tekstai.lt

Romas Bartavičius. Atsiduoti, duoti, dovanoti (Marguerite Duras ir Yann Andréa)

Kūryba ir likimai

 

Dovana per prievartą

Kylant Soufflot gatve nuo Liuksemburgo sodų link Panteono, sumanyto kaip Šv. Genovaitės bažnyčia, kairėje pusėje, kur gatvė įsilieja į aikštę, pamatai keistą figūrą. Vidury šaligatvio – milžiniška ruda storo nuogo vyro, primenančio sumo kovotoją, skulptūra. Kinų turistės juokiasi besifotografuodamos prie jo blizgančio bronzinio užpakalio. Šį monstrą, pasirodo, Sorbonos universitetui padovanojo kinų menininkas Hong-Biao Šenas, atsidėkodamas už galimybę čia parašyti disertaciją. Nežinodamas, kur padėti tokią gigantišką dovaną, universitetas ją laikinai išstatė apžiūrai… Visokių būna dovanų. Kai kurios gali būti priimamos per prievartą.

Sunkiai sergantis Liudvikas XV maldavo jam padovanoti dar gyvenimo ir gavo tą dovaną, už kurią atsidėkojo pastatydamas Šv. Genovaitės bažnyčią. Bet gyvenimo dovana gali būti ir prievartinė – kai žmogui ji duodama neprašant, kai jam jos nereikia, mat jis nežino, ką su tuo daryti. Ir tuomet jis ieško, kur jį padėti, tą gyvenimą. Ne nusikratyti gyvenimo dovana, bet ją perleisti, perdovanoti, atsisakyti į ją nuosavybės.

 

Pono Nieko gyvenimas: atsiduoti Vienai ar Visiems

Prancūzų dienraščio „Le Monde“ praėjusių metų liepos 17 dienos numeryje pasirodė nekrologas, skirtas Yannui Andréa, paskutiniam žymios prancūzų rašytojos Marguerite’os Duras „kompanionui“, dalies jos turto ir visos kūrybos paveldėtojui. Šešiasdešimtmetį vos prašokęs vyras buvo rastas negyvas savo bute. Jo gyvenimo moteris mirė prieš aštuoniolika metų, sulaukusi dvidešimčia metų daugiau už jį. Gal tik dėl to, kad Y. Andréa padėjo jai gyventi, o jam jau niekas negalėjo padėti?

8-9-metai-2015_200.png

Šios neįmanomos poros partnerius, atrodo, siejo tai, kad jie, kiekvienas savaip, praktikavo savinaiką . Jeanas Paule’is Sartre’as šią ypatybę – neigti savo būtį, turėti ryšį su niekiu – laiko išskirtine žmogiškoms būtybėms1.

Ji lėtinės savižudybės ieškojo viskyje ir rašyme, o jis... Jis ieškojo, kam galėtų įteikti savo gyvenimą, su kuriuo neturėjo ką veikti, ir galiausiai atsirado toks žmogus, ir dar ne bet koks – išskirtinis, visų garbinamas.

Aš esu niekas ir vis dėlto tai aš, Yannas, kuris yra čia su jumis, per dienas ir naktis, visur, visą laiką2.

Viskas, ką jūs norėjote man pasakyti <...> tai jūsų priimtas sprendimas: mane pažinti prieš nusižudant3.

Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, į kuriuos ji neatsakinėjo, bet sykį, grįžusi iš ligoninės po gydymosi nuo alkoholizmo, ji pasikvietė jį pas save taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties. Atiduoti savo gyvenimą tokiam žmogui, įsilieti į jį kaip skysčiui į indą, formuotis pagal jo pavidalą – kokia laimė!

Aš neturiu apibrėžtos vietos, galiu užimti bet kokią vietą, galiu užsiimti bet kuo, kas man pasiūloma, duodama, man viskas tinka, viskas patinka. Aš esu bet kam, kas tik manęs nori, niekam neteikiu pirmenybės, visiškai nieko nesirenku. <...> galiu jus mylėti labiau už viską pasaulyje – jus ir visus kitus, jus labiau už visus kitus, taip, bet vis dėlto aš esu tas, kuriam visi ir labiau už viską teikia pirmenybę (A, p. 143).

Jo buvimo būdas – kaip egzistencinė prostitucija : atsiduoti bet kam, kas tik nori imti; imtis bet ko, kuo tik kas nors užima, ką tik kas nors duoda. Bet kartu šis atvirumas, atsidavimas bet kam ir visiems be jokios atrankos slepia nepaliaujamą troškimą būti išrinktuoju, tokiu, kuriam teikiama pirmenybė. Jis taip ir gyvena su šiuo prieštaravimu: atsiduoti vienai, vienintelei ir / ar visiems; būti bet kuo, niekuo, bet kartu – vieninteliu, išskirtiniu, tuo, kuriam teikiama pirmenybė prieš visus ir viską.

