tekstai.lt

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms. Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai: Vilniaus universiteto prof. dr. Paulius Vaidotas SUBAČIUS, Vilniaus universiteto doc. dr. Brigita SPEIČYTĖ, Šiaulių universiteto prof. dr. Skirmantas VALENTAS, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas ANDRIUKONIS.

 

Paulius Vaidotas Subačius. Antanui Baranauskui pasisekė: ne visiems kultūros žmonėms taip nutinka, kad juos po mirties „įsisūnija“ gimtasis kraštas ir kad poeto atminimas lieka gyvas ne tik kūriniuose, chrestomatijose, mokyklų programose. Daugeliui Anykščių krašto, ir ne tik jo, žmonių A. Baranauskas yra labai savas, labai reikalingas. Kai kitoje aplinkoje buvo svarstomos naujosios mokyklinės programos, buvo tokių, kurie sakė – ai, nebereikia poeto sureikšminti, ką ten dar galima pasakyti vaikams apie tuos paukštelius ir žvėrelius? Taip pat niekada nežinai, kokia yra ir mielų kolegų lituanistų reakcija, kaip jie patys moka ir nori skaityti A. Baranauską. Šiandien čia nebus jokių paskaitų, taip pat ir mokslinio tyrinėjimo naujienų. Mūsų laikais bet kokios naujienos iš karto yra paskelbiamos vis labiau linkstant į anglų kalbą – juk esame verčiami gyventi pagal naujo pasaulio taisykles. Šiandien kultūrinės komunikacijos yra labai daug, tad truputį kolegas paprovokuosiu, šio to paklausiu, o jau jie kaip norės, taip ir atsakys. Pasikeisime mintimis apie A. Baranausko gyvenimą, apie jo kultūrinį kontekstą, taip pat ir apie pastarojo dešimtmečio atradimus, nors jie ir nėra visiškai nežinomi. A. Baranauskas prasideda nuo žymiosios klėtelės, kuri yra ir jo vaikystės pasaulis. Ką šiandien galėtume pasakyti, kokia buvo ta A. Baranausko vaikystė, kuo ji kitokia lyginant su mūsų vaikų, mokinių, studentų gyvenimu? Tačiau nekalbėkime taip, kaip rašoma vadovėliuose: anuomet mama dainas dainuodavo, dabar jau nebedainuoja, nebemoka, vaikams televizorių įjungia... Toks požiūris iš karto užblokuoja mąstymą, nes, viena vertus, tai yra moralas, kurio niekam nereikia, kita vertus, anoks čia savitumas – juk visiems mūsų poetams, mūsų rašytojams mamos tas dainas dainavo. Ar galima kaip nors kitaip apie A. Baranausko vaikystę papasakoti, nesvarbu, ar kokį siužetėlį atradus, ar kokią dainelę apie vilką prisiminus, ar dar ką nors pasakyti? Kuo ji ypatinga, kitokia, kuo įdomi? Ar ji apskritai kitokia negu daugelio vaikystė? Tomai, esi piemenukų specialistas!

 

Tomas Andriukonis. Man atrodo, kad ji buvo taip smarkiai kitokia, kad net neaišku, iš kurios pusės pradėti pasakoti. Pirma mintis – kokios menkos buvo valstiečių vaiko A. Baranausko galimybės tapti vyskupu ar poetu iš tokio vaikystės pasaulio, kuriame beveik nėra knygų, kur vargana mokykla, kur net A. Baranausko tapimas raštininko padėjėju jau buvo reikšminga prošvaistė tame nedideliame Baranauskų ūkyje, kuriame augo dar keturi vaikai: dukra ir trys sūnūs, vienas iš jų vėliau irgi leistas mokytis. Taigi lieka tas pats klausimas: kas toje A. Baranausko vaikystėje galėjo būti, kad jis tapo, kuo tapo?

 

Skirmantas Valentas. Kalbėti apie tolimą epochą be galo sunku. Gal nuo savosios patirties pradėti? Mano Mokytojas, Vilniaus universiteto garbės daktaras Jurijus Stepanovas, yra pasakęs: mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tikrųjų tyrinėjame save. Nuo savęs ir galima bandyti peršokti prie XIX amžiaus milžino. A. Baranauskas gyveno arčiau miesto; aš gyvenau tarp miškų, kur nuo sodybos iki sodybos buvo kilometras ar du. Kuo ypatingas taip gyvenančio vaiko ar paauglio pasaulis? Vaizduotės galimybėmis. Nebuvo daiktų, nebuvo reiškinių ir nebuvo atsakymų, kiekvienas pagaliukas ar tolimas lietus virš miško galėjo virsti bet kuo, pradedant žirgu, ginklu ar kokia vėliava. Mus visą gyvenimą valdo iš vaikystės atėjusi vaizduotė. Ką vaikystė galėjo dovanoti XIX a. poetui? Beribę vaizduotę. Viskas, kas buvo ar bus sukurta, glūdi mumyse. A. Baranauskas prabyla: „Kai mislis ažlyja, / Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja.“ Juk visi žinom, Šilelio tai nėra, to šilelio, kurį aprašė, poetas nemato, bet kūrėjas jį prikelia minties ir atminties galia. Iš kur ta galybė ateina? Iš vaikystės. Sigitas Geda cikle „Maironio mirtis“ vaizduotę prilygino maldai – suvokė ją tarsi išganymą („Man vis dingojos tykantys sielą pavojai, / Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda“). Jeigu atsakymų į kylančius gyvenimo klausimus neturi po ranka, pradeda veikti begalybė, t. y. vaizduotė.

 

