tekstai.lt

Adam Zagajewski. Turkiška kava

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių persikėlimo dėžių (prisipažįstu, labai pavėluotai, tik po daugelio metų), aptikau 1967 metais išleistą, Juliano Rogozińskio(1) redaguotą antologiją „Sto wierszy polskich“ („Šimtas lenkiškų eilėraščių“). Užtenka užmesti akį, kad pamatytum, kaip pasikeitė laikai. Rogozińskio rinkinyje, pavyzdžiui, nėra Czesławo Miłoszo (septintąjį dešimtmetį Miłoszas Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) visai neegzistavo). Daugiausia eilėraščių čia priklauso Mieczysławui Jastrunui(2). O Zbigniewas Herbertas(3) turi tik vieną, tiek pat ir Leszekas Kołakowskis(4): ilgą didaktinę poemą, šmaikščią eiliuotą Arthuro Schopenhauerio, mizantropo ir muzikos garbintojo, filosofijos paskaitą. Ir Wisława Szymborska(5) reprezentuojama tik vienu kūriniu „W rzece Heraklita“ („Heraklito upėje“).
Vis dėlto lenkų literatūrai tai buvo geri laikai. Nors emigrantų kūryba pasiekdavo šalį su didžiausiais vargais – bet ji buvo! Ir dar kokia! (Neseniai Aleksandras Smolaras(6), kurio nuomonę labai gerbiu, vienoje diskusijoje, vykusioje gryname ore prie garsaus Gošycų dvaro(7), pareiškė, kad būtent septintasis dešimtmetis lenkų kultūrai buvo geriausias. Nežinau, ar galiu su tuo sutikti, bet jau pats faktas, kad taip mano inteligentiškas ir nepriklausomas žmogus, yra reikšmingas!)
LLR buvo labai keista šalis: beveik visą kultūrą tada finansavo (kukliai) valstybė, ir tuo pat metu daugumą menininkų, kino, teatro žmonių, rašytojų, poetų, net kompozitorių ta pati valstybė negailestingai, nors šiek tiek užmaskuotai, kritikavo. 1968 metų kovo įvykiai situaciją kiek pagadino, taip pat išstūmė į emigraciją ir Leszeką Kołakowskį, ir Aleksandrą Smolarą.
Šiaip ar taip, kai 1974 metais pasirodė „Świat nie przedstawiony“(8) („Nepavaizduotas pasaulis“), ko gero (žinau, kad iš tikrųjų taip buvo), kritinį tos knygos impulsą galima buvo interpretuoti kaip beveik barbarišką gestą, kaip nesuvokimą situacijos lenkų literatūroje, kuri stengėsi išpešti maksimumą naudos iš jai primestų apribojimų – juk visai ne tokių drastiškų kaip kitose sovietinio bloko šalyse. Negi jaunieji autoriai tada pristigo takto? O gal per juos prabilo pranašystė dar tik ateisiančių laikų, kurie jau negalėjo pakęsti cenzūros, net ir tokios, kuri taktiškai užmerkdavo akis į dešimtis aliuzijų ir toleravo įvairius formalius eksperimentus.
Bet grįžus prie Juliano Rogozińskio antologijos – šiandien, kai praėjo daug metų, jei būtų įmanoma tokia pataisa, be abejo, plačiau atvertume antologijos vartus Wisławai Szymborskai. Ir Zbigniewas Herbertas gautų kelis papildomus puslapius, apie Czesławą Miłoszą – nė nekalbu.
Tais pačiais, kaip ir antologija, 1967 metais išspausdintas mano pirmas eilėraštis. Primenu apie tai tik todėl, kad žmogumi, kuris tą eilėraštį priėmė į spaudą, buvo Wisława Szymborska.
Taigi septintojo dešimtmečio metais ilgokai dvejojęs nunešiau savo eilėraščių į Krokuvoje leisto „Życie Literackie“(9) redakciją (kiek išgyvenau emocijų!), į leidinį, kuris, kaip ir „Tygodnik Powszechny“(10), buvo įsikūręs Vyslos gatvėje.
Poezijos skyriaus redaktore tada dirbo Wisława Szymborska. Jos rašomasis stalas stovėjo iš kairės vos įėjus į nemažą kambarį. Jame, tiesiai prieš duris, kiek dešiniau, plušo už literatūros kritiką atsakingas Włodzimierzas Maciągas(11). Ten pat, atrodo, dirbo ir Olgierdas Terleckis(12). Kartais valandėlei užsukdavo šefas Władysławas Machejekas(13), labai dviprasmiška figūra, partinis veikėjas su didelėmis ir grafomaniškomis literatūrinėmis ambicijomis.
