tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

b_200_304_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Granauskas_Baltas_liudesio_balandis_vir.jpgRomualdas Granauskas. BALTAS LIŪDESIO BALANDIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

 

Gal taip ir galima būtų sakyti apie Romualdo Granausko eseistiką – tarp juodvarnių ir balto balandžio. Tarp juodo ir balto. Ir dar patikslinti: pagrindinis eseistikos takas driekiasi tarp Simono Daukanto ir Jono Biliūno, nes jis pradedamas „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“, o „baltas liūdesio balandis“ – iš J. Biliūno, iš jo laiško žmonai Julijai (1906 05 28); tiksliau – iš jame cituojamo Julijaus Slovackio eilėraščio „Išsiskyrimas“: „Pomiędzy nami lata biaùy goląb smutku...“ Išversta tikriausiai Meilės Lukšienės, J. Biliūno tyrinėtojos ir „Raštų“ sudarytojos, ir tas vertimas taip gražiai, taip biliūniškai suskambo, kad jį pagavo ir R. Granausko ausis.
Ir ne vien jo. Žmogaus pasaulio prasmės susidarinėja išgirstamos, pamatomos, pajaučiamos, persirašydamos ir likimuose, ir tekstuose. Labiausiai – likiminiuose tekstuose. R. Granauskas savo mentalinio lauko apribus žymėjo ir gimtosios literatūros kūrėjų vardais. Nestudijavęs humanistikos (kitaip nei dauguma jo laiko lietuvių rašytojų), R. Granauskas buvo lyg nusižymėjęs savarankiško įsigilinimo į lietuvių literatūrą kelią. Turėjo pamatus iš mokyklos, nes turėjo Mokytoją. Perėjo XIX amžių, ilgiausiai sustodamas prie S. Daukanto, kuris buvo arčiausia – to paties krašto, tos pačios tarmės. Stulpas, bet ir gyvas medis, kurio negali apeiti. Antanas Vienažindys, klebonavęs netolimoj Laižuvoj („Rožės pražydėjimas tamsoj“), Vincas Kudirka, Maironis, bet labiausiai J. Biliūnas. Jame galėjo atpažinti artimą prigimtį – kalbos klausą, gamtos pajautą, o ypač – gailestį, būseną, kurią klojo ir į savo meninės pasaulėvokos pamatus, iškėlė virš „Išvarytųjų“ stogo: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti.“ Iš gailesčio kylantis liūdesys – su šviesos pakraštėliais.
„Baltas liūdesio balandis“ – taip pavadinta ir 2015 m. pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista R. Granausko eseistikos knyga, Valentino Sventicko sudaryta iš esė, pokalbių, kalbų, pokštų (sunku pasakyti, ar tikslus žodis, skirtas epigramoms, pašmaikštavimams, kritinei satyrai, bet kad ir tinkamesnį sunku rasti). Iš taupios sudarytojo anotacijos sužinome, kad leidėjų užsimota plačiai – šia knyga, jau užsiminta paties rašytojo, pradedama leisti R. Granausko knygų serija. Rodos, dabartyje tai būtų antras žingsnis – po Justino Marcinkevičiaus kūrinių serijos, tik jos didžioji dalis dar sudaryta paties autoriaus.
