tekstai.lt

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

b_200_300_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Jonuskaite_Maranta_vr.jpgBirutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

 

Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo. Tokiu būdu siekiama objektyvesnio, visuotinesnio žvilgsnio, nors Rasos patirtimis, įspūdžiais ir mintimis, skirtingai nei įprasta šiandieniniuose romanuose, niekuomet neabejojama, visiškai pasitikima. Skaitytojas, o gal labiau – skaitytoja, nes romanas visų pirma orientuotas į moterišką auditoriją, intriguojamas paslaptinga atmosfera, dramatiškais moterų ir vyrų santykiais, kelionių (Paryžius, Jeruzalė) egzotika. Taigi „Maranta“ pretenduoja į jausmų romano žanrą.
Romanas pavadintas gėlės, kurios lapai nakčiai atėjus susiglaudžia tarsi maldai sudėtos rankos, vardu. Ši metafora ryškina kelis kūrinio aspektus. Visų pirma, tai uždarumo ir atvirumo problema: dauguma personažų turi paslapčių, kurias gniaužia savyje, bet galų gale privalo atsiverti, išpažinti. Augališkumas atlieka nuorodą į organiškus, prigimtinius dalykus: prisišliejimą ir įaugimą į aplinką, tam tikrą elgsenos fatalizmą, kai protagonistai, tarsi augalai, intuityviai, be jokios atodairos atsiduoda likimui. Glaudumas, susiglaudimas – tai artumas, giminystė motinų, dukterų, brolių, moterų ir jų mylimųjų: „Kokia gali būti delnų susiglaudimo malonė, <...> kai susiglaudžia sielos kaip lininiai siūlai motinos audiniuose į vieną nedalomą raštą, sielos, pamiršusios joms suteiktą lytį, neklausiančios, kodėl susitiko, nežinančios, kas ir kodėl jas taip tvirtai „suaudė“, nei kiek joms metų, nei kur vėl nuklys, tik puikiai suvokiančios, kad šitoks apsinuoginimas, kai atsiveri kitam žmogui kaip Dievui – išskirtinė malonė“ (p. 298). Maldos semantika apeliuoja į dvasingumą, dievoiešką, kylančią iš santykio su kitu, tebūnie tai kraujo giminė (kūrinyje iš esmės ir narstomi giminių santykiai, giminystės, tėvystės ryšiai) ar mylimasis.
Kitas svarbus akcentas – lokalusis-istorinis ar etnografinis substratas: pagrindinis veiksmas vyksta nuošaliame Lietuvos–Lenkijos pasienio kaimelyje, o šeimos patriarchės Dominykos ir jaunėlės Rasos gyvenimus skiria du pasauliniai karai ir sovietmetis, taigi vos ne ištisas amžius. Specifinės regioninės egzotikos tekstui iš tiesų teikia Dominykos dzūkavimas – šiandieniniam skaitytojui galimai nebesuprantami žodžiai „išverčiami“ teksto paraštėse. Tam tikru masalu tampa ir vadinamoji tarptautinė egzotika: dalis veiksmo vyksta Amerikoje, kur „nuteka“ Dominykos „dukra“ Saulė, Paryžiuje, Jeruzalėje – šalyse, po kurias blaškosi savęs kaip moters, dvasingos būtybės ir menininkės ieškanti Rasa.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus B. Jonuškaitės romaną, tiksliau, pirmą knygą (nes kūrinys baigiamas numatymu, jog bus ir antroji), derėtų įrašyti į šiuo metu itin populiarių, skaitytojų mėgstamų daugiatomių jausmų romanų su istoriniu-etnografiniu prieskoniu sąrašą. Kitaip tariant, orientuojamasi į išpopuliarėjusias specifinėje aplinkoje, kultūrinėje terpėje vykstančias šeimos, giminės istorijas, tokias kaip Kristinos Sabaliauskaitės tritomis „Silva rerum“ (2008, 2011, 2014) ar Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ (2013).
Gana ryški ir orientacija į vadinamuosius kelionių romanus – visų pirma į Jurgos Ivanauskaitės Tibeto odisėjas. Svarbus ne tiek keliavimo ieškant prasmės, atsakymo į kamuojamus klausimus faktas, kiek naiviai egocentriškas dvasingumo supratimas. B. Jonuškaitės protagonistė Rasa Jeruzalėje ieško nušvitimo, Jėzaus, kurį tikisi sutikti kaip realų žmogų, vyrą, įtikinsiantį savo ir viso pasaulio gerumu, prasmingumu: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Iš dalies taip ir nutinka – dvasingumas pasirodo dvasingo vyro Husamo, gido po nabatėjų sostinę Petrą, pavidalu. Dar viena galima orientacija: individo tapsmo, kitaip, bildungs romanas, – Rasa ieško savęs, savo vietos gyvenime ir istorijoje, savo pašaukimo, taigi, iš principo ji yra tampanti, tiksliau, kažkuo tapti turinti subjektė.
