas aiškiai pasislinko už skardžio į kitą upelio pusę.
– Dabar jis kruvinas, – kažkas pasakė be žodžių, bet ne šakelė.
Upelis išgilėjo ir jis plaukė, plaukė, vis įkvėpdamas oro ir dingdamas po vandeniu.
Upelis darė lankus, vingius ir jis plaukė tais lankais ir vingiais, kaip plaukiodavo savo vaikystės upėje Šventojoje, regėjo motiną, sėdinčią pievoje, jis laikė ant sulenktų keliukų molinį dubenėlį kleckienės, girdėjo riedančių sausu vieškeliu ratų dardesį, matė besileidžiančios saulės spindulius pro eglyno šakas, bet vos tik iškišdavo iš vandens galvą įkvėpti oro, visa tai dingdavo neįsivaizduojamon tolybėn ir jis vėl likdavo vienas, vienas prieš tą 1944 metų vasarą su visu jos karščiu, dangaus mėlyne ir mirtimi.

 

Upelis jį nusivedė, matyt, gana tolokai nuo tos vietos, kur per galvą persirito draugų kraujas, susimaišęs su rudu vandeniu. Atsidūrė gal už kokio kilometro nuo įklimpusio tanko ir, nors tai buvo labai pavojinga vieta pasirodyti gyvam kareiviui, jis, įsikibdamas rankomis į griūvantį, staiga neregėtai išaugusį smėlėtą krantą, prisilaikydamas tankiai suaugusio žilvityno, šiek tiek užsiropštė aukštyn ir, susmukęs pačiame krūmyno viduryje, užmigo beveik kabodamas virš vandens.
Jis nieko nebebijojo. Dabar jį galėjo užeiti politrukas ir nušauti, – jam buvo tas pat, – jis jautėsi atlikęs svarbiausią savo gyvenimo žygį – atsisakęs pakloti gyvybę po riaumojančio tanko vikšrais. Jis suprato tik viena – ir tas, kuris šaukė: „Rota, v vodu ložyyyyyyys’“, ir tie, kurie klusniai gulėsi ant upelio dugno, panerdami veidus, akis į juodą, pilną durpių vandenį, – bepročiai. Ir visi, kurie čia kariauja, kurie eina vienas į kitą matydami vieni kitų veidus, akis, įdubusius skruostus, pasiruošę smeigti vienas kitam į krūtinę durtuvą, kristi ant žemės, ristis, stengtis pribaigti vienas kitą, nepažinodami tų, su kuriais kariauja, nežinodami vardų, kalbos ir apskritai – nieko nežinodami apie pikčiausią savo priešą – žmogų, tokį pat, kaip jis pats, – bepročiai bepročiai bepročiai...
Bet jis – ne beprotis... Neee, jis ne beprotis...

 

