Recenzijos, anotacijos

Varlam Šalamov. Kolymos apsakymai . – Vilnius: Briedis, 2015. – 576 p.

Varlamas Šalamovas (1907–1982) apsakymų, apybraižų, apmąstymų knygoje „Kolymos apsakymai“ aprašo savo realius išgyvenimus ir unikalias patirtis Kolymos lageryje. Knygą sudaro šeši gerai struktūriškai paties autoriaus apgalvoti ir sudėlioti rinkiniai: „Kolymos apsakymai“ (1954–1962); „Kairysis krantas“ (1956–1965); „Kastuvo artistas“ (1955–1964); „Maumedžio prisikėlimas“ (1965–1967); „Pirštinė arba KA–2“ (1963–1973); „Apybraižos apie nusikaltėlių pasaulį“ (1959). „Briedžio“ leidyklos išleistą knygą sudaro pirmieji trys rinkiniai: „Kolymos apsakymai“, „Kairysis krantas“ ir „Kastuvo artistas“.

V. Šalamovas buvo nepaprastai kūrybiška ir imli, egocentriška asmenybė. Jaunystėje jis tikėjosi prilygti Williamui Shakespeare’ui. Gerokai vėliau, grįžęs iš Kolymos, jis manė, kad bolševikinius lagerius menine kalba yra aprašęs bene talentingiausiai: geriau nei Jurijus Dombrovskis, Aleksandras Solženicynas, Jelena Ginzburg ar kiti. Galima sakyti, kad jis teisus: tarp rusakalbių autorių lagerių tema jis rašė talentingiausiai ir teisingiausiai. Daug kas yra susidaręs išankstinę nuomonę, kad skaityti V. Šalamovą yra baisu. Be reikalo, nes nors aprašomi baisūs, dažnai protu nesuvokiami dalykai, bet „kito puslapio baimės“ nėra.

V. Šalamovas laikė save labiau poetu nei prozininku ir ėmė į širdį tai, kad skaitytojai labiau vertina jo prozą nei eilėraščius. Skaitant juos kildavo mintis, kad tai gera poezija, bet ne poetinio meno viršūnė. O jo apsakymai palieka kiek kitokį, paradoksalų įspūdį: rodosi, kad kūrinių netolygumai, nesklandumai, neišbaigtumai tėra tik tobulumo išraiška, kad visa tai tik patvirtina mintį, jog genialaus kūrėjo ir klaidos yra genialios. V. Šalamovas sąmoningai vengdavo prozos kūrinių taisymo, gludinimo, autorinio redagavimo, kadangi pagal jo susikurtą „naujosios prozos“ teoriją pirmasis kūrinio variantas – pirmasis impulsas, pirminis įvykio užrašymas, pirmieji iš pasąmonės, iš vaizduotės iškilę žodžiai, frazės, vaizdiniai yra patys geriausi, tiksliausi, teisingiausiai perteikiantys patirtą, iškentėtą, šiurkščią ir negailestingą realybę. Kūrinio nelygumai padedą priartėti prie tos netobulos kasdienybės tikrovės, kurioje viešpatavo kančia, smurtas, mirtis. Jo manymu, XX a. proza turi būti ne charakterių atskleidimo ir peizažo vaizdavimo priemonė, kaip tai buvo XIX a., o dokumentiška kūryba. Dokumentiška ne kokių nors dokumentų citavimu, bet kuo tiksliausiu, esmingiausiu žodžio ir realybės atitikimu.

Kolymos katorgininkų ir tramdomojo-represinio aparato kalba buvo be galo primityvi, dažnai begalinės vieno–dviejų–trijų šlykščiažodžių variacijos. Žodynas spalvingas, bet nepaprastai skurdus ir siauraprasmis, sakinio struktūra, sintaksė – ypač elementari. Todėl V. Šalamovo pasakojimas remiasi fraze, baigtinę mintį išreiškiančiu žodžių junginiu, kuris yra lakoniškas, paprastas, be „inteligentiškųjų“ pusto nių, „raumeningas“. V. Šalamovas jas, savo frazes, vadino antausiais, kiekvieną apsakymą – „antausiu stalinizmui“. O antausis, teigė jis, turi būti „ryžtingas ir skambus“.

