tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Novelių menuetas (L. S. Černiauskaitės, R. Šerelytės „Hepi fjūčer“)

Recenzijos, anotacijos

 

b_200_299_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_rugpjutis-rugsejis_hepi-fjucer.jpg

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. HEPI FJŪČER. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 159 p.

 

Kūrybinio bendradarbiavimo forma, kai du rašytojai išleidžia vieną knygą pagal principą „rašyti atskirai, publikuotis drauge“ – retenybė (geriausiai pamenu Sigito Parulskio / Aido Marčėno duetą, paskelbusį 2 x 50 eilėraščių). Reikia turėti nedidelio formato kuria nors briauna „sukimbančių“ kūrinių, aukoti dalį autorinės savimeilės, perpus dalytis skaitytojų ir kritikų dėmesį, o bibliografijoje rašyti dvi pavardes. Bet kaip smagu ir patogu! Buvau šios idėjos simpatikė, kai 2014 m. birželį, pasitinkant Antano Vaičiulaičio premijos laureatų rinktinę „Debesis ant žolės“, išgirdau, kad dvi šios premijos laureatės moterys nedrąsiai galvoja apie bendrą novelių rinkinį. Renata Šerelytė ir Laura Sintija Černiauskaitė (toliau trumpumo dėlei jas vadinsiu Renata ir Sintija) per metus savo idėją įgyvendino – suprojektavo knygos struktūrą (regis, kalbėta apie septynių kūrinių suporavimą, o susidėstė po devynis), sugalvojo rinkinio antraštę, kiekvienos novelės gale pažymėjo jos parašymo aplinkybes. Datos ir prierašai, kuriuos mokslininkai vadina paratekstais, čia tampa jaukiomis nuorodomis, gilinančiomis moteriškumo dimensiją: kada, kur, kokio ūpo pagautos rašė („nė kruopelės sniego“, „jaukiausioje pasaulyje virtuvėje“, „langų kadruose plaukia debesų kinas“, „pro virtuvės langą matyti rudens sulaukęs Vasaros 5 parkas“). Kažkodėl prisimenu Virginios Woolf esė knygą apie moterų ėjimą į literatūrą „Savas kambarys“, kuri, parašyta 1929 m., tebėra aktuali posovietinėms rašytojoms mamoms: vis dar nėra savo kambario arba laiko jame majestotiškai kurti.

Dar neįpusėjus skaityti aiškėja, kad moterų dueto sukomponuota prozos knyga yra dinamiškesnė, įvairesnio spektro ir apstesnės aprėpties, nei paprastai būna vieno autoriaus rinkinys, dažnokai neišvengiantis monotonijos. Intriguojančiu impulsu tampa novelių partnerystė: sąskambiai ir kontrastai, papildiniai ir prasilenkimai, plečiantys aptariamos knygos prasminį tūrį. Net keista, kad novelės į poras atrodo suklostytos veik natūraliai (nesinori spėlioti, ar pagal temas, ar pagal gilumines prasmes, ar tiesiog intuityviai; keletas gal ir „iš reikalo“).

Jau pirmoji novelių pora (Sintijos „Proprosenelė“, Renatos „Giminės šaknys“) ryškiai pozicionuoja skirtingas abiejų autorių pasaulėvaizdžio dominantes ir gana kardinaliai besiskiriantį pasakojimo stilių. Probleminis šios poros branduolys įvardytas abiejų novelių antraštėmis – giminės kilmė ir šaknys, genetinės tradicijos prasmė, fizinis, kultūrinis, moralinis paveldimumas. Sintijos mergaitė mįslingoje seno dvaro erdvėje vizualizuoja nesančią (tariamą?) proprosenelę (nes pasakotojai ir jos herojei praeitis gili kaip artezinio šulinio gręžinys), o Renatos penkiametis berniukas tiesiog kratosi bet kokių giminystės saitų – turėti senelį jam gėda. Situacija suprogramuota į hepi fjūčer laikus, kai modifikuoti florą ir fauną bei klonuoti žmones taps kasdienybe, visi egzemplioriai bus sterilūs ir vienodi, praeities vektorius nebeegzistuos. Renatos grotesko priemonėmis kuriamas fantastinis distopijos modelis dvelkia realiomis grėsmėmis. Ir kitose jos novelėse technokratinė civilizacija, instrumentinis mąstymas, biurokratų, teisėjų, partijos vadų galios mechanizmai iškyla kaip destruktyvūs, dehumanizuojantys naujos realybės pavojai. Viešojoje erdvėje išsiugdyti publicistiniai įgūdžiai stiprina Renatos novelių socialinės terpės pojūtį, visuomeninį angažuotumą. Jos poną P. ar poną B. iš tikrųjų nuolat sutinkame valdiškuose kabinetuose ir partijų būstinėse, matome per TV ir Seime, tik novelėse jų neigiamas potencialas labiau išdidintas. Ponas D. iš Niujorko, kurio protėvių gimtinė Lietuva, atvažiuoja kaip labdaros veikėjas neturėdamas nė menkiausio labdaringo bruožo, jam terūpi verslas ir asmeninis komfortas. Novelėje „Nepaprastas žmogus“ vykusiai pašieptas kai kurių politinių partijų realus menkumas ir nerealus susireikšminimas, naivi konkurencija, bet racionaliai sumąstytas kūrinys neturi noveliškos pabaigos. Rašant tokio tipo satyrinę prozą išties nelengva perteikti estetinį mažojo prozos žanro kodą. Kartais sėkmę laiduoja net smulkmena, kaip kad taikliai parinkta ir visą novelės strategiją motyvuojanti antraštė „Kairysis išėjimas“ (šventeiva apsimetęs buvęs kolūkio pirmininkas bažnyčioje). Schematiškiausios novelės „Antrasis dangus“, imituojančios mokslinės fantastikos modelį, negelbsti kultūringųjų „didžiagalvių“ ir sudebilėjusių „mažagalvių“ priešinimas, kaip ir paralelė tarp astronominių žvaigždžių ir TV popso „žvaigždelių“. Mažiau dirbtinumo tose novelėse, kur įsileidžiama daugiau atpažįstamos tikrovės.

