tekstai.lt

Donata Mitaitė. Iš patirčių

b_200_284_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_vartai_i_abi_puses.jpgVARTAI Į ABI PUSES: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

 

„Ir štai jums vaizdas – tokia baltaplaukė, pasišiaušusi mergiūkštė, basa, su kartūno suknike, gal dar su kokiu mamos nertu vilnoniu megztuku, jei vėsus rytas, risčia lekia keliuku nuo Užgirių“ (p. 190). Savo rašinį apie knygą „Vartai į abi puses“ tyčia pradedu nuo šios citatos, turbūt, kaip pasakytų vienas iš knygos autorių Marijus Šidlauskas, šiek tiek pažeisdama „ritualines konvencijas“. Taip, toji „mergiūkštė“ – būsimoji profesorė Viktorija Daujotytė, dešimtmetė ar dvylikametė, kas rytą tėvui atjojanti Kaštaniuką, priskirtą fermai, kurioje jis dirba. Nuo šio epizodo galima brėžti daugybę linijų: į tėvų bajorystę (aišku, ne tik iš ten, bet ir iš ten tėvo meilė arkliams, ramus žinojimas, kaip su jais elgtis, autoritetingai perteikiamas vaikui: „<...> jei kas, jei pasibaidytų, pamesk pavadį, stipriai įsikibk į karčius ir prisispausk visu kūnu, labiausiai kojomis“, p. 190); į kolektyvizuoto kaimo skurdą, kuriame gyvena didelė šeima („Po vidurinės negalėjau išvažiuoti mokytis, nes nebuvo iš ko. Net bilietui į Vilnių“, p. 92); į prarastą laiką ir prarastą vietą („<...>galiausiai niekas nėra prarasta, visa, kas yra iš tiesų buvę, lieka žmoguje neatskiriamai nuo jo. Tol, kol lieka pats žmogus“, p. 56).
Turbūt ne viską išvardijau. Be abejo, citata daug pasako ir apie „mergiūkštės“ charakterį: juk reikia pačiai susirasti arklį, per naktį nulindusį į tankynę, pačiai jį pasigauti, suvaldyti. Knygoje papasakotas dar vienas maždaug to paties laiko esmingas susivokimas. Mergaitė, gera mokinė, netikėtai gavusi trejetą iš aritmetikos, liūdnai eina namo: „<...> staiga toks perveriantis džiaugsmas – ne, neturiu verkšlenti, pareisiu, padarysiu, ko mamai reikės, atsisėsiu ir išspręsiu visus vadovėlyje likusius uždavinius <...>. Ką labiausiai atsimenu – tą pervėrusį džiaugsmą, sukėlusį pasitikėjimą. Eik ir pereisi. Eik ir nueisi. Norėk ir pajėgsi“ (p. 121). Ir vėlesnis potyris – jau mergina, viena ir nelaiminga eina iš šokių ir staiga suvokia, kad tikrasis jos gyvenimas bus kitur ir kitoks, kad būtent jo reikia siekti.
Chronologiškai nuoseklaus biografijos pasakojimo knygoje nėra. M. Šidlauskas teigia savo, kaip kalbintojo, užduotį supratęs taip: „<...> leisti kuo laisviau ir autentiškiau prabilti Profesorės gyvajam aš“, „netrukdyti išsisakyti, leisti ryškėti vidiniam portretui“ (p. 10). Jis sakosi supratęs, kad knyga bus „įtarpais pakurstomas augališkas pasakojimas apie žmogaus gyvenimą ir gyvenimą žmoguje“ (p. 10). M. Šidlauskas klausinėja kaip žmogus, labai gerai pažįstantis savo pašnekovę. Ne kartą jis tiesiog primena, kad norėtų išgirsti svarbių dalykų, kurių bent dalį jis žino ar nujaučia: „<...> stabtelėkime ties Jūsų biografiniu pasakojimu – dar norėtųsi konkretesnių (portretiškesnių, jutimiškesnių, „kūniškesnių“?) prisiminimų apie svarbiausius vaikystės ir paauglystės asmenis, lemtingiausius kelionės pradžios liudininkus: babūnėlę, mamą, tėvą (ypač tėvą) – juk būta balsingo (bažnyčios choro giedorius), išvaizdaus (smetoniškas karininkas), būta ir nestandartinio tėvo bei dukters santykio“ (p. 68). Savo tekstą knygoje kalbintojas suredukuoja beveik iki minimumo, kartais jo klausimus V. Daujotytė prisimena kaip užduotus pokalbio metu, raštu jie ne visada užfiksuojami. Paklausiama ir tokių dalykų, kokių skaitytojas gali tikėtis (tarkim, apie Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą, apie literatūros kritiką, apie kalbą ir jos metafiziką), ir gana netikėtų (apie bohemą ar sportą profesorės gyvenime). Knygos pavadinimą sugalvojo V. Daujotytė iš paralelės: tėviškės vartai atsidaro į abi puses, o jos sąmonė dar mato ir savąją praeitį, ir ateitį.
