tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Eilėraščiai

Benediktas Januševičius. Nuotraukos autorė – Vilma Fiokla Kiurė
Benediktas Januševičius. Nuotraukos autorė – Vilma Fiokla Kiurė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 apokaliptinis

 

                     Užtat ne-vėžyje nėra vėžių.
                                        Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

akmenėje surinko akmenis
molėtuose išsėmė visą molį
ir druskininkuose baigėsi druska

 

rūdos nebesuranda rūdiškėse
geležiuose supirko metalus
varėnoje nukniso varį

 

kalvarijoj nukrapštė kalvas
klaipėdoj nutrynė pėdas
tuo tarpu lygumuose prikasė griovių

 

iš vabalninko emigravo vabalai
vilkai išvyko iš vilkijos
o tauragėj ragų nemėto taurai

 

smilgiuose niekšai nušienavo smilgas
karklėnuose kaipmat karklus iškirto
ir vaškuose galutinai ištirpo vaškas

 

obeliuose žydėt nenori obelys
bezdonyse bezdai nuvyto
dar kelmėj laikos paskutinis kelmas, bet ir tas sutrešęs
gyvatės, lentvary lentas nudžiovė
o elektrėnuose kažkas išjungė šviesą

 

į ukmergę neužsuka merginos
švenčionyse nevyksta šventės
po švenčių pagiriuos nebūna pagirių
troškūnuos nekamuoja troškulys
šventojoje suvis neliko nieko šventa

 

nebevilnija mūsų vilnius
ir kaunas nesikauna
nevėžyje, kaip teigiama, nebėr vėžių
resursai, vanasi, išseko

 

o šiaip jau viskas neblogai:
paskendo miestai miglose
prarijo kaimus rūkas

 

rašykit, broliai, laiškus
atsiųskit, sesės, siuntinių
ir neminėkite bloguoju

 

 

keturvėjiškas ruduo

 

saulė spindulius į žemę drebia
bet nuo šalčio gūžias žemė
žemė inkščia kreta šiurpsta
traukias žemė kaip kišenė
gūžiasi Berlynas, Londonas, Paryžius
saulė – gelbėt pasiryžus –

                              bloškia žemėn paskutinį argumentą,
paskutinį pluoštą spindulių
ir bemat medžius aplieja auksu

 

dekoruoti geltonais, raudonais ir rusvaisiais elementais
stypso ąžuolai
                                                     beržai
                                                               klevai
                                                                        ir liepos
                                                          vinkšnos
                                              alksniai
            epušės ir
tuopos
greit nuplyšta puošnūs medžių apdarai, –
šitoksai striptizas miškuose ir parkuos!
nieks negelbsti: spinduliai nei burtai
šaltis žemę kausto, varsto, mausto!!!

 

/\ — ! — ! — ! — ! — /\
mėnuo knarkia po stalu padaręs gramą
telegrafo vielos nuvyniotos ir priduotos
laikas blaškosi paklaikęs
o plevėsa laiškininkas niekad neatneš man telegramos
prasidėjus plėtrai, bankrutavo telegrafas
susirinkę vėjai keturi paeiliui šokdina vėtrą
šoka jie aistringą tango plaikstos draikos vaikosi po dangų
marakasais jiems lietus akompanuoja
negandų netvėrę skuba emigruoti paukščiai, žmonės ir vorai
kits kitam tik šaukia:
bėgit! slėpkitės!! kudašių neškit!!!
spruko jau profesoriai, grafai, biznieriai
griebias už galvų Čiurlionis, Baranauckis, Strazdas;
ištvermės tautiečiams linki Binkis!
tyliai jam atitaria Salys, Žlabys, Tarulis
o podraug gleverzoja Morkūnas
\/ — ¡ — ¡ — ¡ — ¡ — \/

 

et, kasdien paprastėja popieriai irgi orai
varnų choras nuožmiai reikalauja:
                                                            „daarrr-ir-daarrr-ir-daarrr,
pakaarrrtot, paskui pakaarrrt!!!“
netrukus miestą surakins kraupi tamsa
o senas žabalas Ruduo įžiebs liktarnas!

 

 

neįgalus eilėraštis

 

                               Eilėraščiai bet kada gali būti pakeisti kitais eilėraščiais.
                                                                             Michael Augustin, „Apie eilėraščius“

 

šis tekstas neturi galo ir galbūt neturi pradžios
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

šis tekstas negali išgelbėt pasaulio
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

šis tekstas neturi tikslo
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

šis tekstas neturi prasmės
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

šis tekstas galėtų būt niekieno
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

šis tekstas neturi širdies, kuri nustotų plakusi
tai tik tekstas, kuris

 

negali numirt už tėvynę
tai tik tekstas ir ničnieko daugiau

 

šis tekstas nėra apie meilę
tai tik tekstas ir nieko daugiau

 

nei apie seksą nei apie mirtinas ligas
čia taip pat nieko nerašoma
šiaip tik tekstas ir nieko daugiau

 

nieko nepasakyta apie žalingus įpročius:
rūkymą, girtuoklystę, narkotikus

 

čia nerasite atsakymų į jums rūpimus klausimus,
pvz., ar sutuoktinis jums ištikimas?
kur gauti gerą darbą? kaip prasimanyti daug daug pinigų??

