tekstai.lt

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

b_200_318_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_A_Marcenas_viename_vr.jpgAidas Marčėnas. VIENAME. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

 

Jei kas pagalvos, kad pavadinimą Aido Marčėno knygos recenzijai skolinuosi iš Emiro Kusturicos kūrybos, pagalvos teisingai. Kačių gausa, kaip ir gyvūnėlių įvairumu, A. Marčėno tekstai nepasižymi, nes šokanti autoriaus sąmonė linkusi tvertis ir laikytis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje stabilesni: jei ne už stalo kojos ar medžio kamieno, kaip rinktinėje „Eilinė“ (2006), tai bent jau už chrizantemos koto, erškėčių, dūzgiančio jazmino ar žydinčių aguonų naujausioje knygoje „Viename“.
Tačiau kad ir kaip žiūrėtume, šis pažemės horizonto pasaulis yra šešėlių karalija, prieglauda katės žvilgsniui, stebinčiam žvirblių, lakštingalų ir strazdų, ir drabnų paukštelių pasaulį: „Sode, kur šešėliai, lyg sapnuose / su vėju Schopenhauerį vartant, // gražuolė katė sėlina – tarsi manęs / nematytų, tarsi nebūtų // žmogaus. O jei nebėra? Sukaupiu / pasaulio valią ir – kis, kis, kis. // Ramios smaragdo akys, / nenusakomas vaizdinys“ („Apie valią ir vaizdinį“). Nuo Jono Biliūno „Kliudžiau“ šis pasaulis skiriasi subjekto žvilgsnio perkėlimu į kitą egzistencijos matmenį: „Ten esu. Labiau, nei pasaulyje. / Dar labiau, nei pasaulis“ (p. 59).
A. Marčėnas tikrina mūsų klausą, nes eilėraščio pabaigoje, jau po taško, ritmo ir rimo pilnatvei aiškiai stinga žodžio „esu“ arba „nesu“, ir „nesu“ pagal prasmę tiktų labiau. Vertinant knygos sumanymą, šis trūkstamas žodis yra esminis, leidžiantis suprasti šio gana neįprasto eilėraščių rinkinio programą, kuri rimtu požiūriu į Dievą, pasaulį, poetą ir poeziją kontrastuoja su tame rimtame požiūryje įdiegtu cinišku nerimtumu: pradėjęs nuo apoteozės šlamštui, kuris yra lemtis ir atmintis, gyvenimas ir laikas, o pabaigęs savo jau „Dėvėtuose“ (2001) įtvirtinta dievėjimo per poeziją programa, naujoje knygoje „Viename“ A. Marčėnas savo poetinį požiūrį sutelkia į tikrovės ir vaizduotės struktūras, klausdamas: kas yra tikriau?
Rinkinio skyriai šias vaizduotės struktūras įvardija tarsi tikrovės matmenis, kurie gali išsiskleisti į tris ir keturis ir vėl susiglausti į vieną: knygą „Viename“ sudaro skyriai „Vienas viename“, „Du viename“, „Trys viename“ ir „Trys keturi“. Dvi katės šioje knygoje ir pasirodo skyriuje „Du viename“ gana ypatingu būdu – tarsi klausdamos: ar lyrinis A. Marčėno subjektas yra tik vaizdinys katės sąmonėje, ar net dar blogiau – tai tik katės vaizdinio strazdo sąmonėje atitikmuo („Pamačiau“)? Mano kartos mokyklinių skaitinių J. Biliūno prozos subjektas tokiais klausimais naivių mūsų protų nekankino, užtat privertė nuoširdžiai verkti.
Bet tai buvo džiaugsmo ašaros, nes J. Biliūno personažas šiame klasikiniame apsakyme įvykdė klasikinę misiją lietuvių literatūroje: tikrovę atskyrė nuo vaizduotės žaidimo. J. Biliūno personažui, kitaip nei daug vėliau Jurgos Ivanauskaitės personažams, buvo aišku, kas yra kas ir kaip turi būti. A. Marčėno lyriniam subjektui šioje knygoje, nuolat skelbiančiam kovą su poeto tapatybe, taip aišku nebėra, ir ne todėl, kad jis būtų prisiskaitęs Kornelijaus Platelio ir Arthuro Schopenhauerio, bet todėl, kad autorius, remdamasis savo poetinės vaizduotės patirtimi, kuri ir yra jo lemtis ir atmintis, gyvenimas ir laikas, kitų tokių patikimų tikrovės atitikmenų savo lyriniam subjektui pasiūlyti neturi. Dievas ir šlamštas jau yra šalutinis vaizduotės produktas, duotas iki ir po lyrinio subjekto sukūrimo.