Šis prieštaravimas tarp išskirtinumo, pirmenybės ir absoliutaus nesirinkimo, buvimo bet kam ir (su) bet kuo sudaro visą slaptąją šio santykio dramą – jų buvimą kartu ir negalėjimą būti kartu.

Viena vertus, jis – idealus partneris kūrėjai, kuri ir kaip rašytoja, ir kaip moteris yra visiška „diktatorė“. Ji viską diktuoja, o jis rašo tą „diktantą“ savo kūnu ant popieriaus ar gyvenime. Jos iniciatyva jis pakeičia savo tikrąją, iš tėvo paveldėtą pavardę Lemée į jos sugalvotąją – Andréa: rašytoja jį susikuria kaip savo personažą. Jo vaidmuo: jos sekretorius, pasiuntinukas visiems darbams bei reikalams, pavaldinys, palydovas, partneris.

Tai, kas iki jųdviejų pažinties buvo tik jo svajonė, fantazmas, dabar tampa realybe:

Palikau visas kitas knygas, kad galėčiau skaityti tik jos. Autorės, apie kurią nieko nežinau, kurios nepažįstu. <...> Esu absoliutus skaitytojas: man iš karto patiko kiekvienas parašytas žodis. Kiekviena frazė. Kiekviena knyga. Skaičiau vis iš naujo ir iš naujo, perrašydavau ištisas frazes ant lapelių, norėjau būti tuo vardu, iš naujo kopijuoti tai, kas jos parašyta, susilieti, būti ranka, kuri kopijuoja jos parašytus žodžius. Man Duras tampa pačiu rašymu (A, p. 11).

Atrodo, jis yra jos kūnas – rankos, kojos, ausys, o ji – jo dvasia: sąmonė (mintys, žodžiai) ir valia (norai, sprendimai). Jis daugiausia tyli, kalba ji. Ji jam diktuoja savo romanus, kuriuos jis nemokšiškai renka rašomąja mašinėle trimis pirštais. Tai ji dėl visko priima sprendimus: ką jie turi valgyti, kur važiuoti, kada išvykti, kada grįžti.

Vaizduoju tą, kuris supranta. Myliuosi, gaminu maistą jums diktuojant, gaminu knygas jums diktuojant, vairuoju jūsų diktuojamas, aš esu čia, esu visas jūsų.

To gerai nesuprantu, bet kadangi jūs man taip sakote, kadangi man tai diktuojate, kadangi tai rašau mašinėle, visa tai, visus tuos melus, visą šią istoriją. <...> ji išgalvoja, ji tuo tiki, ji mane išgalvoja, ji man suteikia vardą, ji man suteikia įvaizdį, ji mane pavadina, niekas manęs tiek nevadino, nešaukė vardu, kiek ji, naktį ir dieną, ji man duoda žodžius, suteikia žodžius, savo žodžius, ji viską duoda, o aš esu čia, aš čia tam ir esu. Neužduodu klausimų, nieko neklausiu ir neprašau. Per visus šiuos metus nė karto ji manęs nepaklausia, kas man suteiktų malonumą, kaip sakoma, niekad jokio meniu, kuris nebūtų jos pasirinktas, niekad jokio pasivažinėjimo be jos sprendimo, kur ji nori važiuoti, jai net neateina į galvą, kad ji galėtų paklausti, kur aš norėčiau važiuoti, ne, visai neateina, nei ką norėčiau valgyti. Ne, visiškai ne. Niekad. <...> Ji taip pat sako: na, kurgi jūs galėtumėt išeiti, pasakykit man? Jūs gyvenat su nuostabia moterim, labai protinga, ir jūs nieko neveikiat, jūs esat aprengtas ir pamaitintas nenuleidžiant nuo jūsų akių. Visas pasaulis norėtų būti jūsų vietoje (A, p. 52, 49–51).

Tai tipiškas Georgo Hegelio, vėliau J. P. Sartre’o aprašytas pono–vergo (tarno) santykis. Ponas konstruoja savo Kitą (vergą) kaip jam visiškai paklūstantį, jo valią realizuojantį objektą, bet kartu nori, kad šis būtų subjektas (sąmonė) – tas, kuris jį pripažįsta, pripažįsta jo vertę.

Ji sako: Yannai, jei būčiau neparašiusi jokios knygos, ar mane mylėtumėt? Nuleidžiu akis. Neatsakau. Negaliu. Ji sako: bet kas gi jūs esat, aš jūsų nepažįstu, nežinau, kas jūs per vienas ir ką jūs čia veikiat su manim. Gal jūs čia dėl pinigų? Perspėju, jūs nieko negausit, aš jums nieko neduosiu. <...> Tyla.

