tekstai.lt

Jannis Ritsos. Helenė

Jannis Ritsos (Janis Ricas, 1909–1990) – vienas didžiausių XX a. graikų poetų. Nors buvo komunistų partijos narys, kairioji ideologija paženklino ne visą gausią jo kūrybą (per septyniasdešimt knygų). 1972 m. parašytas draminis monologas „Helenė“, skirtas porą metų anksčiau mirusios sesers atminimui, priklauso prie tų poeto vėlyvojo laikotarpio kūrinių, kuriuose būtų sunku įžiūrėti jo politinių pažiūrų pėdsakus: remiantis graikų mitologijos motyvais, čia keliami bendražmogiški egzistenciniai klausimai. Kūrinys spausdinamas sutrumpintas.

 

VERTĖJA

 

Iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė

 

Sesers Ninos atminimui

 

   (Jau iš tolo matėsi, kaip viskas sunykę – sienos nebalintos, susmegusios; langinės išblukusios nuo saulės; balkono turėklai surūdiję. Pro viršutinio aukšto langą plaikstėsi užuolaida, pageltusi, sudriskusia apačia. Kai jis prisiartino – vis dar dvejodamas, – išvydo, kad ir sodas toks pat apleistas: išsikeroję augalai mėsingais lapais, medžiai neapgenėti; retos gėlės užgožtos dilgėlių; fontanai be vandens, priaugę pelėsių; ant gražių statulų – kerpės. Tarp jaunos Afroditės krūtų stingsojo driežas, šildomas paskutinių besileidžiančios saulės spindulių. Kiek metų praėjo? Tada jis buvo labai jaunas – dvidešimt dvejų? dvidešimt trejų? O jinai? Tau taip ir nepavyko sužinoti – nuo jos sklido toks spindesys, kad apakindavo tave, persmelkdavo kiaurai, – nebežinodavai, kas tai, nebežinodavai, ar ji yra, ar tu pats esi. Jis paskambino prie durų. Išgirdo aidint skambutį, tokį vienišą, pažįstamame jam name, jau nebeatpažįstamai pertvarkytame, su nepažįstamais kambariais, išdažytais tamsiomis spalvomis. Niekas neskubėjo atidaryti durų. Kažkas persisvėrė per viršutinį langą. Tai buvo ne ji. Tarnaitė – visai jaunutė. Regis, nusišypsojo. Pasitraukė nuo lango. Vėl teko laukti. Paskui žingsniai ant laiptų viduje. Durys buvo atrakintos. Jis užlipo aukštyn. Atsidavė dulkėmis, supuvusiais vaisiais, išdžiūvusiomis pamuilėmis, šlapimu. Štai čia. Miegamasis. Spinta. Metalinis veidrodis. Du palaikiai raižyti krėslai. Cinkinis staliukas su kavos puodeliais ir nuorūkomis. O jinai? Ne, ne – negali būti. Senė – senė – šimto, dviejų šimtų metų. O dar prieš penkerius metus... Ne, ne. Skylėta paklodė. Ji ten, sėdi lovoje, sustingusi, susikūprinusi. Tik jos akys – dar didesnės – valdingos, skvarbios, tuščios.)

 

Taip, taip – čia aš. Prisėsk valandėlei. Niekas čia nebeužsuka. Greitai
visai pamiršiu žodžius. Bet man jų ir nereikia. Atrodo, kad jau čia pat vasara:
kitaip užuolaidos plazda – lyg norėtų kažką pasakyti, tikriausiai kokią kvailystę.
Viena net išlindo pro langą ir tęsia žiedus, mėgindama
juos nutraukti ir nuplasnoti virš medžių, – o gal net stengias nutempti
kur nors kitur visą namą – betgi namas visais kampais įsispyręs,
o su juo ir aš, nors jau daugelį mėnesių jaučiuosi išsivadavusi
nuo savo mirusiųjų ir savęs pačios; nieko kito man nebeliko,
tik tas nesuvokiamas, nevalingas, svetimas priešinimasis – negalėjimas išsiskirti
su šia lova, su šia užuolaida, – ir dar mano baimė, tarsi laikyčiausi
visu savo kūnu už žiedo su juodu akmeniu, kurį nešioju ant smiliaus.

 

Tą akmenį žiūrinėju dabar naktimis, iš lėto slenkant ilgoms valandoms, –
juodą, nežaižaruojantį, – jis vis didėja, didėja lyg tvinstantis juodas vanduo, –
tie vandenys kyla ir per kraštus pasilieja kviesdami mane pasinerti;
ne į gelmes neriu, o tik tiek, kad apsemtų vanduo ir jau įžiūrėčiau,
žvelgdama iš viršaus, savo kambarį, spintą, pačią save ir tarnaites,
kurios be garso kivirčijasi; matau, kaip viena iš jų, pasistojusi
ant suoliuko, mėgina nutrinti nuo lango stiklo Ledos paveikslą
pikta ir kerštinga mina; matau, kad mazgotė palieka
dulkių uodegą iš mažų burbuliukų, kurie sproginėja
tyliai pukšendami aplinkui mano kulkšnis ir kelius.

