tekstai.lt

Gintarė Adomaitytė. Apie Ignaliną, Baltąjį namą ir Rūką

Tėvynės varpai

 Ar jums pažįstamas tas jausmas?

Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

Tą Ignalinos Baltąjį namą nužiūrėjau senokai, net labai seniai. Ir namą, ir pačią Ignaliną.

Irklavau. Ne Ignalinoje. Pavasarį ir rudenį Vilniuje – Neryje. Vasarą – Trakų ežeryne. Bet dvi žiemas, tas menkas mokinių atostogas, esu atidavusi Ignalinai: slidėms (jei būta sniego), bėgimui ir sporto salei (jei atlydys).

Dabar, kiekvieną kartą, eidama palei Česlovo Kudabos progimnaziją ir jos bendrabutį, išgirstu muziką, atkeliaujančią iš praeities, iš mano sporto stovyklų Ignalinoje, jų vakarų: lyg bitlai, lyg kažkas jiems gimininga. Matau, kaip sukasi magnetofono juosta, kaip mano trenerei Sofijai Grucovai elegantiškai nusilenkia vaikinas (jo vardas Dainius, pavardė Žiedas), kviečia šokti.

Toje stovykloje, tame bendrabutyje… Ką mes veikėme, kai neslidinėjome, nebėgiojome, nekilnojome sporto salėje svorių, nešokome vakarais?

Iš rankų į rankas klydinėjo tomelis: Akselis Miuntė, „Knyga apie San Mikelę“. Apie knygą, tais laikais itin madingą, pasakyta ir parašyta daug. Turbūt esu vienintelė, kuriai San Mikelė kvepia Ignalina.

Retsykiais manęs klausia: ką tau davė irklavimas?

Davė, dar ir kiek davė.

Visų pirma – sapnus. Iriuosi upėmis, ežerais nepatirdama jokio nuovargio. Visų antra – nesibaiminu blogo oro, man jis nei blogas, nei geras. Jis oras. Visų trečia... Apsirgau vandeniu – upėmis, ežerais, miškingomis pakrantėmis, man būtina vandenį uosti. Taigi įgijau Ignalinos jausmą.

8-9-metai-2015_200.png

Visa tai, ką dabar pasakoju, gal būčiau ir primiršusi, jei ne 1995 metų vasara. Jei ne Palūšė. Jei ne Lūšių ežeras ir Jaunųjų filologų stovykla, kurioje lyg ir privalėjau ganyti mokinius literatus. Nutiko taip, kad „ganyti“ ir nereikėjo, jie „ganėsi“ patys – neįprastai klusnūs, savaip romantiški, patiklūs, vienas kitam įdomūs.

Nei vadovauti, nei mokytojauti niekada nemokėjau ir nebeišmoksiu. Tą kartą ir nereikėjo. Jei kam rūpi jaunųjų literatų vardai ir pavardės, jei svarbūs jų tolesni likimai, tai galiu minėti Agnę Žagrakalytę, Mykolą Katkų.

Nuo 1995 metų ar į Palūšę, ar į Ignaliną išsprūsdavau kasmet. Kartais savaitei. Kartais kelioms dienoms. Būdavo ir taip, kad ankstų rytą iš Vilniaus išvažiuodavau traukiniu, vėlų vakarą į Vilnių grįždavau.

Apie Ignaliną pasakoju ne savo noru (nors pasakoti apie ją noriu visada). Šį kartą pasakoju paprašyta „Metų“.

Taigi, apie metus.

Buvo 2008-ieji. Mudu, Marius ir aš, peržengėme slenksčius, kurie lemti žmonėms, belaukiantiems penkiasdešimties ar jau sulaukusiems. Rūpinomės arti miausiais, slaugėme juos ir marinome; atėjo metas, kai mudu laidojome, laidojome.

Ilgainiui atsipeikėjome: esame pora, gyvenanti atskirai. Marius nemėgo Šeškinės, nelaikė jos sava; aš savo Žirmūnus, kiekvieną dieną kitokią Nerį, jos krūmingas pakrantes dar ir kaip mėgau, tebemėgstu.