Ji sako: na, ir reikėjo gi man susidėti su tokiu tipu, kuris vis tyli, nieko nesako, visiškai nieko nežino, nieko neišmano (A, p. 35).

Tokia tyla – tai ne daikto nebylumas. Atsisakymas atsakyti – tai laisvos sąmonės prerogatyva, jos autonomijos steigimas. Vergas, paklusdamas, nuolat išsprūsta iš pono kontrolės ir taip realizuoja savo kaip subjekto būtį. Tebūnie vien negatyviai – tylėdamas ar nenorėdamas to, ko nori ponas, nenorėdamas būti toje vietoje, kurioje „norėtų būti visas pasaulis“:

Aš šitai sakau gana retai, bet vis dėlto man buvo tai nutikę: Duras man jau užtenka, man ji stovi skersai gerklės, su Duras – baigta (A, p. 51).

Dažniausiai šio „vergo“ maištas prieš poną pasireiškia slaptais išsprūdimais. Jis valandų valandas praleidžia prie telefono, skambindamas mažai pažįstamiems (ji apmoka milžiniškas mėnesio sąskaitas), o vakarais eina prie prabangių kurortinio miesto viešbučių draguer (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia: a) gaudyti vėžiagyvius su draga; b) traukti povandenines minas, – tai puikūs eufemizmai „patelių“ „kabinimui“ nusakyti, tik šįkart kalba eina ne apie pateles, o apie patinėlius)4. Išsivaduoti iš atsidavimo jai, vienintelei – tai atsiduoti bet kam, pirmam pasitaikiusiam.

Niekas manęs neprašo būti mirusiam. Net jūs. Aš ir vėl imu vaikštinėti po miestą, užsuku į naktinius barus, ta aistra barams ir barmenams baltais švarkais, ir visiems mano amžiaus, bet kokio amžiaus vaikinams ir merginoms. Mylėti ką nors. Pirmą pasitaikiusį, niekam neteikiant pirmenybės, tą, kuris čia pat šalia. Tą, kuris dar nemoka būti mano mylimas (A, p. 211).

 

Nepakenčiamas ir būtinas artumas

Pono ir vergo santykis – tai ne šiaip pavergimas, tai „mirtina sąmonių kova“, kurioje viena sąmonė siekia paneigti kitos sąmonės būtį.

Ji sako: aš negaliu pakęsti paties jūsų buvimo principo. Jūs esat neįmanomas (A, p. 37).

Ši scena nutinka dažnai. Ji manęs nepakenčia. Ji savęs nepakenčia. Ji man parodo duris. Ji man grasina: jūs nieko čia neturit, viskas priklauso man, viskas, girdit, pinigai – mano, ir aš jums nieko neduosiu, nė skatiko, jūs esat dvigubas nulis, pirmos klasės nulis. Ji nesupranta, kodėl aš vis dar čia, kodėl lieku su ja, vienas su ja ir ji viena su manim. Kartais tai nepakenčiama, ji nori viską sugriauti, sunaikinti, mane sunaikinti, primušti, iškeikti, pasiųsti anapus, nužudyti. Ji sako: noriu žudyti. Ji nesako: jus nužudyti, ne, ji sako: noriu žudyti. <…> ji nori žudyti, nusižudyti. Ji nori mirti. Ji nori mane matyti mirusį kartu su ja (A, p. 36).

Potencialiame savižudyje ji ima įžvelgti medžiotoją, žmogžudį. Tame, kuris jai norėjo padovanoti savo gyvenimą, ji ima matyti mirties dovanotoją, davėją, savo žudiką. Pono ir vergo santykis visuomet patiria šį virsmą: kai ponas tampa savo vergo vergu.

Visos mano draugės ar pažįstamos žavisi jūsų švelnumu. Jūs esate mano geriausia vizitinė kortelė. O mane jūsų švelnumas priveda iki mirties, kurią jūs turėtumėt svajoti man suteikti pats to visiškai nežinodamas. Kiekvieną naktį.

Kartais vos jums prabudus mane apima baimė. Kaip visi vyrai kiekvieną dieną, tebūnie tik kelioms sekundėms, jūs tampate moterų žudiku. Būna, kad taip nutinka kasdien. Kartais man jūsų baisu kaip pasiklydusio medžiotojo, nuo persekiotojų bėgančio nusikaltėlio. <...> Tam, kad galėčiau galbūt jus nužudyti, sumedžioti, nežinau, kartais man nutinka taip, lyg niekad nebūčiau tavęs mačiusi. Lyg nieko apie tave nežinočiau, ir tai siaubinga. Lyg visiškai nebežinočiau, kodėl čia esi, ko čia atėjai ir kuo patapsi. <...> Tu taip pat tikriausiai nebežinai, ką čia veiki pas šią pagyvenusią moterį, išprotėjusią nuo rašymo.