 

Matau ir tave sutrikusiu, apstulbusiu veidu, sulaužytu
lėtai raibuliuojančio juodo vandens, – tavo veidas, gelsvų raukšlių išvagotas,
čia išsiplečia, čia ištįsta. Tavo plaukai pasišiaušia
nelyginant išvirkščia medūza. O paskui aš sakau: „Tai tik akmenukas,
mažas brangakmenis.“ Ir tada visa juoduma susitraukia,
sudžiūva ir susitelkia mažyčiame gumulėlyje, kuris dabar man įstrigęs
galugerkly. Ir štai aš jau vėl atsidūrusi
savo kambaryje, savo lovoje, šalia pažįstamų vaistų buteliukų,
sąmoksliškai mirksinčių vienas po kito, – tik jie man ir padeda
bemiegėmis naktimis, kamuojamai baimės, dusulio, užmaršties ir prisiminimų.

 

O kaip tu laikaisi? Ar vis dar tarnauji kariuomenėj? Žiūrėk, per daug nesiplėšyk
dėl žygdarbių, laipsnių, šlovės. Kam to reikia? Ar skydą,
kur išraižytas mano portretas, tebeturi? Buvai toks juokingas,
ant galvos užsidėjęs tą aukštą šalmą su nutįsusiu kuodu, – toks jaunas,
toks drovus; atrodė, lyg slėptum savo gražųjį veidą
tarp žirgo kojų ir jo ilga uodega kabaruotų ant tavo stuburkaulio,
pridengdama nuogą nugarą. Tik nepyk. Pabūk dar truputį.

 

Jau praėjo varžybų laikai; išseko troškimai ir aistros;
ko gero, dabar jau mudu abu galėtume peržengti tuštybės riboženklį,
už kurio ir vyksta, manau, vieninteliai tikri susitikimai – tegu ir šaltoki,
bet visad paguodžiantys – mūsų naujoji bendrystė, rami, tuščia, nedalinga,
be permainų ir prieštaravimų, – galėtume žarstyti pelenus židinyje, retkarčiais
lipdydami iš pelenų aukštas išgrakštintas urnas,
arba, susėdę ant žemės, be garso delnais ją daužyti.

 

Jau pamirštu net žinomiausius vardus arba juos supainioju:
Paris, Achilas, Protėjas, Menelajas, Teukras, Teoklimenas,
Kastoras ir Polideukas – mėgstantys pamokslaut mano broliai;
atrodo, jie pavirto žvaigždėm – šitaip sako laivavedžiai, – Peiritojas, Tesėjas,
Agamemnonas, Andromachė, Kasandra, – vien tik garsai, be sąvokos,
be atvaizdo, išbrėžto lango stikle, metaliniame veidrodyje
arba atabrade, pajūry, kaip tąkart, tą saulėtą dieną,
kai jūroj stirksojo daugybė stiebų ir daugybė burių baltavo,
kai nurimo kova ir sumirkusių lynų girgždesys sukant skridinius
laikė pasaulį iškeltą aukštai, tarytum raudulio gumulą, stovintį
skersai krištolinės gerklės, – regėjai tą gumulą žaižaruojant ir virpant,
bet jis nevirto šauksmu; paskui netikėtai visas tas vaizdas kartu su vežimais,
laivais ir jūreiviais nugrimzdo švieson ir nežinomybėn.

 

Dabar pasinėriau giliau, kur viešpatauja tamsa, – kartais atsklinda
iš ten kažkokie garsai: stuksena į medį plaktukai,
laivų statyklėlėje kala vinis į naują trijerą; pravažiuoja pro šalį
akmenuotu keliu keturkinkiai, savo dardesiu palydėdami
katedros laikrodžio dūžius kitame laiko tarpsnyje, tarsi muštų
jis ne dvylika, o daugiau valandų, ir tarsi laikrody
suktų ratus arkliai, kol kris nusivarę nuo kojų; ar skamba daina be žodžių,
kurią vieną naktį po mano langais dainavo
du gražūs jaunuoliai – vienas jų buvo vienakis, o antras juosėjo
diržą, papuoštą didžiule metalo sagtim, mėnesienoje žėrinčia.

 

Žodžiai jau patys nebeateina į galvą – jų tenka ieškoti, lyg versčiau
iš svetimos man kalbos, jos visai nemokėdama. Taigi tarp žodžių
ar netgi tarp skiemenų atsiveria gilūs tarpeliai: žiūriu pro tuos tarpus,
lyg spoksočiau pro durų skyles, atsiradusias iš lentų iškritus šakigaliams, –
aklinai uždarytų durų, neatmenamais laikais užkaltų. Bet ničnieko negaliu įžiūrėti.

