Rašytoją Aloyzą TENDZEGOLSKĮ kalbina Aldona ŽEMAITYTĖ

 

– Visada su baiminga pagarba žvelgiau į aforizmų kūrėjus, įsivaizduodama, kaip jie kankinasi, ieškodami kuo trumpesnių frazių, kuo taiklesnių žodžių ir kuo gilesnės minties. O kur dar to mažo tekstelio, to eiklaus posakio šlifavimas. Papasakok, mielas Aloyzai, kaip Tu prisijaukinai šitą žanrą. Aforistinis mąstymas tikriausiai užgimsta jau vaikystėje. Kokia buvo Tavo vaikystė, kai supratai, kad varnėnas juokiasi, kutendamas sau pažastis? Ar jau tada manei, kad pasuksi literatūros keliu? Juk mes, vyresnieji, esam žemdirbių padermės.

 

– Nuo pat vaikystės mačiau save tik literatūros kelyje, anksti pradėjau svaičioti apie gamtą, žaisti sąskambiais ir rimais, dvylikametis ėmiausi rašyti eiliuotas pasakas, nusižiūrėjęs į Salomėją Nėrį, Kornelijų Čiukovskį ir Piotrą Jeršovą, tik nė vienos neužbaigiau. Mama užėjusiems kaimynams rodė mano storus sąsiuvinius, liepdavo man paskaityti savo kūrybos, ir aš skaitydavau, jausdamas, kad malonūs ir mandagūs svečiai mintyse vis dėlto iš manęs šaiposi. Bet mane palaikė mama ir visos pasaulio bibliotekos!
Žemdirbystė buvo išdraskyta, žmonės neturėjo nė arklio, niekas nenorėjo eiti į kolūkį ir dirbti ten, kur brigadininkas pirštu parodė. Maniau, kad literatūroje daugiau laisvės... O paukščiai tada iš tiesų man buvo artimi – ir ne tik varnėnai. Skaitydamas spaudą, pagalvojau: apie pavasarį pirmieji praneša ne vieversiai, bet laikraščiai! Tai iš tiesų pirmieji mano aforizmai. Vaikiškos sparnuotos mintys!

Pirmuosius mano trumpojo žanro bandymus spausdino žurnalai „Šluota“, „Tarybinė moteris“ (šis žurnalas, ėjęs ir lenkų kalba, labiausiai domino mane dėl vertimų). Apsidžiaugiau, kai pluoštą frazių išspausdino „Jaunimo gretų“ žurnalas, o Algimantas Mikuta parašė skatinimo laiškelį.

 

– Kaip į trumpąjį žanrą žvelgi nuo dabartinių savo, aforizmų meistro, aukštumų? Juk aforizmas glaudžiai susijęs su liaudies posakiais, patarlėmis ir priežodžiais, su filosofija ir humoru, su absurdu ir parabole... Tos sąsajos daro jį išmintingą, įsimenamą, populiarų visuomenėje, kaip populiarūs per šimtmečius išliko senovės graikų ir romėnų filosofų bei rašytojų posakiai. Ką manai apie aforizmo prigimtį?

 