Atkurdama ir perkurdama praeitį, atmintis dėlioja savus ženklus: dar labiau sureikšmina kokį nors dabar atrodantį ypatingą epizodą, kai ką ir nureikšmina, ištrina. Ryškiausiai matoma tai, kas autorei svarbu šiandien. Knyga plėtojasi laisvai, augališkai, paminimi tokie žanriniai apibūdinimai kaip intelektualinė autobiografija, autobiografinė fenomenologija. Joje esminga, kaip teigia M. Šidlauskas, „grįžinėjimo pasija“ (p. 286), kitaip sakant, nuolatinis grįžimas prie tų pačių temų, jų gilinimas, plėtimas. Akivaizdūs keli teminiai blokai: vaikystės ir ankstyvosios jaunystės patirtys, aplinka, žmonės, gamta; Vilniaus universitetas, Lietuvių literatūros katedra, mokytojai, mokiniai, kolegos; lietuvių literatūra, asmeniškai svarbiausi vardai; samprotavimai apie tai, kaip, kokia, kodėl esu aš (pasakotoja) pati. Tie blokai sąlygiški, persiklojantys, į pasakojimus įsiterpia žinios iš tos dienos, kada rašoma: karas Ukrainoje, Boriso Nemcovo nužudymas Maskvoje ir pan. Knygoje daugybė beveik noveliškų fragmentų, kai kurie akivaizdžiai simbolinami. Tarkim, tėvai nusprendė apsigyventi tėvo tėviškėje: „Jau viskas buvo pervežta, mama su mažu broliuku ant rankų ir manimi parėjo paskutinė. Tėvo motina, senoji Daujotienė, buvo darže. Pamačiusi mus nusibraukė žemėtas rankas, įpuolė į trobą, išsinešė mažą medinį kryžių. „Klaupkis, Paulele, palaiminsiu, kad nieks tavęs iš tos trobos neišvarytų.“ Mama atsiklaupė, persižegnojo, pabučiavo anytai ranką. Nedaug ką taip esu įsiminusi kaip tą vaizdą. Gal nuo tos akimirkos pradėjau suprasti, kad gyvenime dar yra kažkas, kas yra už gyvenimo“ (p. 122).
