tekstai.lt

Elžbieta Banytė. Plonytė raudona linija

b_200_317_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_Sauka_PK_vr_.jpgMykolas Sauka. GRUBIAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 124 p.

 

Yra knygų, kurias perskaičius norisi nusiplauti, gal net išsidezinfekuoti rankas. Arba kojas. Geriausia – palįsti po dušu. Kad nusiplautum visas aliuzijas, iliuzijas ir higieninių įklotų, apie kuriuos kažkodėl noriai rašo tam tikro tipo rašytojai (visi be išimties – vyrai), kvapą. Iš tiesų kartais susidaro įspūdis, kad rašymas kuo toliau, tuo labiau tampa tik savitikslių ir netgi perteklinių kalbos žaidimų arena, kurioje išrėkiama daug skambių (ar grubių) kalambūrų, o turinys liesėja it herojė iš Jaroslavo Melniko „Anoreksijos“. Panašių įtarimų kelia ir „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja – Mykolo Saukos knyga „Grubiai“.
Šis konkursas kasmet sukelia šiokį tokį šurmulį, apie jį net iš komisijos narių lūpų pasigirsta įvairių atsiliepimų – pavyzdžiui, Andrius Jakučiūnas Birutei Grašytei duotame interviu kritikavo kone viską: konkurso idėją, jo organizavimą, atrinktus tekstus, abejojo, ar ne geriau jaunam kūrėjui pirmąją knygą leisti kokioje nors kitoje leidykloje, stebėjosi, kad kam nors šis konkursas apskritai gali atrodyti prestižinis, ir t. t. Kad ir ką jis sakytų – kitur išleistos pirmosios knygos rečiau pastebimos kritikų, sunkiau įeina į viešąjį literatūros diskursą. Joms dažnai trūksta ir sklaidos: susidaro įspūdis, kad apie jas žino tik tą knygą išleidusio artimųjų ratas ir keli prisiekę lietuvių literatūros stebėtojai. Visko, kas išleidžiama, nebeužfiksuosi ir neperskaitysi. O PK turi šiokią tokią simbolinę galią – nugalėtojams viešumo dozė garantuota. Be to, tai, kad rankraščius atrinko tikrai garbių ir statusą literatūros lauke turinčių narių komisija iš daugybės pretendentų, skaitytojams sužadina šiokį tokį kokybės lūkestį. Tiesa, pirmoji poezijos knyga lūkesčius dažniausiai labiau pateisina nei prozos. Įdomu pažiūrėti, ar M. Saukos pirmoji knyga paklūsta tendencijai, ar iš jos išsivaduoja.
Panašu, kad paklūsta: kaip ir daugeliui pirmųjų prozos knygų, šiai paprasčiausiai trūksta brandos. Normalu, kad rašomi trumpi tarpinio žanro – lyg apsakymai, lyg esė, o kai kurie visai neapibrėžiami – kūrinėliai: visų pirma, eseistinis, kritiškas mąstymas apie aktualijas dabar madingas, kita vertus, tam, kad gebėtum komponuoti didelės apimties gerai suaustą tekstą, reikia ir skaitymo, ir rašymo, ir gyvenimo patirties. Galų gale, smulkieji prozos žanrai savaime nerodo jokio „nebrandumo“, tiesiog yra kitokie negu stambieji, ir mes, juos skaitydami, nesitikime kažko ypatingo. Vienas žanras nėra geresnis už kitą, tiesiog rašymas būna geras arba nelabai.