– Nesu aforizmų teoretikas, tik ilgą laiką – daugiau nei penkiasdešimt metų – galvojau, koks čia yra tas žanras. Taip, mane domino aforizmo prigimtis ir šaknys. Toptelėjo galvon: pasaulio neapibūdinsi dviem trim sakiniais, tik vienu. Ką tai reiškia? O jaunystėje, jau svajodamas apie aforizmų rinkinį, susidūriau ir su kiekybės problema: knygelei nepakanka nė šimto kūrinėlių! O kaip gyvuoti be knygelės?
Bet štai kokybės problema aktuali ir jaunystėje, ir senatvėje. Iš pradžių atrodė, kad aforistikoje nėra jokių dėsnių, jokių taisyklių – tik trumpi pabiri sakiniai. Mano jaunystės metais Lietuvoje aforizmai ir buvo spausdinami pabirai – tik laikraščiuose ir žurnaluose. Daugiau kaip du pokario dešimtmečius mūsų krašte nepasirodė nė vienas aforistas. Maniau, kad jų čia niekada ir nebuvo, kol pats archyvuose atkasiau prieškariu (1929) išleistą Romo Striupo knygelę „Alkanos mintys“, sovietiniais metais, žinoma, laikytą buržuazine. Niekur ji nebuvo netgi minima; tuo metu niekas nė nepagalvojo, kad aforizmai – tai literatūra, laikė juos kažkokiomis filosofijos pabiromis.
Štai keletas R. Striupo aforizmų: „Aš myliu dangų, nes žemės vaitojimais gyvenu...“, „Nebūčiau pasaulis, jei nekurčiau pasaulių“, „Išminčius – dvasios Dievas: jam nėra reikalo garbinti dangų“, „Dainoje gimęs, raudoje nemirsiu: žmogų apkabinęs meilėje sutirpsiu“, „Aš pasišalinsiu, kai pikta nugalėsiu“... Pajutau autoriui pagarbą.
Galvodamas apie savo aforizmus nežinojau, kokios mintys ateis į galvą, tik kartais nudžiugdavau. Man ilgą laiką patiko aforizmai, pagrįsti paprasčiausiu teiginiu: „Asilai pasakėčių neskaito“, „Medaliai apsaugo nuo kulkų“, „Saulė nemato šešėlių“... (Pastarasis pirmaisiais mano studijų metais labai patiko ketvirtakursiui Broniui Radzevičiui, su kuriuo gyvenau viename bendrabučio kambaryje ir kuris skatino mane „tikėti savimi“.) Tokiu šaltu trijų keturių žodžių teiginiu tarsi parodydavau, kas slypi aiškiame gyvenime, kasdieniuose reiškiniuose ir ko nematome, nors nuolatos į tai žiūrime. Autorius į vaizdą nesikiša, jo nė nepaliečia, tik stabteli, ir to pakanka. Jaučiau, kad šitokia aksiomos forma sustiprina minties objektyvumą. Šie aforizmai artimi maksimoms.

 

– O kas, Tavo nuomone, yra maksima? Apskritai, ar yra kokie skiriamieji ženklai tarp maksimų, aforizmų, sentencijų?

 

– Dėl to nesutaria net aforistai. Mano nuomone, maksima – tai rimtas arba komiškas moralės principas arba šiaip maksimaliai trumpas aforizmas. (Dabar taip ją apibūdina ir žodynai.) Knygoje „Gyvenimo išminties aforizmai“ Arthuras Schopenhaueris šaipydamasis pateikia riteriškosios garbės maksimą: „Kas mane įžeidžia ar man suduoda, turi mirti...“ Iškart pajuntame dvikovos absurdą. Maksimoms giminingi ir žaismingi gilesnės prasmės posakiai. Pavyzdžiui, mano paauglystės aforizmas: „Nekasi – nekąsi.“ Jis forma primena patarles: „Kur laki, ten lok“, „Kas kas, tas ir les“, tačiau skambumu liaudies kūrybai toli gražu neprilygsta.

Įsiminti padeda sąskambiai, rimai. Bet niekas, žinoma, blauzdos nelaužia rašyti tokius trumpus aforizmus. Čia mes tik kalbame apie trumpojo žanro atomus, pasakyčiau – apie sodrintą uraną.

 

– Patikslink, ką reiškia ši Tavo mintis? Sodrintas uranas... Gal čia vėl koks nors Tavo aforizmų aukso grūdas?