Dauguma tokių fragmentų pasakoja apie giluminius ryšius su tėviške, su žeme. Tai V. Daujotytei, šiuo metu ypač nemažai rašančiai apie prigimtinę kultūrą, yra svarbiausia. Nesu į šį terminą įsigilinusi ir jo bent jau sau iki galo išsiaiškinusi, bet manau, kad prigimtinė kultūra dažniausiai siejama su kaimiškąja, etnine kultūra, ypač pabrėžiami žmogaus ir gamtos ryšiai, ypatingas gimtosios vietos pojūtis. V. Daujotytė jaučiasi įsišaknijusi pirmiausia gimtojoje Žemaitijoje, paskui ir Lietuvoje, lietuvių kultūroje. Net ir tą pačią vietą galima pamatyti kaip kitą, kitokią. „Suintensyvėjus patirčiai“, paskutinę prieš išvažiuojant į Vilnių vasarą, lydint panorėjusį pamatyti kalną žmogų, atkeliavusį iš kitur, būtent kaip kita vieta V. Daujotytei pasirodė tėviškės Girgždūtė. Be to, esama žemės, vietos energijos ir ne visada racionaliai paaiškinamų dalykų: „Jutimas – iš pat vaikystės, kad gyvenimas yra be galo gilus, kad vieni klodai uždengia kitus, kad vaikštome trapiu, kartais ir įlūžtančiu jo paviršiumi“ (p. 128). Arba jau konkretizuojant: „Ruduo, kurį atsimenu: pabaigėm atartas bulvių vagas, mama nuėjo kaisti vakarienės, o aš palei alksnyną pasukau į padaubį. <...> Visi man buvo palankūs – žolė, medžiai, žemėjantis dangus, takas, kuriuo galėjau eiti toliau, bet galėjau ir grįžti. Atsigręždama jau mačiau namų žiburį. Kas tada persmelkė mane – neaprėpiama visatos didybė, galybė ar atvirkščiai – mano mažybė po tuo begaliniu dangum? Ar viena ir kita neatskiriamai? <...> Paskui geruose eilėraščiuose vis susidurdavau – taip – atsidusdavau, tai ir yra“ (p. 260–261).
V. Daujotytės tekstas dažnai darosi panašus į lyrinę prozą apie žmogų ir žemę. Skaitant natūraliai kyla mintis, kas visa tai pakeičia kitiems, šitaip „nebepersmelktiems žemės jutimo“, nebeįsišaknijusiems, kaip jie skaito tokius ar panašius tekstus. Jiems tikriausiai atrodo, kad gamtos, žemės pojūtis čia tiesiog be pagrindo mitologizuojamas. Todėl neatsitiktinė citatoje nuoroda į poeziją kaip į kokį galutinį, tiesą atskleidžiantį lėmėją. Be abejo, pirminė patirtis, būsena prisimenama, bet visa aprašoma jau ne ano laiko, o šiandieninės V. Daujotytės: „Mano skurdi tikrovė buvo labai tiršta, jutimiška. Ir man gera, jauki. Nežinojau, kad yra kitokių gyvenimų, tad jų ir nepasigedau <...>. Patirta realybė įsigeria į kūną, įsismelkia, atsiliepia noru pakartoti judesius, dar pamatyti, dar išgirsti. Pamatyti išskrendančias antis: mūsų pelkėtame krašte buvo daug ančių, jos pakildavo kasant bulves, pačios vėlyvosios – jau raunant runkelius. Dar išgirsti gerves – jau ir iš Aukštaitijos, palei Sartus, Rašus, Šventąją. Išgirsti ir nuleisti rankas, kaip vienoje Marcelijaus Martinaičio atmintyje. Jau. Jau išskrenda. Ir kažką prisiminti – gražiai, graudžiai, romansiškai“ (p. 25).
Atmintis išsitraukia atsiminimo, pojūčio siūlelį, bet jis vedžioja ne tik po vaikystės patirtis, bet ir po kultūrines, literatūrines. Kartais stebina tai, kad pasakyti viename Lietuvos pakraštyje žodžiai pasikartoja kitame. V. Daujotytė rašo apie savąją Žemaitiją: „Prie vartų – avių pulkelis, šiurkščiavilnės, baltagalvės, dvi senos avys ir penki ar šeši jau rudeniniai ėriukai. „Suleisk avis, kad eini“, – nuo trobos pašaukė mama. <...> Avys, šilta vilna braukdamos per mano ištiestas rankas, suėjo į pastogę“ (p. 148). Ir braukiančios per rankas avių vilnos pojūtį, o dar labiau mamos „[padaryk ir tai,] kad eini [į tą pusę]“ prisimenu iš savosios Aukštaitijos. Matyt, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro einančios, dirbančios kaimo moterys buvo gyvenimo išmokytos taupyti žingsnius, derinti darbus, šį bei tą būtino nuveikti pakeliui einant daryti ko kita.