P. V. S. Apie tuos mokslus... Tomas užsiminė, kad jauniausias A. Baranausko brolis, iš tų, kurie užaugo, tėvų buvo leidžiamas mokytis. Bet tuo metu, kai buvo sprendžiama, ar Anupras eis mokytis, Antanas jau raštininkauja, – o jam tas darbas nepatinka, tas užsiėmimas ne prie širdies, ir dar randasi pasiūlymas dėl kunigystės, nors neaišku, ar bus lėšų. Žvelgiant iš mūsų šiandienės perspektyvos: kaip atrodo tos šeimos patriarchatas? Štai yra sūnus, kurį visi laiko labai gabiu, kuris kažką jau nuveikė, pasiekė, ir turi dar didesnių galimybių. Bet tėvo sprendimas yra lemiamas. Tėvas – vienintelis šeimoje sprendžiantis asmuo, jokios čia demokratijos nėra, apie ką ir būtų galima kalbėti kaip apie labai kitokią vaikystę ir apie labai kitokius santykius. Taigi viską sprendžia tėvas, nors A. Baranausko biografijose visuomet labiau figūruoja mama. Ankstesniuose vadovėliuose apskritai buvo neminima, kad tėvui – pirmiausia tėvui – būsimasis poetas dedikuoja ir eilėraščius, ir įrašus, ir laiškus. Jis rašo laiškus tėvui, aišku, rašo lenkiškai, tik tėvas ir gali juos perskaityti, tėvas ir yra svarbiausias, o mūsų biografijose tik mama, mama ir mama. Na, sūnaus ir mamos ryšys labai svarbus, bet ar mes kalbame apie realius, faktinius šaltinius, ar į A. Baranausko biografiją perkeliame tik savo įspūdžius, savo sampratas, savo pačių intencijas? Ir ar tas tėvas teisingas, ar neteisingas? Štai brolis Anupras mokysis, Antanas jau gavo tų mokslų, jis gavo paramos tais laikais, kai sodyba tik kūrėsi, kai šeimai buvo labai sunku, bet gavo, ir jau viskas. Tu šį tą pasiekei ir pakanka, dabar kabinkis pats. Tu jau atvažiuoji prabangesniu žiponėliu, pirktiniu drabužiu, kaip brolis paskui rašo grįžęs iš Sedos ar iš Skuodo aplankęs Antaną, kad šio „marškiniai perkeliniai“, jau ne drobiniai, o pirktiniai. Tu jau gali kabintis į gyvenimą, mes tavim labai didžiuojamės, bet paramos nebegausi, dabar mokysim jaunesnį brolį. Ir šiandien turbūt kiekvienas paklaustų: ar taip yra teisinga? Ar čia buvo tokia strategija? Ar ta tėvo valdžia nebuvo traumuojanti ir taip toliau? Mes nežinome, kaip tai vertino pats A. Baranauskas. Jei ką nors tokio ir pagalvodavo, apie tai nėra pėdsakų nei dienoraštyje, nei eilėraščiuose. Gal nieko ypatingo ir nepagalvodavo, nes tuometinė kultūra, žmonių santykiai, gyvenimo samprata iš principo apsieidavo be tokių pagalvojimų. Ar ginčysitės?
Antai Skirmantas kalbėjo apie vaizduotę, kad be vaizduotės sunkiai įmanomas grožio potyris, ką jau kalbėti apie grožio kūrimą. Noriu Brigitos paklausti: juk grožėjimasis kaip žmogiškoji savybė yra duotas kiekvienam. Žmonės grožisi skirtingais dalykais, bet mes kalbame apie A. Baranauską vėlgi galbūt standartiškai, inertiškai? Sakome, kad jis buvo labai jautrus gamtos grožiui, iš mamos atėjo pagava dainos grožiui, ir ta šilelio poezija lyg savaime atsirado? Bet vis dėlto: juk prieš parašydamas „Šilelį“ jis perskaito Friedrichą Schlegelį. Tai ar svarbesnis jo kūryboje yra vaikystės natūralaus grožio potyrio pėdsakas, kuris neabejotinas, ar vis dėlto be F. Schlegelio, be jo gyvenimo filosofijos ir samprotavimo apie grožio prigimtį, be jo sąsajų su istorija ir žmogaus gyvenimu „Šilelio“ galėjo ir nebūti?

 

Brigita Speičytė. Taip, iš tikrųjų reikalingi abu dalykai – ir patirtis, sava, tiesioginė, taip pat perimta iš artimųjų, ir požiūris iš šalies, iš kito kultūros lygmens, kuris teikia refleksijos galimybę. Kadaise buvau užsidegusi idėja paneigti požiūrį į „Anykščių šilelį“ kaip į vien gražios gamtos aprašymą. Man atrodė, kad toks šio kūrinio vertinimas tikrai nepakankamas, jis kitoks, reikia jį kitaip aiškinti. Dabar galvoju, kad „Anykščių šilelis“, kaip ir kiekvienas geras kūrinys, gali būti skaitomas įvairiais būdais. Jeigu kas nors jį skaito kaip peizažinę poeziją, kodėl gi ne? Svarbu, kad kam nors tai tinkama ir reikalinga. Jeigu skaito kaip vaikų poeziją, su visomis paukščių balsų onomatopėjomis (aš taip vaikystėje skaičiau), kodėl gi ne? Vis dėlto bet kuriuo atveju mums svarbu suvokti, kad yra ne tik tokie „Anykščių šilelio“ perskaitymo variantai. Jis sukurtas iš vaikystės įspūdžių, iš artimųjų pasakojimų, sugertų labai talentingos – vadinasi, itin imlios, pagavios sąmonės, tačiau toks kūrinys negalėjo atsirasti be kultūrinio konteksto, be lektūros, be atsiliepiančių, suvokiančių žmonių, atvėrusių A. Baranauskui naujus savivokos akiračius.
Galvodama apie „Anykščių šilelį“ norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2015 metais prisimename ne tik A. Baranausko gimimo jubiliejų, bet dar ir kitą svarbią XIX a. Lietuvos kultūros datą – Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus įkūrimą 1855 m. Vilniuje. Važiuodami pas jus kalbėjomės, ir P. Subačius atkreipė dėmesį, kad A. Baranausko kūryboje, jo erdvinėje vaizduotėje nėra Vilniaus, jis tiesiog neminimas. Bet kai žiūrime į „Anykščių šilelį“, kuris buvo parašytas čia, Anykščiuose, 1858−1859 m., o išspausdintas 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio, netrukus tapusio Vilniaus archeologinės komisijos nariu, kalendoriuose, mes negalime nematyti atitikmenų, sąsajų tarp šio A. Baranausko kūrinio ir to meto kultūrinio Lietuvos gyvenimo, kurio ritmą diktavo Vilnius ir žmonės, susibūrę į minėtas institucijas. O juos visų pirma telkė rekonstrukcijos idėja, kuri veikė XIX a. Europos literatūrą, kalbotyrą, istorijos mokslą, skatino senienų rinkimo, muziejininkystės aistras (apie tai savo darbuose yra rašęs S. Valentas). „Anykščių šilelį“ galime skaityti kaip poemą, kurios meninę visumą organizuoja minėta rekonstrukcijos idėja, aistringas noras vaizduote ir kalba susigrąžinti dingusią tikrovę, susigrąžinti pačią kalbą, rekonstruoti visuomenei svarbų kultūrinį pasaulėjautos tipą. Nors „Anykščių šilelis“ ir gali būti vadinamas peizažine poema, tačiau kūrinio kraštovaizdyje aprašoma ne tik gamta, bet ir kultūra: joje svarbus šios vietos formuojamas, čia gyvenantiems žmonėms būdingas santykis su pasauliu, jų laikysenos ir jausenos, iš šios aplinkos kylantys pasirinkimai. Kaip tos idėjos galėjo pasiekti A. Baranauską? Poezijos („giesmės“) tikslą – „iš storų praeities pelėsių prikelti tolimus apmirusių amžių prisiminimus“ jis pirmąkart paminėjo 1855 m. gruodžio 28 d. poetiniame laiške Karolinai Praniauskaitei, praėjus pusmečiui nuo jų pažinties pradžios ir drauge tiek pat – nuo minėtų akademinių-kultūrinių institucijų įsikūrimo Vilniuje. Vėliau, kitų metų rudenį, jau mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, tą pačią mintį lietuviškai pakartojo poetiniame laiške Klemensui Kairiui („Pasveikinimas dienoj varduvių brolio Viešpatyj Klemenso“). Gali būti, kad A. Baranauską ši kultūros rekonstrukcijos idėja veikė bajoriškoje aplinkoje, į kurią pateko susipažinęs su K. Praniauskaite, ji atėjo ir per Motiejų Valančių, kuris irgi buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės narys. Galiausiai juk A. Baranauskas spaudoje debiutavo kaip tik Vilniuje, neoficialiame Komisijos periodiniame leidinyje „Vilniaus aplankas“ („Teka Wileńska“) – čia 1857 m. buvo paskelbtas jo poetinio dialogo su K. Praniauskaite fragmentas. Taigi nors „Anykščių šilelis“ buvo sukurtas poeto gimtinėje, išaustas iš lokalios „medžiagos“, jis vis dėlto formavosi aktualiausių to meto idėjų atmosferoje.