Pabudo nuo šalčio.
Mėnulis, didelis kaip kubiliukas, kuriame motina užminkydavo duoną, švietė danguje, kartais uždengiamas greitai plaukiančių juodų debesų tumulų. Kautynių dvasia pakilo į dangų ir supjudė stichijas. Vėjas, stiprus, kokio jis net neatsiminė, kad toks galėtų būti vasarą, plėšydamas į visas puses stengėsi priplakti žilvičius prie žemės.
Jis pabudo – kiek parų išmiegojo, nenutuokė, – nusišlapino, prisiglaudęs prie smėlingo kranto skardžio, paėjęs prieš srovę atsiklaupė ir gėrė, kol pajuto, kad viduriai pilni vandens. Baigęs gerti prisiminė, jog tai vanduo, kuris tebeteka per sumaitotus kareivių kūnus. Jam pasirodė, kad jie guli juodose durpėse, suploti kaip kartonas, išlaikę savo veido grimasas, tai pasibaisėtinos kančios, tai šmėkliško juoko. Ir kad taip gulės ten per amžius, ten, kur niekam neateis į galvą jų ieškoti, nes tikriausiai neliko nė vieno liudininko.
Jis pradėjo vemti. Skrandis iš visų jėgų stengėsi atsikratyti visko, kas susiję su žmogiena, ir spazmai jį parklupdė ant kelių. Jis vėmė klūpėdamas, keistas kvapas drauge su vėju sukosi aplinkui, ir jis žinojo, kad tai kvapas mirusių žmonių kūnų. Ir kad tuo dabar atsiduos kiekviena pėda žemės, kad ir kur eitų. Bet jis tuojau viską pamiršo, ką buvo suvokęs, jo protas nepanoro prisiminti nieko, kas įvyko šiame lauke tarp Šventosios ir Liepojos.
Jis perplaukė upelį ir nuėjo pirmyn neatsigrįždamas. Jis ėjo nebežinodamas – kur siauriau, kur sekliau, kur kelias, kur turėtų būti Liepojos kelias, kad prie jo, pamiškėje – vakar? užvakar? – buvo matyti apleistos trobos. Jis pamiršo viską, išskyrus savo namus. Ir savo gyvenimą – spalvotą, pilną kvapų, garsų, žodžių, kuriais jo namuose kalbėdavo prieš karą. Jis ėjo į priekį, nors juto, kaip vėjas jį stumia atgal. Naktis buvo stipri kaip gyvenimo instinktas – šviesi, audringa, pilna šešėlių ir auksinių properšų danguje. Vėjas lakstė medžių viršūnėmis ir taip spaudė jas, kad kamienai gulė vos ne ant žemės.
– Audra, – pagalvojo jis ir susilenkęs dar greičiau pasileido ton pusėn, kur jautė už daugybės kilometrų esant namus. Jis stengėsi neužlipti ant gulinčių kareivių, kurių veidai, apšviesti mėnesienos, atrodė tik pavargusių nuo karo ir nukritusių kur papuola, kad perlauktų audrą, žmonių veidai. Tačiau prie vieno pasilenkė. Mėnulis išniro smarkiai lekiančių debesų properšoje ir apšvietė jį, gulintį vyrą, kuris, matyt, nenorėjo mirti įsikniaubęs į žemę ir beveik sugebėjo apsiversti. Jo veidas mėnesienos šviesoje atrodė geltonas, bolavo dantys, tarsi koštų pro juos, koštų kažką labai negero, grėsmingo, baisaus. Ir kadangi nieko aplinkui gyvo nebuvo, persmelkė nuojauta, kad jis mirė neapkęsdamas visos tos pakrantės, žemės, eglaičių, kurios jau matėsi suaugusios tarsi siena, ir jo, – taip pat ir jo, kuris liko gyvas vien todėl, kad kažką pasakė plonytė nežinomo medžio šakelė, kurią jis užčiuopė ranka jau būdamas po vandeniu... Jis pasijuto tarsi kaltas dėl to kareivio mirties, dėl visų jų mirties, per kurių kūnus žengdamas eina namo. Atrodė, kad žuvusysis su kažkuo šnekasi, su gyvu, tikru nakties pasauliu ir kaltina, kažinką kaltina, galbūt ir jį. Suprasti jis nepajėgė, tačiau tikrai juto, kad dabar šiam, kuris mirdamas bandė atsigręžti ir tulžingai išsakyti pasiliekančiam pasauliui visą tiesą į akis, amžinai kalti liks visi, kurie gyvena. Ir kad kažkas priėmė, išgirdo jo kaltinimą.
Jis nuėjo link eglaičių. Mirusiojo veidas stovėjo akyse. Vėjas lyg ir slopo. Jis pradėjo orientuotis, nes jūra liko už nugaros, – jis girdėjo jos audringą ošimą, o priešais – rytuose – lyg ir ėmė švisti dangus. Sprendžiant pagal suaugusius medžius, priekyje turėjo būti miškas. Jis brovėsi pro šakas, šabarkštynus, klupo, tačiau netrukus medžiai pradėjo retėti ir priešais atsivėrė laukymė. Kažkas juodavo joje, kažkas... Ak, tai sodyba. Troba, tvartas, toliau – klojimas, klėtis...
Jis pasuko prie trobos ir keliu pastūmė duris.
Durys girgždėdamos lėtai pradėjo vertis, jis nelaukė, kol atsivers pačios, stumtelėjo ranka ir, tik koja kliudydamas slenkstį, pajuto savo kūną, – kūnas buvo pavargęs, nežmoniškai pavargęs. Jis žengė į priemenę ir ištiesė rankas į numanomas duris, bet priešais pajuto tuštumą, durys paliktos atdaros. Vėl užkliudė slenkstį. Atsidūrė viduje ir pabandė susivokti.
Tamsoje neaiškiai ryškėjo du langai, kairėje ir priešais. Jis susigaudė, kad kampe tarp jų turėtų būti stalas, o greta – suolas. Suolo reikėjo labiausiai. Atrado jį ir atsisėdo, pasirėmęs rankomis galvą. Čia, svetimoje troboje, gyvenimas dar tvyrojo, bet jis buvo kažkoks išblaškytas, kaip kokie išmėtyti drabužiai. Išblaškyto žmogaus gyvenimo jausmas jį apsupo ir tarsi ištraukė iš mirties tvaiko, susiliejusio su šlapios durpingos žemės ir aukštų vandeny augančių žolių kvapu. Jis pirmą kartą per visą tą laiką, kai atsidūrė fronte, susigaudė kas esąs, suvokė savo amžių, kūną, net apytikriai atstumą iki namų, neaiškiai nujautė, kad turi net norų, poreikių, bet visiškai nenumanė ateities.
Ši tamsa ir tas laikas svetimoje troboje, kurią, matyt, traukdamiesi frontui iš kelio, žmonės laikinai apleido, kaip kokia sala, kurioje, deja, negalima užsibūti, vis dėlto davė jam šiek tiek saugumo. Jis turėjo sugalvoti, ką veiks toliau, turėjo galvoti, nuspręsti, apsispręsti ir pamatyti išeitį, o paskui atsargiai ir tyliai slinkti link jos, kaip kokia žuvis prie skylės tinkle. Tačiau aplink žuvį per daug ilgai griaudėjo ir sproginėjo... Jis pajuto, kad negali galvoti, negali mąstyti, nieko negali nuspręsti – jis galėjo tik neaiškiai judėti. Jis galėjo bėgti, kristi ant žemės, šliaužti prisiplojęs prie jos, galų gale, jis galėjo nerti į vandenį, plaukti kaip nėgė, įkvėpti oro ir vėl plaukti, atsidurti kažin kur nepažįstamoje vietoje, prie kurios turėjo akimirksniu prisitaikyti, tačiau visa, kas jam nutiko paskutinėmis paromis, nė kiek nepriklausė nuo jo proto bei minčių, nes minčių tiesiog nebuvo. Ta jo dalis, kurioje gimsta ir bręsta mintys, buvo tiesiog suniokota.
Jis pajuto išgąstį. Pirmą kartą pajuto išgąstį, kad nebegali suvokti, ką daryti toliau. Jame kažkas trūkinėjo, dužo, virpėjo, sproginėjo, jis matė žemę, matė iki kelių savo einančias kojas, nežmoniškai purvinus, apdulkėjusius batus, matė dar kažkieno kojas greta, einančias, bėgančias, girdėjo pavienius šūvių spragtelėjimus, o kartais jie tapdavo panašūs į atitraukiamo jo berniukiškos palaidinės užtrauktuko garsą, girdėjo krentančių kūnų dunkstelėjimą į žemę...
Jis sėdėjo toje verdančioje išgyventų nuotrupų makalynėje visiškai bejėgis, kol neatsirado priešais motinos veidas. Motina stovėjo visai greta. Stalo šone. Ir žiūrėjo į jį. Jis žiūrėjo į ją. Žiūrėjo ilgokai.
Tada motina patraukė pečiais ir su priekaištu apsigręžė išeiti. Jis pajuto tylią motinos nuoskaudą – ko gi neprieini prie manęs, ko nepakyli nuo to suolo, ko sėdi?.. Tada susigriebė, kad pasielgė baisiai nemandagiai – net nepasisveikino – ir puolė jai iš paskos.
Ir atsibudo.
Buvo gana šviesu, bet dar ne visiškai diena.
Jis apsidairė, pamatė duris į kitą kambarį, greitai įšoko ten ir, išvydęs spintą, puolė prie jos.
Atveriamos durys sugirgždėjo ir tai pasakė jam, kad elgiasi nederamai, jis lenda į svetimą spintą vogti. Bet kitos išeities nebuvo. Kad negali niekam pasirodyti su kariškais rūbais, buvo aišku be jokio galvojimo.
Spinta juodavo tuščia, bet stalčiuje... Stalčiuje buvo pasilikę kažkokie marškiniai, apatinės kelnės, dar šis tas... Čia pat ant sienos kabojo vyriškas švarkas, gerokai nutrintas. Čiupo švarką ir ėmė dairytis kelnių. Rado, rado jas jau priemenėje, permestas per kopėčias, matyt, pamestas kaip nebetinkamas dėvėjimui. Apsimovė. Priemenės kampe rado ir nunešiotus batus. Pamatė dar vienas dureles, esančias už kopėčių, šios buvo užkaltos ir vinis užlenkta. Jis atlenkė vinį su šakės nagu ir įėjo į patamsį. Tai buvo kamara, podėlis, ten, pasienyje sumestuose maišuose, dar likę šiek tiek miltų ar grūdų liekanų, mėtėsi moteriški nudėvėti sijonai, kažkoks žieminis drabužis... Ten stovėjo ir sena spinta su lentynomis, kvepėjo žuvimi, bet – jokio kąsnio. Tiek to... Galų gale jis apsirengė visai tinkamai, nors ir paskubomis, ir grįžo į trobą apsidairyti, ar nepamatys ko nors valgomo. Jis nebežinojo, kada valgė paskutinį kartą. Virtuvėje ant didelės krosnies stovėjo puodas, jame – valgio likučiai, seni ir surūgę. Stalo stalčiaus kampe, pasilenkęs ir įkišęs ranką, užčiuopė duonos, kietos, bet vis tiek... Troba arba buvo išvogta, arba tie, kurie čia gyveno, suslėpė viską, kad kareiviai nieko nerastų. Jis sugraibė nuo krosnies degtukus, visus, kiek tik buvo, ir susidėjo į kišenę. Vidinis balsas ragino, kad reikia skubėti. Teisėti šeimininkai grįžta, be abejo, jie grįžta. Vidinis balsas ėmė jam sakyti, ką turi daryti, ir jis klausė to balso. Eidamas per kiemą pajuto baisų troškulį, pasuko prie šulinio ir... Kažkokiu nepaaiškinamu būdu šulinyje ant nuleistos į vandenį virvės tebekabojo pamirštas bidonėlis, uždengtas dangteliu. Karštligiškai ištraukė, atidarė jį ir pamatė paviršiuje nusistojusį gelsvą sluoksnį.
Tai buvo taip arti, taip įprasta, taip... taip sava. Greitai greitai atvinguriavo mažytė mintelė: pirma atsigerk vandens...
Jis atsigėrė vandens iš kibiro ir pajuto, kad vanduo kaip pasaldintas. Jokios užuominos į tą... tą... Kuris teka per vikšrais sutraiškytus jaunų vyrų kūnus. Dabar atmintyje jie liko tiesiog vyrais – vardai tarsi atsiskyrė nuo jų, ir jis pajuto – gerai, gerai taip... Tegul atsiskiria, tegul... Neprisiminsiu. Neprisiminsiu. Nieko nebuvo, viskas gerai. Viskas gerai. Gerai, viskas. Einu... Mama...
Motinos, nueinančios ir jį paliekančios motinos paveikslas sutelkė jo valią, jėgas, nurodė kryptį. Jis pasičiupo bidonėlį, gerai nesuprasdamas, kas jame – pienas ar grietinė, pasikišo po švarku ir, stipriai spausdamas prie savęs metalinį jo šoną, jau norėjo traukti į mišką, kuris buvo visai čia pat, tačiau, tarsi kas būtų pasukęs, – netikėtai greitai, keliais šuoliais perbėgo kiemą nuo šulinio lig daržinės ir pastūmė jos duris. Durys buvo vos praviros, bet sunkios, reikėjo jėgos. Jis duris stūmė viena ranka – bidonėlį antrąja laikė prispaudęs prie šono, suprato, kad bidonėlis jam dabar labai svarbus, gal net svarbiausias.
Durys prasistūmė, ir jis įėjo vidun.
Prieblanda, dar prietema su besiveržiančiais saulės pluoštais pro lentinių sienų plyšius jį sustabdė. Viduje buvo kažkas visai netikėta – labai pažįstama, per daug pažįstama. Tvyrojo seno šieno kvapas... Jis jau žinojo – už sienos – tvartas, ten stovėjo gyvuliai... Tolimas mėšlo priekvapis irgi buvo labai pažįstamas. Jis kelis kartus pamirksėjo, stipriai spausdamas vokus, kad geriau prieblandoje matytų, paskui apsidairė, pakėlė galvą aukštyn, kur turėjo tupėti balandžiai, nardyti iš lizdų kregždės... Ir kažkas jam atsitiko, – jis prispaudė prie savęs bidonėlį dar stipriau, bet nebegalėjo pajudėti iš vietos, – jis pamatė kojas.
Beveik priešais jį ant skersinės sijos kabojo pakartas žmogus.
Jam pasirodė, kad šiek tiek susvyravo daržinės sienos, jo žvilgsnis, kad neapsisuktų galva, savaime nusileido žemyn ir nuvedė jį į daržinės kampą. O ten...
Nežinia, kas buvo ten. Jis suvokė tik, kad mato du žmones – jaunos nuogos moters kruviną, keistai supjaustytą kūną ir seną žmogų, – jis gulėjo ant žemės taip, tarsi iš visų jėgų būtų slinkęsis į moterį, siekdamas apkabinti jos galvą. Galvą jis pasiekė ir apkabino, bet gerklėje jam styrojo įsmeigtas kažkas, ko matėsi tik rankena ar...
Galingas bevardės jėgos šuoras jį išnešė iš daržinės. Jis girdėjo, kaip į žemę dunksi batai, bet nejautė, kad turi kojas, jis jautė, kad turi tik bidonėlį...
Prie pat miško sienos jis jau žinojo viską: pirmųjų linijų kareiviai... Jie, jie praėjo čia, prieš tą upelį su rudu durpėtu vandeniu. Tėvas, tėvas slinkosi prie dukters, norėdamas jai pagelbėti, nes nesuvokė, kas jai atsitiko iš tikrųjų... Jis ir nespėjo suvokti, kad jo dukters jau niekada nebebus... Kareiviai... Gal tie patys, kurie pakluso komandai „rrrota, v vodu ložyyys’“ ir kuriuos tanko vikšrai suniokojo, sutrynė, padarė visiškai neatpažįstamus, pakeitė, pavertė durpių ir kūnų koše...
Iš kiemo į mišką vedė bent keli takeliai, bet instinktas sakė, kad reikia bėgti ten, kur žmonės nevaikšto, viena ranka skinantis pro veidą žeidžiančias šakeles, o kita saugant pieno bidonėlį. Jis taip ir bėgo. Bėgo, kol turėjo jėgų. Bėgo ir bėgo, šakelėms skaudžiai kapojant veidą. Klydo gilyn į mišką, ir kuo toliau, tuo jautėsi saugesnis, tuo labiau atmintyje grimzdo vaizdas su kabančio žmogaus kojomis.
