tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos (R. Daugirdo „Dinozaurų sklaida“)

Recenzijos, anotacijos

 

Romas Daugirdas. DINOZAURŲ SKLAIDA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

 

b_200_303_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_rugpjutis-rugsejis_Romas_Daugirdas_DINOZAURŲ_SKLAIDA.jpg

Romas Daugirdas mūsų poezijoje yra kantrybės įsikūnijimas. Tyliai leidžia eilėraščių rinkinius, tvarkingais laiko intervalais pateikia knygą po knygos, jomis mandagiai beldžiasi į skaitytojų širdis. Beldžiasi ne tiek plunksna, bet lyg metafiziniu kūjeliu, kurio garsas yra kietas ir šiurkštus. Kaip naujausio eilėraščių rinkinio „Dinozaurų sklaida“ anotacijoje rašo Arnas Ališauskas, poeto antilyrinė laikysena griauna lyrikų tautos įvaizdį, o jo vaizdiniai išvaduoja mus nuo stereotipinių, klišinių prasmių ir kontekstų. Ačiū, kad mus išvaduoja, ketinimas gražus, tačiau vis dėlto, kaip yra pasakyta, nėra teksto be konteksto, todėl tie vaizdiniai, išplėšti iš natūralios žmogiškojo suvokimo sferos, darosi kurioziški, dažnai nesuprantami, jie demonstruoja kuriančiosios sąmonės voliuntarizmą ir solipsistinę izoliaciją. A. Ališauskas rašo: „Tekstas čia visagalis, o kontekstas nuprasmintas iki minimumo.“ Teisingai rašo, tik neaišku, ar su ironija, ar su bičiulišku pritarimu. Be abejo, R. Daugirdo eilėraščiai tai ir paliudija: juose žodžiai gali reikšti kas tik autoriui šauna į galvą, kaip toje pasakoje – man panorėjus, lydekai paliepus, – o realybės logika dažniausiai ignoruojama. Ne vienas knygos eilėraštis primena išprievartautą tikrovę, o jo kūrėjas asocijuojasi su Dzeusu, kuris būtybes gimdo ne natūraliai, bet iš galvos, nes kitaip nemoka ir negali. Poetas ir pats panašus į Dzeusą: solidus androgeninis stotas, rūsti, stojiška laikysena, nutolęs žvilgsnis, nesutrikdomas, tolydžiai veikiantis, kažką paslaptingo kuriantis demiurgo protas. Tarsi metafizinio konstravimo mašina, nejaučianti šilto gyvybės pulso. Solipsistinė sąmonė jaučia tik savo egzistencinį laiką ir reflektuoja to laiko santykį su būtimi. O tas santykis ganėtinai dramatiškas: individualus laikas yra baigtinis, palyginus su būties visuma jis labai nereikšmingas, o aplinkui – tiktai dulkės, tiktai lėlių pavidalai ir kiti labai niekingi fenomenai, deformuojantys grynojo proto idėjas. Tam, kad nenukentėtų demiurgiško proto didybė, tuos fenomenus būtina dekonstruoti, suardyti, bent jau iškreipti. Tai tokia demiurgiškojo poeto saviieška, savęs teigimas nuolaužomis paverstų daiktų fone. Juk kuo daugiau aplinkui chaoso, tuo tikresnis demiurgo pasitikėjimas savo paties protavimo realybe ir prasme. Na, jeigu susirandi olimpišką savasties atramos tašką, šis pasaulis tikrai gali atrodyti niekingas ir menkas. Jis toks menkas, kad negaila jo prarasti, ir tai padeda susitaikyti su viską naikinančiu laiku, kuris kaip ypatinga sąmoningumo substancija sudaro stilistinį R. Daugirdo eilėraščių sarkastiškosios ironijos ir apsiblaususio dramatizmo foną.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl, laikydamas rankose jau keturioliktą poeto rinkinį, nusprendžiau į jį atsiliepti, bent paliudyti, kad šis triūsas nėra veltui. Žinau, kad literatūros mokslo vyrai R. Daugirdo eiles giria – įspūdingai apie jį rašo ir A. Ališauskas, ir ypač Vitas Areška, – bet aš vis galvoju: ar poetas toks jau gimė, su dekonstruktyvia reiškinių ardymo nuostata, kurią puikiai atitinka ir monstriškas Mikalojaus Povilo Vilučio sukurtas viršelis, ar čia savo darbą atliko metafizinis prakeiksmas – filosofijos studijos? Juk R. Daugirdas pirmiausia yra filosofas, gnostinės ideologijos atstovas, kuris, galbūt nusivylęs metafizinių abstrakcijų tiesosakos galimybėmis, nusprendė pasauliui prabilti apie save poetinių metaforų kalba, bet ši kalba ne visai adekvati, nes pažeista intelektinio konstravimo bei dekonstravimo viruso.