 

P. V. S. Tą rekonstrukcijos idėją pasukime kitu kampu, pakalbėkime apie liaudies dainas. Mamos dainavimą bei giedojimą mes jau paminėjome, ir vis dėlto – koks yra A. Baranausko santykis su liaudies dainomis? Mums žinomos chrestomatinės tiesos: suskaičiuota, kiek ir kokių eilučių iš kokių dainų esama jo tekstuose, kas atėjo iš pasakų, viskas jau suklasifikuota mūsų vyresnių kolegų, bet, kita vertus, dar prieš rašydamas savo kūrinius A. Baranauskas jau renka tautosaką. Ar tai iš esmės nėra kitokia veikla? Gyventi gyvoje tautosakoje, dainuoti kartu su visais, sekti, imituoti, parafrazuoti, gal ir parodijuoti, kas iš piemenystės laikų išlikę, yra viena, bet rinkti tautosaką – visiškai kita. Tokia veikla atitraukia, sukuria distanciją. Taip, A. Baranauskas dar ne mokslininkas, bet jis elgiasi kaip mokslininkas. Tai jo pirmoji pretenzija į mokslą. Paskui jis tampa vienu didžiausių mūsų visų laikų mokslininkų, ir yra ne vienos srities žinovas. Pirmoji labai aiški pretenzija į mokslą – žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėjimas, o visiškai tuo pačiu metu – tautosakos rinkimas. Tai jau tarsi išnėrimas iš prigimtinės kultūros terpės ir žiūrėjimas į ją, sakytum, labai iš toli. Skirmanto noriu klausti – pats čia, man atrodo, esi iš mūsų jautriausias žodžio melodijai ir ritmikai, man paties deklamacijos yra vienas stipriausių įspūdžių gyvenime, bet drauge tai ir konkretus lingvistinis klausimas: jeigu žvelgtume į A. Baranausko lietuviškosios poezijos visumą ritmikos, melodikos požiūriu ir kalbėtume apie visokias įtakas, tai ar joje dominuoja liaudies dainos, ar vis dėlto daugiau esama giesmės?

 

S. V. Klausimas toks sunkus, kad teks eiti į šoną bandant išsisukti. Šiek tiek apie rekonstrukciją. XIX a. yra rekonstrukcijos amžius. Po Franzo Boppo, po Rasmuso Christiano Rasko, po Augusto Schleicherio pavyko ir A. Baranauskui – jis pateko, kaip mes sakome, į paradigmą (graikiškas terminas, atkeliavęs iki mūsų, XX a. Thomo Kuhno pasiūlytas vartoti „vyraujančios koncepcijos“ reikšme). XIX a. visiems rūpėjo, kaip atstatyti, kaip atkasti vieną ar kitą seną statinį... Lietuvoje mes, lietuviai, XX a. koncentravomės į „Anykščių šilelį“. Iš tikrųjų „Anykščių šilelis“ yra vienas iš daugelio kūrinių. Ir „Dievo rykštėj ir malonėj“, kaip mes su kolega Pauliumi esame diskutavę, yra ne mažiau galingų eilučių: „Kur giria viršūnėm pažemę apgniaužus / Saulės jai nerodo – po miškus, po laužus, / Kaip girios žvėrelių tėvelių gyventa“... Tai galingos eilutės. Kas iš tikrųjų stebina? „Dievo rykštė ir malonė“ – jauno žmogaus kūrinys, bet, kaip buvo sakyta, jaunuolis susipažinęs ir su filosofija. Mums tenka iššifruoti to jauno žmogaus žinojimą. Sakykim, viena iš tokių vietų – posmas iš „Dievo rykštės ir malonės“:

 

Jotwingai Letuwaj ejo giriu skrodżiu
Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu,
Ir ti ażusedi, tolou kelu grinde.
Unt wiso pris-mone, wikri, stipri buwo,
Wingejs jodinėjo ir niekur né kluwo,
E ku tik użjojo, pakojom suminde.

 

„Raštų“ leidėjai teikia: arba jotvingai Lietuvoj arba Jotvingoj lietuviai. Prasmę šiuose dviejuose žodžiuose mums patiems reikia iššifruoti, rekonstruoti. Juk mes visi esame filologai. O kas yra filologas? Tas, kuris skaito raštus, kurių kiti jau nebesupranta. Štai tie du žodžiai. Galima bandyti klausti: o ką A. Baranauskas apie tai žinojo? Juk „Dievo rykštė ir malonė“ – drįsčiau teigti – baltų filologijos įvadas. Poetinis įvadas, bet vis dėlto baltų filologija. Ir labai galimas dalykas, kad iš tikrųjų šitas pasakymas, šita eilutė reiškia: tie jotvingiai, kurie yra lietuviai. Vingiais jojantys A. Baranausko, paskui S. Gedos, Vlado Braziūno eilėse – tokie jojantys lietuviai... Sakyta, kad štai Vilniaus A. Baranauskas tarsi nemato. Esu atidavęs spaudai vieną straipsnį, kuriame svarstau taip: yra dvi paradigmos – A. Baranausko, kur žodis „Lietuva“ turi būti rašomas su dviguba w (Lietuwa), ir Maironio – su vienguba (Lietuva). A. Baranauskas žiūri visai kitaip negu Maironis, A. Baranauskas žiūri į Rytus. Koks jam įvykis svarbiausias? Oršos mūšis, be jokių abejonių. Maironiui svarbiausia – Žalgiris. Tai visiškai skirtingos paradigmos. A. Baranauskas žiūri į Rytus, kaip dabar Vitebske esantis Ольгерд paminklas, pastatytas mūsų Algirdui, – jis taip pat žiūri į Rytus, o sakalas ant ištiestos didžiojo kunigaikščio rankos – tarsi žinia kažkam galingam ir grėsmingam iš 1368 metų. Maironis žiūri į Vakarus. Kas yra Lietuva „Anykščių šilelyje“? Sakome, tai gamtos aprašymas, bet juk yra antroji dalis: „Tai toks miškas, traukęsis per Lietuvos žemę.“ Tai Lietuva iki Kijevo, nuo Šventosios kopų iki Dniepro slenksčių. Tai ne etnografinė Lietuva, ir Vilnius yra tik vienas tos didžios valstybės miestų. Grįždamas prie klausimo teigčiau, kad, viena vertus, toje A. Baranausko poezijoje matome liaudies tradiciją (karo dainos), bet, kita vertus, turime suvokti ir tą didžiulę intuiciją, kuri lydėjo autorių nuo vaikystės, nes jis turėjo daug laiko mąstyti, žaisti, įsivaizduoti. Troškimas žinoti – amžinasis žmogaus variklis... Gal ir ne visiškai tiesiai atsakiau, bet atsakiau taip, kaip moku.