Mudviejų rūpestingi, geranoriški giminaičiai, į menininkus žvelgiantys kaip į vaikus (geriausiu atveju) arba kaip į specialiųjų poreikių žmones (blogiausiu) rekomendavo įgyti Vilniuje gerą butą. Abu „speciukai“ neišmanėme, kas yra geras . Esame kelintos kartos miestelėnai, niekada neturėję jokio kaimo, bet jo norėję; abu nuo mažens geidėme gyventi ten, kur žalia ir mėlyna – prie miškų ir vandenų.

Ten ir gyvename – Ignalinoje, Baltajame name. Jį, panašų į pilį, dvelkiantį vėsa, nuo seno buvau įsižiūrėjusi. Šeškinės mudviejų gyvenime nebėr. Žirmūnai yra. Juose šį pasakojimą ir rašau.

Ar Ignalinoje tau rašosi kitaip?“ Štai klausimas, į kurį dažnokai turiu atsakyti.

Tai kad ne.

Nei miškai, nei ežerai ar man, ar kitam nieko neparašys. Daugybė žmonių nuo seno gyvena pamiškėse, pakrantėse – nei rašo, nei tapo. Ir neprivalo.

Ne dėl rašymo ji, ta Ignalina – ji dėl to, kad mudu ramiai alsuotume.

Kai išlipu vėlų vakarą žiemą iš paskutinio traukinio (22.30), kai einu Baltojo namo link, jaučiuosi kitos planetos ateive. Čia ne Žemės planeta. Nėra žmonių. Nėra važiuojančių mašinų, tik viena kita stovi pakiemiais. Šviesų languose taip pat nėra. Bet nebaugu. Nesidairau per petį. Negniaužiu rankinės ar telefono, neslepiu giliausioje džinsų kišenėje raktų – elgiuosi visai kitaip nei Vilniaus naktyje.

Ignalina yra rami. Saugi. Mieguista. Lėta. Be šviesoforo – bent jau kol kas. Be viešojo transporto. Nuo vidurnakčio – visai be jokių žibintų. Panyranti tamson. Jei palei mūsų Baltąjį namą naktyje pasigirsta žingsniai – nustembame: kas ir iš kur? Nakties klajokliai – retenybė.

Į Ignaliną, kaip minėjau, važiavome dėl gamtos – dėl miškų, dėl ežerų. Dėl ramaus miego – miestelio tyloje sapnai ateina greičiau, jie šiltesni ir spalvingi. Mudu nesame vien vasarotojai – miškas įdomiausias tuomet, kai baigiasi uogų ir grybų sezonai, kai nutyla paukščiai.

Man regis, nei miškų, nei ežerų, nei paties miesto niekada nepavertėme vien dekoracija, kaip retsykiais nutinka sodybininkams, matantiems vien save, neva svarbiausius pasaulyje. Suvokėme, kad čia iš tiesų gyvena žmonės, bet nesibrovėme į jų gyvenimus. Nekeitėme įprasto ritmo. Žinojome, kad senbuviams buvome ir likome keisti, gal net atrodome šiek tiek nevykę: kur tai matyta, visi trokšta į Vilnių, o mes – iš Vilniaus?

Nieko o nieko net nebandyčiau keisti tame keistame rajone: jis vienintelis Lietuvoje, kuriame nuo seno rinkimus laimi valstiečiai . Jų amžina opozicija – socialdemokratai. Rajonas kraupus bedarbyste, jis tikrai nėra joks kurortas (nors daugybė žmonių įsivaizduoja – apsigyvenau kurorte). Oficialiai reikėtų sakyti taip: turime dviejų kambarių butą triaukščiame name, o tas namas – kurortinėje vietovėje.

Ignalina kartu su prie jos prigludusiu Strigailiškiu ir netolima Palūše kurortine vietove tapo 2007 metais; tuo pačiu metu tokį patį statusą įgijo ir Trakai, Zarasai, Anykščiai.

Kai rašau, kad Ignalinoje esama kraupios bedarbystės, tai prieš akis matau mokytoją X, dar pernai šauniai dirbusią su nulinukais (būsimi pradinukai), o šiemet palinkusią ties gėlių klomba prie stoties – ji garbingai atidirba už socialinę išmoką (pašalpą), o ar tik ji? Jei miestelyje gėlynai akį veria, tai ar keista? Jais rūpinasi inteligentiški žmonės – vis už ją, tą pašalpą.