Vyriškoji demiurgo valia nežino jautrumo, ji pasaulį peša kaip gyvą vištą, atlieka vivisekciją be jokio pasigailėjimo: „iš saulėlydžio / vieną plunksną ištraukei / kad nusėstų minkštai / šešėlis saulėtekio.“ Ši valia padarytų kažką ir daugiau bei baisiau, bet, laimei, baigiasi vyriškosios agresijos potencijos: „o daugiau – / netesėjai / užvaldytas sėklos / baigties“ – taip skelbiama eilėraštyje apie laimę, kuri, kaip žinia, gnostinio filosofo akimis yra visiškas pramanas ir apgaulė („laimė“, p. 7). Galbūt laimė ir yra tas negalėjimas išprievartauti pasaulio iki galo? Gal tokia čia paslėpta gilioji mintis? Na, kaip pasakyta kito poeto, jo tamsią mintį težino Dievas ... Tik keista, kad poetas visur nori nusimesti atsakomybę ir savo keistą būseną skelbia kaip universalią poziciją, todėl pabrėžtinai kalba antruoju asmeniu, neva solidarizuojasi su skaitytoju bendrose egzistencijos pajautose. Tačiau aš, tasai „tu“ kategorijos skaitytojas, kategoriškai pareiškiu: aš iš saulėlydžio jokių plunksnų nepešu, aš jį kontempliuoju visiškai kitaip, ir į mane šiame bei kituose eilėraščiuose neturėtų būti kreipiamasi. Šiame kontekste aš nesu „tu“. Taigi nepriimu jokio solidarumo, jokios būsenų universalizacijos.

Beje, visi knygos eilėraščiai parašyti diptiko forma, yra dviejų dalių. Čia būtų galima samprotauti apie dekartiškąjį dualizmą ir savitą racionalumą, paieškoti dvi metafizines substancijas jungiančios kankorėžinės liaukos, bet kad diptiko forma kuriamų eilėraščių abi dalys ne kaip nors aktualizuoja viena kitą, bet dažniausiai dar labiau supainioja tai, kas būna nesuprantama jau pirmoje dalyje. Žodžiu, tolydus pakrikimas ir danguje, ir žemėje, ir mąstančioje, ir tįsioje substancijoje. Bent jau mano smegenų kankorėžinė liauka šiuose diptikuose neranda nei prasmių simetrijos, nei jų asimetrijos. Kaip antai, eilėraštis apie moralę (dėl savo ekologinių principų eilėraščio vertikales guldysiu į popierių taupančias horizontalias eilutes): „1 // moralės išskyras / sugers kempinė / ir nuskandins / ant kranto išmestus / laivus // 2 // tiltas sugriuvo / tarp pliuso / ir minuso / ir nuolaužos / tarsi aklavietės / danguje / sukūrė / salą“ (p. 18).