Renatos vaidmenų atlikėjai – verslininkai, politikai, buvę sovietmečio funkcionieriai, „naujieji lietuviai“ – yra egoistiški, nesimpatiški, karjeristai, kyšininkai, gobšuoliai, darantys nelegalius pinigus, užtvėrę paežeres, išsistatę neskoningas vilas, niekinantys paprastą žmogelį. Vaizduodama socialinį, politinį negatyvą per tariamo „elito“ statusus ir privilegijas, interesus ir manipuliacijas, rašytoja intensyvina kriticizmą nuo pašaipos (per visas satyros pakopas) iki sarkazmo. Sintijos novelėse pasaulis atsiskleidžia švelniau ir gailestingiau, labiau iš to eilinio žmogelio, jaunos merginos, moters perspektyvos; jos veikėjai – jautruoliai, neįveikiantys savo kompleksų, neišsipildę, nesuprasti ar atstumti, romūs, baikštūs paribio personažai; kaip tik apie tokius Fiodoras Dostojevskis sakė: „pažemintieji ir nuskriaustieji“, o Renatos – tie, kurie žemina ir skriaudžia. Botanikos sodo darbuotoja, besirūpinanti rododendrais, bet atsikračiusi kūdikio, gėlių pardavėja su neįgaliu sūnumi, moterų trokštantis ir bijantis Fortūnatas, nuomininkė vieniša mama, socialinio būsto prašanti moteris – visi jie stygiaus žmonės, priešingai Renatos pertekliaus asams. Bet ir šis stygius, ir perteklius susiję tik su materija. Abi rašytojos savaip atspindi skaudžias dabartinės visuomenės būklės ypatybes, o Renata dar ir programuoja niūrią ateitį, jei bjauriosios tendencijos stiprės.

Viename šiuolaikiniame prancūzės romane rašoma apie sutuoktinių porą iš Paryžiaus, atsidūrusią negyvenamoje saloje, kur reikia kautis už būvį. Romano neskaičiau, bet autorė intriguodama skaitytojus užsiminė, kad išgyveno tik vienas – tas, kuris geriau prisitaikė gyvuoti anapus civilizacijos. Neabejoju, kad tai buvo moteris. Tą neginčijamai patvirtina Sintijos novelių moterys – natūraliojo pasaulio atstovės, organiškos būtybės, jaučiančios, kada ir kaip reikia nusilenkti gamtai, kad atsigautum, išliktum, sutvirtėtum. Pilka biuro pelė Ona Regina, nemylinti ir nemylima, temato darbą ir tarnavimą broliui. Pirkdama jam skanios mėsytės, pakliūva į liūtį, kurios gaivalas ištinka kaip malonė ir viltis pasikeisti:

Tūkstančiai vandens strėlių sminga į galvą, plauna akis – nieko nematyti, sankryžose trykšta šiltos balos, kai kur ji brenda iki blauzdų apsemta gyvo, verpetuojančio vandens. Jei tik būtų galėjusi, ji būtų verkusi, rėkusi, bliovusi...