Ignalinoje sutikau daugybę bedarbių – neapsakomai darbščių ir darbingų. Jie moka mikliai uogauti, grybauti (dėl duonos kąsnio), siūti, megzti… net ir profesionaliai smuikuoti…

Geriausia, ką patiriu Ignalinoje (jei ne apie natūrą, ne apie gamtą, o apie kultūrą) – tai viešoji biblioteka. Savaitgalį nušluojame lentynas – parsinešame į namus kultūros spaudą, savaitraščius ir žurnalus.

Metai“ tikrai yra skaitomi. Kartais tenka jų palūkėti, o kai sulaukiame, matome: skaityta atidžiai; šis tas pasibraukyta. Tikėtina, kad reiklaus pieštuko brūkštelėjimų sulauks ir šis rašinys.

Dėl Jums, „Metų“ skaitytojai, suprantamų priežasčių šiek tiek vengiu bibliotekos glaudžiamo Literatų klubo, tačiau Skaitytojų klubą lankau ir lankysiu – randu žmonių, su kuriais galiu kalbėtis apie knygas, minėti rašytojų jubiliejus.

Miko Petrausko muzikos mokykloje (tiesiai prieš mūsų langus, tereikia pereiti gatvę) retsykiais koncertuoja aukšto rango atlikėjai (bilietas – tik euras ar dar truputį). Jie garbingai prisipažįsta, kad apgroja savo būsimą rečitalį Vilniuje – iki jo likusi savaitė ar dvi; apgroja , beje, širdingai.

Nežinau, ar visa Ignalina suvokia (jos dalis – tikrai taip), kad čia išaugo talentingas pianistas – Justas Čeponis, praėjusį pavasarį tapęs tarptautinio Stasio Vainiūno konkurso laureatu. Mudviem svarbūs jo koncertai Ignalinoje, bet ne tik koncertai. Ne vieną vasarą pro atvirus langus girdėdavome jį repetuojantį Rachmaninovą, Skriabiną…

Kitą muzikos mokyklos vaiką – temperamentu trykštančią Simoną Smirnovą – sutikdavau mokinių literatų sambūriuose: atidžią, sugeriančią kiekvieną vyresnio žmogaus žodį, reiškiančią ir savo nuomonę. Džiazo dainininkė Simona nuvyko iki Berklio, tačiau Ignalinoje kasmet pasigirsta jos koncertai – padėka savajai mokyklai.

Kultūros centre dominuoja „Domino“ ar jam giminingi teatrai; kartais vyksta įdomūs mėgėjų festivaliai; kitokio teatro „kurortas“ gal ir laukia, bet nesulaukia, nors kultūros centro scena ir salė aukštajam menui tinka.

O jei ne apie menus?

Jei apie kultūrą kur kas plačiau?

Mokesčių inspekcija (taip, būtent ji, ta inspekcija) yra svetinga ir maloni. Mudviejų įkurtą viešąją įstaigą „Meno bangos“ (taigi mus, naivuolius, šiek tiek ir nemokšas) inspektorė sutinka mandagiai, net maloniai, kreipiasi vardais, padeda ir pataria.

Sveikatos centre greitakalbe (kaip įprasta Vilniuje) daktarei išbėriau savo menką negalavimą – ji greitakalbę stabdė, nuramino, rado man laiko, o svarbiausia – pagydė. Vilniuje, Antakalnio poliklinikoje, buvau tik kartą. Pamačiusi minias žmonių, supratau: privalau čia pat pasveikti. Pati. Savaime. Ten, besisukiodama minioje, beieškodama, kur man eiti, į ką kreiptis, būčiau pasiligojusi – ką žinai – gal ir visiems laikams.

O jei kalbėtume ir apie menus, ir apie kultūrą, ir apie Ignalinos simbolį…

Jo vardas Valdas. Net neįsivaizduoju, kiek jam metų. Jis primena Karlsoną – tikrai yra vyras pačiame gražume. Sutinka ir palydi beveik kiekvieną traukinį. Moja jiems – traukiniams, ne žmonėms. Svetimųjų Valdas varžosi. Jis lydi ir autobusus, kurie važiuoja toli – iki Kauno ar net Marijampolės. Surenka šiukšles. Paaiškina praeiviams, kad būtina eiti per perėją. Lanko visus koncertus. „Eisime į koncertuką“, – taip sako. Retsykiais, per miesto šventes, uždainuoja kartu su kapelijomis aukštu tenoru, tobulai pataikydamas į natą. Vakarais Valdas apeina miestelį – apsuka savo įprastą ratą, tartum būtų Ignalinos komendantas. „Tu labai čysta“, – pagiria mane, kai mato, kad tupinėju apie savo menką sodelį palei Baltojo namo langus. Kartą kitą esu smagiai su juo pašokusi miesto aikštėje, Ignalinos šventėse – aš? Nejau aš? Nejau šoku su žmogumi, kuris svetimų baiminasi?

