tekstai.lt

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

I

 

Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti. Kitą rytą patraukiau tiesiai prie jūros. Pakeliui vis erzino po kurortinį miestelį pasibarstę anglai. Šie, dar nespėję išsiblaivyti po pergalės, šūkaliodami svirduliavo gatvelėmis apsigaubę savo vėliavomis ir piktdžiugiškai man rodė nepadorius ženklus, mat aną vakarą vienintelis kavinėje prie ekrano palaikiau ne juos, o švedus.
Atėjęs prie kranto, pasitiesiau rankšluostį ir jau ketinau ilsėtis. Tačiau dėmesį patraukė dvi suvargusių veidų juodaodės. Jos, nežinia iš kur išnirusios, atsistojo visai šalia. Buvo tuščiomis. Sustingo. Nesikalbėjo. Tik žiūrėjo į tolį – Europos žemyno pusėn. Dėl to nebūčiau nustebęs, tačiau karštą dieną jos buvo įsisupusios į šiltas striukes, galvas slėpė po kapišonais. Tai pasirodė keista. Netrukus susivokiau, kad jos ne vietinės, o iš „ano pasaulio“, matyt, čia atkakusios šiąnakt – motoriniu laiveliu ar valtimi. Tada atsigamino kažkur į atminties paraštes nustumta informacija, kad Malta yra ne šiaip sau sala ar kurortas, o tarpinė pabėgėlių iš Afrikos stotelė. Taigi aš 2012 metų birželio 16 dieną pirmą kartą pamačiau naujųjų laikų pabėgėlius ne per TV ekraną, o gyvai.

 

II


1999 metais Varšuvoje vyko 66-asis tarptautinis PEN klubų kong­resas. Tai buvo didelis įvykis ne tik šalies intelektualų bendruomenei, bet ir visai Lenkijai. Renginį globojo Lenkijos premjeras Jerzy’is Buzekas, sveikinimo kalbą pasakė Leszekas Kolakowskis. Į Varšuvą tada suvažiavo apie pusantro šimto rašytojų iš viso pasaulio. Pasiraitoję rankoves rašytojai-delegatai rengė prasmingas rezoliucijas, redagavo aistringus atsišaukimus, dirbo Taikos, Lingvistinių teisių, Kalinamų rašytojų ir kituose komitetuose. Tarp dalyvių buvo ir Ganos PEN klubo deleguotas rašytojas bei poetas, kamerūnietis Simonas Mole Njie.
Mano artima bičiulė rašytoja, literatūros profesorė Anna Nasilowska, tada eilinė Lenkijos PEN klubo narė, o šiandien Lenkijos PEN klubo generalinė sekretorė, taip pat dalyvavo kongrese. Kaip ir dabar, taip ir anuomet neabejinga svetimam skausmui bei visų lygmenų neteisybėms, vos išgirdusi kuluaruose, kad kamerūnietis rašytojas Ganoje yra persekiojamas dėl politinių pažiūrų, ėmėsi veikti. Subūrusi kongrese entuziastų-aktyvistų grupę, kreipėsi į Lenkijos valdžią su prašymu suteikti politinį prieglobstį svečiui, motyvuodama, kad šiam po kongreso į Ganą grįžti nesaugu. Lenkijos valdžia prašymą patenkino. Netrukus S. Mole Njie, pasivadinęs Simonu Mol, įsikūrė Lenkijoje.
Kad rašytojas emigracijoje nebadautų ir turėtų ką veikti, profesorės A. Nasilowskos rūpesčiu jam buvo parūpinta dėstytojo vieta Varšuvos universitete. Beje, intelektualas iš Kamerūno taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis ėmėsi aktyvios veiklos: išleido eilių rinkinį, įkūrė „Emig­rantų teatrą“, prisidėjo prie Lenkijos užsieniečių rašytojų draugijos steigimo, žaidė IV lygos Mozūrų Karčevo futbolo komandoje ir visais frontais kovojo prieš rasizmą. Poeto iš Afrikos triūsas neliko nepastebėtas. Po keleto metų jam buvo suteiktas „2003 metų antifašisto vardas“, o Lenkijos Respublikos prezidentas jį nominavo garbiam Sergio Vieira de Mello apdovanojimui. Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, be politinės, visuomeninės ir kūrybinės veiklos, Simonas Mol praktikavo ir „magiškąjį“ seksą. Nuo 1999 m. žinodamas, kad serga AIDS, pasitelkęs šamanizmą ir įsitikinęs, kad lytiškai santykiaudamas išsigydys nuo šios ligos, ŽIV virusu – oficialiais duomenimis – apkrėtė šešiolika merginų (manoma, kad jų būta trigubai daugiau), kurių dauguma – Varšuvos universiteto studentės (kai kurios iš jų susirgo AIDS). Išaiškėjus šiam faktui, politinis pabėgėlis buvo policijos suimtas, teisiamas, tačiau nuosprendžio nesulaukė, nes 2008 m. mirė.
Taip žlugo A. Nasilowskos kilnūs norai padėti tariamam disidentui iš Afrikos. Paklausta apie šį įvykį, profesorė šiandien tik atsidūsta ir ima kartoti mantrą: „O, Dieve, Dieve...“