Po kurio laiko stabtelėjo.
Prisėdo ant samanų, atsiremdamas į kažkokį medelį, ir išsitraukė iš kišenės nusičiuptą duoną. Atsidarė bidonėlį. Užsivertė jį ir suprato, kad jame grietinė... Jis gėrė dar skystoką grietinę, o paskui ėmė mirkyti į ją duoną. Duona dar nebuvo virtusi akmeniu, buvo galima įkąsti, ir jis sočiai pavalgė. Jis pabėgo... Jis pabėgo!
Jis pamiršo viską, ką neseniai teko patirti. Jis pamiršo viską...
Valgydamas apžiūrėjo savo apavą, kelnes, švarką – viskas gerai... Nieko, kas labai jau neįprastai atrodytų. Jis turi parsirasti namo, bet eina aiškiai ne ten. Kur jūra? Jūra liko už nugaros... Ošė miškas, čiulbėjo paukščiai, ir jis nebegirdėjo jūros. Bet kad išilgai kranto eina kelias iš Liepojos į Klaipėdą, jis žinojo.
Staiga pakilo ir ėmė brautis per mišką, vis laikydamasis dešinės, vis dešinės...
Taip ėjo ilgai, jis ėjo, o iš jo biro, krito vaizdiniai, nuotrupos, kruvinos rankos, prie žemės prisispaudę nukautųjų pečiai, batai... Jis darėsi vis tuštesnis ir tuštesnis, jis tolo kažkur nuo to, kas neseniai sudarė jo tikrovę, jame vėrėsi kitokia erdvė, horizontai, dangus, bet ir horizontas, ir dangus turėjo žalsvą atspalvį, tiesiog – ganyklos atspalvį. Jis ėjo per ganyklą, gerai pažįstamą, jaukią, čia pat buvo aptvaras, vartai, medinis tiltelis per griovį, už kurio – namai... Bet staiga į tikrovę jį grąžino garsas. Suprato, kad jau kuris laikas kažką girdi... Ne garsą, o sumaištį garsų. Jų buvo daug, labai daug... Tikriausiai išeinu į plentą, pagalvojo jis, ir pasuko dar dešiniau. Miško tankmė liko už nugaros, medžiai retėjo. Jis sustojo, įsiklausė, bet nusprendė, kad jam reikia ton pusėn, iš kur sklinda triukšmas. Galų gale, ten buvo kelias, už kurio – tas baisus laukas, nuklotas kūnais. Toliau – jūra. Jam reikėjo kelio, jis norėjo orientuotis. Eiti bet kur, kur veda kojos, buvo negerai, pavojinga...
Netrukus priešais jį atsivėrė laukymė. Peizažas buvo nykus – pilkai geltona pieva išdegusi nuo karščio, kažkokios aukštos, retos žolės sustingusios styrojo be mažiausio lapelio, tik su rausvais žiedeliais viršūnėse. Kai kur žolė buvo taip suvargusi, kad matėsi smėlėta žemė. Nelabai toli, laukymės pakrašty, buvo trobelė, beveik lūšnelė, negyvenama – jis pajuto iš karto – ir reti, nugeibę medeliai bei keli seni, išsikeroję, susiraičiusiais nuo karščio lapais serbentų krūmai. Tikriausiai kelias čia pat, pagalvojo. Jis atsigėrė iš bidonėlio dar kartą. Grietinė vėlėsi burnoje, buvo sunku nuryti, bet gerdamas už namelio pamatė svirtį, ten buvo šulinys. Jam reikėjo šulinio. Eidamas prie jo apsižvalgė.
Iš trobelytės buvo likusios tik sienos su užkaltais langais.
Jis gėrė kieme iš kiauro, sulankstyto, surūdijusio kibiro, šalta srovė aplaistė kelnes, sušlapino ir atgaivino kojas, jis nusimetė svetimas drapanas, nusiprausė iki pusės ir ant šlapio kūno apsivilko vėl. Pasuko ten, kur įsivaizdavo einant kelią, bet kuo arčiau, tuo labiau stiprėjo tas garsas... Tai buvo kažkoks... alasas, pilnas nuo žemiausių iki gana aukštų, nesuprasi, ar dejonių, ar aimanų, ar išgąsčio šūksnių, kurie trūkinėjo ir maišėsi, – niekada nieko panašaus nebuvo girdėjęs... Jūra buvo čia pat, už medžių. Ten skraidė paukščiai, tai pakildami būriais, tai nusileisdami. Paukščių buvo debesys, tikri debesys. Dangus judėjo nuo juodų verdančių paukščių debesų. Negali būti, kad paukščiai taip... – pravinguriavo mintis. Negali būti, kad čia jie taip rėkia...
Bet tai buvo paukščiai. Jie suskrido lesti kūnų, bet jis to dar nesuprato.
Kelias iš tikrųjų buvo čia pat. Jis dar kartą sustojo ir vėl apsidairė. Toli, dešinėje iš už medžių išniro vežimas su žmogumi. Jis pasileido bėgti artyn, mojuodamas ranka. Jei nebūtų spėjęs užbėgti arkliui už akių, vyras, kuris laikė vadžias, nebūtų sustabdęs, bet jis spėjo. Įkrito į vežimą, ir žmogus suragino arklį. Šalia jo sėdėjo ir berniukas, kokių dvylikos metų. Viena to žmogaus ranka buvo su trimis pirštais.
Žmogus iš pradžių nieko neklausė, o jis nieko nesakė. Sėdėjo vežimo paskuigalyje ir laikė savo bidonėlį. Kai berniukas atsisuko pasižiūrėti, ištiesė jį:
– Imk...
Berniukas žvilgtelėjo į tėvą.
Šis pasuko galvą atgal ir paklausė:
– Kas ten yr?
– Vaikui, – atsakė jis. – Imk... Skanu... Sotus būsi.
– Sakyk ačiū, – liepė tėvas ir vaikas paėmė bidonėlį. – Pažiūrėk, kas ten yr...
– Smetona, – pasakė vaikas, nukėlęs dangtelį.
– Gerai... – linktelėjo tėvas.
Paukščių virš jų galvų atsirado dar daugiau. Jie skrido nuo miško jūros link, maišėsi virš vežimo, virš jų, virš arklio, – tai buvo varnai. Varnai atrodė sunerimę, pikti, skrido greitai, visai neaukštai ir lėkdami krankė keistais, sujaudintais, beveik neatpažįstamais balsais. Jis matė jų prasižiojančius snapus ir girdėjo galingą skubančių sparnų plasnojimą. Sparnai dirbo kaip dumplės.
Žmogus, važnyčiojantis arklį, ištraukė iš kišenės duonos, suvyniotos į popierių, atlaužė ir padavė vaikui.
– Valgyk. Pasidažyk ir valgyk.
Vaikas duonos gabalu pakabino grietinės, jau sutirštėjusios.
– Skanu, – pasakė kramtydamas, – ko tos varnos taip išblūdo.
Tėvas neatsakė nieko.
– Ar toli važiuojate? – paklausė žmogaus.
– O kur tau reik? – neatsisukdamas paklausė ir žmogus.
– Man... Man pakeliui. Turėsiu išlipti ir sukti...
– Eik geriau miškais, pakluonėm... Krūmais... Pats supranti...
Jis nežinojo, ką sakyti toliau. Sėdėjo vežime, kuriame buvo truputis šviežio šieno, ir jam buvo gerai. Varnų aplinkui sukosi vis daugiau. Jos krankčiojo, karkė... Jam jau buvo aišku – tas garsas, kurį girdi jau kuris laikas, tikrai yra paukščių keliamas triukšmas.
– Nenustoj bjaurybės, – mostelėjo žmogus vienai per arti praskrendančiai botagu, – nenustoj. Rys dabar mėnesį, kol surys, – kas juos visus užkas...
– Ką surys? – nepajuto, kaip paklausė.
– Kaip tai ką? Mėsą. Ar nematei? Tiek primušė, kad nebebus kam užkasti. Visas laukas nuklotas, iki pat kopų. Neatsimeni?
Jis žinojo, tiksliau, kažkas esantis jame žinojo, apie ką kalba žmogus, bet niekaip negalėjo suprasti, suvokti, priimti tos realybės, kad šimtai tūkstančių varnų suskrido į puotą lesti... lesti lavonų, kurie ką tik buvo žmonės ir ėjo vieni į kitus, verčiami kažkokių nežmoniškų, kažkokių... ne šio pasaulio ir ne šio gyvenimo taisyklių, ir jos, varnos, dabar rys, les, draskys vienodai ir vienus, ir kitus, ir iš kaulų, kurie po kelių dienų tikriausiai boluos plyname lauke tarp miško ir kopų, niekas niekada nebeatpažins, kas buvo kas. Iš kaulų... Jis tarsi pamatė, kaip tai atrodys. Kaulai – tiesiog kaulai... styrantys šonkauliai, buvusių krūtinių ląstos, blauzdikauliai, pirštai su prikepusiais, pajuodavusiais nuo saulės odos likučiais, kaukolės...
– Matytis, kad iš peklos ištrūkai. Dievas išgelbėjo. Aš irgi vežiojuosi – va, – žmogus nusiėmė kepurę ir parodė prie pamušalo prisiūtą rožinį. – Matytis, iš kur atsiradai. Iš karto supratau, tiktai kaip namo parsirasi... – beveik sau po nosimi pramurmėjo vyras.
Jis tylėjo. Varnos buvo apėmusios jį visą, varnos buvo viskas, kame slėpėsi jo paskutinių dienų patirtis. Viskas, iki upelio. Upelio tuose varnų riksmuose nebuvo, bet iki tol – viskas...
Pavažiavus kokį puskilometrį, kairėje atsivėrė kita laukymė. Laukymėje kaip koks juodas pašautas gyvulys riogsojo vienas kitas tankas... vienas jų buvo pasviręs... Visa pieva judėjo, kilnojosi, bangavo. Kartais ta juoda banga pavirsdavo tarpusavyje besipešančių paukščių pulkais, kurie pakildavo klykdami bei kovodami tarpusavyje ir vėl sukrisdavo kaip kokie nuodėguliai ant draskomo kūno. Laukymė priartėjo beveik prie pat kelio, medeliai čia buvo reti ir nuskurdę, kažkokie belapiai. Ir varnos nesidrovėdamos užėmė visą erdvę virš kelio iki pat miško dešinėje. Kuo toliau, tuo jų gausėjo, jos vartėsi, maišėsi ore net virš plento, virš pat vežimo. Vienas paukštis krito ant kelių berniukui ir išplėšė iš jo rankų duoną. Berniukas suriko ir užsidengė akis, tačiau bidonėlio nepaleido.
– Laikykis, užsidenk galvą, – riktelėjo žmogus berniukui ir supliekė arklį botagu. Arklys muistėsi, kratė sartą makaulę, paskui pliekiamas pradėjo beveik šoliuoti, smarkiai kratydamas vežėčias ir jį paskuigalyje. Berniukas atsitūpė prie tėvo kojų, o jis, vežėčioms dardant per kelio duobutes, pajuto, kaip gelia visą kūną. Iki tol skausmo nebuvo jautęs.
Arklys iš tikrųjų pasibaidė, varnos sukosi čia pat virš vežimo, ir arklys jautė jų sparnų plasnojimą. Jos buvo didelės, vienos pilkos, aksominės, pripampusios, o kitos – matyt, varnai – juodai ir mėlynai blizgantys.
Jis, laikydamasis gale, prisimerkė. Netoli kelio aiškiai matėsi paukščių draskomi kūnai... Kariškos uniformos dar saugojo liemenis, nugaras, žarnas, bet rankų ir galvų nebebuvo. Varnos puotavo.
Arklys nešėsi į priekį kaip pablūdęs. Negirdėtas sparnų plasnojimas prie pat ausų, sumišęs su krankimu, matyt, varė gyvuliui siaubą.
Žmogus, tvirtai įsispyręs kojomis į vežėčių dugną, tempė vadžias į save šaukdamas:
– Tprrruuu, tprrruuu, rupūže... Kur velnias neša?
Pamažu pavyko arklį sustabdyti.
– Žinojau, kad taip bus, ten, Latvijos pusėj, visas kelias toks. Nesu dar taip per varnas važiavęs...
Jis pusiau sėdom, pasukęs galvą į paukščiais nuklotą lauką, galvojo, kad dabar jau viskas – niekas nebetars nei vardo, nei pavardės nė vieno iš čia žuvusių. Tankai jau stovėjo trimis eilėmis, beveik užlipę vienas ant kito. Juoda geležies siena po verdančia paukščių makalyne, negyvos geležies siena. Trys eilės, – pralėkė jam minties nuotrupa, trys eilės... Tai turėjo reikšti, kad tris kartus buvo kartojama tankų ataka. Ir nė vieno žmogaus... Mirtis iššienavo visus iki paskutinio, išskyrus jį, o juodi, karkiantys paukščiai sunaikins visus pėdsakus to, ką jis matė savo akimis ir ko tikriausiai niekas daugiau niekada nepamatys. Viskas viskas viskas... Lavonų laidoti nebėra kam. Ten toliau, prie Liepojos, mūšis tęsiasi, tą liudijo sprogimai, drebinantys orą.
– Jei išgirstume mašiną kokią – šok iš ratų ir bėk į pakraštį – toliau pavažiavęs palauksiu, – netikėtai atsigręžė į jį žmogus.
– Šokti? – perklausė jis mechaniškai, nesuprasdamas kodėl.
Taip, ratuose jis galėtų išbūti mėnesį...
– Jei kariška mašina, tai gali paprašyti dokumentų, kai pamatys. Aš, matai, be pirštų, netinku kariauti. Vaikas va, mažas. O tu – kaip tik. Supras iš karto, kad dezertyras. Karo lauko teismas, pykšt, ir viskas... O jie ir be teismo nušautų...
Jis palinksėjo galva, nors žmogus to ir nematė. Tačiau atrodė, kad supranta tik pakaušio oda, o ne smegenimis... Galva dar nepriėmė nieko. Varnos varnos varnos, jų sparnai, plasnojimas, pasparnių dumplės, garsai – žemi, gerkliniai ir aukštesni... Visa tai užpildė viską, juodi paukščiai apėmė, apspito visą jo gyvenimą, likimą, ateitį, prisiminimus. Vargais negalais, dar pro šmėžuojančius sparnus šmėstelėjo nueinančios motinos siluetas, slėpdamas priekaištą: kodėl tu neskubi pas mane. Skubu, skubu, ar nematai, kur paskubėsi pro tiek varnų, galvoje kažkas už jį atsakė nueinančiai motinai, – skubu, o kur man daugiau skubėti, jei ne pas tave, mama...
Bet skubėti jis neturėjo jėgų. Net ilgėtis nebeturėjo jėgų, netgi trokšti, kad greičiau atsirastų namuose, savo lovoje, kad ant lovos krašto ji prisėstų... Jis tik gulėjo vežime. O kai bus priverstas iš jo išlipti, kai kojos atsidurs ant žemės, jis eis, eis kaip užvesta mašina, eis ton pusėn, kur turėtų būti namai. Jei pasiklys, eis kita kryptimi, kol pataikys tiesiai į savo kiemą. Ak, tiesa, jis turės eiti daugiausia naktimis, pritemus, auštant, vengti kelių... Aišku... Bet jis niekur ir nepajėgs skubėti, ir tam nėra jokio reikalo. Jam tereikia tik eiti, eiti, eiti, matant iš viršaus savo žengiančias kojas. Jam tereikia tik eiti, ir viskas, o kur – jis kažkaip jautė. Ne protu, o savo vidum, krūtine, ten kažkas tarsi tiksėjo, ir kol jis jaučia tą tiksėjimą, žino, kur eiti, nereikia jokių kompasų nei žemėlapių. Tie keli šimtai kilometrų – gal du, gal trys – nieko nereiškia, visiškai mažas atstumas, jokio vargo, jokių jausmų... Jam tereikia tik eiti. Gali nueiti net nevalgęs. Svarbiausia, kad tas žmogus valandėlę jį dar pavėžėtų, kad nereikėtų dar kurį laiką apleisti to vežimo su džiūstančios žolės kvapu... Jis pasinėrė į kvapą, ničnieko negalvodamas apie tai, kad iš tikrųjų gali sutikti karišką mašiną, kurioje sėdės koks majoras ar kapitonas, apsuptas kareivių, kad gali pakelėj būti postas, kuriame tikrinami dokumentai... Jis pasinėrė į šviežio šieno kvapą ir nugrimzdo jame.