Nedaug trūko, kad pamojuoti traukiniui Vilnius–Sankt Peterburgas šią vasarą į geležinkelio stotį būčiau išlėkusi ir aš. Paskutiniajam… Traukiniai Vilnius–Sankt Peterburgas jau baigė savo keliones. Geležinkeliečiai teigia: neapsimoka.

Jei ne geležinkelis Varšuva–Sankt Peterburgas, mano pasakojimo gal ir nebūtų. Tą geležinkelį tiesė 1857–1862 metais. Nedidelis Ignalinos palivarkas tapo geležinkelio stotimi; ilgainiui – miesteliu, net miestu.

Mieste gyvena apie šešis tūkstančius žmonių. Rajone – apie aštuoniolika tūkstančių. Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Ignalinoje: žmonių tik mažyn, tik senyn.

Sunku patikėti, bet tapybiškas, mįslingas, ežerais, pelkėmis, miškais, jų besikaitaliojančiu peizažu viliojantis, net gluminantis kraštas Lietuvai rašytojų beveik ir nepadovanojo. Tik Petrą Panavą ir nedaug kam žinomą senų laikų išeivį Nadą Rastenį. Žinoma, ir profesorių Česlovą Kudabą, kurį labai noriu vadinti rašytoju. Gal ką ir pamiršau – atleiskite, aš tik ateivė.

Jei oficialiuose šaltiniuose ieškosite Ignalinos ir jos apylinkių įžymybių, matysite: dominuoja sportininkai, olimpiadose pastaruoju metu patenkantys į antrą penkiasdešimtuką. Niekas ir nemano minėti scenografės Jūratės Paulėkaitės, architekto Valdo Ozarinsko. Krašto muziejuje, įkurtame tik prieš keletą metų, nerasime nė užuominos apie jų prasmingus, pasaulį keitusius darbus.

Kai važiuoju traukiniu, Antagavėje (beveik Ignalinos priemiestis) išgirstu minimą vieno komiko pavardę: tai jis iš TV ekranų plačiai paskleidė ignalinską tarmę, ilgindamas balsę: Žyyynios . Man būtų smagiau, jei bent kas, bent vieną kartą paminėtų: čia augo tapytojas Mindaugas Skudutis.

Praėjusią vasarą, kai mūsų Baltąjį namą renovavo (dabar nė velnio jis ne baltas, jis lyg ir apelsino spalvos, lyg šlapio smėlio, jau nė trupučio nepanašus į pilį, jau kresnas), palei statybininkų vertybes ir šlamštą klydinėjo katiniokas. Lyg būtų atkeliavęs iš Biliūno raštų. Menkas. Išsekęs. Gaištantis. Bet balsingas. Beveik žmogaus balsu reikalaujantis savo teisių. Kaip galėjau elgtis? Tik įteisinti. Parsinešėme jį į namus miglotą, rūkuose paskendusią naktį. Štai kodėl jo – balto, švelniai pilkšvai dėmėto – vardas Rūkas.

Nemanykite, kad visa Ignalina yra atpažinusi mane – rašytoją. Ji su manimi susipažino kitaip: esu keisčiausio pasaulyje katino šeimininkė. Rūkas lydi mus – iki bibliotekos, kultūros centro, parduotuvių. Kantriai laukia, kol išeisime po koncerto, mėgėjų teatro spektaklio; arba – kol apsipirksime.

Baltasis namas (dabar oranžinis) dėl Rūko ilgokai ginčijosi: laiptinėje susirinkę kaimynai sprendė, ar leisti jam čia gyventi. „Kas bus, jei pri…s?“ – jie sakė.

Nepri…ko.