 

III


Vaikystėje, kada žiūrovai nebuvo lepinami filmų įvairove, didesniąją dalį sudarė sovietiniai filmai apie vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą. Ten – dokumentiką primenančiose nespalvotose juostose – netrūko epizodų su pabėgėliais.
Kilometrinės vilkstinės, išklerę mediniai vežimai, prikrauti kažkokių rakandų, vos bepaeinantys arkliai, nenuspėjamo turinio mantos, suvargę seniai, į skudurus suvystyti kūdikiai etc. Vilkstinei vangiai judant, visada užskrisdavo vokiečių aviacija. Tada tarp civilių kildavo panika. Žmonės klykdavo, lėkdavo kas kur ir, žinoma, paskubomis gelbėdavo, kas brangiausia, – kas vaiką, kas mamą.
Nesuprantu kodėl, tačiau šio žanro filmuose neretai galima būdavo pamatyti vyrą (barzdotą) ar moterį (diktą) su fikusu (rečiau – su alijošiumi). Šie, kalenant fašistų kulkosvaidžiams ir krentant bomboms, herojiškai spausdavo prie krūtinės monumentalią puodynę su išsikerojusiu medeliu ir taip pat kažkur bėgdavo. Žiūrėdamas į šiuos žmones ekrane, negalėdavau suprasti, kodėl jie nemeta fikuso velniop, juk tai balastas. Ir kitas klausimas – kodėl, apsisprendę bėgti nuo karo, jie su savimi ima fikusus?.. Gal tai sodininkai?.. Žaliųjų judėjimo pranašai?.. Šie klausimai iki šiol neduoda ramybės.

 

IV


Mano šeimai praeitame šimtmetyje teko bėgti kelis kartus. Įsisiautėjus Rusijoje Raudonajam terorui (1918–1923), prosenelis Juozapas nutarė nešdintis iš Petrogradu virtusio Sankt Peterburgo ir grįžti su keturiais vaikais bei žmona į Lietuvą. Važiavo traukiniu. Prosenelio Juozapo, matyt, būta sumanaus ir ambicingo, tuščiomis pasirodyti Lietuvoje jam nesinorėjo. Žinodamas, kad bolševikai ne tik siautėja, bet ir konfiskuoja pasienyje bėglių turtą, į dukrytės Sofijos lėlę prigrūdo auksinių nikolaškių. Taigi čekistams vagone pradėjus tikrinti daiktus, mažajai Sofijai buvo liepta žaisti su savo ūgio lėle. Įtariu, kad čekistai nebuvo itin nuovokūs, o gal mergytė išties su aistringa meile supo savo lėlę, nes Juozapo sugalvota gudrybė pavyko; antraip, atradę buržujų slėptuvę, galbūt visus būtų ėmę ir sušaudę.
Taigi, bėglys Juozapas surizikavo – ant kortos, vardan nikolaškių ir miglotos ateities Lietuvoje, pastatė savo ir šeimos gyvybes. Galbūt jis nebeturėjo ko prarasti. O gal drąsus, taip sakant, žmogus buvo. Tiesa, netolimoje ateityje, neatsakingai žiruojant vekselius, visos Juozapo nikolaškės ištirpo.