R. Granauskas bus tokį kelią irgi nujautęs, nes ir knygos, apie kurią kalbame, sumanymą bei apytikrę sandarą pats dar pasiūlęs, pats ir sudarytoją pasirinkęs. Teisingai pasirinko – sudarymui kokių priekaištų sunku rasti, kad ir pasvarstant dėl „Žodžio agonijos“ (bent ištraukos), kad ir paabejojant dėl kokio „pokšto“. Gali būti, kad ir knygų serija, lyg pastatanti R. Granauską greta Just. Marcinkevičiaus, nėra atsitiktinė, vis matomesni ir tarp jų susimezgantys ryšiai, kad ir supinti iš skirtingų siūlų, kad ir kitokie, kad ir kitaip suraizgyti. Ryšių laukui, jei ir paradoksaliai, priklauso ir pasigirdęs balsas, kad Just. Marcinkevičiaus vis dar jaučiamą reikšmingumą galima būtų bandyti keisti R. Granausko reikšmių plėtimu. Aišku, R. Granauskas to nepriimtų – atsakytų, kad jam ir jo paties reikšmių pakaks, kad kito sąskaita jis savo lauko neplės. Šakotas buvo R. Granauskas, kampuotas, aštriabriaunis, gal panašaus aštrumo kaip Arvydas Šliogeris, kurį savo tikru dėmesiu yra ir pamaloninęs, pavadinęs tikru eseistu („Žodžio paglostymas“). Gerai sudaryta, kampų negludinanti knyga leidžia ir į rašytojo, jau klasiko, asmenybę pažvelgti atviriau. O svarbiausia – pabandyti lyg kitu šonu apeiti jo mentalinį lauką, pamatyti jo žymes, ženklus ir riboženklius.
Kas yra mentalinis laukas? Laukai dabar užima nemažus humanistikos plotus. Kodėl? Kad laukas lengvai metaforizuojamas; lauko aprėptis, apimtis, lyg ir aiški, bet ir neaiški. Ir mentalinis laukas – ypatinga realybė, lyg apgaubta metaforos. Mentaliniai procesai neatitraukiami nuo žmogaus, nuo jo emocijų, reakcijų, papročių, įgytų ir perimtų įpročių. Tie procesai, vykstantys žmoguje, sudaro lyg kokias mąstinių, sprendinių, vaizdinių atsargas, susijusias su gyvenimo vieta, vietomis, su laiku, su istoriniais ir kultūriniais reiškiniais. Mentalinis kūrėjo laukas atskiras, bet jame neišvengiamai, nors ir unikaliais būdais, persirašinėja būdingieji laiko ir vietos bruožai. Tai vyksta ir be kūrėjo valios, jam to sąmoningai nesuvokiant ar net kratantis. Kalba yra svarbiausia tautinio mentaliteto turinių kaupėja ir skatintoja, atskirų, individualių mentalinių žymenų bendrintoja. Rašytojo mentalinis laukas susidarinėja iš prigimtinių pasaulio suvokimo ir susivokimo jame resursų, savaip perimamų ir savaip perkeičiamų, iš kalbinių gebėjimų, iš aplinkos, gamtos percepcijų, iš laiko nuostatų, nuorodų; ir tų, kurios laikomos teisingomis, ir tų, kurios klaidina, jei tai klystančiam ir nėra žinoma. Lyg dvigubas kodas – mentalinė savastis ir mentalinė apsuptis, gal tiksliau – įsuptis. Atviros erdvės ir aklagatviai.
Eseistiniai tekstai yra tiesesnės eigos, aiškesnio santykio nei apsakymas, romanas, juolab eilėraštis. Eseistiniu tekstu ne tik sakoma, bet ir pasisakoma, vertinama, sprendžiama, aiškiau pasirenkama. Esė kampai aštresni, nenugludinti, daugiau sąvokų negu metaforų. Nors ir metaforos savo vietos niekam neužleidžia. Metaforos žymi esė perėjimo į prozą (ir atvirkščiai) takus. O kur metafora, ten ir mito šaknys, to giliausio klodo, kuriame žmogus pasirodo besąs ne tik iš savojo, bet ir iš amžinojo laiko, amžinybę laikantis saujoje lyg kokią varpą, nusitrauktą iš rugių lauko pakraščio. Kaip tik todėl eseistika yra atskirai svarbi rašytojo mentalinio lauko suvokimui, verčių, vertybių, santykių, ryšių atskleidimui. Šiuo požiūriu bandant aptarti ir R. Granausko rinktinę eseistiką, sutelktą į tomą „Baltas liūdesio balandis“, svarbu suvokti, iš ko ir į ką ji smelkiasi ir ką persmelkia. Ir kas yra tas, kuris lieka persmelktas, vadinasi, kažkuriuo būdu atvertas. O jei atvertas, tai ir įtvirtintas.