Włodzimierzo Maciągo rašomasis stalas jį aplankančius autorius pasitikdavo didaktine maksima, išspausdinta gana didelėmis raidėmis ant filtravimo popieriaus ir pakišta po stiklu: „Nėra tokio šedevro, kuris sumažintas perpus netaptų tobulesnis“ (taip tai įsiminiau – ir nežinau, kas buvo to perspėjimo autorius, gal koks prancūzų moralistas). Ta formulė, be abejo, puikiai išreiškia beveik visų literatūrinių ir neliteratūrinių leidinių redaktorių mentalitetą.
Po antro mano apsilankymo Wisława Szymborska priėmė spausdinimui vieną mano eilėraštį. Pirmo pokalbio metu ji patarė man daug skaityti, „ir ne tik poezijos“, bet taip pat filosofijos, esė, romanų. Man tokio patarimo nereikėjo, nes ir taip skaičiau nemažai, ir ne tik eilėraščių. Bet tai buvo charakteringa: ji norėjo „išpoetinti“ savo jaunuosius lankytojus, paveikti juos, kad nebūtų egzaltuoti, kad orientuotųsi realiame pasaulyje, išmanytų istoriją ar mokslus. Vėliau, kai jau buvome gerai pažįstami, kai priminiau Wisławai tą epizodą, man svarbų, nepamirštamą, o jai – vieną iš daugelio, ji pasakė: „Adamai, aš to neprisimenu.“
Aštuntąjį dešimtmetį man kartais jau tekdavo vakarieniauti pas Wisławą Szymborską. Mūsų atnaujintos pažinties pradžia tapo laiškas, kurį gavau iš poetės, – laiškas, kuriame ji gyrė mano nedidelę esė „O leniwych poetach“ („Apie tingius poetus“), išspausdintą mėnraštyje „Poezja“. Pats faktas, kad jai patiko tokio pavadinimo rašinėlis (ar feljetonas), liudija tai, kad ir poeziją, ir poetus ji traktavo ir labai rimtai, ir kartu su ironijos priemaiša.
Manau, ji niekada neatleido sau už socialistinio realizmo eilėraščius. Nemėgdavo, kai jai buvo primenami socialistinio realizmo metai, kentėjo dėl jų, žinojo, kad, kai yra tarp bičiulių, kalbų apie tai nebus, yra saugi, bet man atrodo, kad pati ji tai prisimindavo nuolat, kasdien. Tos atminties pėdsakų galima aptikti kone kiekviename jos eilėraštyje. Szymborskos poezijos pamatas buvo traumuojantys stalinizmo išgyvenimai ir jos ankstyvosios poezijos pralaimėjimas, susidūrus su melu. Labai skaudžiai, savo pačios ir daugelio bendraamžių kailiu patyrė, koks nuolankus epochos konformizmui gali būti poetas ir koks delikatus įrankis yra kalba, ir ne tik „struktūralistų kalba“, neatmetanti įvairiausių operacijų ir pokyčių, bet ir kai ko daug svarbesnio, graikų logos, žmogiškumo garantijos, tiesos žodžio. Pamatė, kaip lengvai kalba virsta korumpuota, jei poetui, rašytojui nėra būdinga aukščiausia etinio ar filosofinio dėmesio įtampa. Ir, be abejonės, po daugelio kūrybinio, sąžiningo ir išradingo darbo metų tai buvo jai kažkas nesuvokiama: kad būdama jauna galėjo nukrypti nuo poezijos tiesos.
Visa tai lėmė, kad ji a priori nelenkė galvos prieš „poetus“. Pernelyg gerai pažinojo jų silpnybes, keliavo su jais, kai Lenkijos rašytojų sąjungos delegacijos vykdavo į įvairias, artimas ir tolimas, „socialistines“ ir demokratines šalis. Pažinojo tiek poetų, didžiųjų ir vidutinių, pažinojo juos iš literatų valgyklos ir kūrybinio darbo namų, iš autorinių vakarų ir privačių susitikimų Krupniča gatvėje ar kur kitur. Jos gražus eilėraštis apie Baczyńskį(14), kuris, jei būtų išgyvenęs karą, būtų virtęs „literatu“, kaip ir daugelis kitų, buvojančių Zakopanės kūrybos namuose „Astorija“, liudija apie tai, kaip puikiai ji perprato poetų, neretai – puolusių būtybių fenomenologiją.