 

Nei žodžių, nei vardų nebepamenu; tik garsus dar skiriu – sidabrinė žvakidė
arba gėlių vaza krištolinė dzingteli nei iš šio, nei iš to ir netikėtai nutyla,
dėdamasi, kad nieko nežino, kad neskambėjo, kad niekas
nelietė jos, kad niekas pro ją nepraėjo. Suknelė
nuo kėdės nuslysta minkštai ant grindų, ir dėmesys, atitrūkęs
nuo jau nuščiuvusio garso, susitelkia į paprastą nieką.
Bet mintis apie tylų sąmokslą, nors ir ore išsisklaidžiusi,
plaukia kažkur aukščiau sutirštėjusi taip, kad beveik gali ją apčiuopti,
taigi junti, kaip gilėja prie lūpų įsirėžusios raukšlės,
nes, kažkam neprašytam įsibrovus į tavo namus ir tavo vietą užėmus,
tu pati tapai įsibrovėle, užgrobusia šitą lovą ir kambarį.

 

Ak, svetimoji žeme senstančiuose mūsų pačių drabužiuose,
mūsų pačių besiraukšlėjančioj odoj; mūsų rankos,
nebevaliojančios susigniaužti, nenulaiko ant kūno
nė antklodės – ji pakyla pati savaime, suyra ir dingsta be pėdsako,
palikdama mus apnuogintus prieš tuštumą. Tada gitara, pakabinta ant sienos,
seniai pamiršta, surūdijusiom stygom, pradeda virpčioti,
kaip dreba senės žandikaulis iš šalčio arba iš baimės, todėl tenka
delną uždėti ant stygų, kad sustabdytum
persiduodantį viskam virpėjimą. Bet nerandi savo rankos –
pranyko ranka, ir girdi paširdžiuos, kad dreba ne kito žmogaus, o tavo žandikaulis.

 

Kažkas nesuvokiamo tvyro šiuose namuose, pasidarė sunku kvėpuoti jų oru –
greičiausiai dėl to, kad apsigyveno čia mirusieji.
Skrynia atsidaro pati, išlenda senos suknelės, išsitiesia šiugždėdamos,
vaikščioja patylomis; iš kutų išsipešę keli auksiniai siūleliai lieka ant kilimo;
prasiskleidžia užuolaida – nematyti ničnieko, bet kažkas čia yra; cigaretė
protarpiais surusena nei iš šio, nei iš to peleninėje, –
tas, kas paliko ją čia, sėdi dabar kitam kambary ir spokso į sieną,
atgręžęs nugarą, lyg apimtas bejėgiškumo, ir gal žiūri į vorą,
o gal į dėmes nuo drėgmės, – jis glaudžias prie sienos, kad nematytum
tamsaus griovelio po išsišovusiais jo skruostikauliais.
Mirusieji jau nebekelia skausmo – argi ne keista?
Keista ne jiems, o veikiau mums, – kaip atsainiai, abejingai jie elgiasi
su namu, kuris jų atsisakė; juk jie nė skatiko neduoda
jam išlaikyti ir nė kiek nesijaudina, kad namas jau griūva, –
jie, tokie užbaigti ir nebesikeičiantys, tiktai, sakytum, didingesni.

 

Kaip tik šitai mus kartais ir stebina – išvešėjimas to, kas nebesikeičia,
ir jų tylus santūrumas, kuriame nėra nė lašelio puikybės; jie net nesistengia,
kad mes prisimintume juos, nesistengia būti patrauklūs. Moterims
nė trupučio nerūpi, kad sudribęs jų pilvas, kad apsmukusios kojinės; jos ima
smeigtukus iš sidabrinės dėžutės; susmaigsto vieną po kito
dviem lygiomis eilutėmis į sofos aksomą; paskui juos ištraukioja
ir pradeda vėl iš pradžių, elegantiškai ir dėmesingai. Kažkoks aukštaūgis
eina pro duris iš koridoriaus; jis kakta atsidaužia į staktą,
bet jo veidas nesusiraukia nė truputėlio – ir negirdėt smūgio garso.

 

O taip, aš kartais juokiuos, bet girdžiu, kad kimus mano juokas sukyla
nebe krūtinėj, o kažkur pėdose ar net iš po žemės.
Aš juokiuosi. Iš to, kad viskas buvo beprasmiška,
netvaru, netikra ir bergždžia: turtas, karai, šlovė ir pavydas,
papuošalai ir pats mano grožis.
                                           Kokia kvailystė tie mitai,
visos tos gulbės, trojos, meilės ir žygdarbiai.
Per naktinius gedulingus pokylius vėlei išvydau
savo buvusius meilužius žilomis barzdomis, žilais plaukais, pilvotus ir storus,
tarsi nešiotų įsčiose savąją mirtį; su neregėtu goduliu jie žiaumojo
keptus ožiukus neburdami iš jų menčių – ko ten žiūrėti? –
plynoje tamsoje tik kelios dėmelės bolavo.

 

Aš, kaip žinai, išsaugojau savo buvusį grožį
lyg per stebuklą (bet man padėjo dažai, tepalai ir vaistažolės,
citrinų ir agurkų sunka). Bijojau tik vieno – jų veiduose pamatyti
ir prabėgusius savo metus. Kaip galėdama įtempdavau pilvo raumenis,
įtraukdavau skruostus, nutaisydama šypseną, tarsi mėginčiau
plonute paspara paremti dvi griūvančias sienas.