 

Jis uodė mėšlą. Mėšlo kvapas buvo toks savas, toks artimas, beveik raminantis, bet toks netikėtas, kad pabudo. Mėšlo kvapas, sumišęs su šieno, žolelių, sėklelių nuobirų kvapu. Sumišęs su gyvulių prakaito kvapu...
Atsimerkė. Viršum jo buvo daržinės gegnės. Plasnojo balandis, šaudė paukščiukai. Prie gegnės prilipęs kregždės lizdas.
Dešinėje – praviros durys į tvartą, pro jas matėsi gardas, stulpas, ėdžių kampas... Pro tas duris ir skverbėsi tas jį pažadinęs kvapas. O kairėje – šienas... Tai, ką jis traukė šnervėmis į plaučius, buvo gyvenimo kvapas. Jo vaikystės, jaunystės, jo namų, darbų, pavasarinio mėšlavežio kvapas...
Ant jo margavo užmestas užtiesalas nuo vežimo sėdynės. Senas, nučiuręs, bet, dvigubai sulenktas, šildė.
– Kam tu jį parsivežei? Iš kur ištraukei? – visai čia pat klausė piktas moteriškas balsas, čia pat, už daržinės durų, – jau galvojau, kad nebeparvažiuosit – ar keliai užtverti, ar kokia nelaimė, – ką gali žinoti? O čia dar parsigrūdot su tuo... Jėzusmarija, kaip tu proto neturi...
– Sustabdė pakely, kaip nestosi? Manau – velnias žino, ką jis kišenėj turi, gal granatą kokią? Supratau, kad pabėgęs. Bet kai pamačiau, kad lietuvis, pasigailėjau. Biški pavažiavom Liepojos keliu, o paskui sukau į šunkelius. Varnų ten – pulkų pulkai, arklys net pasibaidė... Kai pamačiau, kaip tos varnos lavonus drasko... Gerai, kad jis ištrūko...
– Mama, jis geras, jis man smetonos davė, – įsiterpė vaikas, – būtų blogas – būtų vienas valgęs...
– Ar niekas nematė? – vėl paklausė moteriškė.
– Nesutikau nieko... Pagalvojau – o jei mūsiškis taip – klajoja dabar kur po kokią Rusiją ar Lenkiją... Vežiau. Ką padarysi... Pamaniau, gal nors tam pasiseks...
– Nuje, išgelbėsi... Įduos kas – kaipmat sušaudys... Matai, kokie galvažudžiai eina. Ką tik sužinojau, Piparienė pasakė, – Permikių Mikelį nušovė...
– O jėzusmarija... – suriko vyras. – O jėzusmarija, – dabar, kai išvažiavęs buvau?..
– Ja... Tą pačią naktį... Mes pajutom, lyg kas būtų pasakęs – bėkit... Ir išbėgom su vaikais, gūnias išsitempėm, susivyniojom, krūmuose pernakvojom... Girdėjom, kaip eina rubavodami. Šaudė, rėkavo... Girti... Tą naktį prieš frontą...
– Mama, mama, va ta smetona, kur anas man davė, – pasigirdo vaiko balsas.
– Smetona... su visu bankeliu. Tas irgi rubavojo, nemanykit, – iš kur jau ta smetona?
– Anas lietuvis, sakiau gi. Nepanašus į galvažudį, greičiau gal kiek pasimaišęs... Ar pavargęs labai... Vaikas dar... Matai, kiek ilgai miega... Vargšas...
Balsai nutolo, užsivėrė trobos durys.
Jis suprato, kad reikėtų atsikelti, bet jėgų nebuvo. Jis norėjo užmigti vėl ir pramiegoti kokią savaitę. Tegul tik kas užmeta to šieno glėbį ant viršaus, kad galėtų įsirausti. Tegu apdergia tie balandžiai, tegu tas mėšlas aplinkui... Dėl to sumišusio su šienu mėšlo kvapo ir buvo taip migdančiai saugu.
Kai jis pabudo vėl, vaikas stovėjo prie pat vežimo krašto ir žiūrėjo jį. Arklys iškinkytas, o ant gūnios nuo vežimo sėdynės dar užmestas ir maišas.
Jis taip pat žiūrėjo į vaiką. Joks sakinys į galvą neatėjo.
– Ko žiūri? – paklausė vaiko po valandėlės.
Tas apsisuko ir išbėgo iš daržinės.
Jis atsisėdo, nuleido kojas pro dišlių, norėjo šlapintis. Per kiemą artėjo vyras.
– Numigai? Nežadinau... Dvi paras išmiegojai. Jei nori, gali įsirausti į šieną, lipk ant nampusės, susivyniok į gūnią ir įsirausk. Nesušalsi. Nusimyžk čia, kampe prie nampusės, neik į kiemą, kad kas iš tolo nepamatytų. Valgyti atnešiu čia. Ar iš toli esi? Ne mūsiškis, matau, – ne kuršis, ne žemaitis... – vyras norėjo padaryti kažką gera, ir jis tą pajuto.
– Nuo Raseinių, – nežinia kodėl, bet pamelavo.
– Netoli. Pareisi greitai. Tik neik stambesniais keliais, postai gali būti... Sušaudys iš karto. Stebuklas, kad ištrūkai... Mūsų vaiko tikriausiai nebėr. Sūnaus... Jokios žinios negavom... Galvoju – gal kaip belaisvį laiko... Gal galvą padėjęs, tik mes nežinom...
Vyras kalbėjo lėtai, rūkydamas, bet jis pajuto, kad tas nori kam nors pasipasakoti, pasisakyti, kad jis irgi... irgi nukentėjęs... Tripiršte ranka nubraukė pasirodžiusią ašarą. Bet žodžių kalbėti apie karą, į kurį papuolė ir to neblogo žmogaus sūnus, jis neturėjo. Galvoje kažkas judėjo labai lėtai, mintys vyniojosi vos vos, jis galėjo kalbėti tik pačiais paprasčiausiais žodžiais ir apie pačius būtiniausius dalykus.
– Aš eisiu, – pasakė jis, – dėkui...
– Neik dabar. Dar šviesu... Geriau, kad nieks nematytų, iš kur išėjai. Kiek iškariavai? Jaunas atrodai...
– Prieš mėnesį paėmė... Neseniai. Tiesiai į frontą... Stovėjom prie namų pradžioj... Paskui patraukė čia, – kažkaip jis dar atrado jėgų žmogui paaiškinti.
– Baisus katilas... Kruvinas katilas... O jėsusmarija, – žmogus susiėmė rankomis už galvos, – visus išguldė prie Liepojos, o jėzusmarija, dar dabar tebesišaudo...
– O mūsų visą dalį – į upelį, ir paklojo tankui po vikšrais.... Rrrrota, ložyyys’... Aš spėjau nuplaukti... Kai galvą iškišau – kruvina banga tik perėjo, – pasakė jis abejingu balsu, – atrodo, kad nieko nenušoviau...
Ir pajuto, kad pasakė viską ir dabar galėtų net kalbėtis.
– O jėzusmarija... – vyras tik išvertė akis ir įsistebeilijo į jį, tarsi norėdamas teisingai suprasti, ką išgirdo, paskui išsižiojo, bet tik mostelėjo ranka ir išėjo iš daržinės.