Bet negalvokime, jog V. Šalamovas dėl asmeninio keršto puolė ieškoti kuo nuožmesnių žodžių, negailestingiausių frazių, kad kuo stipriau, skaudžiau smogtų savo kankintojams ir budeliams. V. Šalamovas suprato, kad tokie paveikūs žodžiai ir frazės tiesiog neegzistuoja, nes tai, kas su žmonėmis buvo išdarinėjama Kolymos lageriuose, yra už pačios blogiausios žmonijos patirties ribų. Kaip reikia aprašyti tą jauseną, tą būklę, kurioje atsiduria žmogus, iš kurio metodiškai, diena po dienos yra išstumiamas, išskaptuojamas, išgremžiamas žmogiškasis jo pavidalas tiek fizinis, tiek psichinis, tiek dvasinis? Kaip papasakoti tai, apie ką neįmanoma papasakoti? Kaip surasti tinkamiausius žodžius, tą vienintelę, tikrąją intonaciją, rasti tiksliausią pasakotojo vietą pasakojimo audinyje, jei pasakotojas, smurto liudininkas ar dalyvis, aprašo žmogaus sunaikinimo žmoguje procesą? Bet V. Šalamovas papasakojo. Surado reikalingus žodžius, paveikiausią stilių, tą regėjimo vietą, iš kurios geriausiai matyti žmogiškasis pragaras, visi jo ratai, verpetai, griovos, šalčio duobės, verdančios smalos katilai.

Kas yra Kolyma pagal V. Šalamovą ir kitus Kolymos lagerininkus? Kolyma – pats didžiausias kalėjimas geografine, gamtine, politine prasme. Kolyma-kalėjimas užėmė aštuntadalį SSSR imperijos teritorijos, irgi atitvertos nuo likusio pasaulio spygliuotos vielos tvora. Taigi kalėjimas kalėjime. Į jį pagal plotą sutalpintume kone šešias Prancūzijas. Ir iš to milžiniško spygliuoto ir gamtinio aptvaro su šimtais tūkstančių myriop pasmerktų „gyventojų“ pavykdavo pabėgti tik vienetams. Nes tam trukdė ne tik „Tarybų“ valdžia, bet ir ypač atšiauri gamta. Pagal vieną lagerininkų dainuškos variantų: „Kolyma – nuostabi planeta: čia dvylika mėnesių viešpatauja žiema, likusius – vasara.“ Kolyma – tai kraštas, kur kvepia tik du augalai: žydinčios erškėtrožės ir maumedis, ir kur pavasarį nečiulba paukščiai. Kolyma – vieta, kur kalinius varydavo į lauko darbus ir versdavo dirbti, kol temperatūra nenukrisdavo iki 55 laipsnių žemiau nulio pagal Celsijų, kai išspjautos seilės sušaldavo ore. Kolyma buvo pasaulis, kur dvasinė mirtis ateina greičiau nei fizinė, kur žmogų lydi ir gelbsti ne tikėjimas, ne meilė, ne prisiminimai ir viltis, o gyvuliškas pirmykščio žmogaus savisaugos instinktas, kur paaiškėja, kad žmoguje yra daug daugiau gyvulio, negu mums atrodo, kad jis daug primityvesnis, negu yra manoma, kur toks dalykas kaip „žmogaus akių spalva“ yra pranykęs, kur blatnieji skersdavo žmones kaip paršus. Šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje „Kolymos apsa kymų“ vertimo pristatyme dalyvavęs Kolymos ir kitų lagerių kalinys Antanas Petrikonis papasakojo kaip tik apie tokią jo akyse įvykdytą egzekuciją. Tuomet jis sirgo maliarija, bet po patirto sukrėtimo, po siaubo liga iškart dingo.