 

Šitaip užkardyta, suspausta, įsitempusi – Dieve mano, koks nuovargis! –
kiekvieną akimirką suspausta (ir netgi per miegą), lyg visą kūną man veržtų
ledinė šarvuotė arba medinis korsetas, lyg būčiau įkalinta
savajame Trojos arkly, apgaulingame, ankštame, jau žinodama,
kokia bergždžia ši apgaulė ir saviapgaulė, kokios bergždžios ir laikinos
bet kokios pergalės, kokia bergždžia bet kokia šlovė.
                                                          Prieš keletą mėnesių,
kai mano vyras pražuvo (gal metų, ne mėnesių), amžinai atsisveikinau
su savuoju Trojos arkliu – palikau jį arklidėje šalia kitų nusenusių kuinų,
kad po jį ropinėtų skorpionai ir lakstytų vorai. Nustojau dažyti plaukus.
Mano veidą nusėjo didelės karpos. Virš lūpų sužėlė stori gyvaplaukiai –
aš juos vis išpešioju, bet į veidrodį nebenoriu žiūrėti –
dėl tų šiurkščių ir ilgų gyvaplaukių – atrodo, lyg kažkas svetimas manyje viešpatautų,
įžūlus, nesukalbamas vyriškis, ir kaltųsi jo barzda man pro odą.
Numoju į jį ranka – kas man belieka? –
bijau, kad nenusitemptų drauge ir manęs, jei ryžčiausi jį išvaryti.

 

Neišeik. Dar truputį pabūk. Jau taip seniai nekalbėjau.
Niekas nebeaplanko manęs. Visi išsilakstė kaip žiurkės.
Regėjau jų akyse – visi tik ir laukė, kol mirsiu. Laikas sustojo.
Tarnaitės nekenčia manęs. Girdžiu naktimis, kaip jos mano stalčius darinėja,
grobia papuošalus, vėrinius, auksines monetas, – iš kur man žinoti,
ar jos paliks bent kokią padorią suknelę, jei kartais prireiktų,
ir bent porą batelių. Netgi mano raktus jos nukniaukė iš po pagalvės,
kur juos slėpiau, – tačiau nė nekrustelėjau; apsimečiau mieganti –
šiaip ar taip, vieną dieną būtų juos pasiėmusios,
tad verčiau tenežino, kad jos manęs neapgavo.

 

Ką aš daryčiau, jei nebeliktų ir jų? „Kantrybės, kantrybės, – galvoju, –
kantrybės“, – tai irgi tarytum nedidelė pergalė –
ta valandėlė, kai jos skaito laiškus, kuriuos kitados gavau iš savo gerbėjų,
arba eilėraščius, dedikuotus man didžiųjų poetų, – skaito
darydamos daug tarimo, kirčio, metro klaidų, kvailai ir patetiškai,
apgailėtinai slebizuodamos, tačiau jų netaisau. Deduosi negirdinti. Kartais,
nusičiupusios mano juodą antakių dažą, kuriai nors statulai
pripaišo ilgus ūsus arba uždeda ant galvos seną šalmą
ar naktinį puoduką. Ramus mano žvilgsnis jas siutina.

 

Vieną dieną, pasijutusi mažumėlę geriau, paprašiau jų vėl mane išdažyti.
Jos išdažė. Tada liepiau paduoti man veidrodį.
Buvo išdažiusios veidą žaliai, o burną juodai. Pasakiau: „Labai jums dėkoju“, –
lyg taip ir turėtų būti. Jos juokėsi. O viena, išsirengusi
priešais mane nuogutėlė, mano peplus auksinius apsivilko
ir storas kojas ant stalo pradėjo raityti,
strakaliojo basa visai pametusi gėdą, vis šoko ir lankstėsi,
tarsi mėgdžiodama andainykščius mano judesius. Aukštai ant šlaunies pasimatė
ryškus ir aiškus vyriškų dantų įkandimas.

 

Žiūrėjau į jas, lyg būčiau teatre, – nejausdama nei pažeminimo, nei liūdesio,
nei pasipiktinimo – na ir kas? Tik giliai širdyje vis kartojau:
„Vieną dieną mes mirsime“, arba veikiau: „Vieną dieną jūs mirsite“; ir tai buvo
mano paguoda, kerštas ir nuogąstavimas. Įsižiūrėjau
visam kam į akis ir viską mačiau nešališkai, neapsakomai aiškiai,
tarsi mano akys būtų nepriklausomos nuo manęs; žiūrėjau į akis ir sau pačiai –
lyg jos būtų nutolusios per gerą metrą nuo veido
tarytum stikliniai langai, už kurių ne aš, o kas kitas sėdėtų
ir sektų iš tolo, kas darosi kažkokioj nepažįstamoj gatvėj
su uždarytom kavinėm, fotostudijom, kvepalų parduotuvėm,
ir man dingojos, kad sudužus gražiam krištoliniam flakonui
kvepalai pasiliejo po dulkių nuklotą vitriną. Praeiviai
dvejodami stabteli, uodžia orą, prisimena kažkokį gerą dalyką,
o paskui pradingsta už paprikų krūmelių arba už posūkio.