 

P. V. S. Girdėjau tą atsakymą, Skirmantai, pritariu: kai A. Baranausko tekstuose randame žodžius „už Dunojėlio“, tai jau pripažįstame tautosaką, ji turi šitokią atmintį. Bet tuos tekstus išgirdus ritmiškai – bent kaip aš girdžiu, – ten jau daugiau „gadzinkų“ perimta, ypač iš lenkiškos poezijos, taigi tie tekstai poezijos raidos požiūriu labiau nutolę nuo folkloro, negu mums kartais norėtųsi manyti. Todėl per liaudies tekstus – „kai mislis ažlyja“, „už Dunojėlio“ – į mus ateina labai gili senovė, artima imperijos koncepcijoms, apie kurias rašė Gintaras Beresnevičius. O Maironio imperijos nėra. Gal Baltijos jūra per Maironį ir yra mūsų jūra, bet imperija tai nelabai. O A. Baranausko lietuvybės sfera – vis dar imperija. Ir ta Didžioji Kunigaikštystė – į ją galima dvejopai žiūrėti: galima sakyti, kad taip, čia Abiejų Tautų Respublikos tradicija, čia ilgimasi bendros valstybės ir panašiai, tačiau šioje temoje galima įžiūrėti daug didesnę svajonę ir daug gilesnį istorijos įsivaizdavimą, ir todėl Dauguva yra mūsų upė... O kad ji šiandien tokia nėra, ir kad Latvija šiandien nėra Lietuvos teritorija, tai nulėmė nelabai pragmatiška ir į šalį pakrypusi mūsų valdovų politika. Juk Lietuva daugybę metų puikiausiai valdė Latviją.

 

S. V. Ar būtų galima įsiterpti? Manyčiau, kad jeigu ne Vokiečių ordinas prie Baltijos, tai Lietuvos sostinė būtų Ryga, be jokių abejonių. Dauguva – laivybinė upė, o Nemunas neturi tos prekybinės galios.

 

P. V. S. Kalbėdami apie A. Baranausko poetiką jau apčiuopėme dar vieną svarbią temą. Kreipdamasis į Tomą norėčiau paklausti apie tuos lenkiškus A. Baranausko tekstus. Viena vertus, iš eilėraščių ir iš dienoraščio mes rekonstruojame jo visą gyvenimą iki akademijos. Ir štai naujausioje Mildos ir Vygando Račkaičių knygoje vėl ta rekonstrukcija atlikta, naujai. Mane tai labai džiugina, nes po tų visų, pasakysiu neliteratūriniu žodžiu, „supaškudinimų“, kurie buvo padaryti Antano Drilingos, šitas A. Baranausko vaikystės, jaunystės papasakojimas yra labai subtilus. Nežinau, ar jį skaitys paaugliai, gal sakys, kad per daug sentimentalu, lėta, nėra veiksmo, tačiau tai labai sąžininga ir nuoširdi gyvenimo rekonstrukcija, bent jau kiek tai buvo galima rekonstruoti pagal turimus tekstus. Kita vertus, tos A. Baranausko emocijos, kurios ten yra užfiksuotos, ta autorefleksija, – jos yra visiškai kitokios. Nebe tokios, na, sakytume, tai tiesiog kalbos skirtumas. Taigi, Tomai, kadangi pats tuos dienoraščius skaitei labai atidžiai, ir tuos lenkiškus eilėraščius skaitei, koks įspūdis? Ar tos autorefleksijos mintys nėra kitokios pirmiausia dėl to, kad jos labai jau ne A. Baranausko, jau nusižiūrėtos − iš klebono knygų Rumšiškėse, vėliau iš kitų knygų. Ir ten esama tokių įvaizdžių, kurie paskui jokiuose lietuviškuose tekstuose taip ir nepasirodo, imtinai iki Biblijos vertimo?

 

T. A. Neabejotina, kad lenkiškuose tekstuose yra daug įvaizdžių, kurių lietuviškai rašytuose nebelieka. Čia veikia visai kiti klodai. Kitas svarbus dalykas turbūt yra tai, kad laikas, kai A. Baranauskas pradeda rašyti lietuviškai ar (prisimenant vaikystę) grįžta prie lietuviško rašymo, sutampa su tuo laiku, kai jis pradeda studijuoti seminarijoje. Labai svarbus tas statuso pasikeitimas nuo raštininko, nuo gyvenimo raštinių aplinkoje, kuri nebuvo lietuviakalbė, iki dvasininko. Dabar A. Baranauskas kalba visiems, jis – būsimas kunigas, asmuo, kuris aiškina Raštą. Ir tie žmonės, kurie jo klausosi, jo ganomieji, yra lietuviai. Kurį laiką, ypač sovietmečiu, būta mito apie „Liudo Vasario sindromą“, t. y., kad seminarija sužlugdė A. Baranauską kaip poetą. Neva ankštas kunigo rūbas ir ankšti seminarijos mūrai. Iš tikrųjų kaip tik seminarija sukūrė A. Baranauską poetą, bent tokį, kokį mes jį dabar žinome. Kaip tik tai, kad jis tapo dvasininku, suteikė jam autoritetą ir davė naujas kalbėjimo galimybes, o tai leido jam parašyti tiek „Dainu dainelę“, tiek „Anykščių šilelį“, tiek kitus kūrinius, ką jau kalbėti apie „Dievo rykštę ir malonę“, „Kelionę Petaburkan“. Taip – A. Baranauskas beveik nustoja rašyti studijų metais, tačiau kartu tais studijų metais jis ir parašo savo stipriausius kūrinius. Vis ieškome kokių piktų priežasčių, dėl ko A. Baranauskas nustojo rašyti, tarsi jis būtų privalėjęs tai daryti, bet jam kažkas neleido.
Tad poeto judėjimas tarp kalbų susijęs su socialinio statuso pokyčiais. Nors ir lenkų kalbos A. Baranauskas neatsisakė. Galų gale perėjimas prie lietuvių kalbos nukreipia jį prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. Kalbėjom apie XIX amžių kaip apie rekonstrukcijų laiką – yra išlikęs A. Baranausko seminarijos laikų tekstas apie lietuvių kalbą. Jis ten labai įdomiai ją įsivaizduoja. Neabejodamas, kad lietuvių kalba buvo kultūringa, kultūriškai kultivuota (tuomet tai buvo labai svarbus aspektas), jis teigia, kad kalba, kaip ir ankstesnė Lietuvos didybė, sugriuvo dėl istorinių kataklizmų. Todėl lietuvių kalbą jisai mato kaip sugriautus rūmus su daugybe meno kūrinių bei kultūrinių artefaktų. Jo manymu, kalba iš vienos ir vieningos subyrėjo į tarmes. Ir kai vėliau jis imasi kalbos tyrinėjimų, kuria savą rašybos sistemą, pagal kurią vienodai užrašytą tekstą kiekvienos tarmės žmogus gali perskaityti savaip, – taip jis grįžta prie ankstesnės idėjos, tarsi sukuria rašybos sistemą tai į tarmes subyrėjusiai senai, vieningai ir tvirtai kalbai. Tai labai įdomus reiškinys.