 

– Mane nuo vaikystės žavėjo prasmingos žodžių sandūros, kuriose žybteli ugnis. O mūsų laikų žodžiais kalbant, sodrintuoju uranu užtaisyti netgi tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti liaudies posakiai: „Ranka ranką mazgoja“, „Kiekvieno nagai į save riesti“ ar 1932 metais Marijampolėje užrašyta ir sovietiniais metais naujai skambėjusi patarlė: „Auksinis plaktukas ir geležines lubas prakala.“ Šie liaudies posakiai sprogdina kasdienį susitaikymą, egoizmą ir melą. Jie nėra labai dažni, bet kokie paveikūs! Maksimaliai suspaustas dėmesys. To paties gymio yra, pavyzdžiui, ir intelektualūs Vytauto Karaliaus aforizmai: „Idealas ieško idealios aukos“, „Anūkai pasako tiesą, nelaukdami, kol numirs bobutė.“
Sparnuota mintis – pasakyti per maža. Sakinius įsimename todėl, kad jie sodrinti. Potekstėje – uranas. Taip išreikštos mintys verčia suklusti. Aforizmas yra vienas mąstymo šablonų daužymo būdų. Taip pat kritiški, tik ne tokie skaudūs yra liaudies posakiai vos iš dviejų žodžių: „Šaukštai popiet“, „Liežuviu nepasiklosi“, „Nemeluosi – neparduosi“ ir pan.
Gal iš jų mokydamasis žodžių taupumo kadaise užrašiau aforizmus: „Garbingas, bet nedarbingas“, „Nežaiskite su deg...“, „Kartu su valdžia.“ Jų vertės nežinau, miniu juos dėl lakoniškos formos. Sovietiniais metais net porą kartų gatvėje mane prašnekino šiek tiek iš „Šluotos“ redakcijos susitikimų pažįstamas universiteto docentas, aforizmų žanro tyrinėtojas Jonas Bulota, klausdamas: „Ar tai tavo posakis „Švelniava!“?“ (Nelengva buvo autorių įsiminti, nes tada, be Vytauto Karaliaus, jau reiškėsi gal dešimt aforistų.) Ką ir kalbėti, anais laikais ši maksima skambėjo kur kas aktualiau...
Pagal atsiliepimus ir orientavausi nepažįstamoje srityje. (Šia tema literatūrologai ir kritikai tylėjo.) Vytautė Žilinskaitė, 1975 metais pristatydama mano aforizmus „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje (kūrybos puslapyje „Versmė“), linkėjo man išsijoti galybę smėlio, kad surasčiau krislelį tauraus metalo. Ji rašė: „Itin norėčiau patarti autoriui įdėmiau ir patikliau žvelgti į aforizmų prosenelius: patarles ir priežodžius.“ Rodos, mokiausi.

 

– Taigi, vaizdžiai kalbant, patarlės ir priežodžiai yra nelyginant aforizmų pramotės ir protėviai. Nesistebiu, kad sovietmečiu beveik nebuvo ryškių aforizmų kūrėjų. Sukurti originalius posakius reikėjo ne tik aštraus proto, bet ir drąsos. Juk sovietiniais metais viskas buvo pajungta ideologijai, taigi ir trumpoji mintis turėjo būti melaginga, arba apversta aukštyn kojom.

 

– Taip, anuomet netgi liaudies patarlės buvo falsifikuojamos. To neištrinsime iš istorijos. Tautosakos padirbiniai mums daugiausia buvo brukami vadovėliuose. Juos, be abejo, anonimiškai laužė iš piršto mūsų rašytojai, žurnalistai – kas gi kitas. Štai „Literatūros chrestomatija“, skirta aštuntai klasei, išleista Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje Kaune 1952 metais. Čia pateikiami tokie posakiai su užrašu „Patarlės ir priežodžiai“: „Kas į kolūkį nuėjo, vargo ir bėdų neregėjo“, „Iš Kremliaus matyti visa Tarybų žemė“, „Kur liaudis valdžią paėmė, ten laisvė ir pergalė“, „Įsileisk buožę į kolūkį, – tai kaip kiaulę į aruodą“...
Tokios „tautosakos“ rinkiniai buvo leidžiami visoje Sovietų Sąjungoje. Tuometinėse respublikose populiari buvo rusiška knygelė „Išmintingi patarėjai“ („Mудрые советчики“). Jos „posakiai“ taip išplito, kad tų laikų folkloro ir aforizmų kolekcininkas A. Čistiakovas, beje, iš viso pasaulio surinkęs penkis šimtus trumpojo žanro knygų (!), buvo priverstas 1980 metais prabilti viešai ir pasišaipyti iš tokių naujųjų „patarlių“, kaip, pavyzdžiui: „Ir traktorius turi savo charakterį.“