Literatų namai Krokuvos Krupniča gatvėje, šimtai literatų susirinkimų, partinė organizacija, dešimtys tobulai paprastų žmonių, turkiška kava, pigios cigaretės su lūpų dažų pėdsakais, primityvi, pirštus tepanti „Trybuna Ludu“(15) „Ruch“ kioskuose, išvykos pagal broliškų sąjungų kvietimus, kovo mėnesį nuleipusios tulpės Moters dienos proga, gegužės mėnesį dirbtinai šventiškos knygų mugės... Neretai mąstau, koks stebuklas yra Wisławos Szymborskos poetinis kelias, kuris nusmurgusioje, sukomunistėjusioje Lenkijoje lėmė jai iš esmės nuostabiai tipiškos, paprastos demokratiškos liaudies autorės biografiją, ir kuri, vis dėlto, išgirdo šaukimą kažkokio didelio balso, šaukimą to „nežinomo tribūno“, apie kurį rašė Janas Józefas Szczepańskis(16).
Nes tikėjo, turėjo tikėti poezija kaip amžinuoju tiesos, teisingumo, vaizduotės šaltiniu, kaip visada kažkur esančia galimybe atgimti, atgauti meninį suverenumą, uždaryti skliausteliuose grynai sociologinį matmenį, kompromisus, kaip šansą pamiršti apie poetus iš valgyklos ir „Astorijos“, apie poetus, rašančius nuolankius laiškus ir baudžiavinius prašymus skirti stipendijas. Be to tikėjimo ji nebūtų galėjusi parašyti tiek nuostabių eilėraščių.
Juk nereikia tikėti poetais, pakanka išsaugoti tikėjimą poezija.
Ji labai vertino Tadeuszo Różewicziaus poeziją(17), bet žinau (nes sakė apie tai), kad ją erzino poeto asmens celebravimas kai kuriuose rinkinio „Niepokój“(18) („Nerimas“) eilėraščiuose: poetas stoja, poetas sėda, poetas prieina prie lango, poetas priima svečius. Ji pati – taip sau įsivaizduoju – kai rašė savo eilėraščius, gal nemažai vargdama, ilgai prie jų dirbdama, daug kartų juos taisinėdama, visai nesijautė „poete“, tik beginkliu žmogumi, kažkuo, kas mąsto, kas galynėjasi su baltu popieriaus lapu, su savo silpnumu, su lenkų kalba.
Kai prasidėjo mūsų pažintis, ji gyveno Novoveiska gatvėje (tuometės Sausio 18-osios, dabar – Karališkosios gatvės kampas, vadinamame stalčiuje, tai yra vieno kambario bute viršutiniame namo aukšte. Paskui, po kažkurio laiko, persikėlė į Chotyno gatvę, net dviem šimtais metrų toliau (o dar vėliau į Piastų gatvę). Dažnai, beveik visada, atsirasdavo ir Kornelis Filipowiczius(19), išmintingas žmogus, puikus rašytojas. Jiedu buvo pora, bet jis išsaugojo atskirą butą, esantį arti Chotyno gatvės. Pokalbiai retai būdavo „literatūriniai“. Konspiracijos vėlyvaisiais aštuntojo dešimtmečio metais sąlygomis neretai kalbėjome apie politiką. Beje, buvau liudininkas momento, kai ir Wisława Szymborska, ir Kornelis Filipowiczius pasirašė po protesto laišku prieš ketinimus keisti Konstituciją, kuris jau seniai vadinamas „59-ių laišku“. Jį iš Varšuvos atvežė Halina Mikołajska(20) – jei ne Wisława ir Kornelis, jis būtų „57-ių laišku“, bet jiedu visai nedvejojo.
Mažiausiai buvo kalbama apie literatūrą, nors, jau daug vėlesnėje epochoje, Wisława galėjo staiga pareikšti: „Žinote, nežinau, kaip jums, o man to Dostojevskio jau gana.“ Arba: „Poezijos kritikai apskritai neskaito mokslo populiarinimo knygų, kūrinių apie gamtą, kaip jie gali ką nors suprasti šiuolaikinėje poezijoje?“
Kai ji būdavo vakarienės šeimininkė, rūpindavosi ne tik tuo, kad svečiai būtų pamaitinti, bet ir pokalbio lygiu. Kartais susidarydavau įspūdį, kad ji tarsi pasiruošia pokalbiui, pasiūlo temą, kuri jai atrodo įdomi, – kad nenuslystume į paprastą plepėjimą. Tai irgi bylojo apie jos pagarbą kalbai.