Greičiausiai toks platus užmojis – aprėpti vyrų ir moterų jausmus, fatališkas aistras, giminės paslaptis ir atskleisti regiono dvasią, fiksuoti istorinius virsmus, kelionių patirtis bei subjekto tapsmą – lėmė, kad nė viena iš temų nėra išpildoma. Neišbaigtumas akivaizdus ir paties romano struktūroje: pasakojimas skyla į paskiras istorijas, dalis, epizodus, o dažniausiai tiesiog į vaizdus, fragmentus, kuriuos rašytojai rūpi sujungti į nuoseklias sekas ir tokiu būdu parodyti pasekmės ir priežasties santykį. Taigi, svarbūs įvykiai, intrigos (mįslės užminimas ir išsprendimas), o ne individo psichologinių gelmių ar aistrų analizė.
Paskirus įvykius iš esmės tesieja tie patys personažai ir raiška – ilgi, kartais ir per kelis puslapius nusidriekiantys, tarsi siūlai besiraizgantys sakiniai. „Raizgalynė“ tinka ir kūrinio efektui, įspūdžiui nusakyti. Viskas „Marantoje“ susipynę, susiraizgę: raizgus ir pasakojimo būdas – pradedama nuo vidurio, grįžtama pradžion, šokinėjama per laikus ir erdves, komplikuojami personažų santykiai. Keblu pasakyti, ar toks manieringas suraizgymas turi kokį nors tikslą be to, kad užmaskuotų schematišką ir nuspėjamą siužetą, lėkštus, nenatūralius dialogus, greičiau kultūrinius tipus, o ne psichologinius subjektus primenančius personažus.
Paskiros istorijos konstruojamos pagal tą pačią schemą, tad kuo toliau, tuo akivaizdesnis kartojimasis. Pavyzdžiui, Saulės likimas dubliuoja motinos Dominykos likimą (abi patiria didelę meilę, tačiau išteka už nemylimų „patogių“ vyrų), ir tas pats kartojasi jaunėlės Rasos likime. Šioji taip pat patiria įspūdingą meilės nuotykį, tačiau lemtis mylimuosius išskiria, o romano pabaigoje sufleruojama, kad ir Rasa gyvenimą greičiausiai susies su eiliniu „patogiu“ vyru. Knygoje Rasa du kartus atlieka paštininkės funkciją: veža priešmirtinius motinos laiškus jos pirmajai meilei, vėliau – priešmirtinius Saulės laiškus šios pirmajai meilei – atsitiktinumas ar ne, tačiau perskaitę laiškus abu vyrai gana greitai miršta. Tris kartus Rasa slaugo mirštančiuosius: savo senelę, motiną, senelį. Net trijų tos pačios šeimos vaikų tėvai – ne tie, kuriuos savo tėvais jie ir visi kiti laikė. Ir taip toliau.
Tokio tipo pasikartojimus galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, kaip elementarų neišradingumą, kai intriga kuriama pasitelkiant vis tuos pačius „ėjimus“. Kita vertus, galima į šiuos pasikartojimus žvelgti kaip į tam tikrą giminės prakeiksmą arba tos pačios šeimos narių likimų fatališką tapatumą, akcentuojantį kraujo ryšio reikšmę – visi tokie artimi, kad net gyvena taip pat. Vis dėlto skaitytojui, trečią ir ketvirtą kartą sužinančiam, kad štai dar vieno šeimos vaiko tėvai – ne tie, kurie oficialiai vadinami jo ar jos tėvais, darosi tiesiog nuobodu.
Dramatiški meilės santykiai, vyrų ir moterų jausmų istorijos banalėja sistemingai: pradedama savotiškai stipria, nes gana lakoniškai eksplikuota Dominykos meilės linija ir baigiama jaunėlės Rasos „nuotykiais“, kurie labiau komiški nei dramatiški, o kartais tiesiog vulgarūs. Analogiškai komiškos, nes niekaip nepavyksta rasti tikslių pojūčius, būsenas nusakančių palyginimų, metaforų ar tiesioginių įvardijimų, yra aistros, geismo situacijos: „Tada jis laisvąja ranka apglėbs tave it sparnu <...>. Stovėsi nosį įbedusi į jo apžėlusią krūtinę, visiškai nesuvokdama, ką darai, kur važiuoji, tik vis trauksi ir trauksi to vyro-dažų-dangaus-angelo kvapą į šnerves tarsi kokaino miltelius, bijodama prablaivėti <...>. Kol net praplyš dangaus uždanga: į visas pasaulio puses – vien saulėta geltona jūra. Tarsi išsiliejęs kiaušinio trynys“ (p. 136–137). Šis lemtingasis Rasos vyras – prancūzas dailininkas – miršta nuo širdies smūgio išėjęs nusipirkti net kelis kartus, tarsi tai būtų itin svarbus dalykas, paminimų krosantų:

 

Manau, skaidriausia meilės forma – kai gali atiduoti gyvybę už kitą žmogų. Už Baltakartį būčiau atidavusi. Bet neturėjau progos. Tą mūsų paskutinį rytą jis užsirišo raudoną šalį ir, kaip jam įprasta, išėjo nupirkti šviežių krosantų. Išėjo ir negrįžo.
<...>
– Aš laukiau, laukiau su vėstančia kava prie stalo... kol... kol neiškentusi nusileidau liftu žemyn. Kai prasivėrė jo durys... Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą, rankoje stipriai spausdamas maišelį su krosantais.

(p. 299)

 

Menkai aktualizuojamas ir žadėtas lokalusis-istorinis-etnografinis substratas. Nors pagrindinė veiksmo vieta – Lietuvos–Lenkijos pasienis, jei ne motinos Dominykos dzūkavimas, erdvė būtų iš esmės nelokalizuojama. Sunkiai atspėjamas ir gyvenamas metas – dažnai neįmanoma suprasti, ar veiksmas vyksta sovietmečiu, ar tarpukariu, ar jau Nepriklausomybės laikais: šeimos gyvenimas, buitis, santykiai iš esmės niekaip nesikeičia.
Romaną gelbsti poetiški erdvių, kraštovaizdžių, kiek rečiau – paskirų situacijų aprašymai, kai emocijos perteikiamos pasitelkiant vaizdus. Pavyzdžiui, moters būdą nusakančios akys palyginamos su rudenėjančios gamtos peizažu:

 

Viltės akys didelės, apvalios ir drėgnos, ta drėgmė be lašelio aistros, be moterims būdingo valiūkiškumo. Tai greičiau rudenėjančių klevų glėbin grimztančio Seivų ežero liūdnas spindėjimas, kai visi kaitrūs vasaros atodūsiai traukiasi, kai nuo pirmųjų šalnų susigūžia, susiraukšlėja žolės ir medžių lapai, kai gyvybe liulančios gelmės ima rimti, nes rimsta pakrantės, tilsta dainos ir juokas, net Tadulio arkliai surimtėja, garsiai nežvengia eržilai ir neprunkščia pakrantėm maklinėdami kumeliukai, nes gyvulius apima tas pats ilgesys kaip ir žmones, jie tylom stebi už kalno vis greičiau nuriedančią saulę ir vis skaidresnį, triukšmingų maudyklių nesudrumstą vandenį.

(p. 115–116)

 

Tapybiški kadrai skaitytojui leidžia vaizduotėje atkurti personažus supančias erdves, pajusti vietos, asmens nuotaiką, o ilgas sakinys sukuria takumo, impresionistinio gyvumo efektą. Kadangi pagrindinė veikėja Rasa – dailininkė, visiškai sugestyvu, kad gamtovaizdžiai regimi tarsi būsimi paveikslai.
Bet ar gražių, poetiškų gamtovaizdžių užtenka 356 puslapių romanui? Šiuo požiūriu tekstas primena naujausią Šarūno Barto filmą „Ramybė mano sapnuose“ (2015) – vizualiai įspūdinga, talentingai nufilmuota gamta hipnotizuoja, bet kai pradedami narplioti žmonių santykiai, kai vietoje gamtovaizdžių prabyla ir savo „gyvenimo filosofijas“ ima dėstyti patys personažai, tekstas prisipildo banalybių, dirbtinio dvasingumo, gelmės pretenzijų. Kitaip tariant, naujausias Birutės Jonuškaitės romanas sudarytas iš ilguose sakiniuose besiveriančių poetiškų vaizdų, schematiškų intrigų ir liulančio žodžių srauto.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)