– Suprantu, kad Pats daug mokeisi iš patarlių ir priežodžių, nes tai yra neišsemiamas liaudies išminties lobynas. O kaip susipažinai su antikos sentencijomis?

– Sėdėdavau A. Mickevičiaus arba anuometinėje Respublikinėje bibliotekoje ir skaitydavau storus šių posakių tomus – lotynų ir rusų kalbomis. Jie man pasakydavo tai, ko neišgirsdavau iš mokytojų ir dėstytojų. Pavyzdžiui, Plauto sentencija: „Didžiausia tvarka – didžiausias neteisingumas.“ Išsirašydavau į sąsiuvinį ir šnabždėdavau pats sau lotyniškai. Ir dabar prisimenu: „Rara temporum felicitas...“ – „Reti laimingi laikai, kada galima jausti, ką nori, ir kalbėti, ką jauti.“ Tai Tacito aforizmas. Slapčiomis man atrodė, kad šios mintys yra tarsi antitarybinės. Ėmiau jas versti į lietuvių kalbą – spausdino „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, „Šluota“.

 

– Teko skaityti ir girdėti daug patarlių, pagrįstų žodžių žaismu, kalambūrais... Kaip visa tai vertini?

 

– Nei žodžių žaismas, nei kalambūrai nėra primityvumo ženklai. Kaip čia neprisiminsi Senekos posakio: „Quod licet Jovi, non licet bovi“ – „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.“ Visiems žinoma bėda, kad kalambūrų neįmanoma išversti į kitą kalbą, o mūsų studentai juokaudami šią sentenciją išsivertė taip: „Kas leidžiama buliui, neleidžiama Zabuliui.“ (Henrikas Zabulis – Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorius, vėliau – ministras.) Apie tai rašo Regina Koženiauskienė knygoje „Juridinė retorika“ (2005).

 

– Ar iš antikinės literatūros mokeisi rašyti ir rišliuosius tekstus: ankstesniais metais humoreskas, dabar – noveles? Tarsi girdėjau ir apie rašomą romaną?

 

– Man visada rūpėjo žodžio ir sakinio tikslumas, lakoniška formuluotė. Pavyzdžiui, iš Tacito „Istorijos“ ir „Analų“ mokiausi, kaip netikėta aforistiška mintimi užbaigti pasakojimo pastraipą. O rašydamas noveles ir kitų žanrų kūrinius jaučiau Platono įtaką – gal todėl mano pasakojimai stiliumi dažnai primena traktatą.

 

– Suprantu, kad Tavo stichija – siekti tobulo lakoniškumo. Bet ar dėl to nenukenčia aiškumas? Kartais aforizmai atrodo pernelyg mįslingi ir sunkiai suprantami.

 

– Visko būna. Ne kiekvienas supranta ir liaudies patarlę „Arklio nugara javai dera“. Nėra formos požiūriu drąsesnio posakio! Sykį prie manęs prieina studentė ir klausia, kaip suprasti aforizmą: „Kieno kojos negražios, tas kiša jas po stalu.“ Pats ilgai svarsčiau: ar kiti skaitytojai jį supras? Vėliau vis dėlto šią mintį tarp kitų išsiunčiau į „Nemuno“ žurnalą. Išspausdino. (Tada ir ten smulkųjį žanrą tvarkė A. Mikuta.) Tai patvirtino, kad mintis nėra per daug paslėpta.
Aforizmui dera tam tikras mįslingumas. Tačiau tas mįslingumas, žinoma, turi būti mažesnis nei mįslėse. Aforizmų kūrėjas ir teoretikas Kvintilianas pirmame mūsų eros amžiuje savo veikale „Oratoriaus rengimas“ rašo, kad „kai kuriems klausytojams tai, ką jie suprato, teikia malonumo, jie jaučia pasitenkinimą savo įžvalgumu ir džiaugiasi taip, tarsi jie būtų ne išgirdę, bet sugalvoję patys“. Panašiai teigė ir Fiodoras Dostojevskis.