 

Vykstant Antrajam pasauliniam karui šeimai ir vėl teko bėgti. Tik šįkart bėgo ne prosenelis Juozapas, o jo sūnus Vladislovas su šeima – mano močiute, mama ir jos vyresniąja seserimi. Nors vėliau grįžę nieko neberado, tačiau ano meto apdairių žmonių papročiu visą vertingesnį turtą užkasė Utenoj savo namo kieme. Nieko su savimi į odisėją nepasiėmė, įskaitant ir „Diederichs Frères“ firmos pianiną, su kuriuo, būkim atviri, slapstytis būtų buvę kebloka. Mama gi, vienintelė iš šeimos, slapta pasičiupo kumščio dydžio keramikinę skulptūrėlę. Prasitampė ją su savimi visur, ne vienus metus.
Šiandien – glazūrai įžūliai tebeblizgant – skulptūrėlė saugiai stovi mamos namuose ant patalynės dėžės. Tai išties labai keistas daiktas iš praeities: ant kelmo tupi letenomis smakrą parėmusi beždžionė...

Vis tebesitęsiant Šaltajam karui tarp Amerikos ir SSRS, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kažkurį vakarą papilkėję informacinės laidos „Vremia“ diktoriai susirūpinusiais balsais pranešė, kad Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos pasienyje itin neramu (tuo metu Vietnamas buvo SSRS draugas, o Kinija – priešas).
Kitą dieną per „Vremia“ nedviprasmiškai prabilta apie pavienius kinų ir vietnamiečių susirėmimus, trečią – apie stambesnio masto konfliktą, ketvirtą – apie pajudėjusią sunkiąją ginkluotę...
Mano tėvas, visada jautrus politiniams įvykiams, nedelsdamas įvertino situaciją ir padarė strateginę išvadą, kad jei kils Vietnamo–Kinijos karas, Amerika galbūt nesikiš, tačiau „rusai“, žinoma, palaikys savo sąjungininką Vietnamą. Tada – labai didelė tikimybė – Kinija gali numesti atominę bombą ant SSRS arba atvirkščiai. Šios perspektyvos akivaizdoje atidžiau ėmėme sekti įvykius pasaulyje.
Netrukus priešais televizorių ant stalo buvo išskleistas žemėlapis. Jame, remdamiesi „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ naujienomis, su tėvu bandėme lokalizuoti konflikto zoną, uoliai ieškojome Vietname gyvenviečių, kuriose vyksta mūšiai. Tai – sąstingio epochoje – kaitino paauglio kraują.
Vakarais, susėdę prie televizoriaus, vis laukėme atominio karo, o laukdami svarstėme, kur reikėtų – sušokus į „Žigulius“ – bėgti. Tiesa, atsitraukimo galimybės, anuomet kabant geležinei uždangai, atrodė apgailėtinos: Gardinas, Kaliningradas, galbūt... Ryga. Tačiau buvo dar vienas, ne mažiau svarbus dalykas – ką pirmiausia, kilus branduoliniam pavojui, reiktų su savimi pasiimti? Kol tėvas svarstė, mama jau turėjo atsakymą: abiejų aukštojo mokslo baigimo diplomus.

 

V


Ką rytoj bėgdamas su savim pasiimčiau?.. Gal banko kortelę? Mobilųjį telefoną? Nešiojamąjį kompiuterį? Pasą? Turbūt ne, tik savo galvą.

 

b_200_94_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_kuncius_parasas.jpg