Vietoj simetrijos, antitezių ar dar ko nors – tų pačių motyvų variacija. Atmetant poetinius sentimentus (pasislėpusio lyrinio subjekto liūdesys dėl žmogiškųjų prasmių entropijos) ir pasikliaujant racionaliu protu, išvada aiški: moralė – tai tik subjektyvumo išskyros, kurias sugeria metafizinės realybės kempinė, o ta realybė yra labai nežmoniška, nes joje nėra subjektyvumo kuriamų vertybinių opozicijų (filosofas yra anapus gėrio ir blogio), todėl subjekto sąmonė tobulai izoliuota dangiškos, metafizinės tuštumos saloje, neva danguje, ir čia jau nebėra jokių krypčių, ir nebėra kur eiti. Tikra aklavietė. Subjektas yra egzistencinis pasyvas, reflektuojantis savo neįgalėjimą egzistuoti kaip būtį steigianti valia, nes konstravimo ir rekonstravimo žaidimams duotas laikas baigiasi. Bet juk jaunystės būta gražios, sakoma kitame eilėraštyje, pavadinimu „tikslas“, nes jaunystė kliedi: „ir kojom iškreiptom / kad tarp jų / praskrietų / nuo uždangos atšokęs / tikslas / ir atgaivintų vėl / jaunystės kliedesį.“ Taigi gyvenimas yra gražus tiek, kiek jame esama jaunatviškos beprotystės, su tuo visiškai sutiktume, o samprotavimus apie aristoteliškąjį elementą eilėraštyje ir apie vos įžiūrimą Eduardo Mieželaičio kiek sukreivintą kosminį žmogų, tarp kurio kojų prašvilpia iliuzinis, nuo uždangos atšokęs tikslas, – šituos reikalus palikim protingesniems poetinio grožio interpretatoriams. Mums svarbi ir antra diptiko dalis: „išgarinti pelėsiai / debesis parems / kad saulė būtų / nenuspėjama“ (p. 19). Taigi vilties esama, nes racionalusis protas ir visa natūrfilosofijos jėga steigia gyvybinės substancijos metabolizmą, savotišką subjekto reinkarnaciją: gyvenimas tampa pelėsiais, tie pelėsiai išgaravę pasiekia dangų, ir nenuspėjami subjekto smagumai prasideda iš naujo.

Ten, kur metafizika, rasis ir ezoterika, ir hermetinė tradicija, kuri nepašvęstiesiems į orakulus yra uždaryta. Todėl ir šioje knygoje esama tekstų, kuriuos išsiaiškinti sunkiau nei Hermio Trismegisto „Smaragdinę skridžali“, Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo monadologiją ar Edmundo Husserlio kartezietiškąsias meditacijas. Antai mėginau suprasti, kas eilėraštyje „inercija“ yra jos , bet suvokiau, kad be A. Ališausko ar V. Areškos pagalbos nepajėgsiu. Štai tas mįslingas tekstas: „1 // jos žiūri pro langą / ir registruoja blusas / bet valios neturi / nušokti žemyn / ir pakeliui susikryžmint / su vėjo / atodūsiais // 2 // jos žino / kad kraujas atšalo / per žiemą / kad gyslose stovi / laivai / bet burėms / vėjo nėra“ (p. 15). Šiokių tokių minčių kyla, nors proto triūsas ir poezija, mano nuomone, nedera. Ir vis dėlto – negi būtų taip paprasta? Tos jos yra moteriškosios giminės aktantai, ir gal tai ne kokios katės, o tiesiog moterys, matomos vyrišku filosofišku žvilgsniu? Jos lyrinio (antilyrinio?) subjekto požiūriu negyvena, o egzistuoja savo pasaulėliuose ir tik žiūri kaip izoliuotos monados pro savo langus į gyvenimą; jos yra smulkmeniškos, pagrimzdusios niekingoje buitinėje realybėje – jos tiesiog skaičiuoja blusas ; bet jos neturi nei proto, nei valios suvokti savo niekingumui ir šokti per langą žemyn stačia galva, o juk tik taip jos įprasmintų save – jei susiporuotų su užjaučiančiu vyrišku protu – su vėjo atodūsiais . Ir, be viso kito, jos yra apgailėtinos, nes jau senos, be aistros, jų atšalęs kraujas, tai laivai be vėjo. Tikrai – tokioms tik blusas skaičiuoti. Ir vyriškasis filosofinis ego – kaip žmogiškosios komedijos matytojas ir vertintojas – jaučia savo pranašumą ir savo vertę. Tai tokia yra filosofinė būties percepcija su apercepcijos elementu, kai per fenomenų vertinimą aktualizuojama ir vertinančiojo reikšmė. Suprantama, kam reikalinga tokia poezija, – ji padeda ne tik mąstyti, bet ir susitaikyti su savimi, su savo unikaliu mąstymu, kuriame atsiveria gana nepatraukli egzistencijos projekcija. Logika tokia: kol rašau eilėraščius, egzistuoju. O kol egzistuoju, tol viskuo abejoju ir viską deformuoju, nes neabejotinas yra tik abejojantysis protas, tik aš pats. Todėl eilėraščių rašymas čia yra tiesiog būtinas, ne duotas, bet užduotas. Ir bet kokia intuicija – intelektinė, etinė ar estetinė – šioje kūryboje yra uždrausta, nes tiesioginė, nesąvokinė reiškinių nuojauta gali priminti šio pasaulio tikrumą ir sugriauti uždaro proto visagalystės pojūtį. Intuicija griauna gnostinio žinojimo puikybę.