Tai buvo seniai – „Baltas liūdesio balandis“ išspausdintas 1979 m. pavasarį „Pergalėje“ (dabar – „Metai“). Ir toks tas tekstas pasirodė biliūniškas, toks persmelktas J. Biliūno liūdesio ir gailesčio, kad be jo citavimo negalėjau apsieiti ir paskaitose apie XX a. pradžios lietuvių literatūrą, kur buvo ir kukli vieta Juozui Gurauskiui. Po septynių dešimtmečių R. Granausko sakiniuose tarsi atsiliepė iškentėtos, jaunais gyvenimais apmokėtos, iš širdies į širdį kalbančios, bet dar labai trapios lietuvių literatūros balsas. R. Granauskas norėjo būti tam balsui teisingas: „Tie, kurie norime būt teisingi, sakome taip: „Nieko nėra trapesnio už patį kūrėją, nieko nėra gležnesnio už jo širdį, panašią į raudoną gvazdiką, prasiskleidusį prieš pat pirmąsias rudens šalnas.“ Sudarytojas tomą pradėjo ištrauka iš „Balto liūdesio balandžio“, suteikdamas jam minorinę spalvą, tiesą sakant, neišblaškomą ir pokštų. Juk ir tie pokštai ne iš džiaugsmo, nors ir ne iš liūdesio, greičiau iš sarkazmo, kylančio iš nerimo, iš gailesčio, kad yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Kūrinio autorius tuo metu, rodos, postmodernių literatūros teorijų jau buvo numarintas, bet R. Granauskui tai nerūpėjo; buvo linkęs bent pasišaipyti iš humanistikos „mokslų“, „metodų“, gerai jautė ir teorinių manipuliacijų menkumą. Ta atviros, atvertos kūrėjo širdies metafora – ne manipuliacija, ne dėl kokio gražumo parašyta, ji iš persmelkimo, iš to, kas grįžta, pasikartoja, nepaleidžia. 1973 m. Algirdas Julius Greimas „Metmenyse“ paskelbė esė pobūdžio straipsnį „Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intymus žmogus ir intymumo poezija“ ir jame taip pat atverta kūrėjo širdies žaizda: „Jono Kossu-Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbujojęs jurginas – atvira žaizda. Ir tai vadinasi intymumo poezija.“
Intymumo poezija, intymumas kaip kūrybos šerdis – R. Granauskui tai esmingai galiojo. Ir jo paties rašymui ir kitų rašymo supratimui. Tikrasis arba gilusis kūrybos intymumas nėra atviravimas, viešinimasis (būdinga dabarčiai, bet labiau literatūros pakraščiams), tai kalbėjimas žmonėms iš vidinio susitelkimo, iš tikrumo. Arba iš tuštumos, iš tuščios vietos (pagal A. J. Greimą), kai konkretus aš pasitraukia, o lieka tik atvira žaizda, tik metaforizuojama gvazdiko ar jurgino žiedu. Ta atvira žaizda ir yra būsena, stiprių, ir palaikančių, ir draskančių jutimų tvinksniai, jų žyminys. Būsenos, iš kurių parašytas „Jaučio aukojimas“, apskritai ženklina pačius giliausius potyrius, prieinamus kūrybinei sąmonei, kalbinei vaizduotei. Ne , kuris esu ir tu, o manimi, tad ir tavimi; tokia yra gilioji intymumo linija, nuo aš pereinanti į tu ir į jis, į ontologinę asmenuotę. „Jam baisu, jis nori rėkti iš siaubo, jis nori bėgti, tačiau jis niekur nebėga, nes jo drąsa yra daug kartų didesnė už jo paties širdį.“ Tai „Jaučio aukojimo“ Žynio drąsa, jo kopimas į mirties kalną, kuris yra ne tik jo ir ne tik jam. Golgotos vaizdinys yra budintis, persmelkiantis tuos, kurie prie savo kančios kalnų priartėja, kurie pasiryžta.