Ir kuo tiktai Kolymos katorgoje neteko dirbti V. Šalamovui! Aukso kirtavietės kirtėju, kasėju ir karutininku, angliakasiu, medkirčiu, žemkasiu, vandens užvirintoju, topografo padėjėju, pušų keružių šakų paruošėju, ligoninėse – „kultorgu“, pagalbiniu darbininku ir pagaliau – felčeriu. (Beje, ši įgyta profesija jį ir išgelbėjo.) Ir dar, kaip jis su karčia ironija rašė, – „garsiu Magadano grindų plovėju“. Vadinamiesiems „buitiniams“ kaliniams lagerių viršininkai skirdavo lengvesnius darbus, blatnieji patys juos užsigrobdavo, o nuteistiesiems pagal 58 straipsnį – „politiniams“, sąmoningai pasmerktiems fiziniam sunaikinimui, tekdavo dirbti pačius sunkiausius darbus. Taip per tris keturias savaites pačius stipriausius vyrus paversdavo klipatomis. Tokiomis sąlygomis norint kuo ilgiau išsilaikyti ant kojų tekdavo taupyti kiekvieną kaloriją, kiekvieną oro gurkšnį, apskaičiuoti kiekvieną judesio centimetrą, netgi taupyti kiekvieną mintį. Bent kiek sumanesni, gabesni katorgininkai noromis nenoromis tapdavo savo naujųjų „profesijų“ meistrais, o patys talentingiausi – virtuozais.

Stebėti fizinį darbą gerai dirbančius žmones yra vienas malonumas, visų pirma estetinis. Bet kai tuos dirbančiuosius sargyba gali bet kada nušauti, kai juos kukina ir ant jų rėkia prižiūrėtojai ir dešimtininkai, kai jėgų nebėra, o tempas nežmoniškas, apie jokią darbo estetiką negali būti nė kalbos. Rašytojui idealiai pavyko perteikti tą prievartinį-žūtbūtinį katorgininko raumenų bei smegenų susiliejimą su darbo įrankiu į vienį, žmogaus pavirtimą dirbančiu agregatu:

Ne, – pasakiau aš. Kolymoje buvau išmokytas tik stumti točkę [vienratis rankinis vežimėlis, karutis; neteiktiną svetimybę „točkė“ vartoju stilistiniais sumetimais – lageryje ji buvo ne tik darbo, bet ir žmonių kankinimo įnagis, – P. V. ]. Ir kirsti kirtikliu akmenį. – Ir teisybė, jokių žinių, jokių sugebėjimų Kolymoje aš neįgijau. Bet visu savo kūnu aš žinau, sugebu ir galiu parodyti, kaip reikia stumti, kaip reikia vežti su točke. Kai stveriesi točkės – neapkenčiamos didžiosios (dešimt točkių vienam kubiniam metrui) arba „mėgstamos“ mažosios, tai pirmiausia, ką reikia padaryti točkininkui – tai išsitiesinti. Ištiesinti visą savo kūną stovint tiesiai ir laikant rankas už nugaros. Abiejų rankų pirštai turi tvirtai suimti prikrautos točkės rankenas. Pirmasis točkės postūmis daromas visu kūnu, nugara, kojomis, pečių juostos raumenimis taip, kad pagrindinis krūvis tektų pečių juostai. Kai točkė pajudėjo, tekinis ėmė suktis, rankas galima šiek tiek pastumti į priekį, pečių juostą vos vos atpalaiduoti. Tekinio točkininkas nemato, tik jaučia jį, ir visi posūkiai daromi spėtinai nuo kelio pradžios iki pat pabaigos. Pečių ir dilbio raumenys tinka tam, kad pasuktų, pergrupuotų, stumtelėtų točkę viršun estakadiniame pakilime. Bet pačiam točkės judėjimui trapu tie raumenys nėra patys svarbiausi. Tekinio ir kūno vienumas, kryptis, pusiausvyra yra palaikomi visu kūnu, kaklu ir nugara nemažiau, nei raumenimis. Kol nėra pasiektas tas judesių automatizmas, tas jėgos perdavimas točkei, točkės tekiniui, tol točkininko nėra. O įsigytus įgūdžius kūnas įsimena visam gyvenimui, amžinai.