Galbūt visa tai kaip paprastai <...> tu negali sau sutrukdyti norėti numirti. Aš tai žinau.

Aš mus matau abu prapuolusius toje pačioje prigimtyje. Kartais mane apima švelnumas tokiems žmonėms kaip mes. Nestabiliems, kaip sako žmonės, truputį išprotėjusiems (D, p. 64–66).

Toji priklausomybė, tas jųdviejų glaudumas ne mažina, bet didina kiekvieno vienatvę.

Jam atrodo, kad jai nėra nieko svarbiau už rašymą. Jos rašymas – nelyg apsėdimas, ji kaip išprotėjusi rašo dienų dienas niekur neišeidama.

Jūs man sakydavot: „Ką įsivaizduojat daranti? Ką visa tai reiškia? Visą laiką, visą dieną rašyti? Jus visi paliks, nes jūs beprotė, su jumis neįmanoma gyventi. Kvailė... Jūs net nepastebit, kad visur savo juodraščiais užgriozdinat stalus, visur tik popierių stirtos...“ (D, p. 63).

Jam atrodo, kad meilė jai nerūpi, kad jis yra tik to rašymo dalis. Rašymas netgi užmuša meilę.

Sykį aš jai sakau: jei rytoj numirčiau, jei rytoj žūčiau, nusižudyčiau, jūs po dviejų savaičių parašytumėt knygelę – esu tikras, kad tai padarytumėt. O ji atsako: „Yannai, maldauju, nekalbėkite šitaip. Tik ne taip. Ne knygelę. Knygą!“ (A, p. 46).

Matau, kad jums niekas nerūpi, išskyrus tai: rašyti. Kad klydau kiaurai ir išilgai, kad meilė niekad neegzistavo, kad įpareigoja vien tik knyga, kurią reikia parašyti, kad aš jums – niekas, niekam tikęs, iš tiesų (A, p. 106).

Jųdviejų kasdienybė jam – slegianti, dusinanti, žeminanti, joje neįmanoma gyventi. Vis dėlto didžiausia neįmanomybė čia – ne meilė, o išsiskyrimas.

Mes negalėjom išsiskirti. Aš negalėjau jos palikti. Ji negalėjo manęs palikti. Mes visada buvom ant išsiskyrimo ribos (A, p. 227).

Tą savo neįmanomą, „negyvenamą“ ( invivable ) santykį su M. Duras jis aprašo kaip vis nepraeinantį, nesiliaujantį:

Tai niekad nesibaigia. Nesiliauja. Tai neįmanoma. Viskas prasideda vėl iš naujo. To niekad nepakanka. Dar. Ir dar meilės. Taip, vis nesibaigiančios, atsikartojančios istorijos... (A, p. 51).

Kai „nebegalėdavo su ja gyventi tame pragare“, jis išeidavo iš jos, apsistodavo pigiausiame stoties viešbutyje (kuriame ir taip neturėdavo kuo susimokėti), dienomis įsimaišydavo stotyje tarp žmonių, kurie kažkur skubėdavo, o jis neturėjo pas ką skubėti, vakarais gerdavo baruose, planuodamas naktį grįžti į viešbučio kambarį ir nusižudyti, bet galiausiai trečią dieną jai paskambindavo ir ji... atvažiuodavo jo pasiimti, sumokėdavo už viską...

Tačiau visa bendro buvimo kančia, visi tie sunkumai buvo niekai, palyginti su tuo, kas jo laukė po rašytojos mirties. Ponas Niekas buvo atiduotas visiškam Niekiui. Jis ir vėl planavo nusižudyti, bet galiausiai nepasiryžo, tada atsidavė lėtinei mirčiai, virto „šiukšliadėže“, kol galiausiai neištvėręs paskambino savo motinai ir apsipylęs ašaromis paprašė, kad toji „atvažiuotų jo pasiimti“5.

Ir po jos mirties jis niekaip negalėjo su visu tuo „pabaigti“. Tas santykis, kaip nesibaigianti riturnelė, vis sukosi ratu ir buvo nepraeinantis. Ir tą nepraeinamumą gerai perteikia jo tekstas – su vis tomis pačiomis atrajojamomis būsenomis, tomis pat gromuluojamomis frazėmis.

 

Išsipažįstu, vadinasi, gyvenu

Labiausiai šioje istorijoje sukrečia ne tas kraštutinės priklausomybės santykis, prilygstantis motinos–kūdikio ryšiui, ne tas noras ir kartu negalėjimas būti išskirtiniu(e), vieninteliu(e), visiškai kitam atsiduoti. Kiekviena pora gyvena savo gyvenimą ir tai tik jos reikalas, kaip ji gyvena, ji neturi prieš nieką dėl to atsiskaitinėti.