 

– Kaip Tavo aforizmus priimdavo klausytojų auditorija? Juk dar studentas būdamas pradėjai skelbti savo aforizmus viešumoje. Ar nebūdavo baisu?

 

– Niekas mūsų, jaunųjų aforistų, labai nekritikavo. Salė priimdavo gyvai. Beje, išskyrus vieną atvejį: Vilniaus klubas „Ave, vita!“ surengė susitikimą Mokslų akademijoje, kur mūsų klausėsi profesoriai ir mokslų daktarai bei kandidatai. Skaitydamas pajutau negalią ir kažkokią baimę, nes klausytojai sėdėjo tarsi akmeniniai. Juos truputėlį išjudino tik vienintelis mano aforizmas: „Raginami dirbti, žmonės įpranta neraginami nedirbti“, – jie susižvalgė.
Bet nudžiugau, kai universitete į auditoriją įėjusi akcentologė Adelė Laigonaitė visam mūsų kursui išgyrė mano aforizmus, išspausdintus „Tarybinio studento“ laikraštyje. Kitą didelį džiaugsmą patyriau 1969 metais, kai Juozas Aputis mano, ketvirtakursio studento, mintims skyrė visą „Literatūros ir meno“ puslapį, jo viduryje užrašęs tik vieną žodį „Aforizmai“.

 

– Vis dėlto kodėl sovietinė aforistika nebuvo brandi?

 

– Tai labai skaudus klausimas. Aforistika atspindi visos literatūros būklę. Nėra šalies be aforistikos. Bet kai aukštai kabo šviesūs šūkiai, negali būti gilių minčių. Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, brandžiojo socializmo metais, vienas rusų trumpojo žanro tyrinėtojas apie prancūzų aforizmus rašė: „Jie pasižymi kažkokia slapta energija.“ Bet jeigu tada jo paties šalyje ir buvo tokių aforizmų, jis negalėjo taip apie juos pasakyti. Nevalia buvo išduoti knygose užmaskuotų minčių. Nors mūsų, jaunųjų aforistų, pokalbiuose ir mintyse nuolat slankiojo kartus žodis „nespausdins“, mes visąlaik norėjome paskelbti kuo aštresnį posakį. Studijų metais stebėjausi, kad „Šluota“ išspausdino tokius mano aforizmus: „Tai, kas neišvengiama, paskelbk savo tikslu“, „Šimtai žmonių įrodinėja vienas kitam, kad gyvena laimingai“, „Prieš pasirinkdamas tiesos kelią, pažiūrėk, kur jis veda.“ Nieko čia ypatinga, kitas gal nematė jokio aštrumo, bet aš pagalvodavau: galbūt V. Žilinskaitė atsiliepime apie mane ir turėjo galvoje būtent tokias mintis, teigdama, kad šios „darėsi kas kartą imlesnės“?

 

– Iš aforizmų knygų įvairovės, iš jų turinio galima spręsti, kad autoriams nelengva kokiu nors principu mintis suskirstyti ir sudaryti rinkinį. Manau, kad per pastaruosius dešimtmečius jau įgijai šiokios tokios patirties.