V. Daujotytė gimė 1944 gruodžio 23 d. vakare, dėl neramaus karo pabaigos laiko gimimo data dokumentuose supainiota. Šiaip ar taip, didžioji gyvenimo dalis praėjo sovietmečiu. Knygoje papasakojama ir apie pokario kaimo skurdą, ir apie gėrimą, nuo kurio kiek apsaugotos buvo prie mamų besiglaudžiančios mergaitės ir kurio grėsmių nesuprato nuo problemų į alkoholį bėgantys vyrai ir paskui juos sekantys sūnūs. Kalbant apie elgesį, kurio buvo mokoma nuo pat vaikystės, pavarijuojama skirtis „prasčiokiška ir bajoriška“. Įdomu, kad kaip prasčiokiškas suvokiamas literatūrinių autoritetų puldinėjimas, kai siekiama būtent taip susikurti sau vardą trokštant „viešumos kaip paties lengviausio „šlovei“ kelio, būtino žiniasklaidos verslui“ (p. 158).
Įsimena šitoks fragmentas: „<...> kolchozas buvo aplink, nuo kolchozinės „tvarkos“ pavargęs, nervingas tėvas. Bet jutau ramybę, namus. Iš tiesų jutau savo vidinę erdvę ir laiką, namų suverenumą, visa kita lyg suskliausdama. Mūsų atskirasis gyvenimas srūva kitaip negu bendrosios laiko srovės“ (p. 143). Toliau bus pasakyta apie pavergto proto amžių ir kaip jis veikė žmones, bet, galvojant apie cituotą fragmentą, svarbu suprasti, kad tėvai buvo iš kito laiko, kitokios patirties, išsaugoję kitokius idealus (V. Daujotytė prisimena, kaip tėvas su dėde, apsikabinę per pečius, dainuodavo „Palinko liepa palei kelią“, paskui prisijungdavo ir motina, o jų veidais tekėdavo ašaros), todėl bent namuose vaikai galėjo jausti kitokią, ne sovietinio laiko erdvę. Nežinau, per kelias kartas namų suverenumo jausmas galutinai prarandamas, bet turbūt būtent tada okupuota šalis jau yra iš tikrųjų nugalėta.
Vienas iš knygos leitmotyvų: „savieji“, „glaustis prie savųjų“. Aišku, tai ir žemė, kraštovaizdis, bet ir lietuvių kultūra, kurios likimas ypač rūpi. Kai kas bando „žemės mylėtojų“ pažiūrose įžiūrėti nemalonaus nacionalizmo užuomazgas, bet V. Daujotytė siekia pusiausvyros: „Rasti tą aukso vidurį, kad pasakodami apie Lietuvą liktume ir savikritiški, ir pasitikintys savimi, savo istorija, kultūra, literatūra. Kad lietuviškumo erdvė ne siaurėtų, plėstųsi“ (p. 36), kaip savotišką idealą iškeldama Algimantą Mackų, apie kurio patriotizmą Vytautas Kavolis rašė: „Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško“ (p. 290).
V. Daujotytė ir dėkinga mokinė, ir atidi mokytoja (ir šioje knygoje į jos pasakojimus įterpti Nidos Gaidauskienės, Brigitos Speičytės, profesorės mokinių, tekstai), tarp mylimų mokinių ir Vaidotas Daunys, ir pats M. Šidlauskas. Ir vis dėlto apie savuosius mokytojus knygoje daugiau. Tai žmonės, ir įtvirtinantys tai, kas atsinešama iš namų, ir padedantys eiti toliau. Lietuviškumą nuo vaikystės kryptingai ugdė mama, o „eidama keturioliktus, septintoje klasėje iš auklėtojo Vytauto Jokubkos gavau dovanų Maironio „Pavasario balsus“ ir mano tapatybė, kaip dabar manau, įgijo pirmuosius rėmus. Iš Maironio eilėraščių atpažinau prigimtąjį kraštovaizdį, lyg anksčiau nebūčiau jo mačiusi, pradėjau įsižiūrėti, tarsi jame ir save atpažindama“ (p. 91).