R. Granausko eseistikos pagrindiniai tekstai (jie ir sudaro tomo pirmąjį skyrių) eina lygiagrečiai su apsakymais, jų linijos susieina, persikerta. „Laiškai iš Mosėdžio“ (1983 m. „Literatūroje ir mene“, o paskui tik po penkiolikos metų – „Gyvulėlių dainavime“), tik pirmasis laiškas ir teparašytas, o juk aišku, kad buvo galvota apie knygą ir kaip tik apie intymiąją formą, kurios branduolys ir yra laiškas. Galima nujausti, kad autoriaus neapleido būsenos, atsivėrusios „Jaučio aukojime“, laiškais iš Mosėdžio bandyta lyg įgilinti savo gimties žemę, tai, kas ištarta pirmuoju sakiniu: „Čia senųjų kuršių žemė.“ Žemė, užgyventa žemaičių, dar spėjusių su kuršiais pasikalbėti. „Matot, kalbėjo kuršiai, mes čia pilam Apuolės pilį, o Puotkalių jau supylėm, o Imbarės, Impilties, o kitas pilis jau irgi supylėm. Tai vis dėl to, kad vaikai, kuomet liks gyvi, raudonai liepsnojančio dangaus nebijotų.“ Aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu R. Granauskas buvo priėjęs aukštųjų pasijų stiliaus slenkstį. Tas stilius būtų labiau išryškėjęs, jei būtų buvę parašyti „Laiškai iš Mosėdžio“, bet ši knyga liko mintyse, kaip ir nemažai kas. Laikas naikino sumanymus, trukdė, trikdė, sielos absoliučioji klausa (užsiminta esė apie J. Biliūną) savo giliosiomis atvertimis, kuriose pasigirsta seniai mirusių protėvių balsai, nebuvo išnaudota.
„Jaučio aukojimas“ liko vienas, vienišas. Neturi aiškesnių kontekstų, juos reikia sutelkti. Taip pat ir iš eseistikos. Ir tai, kas liko R. Granausko neparašyta, ką užgniaužė brutalus laikas, eseistikoje išskaitoma, paliko ženklų. „Vėlyvose gėlėse“ (apie anksti mirusį prozininką J. Gurauskį), nutikime su akmeniu, gėlėmis ir iškalta pavarde, pasirodo lyg koks puikiojo apsakymo „Su peteliške ant lūpų“ nepaaiškinamų dalykų, nutinkančių žmonėms, pėdsakas, galiausiai iš šio atsargiai ribas peržengiančio matymo ir paskutinis brūkšnys nebaigtame apsakyme „Vladas Zūbė 1940–2014“.
Didžiausias ir vientisiausias esė tekstas – „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ (1993). Galima numanyti, kad jau kitu laiku, jau nepriklausomoje Lietuvoje, R. Granauskas bent iš dalies grįžo prie to, kas liko neparašyta, bet jau lyg ir iš kito kampo – iš savo patirties, iš mokyklos, iš bandymo suvokti, kokie buvo jo mokytojai (atskira tema, persmelkianti). Ir apie S. Daukantą išgirsta iš mokytojo lūpų – greta Motiejaus Valančiaus, Kajetono Nezabitauskio, – tų, kurie buvo iš jo krašto, iš tų pačių vietų. Lyg būtų rūpėję įtvirtinti frazę, ištartą „Vėlyvose gėlėse“: „Ir ko taip visi myli tą Mosėdį, ko visi taip į jį įsitėpę?“ Lyg koks vietos dvasios blyksnis sąmonėje, kiek pritemdytas žemaitybės, to įsitėpę.