Manau, kad vienas jos priešų – be tų didžiausių: totalitarinės ideologijos, politinio nusikaltimo, – buvo nuobodulys. Nuobodulys ir banalumas. Jai buvo svetima bohema, nedažydavo plaukų žaliai, bet nekęsdavo banalumo. Nerašė banalių eilėraščių, bet ir gyvenimo mene visada siekdavo, kad būtų įdomu, inteligentiška, kad žmonės, kurie susitinka vakare, kalbėtų apie esminius dalykus.
Kartais man atrodydavo, kad ji prieš akimirką išėjo iš kažkurio XVIII a. Paryžiaus salono (apie kuriuos taip įdomiai rašė Benedetta Craveri(21) įžymioje monografijoje „Auksinis pokalbių amžius“). Kaip žinoma, tuose salonuose svarbiausias vaidmuo tekdavo moterims. Paryžiaus salonai buvo nepaprastai civilizuotos institucijos. Juose buvo puoselėjamas pokalbio menas, viena aukščiausių pakopų nuo barbariškumo kylant iki kultūros. Wisława irgi nepaprastai vertino inteligentišką draugišką pokalbį. Vertino išprusimą ir protą; mūsų romantiškos karštinės likučių prisodrintoje epochoje reprezentavo kitas vertybes, kitas temperatūras. Buvo elegantiška asmenybė, gal ne tiek apdarais, tie dalykai jai rūpėjo mažiau, kiek manieromis, judesiais, kalbos būdu ir, žinoma, eilėraščiais. Brangino formą, manau, nekentė chaoso nei gyvenime, nei eilėraščiuose. Buvo nepakanti impulsyvumui, skubotumui (atrodo, Piotras Skrzynieckis(22) sakė: „Skubėjimas žemina – štai Krokuvos kvintesencija“). Dėl susitikimų su bičiuliais tardavosi gerokai iš anksto. Mėgdavo planuoti savo laiką – žinojo, kad galiausiai laikas vis tiek užvaldys mus.
Dešinieji, kaip žinome, prikiša jai, kartais labai brutaliai, trumpą ištikimybės socialistiniam realizmui laikotarpį. Šios rūšies dalykuose gal svarbiau turėtų būti tai, kaip kas išeina iš tokios krizės, o ne tai, kad tampa jos auka. Kiekvienas mūsų, ypač ankstyvojoje jaunystėje, gali suklysti. O Wisława Szymborska iš savo klaidos gerai pasimokė. Buvo asmenybe ir rašytoja, kuri troško tiesos, intelektualinio padorumo, ir tai, kad nuvylė jaunystėje, tapo jai ne tik pamokėle, kaip sakome pernelyg mažybine forma, bet ir didele pamoka. Ji išaugino savo brandžią kūrybą iš tų metų, tų eilėraščių, kurių niekada nenorėjo atnaujinti, apmąstymų. Ir tai mums neabejotinai yra daug įdomiau ir pamokomiau negu stereotipiniai kaltinimai, tokie kaip „Wisława Szymborska ankstyvaisiais šeštojo dešimtmečio metais“.
Ji buvo savimi gal kaip niekas kitas. Turiu omenyje tai, kad ir eilėraščiuose, ir gyvenime, ir kūryboje, ir kaip asmenybė buvo absoliučiai savimi, Wisława Szymborska, beveik be jokių priemaišų. Jos poezija visos pasaulinės poezijos fone išsiskiria originalumu: tai yra intelektuali, susikaupusi, bet ir sąmojinga, ironiška ir, kas keisčiausia, labai prieinama poezija. Kiekvienas eilėraštis sudaro atskirą visumą, kiekvienas yra lyg miniatiūrinis pasaulio atlasas, parengtas tiksliai, preciziškai. Nėra kito tokio poeto, nėra kito tokio atlaso.
Tarp Wisławos bičiulių (jai nepalankūs sakydavo, kad ją supdavo „dvaras“ – bet juk nebūna dvaro be monarcho, o tai buvo respublika) priklausiau „rimtųjų“ sparnui. Deja, nerašiau limerikų, nepersirenginėjau fantastiniais apdarais, nemokėjau prajuokinti jos iki ašarų. „Komedijinis“ sparnas, tikras dėl savo stiprių pozicijų, kartais žiūrėdavo į mane kiek kritiškai, bet manau, kad jai, Wisławai Szymborskai, reikėjo ir vieno, ir kito. Juk ji parašė daug tragiškų eilėraščių, ir tuo pat metu mėgdavo linksmintis, buvo atvira vienam ir kitam, išgyveno sunkių laikų, patyrė žmogiškos prigimties trapumą, atsisveikino su jai artimiausiu žmogumi; nesmerkė kitų, buvo linkusi juos suprasti. Sunkiausius ir liūdniausius dalykus atidėliojo toms valandėlėms, kai likdavo namuose viena, apsiginklavusi vien rašikliu ir rašomąja mašinėle (kompiuterio niekada nepripažino). O būdama su bičiuliais mėgo juoktis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai (Miłoszas, Brodskis, Heaney’is, Herbertas, Walcottas). Satyrikai ir humoristai laisvomis nuo darbo valandomis pasiduoda melancholijai, užtat tragikai neretai leipsta juokais – gal ir todėl, kad tragizmas pripratina juos prie absurdo, o absurdas kelia jiems siaubą, bet ir juokina.