Tačiau M. Saukos tekstuose pavadinime deklaruotas „grubumas“ parodomas tik per seksualumą ir bendrą kultūros nevalyvumo įspūdį. Štai „Auksinio lotoso paslaptis“ yra neva dviejų veiksmų drama. Pirmą veiksmą sudaro maždaug tokių sakinių kratinys: „SMULKUTĖ BRUNETĖ sulaukia namų vizito“, „PUPYTĖ spurda savo pačios pančiuose“ ir pan. (p. 17). Iškart krinta į akis neskoningas, netikslingas kalbos vartojimas: jei jau „savo“, tai kam dar pridėti tą parazitinį „pačios“? Antras veiksmas lygiai toks pat. Iš pradžių pasirodo, kad jame veikia tie patys asmenys, kaip ir pirmame, – blondinė, brunetė, – bet tai tik pirmas įspūdis, atsirandantis dėl pasikartojančių žodžių. Keista drama, kurioje niekas nekalba, o tik „įkliūva“, „groja pianinu“ ar pan. Na, gerai, „drama“ graikiškai ir reiškia „veiksmas“: veikėjai veikia, o ne kalba, kaip esame įpratę, gal ir įdomi tokia žanrinės formos dekonstrukcija. Tačiau „dramos“ pabaigoje esama tokio prierašo: „Tai visų mano matytų pornografinių filmų pavadinimai.“ Šitoks „šmaikštumas“ gali būti juokingas tik tiems, kam dar nėra aštuoniolikos, vyresniems skaitytojams tai bus tiesiog infantilu. Net jei ir priimsime šį bandymą kaip provokaciją – neva tikrinama, ar supainios dar kas nors fikciją su realybe ir pamanys, kad M. Sauka žiūri pornografiją? – daugiau nei paviršutinišką žaidimą čia sunku įžvelgti. Šiek tiek įdomesnis tas atsirandantis rudimentiško „siužeto“ įspūdis, verčiantis ironiškai šyptelėti ir lengvai neva teoriškai pasamprotauti apie atsitiktinumų reikšmę kalboje, apie reikšmes, kurios kyla iš chaoso it feniksai iš pelenų, ir, žinoma, apie esmišką žemosios (ne)kultūros vienodumą, nuobodumą, primityvumą.
Smagu, kad šis pavadinime dominuojantis „grubumas“ nėra nesąmoningas autoriaus ego demonstravimas ar bandymas bet kokia kaina prajuokinti tam tikrą skaitytojo tipą. Pirmas tekstas aiškiai siūlo prieš paimant šią knygą dezinfekuoti rankas (p. 5), o ketvirtame viršelyje rašoma: „Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet’as.“ Vulgarumas, paprastumas, balansuojantis ant prastumo ribos, atmiešiamas keliais gerais intelektualios intoksikacijos receptais, kurie ir paskatina perskaityti knygą iki galo, o ne numesti po pirmų trijų–keturių tekstelių. Žanriškai neutralų žodį „tekstas“ vartoju sąmoningai, nes daugumos knygoje esančių lyg ir pasakojimų žanrą sunku nusakyti. Laužoma kanoninė forma: tai visada priverčia skaitytoją truputį pasitempti ir neužmigti, bet vis dėlto jau yra tapę dar viena literatūrine savaime suprantamybe, žaismu, kuris jau niekam neatrodo kuo nors išskirtinis, nes kone visi, o ypač jaunieji, tą bando daryti.
Įdomesni tekstai, kuriuose žodinis tekstas derinamas su vizualiniu, – atsidūrę vaizdo ir rašto paribyje, jie nepakyla iki „komiksu“ vadintino teksto, nes juose nėra pasakojimo griežtąja prasme, tačiau yra savitos intrigos, įdomumo, jie kuria naujas reikšmes. Apskritai tekste taikomos strategijos gali priminti Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčius“ – greta ir vulgarybės, ir piešiniai, ir juokas, ir pamatuota, rimta vartotojų kultūros paviršutiniškumo kritika. Atpažįstami tipiški lietuvių elgesio modeliai: jie nemoka anglų kalbos, dėvi treningus, ploja nusileidus lėktuvui, apsimeta intelektualesni, nei yra, bando rašyti eiles, o iš tikrųjų jiems išeina nebent eilės prie kasų parduotuvėse. Tai – grubioji, nevalyvoji gyvenimo realybė, kuria, regis, ypač domisi knygos pasakotojas.
Intertekstualumu, kuris jungiamas su vizualumu, bandoma suderinti juoką ir rimtį. Tai atvirai deklaruojama vieno savotiškiausių rinkinio tekstų „Let’s string on“ epigrafe: „Nėra nieko juokingesnio ir kartu rimtesnio už intertekstualumą“ (p. 69). Iš tikrųjų įdomaus ar netikėto žingsnio šiame lauke nedaroma: apverčiami, dažniausiai nužeminami, „sugrubinami“ žinomi literatūros ar kino tekstai, ir parodijuotos jų versijos tampa kodu, suteikiančiu tam tikro sodrumo šiaip jau dažnai banalokiems knygos pasakojimams. Pavyzdžiui, meistras iš „Meistro ir Margaritos“ tampa meistru tiesiogine prasme: jis remontuoja skalbimo mašinas (p. 94). Nesudėtinga tokius žaidimus interpretuoti kaip vertybių infliaciją vartotojų visuomenėje, klasikos nebeaktualumą (ją įmanoma skaityti tik ironiškai, nes su XXI a. gyvenimu yra susijusi nebent atvirkščiai proporcingu, o ne tiesioginiu ryšiu).