Būdingoji, svarbioji R. Granausko eseistikos žymė – bandymas (ir kartu jau drąsa) pradėti nuo savo pamatymo, išgirdimo, žinojimo: aš žinau: „<...> aš net žinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties molkasiais.“ Ir tą pačią akimirką tuo žinojimo keliu leistis gilyn, kur lietuvių pasakos, mitai („Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“), kur literatūros žymės (Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“). Formulė – dvylika juodvarnių, bet jau atskira, gyva pavadinimo forma: apie Daukantą. S. Daukantas įkeliamas į mitinių vaizdinių ratą, į jo centrą, mitologizuojamas, kuriamas kaip kultūrinio herojaus paveikslas. Tas, kuris daug kentė (dėl to ir Daukantas), aukojosi dėl Lietuvos, dėl jos istorijos, užslėptos Lietuvos Met­rikoje, lyg pikto burtininko įkalintoje požemiuose. Tie dvylika juodvarnių yra dvasinių Lietuvos galių simboliai, lydėtojai, sergėtojai. Juk ir pasakoje dvylika juodvarnių pabaigoje pasirodo kaip gėrio nešėjai, karaliaus ir savo sesers sūnų gelbėtojai. R. Granausko esė baigiama pasakiškai: „Vieni juodvarniai niekur nenuskrido, niekur nepasitraukė, jie vieni pasiėmė Daukantą po savo lizdu amžinai globai.“
Esė apie S. Daukantą R. Granauskas pradėjo rašyti netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1993 m. rudenį „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ buvo paskelbta tuometinėje „Pergalėje“. Prisiminkime, kad S. Daukanto apmąstymo ir permąstymo tradicija ir gili, ir gyvybinga: kas keli dešimtmečiai, pradedant Augustino Janulaičio studija (1913), paminint Saulių Žuką, Egidijų Aleksandravičių, galiausiai Vytauto Merkio apibend­rinantį darbą (1991), pasitarnavusį R. Granauskui bent jau kaip faktologinė atrama. 1984 m. parašyta Just. Marcinkevičiaus drama „Daukantas“, prijungta prie draminės trilogijos kaip jos epilogas. Įtvirtinta interpretacinė slinktis – nuo biografinės apybraižos, nuo vis tankėjančio faktinio audinio iki poetinės ir mitinės interpretacijos. R. Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ intonacinėmis-semantinėmis pasakojimo struktūromis leidžiasi į tą pačią lietuvių tautos likimo gilumą, kurią jautė ir Just. Marcinkevičius, pulsuojančią gilumą, iš kurios parašytas ir „Jaučio aukojimas“. Nepriklausomybės pradžioj R. Granauskui reikėjo lyg iš naujo atsistoti ant to pamato, kurį buvo pajutęs rašydamas „Jaučio aukojimą“ – pradžią, neišskiriamą iš pirminių šventumo ir aukos vaizdinių, iš žmogiškumo ir gamtiškumo sanpynų. „<...> čia vėjų ir juodvarnių kraštas, čia patys gražiausi debesys virš galvos, o lopšiai ir karstai – visuomet egliniai, todėl kieti, patvarūs ir ilgai nepūva. Čia, šiame žemės pakraštyje, nuolat pučia vakarų vėjai: iš vakarų ir iš vakarų, vis nuo jūros ir nuo jūros; jie pripildo žmonių širdis laisvės ilgesio, o bangų šniokštimas – ryžto ir atkaklumo.“ R. Granausko esė pasija – kalbama apie ypatingus, išskirtinius dalykus, iškeliamus iš giliai, apie ugnį, kurią galima tik įskelti.