 

Jis sėdėjo stribyno kieme atremtas į tvorą ir negalėjo suprasti, kaip čia atsidūrė. Ką jis čia daro?
Nelabai suprato, ir kas per vieta, koks čia patvorys. Įtempęs galvą bandė susivokti, prisiminti, kas įvyko, ir kažkokie vaizdiniai, nuotrupos tarsi pradėjo šiugždėti. Drumzlinos nuotrupos... išlindo šuo su iššieptu snukiu, ant kelių suklupdyti tėvas su motina... Kada tai buvo, ką jis prisimena?
Kažkokie žmonės, ginkluoti... Aulinis batas prie pat veido... Kas ten ką šneka... Ne, jis negalėjo išskirti žodžių, nepajėgė suprasti, apie ką kalbama, tik juto, kad negerai, kad viskas nepažįstama... Viskas vyko pirmą kartą, jis nežinojo, kuo gali baigtis, tik juto, kad kažkas bus... Kažkas bus, ko dar nėra buvę. Bet mirtis juokėsi plaikstydamasi virš trobos stogo, virš kiemo, šulinio... Jis juto tą plaikstymąsi, bet nežinojo, kad tai mirtis. Jis juto nerimą – viduriuose, krūtinėje, galvoje... Bet mirtis čia tik žaidė... jai tai buvo tik trumpas pasismaginimas...
Jis sėdėjo patvoryje lyg būtų prikimštas pjuvenų ir prisiminė girdėjęs tą juoką – negarsų, švelnų, intymų... Tarsi... Tarsi kažkas dviese, erdvėje, ar jame pačiame... Daugiau protas nesugebėjo įvertinti. Nespėjo įvertinti. Nes prie jo priartėjo žingsniai iš už nugaros, pačiupo už rankų, užlaužė ir ėmė vilkti lauk pro duris, per slenkstį... Mirtis net aiktelėjo iš pasitenkinimo. Ji žaidė kaip nesveikas paauglys, kiek pamišęs, savy nugrimzdęs paauglys. Ir tas jos aiktelėjimas buvo švelnus...
Kažką suriko tėvas. Jis nebematė tėvo, nes jo paties galva jau buvo priemenės pusėje, bet pajuto anapus durų grumtynes. Paskui smūgį...
– Nešaukit, – riktelėjo motina pagauto paukščio balsu...
Jį, atremtą į tvorą, keliems mirksniams apleido nerimas, pamanė, jog sapnuoja. Sapnuoju, viskas gerai. Sapnuoju, pagalvojo tada, – tikriausiai sapnuoju, ir pabandė pabusti...
Bet ne. Jį tikrai vilko per kiemą ir tikrai numetė kažkur netoli tvarto. Kažkas surišo rankas. Skaudžiai susuko per riešus, gal viela... Jis tada bijojo smūgio ir buvo užsimerkęs, atrodė, jei atsimerks – būtinai gaus baisų smūgį į galvą, bet kai tas, kuris surišo rankas, pasitraukė, jis atsimerkė ir prieš pat akis pamatė mašinos ratą...

 

Buvo karšta ir baisiai norėjosi gerti. Jis sėdėjo patvory pačioje saulėje, kuri kepino negailestingai. Bet nieko neskaudėjo. Tik negalėjo pasijudinti, tarsi būtų įgrūstas į milžinišką vilnonį kamuolį, ir jokio smūgio nebebijojo... Jam atrodė, kad jis guminis arba pripildytas pjuvenų. Ir todėl negalėjo pasukti galvos, kad apsidairytų.
Kur jis sėdi, kas jį čia pasodino?
Pro sudaužytų akių plyšelius matė savo kojas ir greta – dar kažkieno. Jis buvo basas, o to, kurs greta, apautos branavykais... Jo kelnės buvo kruvinos, o ant kojų – sukrešėjęs kraujas. Jis buvo ne vienas, – pajuto, kad iš kitos pusės – irgi – kažkas yra... Ten sunkiai dūsavo ir švogždė. Bet jam buvo saugu žiūrėti pro plyšelius, atrodė, kad jis pasislėpęs savy.
Kaip jis čia atsidūrė? Vėl rausėsi galvoje, pats naršė po savo kaukolę, ieškodamas vaizdinių, dėdamas nuotrupą prie nuotrupos, lūženą prie lūženos. Susiklijavo veidas. Raudoni sulipę plaukai, strazdanos... Veidas pasilenkė prie jo ir kažką beveik pašnibždom šnekėjo...
– Čia tau už seserį... Nebelakstys į pasimatymus. Manei, kad nieks nežino, ką jūs ten darot... – išgirdo.
Jam į atmintį per pjuvenas išplaukė balsai ir žingsniai priemenėje, vyrai su šautuvais iš trobos ėjo į lauką.
Šūvio nebuvo, vadinasi, tėvas su motina gyvi, – perėjo per jį banga... Raudonas strazdanotas veidas smuko kuo toliau ir pasislėpė avietėse. Jis, gulėdamas ant žemės už nugaros surištomis atlaužtomis rankomis, pro mašinos tekinius matė jį, paauglį kaimyną, jos, jos brolį. Išstypusį, amžinai varvančia nosimi... Tada, gulint ant ištryptos žemės prie tos mašinos, jam buvo aišku tik tiek, kad jis, tas vaikiščias, jos brolis, viską žino, kažkaip sužinojo... Ir per jį, dėl jo čia tie vyrai... Dėl jo viskas... Skundikas, – tada susidėliojo galvoje toks žodis...
Daugiau raustis kaukolėje trukdė karštis... Esantysis šalia, kurio veido jis negalėjo pamatyti, švogždė vis smarkiau... Jis dar kartą įtempė atmintį ir vėl pabandė susivokti kur esąs. Užtinusių akių plyšiais stengėsi įžvelgti kuo toliau, kas ten už to kiemo... Viskas pasikeitę... Juk jis tiek laiko pratūnojo toje prietemoje tarp sienojų, į kurią patekti buvo galima tik pastūmus šėpą ir kur buvo jam geriausia... Jis prisiminė... Staiga jis prisiminė vandenį ir nendres. Jis plaukė, trūko oro... Oro... Jis iškišo galvą virš vandens ir per jį perėjo kruvina banga... Jis prisiminė mėnesienos apšviestus kūnus ir jis ėjo per juos... Paskui jis sėlino per krūmus pamiškėm, paskui bėgo, paskui vėl sėlino... Gulėjo drėgnoje žolėje ir rasa jį atgaivino, ir jis vėl ėjo... Nevalgęs, basas, nes svetimi batai pradėjo trinti kojas. Jam buvo geriau padais jausti žemę, lengviau... Paskui... Paskui jis iš naminės vilnos ir iš išardytų senų megztinių mezgė kojines. Beveik patamsyje, kad veltui nevalgytų duonos, kad motina turėtų ką parduoti, – norėjo prisidėti kuo nors... Šimtus kojinių... Motina glostydavo jo galvą, apkabinusi priglausdavo valandėlei ir atsargiai pro plyšį sienoje išslinkdavo su išvalgytu moliniu dubeniu. O paskui užstumiamos šėpos garsas...
Jis prisiminė... Mokytojas, sėdintis ant jo gulto, tarp kelių šautuvas...
Visai netoli, už tvoros, augo kiečiai ir viena kiečio šaka pralindusi pro tvorą siūbavo netoli veido – jis pajuto iš kvapo. Kaip būtų gerai, kad ta šakelė atsidurtų burnoje, tarp dantų, – jis pajuto, kaip baisiai trokšta to kiečio kartumo, tarsi tas kartumas nuneštų viską, kas su juo atsitiko, išvaduotų, išgelbėtų... Svarbiausia – kad ji atsidurtų burnoje... Bet, pabandęs pasukti galvą link jos, suprato, kad nieko nebus...