Vis dėlto neteigiu, kad visi R. Daugirdo eilėraščiai yra keisti ir komplikuoti, kad tai labai idiosinkraziška avangardizmo išraiška. Knygoje esama tekstų, kuriuos galima įrašyti į geros poezijos antologijas, bet tegul skaitytojas juos susiranda pats. Antai, aforistiškai sklandi ir poetiškai įtaigi minties išraiška eilėraštyje „grožio formos“: „gražiai ir greitai / išprotėja angelai / lyg turėtų kryptį <...> / bet dar gražiau / šešėliai mūsų ganos / tuštumoj / nes jų nevargina / nei sudėtis / nei atimtis“ (p. 27). Čia padvelkia Henriko Radausko metafizine melancholija ir tai rezonuoja su poezija, su mūsų savastim. Arba: „kaip tarpuvarčių grybai / sapnavom kad mus / kažkas surenka / ir leidžia numirti / miške“ („pratybos“, p. 92). Verta pacituoti ir dar kelis įsimintinus tekstus, kuriuose poetas – tarsi suminkštėjęs Zaratustra – iš savo olimpinių proto viršūnių nusileidžia prie žmogiškos „stereotipais“ besidžiaugiančios minios. Antai eilėraštis „transformacijos“: „mes užmaskavom / vaidmenis / lyg mirusius draugus / ir tęsėme / jų negyvenimą“ (p. 31). Paprasta, aišku, stipru. Bet antroji eilėraščio (diptiko) dalis – kaip nereikalinga kupra, ir čia jos necituosiu. Tokia jau R. Daugirdo eilėraščių ypatybė: jie yra kuproti, gražiai išjaustą eilėraščio kūną būtinai deformuoja koks prieauglis, agliutinacijos principu prilipdytas proto gumbas.

Įsimintina yra ir „kryptis“, gražus estetinės rezignacijos pavyzdys: „2 // kompasas rodė / kaip neaplenkti / mėšlo krūvos / nes tik ten / mes sušilsime / žiemą“ (p. 33, šio eilėraščio neminėtina kupra – pirmoji jo dalis). Kita graži rezignacija, atmetus antros dalies kuprą: „dviese tupėsim / ant jaunystės / lavono / ir pamažu priprasim / prie pozos“ („raida“, p. 35). Apskritai visokių lavonų ir luošumo R. Daugirdo poezijoje gana daug, ir tai natūralus gnostiko požiūris į egzistencinį „niekingo kūno“ prakeiksmą. Nes žmogiškoji, kūniškoji būtis yra „bausmė“ už metafizinį nuopuolį: „1 // per tarpupirščius srūva / vėjas rudens / ir masažuoja mintis / apie pabaigą // 2 // o gal primena / kaip žaidėm / su pilka spalva / nenubausti nei juodo / nei balto“ (p. 94). (Šis eilėraštis – be kupros, stebėtinai vientisas.)