Bičiuliaujantis ji buvo geru, nepaprastai dėmesingu ir jautriu žmogumi. Buvo kukli ir žavi. Nėra reikalo sakyti: „Niekada nepamiršiu Wisławos Szymborskos“, nes ji buvo kažkuo, kas nepamirštama. Nepamirštama eilėraščiuose ir pokalbyje. Net ir nuotraukose. Niekas taip nežiūrėjo į objektyvą kaip ji, kiek žaismingai, inteligentiškai, nepriklausomai. Žmogus „su stebuklingai vatermanu(23) apsiplunksnavusia ranka“, – kaip ji parašė eilėraštyje apie Tomą Manną.

 

Versta iš:
„Zeszyty Literackie“, 2015, Nr. 3 (131)

__________________________________

(1) Julianas Rogozińskis (1912–1980) – lenkų literatūros vertėjas ir kritikas, eseistas.
(2) Mieczysławas Jastrunas (1903–1983) – lenkų poetas, literatūros vertėjas.
(3) Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – lenkų poetas, eseistas, dramaturgas.
(4) Leszekas Kołakowskis (1927–2009) – lenkų filosofas, eseistas, prozininkas.
(5) Wisława Szymborska (1923–2012) – lenkų poetė, eseistė, literatūros kritikė ir vertėja, Nobelio literatūrinės premijos laureatė.
(6) Aleksandras Smolaras (g. 1940) – lenkų publicistas, buv. emigracinio ketvirtinio žurnalo „Aneks“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
(7) Dvaras netoli Krokuvos, priklausęs Lenkijos karalienei Jadvygai, Krokuvos kapitulai, garsių giminių atstovams. 1944–1945 m. dvare, be kitų, gyveno Cz. Miłoszas.
(8) Adamo Zagajewskio ir Juliano Kornhausero knyga, abiejų jaunų poetų idėjinis ir estetinis manifestas. Jie kritikavo autorius, kurie, užuot tiesiai rašę apie realijas ir problemas, naudojasi alegorijomis, metaforomis ir kt.
(9) „Žycie Literackie“ – 1951–1991 m. ėjęs literatūrinis-visuomeninis savaitraštis.
(10) „Tygodnik Powszechny“ – nuo 1945 m. leidžiamas katalikiškas kultūrinis-visuomeninis savaitraštis, įkurtas kardinolo Adamo Stefano Sapiehos.
(11) Włodzimierzas Maciągas (1925–2012) – lenkų literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas.
(12) Olgierdas Terleckis (1922–1986) – lenkų prozininkas, istorikas.
(13) Władysławas Machejekas (1920–1991) – lenkø rašytojas, publicistas, 1952–1989 metais „Ýycie Literackie“ vyriausiasis redaktorius.
(14) Krzysztofas Kamilis Baczyńskis (1921–1944) – lenkų poetas, kuris dvidešimt trejų metų amžiaus žuvo Varšuvos sukilimo metu.
(15) „Trybuna Ludu“ – 1948–1990 metais ėjęs dienraštis, valdančios Lenkijos jungtinės darbininkų partijos organas.
(16) Janas Józefas Szczepańskis (1919–2003) – lenkų rašytojas, eseistas, scenarijų autorius, reporteris.
(17) Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – lenkų poetas, prozininkas, dramaturgas.
(18) 1947 metais išėjęs debiutinis T. Różewicziaus eilėraščių rinkinys.
(19) Kornelis Filipowiczius (1913–1990) – lenkų rašytojas, novelistas, scenarijų autorius, W. Szymborskos gyvenimo draugas.
(20) Halina Mikołajska (1925–1989) – lenkų aktorė ir režisierė, opozicijos veikėja.
(21) Benedetta Craveri (g. 1942) – italų rašytoja, literatūros kritikė.
(22) Piotras Skrzynieckis (1930–1997) – lenkų režisierius, scenaristas.
(23) Garsios rašalinių parkerių firmos pavadinimas.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_1_metai_2016.jpg