tekstai.lt

Erika Urbelevič. Knyga, kuri neturėjo būti parašyta

b_200_300_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_atminties-babilona.jpgVioleta Palčinskaitė. ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.

 

Violeta Palčinskaitė skaitytojams labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų autorė. Pernai pasirodę prisiminimai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ sulaužė tvirtą rašytojos nuo­statą niekada nerašyti autobiografijos. Vis dėlto knyga parašyta ir tuo reikėtų džiaugtis – autorė pasakoja apie savo gyvenimą, o pasakoti, pasirodo, yra ką. Šmaikščiai ir ironiškai rašoma apie vaikystę, tėvus, gimtąjį Kauną, mylimą Vilnių, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę.

Rašytoja ieško draugiško ryšio su skaitytoju, rašo lyg pasakodama – paprastai, atvirai ir šmaikščiai, neapeidama net ir sunkių gyvenimo temų, leisdama pro rakto skylutę žvilgtelėti į intymius prisiminimus (skyrius „Vyrai mano gyvenime“). Knygos skyriai tarytum „įteka“ vienas į kitą – vieno jų pabaiga dažnai tampa kito pradžia. Į gyvenimo pasakojimus grakščiai įterpiama poezija atskleidžia įdomią V. Palčinskaitės kūrybos pusę. Eilėraščiai nėra atsitiktiniai, dažnai jie yra siejami su ką tik papasakotais įvykiais, todėl į senus, pažįstamus posmus, išmoktus dar vaikystėje, o dabar perskaitytus autorės gyvenimo kontekste, galima pažvelgti kitu kampu. Prisiminimuose ryškios kelios pagrindinės temos – šeima, artimi bičiuliai, kelionės bei kūrybinė veikla – visa, kas rašytojos gyvenime paliko didžiausią pėdsaką.
Noras grįžti namo, noras pažinti savo giminę ir šaknis persmelkia rašytojos autobiografiją, tai pabrėžia knygoje ir visoje kūryboje kartojamas raudonų plytų namo motyvas.

 

Aš noriu, kad tu man grotum,
Kad klaidžiai, vienodai lytų...
Kad smuklėj praloštų kortom
Namus iš raudonų plytų...

                                           (p. 9)

 

Plytinis senelių namas stovėjo Kalvarijoje – motinos gimtinėje, kuri jai išliko svarbi iki pat mirties. Prisiminimuose išnyra verkianti mama, einanti Kalvarijoje per pievą su ramunių puokšte. V. Palčinskaitė kilo iš darnios, intelektualios šeimos. Autobiografijoje minimas Palčinskų gerumas – tėtis su broliu per geto tvorą mėtydavo duonos kepalus, taip padėdami žydų šeimoms.
Šilti prisiminimai apie tėvus užima didelę dalį knygos (kuri, beje, jiems ir dedikuota). Rašytojos tėtis prisiminimuose – geras ir teisingas žmogus. Apie jį rašoma: „<...> labai mylėjo savo mokinius ir buvo išsiugdęs tais laikais pavojingą teisybės pojūtį“ (p. 67). Iš Palčinskų namų į technikumą, kuriame jis dirbo, keliaudavę sumuštiniai, drabužiai jaunuoliams... Prisimenama ir didelė tėvų meilė. Knygoje šmėsteli tėtis, per naktį lakuojantis žvakes raudonai (rašytojos mama mėgo raudonas žvakes ant Kalėdų stalo...).
Ankstyva jo mirtis paliko tuštumą dukrelės ir žmonos gyvenime. Nuolat stiprėjo didžiausia būsimos rašytojos baimė – baimė būti nereikalingai. Ieškant šio jausmo ištakų, grįžtama prie prisiminimo apie lopšinę dainuojančią motiną:

 

Mėnesėlis aiškus, mėnesėlis šviečia,
O bernelis mergužėlę pasivaikščiot kviečia.
– Aš su tavim neisiu, man tavęs
                                                   nereikia...