 

P. V. S. Man atrodo, kad vis tiek per mažai pasakai, kokio paradokso iki šiol lietuvių kultūroje nesuprantame – to lenkų ir lietuvių kalbos santykio. Lenkiškai rašo laiškus tėvui – tėvas taip prašė, nes nori, kad sūnus tą viešąją kalbą, tą kultūros kalbą vartotų, išmoktų – motyvai yra aiškūs biografiniai. Bet didžiulis paradoksas tai, kad viešumos kalba juk yra lenkų ir rusų kalba, o privati – lietuvių. A. Baranauskas gi pradeda rašyti lietuviškai, kai tampa viešu asmeniu. Jeigu lietuviškai būtų rašęs, užsirašinėjęs, deklamavęs ar dainavęs vaikiškus ar nevaikiškus eilėraščius broliams, seserims, draugams ir t. t., o kaip klierikas bei kunigas būtų rašęs lenkiškai, va, tai būtų buvę natūralu, tai būtų atitikę to meto kultūros būklę. Tačiau A. Baranauskas privačiai rašo lenkiškai, o viešai pradeda rašyti lietuviškai, štai tokia situacija yra tikrai stebėtina. Bet jis nėra pirmas, nes taip jau darė M. Valančius. Taigi toks paradoksas, ir jis gana radikalus.

 

T. A. Pasirinkimas rašyti lietuviškai natūraliai išauga iš seminarijos aplinkos – iš pradžių tai buvo eiliuoti laiškai K. Kairiui, jų pokalbiai apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Perėjimas prie lietuvių kalbos tapo neišvengiamas, kai kilo noras kreiptis į anykštėnus. Kalbu apie „Dainu dainelę“ – tai tekstas Anykščiams, galima sakyti, tai vietinio vartojimo tekstas. Šis kūrinys susijęs su priešsukiliminėmis nuojautomis, jame kalbama ir apie Lietuvos praeitį, bet ta Lietuvos praeitis nėra paskendusi kažkur istorinėse ūkanose, ji gana artima, ji pasirodo iš už kalvų, atsiranda iš konkrečių vietų, ji yra čia... Jei turime omeny, kad A. Baranauskas yra bažnyčios žmogus, visą gyvenimą giliai religingas, galime teigti, kad jisai istoriją vis tiek suvokia kaip Dievo valios išpildymo sceną, kurioje be Jo valios nieko nevyksta. Teksto pabaigoje kalbama apie Anykščių miestą: „<...> bažnyčios mūrus siaudina, / Giesmėm malonės ir dėkavonės / Dievišką širdį griaudina.“ Iš esmės kalbama, kad artėja permainos: iš tiesų artėja sukilimas. „Dainu dainelę“ yra tekstas Anykščiams, anykštėnams ir apie juos. Mes net neturim šito teksto autografo, jisai sklido kaip daina. Visos Lietuvos tekstu jis tapo tiktai „Aušroje“, kai buvo paskelbtas pirmajame numeryje iškart po Jono Basanavičiaus prakalbos kaip programinis tekstas. J. Basanavičius viską suredagavo, pagal savo poreikius ką išbraukdamas ar įrašydamas, ir Anykščių ten nebeliko. Jei grįšime prie „Anykščių šilelio“ pirmos dalies, tai žinome, kad ji irgi buvo dainuojama. Tai irgi tekstas iš dalies anykštėnams arba bent jau išaugęs iš tos aplinkos. Kalbėjimas ir rašymas lietuviškai susijęs su klieriko studijomis ir supratimu, kad jis jau gali visai kitaip kalbėtis su savo žmonėmis, – jau ne kaip kaimynas, ne kaip lygus su lygiu socialiniu požiūriu. Jisai jau tas asmuo, kuris tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių. Iš čia ir tokia jo kalbėjimo galia.

 

P. V. S. Tomas užsiminė apie tą jau mirštantį mitą, kaip seminarija sugriovė poetą. Bet yra ir nemirštantis mitas, Račkaičiai jam suteikė naują kvėpavimą, tai A. Baranausko meilių mitas. Antai Račkaičiai dabar sako tiesiai: Raseiniuose Jadvyga nueina su poručiku, sudaužo poeto širdį, jis išplėšia dienoraščio lapus... Brigita, tu leidai, redagavai dienoraštį, tvarkei jį su savo doktorantu Tomu, – ar čia yra nors kokios istorinės tiesos?

 