Tas ypatingumo jutimas prie S. Daukanto glaudžia ir Joną Strielkūną („Pasijos pagal Joną“): visai arti, čia pat, dar turėtų atsiliepti pašauktas, o jau ypatingas, jau pašauktinis. Tas, kurio lyrika daugeliui suteikia balsą ir atmintį, leidžia ištarti, kad „rašymas yra prisiminimas, kas buvo, liūdesys, kad nebebus. Gera poezija apšviečia mus virpėdama kaip žvakė, gera proza prieina ir uždega šalia dar vieną. Nebebijom šešėlių, mes suprantam, kad jie mūsų pačių. Vaikštom po savo peizažus, žinodami, kad juose niekas nebeiškirs miškelio, nebeužars tako į mokyklą, nesuvarys į baisų kanalą upulėlio, per kurį paauglystėje – toks plonakojis – šokinėjai“. Savo esė R. Granauskas ir rašydamas apie kitus atviriau persirašinėja, esė rašomos iš stiprios empatijos, iš vidinio artimumo. Projekcijos – iš savęs į kitą, iš kito į save. „Varpo kėlimas“ juk tikrai ypatinga J. Strielkūno knyga – lyg kokio stebuklingo virsmo. R. Granauskas tai pajuto gal vienas iš pirmųjų. Ir kad brolių motyvas stiprus – brolystė juk irgi iš tėvynės. Galima pamanyti, sako R. Granauskas, kad brolių J. Strielkūnas turėjo bent dvylika. „Ar šimtą dvidešimt. Jie gražiai jį augino, liepdami žiūrėti į pakalnėj judančias upes, į vėją rugiuose, – vandenų judėjime ir rugių bangavime šitiek gražumo!.. Visi jauni, visi tvirti, visi narsūs, – tokiems net varpą iškelti iš dugno vienas juokas. O miglotą rytą kažkur išėjo, įkišę jam į rankas pasakų knygelę apie šarvuotus senovės karžygius, – patys atlapotomis krūtinėmis...“
Kas vyksta ir kas įvyksta šioje pastraipoje? Ji apie J. Strielkūną. Bet ir apie R. Granauską. Dar ir apie Just. Marcinkevičių – žymėti žodžiai gražiai augino, priklausantys semantiniam Lietuvos laukui. Iš jo, iš senųjų pasakų – jauniausias brolis, kuriam skirta ne varpą iškelti ir ne išeiti atlapota krūtine kaip tiems šimtui dvidešimt jo brolių, o suprasti, atsiminti. Jei esė nesileidžia gilyn, ji ir nesirašo, o tas, kuris ją bando parašyti, ilgai ir tuščiai vargsta.
Negali sakyti, kad ir R. Granauskui kartais neprisieina pavargti. Kai jau „ratukai nebesusikabina“, griebiasi kokio savo atminties šiaudo, papasakoja ką iš savo gyvenimo, kuo nors užpildo. Bet kai nebūtina, ir lieka nebūtina. Vis dėlto patikimai paliudijama, kokia reikšminga jam pačiam buvo poezija – ir J. Strielkūnui priklausė svarbiausia vieta. Esė klausimai – tie, kurie neatsakomi. Tiesiog – dėl paties klausimo, dėl klausiančiosios intonacijos. „Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai?“
„Žodžio paglostymą“ reiktų skaityti po „Žodžio agonijos“. Kelias, kurį R. Granauskui reikėjo nueiti – kalbos jutimas, žodžio likimo vaizdiniai neatskiriami nuo sąmonės, sielos būsenų. „Žodžio paglostymas“ liudija atgautą ir sustiprintą valią gyventi, stebėtiną tos kūrybingos valios prasitęsimą iki paskutiniųjų dienų. „Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant, ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nepriklausyčiau.“