Lagerių baisumai buvo virtę masine realybe, kasdienybe ir V. Šalamovas perteikė tą baisią patirtį kasdieniška, neemocionalia, beveik protokoline kalba. Štai apsakyme „Iš pristatymo“ aprašoma, kaip blatnasis banditėlis dėl padėvėto megztinio nužudo pasakotojo porininką malkoms pjauti, inžinierių Garkunovą: „<...> tas pats Saška, kuris prieš valandą mums pylė sriubytės už malkų pjovimą, vos tūptelėjo ir išsitraukė kažką iš veltinio aulo. Paskui kyštelėjo ranką Garkunovo pusėn ir Garkunovas sukūkčiojęs ėmė virsti ant šono. <...> Dabar reikėjo ieškoti kito partnerio malkoms pjauti.“ Savaime suprantama, tas „nebaisus baisumas“ yra beveik kosmiškai baisus. Kas vyko ką tik aprašytame barake, vyko visame lageryje, tūkstančiuose „Auksinės Kolymos“ lagerių punktų, tai vienokia ar kitokia forma, vienokiu ar kitokiu mastu vyko visoje Sovietų Sąjungoje ir jos užgrobtose valstybėse, taip pat Kinijoje ir visoje Pietryčių Azijoje, hitlerinėje Vokietijoje ir jos satelituose, Japonijoje, vyko Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.

Gal kam pasirodys keista mintis, bet pasaulį tada išgelbėjo ir iki dabar tebegelbsti Jungtinės Amerikos Valstijos, tiksliau – kažkokiu būdu jose išsiugdęs laisvos, demokratinės dvasios žmogus. Jeigu ne Amerika ir jos laisvi žmonės, visas pasaulis galėjo tapti viena koncentracijos stovykla su šimtais tūkstančių ar milijonais lagerių ir su vienu Glavniausiuoju ir keliomis dešimtimis vietinių Pachanų (pavyzdžiui, Lietuvoje tokiu buvo Antanas Sniečkus). Ir ne tik dėl to, kad Sovietų Sąjunga galėjo prisigaminti milijonus vienetų tankų ir milijardus kilometrų spygliuotos vielos. Skaitant V. Šalamovą, J. Ginzburg, J. Dombrovskį ar kitą literatūrą, vaizduojančią lagerius, represines struktūras, totalitarines sistemas, biesų apsėstas valstybes, susidaro įspūdis, kad sovietinė liaudis, t. y. „milijonai paprastų tarybinių žmonių“, nežiūrint tautybės, buvo visai nieko prieš spygliuotos vielos komunizmą ir imperializmą. Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad „tarybiniai žmonės“ buvo unikalūs, tokiais gali tapti ir milijonai kitų valstybių bei žemynų gyventojų. Vieniems pakanka Žodžio, kitiems – Tanko, tretiems reikia Dešros, ketvirtiems – ir to, ir to. Dar kitiems nereikia nė minėtų dalykų, – pakanka vien juose tūnančio plėšraus žvėries instinkto, reikia tik jį sužadinti. V. Šalamovo kūryba yra baisi ne konkretumu. Ji baisi kaip abstrakcija, iš jos kylančiais apibendrinimais. Konkretybės, faktai, realybės „vienetai“ maitina apibendrinimus, idėjas, modelius, jie kuria „begalybes“. Kristaus nukryžiavimo faktas tiesiogiai susijęs su Jo prisikėlimo ir žmonijos išganymo idėja. V. Šalamovo Dugajevas („Atskira užduotis“) – tai XX amžiaus Jėzus Kristus, tik be prisikėlimo ir be mokymo, tai Dievo avinėlis – žmonių nuodėmių išpirkimo auka. (Tik kyla didelių abejonių, ar ta auka bent ką išpirko?) Regis, tai tobuliausias V. Šalamovo kūrinys. Aprašoma situacija – lagerio kasdienybių kasdienybė. Nė vieno nereikalingo žodžio, jokių emocijų ir moralizavimų, minimalistiniai, bet ypač talpūs dialogai. Nuo pirmos iki paskutinės frazės veiksmas nuosekliai rutuliojasi, šiek tiek pabanguodamas, kol pasiekia baigtinę stotį – „arklių bazę“ – XX amžiaus Golgotos atitikmenį:

Kitą dieną jis vėl dirbo su brigada, su Baranovu, o porytojaus naktį kareiviai jį nuvarė į arklių bazę ir miško taku atvedė į vietą, kur, beveik užtverdama nedidelį tarpeklį, driekėsi aukšta tvora su viršuje ištempta spygliuotąja viela ir iš kur naktimis atklysdavo tolimas traktorių tratesys.

Vytauto Leščinsko vertimas geras. O ir versti V. Šalamovą nėra ypač sudėtingas uždavinys. Jo leksika aiški, tiksli – be pustonių. Sakinys – frazė irgi paprasta, lakoniška, be vingrybių ir įmantrybių, stilistinės priemonės vartojamos itin taupiai. Kaip jau minėta, V. Šalamovas manė, kad teksto gludinimu, šlifavimu, taisymu, stiliaus tobulinimu yra naikinami aprašomam gyvenimui būdingi bruožai: realybės kampuotumas, netiesiškumas, šiurkštumas, negailestingumas, žiaurumas, – taip iš kūrinio gali dingti jo netobulumo žavesys ir perteikiamos tikrovės rupus gaivumas. Bet čia vertėjas gali nejučia pakliūti į žabangas: jam gali kilti noras „gerinti“ tekstą – taisyti kūrėjo klaidas ir netobulumus: imti regzti sklandesnį, aiškesnį, ritmiškesnį sakinį, teisingiau sudėlioti kalbos vienetus, rasti vaizdingesnių, tikslesnių, „estetiškesnių“ žodžių ir posakių. Todėl teksto „sanitaro“ – redaktoriaus – vaidmuo „aprobuojant“ vertimus yra daug svarbesnis, nei tikrinant ir taisant originalų tekstą. Deja, ir „Kolymos apsakymų“ metrika ir minimali vertimo analizė rodo, kad tinkamo redaktoriaus neturėta. Vadinasi, nebuvo galimybės dviejų asmenybių – vertėjo ir redaktoriaus – kūrybiškose diskusijose rasti patį geriausią kiek įmanoma pasirinkimą. Pateiksiu ne pačio geriausio pasirinkimo atvejį. Man labiausiai užkliuvo rusų kalbos kriminalinio slengo žodžio „blatnoj“ vertimas. V. Leščinskas visur jį verčia „vagis“. Gal tik vienoje vietoje, kur tekste kaip vienarūšės sakinio dalys vardijami žodžiai „vory, blatnyje“, vertime randame „vagys, blatnieji“ (p. 77). Sąvokos „blatnieji“ tinkamumą teigiu ne ieškodamas priekabių, o dėl to, kad V. Šalamovas išskirtinį dėmesį rodė ypatingam nusikaltėlių pasauliui, kurio idėjinį, organizacinį ir fizinį branduolį sudarė kaip tik „blatnieji“. Dėmesys visiškai suprantamas: dėl nusikaltėlių elgesio, veikos, egzistavimo būdo ir savotiškos egoistinės egocentrinės „filosofijos“ lageriuose žuvo šimtai tūkstančių, jei ne milijonai žmonių. (Ką jau kalbėti apie tai, kad paties V. Šalamovo gyvybė dėl blatnųjų destrukcinio, nežmoniško elgesio ne vieną kartą ky bojo ant plauko.) Kolymos lageriuose kaliniai mirdavo iš bado, nuo šalčio ir ligų, dėl nepaprastai alinančio darbo, žūdavo arba būdavo sužalojami dėl prižiūrėtojų, sargybinių, administracijos žiaurumo. Tuo metu nusikaltėliai atimdavo sveikiausią, kaloringiausią maistą, užgrobdavo šilčiausius, tinkamiausius šioms sąlygoms drabužius ir apavą, jie terorizuodavo medikus, kad pasinaudotų jų tarnyba ligonių sąskaita ir išvengtų katorgos darbų. Stalino sistemoje vadinamieji politiniai kaliniai buvo „liaudies priešai“, kuriuos reikia sunaikinti. O kriminalinius nusikaltėlius, kaip „socialiai artimus“ „dirbančiųjų klasei“, sistema laikė potencialiais „liaudies draugais“, vertais „perkaldinimo“, t. y. „perauklėjimo“. Neatsitiktinai kriminaliniai, engdami, terorizuodami, mušdami, prievartaudami, žudydami politinius, pagrįsdavo savo nusikalti mus tuo, jog tie esą „liaudies priešai“, „kontrikai“, „fašistai“. Taip normalūs žmonės, pakliuvę į Stalino lagerius, atsidurdavo dviejų represinių struktūrų – oficialiosios ir kriminalinės – replėse.