B. S. Pasakysiu paprastai – aš to nežinau. Mano asmeninė nuostata yra tokia: jeigu apie žmogaus intymų, privatų gyvenimą neduoda spręsti jo paties valia likę tekstai, galbūt apie tai ir neverta svarstyti. Šiuo atveju, man atrodo, reikia atsižvelgti – kaip ir kalbant apie tekstus, taip ir apie biografiją, – į autorinę valią. Jei Raseinių laikotarpio dienoraščio puslapiai nėra iškalbūs, tai ir nėra; tačiau dienoraštyje, kaip žinome, yra plačiai aprašytas susitikimas su K. Praniauskaite. Manyčiau, kad reikėtų žiūrėti į tai, ką pats A. Baranauskas paliko savo dienoraštyje žinodamas, kad, be abejonės, tą tekstą skaitys ir kiti žmonės, – iš dalies ir kaip tik dėl to jis buvo labai saugomas. Štai šita istorija jau verta dėmesio. Tiktai vėlgi – galvodama apie A. Baranausko aktualumą prieš šią diskusiją, svarsčiau apie kokio nors asmens ar jo kūrybos aktualinimą, kuris baigiasi tekstų ir žmogaus matavimu savo masteliu. Tai iš tikrųjų nėra, mano supratimu, gera aktualinimo strategija, nors labai natūrali – juk mes galime suprasti kūrėją tik tiek, kiek leidžia mūsų patirtis, mūsų akiračiai. Bet vis dėlto noras A. Baranausko ir K. Praniauskaitės susitikime ieškoti šiuolaikiškai ir gana trivialiai suprantamos meilės istorijos, manau, yra pigaus efekto siekis. Galbūt iš tikrųjų mums labai sunku įsivaizduoti XIX a. vidurio gyvenimą: jau kalbėjome apie poeto vaikystę, jo aplinką, pabrėždami, kad ji mums labai tolima, bet lygiai tą patį galima pasakyti apie to meto žmonių bendravimą, jų santykius, artimesnių ryšių pobūdį. Šiuo požiūriu vėlgi reikėtų laikytis pačių A. Baranausko tekstų ir atsižvelgti į tai, kad šitą susitikimą su Karolina A. Baranauskas savo poezijoje (beje, ir pati K. Praniauskaitė savo eilėraščiuose) modeliuoja pagal krikščionišką brolio–sesers santykį, dvasinės giminystės ryšį, netgi suteikia jam vienuolystės reikšmių (tokių, kurias pagal tolimą kultūrinę analogiją galime išskaityti, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros susitikimo istorijoje). Norėčiau priminti A. Baranausko eilėraštį „Nuostabi giesmės gėlė – mano širdis ir pasaulis“, jame poetine kalba autorius perteikė tą patį susitikimo įvykį, kurį papasakojo ir savo dienoraštyje: poetiniame tekste K. Praniauskaitę atitinkanti figūra yra ryškiai idealizuota, pažymėta religiniais ženklais – erškėčių vainiku ir kryžiumi. Mes tokių reikšmių negalime ignoruoti, tai paties A. Baranausko interpretacija – ką jis savo gyvenime susitiko ir ką jam tas susitikimas reiškė.

 

T. A. Šiek tiek papildysiu šio mito istoriją. Buvo prielaidų, kad neva dienoraščio dalis išplėšta ir perrašyta. Ir iš tikrųjų vienu metu viena – iš trijų – A. Baranausko dienoraščio knygelių nukentėjo, bet tik dėl to, kad šuo ją apgraužė, tad poetui teko kai ką perrašyti. O trečiojoje knygelėje, kur aprašomas susitikimas su K. Praniauskaite, išplėštų puslapių nėra. Tiesiog vienu metu A. Baranauskas buvo nustojęs rašyti dienoraštį, ir po kurio laiko, tikriausiai prieš stodamas į seminariją, jis labai greitai ir tankiai surašė tai, kas buvo iki tol atsitikę. Tai ne iš naujo perrašytas tekstas, tad nėra ten paslapties.
O dėl A. Baranausko ir K. Praniauskaitės meilės legendos kalčiausias yra Antanas Vienuolis ir jo fantazija. Savo atsiminimuose jis aprašė istoriją, kaip, kalbėdamasis su senele, klausia, ar ten galėjo būti meilės, ir senelė atsako, kad ne, negalėjo. Tačiau A. Vienuolis vis dėlto sukuria socialinio konflikto idėją, apie luomų skirtumus ir uždraustą meilę, ir tokia nuostata įsitvirtino. Patys tekstai siūlo kalbėti apie visai kitokį asmenų santykių modelį, kuris dabar sunkiau suprantamas ir restauruojamas – jis labai specifinis, nedažnai sutinkamas, bet būtina jo paisyti. Tos meilės gal ir buvo, bet A. Baranausko tekstuose ji niekaip neliudijama.

 

S. V. Nelabai ką žinau apie A. Baranausko meiles. Bet pabandysiu išmąstyti. Skaitydami „Anykščių šilelį“, lygindami poemos dalis, matome, kad tarp pirmosios ir antrosios dalies yra vykusi kažkokia tragedija. Toji tragedija susijusi su vidiniais išgyvenimais. Tai liudija du dalykai. Jeigu stebėsime fonetinį lygmenį, matysime, kad antrojoje dalyje tarsi „sutemsta“. Jos vokalizmas tamsus, labai tamsus. Jeigu apmąstysime semantiką, antrojoje dalyje nebėra tokių pasakymų, kaip „ar miške aš čia stoviu“, t. y. asmeninių įvardžių beveik nelikę. Pabandysiu atsargiai padaryti ekskursą kito poeto link ir į kitą šalį, tik laikotarpis beveik tas pats. Romanas Jakobsonas tyrinėjo vokiečių romantizmo poeto Friedricho Hörderlino (1770–1843) kūrybą po jį ištikusios dvasinės ligos išsiskyrus su mylima moterimi, kurią jis eilėraščiuose vadino Diotima. Šiuose eilėraščiuose visiškai išnyksta įvardžiai Ich ir Du, nors pastarasis gali būti anagramuojamas. Įvardžiai Ich ir Du tampa tabuizuoti. Palengva į tabu ratą įtraukiami ir tikriniai vardai. Įdomi F. Hörderlino paralelė gali būti pamatyta A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Pirmojoje dalyje labai ryškūs šifteriai, išreikšti tiek , tiek tu; įvardis aš visoje dalyje netgi specialiai pabrėžiamas forma osz, kuri greičiausiai yra poeto sugalvotas, o ne tarmės dalykas, laisvai varijuojama tarp pirmojo ir antrojo asmens, o pirmosios dalies pabaiga – dialogas tarp klausiančiojo ir žinančio atsakymus į klausimus. Antrojoje poemos dalyje, sukurtoje tuoj pat po K. Praniauskaitės mirties 1859 m., išnyksta ne tik asmeniniai įvardžiai, bet ir asmenuojamosios veiksmažodžių formos – dalyvinė kalbėsena tolina tekstą tiek nuo dialogo, tiek nuo mãtomos ir girdimõs aplinkos – poetas abstrahuojasi nuo realaus pasaulio ir krypsta į minčių ir prisiminimų gelmę.
Literatūrologai galėtų giliau patyrinėti tuos dalykus, sujungdami teksto reikšmes su dienoraščiais, su faktais, su K. Praniauskaitės mirtimi. Gal tada paaiškėtų, kodėl tarp pirmosios ir antrosios „Anykščių šilelio“ dalies toks milžiniškas fonetinis ir semantinis skirtumas.