Jam patinka vidurdienį ar kiek vėliau tupėti gatvėje ir laukti grįžtančių progimnazijos ar gimnazijos mokinių. Leidžiasi kalbinamas, glamonėjamas, nešiojamas. Dar labiau jam patinka renovacija, apėmusi visą miestelį. Rūkas karstosi pastoliais, bičiuliaujasi su statybininkais. Ta katiniška laimė – pastoliai, statybinės medžiagos, draugiškas proletariatas – tęsis ilgokai. Dalis Ignalinos jau išgražinta, sakytum, nuspalvinta ryškiais pieštukais vaiko ranka. Dalis namų savųjų spalvų ir naujų stogų dar laukia.

Neįtikėtina, kokiais kotedžais tapo nykūs sovietiniai daugiabučiai, net bendrabučiai. Muzikos mokykla – buvęs partijos komitetas – dabar jau pilkšvas, elegantiškas rūmas. Tegu ir nedidelis, bet rūmas.

Rūkas baiminasi ežerų – laukia mūsų krante, įsilipęs į medį. Aplink Ignaliną tų ežerų skaičiuojama aštuoni, gal ir daugiau. Ilgys šiek tiek kenčia paplentėje Vilnius–Zarasai nuo pravažiuojančių žmonių piknikų. Tačiau Baltys gudriai pasislėpė tarp plento ir senojo kelio į Vidiškes, sunku jį atrasti. Šiekštys taip pat nukentėjo: anų laikų poilsiautojai nemokėjo ištarti to vardo, praminė Žaliuoju.

Kai baigiasi vasara, traukiu palei Gavaitį prie Gavio. Ten miesto pliažas, o pliažai vėlų rudenį ima kalbėti savaip, visai kaip karuselės apleistame parke ar žole apaugę geležinkeliai. Parko Ignalinoje, suprantama, nėra ir būti negali – kam jis, jei aplinkui miškai.

Peržiem ryškiausiomis spalvomis mirga didžiojo pliažo ir mažų pliažiukų persirengimo būdelės – jas kartu su Dailės studijos mokiniais gražina tapytoja Nijolė Trinkūnienė; gražina jie ir pakelės autobusų stoteles. Keramikė Aldona Jakubovskienė vieną pavasarį mus stulbino ne keramikos, o fotomeno paroda. Miestelyje, kuriame architektūros paminklų lyg ir nėra, atrado slaptingų fragmentų – atskleidė detales, pro kurias pralekiame.

Senbuviai ilgisi jaukaus Ignalinos skvero, dabar tapusio erdvia aikšte, riedutininkų, dviratininkų, kamuolio mėtytojų palaima. Mums, ateiviams, aikštė patinka, net ir fontanas jos centre. Vieni keistokoje skulptūroje įžvelgia besiskleidžiančią leliją, kiti – falą. Šiaip ar taip, jaunavedžiai mėgsta fotografuotis prie jos (jo).

Kartą aikštės pakraštyje iš automobilio išlipo dvi rusakalbės moterys, atvykusios iš Daugpilio. Teiravosi, kur Energetikų gatvė. Ignalinoje tokios nėra. Ji – Visagine, už gero pusšimčio kilometrų. Atominė – dar toliau, beveik prie Zarasų. Nežinau kas, kada jai suteikė Ignalinos vardą. Kodėl? Nejau baimintasi užsienio šnipų, naiviai (absurdiškai) bandyta juos klaidinti?

Suklaidinta liko Lietuva. Kai kurie bičiuliai lig šiol baiminasi ragauti mudviejų dovanas – uogienes, grybus, žolių arbatą ar sriubos mišinį iš ankstyvųjų dilgėlių, garšvų, rūgštynių. Juk radiacija! Man stinga žodžių, gal terminų, kai bandau aiškinti: Lietuva šiuo požiūriu švari, saugi šalis. Kas netikite, skaitykite Gendručio Morkūno mokslo populiarinimo knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“ (išleido Radiacinės saugos centras, 2004).

Kita „legenda“, gaji tarp vilniečių, skamba taip: čia lenkiškas kraštas; o mudu, matote, beveik narsuoliai patriotai, atvykę to krašto lietuvinti.

