tekstai.lt

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

 

tėvynė

 

čiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros,
jūroje – miškas,
užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo
šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą
(mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg
inkliuzas jūros miške, vakaras.

 

ristele bėga laikas, teka garsai,
pračiurlena čiurlys, vejuosi jo trajektoriją ir
susipainioju iškirptėje, rūgštus yra saulėlydis –
lyg tobulai prisirpusi spanguolė, kažkuriame takte
nuriedėjusi į aukštą kalną – maniau, žaltvykslė –
pro mano pirštus.

 

o diena prasidėjo liūtimi – susipynė garsai –
vabzdžio zyzimas, iš balto gintaro karolių,
iš inkliuzų, iš pravažiuojančio autobuso langų,
iš visur veržėsi praeitis, o procesija slinko rytojaus
dangumi. tebeslenka. bet neįmanoma surasti tėvo,
motinos – vienas paklydo miške, kitas neperplaukė
jūros. čiurlena.

 

 

*

 

fantomas – lyg paukštis
su juoda dėžute snape – mėnesiena traukiasi
iš radarų ir skutamuoju skrydžiu
nuo dangoraižių viršugalvių nugremžia šerkšną
(valdymo štabe
kažkas artėja prie jungiklio)

 

fantomas atsisako grįžti į bazę nors baigiasi kuras
pilotas kabinoje išjungia šviesą
ir suvokia:

 

džonatanas livingstonas – absoliučiai ne verbališkas

 

paskutinis vaizdas kurį fiksuoja piloto fantomas
ir fantomo prietaisai:

 

skardinė vaivorykštė lėktuvų kapinyne

 

 

viena minutė. atstumai

 

1.

 

prabudai apie 07.08 h, pašėrei regimą sraigę ir neregimą
žuvį,
įstrigusią šiaurinio vėjo tinkluose, pasijutai lengva,
kaip 18–20 m., buvo pasibaigę visi atlaidai,
iš parugių išėjusi skarelė, neprisiminei, iš kur tai žinai
(apie atlaidus ir skarelę), pažvelgusi į veidrodį supratai,
kad parfumerijos reljefai susiliejo ir veide neliko
aiškios išraiškos – tik rūgšti šypsena ar kažkas panašaus – – –

 

priešais langus
virš minareto formavosi šešėlinių žąsų trikampiai,
atsiribojai nuo trigonometrijos

 

 

2.

 

užsimerkei, išsigandusi, kad štai imsiu ir išdainuosiu
senų dievų vardus, kad apgyvendinsiu jų kemsynuose,
spanguolynuose,

 

kad ištarsiu visų nelaimingųjų, netapusių vėlėmis –
tik vaiduokliais – vardu
tavo vardą,

 

tavo vardą,
kai apsimeti, kad nėra pomirtinio gyvenimo,

 

tik supermarketas,
kuriame prekiaujama
kiauliena ir aukso dirbiniais, ikonomis, loterijos bilietais, –
atsimerk,

 

nusipirksiu
dantų šepetėlį ir dalgį, kad, nupjovęs dagius kapinėse,
nušveisčiau antkapių raides, virtusias išsivadavimu ar
košmarų traukiniais,
kurie pervažiuoja visas laiko juostas ir atsimuša į
07.08 h – maždaug taip panašiai – – –
jau po gaisro
o virš minareto tebeliepsnoja šešėlinių žąsų trikampiai,
trigonometrijos vadovėlis meta lapus

 

 

3.

 

mums nelieka jėgų atsiskirti patiems nuo savęs,
senieji dievai nieko neišmano apie testamentus
todėl, kad jų nebuvo,

 

dievų nebuvo,
sakau,
o ne testamentų,

 

tik bitės dūzgė jiems į ausis, tik gėlė į galvas,
nesuprantu, kaip jie gyveno,

 

ne dievai, o mūsų protėviai, nesuprantu, kaip gyveno
be švirkštų, dujinių viryklių,

 

viskas taip sueina į neapčiuopiamus tolius,
kad belieka tik užsimerkti, o
vis vien nepasieksim,

 

kaip išgyveno be čekių, banko kortelių,
be balso teisės, –

 

mudu juk žinome, kad vaivorykštės tiltu jie negalėjo pasiekti
amžinybės,

 

geriau tegul mūsų neprikelia,
bet kapus, jeigu nori, teapsėja skaisčiom aguonom.

