tekstai.lt

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė
Stasė Lygutaitė-Bucevičienė


*

Debesie,
Medi,
Upe,
Žolyne.

 

Nėra
Tokios mirties,
Kuri
Mus išskirtų.

 

 

Tu

 

Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare,
O išvysti
Trumpam sustojusį laiką –
Baltą ir tylų.

 

Žiūri į liepsnojantį laužą,
Į švytinčią ugnį,
O pamatai
Karštą pulsuojantį laiką,
Apšvietusį sielą tau
Ir prapuolusį.

 

Žiūri į miško upelį,
Į nekaltą jo vandenį,
O regi
Bėgantį laiką –
Žalią kaip žolę,
Margą kaip sprunkančią angį.

 

 

*

Reikia būti vienam
Visą lapkričio vakarą
Po tamsiuoju debesimi.

 

Reikia nieko nelaukti,
Užmiršti visus dievus
Ir nedoras jų malones.

 

Neprisiminti mėnulio,
Apšvietusio tokią naktį,
Kuri niekada neišaušo.

 

Reikia būti vienam
Visą lapkričio vakarą,
Tada ir suprasi,
Kad niekas esi.

 

Visiškas niekas,
Bet karštas,
Štai nukrenta snaigė
Ant delno
Ir iš karto ištirpsta.

 

Visiškas niekas,
Toks lengvas,
Kad jį nusineša vėjas
Kaip juodalksnio lapą
Ar ugniažolės sėklą.

 

Niekas,
O sunkus kaip akmuo,
Kurio nepajudina laikas.
Reikia būti vienam,
Kad suprastum,
Kad esi ir esi.

 

 

*

Kapų tyla
Naktimis
Pilna šnabždesių –
Lyg atodūsių.
Paminklų
Akmenys
Sunkūs.

 

Bet kokia lengva
Čia dieną –
Atskridusio drugio, –
Kokia lengva
Amžinybė.

 

 

Niekam nematant

 

Turėjau Mosėdį,
Trobą,
Šunį ir katiną.
Niekam nematant
Nukirpau jam ūsus.

 

Kieme po langais
Žydėjo alyvos.
Vėjui pakilus
Jos sušlamėdavo,
O bulvės augo tylėdamos.

 

Buvo pikta, kad negaliu suprasti:
Laikas yra begalinis,
O senelė jau mirus.

 

Sutemus,
Kai namuos nebūdavo nieko,
Be reikalo tardavau
Dievo vardą.

 

Apimdavo baimė.
Visko: tamsos, savęs,
Vos rusenančios lempos.

 

Mano baimę pajutęs
Tyliai prislinkdavo katinas,
Tas, su nukarpytais ūsais,
Glaustydavos apie kojas,
Pažvelgdavo į mane
Žaliomis akimis
Ir nuramindavo.

 

 

*

Ramu. Niekur nė garso.
Nei vėjo šlamėjimo medžiuos,
Nei pėdsakų smėly,
Nei žvaigždės
Rugpjūčio danguj.

 

Upė tyli ir tamsi.
Ilgai į ją
Pasilenkus žiūriu,
Bet vandeny
Mano veidas
Neatsispindi.

 

Vadinas,
Dar mirę neprisikėlė.

 

 

*

Tas gegutės kukavimas
Žydinčiuos paupio krūmuos
Yra nepamirštamas.

 

Laikas ateis.
Gegutė nutils,
O tu pasiliksi
Prie to paties horizonto
Kada įbaugintas to laiko,
Kada – nemirtingas,
Bet visada
Pasiilgęs gegutės kukavimo
Žydinčiuos paupio krūmuos.

 

 

*

Stovėjau prie upės,
Žiūrėjau:
Vanduo tekėjo
Ton pačion pusėn
Kaip visada.

 

Klausiausi:
Medžiai šlamėjo,
Paukščiai čiulbėjo
Tą pačią giesmę
Kaip visada.

 

O laumžirgis
Skraidė virš upės
Tylėdamas.

 

O papartis
Žiedą sukrovė
Tylėdamas.

 

Tylėjau ir aš,
Nebesuvokiau,
Ko šiandien daugiau –
Mirties ar
Amžinybės?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

 

Metai 2016 kovas
Metai 2016 kovas