Tačiau šiuo atveju buvo ne taip. Rašytojai dar gyvai esant jie viešino vienas kito paslaptis savo knygose: jis – knygoje apie jos gydymąsi nuo alkoholizmo, pavadintoje „M. D.“, ji – jo vardu pavadintame romane. Ir būtent ji buvo to viešinimo iniciatorė. Kai jis parašo pirmą knygą apie ją (tai tiesiog užrašai, daryti devynis mėnesius jai gulint komoje ligoninėje), jam gėda savo rašinių, jis nori juos išmesti, bet M. Duras nusiunčia rankraštį legendiniam „Minuit“ leidyklos vadovui Jérômui Lindonui6. Ji sako Y. Andréa:

Kodėl neišstatyti savęs kitų žvilgsniui, kitų skaitymui, nesusipratimams, klaidoms, nereikia bijoti, tai neturi jokios reikšmės (A, p. 208–209).

Nors M. Duras mėgdavo jam kartoti: „Yannai, nereikia įsivaizdinti <...> mes esam niekas, vargšai, nuskurdę žmonės...“ (A, p. 217, taip pat p. 43) arba „Jūs esat niekas. Man kaip tik tai ir patinka. Likite toks“ (A, p. 29), bet raštui, rašymui šis savęs (ir kito) niekinimas, prilyginimas nuliui negaliojo. Jis kartoja jos žodžius, kad visos meilės istorijos vienodos, visur tas pats, jokio skirtumo, jie – tokie kaip kiti, panašūs į visus kitus, o jų likimas – kaip ir kitų (A, p. 100). Tačiau tai netrukdo siekiui patekti į raštą, į literatūrą, į viešumą. O gal kaip tik dėl to tai ir turi patekti į viešumą? Nes rašto – be kita ko, ir literatūrinio – sfera pasikeitė: jis nebesiejamas su tuo, kas išskirtina, ypatinga, priešingai, jis atviras tam, kas įprasta, banalu, kasdieniška  (ši nuostata ryški ir M. Duras kūryboje). Jis susijęs nebe su vienatinumu, o su „visų“ sfera. Čia viešpatauja ne „herojai“, o „tokie kaip visi“7.

Tad ar reikia stebėtis, kad po jos mirties jam vienintelis išsigelbėjimas atrodė rašymas apie ją, apie save ir ją – vieša ataskaita , pasirodžiusi knygos „Šita meilė“ pavidalu. Juoba kad jis įsivaizdavo, jog būtent rašymas ir buvo tai, kas juos siejo, darė jų santykį išskirtinį. Jis tai suvokia kone kaip M. Duras priesaką:

<...> kadangi esu čia, šią 1999 metų pavasario dieną Paryžiuje, kadangi jums rašau, kadangi jūs man pasakėte – padarykite tai, Yannai, pamėginkite, būkit paprastas, nemėginkit užsiimti literatūra, melagingais dalykais, ne, būkit tikras <…> kadangi negalit visą savo gyvenimą visiškai nieko neveikti, pasakykit tiesą ir tai pajudės savaime. Nusikratykit savo drovumo, to siaubingo jautrumo, kuris jums trukdo bet ką daryti (A, p. 128–129).

Jūs esat susižavėjimą keliantis žmogus. Jūs daug nuveikėte prancūzų literatūrai ar bent jau daug pasitarnavote Marguerite’ai Duras…“ –  sako vienos literatūrinės laidos vedėjas. O ponas Niekas, įveikęs savo kuklumą, pratęsia jo mintį: „…taigi ir literatūrai.“ Sakydamas tai, jis iš Nieko virsta Šiuo Tuo ir ne Bet Kuo…

Taip ponas Niekas pateko į sceną – jis įteikė save publikai. Būtent tai labiausiai ir sukrečia: ne jo atsi-davimas jai, Vienintelei, bet pono Nieko savęs įteikimas Visiems.