 

Būna akimirkų, kai dar tą kvapą užuodžiu, tai yra jį prisimenu;
argi ne keista? – tai, ką esame pratę vadinti didingu, išsisklaido, užgęsta:
Agamemnonas nužudytas, Klitaimnestra nudurta (man iš Mikėnų
buvo atsiųstas jos nuostabus vėrinys – virtinė mažulyčių auksinių kaukių,
kabančių ant grandelių, pervertų per kaukių ausytes, –
bet jo niekados nenešiojau), o viskas jau pamiršta;
išlieka kas kita, tai, kas nesvarbu, nereikšminga, – prisimenu, kaip kartą regėjau
ant arklio nugaros nutūpusį paukštį; tas nepaaiškinamas dalykas
buvo tarsi kažkokia graži paslaptis, ne kam kitam, o man atsiskleidusi.

 

Naktį girdžiu, kaip stumdo ir laiptais tempia tarnaitės
griozdiškus mano baldus, – lyg neštuvus laiko jos veidrodį,
kuriame atsispindi aptrupėję gipso lipdiniai ant lubų; veidrodžio stiklas
atsitrenkia į turėklus – nesudužo; ant kabyklos senas apsiaustas,
akimirką suplasnojęs tuščiom rankovėm, vėl paslepia jas kišenėse;
girgžda riedėdami mano sofų ratukai. Net eina per kūną,
kai girdžiu, kaip gremžia sieną užkliuvęs už jos spintos kampas
ar kampas didžiulio raižyto stalo. Ką jos darys su tais baldais?
Beveik nevalingai sakau jiems sudie, nelyg atsisveikindama
su kokiu lankytoju, svetimu kaip visi, mane lankę. Tik neaiškus gaudimas
belieka koridoriuj tarsi atgarsis rago, kurį medžiotojai – nusigyvenę bajorai –
lietui nulijus pučia miške tarp sudegusių medžių.

 

Iš tikrųjų, kiek nereikalingų daiktų, sukauptų iš beprotiško godulio, –
jie visą namą užgriozdino – negalėjome nė pajudėti; mūsų keliai
vis atsitrenkdavo į kampus – akmeninius, medinius, varinius. Ak, žinoma,
tik sulaukę žilos senatvės tapsim teisingi, ramūs, nešališki,
išmoksime švelniai, nesavanaudiškai viską pasverti ir spręsti,
nes mūsų daliai neskirta jau nieko daugiau, tik ramybė.

 

O taip, tiek beprasmių kovų, heroizmo, puikybės, savimeilės,
mūšių, aukų ir pralaimėjimų, einančių vienas po kito, nors viskas buvo nuspręsta
kitų, kai mūsų dar nė nebūta. Ir žmonės, ničniekuo nenusikaltę,
besdavo sau į akis plaukų segtukus, daužydavo galvą
į aukštą sieną, puikiai žinodami, jog nevalios jos sugriauti
nei pradaužti, kad jie bent pro spragą išvystų
lopinėlį žydrynės, neaptemdytos laiko ir jųjų šešėlio. Tačiau – kas žino –
gal kaip tik ten, kur priešinasi kas nors be lašo vilties, gal kaip tik ten ir prasideda
žmogaus istorija, kaip sakoma, ir žmogus visu gražumu atsiskleidžia –
tarp surūdijusių gelžgalių, tarp arklių ir jaučių skeletų,
tarp pačių seniausių trikojų, kuriuose dar keletas lauro lapų rusena
ir kyla dūmas, tirpstantis saulėlydžio šviesoje nelyginant aukso vilna.

 

Dar truputį pabūk. Vakarėja. Aukso vilna, kurią minėjome... Ak, mintis
moterims ateina į galvą iš lėto – lyg nenorėdama varginti. Vyrai, priešingai,
niekados nesiliauja galvoję – gal jie bijo, gal jie nenori
pažvelgt į akis savo baimei, pamatyti savo nuovargio, atsikvėpti –
bailūs, garbėtroškos, amžinai kuo nors užsiėmę, jie žygiuoja tamsoj. Jų drabužiai
visada atsiduoda dūmais, nes, patys to nežinodami, jie praeina gaisravietes
ar pereina tiesiai per ugnį. Skubėdami nusirengti, jie meta
drabužius ant grindų ir krinta į guolį. Tačiau ir jų kūnas
kvepia dūmais, užmigdančiais juos. Tarp krūtinės plaukų
rasdavau, jiems jau miegant, trapių apdegusių lapų
ar juosvų nelyg pelenai žuvusių paukščių pūkų. Juos surinkdavau
ir skrynutėj paslėpdavau – kaip vienintelius paslaptingo
sąlyčio ženklus, – bet niekada jiems nerodydavau – vis tiek nebūtų pažinę.

 

Buvo akimirkų – ak, taip! – kai atrodė jie gražūs – nuogi, nugrimzdę į miegą,
be jokio veidmainystės šešėlio, patiklūs, o dideli ir stiprūs jų kūnai –
drėgni, suglebę, tarytum šniokščiančios upės, tekančios
iš aukščiausių kalnų ramion lygumon, ar tėvų pamesti vaikai. Tomis valandėlėmis
iš tiesų juos mylėdavau, lyg savo pačios pagimdytus. Užsižiūrėdavau į jų ilgas blakstienas
ir trokšdavau įsileisti juos savo vidun, kad apsaugočiau arba šitaip
susijungčiau su visut visu jų kūnu. Jie miegodavo. O miegas mums kelia
pagarbą, kaip nepaprastas reiškinys. Ir tai praėjo. Viskas užmiršta.