 

Buvo baisiai karšta...
Galų gale jis atpažino sodybą. Vaistininko – jį su pačia išvežė dar prieš karą ir daugiau niekas nieko apie jį negirdėjo... Taip, vaistininko... Nelabai toli ir jo namai, motina, tėvas. Pala... Kur jie? Jie klūpojo... Kažkas, apsirengęs šinieliumi, laikė nukreipęs į juos šautuvą... Tapo nepakeliama... Atminties plokštė skaudžiai dūrė į smilkinį ir pažiro akinančios šukės... Pro duris išėjo keli svirduliuojantys vyrai ir susėdo trobos pasienyje ant suolo, kur buvo šešėlis. Nepažino iš tolo nė vieno jų... Vyrai susėdo, garsiai šnekėjo, iš butelio gėrė samagoną... Stribai, – lėtai atšlubavo mintis.

 

Buvo baisiai karšta.
Atvažiavo mašina ir sustojo už vartų. Išlipo žmogus su uniforma ir pasuko į kiemą. Kareivis su šautuvu rankose liko stovėti prie mašinos. Geriantieji pasitempė.
Žmogus kažką pasišnekėjo su vyrais, apsidairė ir per kiemą pasuko prie jo. Prie jų, kurių kojas jis šiek tiek beveik šoniniu regėjimu dar pajėgė matyti.
– Šeši... Ką čia darot su tais? Kodėl jie čia?
– Sklepe vietos nebėra... – išsitempęs atsakė vienas iš vyrų, – dieną nelikviduosi. Nešaudysi...
– Sakai, dieną? – vyras su uniforma pakėlė akis į dangų, prisimerkęs žvilgtelėjo į saulę. – O kitaip nemokat? – griežtai paklausė.
Jis užsimerkė. Pajuto, kad jo ir to vyro žvilgsniai neturėtų susitikti. Negali... Pajuto, kad tas vyras nepakenčia, kai į jį žiūri kitokie nei jis pats. O jis buvo kitoks, labai kitoks, tad užsimerkė...
– Artistai, – tęsė žmogus su uniforma, – čia liaudies priešai, o jūs vaidinimą pasidarėt... Ir dar žiūrovų pasisodinot. Marš nedelsiant, – kažkam sukomandavo.
– Eik tu, tu moki geriausiai, – pasakė vienas iš gurkšnojusių kitam...
Pasigirdo žingsniai. Paskui kietas smūgis... Kažkas lyg trekštelėjo. Smūgis buvo skirtas pirmajam iš sėdinčių prie tvoros. Pirmajam nuo namo. Du kiti smūgiai – dusliau, minkštesni... Ketvirtas... Švogždžiantysis, kuris greta buvo taip pasviręs, kad beveik rėmėsi į jo petį, nutilo, ir jis pajuto, jog remiasi ir jį slegia jau suglebusio žmogaus kūno svoris. Jis vėl atsimerkė. Vyras su uniforma jau stovėjo prie geriančių, prasižergęs, susidėjęs rankas už nugaros ir kažką šnekėjo. Anie vyrai klausėsi. Kareivis stovėjo nejudėdamas. Jo veidas buvo platus, plokščias, akys įkypos, nosis priplota. Tas, kuris ką tik gurkšnojo šešėlyje prie trobos, dabar su šautuvu stovėjo beveik priešais jį ir susilenkęs, susigriebęs už paširdžių žiaukčiojo. Stribą supykino, ir jis nusivėmė, čia pat, pasisukęs į šoną, paskui nusišluostė burną rankove, abiem rankom pakėlė šautuvą ir užsimojo buože...
Smūgis buvo minkštas, ir jis pagalvojo – kaip gerai, kad esu tuose siūluose... Daugybė margų kojinių raštų lėtai slinko per jo galvą ir jis buvo patenkintas. Raštai raštai raštai... Jie mainėsi, keitėsi, vieni virsdavo kitais, išsklisdavo ir vėl susieidavo į darnius ornamentus... Nieko čia baisaus... Gerti nebesinorėjo, kažkas šiltas sruvo per veidą ir jis malšino troškulį tais lašais, laižė liežuviu, buvo sūroka, bet gerai... Balsai ant suolo nutolo ir išnyko, bet po kurio laiko grįžo vėl, tapo šaižūs. Tie vyrai jau buvo girti... Jis atsimerkęs pamatė ir tą, su uniforma, sėdintį drauge su tais ant suolo...
Jam buvo nelabai patogu dabar, nes smūgis pakreipė stuburą ir svorio centrui išlaikyti reikėjo pastangų. Nenorėjo nugriūti. Be to, surištomis rankomis griūti į šoną dar blogiau. Jis pasimuistė ir šį kartą muistytis sekėsi visai gerai. Iš dešinės kažkas irgi pradėjo judėti.
Gyvi, – perėjo per galvą... Gyvi... Neblogai... Nieko tokio... Kaip vis dėlto nėra paprasta – nužudyti žmogų. Jis atsiminė rūsį, kur gulėjo ant žemės visas sudaužytas, sutraiškytais tarp durų pirštais. Prieblanda, ir jų buvo keletas... Atsiminė, ir kas buvo prieš tai... Tada skaudėjo baisiai.
Nėra paprasta nužudyti žmogų, – tarsi apsidžiaugė kažkas jame, kad jie, tie budeliai, to nežino...
– Žiūrėk, juda! – riktelėjo vienas. – Juda juda!.. Žiūrėk...
– Geraaai, dabar bus garantuotai... – apgirtęs balsas pilnas entuziazmo, kaip vaiko. – Garantuotai... Ne ne, nebijok, viršininke, patronų nereiks, nieks ir negirdės. Kai sutems, sutvarkysim visai.
– Gerai, slieke, dabar jau tu užbaik, – kažkuris pasakė girtu balsu, – tau patinka...
– Mokykis mušti priešus. Pasiųsim tave į mokyklą. Su ginklu vaikščiosi... – paragino vyras su uniforma.
– Išgerk, – vienas ištiesė stiklinę entuziastui, – ir sutvarkyk tą patvorį... Švariai.

 