Savo knygoje „Valia žinoti“ Michelis Foucault kalba apie moderniąją vakarietišką visuomenę kaip apie išpažinimo, prisipažinimo ( aveu ) visuomenę. Perfrazuodamas aristotelinį žmogaus, kaip „mąstančio gyvūno“, apibrėžimą, M. Foucault sako: „Vakaruose žmogus tapo prisipažįstančiu gyvūnu“8. Tai, kas mums šiandien atrodo spontaniška, susiję kone su vidine būtinybe išsisakyti, atsiverti, buvo suformuota istoriškai. Norėdamas tai parodyti, M. Foucault brėžia prisipažinimo diskurso genealogiją. Iš pradžių, dar graikų ir romėnų laikais, prisipažinimas funkcionavo vien teisinėje sferoje, kur jis galėjo būti išgaunamas prievarta, kankinant. Viduramžiais šio tipo diskursas perėjo į religinę-moralinę sferą, virsdamas krikščioniška išpažintimi. O XIX a. jis atkeliavo ir į racionalaus mokslinio pažinimo sferą, kada kai kurie tuo metu besiformuojantys nauji mokslai – psichiatrija, psichoanalizė, kriminologija – pavertė žmogų pažinimo objektu, pasitelkdami iki tol negirdėtą mokslinio tyrimo metodą – privalomą išpažintį9. Bet svarbiausia, kad nuo XVIII–XIX a. prisipažinimo diskursas paplito įvairiausiose kasdienio gyvenimo srityse (šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, poroje tarp sutuoktinių, mokykloje tarp mokytojų ir mokinių, ligoninėse tarp gydytojų ir pacientų, teisinėse įstaigose tarp ekspertų ir nusikaltėlių), pagaliau, literatūroje, filosofijoje.

M. Foucault seniai (dar 7-tame dešimtmetyje) diagnozuota modernybės liga – nelyginant raktas mūsų, XXI a. žmonių, dabarčiai atrakinti. Tai, kas seniau vykdavo už uždarų durų, dažnai tarp keturių akių, susaistant klausantįjį (kunigą) paslapties išsaugojimo įžadu, mūsų dienomis išsiveržė į viešąją erdvę ir ją plūste užplūdo: dabar išpažintys vyksta viešai – žurnalų ar interneto puslapiuose, TV laidose. Kuo daugiau „išpažinti“ apie save, kuo labiau viešai atsiverti, prisipažinti, priversti prisipažinti, ir nesvarbu, ar tai „tiesa“, ar prasimanymai – svarbu, kad tai tapo dominuojančiu „tiesos sakymo“ diskursu. Ši populiariosios (masinės) kultūros norma lyg užkratas persimetė ir į rimtąją kultūrą (literatūrą, meno recenzijas ir pan.), pagaliau, netgi į visą kasdienį bendravimą – jame ėmė dominuoti nerašytas imperatyvas: „Papasakok ką nors apie save!“

Išpažintinio diskurso perėjimą iš privačios į viešą erdvę gal kaip tik ir padarė galimą mokslinis (medicininis) diskursas? M. Foucault užsimena, kad visas krikščioniškos išpažinties archyvas trynėsi konstruodamasis (juk išpažintys cirkuliavo tik tarp lūpų ir ausų), bet štai medicinai, psichiatrijai, pedagogikai skirtas išpažintinis diskursas nuo XIX a. buvo pradėtas fiksuoti raštu, todėl tapo prieinamas išviešinimui.

Toks atvirumas, išsiviešinimas vargu bau reiškia išsilaisvinimą. M. Foucault į prisipažinimo diskursą skatina žiūrėti kaip į persmelktą galios santykių: „Pareiga prisipažinti <...> taip giliai mumyse įsikūnijo, kad mes jos net nebesuvokiame kaip mus priverčiančios galios padarinio“10.

Kaip ankstesniais laikais savo slapto kūniško gyvenimo išpažinimas buvo reikalingas tam, kad jis būtų pažabotas, sunormintas, normalizuotas – religinėje išpažintyje susiejant su krikščioniškomis moralės normomis ir pajungiant kaltei bei atgailai, medicininiame (psichiatriniame, psichoanalitiniame) tyrime susiejant su biologinėmis pažinimo normomis, nustatančiomis ribą tarp normalumo ir nenormalumo, nukrypimo nuo „prigimties“, iškrypimo, nesveikumo – lygiai taip mūsų dienomis visa ta kalbėjimo laisvė veikiausiai slepia siekį sunorminti, normalizuoti.

 

Visuotinio išpažinimo fiestos šeimininkas – Žurnalistas

Tai, ko dar nefiksavo M. Foucault (jis per anksti pasitraukė iš gyvenimo, kad būtų tai pastebėjęs), bet ką dabar, praėjus trisdešimčiai metų, jau galima aiškiai matyti – ir Y. Andréa atvejis tai stulbinamai iliustruoja: mūsų dienomis išpažintims vadovauja nebe žmogiškos sielos „specialistai“ (Kunigas, Psichoanalitikas), bet viešumos scenos šeimininkai – Žurnalistai. Jų rankose visi norminimo bei normalizavimo įrankiai. Jie ne tik steigia normalumą kaip normą , bet ir palaiko jos egzistavimą.