 

07.09 h virš minareto dingsta
susisiekimo iliuzijos

 

 

dėžutės. variantai

 

1.

 

gal kavos ar migdomųjų, gal ką nors daryti
su savo mintimis,
gal uždaryti save
į dėžutę nuo angliškos arbatos ir išsiųsti
į magadaną su išperkamuoju mokesčiu,
su mintimi po minties:

 

ten šalta, nėra jūros ir jachtų, ten kitaip norėsiu
saulės;

 

norėsiu, kad ji, saulė, plauktų toli, kad neštųsi
mano mintis, o šamanų galvose įtaisytų
mano tikėjimą, išgyventą, išduotą,
konkretų
kaip arešto orderis,
kaip mano nuotrauka
su užsiūta burna, kol išmoksiu
įskiepyti savo Tėvynę iš duonos minkštimo
nulipdytiems lokiams ir prižiūrėtojams;

 

štai tuoj pabirsiu iš tos dėžutės vario ir geležies
dulkėmis, imsiu skambėti, kaip skamba
kertamas kedras;

 

arbatos! garuojančios, aromatingos, bent
365 gurkšnius, per 25 metus, kad šaltis
suliesėtų kokiais 24 celsijais, kad
nors 2 celsijais prigesintų kūno karštį.

 

 

2.

 

ką tu galvojai tą dieną,
tą kitą,
vasaros dieną?

 

nežinojau, kur esu.
buvo šaltoka, pasroviui plaukė
aprūdijusi barža, o berniukas stovėjo ant denio,
prisimenu, rankose laikė meškerę.

 

upės paviršiuje neršė negyvos žuvys.

 

kapitono kajutėje –
mintis po minties – skverbiausi į degtukų dėžutę,
norėjau tapti vienu iš tų, kurie liepsnoja trumpai
bet ryškiai;

 

norėjau, kad kapitonas nusidegintų pirštus.

 

tą akimirką, kai netikėtai
išniro saulė ir palietė mano raukšlėtą kaktą,
berniuko rankose užsidegė meškerė,
o nesugautos žuvys – visos negyvos –
mano raukšlių upėmis
plaukė prieš srovę;

 

skaudėjo prisiminimus ir Tėvynę,

 

tą kitą dieną, tą šaltoką vasaros dieną,
pristigo spirito gurkšnio, kad prisikelčiau
ir, nusisegęs nuo riešo laikrodį,
sviesčiau į būsimąjį nebūtąjį laiką, kur
iš ledo kyla violetinė šviesa –
virš berniuko galvos,
virš berniuko – – – laikrodis
jau buvo nuskridęs

 

 

vėjas

 

ketinau peržegnoti abrozdėlius
ateinančius iš pokario maldaknygės

 

bet pradėjau niūniuoti lopšinę –

 

gerklėje ėmė šnypšti gyvatės
prarijusios savo nuodų taureles

 

(netiksliai išgavau tą garsą)

 

suvarpytos neperšaunamos liemenės
išguldytos turgaus aikštėje košė vėją

 

o jis negalėjo pakelti to laiko, nunešti

 

 

...ir mūsų šviesa

 

nepasipriešinsi:

 

mūsų kūnai beveik nesvarūs –
dusliai skamba tuščiaviduriai kaulai
kiaurai perpučia vėjas:

 

slepiamės po arklio kaukole:
danguje esančio ežero atvaizdu
turi atplaukti charonas
įsigijęs plutono dokumentus:

 

mūsų venomis alma
stikso vandenys iš arklio
kaukolės jie išplauna – dvi saules –
vasaros ir žiemos –

 

liepsnojančias ašaras

 

 

*

 

oras tebekvepia žemuogėm
ir šviečia jonvabaliais

 

o tavo gyvenimas panašus
į žadintuvą
septynių miegančių brolių
menėje

 

baidau nuo rodyklių paukščius
virtusius dalgėmis

 

dangų šienauja žaibai

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)