Iš giliau mąstant apie kalbą, juntant kalbos ir patirties sąlyčius, mąstosi ir prigimtinė pasaulėvoka, veriasi pats jos centras, žmogiškojo laikinumo ir būties amžinumo ryšys, santykis. Artimai ištarta Jurgio Baltrušaičio: „Neslūgsta būtis, ir nesenka / Jos amžinas sklidinas pilnis – / Tik tai, kas atskirta, kas menka, / Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...“ („Būties psalmė“). Kad persmelktų, kad į sielą suleistų šaknis, kalba turi būti namų kalba, namiškė, tokia, kad ja kalbėtų viskas aplinkui: daiktai, valgiai, rankos, akys, langas ir kas už lango. Tarmė (arba pirminė kalba) – „lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam“, – sako R. Granauskas, ir tai gali būti paskutinis tų mūsų marškinių savumo paliudijimas. Visas R. Granausko kalbos kosmosas yra gimęs iš žemaičių kalbėjimo, iš jo išaugęs ir likęs jo persmelktas. Tas žodžio glostymas, tas lietimasis prie žodžio lyg prie mylimo žmogaus, vaiko, daikto, medžio ar gyvulio yra įstabus veiksmas. Kas atidžiau tą esė skaitys, aptiks lyg ir tolimą, bet esmingą paralelę – mažos karvytės glostymą. Žmonių kalba, kad būtų gyva ir gyvybinga, turi turėti ir kalbos su daiktais, su gyvuliais ir gyvūnais podirvį. R. Granauskas apibendrino kalbos ir dvasios jungtį – lyg ir nebėra ko bepridurti: „Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę daugybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.“ Perspėta – kas dar gali išgirsti, tegul išgirsta.
Antrasis knygos „Baltas liūdesio balandis“ skyrius „Kalbos ir pokalbiai“ grąžina prie šiandien vis gausėjančių kalbinimų, pastebimai išstumiančių kitus mąstomuosius kasdienio kultūrinės žurnalistikos lauko tekstus. Aštrus, tiesiakalbis, žodžio kišenėje neieškantis R. Granauskas buvo mėgstamas pokalbininkas. Nežinia, ar lengvai prieinamas. Gal kaip kada. Jei buvo sveikesnis, linksmesnis, juolab jei buvo ką pabaigęs rašyti, tai gal ir nesibrangino. Kartais turėdavo ir pats kokią kalbą pasakyti, juk gavo premijų, ne sykį buvo laureatas („Rakto ieškojimas“, gavus Antano Vaičiulaičio premiją, 1995; kalba, pasakyta priimant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2013 m. knygą).
Atskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija, nes kitas jos vardas – abejingumas, kuris žudo ir meną, ir menininkus baisiau nei maras viduramžių Europą.“ Visas R. Granauskas šiame pasakyme: netolerantiškas, nes neabejingas, neprisitaikantis, trokštantis tikrumo, kuris būtų vertas geranoriškumo.
Pokalbiai su R. Granausku rodo, kad ne kiekvienas galėjo su juo kalbėtis taip, kad jis ką pasakytų. Kartais tik atsikalba. Geriausi pokalbiai – su Audriumi Musteikiu, pasiruošęs kalbėtis, mokantis kalbinti, įsiklausantis, geranoris.
Pokalbyje su Leonu Peleckiu-Kaktavičium jaučiami neatitikimai tarp klausimo „didumo“ ir R. Granausko siekiamo tikrumo: tiktai nepasididinti, jau verčiau susimažinti. Kažkas jį erzina, bet bando tą erzulį įveikti. Gal ir gerai – pasako, ko gal kitaip ir nepasakytų. „Jūs klausiat kaip Leninas: ką daryti? Atsakau kaip Granauskas: nežinau. Revoliucijos kėlėjai niekur kultūros nepakėlė. Ir kas tą revoliuciją kels? Nebėra kam.
Ir tai yra didžiausias valdžios pasiekimas.“
Na, valdžiai iš R. Granausko kliūna. Tam ji ir valdžia.
Ir pokštuose, ir kalambūruose, ir epigramose kliūna. Turi būti taikinys, į kurį šaudoma. Kartais taikliai, kartais ir pro šalį. Kitas Romualdas Granauskas, kitoks. Lyg išėjęs į paviršių, bet tas pats, kuris gali grįžti į būsenas, iš kurių parašyta „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Arba „Baltas liūdesio balandis“.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)