 

– Taip, sudaryti aforizmų rinkinį – tikras pragaras. Ne kiekvienas drįsta pasielgti taip paprastai, kaip Jurgis Gimberis, kurio 200 puslapių knygą „Žinios trumpai“ (2013) sudaro du skyriai: „Iš knygos „Dar galima gyvent“ ir „Iš gyvenimo“. Rašytojas viename interviu pasakė, kad jo rinkiniai „sudaryti kaip papuolė“. Nesudėtingas buvo ir kito kauniškio – Alekso Dabulskio, aforizmų rinkinio „Mintys minta mintimis“ (1983) sudarytojo, darbas: knygoje devynių autorių, išrikiuotų abėcėlės tvarka, kūryba. Bet kito kolektyvinio rinkinio sudarytojas elgėsi kitaip – vertėsi per galvą: trylikos aforistų mintis sudėliojo pagal temas, daugelį kartų šen ir ten kaišiodamas tas pačias pavardes... Net pačios temos neaiškios: „Asilo nekausto“, „Dilema – būti ar turėti?“ ir pan. Ir kai kuriuos kitus rinkinius apsunkina gudragalviški, dažniausiai metaforiniai skyrių pavadinimai – na, ką, pavyzdžiui, reiškia: „Lova – nakties laivas“? Meilę?.. Betgi ten rašoma ir apie tėvynės meilę. O skyrius „Erdvu“?
Dabar Lietuvoje ir visame pasaulyje labai dažnai leidžiamos didžiųjų žmonių mintys – ten taip pat iškyla knygos sudarymo problema. Beveik visada jos skirstomos pagal temas – kaip ir patarlių bei priežodžių rinkiniai.
Man labai įdomi pasirodė Marcialio (pirmas mūsų eros amžius) patirtis. Jis išleido savo pirmąją epigramų knygą su plačia įžanga, kurioje dėsto rinkinio sudarymo problemas: kaip išdėlioti tekstą, kad skaitytojas nepavargtų ir kad jam nepabostų skaityti tiek daug trumpų eilėraščių? (Aforistams dar sunkiau!) Ir čia Marcialis pasielgia neįprastai – vienos temos epigramas išskirsto pluoštais ir išmėto visame rinkinyje. Vytautas Karalius stambiausią savo aforizmų rinkinį „Pusantro sparno“ (1984) sudarė žodyno principu: „Melas“, „Meluoti“, „Melagis“, „Memuarai“, „Miegas“, „Mielės“, „Mintis“, „Ministras“... Taip originaliai pasielgti jam leido aforizmų gausa – vargu ar jis kada nors turės pasekėjų. Vėlesni V. Karaliaus aforizmų rinkiniai „Nulis kilpoje“ (1996), „Atsarginis dangus“ (rusų k., 2000), „Sraigių finišas“(vok. k., 2002) ir kiti nebuvo už šį stambesni – ir jie sudaryti tradiciškai. Beje, aš, leisdamas rinkinį „Tūkstantis ir viena mintis“, ypatingo originalumo nesiekiau – mintis sugrupavau antonimų principu: „Gyvenimas ir mirtis“, „Prabanga ir skurdas“ – susidarė trisdešimt aštuoni skyreliai. Bet ne man save vertinti.

 

– Šįkart kalbėjome tik apie aforizmus, nors rašai ir kitų žanrų kūrinius. Ko labiausiai ilgisi Tavo siela ir širdis šiuo metu, kai jau neseniai atšventei jubiliejų? Gal esi sukūręs tam ilgesiui naują aforizmą?

 

– Tas jau praėjęs jubiliejus nekelia ir nekėlė man jokių šventiškų minčių. Visą gyvenimą vengiau švenčių, bėgau nuo šurmulio, netgi nelaukiau abiturientų išleistuvių. Tačiau buvau taikingas ir laikiausi Ovidijaus minties: „Gera matau ir pritariu, tačiau einu kitur.“ Niekada nenorėjau eiti su visais – nei džiaugtis, nei liūdėti, nei poilsiauti. O dabar, retkarčiais pagalvodamas apie senatvę ir artėjančią pabaigą, suprantu, kad vis dėlto teks eiti... Bet aš čia nepasakiau nieko nemalonaus – tai tik gimstantis naujas aforizmas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

 

Metai 2016 02