 

Ne todėl, kad nebeprisimenu, – dar prisimenu; tik tiek, kad prisiminimai
jau nebe audringi – nebejaudina mūsų – tokie bespalviai ir ramūs,
švarūs ligi pačių kruviniausių kertelių. Tik apie vieną
dar likę truputis oro, tik jis dar kvėpuoja. Tą pavakarę,
supama sužeistųjų šauksmų, kurie vis netilo,
senių šnabždamų prakeiksmų ir jų nuostabos,
visur atsiduodant mirtim, kuri sušvytėdavo
čia ant skydo, čia ant ieties smaigalio, čia ant apleistos šventyklos metopės,
čia ant karo vežimo, – aš užlipau ant sienų aukštų ir leidausi vaikštinėti – viena vienutėlė
tarp trojėnų ir achajų karių, jausdama, kaip priplaka vėjas
prie mano kūno plonus peplus, kaip jis lyti krūtų spenelius ir kaip jam panorėjus
aš, apsirengusi, atrodau lyg nuogutėlė – tik platus sidabrinis diržas,
aukštai iškėlęs mano krūtinę, – tokia graži, kartu skaisti ir patyrusi,
tą valandą, kai stojo į dvikovą vyrai, besivaržantys dėl manęs, ir kai sprendėsi
ilgamečio karo baigtis, – aš net neregėjau, kaip buvo nutrauktas
varinio Pario šalmo dirželis, – veikiausiai mačiau tik jo atšvaitą,
judantį ratu, kai įniršęs varžovas suko šalmą
viršum Pario galvos – vien tik šviesą bekūnę. Bet nė nevertėjo žiūrėti, –
baigtis jau iš anksto buvo dievų nulemta; ir netrukus
Paris turėjo atsidurt patale be savo dulkėtų sandalų,
deivės rankų išmaudytas, ir laukti manęs su šypsena,
slėpdamas po rausvu pleistru ant šono tariamą randą.

 

Nebežiūrėjau daugiau; ir beveik negirdėjau karingų jų šūksnių –
aukštai, ant sienų, virš mirtingų žmonių galvų, besvorė ir kūniška,
nepriklausanti nė vienam, nejaučianti, kad kuris nors būtų man reikalingas,
tarsi būčiau (aš, nepriklausoma) įkūnyta meilė, – nebijanti
nei mirties, nei laiko grėsmės, įsikišusi baltą gėlę į plaukus,
kitą į tarpkrūtį ir dar vieną žiedą tarp lūpų, kad nuslėpčiau
laisvės šypseną.
                       Jie galėjo
strėle pašauti mane iš abipus.
                              Buvau puikus taikinys –
iš lėto ant sienų žingsniuojanti, ryškus siluetas
auksiniame vakaro dangaus purpure.
                                                              Mano akys buvo užmerktos,
kad jie lengviau pasiryžtų priešiškam gestui, nors giliai širdyje žinojau,
kad nė vienas nedrįs. Jų rankos drebėjo nuo spindinčio
mano nemirtingumo ir grožio
                                              (dabar, ko gero, galiu dar šį tą pasakyti:
jaučiau, kad mirtis labai toli nuo manęs, todėl jos nebijojau).
Paskui ištraukiau du žiedus – iš plaukų ir iš tarpkrūčio – trečiąjį
tarp lūpų tebelaikydama – ir mečiau vienon ir kiton sienų pusėn
kuo draugiškiausiu mostu. O tada visi vyrai, pilies viduje ir už sienų,
bičiuliai ir priešai, puolė vienas per kitą, vildamiesi sugauti
tas gėles ir įteikti jas man – nors jos buvo mano pačios.
                                              Negalėjau matyti,
kas įvyko paskui, – mačiau tik sulinkusias nugaras, lyg būtų suklupę
visi jie ant žemės, kur kraujas saulėkaitoj džiūvo.
Gali būti, kad tuos žiedus jie sutrypė.
                      Nemačiau. Suplazdenusi rankomis,
atsistojau ant pirštų galų ir pasikėliau į dangų,
leisdama iškristi iš lūpų ir trečiajai gėlei.

 

Tai man dar liko – tarsi koks atlygis, iš praeities atplaukęs pateisinimas, ir netgi, manyčiau,
tai kažkur pasaulyje liko – ta laisvės akimirka,
nors, aišku, ir ji – tik iliuzija, likimo ir mūsų nežinojimo žaismas.
Paskutinės mano statulos buvo mėgintos iškalti
kaip tik šita poza (jei atmintis neapgauna) – jos mano sode tebestovi;
tikriausiai matei jas ateidamas. Kartais ir aš (kai tarnaitės, gerai nusiteikusios,
prilaikydamos už pažastų mane nuveda ligi krėslo prie lango)
žiūriu, kaip tos statulos saulėje spindi. Ir nuo marmuro sklindanti
balta šiluma pasiekia mane. Nebegalvoju daugiau. Netrukus
pavargstu ir nuo to. Mano žvilgsnis nukrypsta į gatvę,
kur skudurinį kamuolį mėto pora vaikų, arba į mergaitę,
kuri iš balkono anapus gatvės virve nuleidžia pintinę.