(„Mėsytė“, p. 53)

8-9-metai-2015_200.png

Į kūrinio kulminaciją kylama meistriškai, regis, pirmapradė gamtos jėga tuoj išlaisvins moterį iš rutinos ir susikaustymo, bet, deja, vienintelis protesto ženklas tebuvo maišelio su pirkiniu švystelėjimas į upę. Lietus baigėsi, inercija nugalėjo. Sintija įtemptai seka vidinę veikėjų grumtį su įvairiausio pobūdžio frustracijomis ir randa tam efektingą vaizdinę išraišką („Viduje net švilpdamos nuo greičio trankėsi skaudžios sūpynės“, p. 99), stovi tų sužvarbusių, nemokančių gudriai ir protingai suktis personažų pusėje, kaip kad andai stovėjo Bitė Vilimaitė. Iš pasakotojo santykio sklinda jaukumas, empatija, graudulys, net santūresnėse novelėse plevena emociniai obertonai, tiesa, kartais neišvengiant bereikalingo sentimentalumo. Sintijai sekasi vaizduoti padidinto emocinio, nervinio jautrumo žmones, ji – literatūrinės sensibilizacijos meistrė. Nepasakysi, kad veikėjai yra aukos (net randas kaktoje nuo vaikystės „tarytum karūnos įrėžtas“, p. 131); jie turi užmaskuoto orumo, moka nepaklusti autoritetui. Kai kunigas krikščioniškos atgailos vardan liepia padovanoti nekenčiamai biurokratei gėlių, mergina randa būdą to išvengti („Blondinė“). Detali veikėjo reakcijų psichograma užkariaujant ir prarandant mylimąją beveik kaligrafiškai braižoma novelėje „Ypatingas žmogus“. Čia itin aiškiai konfrontuoja griežtas Fortūnato susivaržymas („visos jo gyvenimo jėgos buvo nukreiptos į savikontrolę“) ir nežabotas, ligos iškreiptas vitališkumas (konkurentas serga epilepsija, Fortūnatas šlykštisi jo priepuoliu, taip kompensuodamas savo nevisavertiškumą). Šios novelės liudija, kad Sintija yra įvaldžiusi skvarbų psichologizmą, pagrįstą juslinio ir jausminio pradų sanderme. Juslinės reakcijos yra pirmesnės už racionalias, sąvokomis formuluojamas ištarmes, jų neužgožia kultūrinis tinklelis, tad laimingiausi tie, kurie arčiausia prigimties ir klauso gamtos balso.

Rinkinio zenitas – Renatos „Ežeras ateina pas tave“ ir Sintijos „Nekaltutis“, 2012 m. laimėjęs A. Vaičiulaičio premiją. Šios dvi novelės neregimais saitais labiausiai suartina abi autores, susiliesdamos ties egzistencine plotme. Novelė „Nekaltutis“ plėtojama kaip dviejų personažų psichologinė, iš dalies ir fizinė, dvikova – tarp šeimininko ir jo nuomininkės, patino vyro ir gležnos moters, iš pradžių lygintos ir su gėle našlaite, ir su beginkliu žvėreliu, kuris galiausiai randa jėgų pasipriešinti, kad apsigintų ir išgelbėtų trečią konflikto narį – sūnelį. Tankiai suausta iš preciziškų charakteristikų ir motyvuotų detalių, novelė net traška nuo sukurtos įtampos, o finale pradinė pasakojimo būsena ir hierarchija apsiverčia – sėkmingai pasprukusi moteris vėliau juokiasi iš komiško kontrasto tarp gašlių agresyvaus šeimininko ketinimų ir jo mažybinės pavardės. Prasidėjusi verslininko, Seimo nario Redžio suktybėmis (nugriovęs dėdės trobelę, ant ežero kranto statosi vasarnamį, o užtvertame ežere įkurdins mėlynus flamingus paauksuotais sparnais), Renatos novelė baigiasi katastrofa – tabletes su alkoholiu sumaišiusį turtuolį „pasiėmė ežeras“. Pašaipi satyra perkvalifikuojama į apibendrinantį vaizdą su folklorinėmis aliuzijomis (nuskendusios pilies archetipas), išsipildo paniekinto gamtosaugininko pranašystė, kad pats ežeras atkurs pasaulio tvarką. Novelės finalas katarsiškas, gamta čia iškyla kaip vienintelė teisinga teisėja ir koreliuoja su Sintijos stichijų galia. Vis dėlto dažniau abiejų autorių novelių esencija netapati, pavyzdžiui, tą puikiai parodo „dovanos“ koncepcija. Instituciškai už gausią labdarą atsakingas ponas abejingas savo veiklai (Renatos „Lapkričio saulė“), o neįgalaus vaiko piešinį gavusi moteris jį susuka į tūtą ir paverčia burtų lazdele („Dovana“).

Aštuoniolika rinkinio novelių kryžiuojasi netikėtomis konfigūracijomis, todėl verta pasiryžti skaityti šią neįprastą knygą. Menuetas šokamas poromis.