                                                                     (p. 94)

 

Po šios eilutės lopšinė turėdavo būti nutraukiama, nes vaiko sąmonė negalėjo priimti tokio baisaus fakto kaip „man tavęs nereikia“. Į baimę būti nereikalingai rašytoja žvelgia kritiškai, juokaudama, bet ją jaučia iki šiol ir kalba apie tai atvirai, nesislėpdama, pasitikėdama skaitytojų supratingumu – juk tokia savotiška paranoja artima visiems.
Vaikystės prisiminimuose šalia laimingos šeimos paveikslo vaizduojama ir bauginanti sovietinė realybė. Baimingas V. Palčinskaitės gimimo laukimas karo metu, skundai, saugumo suimti tėvai, tardyti visą naktį... Skyriuje „Mano „politinė karjera“ iškyla maištinga poetės dvasia, matyt, paveldėta iš šeimos. Pirmoji akistata su sovietine realybe įvyko dar pionierių stovykloje. V. Palčinskaitė vieną naktį pabėgo „toliau nuo bet kokios prievartos, bet kokio muštro ir visos tos beprotybės, su kuria nesugebėjau susitaikyti“ (p. 149). „Politinė karjera“, lyg prakeikta pirmosios nesėkmės, nesusiklostė ir tolesniame gyvenime. Maišto nuotaikoms pasidavusi rašytoja buvo išmesta arba veikiau pati išėjo iš paskutinio universiteto kurso, nes deleguota į Maskvą kaip Rašytojų sąjungos komjaunimo atstovė („tuo metu Rašytojų sąjungoje buvo tik trys komjaunuoliai – valytoja, fotografas ir aš, tai važiavau aš“, p. 155) neišpildė politinių reikalavimų ir buvo išsiųsta namo. Viskas išėjo į gera – diplomo nėra, bet tai niekam netrukdo, – knygoje rašo V. Palčinskaitė.
Būta ir kitokių kelionių, ne tik po partinius suvažiavimus: literatūrinis kruizas Baltijos jūra, viešnagė Vienoje, dažnai lankoma Škotija ir nuostabus skyrius apie gyvenimą viduramžiškoje Anglijos pilyje. Visuose kelionių prisiminimuose ją lydi draugai, bičiuliai, užmezgamos pažintys, pavyzdžiui, su anglų vaikų rašytoju Donaldu Bisetu. Pažįstami, draugai, bičiuliai, skaitytojai, atsitiktinai sutiktieji, anapilin išėjusieji stoja akistaton su autore. Jie vis dar gyvi, nedingę, apie juos V. Palčinskaitė rašo su didele meile. Vienas knygos skyrius skirtas artimai draugei Juditai Vaičiūnaitei. „Mus vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, gatvės grindinio vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis, kuriuo kaukšėdavome aukštakulniais“ (p. 37). Abi jaunos, talentingos, romantikės. Jų draugystę puikiai iliustruoja prisiminimas apie tai, kaip, atsiskyrusios nuo ekskursijos Varšuvoje, ieškojo Šopeno širdies. V. Palčinskaitė šitaip rašo eilėraštyje, skirtame J. Vaičiūnaitei:

 

O senos kreivos gatvės
kryžiuojasi ir kertas,
į grindinio kvadratą,
į saulės ryto ašį,
aukštų kulniukų žingsniai,
vidudieniui – ir amžiams.

                                         (p. 39)

 

„Ir amžiams...“ – nuaidi paskutinė eilėraščio eilutė. Artimos draugės netektį V. Palčinskaitė nujautusi dar prieš lemtingą telefono skambutį.
Knyga pilna paslaptingų įžvalgų, prietarų, ženklų, kurie lydėjo visą gyvenimą. Savaime krentantys daiktai kambariuose, vėliau pasitvirtindavusios blogos nuojautos, aiškiaregės perspėjimas, išėjęs į naudą, ir kiti likimo ženklai persmelkia visą autobiografiją mistinėmis pasaulio tvarkos paslaptimis. Nuojautos bei nepaprastas tikrumo jausmas persikėlė ir į rašytojos kūrybą.

 

Ten, laiptų aukštumoj
Čiurliono angelas
Sparnu žvaigždėtu
Pažadėjo paslaptį.