 

tad – paklausit – kam šitoks tekstas?
toks tekstas ir nieko daugiau

 

kam toks tekstas, jei nieko neskauda?
kamgi tekstas, jei ir taip viskas aišku?

 

sunku pasakyti, mat šis tekstas neturi burnos
jis negali prabilti

 

šis tekstas rankų neturi, tad negali netgi pamoti
šis tekstas neturi ir kojų, tad negali išeiti

 

 

vėdarėliai


                   sekant Stasiu Jonausku

 

vėdarėliai – taikūs, menki padarai, lotyniškai praminti „Oniscidae“
jie nežino, ką reiškia šis žodis ir lotynų kalba jiems nė motais, jie neturi jokio diplomo

nei paso
ir apšauktì tamsuoliais arba pabėgėliais nesuka sau galvos
juolab kad sunku pasakyti, kur baigias vėdarėlio galva ir prasideda kūnas

 

pernelyg apsišviesti jie vengia, mėgsta prieblandą arba visišką tamsą
jų jausmai paprasti, negudri jų gyvensena, ką reikia žinoti, jie įsimena ar
užsirašo ant nugaros, naudoja nesuprantamus rašmenis, –
todėl niekada neįminsim, ką pasižymi šie melancholiški požemių istorikai

 

vėdarėliai kadaise paliko šlapią ir plėšrų krabų pasaulį, išsikėlė į sausumą ir tapo

veganais
dabartės gyvuoja tamsybėse, tarp pelėsių ir praeities, minta dulkėmis, puvenom ir

augalais
jeigu paklausit, kaip sekasi, jie atsakys, kad puikiai, nes gamtoje kiekvienam randasi

vietos
reikia tik šiek tiek, tik vos vos paieškoti

 

niekad neperša savo nuomonės, nesikivirčija dėl šiuolaikinio meno tendencijų
vengia diskutuoti apie rinkos poslinkius ir politiką, nestato žirgų lenktynėse
jie gyvena šimtus milijonų metų ir dar nieko nėra pralaimėję
apskritai akyse nesirodo, nesimaišo niekam po kojomis

 

už tokį gyvenimo būdą jiems neskiria premijų ir neteikia medalių
juk nepaskelbsi: apdovanotas už tai, kad nieko nepadarė, pagerbtas, nes neužkliuvo ir

nenusipelnė
išsišokėlių niekas nemėgsta, slapukai niekam nekliūva, jais domisi tik ypatingai neviešos

tarnybos
tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena tylūs, pilki vėdarėliai

 

 

kabo kabikas, tupi tupikas...

 

buti butike kabo kabikas
o prie butiko tupi tupikas
eina ėjikas, bėga bėgikas
pučia pūtikas, kuria kūrikas
stumia traukikas, traukia stūmikas
meta metikas, rieda ridikas,
ridikas – dykas, metikui – tikas

 

sėja sėjikas, kerta kirtikas
renka rinkikas, krauna krovikas
neša nešikas, veža vežikas,
mala malikas, kepa kepikas,
tepikas tepa, graužikas graužia
čiupikas čiumpa, čiupikas – špikas

 

kas gi nutiko? kas gi nutiko?
skutikas skuodžia, skundikas skundžia
kaukia skalikas, švilpia švilpikas
suriko mužikas, mužikas mikas
kad iš butiko dingo kabikas
nėra kabiko – nebus ir skatiko

 

lupo lupikas, būrė būrikas
barė barikas kaip baravykas
argi nešikas buvo plėšikas?
negi pūtikas sukčius prašmikęs?
ogi tupikas kabiką nušiko!
taigi tupikas tupnojo tūpavo
tupčiom tupčialiojo kol nutūpėjo
kurgi tupikas tupčius tūputis?
kur tas tupinčius, tupeklis, tupica?

 

tupikas kabiką, bėgikas ėjiką
užkūrė patraukė ridiką už dyką
sėjikas kirto, krovikas vežė
kepikas malė, tepikas graužė
špiką čiupiką, piką tupiką
lupikas skundė, skalikas skuodė
mužikas kalė, žliumbė ir nyko
mikas ne mikas, pyko nepyko
kad iš butiko dingo kabikas
o be kabiko plikas paliko
senas mužikas, mužikas mikas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)