Lietuvinti čia nėra ko. Kraštą tikrai dalijo demarkacinė linija; žmonėse išliko smagių pasakojimų, tačiau tik tiek. Vienas jų – apie uogautojas. Per sieną praleisdavo uogauti einančias nėščias moteris. Apsukrios lietuvės „apsunko“ – net ir vyresnio amžiaus moterėlės kišdavosi po drabužiais pagalves, vaidino besilaukiančias. Kitas pasakojimas apie valtininkus: lietuviškoji ir lenkiškoji pusė susitikdavo ežeruose, ten prekiaudavo, mainydavosi.

Legendą apie Ignalinos vardo kilmę ne taip jau seniai sukūrė vietos žmonės. Neva lietuvaitė Lina pamilo kryžiuotį Igną... Vietovardžių žinovus tai juokina, gal nervina. Pelkynuose glūdėjęs Ignalinos palivarkėlis kadaise priklausė Ignui Kaminskui; Ignalina – nuo Ignelio.

Dar reikėtų minėti Ignalinos herbą – baltąsias lelijas. Jų ežeruose yra. Daug. Kai kurie mauduoliai mano: plaukiojimo sezoną reikia pradėti tuomet, kai ežerai parašys laišką – pražydins baltąsias lelijas.

Pradedu anksčiau, laiškų nelaukdama. Pavasario ar rudens mauduoliai Ignalinoje jokia retenybė, net ir žiemą pakrantėje matyti basų kojų pėdsakai.

Ignalinoje turgaus nėra. Tik turgelis. Tikro turgaus mėgėjai, prekeiviai ir pirkėjai, vyksta į Uteną.

Nėra ir spaudos kiosko. Nė vieno. O buvo, tais metais, kai atvykome, tikrai buvo. Prie jo būriuodavosi moterys, vartydavo mezgimo žurnalus. Kartą matėme, kaip garbaus amžiaus žmogus teiraujasi kioskininkės: „Gal pameni, ar aš šį mėnesį apmokėjau sąskaitą?“

Nebėra ir knygyno. Kadaise, kai buvau tik vasarotoja, jame pirkau ne vieną knygą... Dingo ir parduotuvėlė, kurioje mes, naujakuriai, įsigijome pirmąjį naujų namų daiktą – kavos aparatą, kvapniai šnypščiantį mudviejų virtuvėje ir dabar.

Nemėgstu rašydama vardinti prekyviečių pavadinimų. Dažniausiai rašau: prekybos centras, parduotuvė. Ir gana. Šį kartą pažeisiu savąsias taisykles.

Mūsų krautuvėlė“ – tai bene vienintelė parduotuvė, naujai įsikūrusi per mudviejų beveik septynerius metus Ignalinoje. Jei panorėsite parvežti lauktuvių, joje pirkite sūrį – neapsiriksite.

Dar privalau paminėti senąjį gastronomą tuomet skvero, o dabar – aikštės pakraštyje. Tais senais sportavimo metais jame pirkdavome skanėstą – trintus obuolius su cukrumi. Labai tiko prie San Mikelės. Kas puslapį – po šaukštą.

Gastronomas tapo IKI. Renkamės jį ne todėl, kad „arti namų“ (nors ir tikrai – labai arti). Renkamės dėl pardavėjų. Nejau manote, kad jos šypsosi pirkėjams tik Paryžiuje?

Jos šypsosi ir Ignalinoje; teiraujasi, kur buvau dingusi, kodėl ilgam; pataria, ką reiktų pirkti pigiau ir skaniau; kantriai laukia, kol bėgu namo pamirštos piniginės; jos dairosi, ar šį kartą mus ir vėl iki parduotuvės palydėjo Rūkas. Jei kartais katinas Ignalinoje nuklysta, žinau, kur pirmiausia ieškoti: tikriausiai patikliai glaudžiasi prie parduotuvės sienos.

Vėlyvą vakarą išleidžiu Rūką į naktį. Ankstų rytą jis užšoka ant palangės, žadina.

Ir gerai.

Eisiu Paplovinio ežero tiltu į mišką. O kai tiltą pereisiu, aname krante liks mano rūpesčiai ir bėdos.

Keliausiu laisva palei Meškerinkos ežerą ir palei ežeriuką Pelėdinį. Gal perbrisiu (jei lietūs), gal peršoksiu (jei sausra) upokšnį, pramintą Amazone. Klyktels vienišas paukštis, perspėdamas stirnas ir kiškius: ateina žmogus.

Regėsiu, kaip miškas pramerkia blakstienas.