Dievo pirštas, kartais bevardis, kartais didysis (abu labu iš esmės yra nepadorus gestas), šiam subjektui ne tik kad nepadeda susigaudyti, kas, kur ir kaip yra, bet ir kelia desperatišką sumaištį: mėginimuose šį pirštą sugriebti nelyg chrizantemos, jazmino ar žydinčios aguonos kotą, Dievo pirštas trijų ir keturių vaizduotės matmenų perspektyvoje telieka žodžių žaismu, reiškiančiu tik netikusį atsitiktinumą, ištikusį lyrinį subjektą. Byrantys žiedlapiai saujoje – tai geriausia, kas dar lieka, kai nieko daugiau ir nėra, ir galbūt nė nebuvo, nes negalėjo nė būti: „kas ten su vyšnių / žiedlapiais byra? niekas... / dabar jau viskas“ („Japoniškai pasakiau dar ne viską“).
E. Kusturicos filmo „Juoda katė, baltas katinas“ (1998) „unza unza“ stiliaus muzikėlė galbūt labiausiai tiktų A. Marčėno knygos „Viename“ lyrinio subjekto desperacijai atspindėti. Kačių, juodos ir baltos, žvilgsnyje, jų šešėlyje ir dienos šviesoje atsidūręs žmonių pasaulis, stebimas iš pažemės, dėl konvencionalių ritualų ir normų, sutarčių ir sprendimų gali atrodyti labai netikslingas, beprasmiškai tragiškas. Kaip E. Kusturica savo filmą, taip ir A. Marčėnas savo knygos siužetą režisuoja iš tokio požiūrio perspektyvos, abu priversdami savo žiūrovus ir skaitytojus juoktis: „Pasaulyje baisiai nerimtame / žmogus baisiai rimtai / nugyvena // baisiai nerimtą gyvenimą“ („Pasaulyje“).
Bet tai juokas pro ašaras, nes makabriški žmogaus sukurti gyvenimo siužetai prieštarauja ir tikrovės, ir vaizduotės dėsniams. Ir E. Kusturicai, ir A. Marčėnui šie dėsniai turi tik vieną, tačiau esminę juos siejančią ašį. Gal dar luktersiu – iškart jos neįvardysiu, nes nei vienas, nei kitas tiesiai jos nenurodo, pasikliauja metaforomis. Ir tos jų metaforos gal ne tiek sudėtingos, kiek paprastos, tačiau grįstos itin prieštaringų asociacijų kombinacijomis. Todėl įdomu, kad ir vienam, ir kitam ne tik reikia Dievo piršto, kuris reiškia tik netikusias aplinkybes, bet ir Dievo plano, kuris tas aplinkybes sukuria.
E. Kusturicos filme tas planas išryškėja tik Dievo pirštui bakstelėjus į netikusių aplinkybių sūkuryje išsimurdžiusių herojų širdis: širdies švarai išbandyti reikia lauko tualeto ekskrementais ištaškytų netikrų vestuvių ir netikrų laidotuvių. Šokančios sąmonės režisieriaus herojai taip pat linkę griebtis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje yra stabilūs (prestižas, galia ir pinigai). Į prieštaravimų ratą įsiterpia katė, lyžtelėdama Dievo piršto paliestus herojus ir Dievo plano link stumtelėdama aplinkybes. Aplinkybių sūkuryje nuo galvos ligi kojų apdergti herojai lieka su atgijusiomis vertybėmis (sąžine, draugyste ir meile). Jei ne šios vertybės, „unza unza“ stiliaus muzikėlė tebūtų klausą žeidžiantis muzikinis cinizmas.
Šokančios sąmonės poeto knygoje byrančių žiedlapių fone išnirusios Dievo išmatos taip pat yra netikusių aplinkybių sūkuryje išsimurdžiusio lyrinio subjekto vertybinio nušvitimo akimirka „Įstabiuose mūsų pasauliuose / maitinimosi grandinės viršūnėj – poetai – // išmatos Dievo“ („Reliatyvu“). Šis vertybinis nušvitimas, žinoma, turi savo kainą: „Dievas atleis tau. / Tu neatleisi“ („Išsigelbėsi, esi talentingas“). Ir jei ne vertybiniai orientyrai, sudėlioti knygos struktūroje, klausimas, kas tikriau – Dievas, pasaulis, poetas ar poezija – neturėtų prasmės: „Neverta šnekėti apie poeziją. // <...> Bet pamėginkim dar kartą. / Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos – / kaip ir mūsų gyvybių – esmė“ („Pamėginkim dar kartą“).