                               (p. 81)

 

Mįslinga ne tik V. Palčinskaitės kūryba, bet ir kai kurių jos kūrinių atsiradimo istorijos, pavyzdžiui, nepaprastas atsitiktinumas rašant knygą „Stebuklinga Mocarto fleita“ (apie tai skyriuje „Žodžiai – burtažodžiai“). Parašiusi jai įžangą autorė pamalonino save kelione į Vieną, kurioje atsikartojo knygos įvykiai. Panašiai nutiko ir sukūrus pasaką „Muzika troliui“, kurioje pradanginama visa muzikos įrašų parduotuvė. Po kiek laiko pačios rašytojos namuose paslaptingai ėmė dingti daiktai. Nežinia, kiek tiesos yra šiuose pasakojimuose, bet kartai, išaugintai V. Palčinskaitės eilėraščių ir knygų, perskaičius šias istorijas turėtų sukirbėti vaikiška ir vidinio pasitenkinimo kupina mintis: nejaugi iš tikrųjų...
Gyvi akistaton su rašytoja stoja taip pat ir jos knygų personažai. Daugiausia kalbama apie du – Poviliuką iš knygos „Dėmesio! Žiūrėk į mane“, parašytos kartu su Kaziu Saja, ir apie Andrių iš pjesės, vaidintos Jaunimo teatre. Aštuonmetis Poviliukas buvo ypatingas personažas. V. Palčinskaitė jo egzistavimą pavertė realiu – tai buvo daugiau nei knygos herojus, pats berniukas kreipėsi į vaikus, kvietė siųsti jam laiškus ir rašydavo atsakymus. Autobiografijoje papasakojama tikroji istorija: Poviliuko personažas buvo sumanytas remiantis K. Sajos turimais piešinėliais. Jų autorius – Sibire pasiligojęs ir į Lietuvą grįžęs Povilas Kuprys. Gulėdamas mirties patale dieną naktį jis piešė linksmas, spalvotas istorijas. Taip buvo parašyta knyga piešinėliams, o ne atvirkščiai. Poviliukas gaudavo daugybę laiškų, į juos V. Palčinskaitė atsakinėjo žinodama, kad tai negali tęstis amžinai. Greitai berniukas išvyko atostogų...
Andrius – kiek rimtesnis personažas. Tai – paauglys, stovintis ant brendimo slenksčio, ieškantis ir bandantis suprasti save. Šis veikėjas gali būti laikomas vienu komplikuočiausių ir įdomiausių visoje V. Palčinskaitės kūryboje. Būdama vaikų rašytoja, ji turėjo nepaprastą nuovoką ir talentą pagauti, užfiksuoti momentą, kai vaikas tampa nebe vaiku, suvokė paauglio vienišumą, sudėtingus santykius su pasauliu. Andrius jai tapo artimu personažu, jam taip pat skirta derama vieta autobiografijoje.

 

Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienių pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas.

 

Tik lašėjo tyliai laikas,
Ir nelaukė, ir nelaukė,
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo. Jau – suaugęs.

                                           (p. 145)

 

Žavi „Atminties babilonų“ pasakojimo forma. Atrodytų, kad tai pokalbis tarp senų bičiulių. Prisiminimai dėliojami ne chronologine tvarka, o temomis – rašytojos draugai, kūryba, darbas muziejuje, teatre, kelionės ir atsitiktinumai. Įterpti eilėraščiai taip pat puikiai randa savo vietą. Kartais jie paaiškina, kartais – pratęsia mintį, o kartais išsaugoja sustabdytą akimirką. Autobiografija – nuoširdus žanras, bet galima numanyti, kad rašytojas niekados neišsižadės pomėgio kurti. Turbūt kai kurie įvykiai būna paredaguoti, kai kas slėpta, kai kas nutylėta, kai kas papasakota šiek tiek kitaip... Bet Violeta Palčinskaitė čia – nepagaunama. Gal ir norėtųsi klausti, kiek tiesos yra šiuose puslapiuose, kas liko užrašų knygutėje ar tik pačios autorės prisiminimuose, kiek dar žmonių liko nepaminėta. Bet ant knygos viršelio ramiai tupi kalėdinis rašytojos tėvų paukštelis, o kitoje pusėje mįslingai šypsosi ji pati.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)