 

Būna, kad tarnaitės pamiršta mane. Neateina vėl manęs paguldyti į lovą.
Sėdžiu sau ir kiaurą naktį žiūriu į seną dviratį, pastatytą
priešais apšviestą naujos cukrainės vitriną,
kol šviesos užgęsta arba užmingu ant palangės. Dažnai man atrodo,
kad išbundu pažadinta žvaigždės, kuri slysta per dangų,
kaip seilė iš pražiotos bedantės senio burnos. Bet nebeneša
seniai manęs niekas prie lango. Kiurksau čia, lovoje,
sėdomis arba gulomis – bent tiek dar įstengiu. Kad laiką prastumčiau,
rankomis susiimu veidą – svetimą veidą, – liečiu, čiupinėju, skaičiuoju
gyvaplaukius, karpas, raukšles, – ką slepia šis veidas?
Kažkas aitraus sukyla gerklėj – šleikštulys, o gal baimė,
idiotiška baimė, o Dieve, kad tik neprarastume ir to šleikštulio. Pabūk dar truputį –
pro langą mažumėlę smelkias šviesa – tikriausiai gatvėje jau dega žibintai.

 

Jei tik norėtum, paskambinsiu varpeliu, kad tau atneštų indelį uogienės,
vyšnių ar aitriųjų apelsinų, – galbūt jos dar likę, jau sutirštėjusios, susicukravusios,
dideliuose stiklainiuose, jeigu, žinoma, tik visos nesurijo
besotės tarnaitės. Pastaruoju metu uogienių pati išsivirdavau –
kas man beliko?
                        Po Trojos karo mūsų gyvenimas Spartoje
labai nuobodus, kaip kiekvieno provincijos miesto: kiaurą dieną neiškišam nosies
iš namų, užgriozdotų daugybės karų trofėjais; įkyrūs prisiminimai,
jau gerokai išblėsę, persekioja tave: čia pasirodo jie veidrodyje,
kai šukuojiesi plaukus, ar virtuvėj tarp puodų,
riebiuose garuose; klausydama, kaip vanduo burbuliuoja,
girdi hegzametrus iš trečiosios giesmės, o tuo tarpu kažkur netoliese,
kaimynystėje, iš vištidės pasigirsta ausį rėžiantis gaidžio giedojimas.

 

Vienas po kito išėjo senieji mūsų pažįstami. Laiškų beveik nebegaudavom.
Tik per šventes, per gimtadienius trumpas pasveikinimas,
atvirukas su tipišku Taigeto gamtovaizdžiu – ryškiai mėlynos dantytos viršūnės,
galelis Euroto su baltais akmenėliais ir oleandrais
ar Mistro griuvėsiai su laukinėmis figomis. Bet dažniausiai
telegramos su užuojautos žodžiais. Atsakymų nesulaukdavom. Galimas daiktas,
kad tuo metu ir adresatas būdavo miręs, bet to jau nesužinodavom.

 

Mano vyras nebekeliavo. Nebeatversdavo knygos. Paskutiniais gyvenimo metais
pasidarė nervingas. Rūkydavo be atvangos. Naktimis slampinėdavo
po didžiąją mūsų svetainę su rudomis nunešiotomis šliurėmis
ir ilgais naktiniais. Kiekvieną vidurdienį, atsisėdęs prie stalo, vis grįždavo
prie neištikimos Klitaimnestros ir Oresto teisėto poelgio,
lyg grasindamas man. Bet kam tai rūpėjo? Aš netgi nesiklausydavau.
Tačiau kai jis numirė, pajutau, kaip jo trūksta, – labiausiai man trūko kvailų jo grasinimų,
sakytum, ne kas kita, o jie apibrėžė laike man skirtą nekintamą vietą,
sakytum, tik jie man neleido pasenti.
                                                    Tada sapnuodavau
Odisėją, nesenstantį kaip ir aš, su savo sargia trikampe kepuraite,
gudruolį, prasimanytų pavojų dingsčia atidėliojantį savo grįžimą,
atsidavusį (tarsi laivui sudužus) čia Kirkės, čia Nausikajos rankoms,
kol jos plėšdavo austres jam nuo krūtinės, maudydavo jį muilindamos
rausvais muiliukais, bučiuodavo randą ant kelio, o kūną aliejum įtrindavo.

 

Manau, kad ir jis sugrįžo į savo Itakę, – ten jį į savo išaustas drobes tikriausiai susupo
nelaiminga stora Penelopė. Negavau jokios žinios iš jo nuo to laiko,
o gal laiškus suplėšė tarnaitės – kam jų bereikia dabar? Simplegadės
buvo perkeltos kažin kur kitur, šalies gilumon, – jauti jas sustingusias,
suminkštėjusias, baisesnes nei anksčiau – jos jau nebe suspaudžia,
o skandina tave tirštame juodaspalviame skystyje, – niekas neišsigelbsti.