Ypač iškalbingi TV žurnalistai, vedantys visokiausius diskusijų šou, pokalbių laidas. Jie laikosi tariamai neutralaus vedančiojo vaidmens, bet visa jų laikysena, kalbėsena aiškiai rodo, kas čia turi aukščiausią galią – Žodžio galią. Žurnalistas „ima Žodį“ arba jį suteikia, jis sprendžia, kada kalbės už kitą, o kada leis kitam praverti burną. Jis yra tas vienintelis, kuris turi klausimo privilegiją – tą, kurią kadaise turėjo Kunigas, vėliau – Medikas-Analitikas-Ekspertas. Jis gali bendrauti globėjiškai, kaip Mokytojas, Tėvas („Ak, paskaitykite šią ištrauką iš savo knygos – jums tikrai pavyks“), arba provokuojamai, kaip vakarėlio Šeimininkas („Jūs esat neblogoje kompanijoje, jums pasisekė“) – visais atvejais jis yra tas, kuris valdo erdvę, situaciją, joje esančius dalyvius. Jo galia dažnai neapsiriboja televizija. Antai senos literatūrinės laidos vedėjas Bernard’as Pivot, kadaise ėmęs interviu iš M. Duras, vėliau – iš Y. Andréa, parašiusio apie santykius su ja, yra daug daugiau nei paprastas žurnalistas. Jis – Goncourt’ų akademijos, kasmet teikiančios literatūrinę Gonkūrų premiją, prezidentas.

Prisipažinimas – tai kalbėjimo ritualas, <...> besiskleidžiantis esant tam tikram galios santykiui, nes prisipažinimo nebūna, jei nėra bent jau virtualaus partnerio – ne šiaip pašnekovo, bet instancijos, kuri reikalauja prisipažinimo, jį primeta, vertina ir įsiterpia tam, kad teistų, baustų, atleistų, guostų, sutaikytų. <...> Valdančioji instancija nėra to, kuris kalba, pusėje (nes būtent jis yra priverstas kalbėti) – ji to, kuris klausosi ir tyli, pusėje; ne to, kuris žino ir atsakinėja, pusėje, bet to, kuris klausinėja ir neprivalo žinoti11.

Pas tokius žodžio galios savininkus ir ateina išpažinties mūsų „herojus“ ponas Niekas12. Vieną išpažintį – be skrupulų atvirą, negailestingai blaivią, tariamai nieko nenuslepiančią – jis jau atliko raštu savo knygoje „Šita meilė“. O dabar jis ateina pasirodyti prieš visus kaip būtybė iš kūno ir kraujo, kuri turi muštis į krūtinę ir prisipažinti: „Taip, aš tai parašiau, taip, šitai iš tiesų buvo, taip, tai visiška tiesa.“ Tai dvigubas realizmo triumfas: rašto „aš“ sutampa su autoriumi kaip asmeniu – knygoje (tariamai) nėra jokio sukonstruoto, jokio fikcinio „aš“; rašto įvykiai – tai (tariamo) dokumento, o ne fikcijos įvykiai, jie įsišakniję realybėje, taip „iš tikrųjų buvo“. Faktiškumo, realumo imperatyvo prievarta eina kartu su prisipažinimo prievarta.

Visiems tiems viešojo reginio meistrams bei normintojams – tai pats tobuliausias grobis, nes ponas Niekas, nepaisant savo niekiškumo, yra visiškai „nenormalus“, netelpantis į jokias šiuolaikinės visuomenės normas. Jo ir garsiosios rašytojos meilės istorija TV žurnalistų apibūdinama kaip „esanti už normų “, o vienas politikas jį pavadins „monstru“, taigi tokiu, kuris peržengia bet kokias gamtos, prigimties nustatytas normas.

 

Normos galia, nenormalumo negalia

Mūsų laikų Goliadkino nenormalumas matyti beveik iš karto, vos jis pradeda kalbėti. Skirtingai nuo kitų dalyvių, o juolab žurnalistų, jis neturi kaukės. Ponas Niekas pasirodo su gėdingai nuogu veidu. Greta sustingusių, kruopščiai išlygintų, iškrakmolytų silikoninių lėlių išraiškų jo veidas – nelyginant atvira pulsuojanti žaizda: ji užsitraukia, patepus žodžiais lyg balzamu, ir iš naujo atsiveria, ima kraujuoti gavusi smūgį. Atrodo, jis visiškai nekontroliuoja savo veido, jis elgiasi lyg neišauklėtas šunytis: nesėdi ir nežiūri tiesiai, visad pakreipta, šonu kiek pasukta galva, jokios stabilios padėties. Jis visai nemoka slėpti emocijų, jo akys nuolat bėgioja nuo vieno kalbėtojo prie kito, jis jaučia, kad į jį žiūri, kad vertina. Naujasis Goliadkinas to slapta trokšta, bet kartu – be galo drovisi. Nuo jo drovumo darosi net nejauku: kaip toks žmogus apskritai išdrįso pakilti į sceną? Jis tikriausiai buvo tiek naivus, kad nesuvokė kylantis į reginio ešafotą? Šitaip šiais laikais retai drovisi net vaikai, o juolab nekaltos mergaitės. Galima įsivaizduoti, kad tas nepaprastas mergaitiškas drovumas, jautrumas, kone vaikiška nekaltybė turėjo ją ir patraukti, suvilioti – tą savim pasitikinčią, gyvenime visko mačiusią vyriško temperamento moterį rašytoją13.