Pavadintasis slieku buvo baisai matytas... Jis žiūrėjo pro savo plyšelius, tarsi žvelgtų iš slėptuvės, – baisiai matytas... Negali būti! Tai ir buvo tas paauglys... Jis negalėjo gerai pasijudinti, bet nustebti, pasirodo, galėjo. Tai, ką atpažino, buvo nelaukta. Neįmanomai nelaukta... Tas, tas su strazdanomis, dabar gėrė samagoną drauge su stribais, jos brolis...
Jis viską suprato, pasijuto tarsi žinąs pasaulio paslaptį... Išdavikas – juokingas vaikiščias, kuris trynė mokyklos suolą, bet taip ir neišmoko laisvai skaityti... Tas jos nenusisekęs raudonplaukis broliukas, Ryžas...
Netrukus svirduliuojantis Ryžas dingo stribyne, o kai grįžo į kiemą, pasuko tiesiai į patvorį, kur, kaip nevykusiai sumestos didelės, sumaitotos lėlės, sėdėjo jie. Stribai žiūrėjo. Tas jauniklio uolumas patiko visiems, nes jie galėjo toliau gerti su viršininku iš miestelio...
– Jis moka... – kažkuris ištarė, spjaudamas sau tarp kojų.
Ryžas priartėjo, ir jis pamatė, kad vienoje rankoje nešasi kirvį, o kitoje... Kita kažką grabinėjo kišenėje...
– Ne, taip nebus... – sumurmėjo Ryžas, pasilenkęs prie pirmojo. – Turi sėdėti tiesiai. Kaip sakei, mokytojau, – sėdėkite tiesiai, kad galvos geriau dirbtų?.. Na – tai sėdėkime tiesiai... – paėmė vyrą už pečių, atrėmė į tvorą, pagrabinėjęs kišenėje išsitraukė kažkokį daikčiuką, paskui ta pačia ranka pagrabinėjo kruviną sėdinčiojo galvą ir užsimojo kirviu.
– Pataikiau, – suriko atsisukęs į vyrus trobos pasienyje.
Stribai sėdėjo ir žiūrėjo, bet nebegėrė. Vienas užsirūkė, ir jis pajuto tabako kvapą...
Priėjo prie antro.
– Tas jau gatavas, bet vis tiek... – ir vėl – viena ranka pagrabinėjo kruviną galvą, o kita užsimojo kirviu.
Tą patį padarė ir su tuo, kuris jau nebešvogždė. Atrodė įgudęs, nes gerai žinojo, kur žmogaus galvoje muomenėlis.
– O dabar – tau... Sesutė nesužinos, nebijok... Ir vinį gerą gausim, ne kokį degtuką...
Jį ištiesino, atrėmė į tvorą, spustelėjo pečius, ir jam pasirodė, kad taip galėtų sėdėti amžinai.
Bjauriausia buvo, kai Ryžas grabinėjo jo pakaušį, ieškodamas, kur sueina kaukolės siūlės, kad vinis įsikaltų su mažiausiu pasipriešinimu. Jis savo plyšelių nebeužmerkė ir matė, kad vinis didelė. Išsigąsti jis nebegalėjo, nes išgąstis – žmogaus apsauga, pasipriešinimas, raginimas slėptis, bėgti... Ne... Jame niekas nenorėjo niekur bėgti nei slėptis. Jis tuojau atsidurs durpėtame vandeny tarp meldų ir slys, slys drauge su vandeniu... Jam pasiseks. Bet jis nebespėjo ten atsidurti.
Smūgis buvo tikslus, bet minkštas. Jis juto, kaip geležis praskyrė smegenų audinius ir smegenys ją priėmė be jokio pasipriešinimo. Neskaudėjo nė kiek, tarsi kirvis būtų pūkinis. Ne ne, visai neskaudėjo. Jis atsikėlė – lėtai ir lengvai, tarsi šokdamas, – atsikėlė ir išsitiesė. Jo rankos, kojos, pasirodo, visada buvo laisvos – kaip jis to nežinojo... Ir jis galėjo eiti! Visai lengvai...
Kol vaikigalis atliko tą patį šeštajam, jis jau ėjo per kiemą. Ne ėjo, o plaukė! Visai naujas, nepažįstamas ėjimo būdas! Kodėl niekas to nežino? Priekyje buvo beržynas, toliau – kalniukas, dar toliau – kelias link miško, o ten... Ten jo namai. Ir pats nesuprato, kaip lengvai atsidūrė namuose. Atrodė – pagalvoji ir atsiduri... Kažkoks nepatirtas judėjimo būdas, apie kurį jis nežinojo...
Namuose... Namuose nieko nebuvo ir jį apėmė nerimas. Jie buvo ištuštėję – kažko ten trūko. Jo šėpa, kurią patraukus atsiverdavo įėjimas į slėptuvę, gulėjo nuversta ant šono... Jis išties sunerimo. Ant grindų mėtėsi daiktai... Jis vis vaikščiojo, dairėsi po tuščius namus ir galų gale ryžosi, – tiek to, reikia eiti pas ją... Nesvarbu, kad visi jos namiškiai pamatys jį ir supras, kur ji prapuldavo, vis tiek reikia eiti ten ir pasiklausti, kas atsitiko. Kur jo motina, tėvas... Kažkas čia įvyko, ir jis niekaip nesuprato kas.
Ir jis turi pasikalbėti su ja... Jis nedelsdamas turi pasikalbėti su ja. Sprendimas buvo toks staigus, neatšaukiamas, instinktyvus. Jis akimirksniu atsidūrė jos namuose, tai buvo taip arti, visai greta, čia pat, už daržo. Matyt, tas troškimas jį tiesiog nunešė. Jis drąsiai įėjo pro duris, nors ir kieme, ir prie durų taip pat stovėjo ginkluoti žmonės. Ne, ne tie, kur ten... Visai kiti, kitokie... Čia buvo baisiau nei ten... Jis pajuto siaubą. Ir tie, ir anie vyrai žiaurūs, bet šitie buvo dar ir kerštingi. Jie čia atėjo keršyti. Keršto jėga ir ryžtas buvo didžiuliai. Jį persmelkė baimė. Jos namuose vyko nesuprantami ir nenusakomi dalykai.
Vaikai buvo uždaryti kamaroje. Jos tėvas išbalęs stovėjo gale stalo, maldaujamai ištiesęs tirtančias rankas ir negalėjo pratarti žodžio, tik drebėjo smakras, iš baimės kaleno dantys, o visas kūnas trūkčiojo kaip drugio krečiamas. Motina klūpojo paklaikusi, o vienas vyras geležiniu balsu kalbėjo:
– Tylos! Kad nebūtų nė garso... Nors vienas garsas – galas visiems. Užauginai, tėvai, išperą, – kalbantysis jautėsi kaip teisėjas, kalbėjo aiškiai tardamas žodžius, su pauzėmis, be emocijų. – Mes vis svarstėm – kodėl, vos tik apsilankom tame kaime, – tuojau stribai pasiunta. Manėm, lietuvaitė auga, o užauginai kruviną gyvatę.
Vyras nutilo, tarsi lauktų teisinimosi.
– Negali būti... Vyrai, negali būti... Mano duktė niekada... Niekada...
– Ir mes pasitikėjom... Bet nusprendėm pastatyti sargybą prie stribyno... Pažiūrėti, kas ateis sutemus. Žiūrim – mūsų lietuvaitė lekia. Tekina, uždususi... Net nepalaukė, kol saulė nusileis. Tai va... Atvedėm, tėvai... Ką dabar darysi? Sakysi, kad nežinojai? Dabar, tėvai, atsakys visi. Visus...
– Vyrai, negali būti... Dukra, kur bėgai, ko bėgai, kas tave nešė ten? Sakyk, noriu žinoti teisybę, – nesavu balsu maldavo tėvas, – dukrele, netikiu, sakyk teisybę, pulk į kojas...
– Kalbėk! Kojos nebepadės. Atlik išpažintį tėvui, ką ir kada išdavei...

 

Ji stovėjo drebėdama surištomis iš nugaros rankomis, perplėšta suknele, murzinu veidu nuo žemių ir ašarų. Bandė kažką sakyti, bet jis nutraukė:
– Aš, aš čia kaltas, mane ten... mane ten tardė. Ji sužinojo, kad aš ten, ir bėgo pas mane. Mes... Mes pasižadėję vienas kitam.... Išdavė Ryžas. Jos brolis... Ir mokytojas ten, stribyne. Jau viskas, nebėra jo. Ryžas sukalė visiems po vinį. Į galvą. Kirviu po vinį į galvą!.. Aš parėjau. Aš kaltas...
Bet niekas net neatsigręžė į jį ir jo negirdėjo. Jis su siaubu suprato, kad negirdi...
– Aš, aš kaltas, ji bėgo ieškoti manęs!.. – jis puolė prie vyro, kuris, akivaizdu, buvo pats vyriausias, – mokytojas mane žino, pažįsta... Mus irgi Ryžas išdavė, jos brolis. Jis dabar geria samagoną ten, su stribais.
Jis rėkė, staugė ir daužė vyriausiajam kumščiais į krūtinę. Šis irgi neišgirdo, tik ji, murzina ir visa drebanti, pasuko galvą į jį ir įsmeigė akis į tuštumą.

Tai tęsėsi begalybę.