Katės ir katino atitikmuo Dievo pirštui tinka ir A. Marčėno knygos pasauliui. Įstrigęs lyrinės vaizduotės ir jos gyvybingų vaizdinių sūkuryje, katės ir strazdo žvilgsnio žūtbūtinėje akistatoje, knygos „Viename“ lyrinis subjektas teturi vienintelę galimybę išlikti – savo rašomuose eilėraštukuose. Ir nors jų virtuali realybė yra tokia pat gyva, kaip ir mūsų tikrovėje yra gyvas katės ir katino morčiaus pasaulis (serbų kalboje žodis „mačor“ turi ir katino, ir morčiaus semantiką), nuo pat A. Marčėno kūrybinio kelio pradžios, pagal jo kūrybos programą, poezijos tikslas – tapti kalbos kūnu: „Tas pats troškimas, tas pats / nuodėmingas troškimas – gyventi, / veržtis, putoti ir daugintis“ („Poezijos vyksmas“, rinkinys „Dulkės“, 1993).
Algis Mickūnas lietuvių kultūrinę laikyseną apskritai yra prilyginęs stropiai šokamam iškilmingam klumpakojui, kuriam vien dėl rimtumo, o gal tik taip atrodo šios recenzijos autorei, stinga ne išlaikyto tradicijos pojūčio su būdingais psichologizmo turiniais (to tai netrūksta), verčiančiais išgyventi katarsį dėl kaskart teisingai įveikto tikrovės ir vaizduotės konflikto, bet gerai sukonstruotos meninės avantiūros kaip vaizduotės žaidimo, kaip sąmonės šokio, su netikėto siužeto ir netikėto katarsio doze. Ir nors A. Marčėno knygos „Šokiai“ (2008), o ypač „Tuščia jo“ (2013), yra labiau katarsio, o „Viename“ – avantiūros reiškinys, šio eilėraščių rinkinio pasiūlyta tikrovės ir vaizduotės perskyros drama, ieškanti savo „unza unza“ stiliaus muzikėlės, yra įdomus eksperimentas prie biliūniško lyrinio „aš“ pripratusioje lietuvių lyrikoje.
Knygoje „Viename“ šis „aš“ susikeičia vietomis su J. Biliūno katyte. O susikeitus prasideda naujas konfliktas, priverčiantis ieškoti, kur iš tiesų pasibaigia vaizduotės pasaulis ir kas nubrėžia jo ribas. Žinoma, A. Marčėnas neperstumdo principinių tikrovės ir realybės atramų, nes to nepajėgus padaryti joks menininkas, kurdamas savo vaizduotės pasaulį, tačiau priverčia mus paėjėti šiek tiek toliau vaizduotės keliu, vedančiu ne iš, bet į painesnį vaizdinių labirintą. Ko galima šio rinkinio vaizdinių labirinte pasigesti, tai to šokimo per kalbos slenkstį, sklendimo vaizduotės vandenynu nelyg soulsurfingu, kuris įvyksta kitose A. Marčėno knygose. Eilėraštis „Aš sėdėjau prie knygos“ (iš „Dulkių“) yra A. Marčėno klasika. Šokti ir verta vien dėl šio sklendimo sieloje pojūčio.
Naujausia knyga tokio sklendimo nepasiekia, nors galbūt pagal sumanymą to net ir nesiekia. Samprotavimai apie pasaulio ir poezijos prigimtį pakimba keistokuose pusiau poetiniuose, pusiau filosofiniuose muzikiniuose intervaluose, kuriuose ciniškas muzikinis triukšmas vis dar galynėjasi su išmintinga tyla. Knygos centru laikant eilėraščių ciklą „Alba“, „Alba / kvailybei“ tampa šalutinių vaizduotės produktų, Dievo ir šlamšto, išaiškinimo diskursu. Tačiau ši knyga vis tiek yra geros poezijos brendas, nes, nors sumanymo muzika ir neturi aiškesnės tonacijos, lyrinis subjektas sugeba šokti ir desperatiškame triukšme, ir tyloje, į porą, kaip ir knygoje „Šokiai“, pasikvietęs Friedrichą Nietzsche’ę:

 

Kas turi ausis, tesiklauso.
                                  Mt 13,9

 

Esu tas, kuris turi ausis.
Klausausi. Ir kartais, atrodo,

 

netgi girdžiu. O jei visa tai –
tik atrodo, jei negirdžiu nieko, –

 

vis tiek turiu tas ausis. Dargi,
kaip Friedrichas Nietzsche,

 

norėčiau jų daug mažesnių.

 

                                   („Didelių ausų“)

 

Perpratus režisūrinį šokio užmojį, darosi lengviau suvokti šio rinkinio programą.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)