Neabejotina, kad poeto eilėraštis gimsta spontaniškai iš autentiško tikrovės pamatymo, kad šios impulsyvios patirtys šiaip yra lyriškos ir ganėtinai žmogiškos. Bet su pirminiu poetiniu impulsu į eilėraštį įsibrauna kažkoks metafizinio konstravimo virusas ir poetinę patirtį paverčia kuriozu, grotesku. Apskritai R. Daugirdas svyruoja tarp lyrikos ir grotesko, ir nė viena tokio poetinio mąstymo dalis nėra tikra, nėra autentiška. Tad ir jo diptikai atspindi dramatišką kontroversiją, agonistinę būseną: svyravimą tarp paprastumo bei nuoširdumo ir tarp intelektinės mimikrijos. Esu tiesiog žmogus, bet apsimetu, kad man tai neskausminga, kad dėl savo proto galios esu aukščiau visko. Žodžiu, esu ir Dzeusas, ir Zaratustra, ir dar kažkas daugiau...

Antai pavyzdys, kur poetinis impulsas, deformuotas racionalios refleksijos, tampa kaip ir farsu: „1 // jis čiulpė pieną / iš klaidų / bet atgaivino tiktai / musę / suplotą tarp eilėraščių.“ Suprask šį tekstą protu (nes kitaip ir neįmanoma): žmogus bando mokytis iš savo (jaunystės?) klaidų, tos klaidos jam galėtų būti kaip gyvybinga substancija, kaip pienas kūdikiui, bet viskas veltui, nes knyginis protas suploja lyg musę visa tai, kas galėjo būti gyva. Musė – gnostinis blogio simbolis. Laikas jaučiamas dramatiškai, kaip ir daugelyje kitų šios knygos eilėraščių, jis viską naikina, tad šaukštai po pietų. Tokios situacijos konsekvencija pateikiama antroje diptiko dalyje: „2 // bijojo vėl išgyti / ir vietoj žaizdos / danguje / pamatyti mėnulį“ („nužeminimas“, p. 76). Beje, dangus, mėnulis, laivai, burės – visa tai tos pačios klišės, tie patys poetizmai, knyginiai vaizdiniai, nuo kurių išsigelbėjimo nėra net ir įmantriausioje verbalizmo akrobatikoje, kuo pasižymi daugelis R. Daugirdo tekstų.

Kam ta akrobatika? Galbūt tam, kad būtų paslėptas elementarus jausmingumas, kad būtų išvengta graudulio dėl nesuvokiamos laiko tėkmės, kad kūrėjas atsispirtų romantiškos, sentimentalios savigraužos nuodėmei, kuri netinka vyriškai, stojiškai subjekto laikysenai, demonstruojamai skaitytojui ir pasauliui. Ir vis dėlto ateina laikas, kai lieka gyventi prisiminimais, o šio pasaulio žmonėms, beprasmybės bendrakeleiviams, poetas neištvėręs pareiškia – velniop jus, parazitai, pasprinkit: „plaukai nuslinkę / nuo galvos / suoš ant tolimų / prisiminimų / kad jais užspringtų / dėlės ir praeiviai“ („prisiminimai“, p. 77). Taigi, et in Arcadia ego sum ...