Jis vėl atsidūrė stribyne, tampė jos brolį už atlapų, už plaukų:
– Grįžk, prisipažink, pasakyk... Ten baisu... Ji nekalta. Už tave atkeršys jai... Bėk namo, prisipažink...
Bet tas tik nusibraukdavo nuo veido tarsi kokį voratinklį ir sėdėjo panarinęs galvą ant suolo galo. Jam buvo bloga, pergėrė. Vyras su uniforma išvažiavo. Tie, kiti, tampė lavonus iš patvorio ir vilko kažkur per kiemą. Keista, bet pasirodė, kad kūnų vėl šeši...
Galų gale jos brolis atsistojo, nusvirduliavo iki suaugusių už tvoros kiečių ir, sugrūdęs pirštus į gerklę, žiaukčiojo, kol išsivėmė. Paskui stovėjo linguodamas, įsikibęs į vartų stulpą, visai nereaguodamas į jo maldavimą bėgti namo. Po kiek laiko, tarsi kažką išgirdęs, pasilenkė prie nugriuvusio dviračio. Vargais negalais jį pakėlė, bandė sėstis, bet nuvirto ir liko tįsoti...
Jis vėl atsidūrė pas ją. Jau suprato, kad niekas jo negirdi. Jau suprato, beveik suprato, kas nutiko. Bet... Tai galėjo būti panašu ir į sapną. Gilintis ir bandyti susivokti nebuvo kada.
Jis blaškėsi nuo vieno prie kito ir daužė juos kumščiais, bet niekas nieko nejuto... Ką daryti? Jis apkabino ją, susmukusią ant plataus medinio suolo su atlošu, apkabino ir taip pabandė apsaugoti nuo pavojaus, kurį jautė, bet viso baisumo dar gerai nesuprato.
Motina meldėsi, ir jos niekas netildė, vaikai, uždaryti kamaroje, verkė, ir visų balsai liejosi į bendrą garsą, kuris darėsi tirštas, lipo prie sienų, badė, dilgino, raižė pačią esybę... Jis laikė ją apkabinęs, sušalusią, visą drebančią. Jis nei ji nežinojo, kas laukia, bet jiems abiem nebebuvo svarbu. Jos kūnas pamažu rimo, atsileido, ji atsidūsėjo, užsimerkė, ir ten, anapus regėjimo, jie buvo drauge. Vienas kitą matydami ir glausdamiesi vienas prie kito.
Tėvas virtuvėje bandė kalbėtis su vyrais, vis prašė išsiaiškinti teisybę. Ant stalo buvo ir samagono, ir lašinių... Bet jie negėrė. Klausė nenuleisdami nuo tėvo akių. Tėvas kalbėjo ir apie jį, bet ką galėjo paaiškinti, jei tik dabar sužinojo, kad ji... Na, kad ji... Kad jie... na, buvo pasižadėję... Ji buvo spėjusi pasisakyti...
Tėvas kalbėjo ilgai, šluostė nykščiu ašaras, ir vienu metu jam pasirodė, kad pavojus nutolo, kad vyrai patikėjo, kad nebebus baisiausio, kad jie visi pasiliks gyvi... gyvens... Gyvens toliau... Kažkas įvyks ir viskas baigsis laimingai.
Bet prabilo vienas, su dideliu randu per visą skruostą, kuris visą laiką tylėjo.
– Vade, palyginkim faktus... Negalim užsimerkti prieš faktą. Nuostolių turim, o nėra jokių įrodymų, kad išduodavo kas nors kitas. O kad stribai sužinodavo, kur mes buvom, – faktas. Neužsimerkim, vade... Tegul tėvas išperka kaltę...
Randuotasis kalbėjo, ir jis prisiminė... Prisiminė tą ankstyvą miglotą rytą, kai randuotasis su kitu išėjo pernakvoję ant šieno jų daržinėj. Prisiminė miglą ir dviejų vyrų siluetus, tolstančius per pūdymą miško link. Jis matė pro savo plyšį sienoje, kaip randuotasis paleido šūvį į nugarą jaunesniam, einančiam priekyje, ir tas sukniubo prie pamiškės...
Jis atsiminė, jis atpažino, jis niekada to neužmirš, bet dabar nieko nebuvo svarbiau, nei glūdėti apsikabinus vienas kitą. Troboje dar šnekėjosi, aiškinosi, verkė, keikėsi – jiems abiem visko buvo per daug. Visko buvo per daug, viskas buvo netiesa, viskas turėjo būti ne taip...
Iš jo glėbio ją atėmė tėvas.
– Einam, dukrele... einam... – pajuto jis, kaip ją tempia už rankos.
– Kur? – paklausė ji tarsi nubudusi ir pakėlė į tėvą murziną, ašarom nutekėjusį veidą.
– Einam... Einam į sodą, pavaikščiosim, obelys žydi...
Tėvas buvo sumenkęs ir sumažėjęs... Jam kalbant balsas nebedrebėjo, o buvo švelnus, tarsi kalbėtų su kūdikiu. Motina meldėsi klūpodama prieš didelį varinį kryžių su spinduliais apie Nukryžiuotojo galvą. Nukryžiuotasis kabojo palubėje virš etažerės su keliomis knygomis, kadaise jis buvo parvežtas iš Amerikos, gelsvas, tvirtas, atrodė amžinas, kaip pati kančia.
Ji padavė tėvui ranką, atsikėlė nuo suolo ir puolė tėvui ant kaklo, – toks švelnus jis nebuvęs jai niekada. Kaip gerai – jis netiki, kad ji išdavikė... Ji prisiglaudė prie tėvo, nes tai paskutinė tokia netikėta užuovėja, išsigelbėjimas, stebuklas...
– Einam, dukrele, einam... Saulelė jau teka...
Saulė? Teka? Jis nesuprato, kur dingo vakaras, naktis, – jam ta kaita nebeturėjo reikšmės.
Tėvas jau vedėsi dukrą pro duris, paskui per priemenę į gonkas, paskui per kiemą, takeliu per sodą... Vyrai ėjo iš paskos. Jis slinko drauge, nieko nebesakydamas, nes jau suprato, jog nebegali būti išgirstas. Viskas krypo kažkokion nenumanomon pusėn, kažkas būtinai turėjo įvykti, kažkoks stebuklas...
Obelys apgaubė savo vainikus švelniai rožiniu debesiu ir skleidė nuostabų aromatą. Žolė medžių tarpueiliuose buvo pilna auksinių pienių žiedų... Jie, tėvas su dukteria, ėjo per drėgną žolę, jie ėjo taip lėtai ir taip švelniai. Tai vienas, tai kitas vyras brūkšteldavo per akis...
Po senos obels šakomis kabojo sūpuoklės, kurias tėvas padarė, kai ji buvo dar mažytė. Tai buvo jos sūpuoklės, o paskui suposi kiti, mažesni vaikai... bet tai buvo jos sūpuoklės, tėvo dovana pirmagimei.
Tėvas, vesdamasis ją, pasuko prie jų.
– Sėsk, dukrele, pasupsiu tave taip, kaip supdavau mažytę... – jo balsas buvo toks švelnus...
Vyrai sustojo atokiau.
Ji atsisėdo, pažvelgė jam į akis ir ištiesusi ranką paglostė švarko rankovę...
Sūpuoklės lingavo ritmingai, lengvai ir švelniai... Ant mergaitės kelių nukrito keli baigiantys peržydėti obels žiedai. Ji nesuprato, kas darosi, tiek visko daug ir netikėto nutiko, bet tai, kas vyko dabar, buvo taip palaiminga... Tai buvo tėvo meilė iš pačios gyvenimo širdies, ir ji paniro į ją, o jis, stovėdamas sūpuoklių šone, supo abiem rankomis ir jo žandikauliai rakinosi vis tvirčiau, kol veidas tapo tarsi medinis.
Paskui jis užėjo jai už nugaros. Paskui jis pastūmė sūpuokles į priekį paliesdamas jos pečius...
Paskui vieną ranką staiga įkišo į kišenę...
Paskui, grįžtant sūpuoklėms, ore švystelėjo pantis ir apsivijo jos kaklą. Grįžtančios sūpuoklės atsitrenkė į jo kelius, ji čiupo sau už gerklės, bet nutvėrė tik tėvo rankas. Jos kūnas nuslydo ant žemės ir voliojosi, dukra plėšė tėvo rankas su pančiu sau nuo kaklo, bet tėvas tvirtai prispaudė jos galvą prie sūpuoklių sėdynės ir veržė pantį iš visų jėgų. Baisus garsas sklido iš jo širdies pro sukąstus dantis. Jis ir ji dabar taip gelbėjo visus likusius.
Vyrai laukė. Keli nusisuko, bet tas, su randu, įsmeigė akis į trūkčiojantį liauną paauglišką kūnelį, priėjo arčiau, atrėmė šautuvą į avilį ir užsirūkė. Tėvas paleido dukrą, puolė prie šautuvo, bandė nukreipti į save, bet vyrai užlaužė rankas.
Ji gulėjo susmukusi ant žemės ir niekas dabar į ją nebežiūrėjo. Iš trobos klykdama išpuolė motina.
– Tėvai, tu išpirkai kaltę, – pasakė randuotasis.
– Laisvė reikalauja aukų, – liūdnai pritarė vadas, – greitai, vyrai... Dabar visas kaimas sukils. Pirmyn...

 

Jis sėdėjo ant geležinkelio pylimo ir kažko laukė. Jis dar nežinojo, kur tėvas su motina, bet kažkokia jėga jį vis nešė prie geležinkelio, tarsi jie turėtų ten atsirasti... Buvo vasara, kvepėjo laukai, ore sklandė labai švelnūs, iš toli atskriejantys garsai, kurie žmonėms primena jų kasdienius darbus, gyvenimą, jiems suvokiamą laiką, kurie jiems kalba, kalba ir kalba...
Laikas jam egzistavo, bet jis buvo visai kitoks, dienos ir nakties ciklas nebuvo toks ritmiškas kaip kadaise – diena ir naktis kartais mažai kuo skirdavosi.
Kažkoks nerimas, jaudulys apėmė jį ir jis nukreipė žvilgsnį į bėgius, kurie ėmė keistai virpėti, skambėti, net neaiškiai švytėjo... Iš ten, iš miesto pusės, artėjo griausminga pabaisa su raudona penkiakampe žvaigžde priekyje. Prie garvežio buvo prikabinta daugybė vagonų su užkaltais langais, kur pro vieną kitą plyšį matėsi žmonių veidai, akys... Raudona žvaigždė ant juodo garvežio snukio antspaudavo visą mirties išmonę, jos naujausią atradimą. Kai nutilo patrankos, ji surado kitą pasiliksminimo būdą. Dabar ji plaikstėsi virš garvežio dūmų kaip kokia ugnies karalienė. Ji pati sau niūniavo, pati šoko taikydama į beprotišką taktą, o klaikiai raudona tepaluota žvaigždė jai tiko kaip rožė prie iškilmingo rūbo. Jis matė mirtį ir besikeičiantį jos veidą, dabar jis matė ją itin aiškiai, o jos žaidimus perprato jau anksčiau. Bet dabar ne ji buvo svarbiausia. Jis suprato, kad ten, viduje, viename iš tų vagonų, yra ir jo tėvas su motina. Jie buvo tos pamišusios pabaisos valdžioje – štai kas buvo svarbiausia... Jis turėjo būti su jais, ir būtų juos susiradęs, bet...
Bet staiga pajuto, kad jis nebe vienas... Tai buvo taip netikėta...
Ji, jo mergaitė, jo mylimoji... Ji greta, visai greta ir prisiglaudė prie jo – jie juk pasižadėję vienas kitam... Ji vėl verkė ir drebėjo, trūkčiojo ir vis stipriau glaudėsi prie jo. Jai reikėjo pagalbos, užuovėjos, meilės... Ir jis suprato dar kai ką – tos pabaisos viduriuose yra ir jos tėvas... Ir jos motina, su mažaisiais vaikais. Jie irgi yra pabaisos valdžioje... Ir ji taip pat jų ieško... Ir taip pat žino, kad niekuo jiems nebepadės.
Traukinys prapūškavo pro juos ir kažkodėl ties posūkiu ėmė lėtinti tempą...
Mirtis sumišo juos pamačiusi. Ji negalėjo suprasti, kaip gali atsirasti tokių, kurie jai nepaklūsta ir išlieka gyvi, kad ir kas jiems nutiktų. Ne, ji to negalėjo leisti.
Ji nušoko nuo garvežio ir pasileido ieškoti naujo žaidimo, nes jautė, kad čia, šioje vietoje, jos sužaista netobulai...

 

Visai netoli, viename sode, po sena obelimi kadaise pakabintose sūpuoklėse sėdėjo strazdanotas raudonplaukis. Virš jo galvos suposi iš naujos virvės surišta kilpa. Jis atsistodavo, pasimatuodavo į kilpą įkišdamas galvą ir vėl ištraukdavo. Jis verkė girtomis ašaromis...
Jis norėjo... Norėjo išnykti. Jis labai norėjo, nes kenčia. Viskas įvyko ne taip, kaip jis buvo sugalvojęs, ir jam nieko šiame gyvenime nebeliko, tik mirtis, bet mirti jis nesugebėjo... Mirtis nustebo dar kartą – šis žmogus irgi žaidžia. Jis bando mėgdžioti ją. Jis bijo!
Mirtis nuščiuvo – negi už mirtį stipresnė gyvenimo baimė? Argi jau mirties nebereikia? Argi jau kas nors moka apsieiti be jos?
Bet ji dar nebuvo pavargusi.
Ji galvojo – padėti jam ar ne.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Metai_2016_kovas.jpg