Taigi koks yra skirtumas tarp vagies ir blatnojo ? Vagis – tai tik viena iš kriminalinio pasaulio „profesijų“. Blatnieji – tai kriminalinio pasaulio ordinas, kasta, valstybė valstybėje, kurios „piliečiai“ remiasi ne kuria nors nusikaltėliška profesija, o nusikaltėliškais papročiais, „įstatymais“, ideologija, „morale“, „garbės“ kodeksu, struktūra, hierarchija. Blatnųjų valstybėje inteligentai (jų žargonu – „ivanai ivanovičiai“) bei kiti „frajeriai“ (t. y. nei blatnieji , nei enkavedistai) yra už kriminalinio „įstatymo“ ribų. Juos galima niekinti, apiplėšti, kankinti, „nuteisti“, žudyti be jokio civilizuoto preteksto.

V. Šalamovas be galo neapkentė blatnųjų . „Blatnieji neturi nieko žmogiško“, o jų „pasaulio skleidžiami nuodai neįtikėtinai baisūs“, – teigė jis. Rašytojo neapykanta grįsta ne vien asmenine emocine ir praktine patirtimi. Tą žmonių bendrabūvio reiškinį jis yra permąstęs, įvertinęs ir apibendrinęs. V. Šalamovo požiūriu, blatnieji yra nežmoniai . Tai dvikojai, dvirankiai, viengalviai gyviai, padarai, primatai, absoliučiai paneigę krikščioniškajam civilizuotam pasauliui būdingas konstantas: nežemink, nekankink, nežudyk.

Jei pasikliautume V. Šalamovo atlikta literatūros kūrinių analize, tai tarp Fiodoro Dostojevskio autobiografiniame veikale „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ aprašytų katorgininkų dar nėra blatnųjų . Antonas Čechovas kelionėje po Sachalino salą jau susidūrė su blatnųjų pasauliu, o Maksimo Gorkio apsakymo „Čelkašas“ herojus Čelkašas jau yra blatnasis . Tačiau blatnųjų „valstybės“ įsigalėjimui bei suklestėjimui palankiausia epocha buvo sovietmetis. Ir šio reiškinio maitinančioji terpė, tikroji „tėvynė“ buvo rusakalbė Sovietų Sąjunga. O šį reiškinį aprėpiantis terminas buvo žodis „blatnasis“. Algirdas Patackas pranešime „Sovietinis „habitus“ ir „blatnoj mir“ rašo: „Gimstant, formuojantis bolševikiniam režimui, kartu sinchroniškai ir simetriškai susiformavo ir gimė tai, kas vadinama blatnoj mir , struktūruotas kriminalinis pasaulis. Juos sieja ne tik bendras istorinis fonas, bet ir mentalitetas, socialinė kilmė ir apskritai rusiškoji specifika, garantuojanti šių sąsajų gyvastingumą ir naujais laikais, XXI amžiuje.“