Alergija grožiui: kiek tik poeto sąmonėje kyla gražių reminiscencijų, tiek jos sukelia skausmo ir į jas atliepiama ryžtingu negatyviu veiksmu, tiesiog brutaliai ir radikalai: „o vis dėlto / mes išauginsim pasakoj / ragus / ir pasikarsime ant jų / nerūpestingai“ („vis dėlto“, p. 99). Ir apskritai – proto pasaulyje viešpatauja smurtas, kuris nužudo svajonę, nes ši yra iliuziška, todėl verta smurto: „o raumeningi debesys / suspaudžia žvaigždę / ir ji nebesipriešina / kai gulasi / ant juodo sniego“ („trauka“, p. 81). Sarkastiškos ironijos ypatybė: aukšti dalykai, platoniškos idėjos pamatomos buitiškai: „visas reikšmes / turėsime užmiršti / ant karštos keptuvės“ („du orientyrai“, p. 30).

8-9-metai-2015_200.png

Paprastai eilėraštis pradedamas įspūdingu, pakankamai poetišku motyvu, bet jis tuojau pat sutaršomas loginėmis antitezėmis ir eilėraštis lieka be prasmės, tik su minčių nuolaužomis. Beveik kiekviename eilėraštyje prasmė susinaikina, eilėraščio forma yra tarsi koks žodžių reikšmių smulkintuvas. Apie tai – iškalbingas eilėraštis „prasmė“: „per žūtbūtinę kovą / tarp blusos ir nykštuko / prasmė suvalgys / savo uodegikaulį / kad visada / garbės sargyboje stovėtų / prie juodos skylės“ (p. 39). Šiame eilėraštyje taip pat aiški gnosticizmo nuostata ir atitinkama ezoterinė simbolika, beveik alcheminis mąstymas. Tačiau toks gyvenimas yra nesibaigianti intelektinė kančia: „ištino smegenys / nuo svorio / ir klyksmo sužeistų / taisyklių / atėjo angelai / ir tavo veidą / išbalino kaip drobę / idiotams“ („įsižeminimas“, p. 32). Gnostikas nekenčia spontaniškumo, netvarkos, taisyklių pažeidimo, visą savo energiją jis skiria kovai su iracionalios materijos blogiu, todėl save suvokia kaip šventą kankinį, kaip auką, ir jis išaukština save kaip nukryžiuotąjį profaniškojo pasaulio (idiotų) akivaizdoje. Net dangus čia yra rezervuotas kažkam kitam, bet ne paprastam žmogui: „jis prašė / neužnuodyti dangaus / nei kopėčiom / nei laiptais“ („pakilimas“, p. 40). Bet ir herojui jokios perspektyvos nėra: „į priekį ėjom / kaip atgal“ (p. 41). Jis pakibęs simbolizmui būdingoje situacijoje „tarp“, kurioje nėra tinkamo pasirinkimo – nei jaustis visagaliu išrinktuoju, nei susitapatinti su profaniškosiomis masėmis, nes herojų irgi valdo laikas, ir tai – apgailėtinas nesusipratimas: „ir nebeliko laiko / pasislėpti tarp avių / ir dirginti save / dulkėtais pavyzdžiais / iš Biblijos“ („pabaiga“, p. 42). Tai – pavėluotas tikėjimas, arba tikėjimo negalimybė. Herojai iš savo aukštumų su pavydu žvelgia į paprastų žmogelių (avių) gyvenimėlį su visais jo gražiais žmogiškais susidirginimais. Proto herojui belieka eiti iš proto: „koks šiltas idioto / sapnas – / kaip rojaus senbuvio / paskiepyta varlė“; tai įkaitusio proto poezija: „įkaista proto guolis / po akto su pasaulio / nuolauža“ („šiluma“, p. 56). Ir dar pakrikęs protas pažeria visokių nesuvokiamų keistenybių: „kai antakius nukandi / vardan pergalės šviesos / ir dauginasi smulkmenos / kaip blusos“ („blusos“, p. 67). Ant vienos tokios „smulkmenų blusos“ net pati mylimoji atjoja (apie gnostikų požiūrį į moterį būtų atskira kalba), kuri savo garbanomis padeda išryškinti herojaus klaidas. Paskiepytos varlės, nukąsti antakiai, mylimoji ant blusos – tai tikrai metaforos ne iš šio pasaulio...