 

Dabar jau keliauk. Sutemo. Susnūdau – o kad galėčiau užmerkti
akis, miegoti ir nematyti nieko nei lauke, nei viduj, o kad galėčiau pamiršti
miego baimę ir nemigos baimę. Negaliu. Išsigandus pašoku –
o kas, jei nebepabusiu? Guliu be miego, klausausi,
kaip svetainėje knarkia tarnaitės, kaip vorai šnarena ant sienų,
kaip virtuvėje šmaižioja tarakonai, o mirusieji šnopuoja
ir vis giliai atsidūsta, tarytum miegotų, tarytum būtų nurimę.
Ir mirusiųjų jau netenku. Netekau jų. Viskas praėjo.

 

Po vidurnakčio iš gatvės galo kartais atsklinda
ritmingas arklių kanopų kaukšėjimas – tai karieta susivėlinusi, lyg grįžtų
po liūdno spektaklio, iš kokio teatro miesto pakraštyje su nubyrėjusiais
nuo lubų lipdiniais, apsilaupiusiom sienom,
su nuleista išblukusia milžiniška raudona užuolaida,
kuri susitraukė daugybę kartų skalbta ir grindų nebesiekia,
taigi pro tuščią tarpą matosi basos stambaus rekvizitininko arba elektriko kojos –
jis, ko gero, į ruloną vynioja popierinį mišką prieš užgesindamas šviesą.
Kol kas tas plyšys dar apšviestas, nors parteryje
jau seniai užgeso sietynai ir nutilo aplodismentai.
Tik sunkus tylos alsavimas pakibęs ore, ir gaudžia tyla, išsiskirsčius žiūrovams,
po tuščiomis kėdėmis, kur teliko saulėgrąžų lukštai ir susukti bilietų popierėliai,
pamestos sagos, nėriniais papuošta nosinaitė, raudonas virvagalis.

 

...O toji scena ant Trojos sienų, – veikiausiai aš iš tikrųjų pasikėliau į dangų,
leisdama iškristi iš lūpų, – kartais ir dabar užsinoriu
čia, gulėdama lovoje, plačiai išskėsti rankas, pasistiebti
ant pirštų galiukų ir žengti per orą, – trečiajai gėlei –

 

  (Ji nutilo. Atlošė galvą. Galbūt užmigo. Jis atsistojo. Nepasakė „labanakt“. Jau buvo sutemę. Kai išėjo į koridorių, suprato, kad tarnaitės, prisišliejusios prie sienos, slapta klausosi. Jos nė nekrustelėjo. Jis nulipo laiptais namo viduje, lyg būtų leidęsis į gilų šulinį, apsėstas jausmo, kad neras lauko durų – jokių durų. Jo pirštai mėšlungiškai ieškojo apvalios durų rankenos. Jam netgi pasidingojo, kad jo rankos – tai du paukščiai, dūstantys nuo oro trūkumo, nors tuo pat metu žinojo, kad tas vaizdinys tėra gailesčio sau apraiška, – gailesčio, kuriuo mes paprastai ginamės nuo neperprantamos baimės. Staiga jis išgirdo šauksmus viršuje. Laiptuose, koridoriuje, kambariuose užsidegė šviesa. Jis vėl užlipo laiptais aukštyn. Dabar buvo tikras. Moteris sėdėjo lovoje, alkūne atsirėmusi į cinkinį staliuką, delnu apglėbusi skruostą. Tarnaitės lakstė pirmyn atgal iš kambario, garsiai šūkaudamos ir trankydamos duris. Koridoriuje kažkas skambino telefonu. Subėgo ir kaimynės. „Vaje, vaje“, – aimanavo, kažką slėpdamos po sijonais. Ir vėl telefonas. Pagaliau atėjo policininkai. Išvarė tarnaites ir kaimynes. Bet tos spėjo nugvelbti narvelius su kanarėlėmis, keletą vazonų su egzotiškais augalais, radiją, elektrinį šildytuvą. Viena laikė rankose didelius auksinius rėmus. Mirusioji buvo paguldyta ant neštuvų. Policininkų viršininkas užantspaudavo namą – kol atsiras paveldėtojai, pasakė, nors ir žinojo, kad paveldėtojų nėra. Šitaip užantspauduotas namas turėtų stovėti keturiasdešimt dienų, o paskui visas turtas – kiek jo dar likę – turėtų būti parduotas aukcione valstybės naudai. „Į morgą!“ – paliepė vairuotojui policininkų viršininkas. Furgonas nuvažiavo. Akimirksniu nieko neliko. Mirtina tyla. Jis vienas. Apsidairė. Patekėjo mėnuo. Blausiai nušvietė sodo statulas – jos statulas, vienišas, šalia medžių, prie užantspauduoto namo. Ir ramus, klaidinantis mėnuo. Kur jam dabar eiti?)

 

Versta iš: Γιαννης Ριτσος. ΗΕΛΕΝΗ. Κεδρος, 2008

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)