Svarbu pabrėžti, kad tiek V. Daujotytei simpatiški, tiek ir anaiptol ne visada tokie žmonės knygoje nevienprasminami. Vienas iš mylimų mokytojų – profesorius Donatas Sauka. Žmogiškieji santykiai nėra visai paprasti, galų gale suformuluojama: „Pagalvodavau – gal ir ne viską, ką kartais pasako Sauka, reikia girdėti. Bet jis pasako ir tai, ką girdėti būtina“ (p. 115). Su Liudvika Lisenkaite santykis kur kas sudėtingesnis, ji vadovavo pirmajam V. Daujotytės kursiniam darbui apie Sergejaus Jesenino vertimus į lietuvių kalbą, rūpinosi, kad jo dalį studentė išspausdintų kaip straipsnį anuometinėje „Pergalėje“. Tačiau pripažįstama: „<...> jos ideologija man buvo svetima, be to, veikė ir žinojimas apie jos vaidmenį katedros likime“ (p. 218). Ir vis dėlto parašas, brūkšteltas ant Atgimimo pradžios aktyvistų surašyto rašto, kuriuo reikalaujama, kad L. Lisenkaitė, kaip agresyvi sovietinės ideologijos gynėja, išeitų iš katedros, sąžinėje jaučiamas kaip skaudi vinis. Vėliau, kai L. Lisenkaitė išleidžia autobiografinę knygą, pasidaro aiškiau, iš kur kyla jos ištikimybė sovietinei tvarkai: „<...> buvo iš labai sunkaus gyvenimo, našlaitė, iš prieglaudų, didelio socialinio jautrumo, jauna ištekėjo už karininko, su sovietų armija grįžusio į Lietuvą, gimusio ir augusio Sibire, XIX amžiaus tremtinių provaikaičio“ (p. 218). Apie L. Lisenkaitę kalbančiai V. Daujotytei esmingas jos santykis su savo mokytoja: „Gal paskutinis susitikimas su Liudvika Lisenkaite – prie Vandos Daugirdaitės-Sruogienės urnos Rašytojų sąjungoje. Nešdama baltų gėlių puokštę Liudvika (Slava) atėjo atsisveikinti su savo mokytoja. Ji buvo dėkinga mokinė, dėkinga iškiliai mokytojai, direktorei, supratusiai jos našlaitiškumą, vienišumą“ (p. 219). Tai bene šilčiausios kada nors skaitytos eilutės apie L. Lisenkaitę. Tiek kalbant apie kitus, tiek apie save („Mano ankstyvajai jaunystei trūko ir moteriško pasitikėjimo, ir iš to pirminio pasitikėjimo kylančio savarankiškumo, atvirumo. Buvau veikiama tradicinio patriarchališkumo, moteriai, ypač jaunai mergaitei, nustatančio tam tikrus rėmus, tam tikras taisykles, kurių privalu laikytis“, p. 222) knygoje išlaikomas ramus samprotavimo tonas, nebandant pasirodyti visažinančiai, nekreipiant dėmesio į būsimuosius teksto dekonstruktorius ar dekonstruktores.
Jaučiuosi esanti jei ir ne visai tos pačios kartos kaip V. Daujotytė, tai bent jau turinti panašių gyvenimo ant žemės, vienkiemyje patirčių. Knyga teikė ne tik skaitymo, bet ir tokių patirčių atpažinimo džiaugsmą, nuskaidrinusį trumpiausias, tamsiausias, lietų purškusias prieškalėdines dienas. Tad jau paskutinė citata: „Mes linkę praleisti šviesesnius momentus. Liūdnumas atrodo gilesnis, esmingesnis. Gal ne. Neužmiršti šviesos, kaip galint ją liudyti. Ne tik kaip laukimą, pasiilgimą, bet ir kaip patirtį“ (p. 22).
Liudiju: skaičiau, buvo šviesu.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)