Įdomi, originali mintis: gyvenimo išmintis matuojama nudėvėtomis kelnėmis, „jis nudėvės ne vienas / kelnes / kol supras / kiek daug nuogų princesių / iš pernykščio sniego / išsaugojo tik akiniai / nuo saulės“ („varža“, p. 71). Tai tokia pagyvenusio vyro išmintis: pasaulyje labai daug netikro grožio, kuris išsisaugo tik užsislėpęs tamsoje. Bet proto šviesoje viskas pasidaro aišku, kas yra kas, ir tai, kas netikra, į nieką pavirsta... Taigi kelnės ir princesės – šie aksiologiniai dydžiai užmuša vienas kitą.

Poetui būdinga nuolatinė, agonistinė sielos ir kūno dialektika, paverčianti eilėraštį abstrakcija, o ši randasi tada, kai į gyvenimą žiūrima labai iš tolo, iš demiurgiško proto aukštumų: „sielų ganyklą / saugo / ištuštėję kūnai // jie tarsi šunys / tarnauja / iki galo“ („ištuštėję kūnai“, p. 97). Tokiomis nuostatomis R. Daugirdas visiškai artimas Ričardui Gaveliui, iš dalies – Antanui Škėmai.

Apskritai apie R. Daugirdo poeziją galima pasakyti trumpai, jo paties žodžiais: tai yra „neigimo pirštais / pradurtas dangus“ („pirštų gimnastika“, p. 72), ir nieko čia nepadarysi. Tos skylės jokiais tekstais neužpildysi. Ir gnostinio poeto tiesa yra tokia: kalti ne mes, kaltas pasaulis, kalta pati būties tiesa, nes ji – fatališkai apgaulinga: „sutemsta ne tada / kai nebėra šviesos / o kai jinai pavargsta / mus apgaudinėt“ („šviesotamsa“, p. 62). Kaip ir būdinga gnosticizmo – žinojimo ideologijai – pasaulį sukūrė ne Dievas, o nelabasis, kažkoks kosminis išpera, uždavęs mįslę filosofams, arba pasaulis yra tiesiog apgailėtina Dievo klaida, todėl visas šio gyvenimo spindesys, visa jo tiesa yra melas, iliuzija, kurią gnostinis protas įveikia atsitraukdamas nuo žemiškosios tikrovės ir negailestingai demaskuodamas visas žmogiškojo gėrio formas – juk už jų nieko tikro nėra! Šia tikrovės suardymo ir demaskavimo aistra R. Daugirdas vėl yra artimas mūsų racionalistui ir gyvojo pasaulio neigėjui – R. Gaveliui. Gnostikai nebūna vieniši, tik jų pasikėlusi brolija profanams pasauliečiams nėra matoma. Kartais nėra matoma ir jiems patiems, nes ji pati nėra pakankamai racionali, kad būtų atpažinta protu. Viskas įslaptinta, viskas simboliška ir mistiška, todėl ir keistų, enigmatiškų eilėraščių rašymas čia tinka...

R. Daugirdas – moderniosios epochos dinozauras, skaidantis (sklaidantis) monistinį gnostinį protą į tariamas ir tu dichotomijas, nes tik taip vienišam protui įmanomas kalbėjimosi su kuo nors pojūtis, tuo pačiu – ir gyvenimo jausmas. Tai ypatingas, ryškus ir keistas poetas, su kuriuo literatūros kritikų santykis yra atsargus, ir jo poezija aptariama tik iš tolo ir gana abstrakčiai, konstatuojant tokios buvimą pačiomis bendriausiomis frazėmis. Tos frazės skamba gražiai, bet jos nieko nepasako, neišaiškina. Manau, kad Romas Daugirdas vis dėlto nusipelnė daugiau dėmesio ir yra vertas išsamesnių studijų, nes tai poetas ne tik pats sau – jis ir simptomiškas moderniosios epochos bei mąstysenos reprezentantas.