Ši viešumo, žiniasklaidos, kasdienių gandų, slydimo paviršiumi neįsigilinus parodija ir paverčia „Grubiai“ prasmingu, ne vien įprastai neatsakingu popieriaus gadinimu. Štai, tekstelyje „Prieš ir po“ rodomas žurnalistės ir rašytojo susidūrimas: „Štai taip! Labai gera pozicija, nesistokit, Vytautai, tik dar pasisukit šonu truputį... Ne visai, Vytautai, pasisukit trim ketvirčiais, o žiūrėkit į mane, ne į fotografą. Ne, galvą įkiškit tarp gėlių, bet žiūrėkit į mane. O taip! Yra!“ (p. 8). Šios banalios klišės, kuriomis žaidžia žurnalistika – jei rašytojas, tai būtinai galva tarp gėlių – pajuokiamos visame tekste. Taip sukuriama nauja – žurnalistikos, publicistikos, – plotmė.
Būtent aktualių visuomenės temų aštrumas, kritiškas požiūris į nūdienos reiškinius ir viešojoje, ir privačioje erdvėje, be visų kitokių daugiau ar mažiau įprastų žaidimų, daro „Grubiai“ paskaitomą. Ryškiausia priešprieša, lemianti knygos temą, – neatitikimai tarp tikrovės ir regimybės. Kuriamas ir analizuojamas pasaulis yra esmiškai iliuziškas: tikrovės atplaišos (bet net ir tos sąlygiškos) galimos tik poroje arba vienatvėje, tik tada, kai tikrovė apsinuogina, kai nebelieka viešųjų trikdžių. Intymumas, bendravimas, bičiulystė – štai kur aukščiausioji tikrovė: visa kita tėra konstravimas, banalus masinių vilčių išpildymas. Susidūręs su pasauliu žmogus renkasi ne savo tiesą, o mažiausią blogybę: balsuoti už dešiniuosius, net jei veikiausiai yra kairysis (p. 74), pildyti anketas „apie save“ tam, kad, pigiomis oro linijomis nuskridęs į Paryžių, gautų sofutę permiegoti (p. 58), dalyvauti konferencijose, kuriose dalyviai klausosi pseudomokslinių pranešimų (p. 57). Absurdiški kasdienybės ritualai verčia ironiškai juoktis: „Apokrifiniame interneto puslapyje parašyta: ir Jėzus Kristus buvo INFJ. Maniau jį buvus INRI. // Dabar bent jau turėjau ką parašyti skiltyje „Viskas apie mane“: „Plačių pažiūrų, gero būdo. Kaip Jėzus“ (p. 59). Aiškiai rodomi du buvimo būdai: pirmas – kelti klausimus, bandyti kartais labai kvailose situacijose, reikalavimuose, biurokratizme įžvelgti logikos grūdą ir visa tai bent truputį analizuoti. Antras – gyventi mechaniškai, automatiškai, nesigilinant, tiesiog darant tai, ką reikia, nes tai – „standartinė procedūra“ (p. 57). Ši priešprieša, kaip suprantame, visiškai neoriginali: vienokiu ar kitokiu pavidalu ji klajoja po Vakarų kultūrą it šmėkla jau šimtmečius, tačiau tai veikiausiai ir parodo visuotinį jos aktualumą.
Kalbos žaidimai – kad ir cituotasis „Sizifo meet’as“ – yra viena žaviausių M. Saukos „Grubiai“ detalių. Parodant žodžių daugiareikšmiškumą, kalambūriškus jų sąskambius, švelniai dekonstruojamas pasitikėjimas kalba, jos referentiškumu, skaidrumu. Tai padeda apnuoginti ir socialinius žaidimus, tačiau be tragizmo ir patetikos. Žinoma, šis žaidimas kiek paviršutiniškas, vietomis banalus (trigubai mažiau paauglišką primenančio žargono ir keiksmažodžių atliktų tą pačią funkciją, o į pabaigą nebeerzintų), tačiau tikrai sveikas, netgi būtinas jaunam autoriui. Iš bendro knygos vaizdo matyti, kad Mykolas Sauka turi neblogą literatūrinę klausą, gerą humoro jausmą, užsidegimo ardyti nusistovėjusius ir tokius įprastus, kad jau kone nebepastebimus stereotipus, tad verta tikėtis, kad ateityje jo tekstai bus dar stipresni.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)