tekstai.lt

Eglė Kačkutė. Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti

Apie poetę Anną Halberstadt

 

Mama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus, kraipė klubus pagal Paulo Ankos ir Elvio Presley’io muziką, vaikščiojo į pasimatymus su vaikinais, kurie savo gamybos gitaromis mėgdžiojo bitlus, ir, nepaisydamos nuolatinės nerimo ir baimės atmosferos, KGB kvėpavimo į nugarą jų tėvams, klausomų telefonų ir, švelniai tariant, ribotų ateities galimybių, gyveno linksmai. Eilėraščių knygos „Vilnius diary“ („Vilniaus dienoraštis“) autorė Anna Halberstadt – mamos klasės draugė, tačiau jos to meto Vilniaus prisiminimai visai kitokie. Jai Vilnius, kaip ir visa Lietuva, miestas, kurį svajojo palikti „tikriausiai nuo dvylikos metų“, tačiau stiprūs jo apžavai jos nepaleidžia iki šiol, nes „kreivos gatvės, / matyt, buvo įsirėžusios pasąmonėn“ („Baltijos elegija“) ir „poreikis pamiršti palengva / virto poreikiu prisiminti, / pagerbti žuvusius šeimynykščius“ („Lietuva“).
Tai pirmoji A. Halberstadt eilėraščių knyga ir savotiška jos autobiografija, vedanti atminties labirintais. Iš jos sužinome, kad poetė gimė Vilniuje, kad jos prosenelio statytas namas tebestovi Naugarduko gatvėje, kad jos tėvas, Simonas Galberštatas – biologas, Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakulteto dėstytojas – prieš karą buvo Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas. Jos seneliai palaidoti Kauno žydų kapinėse. Ji baigė Salomėjos Nėries mokyklą ir išvyko į Maskvą studijuoti psichologijos. Ten ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Vėliau išsiskyrė ir su sūnumi bei tėvais 1979 metais per Vieną ir Romą emigravo į JAV. Ypač vaizdingos, iškalbingos ir įdomios išvykimo ir kelionės į nežinią detalės, buitinės aplinkybės. Niujorke A. Halberstadt iš karto įsidarbino psichologe. Apie šią patirtį 2012 metų pokalbyje, skelbtame savaitraštyje „7 meno dienos“, sakė: „Kai įkurdinimo agentūra tvarkė mano dokumentus ir vertė diplomus į anglų kalbą, notarė, patvirtinusi vertimą, atkreipė dėmesį į tai, kad esu psichologė ir moku rusiškai bei angliškai. Ji pasakė, kad socialinių reikalų agentūra „Žydų šeimų ir vaikų tarnyba“ (Jewish Board of Family and Children Services) ieško rusakalbio psichologo. Tuo metu rusakalbių psichologų buvo labai mažai, nes Sovietų Sąjungoje ši profesija trisdešimt metų neegzistavo. Nuėjau į pokalbį ir ten sutikau savo mokyklos draugą, kuris vėliau ir tapo mano mylimuoju. Klinikos vadovas su manimi pasikalbėjo ir įdarbino Koni Ailando klinikoje, kur dirbau su naujais emigrantais. Tuo metu JAV užplūdo didžiuliai srautai emigrantų iš Sovietų Sąjungos, kurie susidūrė su didžiulėmis prisitaikymo problemomis, jiems reikėjo pagalbos. Klinikoje dirbau aštuonerius metus ir tai iki šiol įdomiausia mano gyvenimo ir darbo patirtis. Dirbau su homo sovieticus, mėgindama jiems padėti prisitaikyti, o kartu pati sprendžiau savo adaptacijos problemas – kai pradėjau ten dirbti, JAV buvau praleidusi vos keturis mėnesius. Nei aš, nei mano vadovai nežinojome, ką daryti. Pradėjome kurti savo metodus, juos aprašinėti ir skelbti mokslinėse publikacijose. Supratau, kad į visus klausimus turėsiu atsakyti pati.“ Šiuo metu A. Halberstadt verčiasi privačia psichologės praktika. Eilėraščius rašyti pradėjo baigusi aktyvią psichiatrės karjerą. Jos vyras, Vitalijus Komaras, – garsus menininkas, SocArt pradininkas, grupės „Komar & Melamid“ narys. Vilniuje pirmą kartą po emigracijos A. Halberstadt apsilankė 2007 metais. Jau minėtame pokalbyje ji paaiškino: „Mano šaknys Lietuvoje be galo gilios <...>. Mano tėvo senelis iš motinos pusės, Isai Levin, gyveno Švenčionėliuose ir prieš revoliuciją dirbo advokatu ir teisėju. Mano senelio, dantisto ir veido chirurgo, kabinetas buvo Kalvarijų gatvėje, jį galima pamatyti senuose Vilniaus žemėlapiuose. <...> Tačiau mano įspūdžiai dvejopi. Vilnius tikrai gražus ir puikiai restauruotas, be to, tikrai malonus miestas. Iš kitos pusės, kai kurie visuomenės gyvenimo dalykai man nemalonūs – kalbu apie homofobiją, antisemitizmą. Tačiau su šiomis problemomis susiduria daugelis Rytų Europos šalių.“
„Vilniaus dienoraštis“ – grįžimo į pradžią, į gimtąjį miestą knyga. Ji prasideda ir baigiasi eilėraščiais, skirtais Vilniui. Pirmasis – svajingas, melancholiškas, paskutinis – skausmingas kaip trisdešimt metų tramdyta rauda, prasiveržianti lietuviškais ašarų ir pykčio gumulais: „Kodėl aš buvau gimusi šiame mieste? / Why was I born in this city? / <...> Čia nieko nėra! / No one is here!“ („Ilgas eilėraštis apie Vilnių“). A. Halberstadt nepriklausymo Vilniui jausmas – trilypis – istorinis, kultūrinis ir asmeninis. Lietuva – viena masinių žydų naikinimo vietų, iš poetės atėmusi prosenelius, senelius, tetas ir dėdes. Todėl jai, artimųjų holokaustą išgyvenusiam žmogui, tai kolektyvinės traumos, motinos ir tėvo skausmo, neaprėpiamos bendros netekties vieta. Todėl nenuostabu, kad gimtajame vaikystės mieste nei ji, nei jos lyrinis subjektas nesijaučia gerai. Vaikystėje ir jaunystėje dėl paveldėtos traumos, kurios šešėlyje augo, dabar todėl, kad padaryta žala čia iki galo neįsisąmoninta ir simboliškai neįprasminta:

 

Ten, iš kur esu kilusi
daugybė ženklų pasakoja atsitiktiniam turistui
apie daugybę žmonių
išnaikintų prie tos ar anos sienos, to ar ano pastato.
Tačiau nėra jokios lentelės
prie bažnyčios, kur pati pirmoji
holokausto auka, žydė moteris
buvo nušauta kartu
su keliais komunistais.
1941-ųjų birželį*.

(„Venecijietiška žvakidė“)

 

Tai vienas iš daugelio su Šoa atmintimi susijusio jos nepriklausymo Vilniui ženklų. Nors knygoje yra nemalonių žydų kilmės vaiko prisiminimų pokario Vilniuje, kasdienio antisemitizmo apraiškų, kultūrinis A. Halberstadt svetimumas daugiausia yra kalbinis. Tai, kad šeimoje ji kalbėjo rusiškai, paklojo dar vieną storą nepriklausymo sluoksnį:

 

Pirma diena mokykloje
siaubas ir ryjamos ašaros
klasėje, kur duoda nurodymus
kalba, kurią suprantu
bet nekalbu.

(„Vilniaus dienoraštis“)

 

Tylos, negalėjimo pasakyti, balso neturėjimo motyvai eilėraštyje įgauna platesnę prasmę. Jie liudija bendrą likimo jai skirtą sunkiai pakeliamą tylą, negalėjimą kalbėti apie šeimos praeitį, istoriją, apie sudėtingą dalyvavimą bendruomenės gyvenime, apie kitų skausmą, kurį jai tenka tyliai kęsti ir iš to kylantį nevisavertiškumo bei neteisybės jausmą.
Nors eilėraščiai knygoje išdėstyti ne chronologine tvarka, ją atkurti nesunku. Jaunystės metų prisiminimus liudijančiuose eilėraščiuose aptinku vieną A. Halberstadt ir savo mamos gyventos vietos ir laiko persiklojimą:

 

Pavasarį per pertrauką
išbėgu į mokyklos kiemą
mane stumdo aukštos merginos
bet pranokstu jas gimnastikoje ir balete.
Septintoje klasėje sėdėdavau prie lango su juodu megztiniu aukšta apykakle
skaitydavau arba paišinėdavau sąsiuvinio paraštėse.
Niekindavau mergaitiškus pomėgius – megzti
siuvinėti, kepti pyragus
bet slapčiomis repetuodavau šokio judesius
pagal Paulo Ankos „You Are My Destiny“
ir The Beatles „Yesterday“.