Nepriklausomoje Lietuvoje šito reiškinio nebuvo, vadinasi, nebuvo ir jį nusakančio lietuviško atitikmens. Išvada būtų tokia: jei lietuviškoje terpėje nebuvo tokio reiškinio ir tuo pačiu jį išreiškiančio žodžio, reikia pasinaudoti žodžiu, kurį parinko šio reiškinio gimdytojai – Rusijos rusakalbiai. Vadinasi, V. Šalamovo raštų žodį „vor“ į lietuvių kalbą reiktų versti žodžiu „vagis“, o žodį „blatnoj“ – žodžiu „blatnasis“, bet ne „vagis“, kaip tai daroma „Kolymos apsakymų“ vertime.

Apie „Kolymos apsakymų“ veika lo iliustracijas: nors Dante’s Alighieri „Pragaras“ buvo iliustruotas, regis, ne vieną dešimtį ar šimtus kartų, bet mintis, kad meniniais piešiniais būtų įmanoma apipavidalinti sovietinės rusų imperijos sukonstruotą ir įkūnytą pragarą, atrodė neįgyvendinama, netgi šventvagiška. Dante’s „Dieviškoji komedija“ vis dėlto buvo kūrėjo fantazijos vaisius, išmonė, „fikcija“ – kaip pasakytų šiuolaikinis literatūrologas, o V. Šalamovo lagerių, persiunčiamųjų kalėjimų, „etapų“, „komandiruočių“ apsakymai – bedugnė ir bekraštė žmogaus nužmogėjimo ir nužmoginimo realybė. Kaip piešiniu perteikti begalinės trukmės – rodos, niekada nepasibaigsiančią – žmonių kankinimo ir alinimo įvairiausiomis psichofizinėmis sadistinėmis formomis kasdienybę – koks dailės meno teoretikas ar praktikas galėtų į tai atsakyti? Knygos „Kolymos apsakymai“ iliustracijų autorius Ramūnas Vaitkus atsakė: taip, tai įmanoma! Nesu kompetentingas paaiškinti, kaip R. Vaitkui tai pavyko padaryti, bet spėju – dėl nepriekaištingos piešimo technikos, sugebėjimo subtiliai įsijausti į primityvias vaizduojamų personažų psichologines būsenas ir įžvelgti bei perteikti ne tik tragišką, bet ir komišką piešiamos situacijos pusę.

Lengviausia, patogiausia, „efektyviausia“ visiems šitiems „Kolymos apsakymuose“ apsakytiems reiškiniams, įvykiams, poelgiams, visiems iškeltiems klausimams ir duotiems atsakymams atsukti nugarą, užsikimšti ausis, užmerkti akis, užmigdyti protą, užliūliuoti, eliminuoti sąžinę, tai yra apsimesti, kad visa tai „manęs neliečia“. Bet vis dėlto išsiskaičiavimas žmonių rikiuotėje pirmais antrais vyksta nuolatos: auka, budelis; auka, budelis; auka, budelis... Bet ar atitekusi pozicija bus grynas atsitiktinumas, ar pasireikš daugelio faktorių nulemti dėsningumai (kai liepta išsirikiuoti „pagal ūgį“) – tai labai svarbus klausimas. Varlamas Šalamovas asmenybės prievartavimą laikė pačiu sunkiausiu nusikaltimu, ir jis didžiavosi, kad tame pragare, tame „biesų“ karalystės katile, tame didžiajame išbandyme jis atsilaikė ir nieko neįdavė, nieko nepardavė, nieko neišdavė, niekam neprailgino katorgos, nieko nepasiuntė į mirtį.