P. V. S. Kokia galėjo būti A. Baranausko meilė, manau, padėtų suprasti metodinė priemonė, mano įsitikinimu, pati geriausia šiandien – tai pirmoji Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“. Ten yra išaiškintos meilės kategorijos, meilės rūšys, kaip jas supranta krikščionybė, kuo skiriasi caritas nuo eros, nuo agape ir pan. Pateikta teologinė ir istorinė jų samprata. A. Baranauskas irgi kalba apie tą seserišką meilę ir atsidavimą, visiškai iš šiuolaikinės bažnytinės perspektyvos. Tačiau jis ir labai subtiliai nurodo, kur nereikėtų lįsti. Pasakysiu, kur, mano supratimu, tikrai reikėtų lįsti, kad ši istorija įgytų aiškumo. Tai būtų šių santykių kulminacija, pabaiga. Ankstesnių biografų bemaž kaip faktai pateikiamos tokios prielaidos: Otonas Praniauskas, matydamas, kaip jaunuolis Antanas ratais vaikšto apie jo seserį, ir norėdamas nepageidautiniems įvykiams užbėgti už akių, įstato A. Baranauską į seminariją. Jeigu mes norėtume laikytis šitos koncepcijos, tai reikėtų „nurašyti“ O. Praniauską kaip tikintį žmogų ir kaip padorų kunigą, o liudijimų yra kiek nori, kad jis toks buvo, reikėtų „nurašyti“ ir M. Valančių, kurio pirmasis patikėtinis yra O. Praniauskas, tada Juozapą Silvestrą Dovydaitį, Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Trys žmonės jau vien iš to rato, kuris sudaro to meto mūsų kultūros ir Bažnyčios pagrindines atramas. Išeitų, kad visi jie elgėsi prieš sąžinę, prieš Bažnyčios mokymą, prieš tradiciją ir prieš viską, jei įsimylėjusį A. Baranauską bandė atitraukti nuo pasijos, stumdami į kunigystę. Vienas žmogus gali klysti, bet kad šita visa aplinka šitaip klystų ir šitaip manipuliuotų žmogaus gyvenimu – tai neįmanoma. Bet kokia kultūros rekonstrukcija tokias prielaidas atmestų kaip fantazavimą. Jokie dokumentai, niekas, jokia aplinka nepatvirtina, kad būta abejonių dėl A. Baranausko pašaukimo.
Dabar apie tai, ką paminėjo Tomas, kalbėdamas apie A. Baranausko lietuvių kalbos tyrinėjimus. Kur tie lietuvių senovės raštai? Labai panašiu laiku pagal tautinio atgimimo chronologiją mums artimos tautos – vengrai, čekai ir kiti – masiškai klastoja savo senovės raštus, kurių autentiškų neturi. Lietuvoje pirmas toks klastotojas yra J. Basanavičius, na, toks lengvas klastotojas. Paskui tuo užsiimti mėgino Antanas Šimonis, bet jis buvo meninės vaizduotės žmogus, tad niekas juo ir nepatikėjo. O Čekijoje ir Vengrijoje tomis filologų klastotėmis patikėjo. Kodėl A. Baranauskui, K. Kairiui, Pranciškui Viksvai ar kitiems nešovė į galvą parašyti ką nors tokio iš XII amžiaus? Ar net iš III, iš VIII amžiaus, kokiais nors runų raštais ar panašiai? Kokie čia būtų lingvistiniai, filologiniai mūsų ir kaimynų skirtumai?

 

S. V. XIX a. paradigmos pagrindą sudaro istorizmo ir rekonstrukcijos idėjos, bet toji paradigma Lietuvą pasiekia vėliau, negu įsivyrauja Vakarų ir Vidurio Europoje. Yra didelė paradigma, ir joje galima variantų ieškoti. Vis dėlto A. Baranauskas, P. Viksva, K. Kairys yra tarsi viena paradigma, o J. Basanavičius – jau kita. Aš čia improvizuoju. Šiaip ar taip, tai dar ne aušrininkai. Vėliau pradės klastoti − gerąja prasme, nebūtinai blogąja. Bet ar Augusto Schleicherio sukurta indoeuropiečių prokalbe pasakėčia – ne klastotė? Jeigu sakome klastotė, tai ta pati šaknis, kaip ir klasta. O klasta, kaip sakė G. Beresnevičius, turi šarmo. Tai ne apgavystė. Jeigu žiūrime į Andrių Vištelį-Višteliauską, jo sonetą „Šviesa“, tai žiūrėkite, ten yra lyg ir prūsų kalbos žodžių – jau sunkiai suvokiama, specialiai užšifruota, galimi tokie prūsų kalbos žodžiai, kuriama tarsi poezija baltų prokalbe, kurios pagrindas – lietuvių kalba. A. Vištelis-Višteliauskas aiškina, kad Ovidijus kalbėjo lietuviškai geriau negu mes, čia visi žinome tas citatas. Gal tai ir klasta, bet ne apgavystė. Tie žmonės kitaip mąstė, tačiau jų mąstymas atkeliavęs iš pirmųjų indoeuropeistų lūpų. Sakykim, R. Ch. Raskas, garsus XIX a. pradžios danų lingvistas, teigė: islandų kalba kilo iš graikų kalbos. Išvertus į šiuolaikinės kalbotyros kalbą reikštų: islandų kalbõs struktūra praeityje buvo tokia, kaip graikų kalbos – sudėtinga linksniavimo sistema ir panašiai. Tai visiškai tas pats, kaip kad teigimas, jog rojuje buvo kalbama lietuviškai. Žinoma, islandai graikiškai nekalbėjo, taip nebuvo, tačiau turima galvoje kalbos struktūra. Todėl manyčiau, kad A. Baranauskas (gal ir K. Kairys) iki rimtų filologinių klastočių nebuvo priaugę, buvo kita epocha. Gal ir būtų klastoję, kurdami pusiau baltiškus tekstus, jei būtų gyvenę dvidešimčia metų vėliau. Man atrodo, kad kiekvienas didis poetas yra tekstų klastotojas – gerąja šio žodžio prasme.

 