(„Vilniaus dienoraštis“)

 

Knygoje užfiksuotame Maskvos periode dominuoja A. Halberstadt pirmo vyro ir sūnaus tėvo Slavos, kuris „nuogas klausėsi džiazo“ ir „turėjo blogą būdą“, portretas. Ryškūs, keliais charakteringais štrichais brūkštelėti portretai – vienas žaviausių A. Halberstadt poezijos bruožų, kaip ir iškalbingi, talpūs buitiniai įvaizdžiai. Eilėraščiuose, pasakojančiuose apie emigraciją, meistriškai sužadinamos siurrealistinės „niekados“, netapatybės būsenos, kurias puikiai perteikia kondensuoti metoniminiai įvaizdžiai, pavyzdžiui, pakeliui pamesta „megzta mėlyna vaiko kepurė su bumbulu“. Šis įvaizdis keliauja per visą knygą ir veikia kaip skausmo dėl visko, kas palikta, taip pat ir vaiko tėvas, talpykla.
Niujorko eilėraščių nuotaika kur kas skaidresnė, juose gausu išdykėliško ir elegantiškai nepadoraus autorės humoro jausmo, kuris leidžia atsipūsti nuo Vilniaus ir Maskvos niūrumo. Kadangi visos A. Halberstadt lyrinio subjekto tapatumo dalys – žydiška, lietuviška ir rusiška – Europoje konfliktavo ir viena kitai grasino, paskutinėje savo nepriklausymo vietoje, Niujorke, ji pasijunta gerai, todėl, kad nepriklausymas čia normali, priimtina ir legitimuota būsena, kaip ir daugialypė, sudėtinė tapatybė. Niujorke, mieste, kuriam niekas nepriklauso labiau nei kiti, migranto negebėjimas, o gal ir nenoras sutapti tik su pačiu savimi virsta veikiau teigiama savybe nei trūkumu.
Nors šio rinkinio eilėraščiai pasakoja vieną, Annos Halberstadt istoriją, laiko požiūriu jie padalyti bent į dvi, o gal ir į daugiau laiko plotmių. Be to, tekstai sykiu veja kelias pasakojimo gijas, per visą knygą sugulančias į nuoseklų vienį. Tikrasis jų balsas – suaugusios, patyrusios, jau kitoje pasakojamos istorijos pusėje esančios A. Halberstadt balsas: „Nebeatrodau kaip žmogus ant žaliosios kortelės prašymo / kurį užpildžiau beveik prieš trisdešimt metų: / jauna moteris buvo liekna ir turėjo ilgus plaukus. / Jos akių išraiška – naujos imigrantės – / beviltiška, tačiau sykiu viltinga. Kas gi jai nutiko?“ („Mano vyrai“, pažodinis vertimas mano – E. K.). Eilėraščių ritmas – lygus, pasakojamasis, pastovus ir todėl užburiantis, kviečiantis sekti pasakotoją, ja pasitikėti. Trijų A. Halberstadt gyvenimo kalbų aidas – netipinė sintaksė ir vienas kitas tų kalbų žodis – kuria nejaukią atmosferą, keistą neatpažįstamo pažįstamumo efektą. A. Halberstadt artima poetė ir poezijos mokytoja Eileen Myles rašo: „Ji išmintingai, turiningai ir satyriškai mus vedžioja po žemynus, atveria sudėtingus pasirinkimus ir nuostabiai turtingas, šiaip jau nesuvokiamų tragedijų ir tiesų detales.“ Manau, kad ji teisi. A. Halberstadt eilėraščiai – nepaprastas poetinis ekskursas į Vilniuje gimusios žydų kilmės amerikietės gyvenimą.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_1_metai_2016.jpg