B. S. Apie rekonstrukciją ir klastotes. Ką galima pasakyti iš poezijos, iš „Anykščių šilelio“, jei jį laikytume poema, kurią organizuoja, kaip minėjau, rekonstrukcijos idėja? Prisiminkime, kuo baigiasi „Anykščių šilelis“. Man labai įdomi prof. S. Valento mintis apie pirmosios ir antrosios poemos dalies fonetikos skirtumus, kurie gali liudyti tam tikrus pokyčius, įvykusius tarp 1858 ir 1859 metų. Parašęs pirmąją poemos dalį A. Baranauskas dar pamatė Rusiją, pabuvojo Rusijos imperijos sostinėje, patyrė jos galią, kuri taip pat, tikėtina, „širdį, dūšią apgriuvo“. „Anykščių šilelis“ baigiasi abejone: A. Baranauskas kaip talentingas žmogus minėtą rekonstrukcijos idėją poetiškai įgyvendino ir priėjo jos ribą, suvokęs, kad rekonstrukcija iš esmės neįmanoma. Gal dėl to tokios rekonstrukcijos, kurios mums šiandien atrodytų kaip klastotės, jo nebedomino. Poemos pabaiga atskleidžia, kad neįmanoma įveikti nykimo, kad laikas sunaikina kažką neišvengiamai, ir tą naikinimą, kaip yra rašiusi Dalia Čiočytė, A. Baranauskas suvokė teologiškai – kaip pasaulyje po nuopuolio veikiantį blogį. Iš poezijos perspektyvos žiūrint, A. Baranauskas prieina – kiek vėliau nei vyresnės kartos Adomas Mickevičius – moderniosios poezijos slenkstį: suabejoja romantine programa, kad poezija žodžiu gali prikelti mirusią tikrovę (pagal romantikų mėgtą biblinę formulę – prikelti iš mirusiųjų). A. Baranauskas „Anykščių šilelio“ pabaigoje išsako tokią abejonę: tos galybės, „ką miškus sugraužė“, neįmanoma atšaukti ar įveikti poezija. Bendras modernėjančios literatūros atsakas šioje situacijoje – poetas atsisako dalyvauti gėrio ir blogio kovoje, poezija atsiskiria nuo religijos, nuo religinio gyvenimo, ir poetas tampa žodžio, kalbos menininku. Tik žodžio menininku. A. Mickevičius, suvokęs tą patį, neberašė poezijos, įsitraukė į politiką, į religinį gyvenimą. Čia prieiname ir prie kitos kontroversijos: dėl ko A. Baranausko poezija yra tik jaunystės poezija, dėl ko jis toliau neberašė, nors, kaip čia Tomas minėjo, tarsi turėjo rašyti. Aišku, į poetus žiūrime kaip į savo nacionalinį turtą ir trokštam jo turėti kuo daugiau. Bet galbūt tai lėmė ir genialaus žmogaus suvoktas modernizmo slenkstis, į kurį jis originaliai reagavo ir „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“, tad siūlė visiškai kitokią perspektyvą, kur turėtų eiti Europa, Europos civilizacija, nei ta, kuria ji nuėjo. Tai buvo labai drąsu ir įžvalgu. Ir galbūt A. Baranauskas – galime tik spėlioti – poetinėje kūryboje nenorėjo būti tik žodžių dėliotoju.

 

P. V. S. Noriu pratęsti Brigitos mintį apie tą modernizmo slenkstį, bet kiek kitu kampu, ir dar kitaip pasakyti apie tai, ar būtų klastojęs. Nesutinku, Skirmantai. Nebūtų. Tiktai dėl kitos priežasties. Jis buvo ir mokslininkas, sąžiningas mokslininkas.


S. V. Galėjo būti ir taip.

 

P. V. S. Mano galva, jis buvo net per daug mokslininkas, ir kaip tik mokslas yra tai, ko mes toje jo vaikystėje nepamatome, kas yra pačiame vidury, bet yra toks didelis, kaip dramblys toje rytietiškoje sakmėje, kur viso dramblio negalima pamatyti, tik dalimis: kas mato jo ausis, kas – uodegą... A. Baranausko potraukis į mokslą, į švietimąsi, į skaitymą yra daug didesnis, nei mes įsivaizduojame. Sakome, A. Baranauskas nuo jaunystės tarsi nori mokytis, jis mat bus poetas. Bet poetui nereikia mokytis. Juk užteko to mokslo, kiek jo yra seminarijoje, ir Antanui Strazdui, ir Antanui Vienažindžiui. Seminarijos visiems reikėjo, nes be seminarijos jų kūryba būtų buvusi tik liaudies dainos. Na, A. Vienažindžiui ir seminarija nedaug tepridėjo, nuo liaudies dainų jis labai nedaug tenutolo. Bet vis dėlto šiek tiek atsiskyrė. A. Baranausko noras mokytis buvo šimteriopai didesnis. Štai kodėl jo netenkina Rumšiškių mokykla. Tai ir mes galime įsivaizduoti – kaip nuobodu perrašinėti kanceliarijos raštus. Tačiau daugelis to meto žmonių būtų labai džiaugęsi tokiu darbu – švarus ir prestižinis. Tai ne mėšlą mėžti ar dirvą arti. Nuobodus jis gali atrodyti tik mums, šių dienų žmonėms. Ir kaip mokslininkas A. Baranauskas pasirodo pirmą kartą, mano akimis, labai keistoje srityje. Nė vienoje iš tų, kurios paprastai laikomos tradicinėmis. Drauge tai atsako ir į kunigystės klausimą. Kiek jis apie kunigystę galvojo, nuo kada galvojo, kiek tai autentiška, ar jis buvo pastūmėtas, ar kunigystė jam buvo tik toks pretekstas, kelias į mokslus? Pacituosiu keturis žodžius, iš A. Baranausko, bet prisiminkime, kas dar taip pasakė: „Esant bendram tautos atšalimui.“ Čia turimas galvoje atšalimas nuo Dievo. Šituos žodžius pasako kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kaune, kunigų simpoziume, savo prakalboje, kurioje pirmą kartą viešai, legaliai kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai pasakė sulaukęs 1989 m. vasario, taigi pusę metų vėliau. Ta Lietuvos būklė, religinė ir sociokultūrinė situacija, kurią 1988 m. įvardijo V. Sladkevičius, yra visiškai tokia pati ir įvardijama tais pačiais žodžiais, kokiais A. Baranauskas išsako savo grynai religines intencijas. Mums dabar gal tai nesuprantama, bet tai yra šimtaprocentinis religingumas, kai A. Baranauskas, prieš stodamas į kunigų seminariją, Žemaičių Kalvarijos atlaidus apibūdina taip: „Esant bendram tautos atšalimui nuostabu matyti atsigavusį tikėjimą ir dvasios maldingumą.“ Tai religijos sociologija. Šitaip matyti situaciją, suformuluoti mintį ir ją išsakyti tokiais žodžiais gali ne šiaip žmogus, pirmą kartą apie tai pagalvojęs, prieš pusantro mėnesio kieno nors paskatintas stoti į seminariją ir besirūpinantis tik kaip nors greičiau išmokti lotynų kalbos, kurios beveik arba visai nemoka. Tai būtų neįsivaizduojama ir nesuprantama. Mes dabar sakytume, ne tas diskursas, ne tos kompetencijos. Tai yra vyskupų diskursas, į kurį A. Baranauskas pataiko dar net nebūdamas klieriku, komentuodamas Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tai blaivus žvilgsnis į tautos dvasinį ir kultūrinį pasaulį, tai kalba, kuri išlieka adekvati ir po pusantro šimto metų. Ir kartu – labai aštrus moderniųjų laikų pojūtis, reikšmingų permainų matymas, neleidžiantis A. Baranauskui likti tik poetu, tik tautos dainiumi.

 

Parengė Rasa Bražėnaitė ir Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_1_metai_2016.jpg