Kita jo nenormalumo dalis – ne matoma, bet girdima. Jos raiškos laukas – ne veidas-žvilgsnis, o balsas. Jei žvilgsnio jis nemoka nuslėpti, tai balso, priešingai, jis nemoka parodyti. Kalbėdamas vos praveria burną, kalba neišraiškingai, pro pusiau sukąstus dantis prasišviečia kažin koks prasčiokiškumas. Jo mažakalbystė – akivaizdi: atsakinėja labai glaustai, dažnai vieninteliu žodeliu „taip“, užuot judėjęs pirmyn, visada traukiasi atgal, jei padaro žingsnį į priekį – svyruojantį, neužtikrintą, per daug emocionalų – tai iškart po to – penkis atgal.

Literatūrinės laidos vedantysis B. Pivot skaito ištrauką iš Y. Andréa knygos apie M. Duras: „...tai manęs nepaleidžia. Tai nepakenčiama, nebeįmanoma su tuo gyventi. Aš – jos vienintelis, išrinktasis ( préféré ), o ji – mano vienintelė, išrinktoji.“ – „Štai taip!“ – droviai, bet su slaptu iššūkiu balse tarsteli knygos autorius. „Tai labai gražu, a? Labai gražu!“ – „Taip“, – atsako Y. Andréa šaudydamas aplink akimis. „Ir viskas čia pasakyta. Nuostabu! – priduria žurnalistas. – Tai nepakeliama jums abiem, bet jūs jai patinkat labiausiai už visus, ir ji jums labiausiai už visus ( préférée ).“ – „Taip. Štai taip <...> Nes iš esmės tai, kas mums labiausiai už viską patinka, tai rašyti.“

<...> „Šiandien apie tai sunku kalbėti?“ – klausia žurnalistas. „Taip, žinoma.“ – „Kodėl?“ – „O pfff...“ – „Drovumas?“ – „Taip... ( abejojančiu tonu ) Ne, bet tai – ne tai, toji knyga... Toji knyga – visai ne tai. Ne tai.“ – „O kas yra toji knyga?“ Kol Y. Andréa gūžčioja pečiais dvejodamas, kaip atsakyti, laidos vedėjas puola autoritetingai (iš savo prisiminimų) aiškinti, kad atsikirtimas „Ak, tai yra ne tai ( ce n ’ est pas ça )...“ buvo M. Duras dažnai kartojama frazė.

„Taip, tai ne tai, – atgauna pusiausvyrą Y. Andréa, – nes... netgi tai, kaip jūs perskaitėte aną fragmentą... jūs kažką mėgdžiojote. Jei aš jį skaityčiau, tai turėtų kitą prasmę.“ – „Tai prašau...“ – „O ne! Ne, ne!“ – užprotestuoja Y. Andréa. „Imkit.“ – „Ne, ne, ne!!!“ – „Jei paskaitysit, bus gerai, labai gerai. Imkit.“

Laidos vedėjas tiesia Y. Andréa jo paties parašytą knygą. Vis dar nesiryždamas, bet galiausiai prasitardamas, kas jam užkliuvo, ir lyg pasiteisindamas, kodėl jam pačiam reikėtų perskaityti: „Ne, ne. Nes jūs iš to padarėte beveik komediją.“ – „Imkit ir paskaitykit. Imkit. Savo maniera.“

Y. Andréa paima: „Ar galiu paskaityti kitą epizodą? Ne?“ – „O taip, žinoma! Apie rašymą, jei sutinkat.“ – Žurnalistas atsiima knygą [čia jis šitaip atseit leido autoriui pačiam pasirinkti skaitomą epizodą – R. B .], atverčia kitą puslapį ir sako: „Yra nepakartojama ištrauka apie rašymą. Palaukit, tuoj jums pasakysiu. Tuoj pamatysit. Štai – labai gražus epizodas apie rašymą! Štai čia – kur pabraukta žaliai“, – ir vėl tiesia knygą jos autoriui. Ir šis nuolankiai, kiek mokykliškai skaito: „Ji nežino, kas rašo. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų ji tai sako: „Aš nežinau, kas rašo. Aš nežinau, ką reiškia rašyti.“ Ir vis dėlto ji rašo. Ji tai daro. Kiekvieną savo gyvenimo dieną. Net kai ji nerašo, ji rašo. Ji kažką mato ir negali tam pasipriešinti. Ji žino, kad neverta, kad niekad rašymas neužims Absoliuto vietos, kad niekad Dievas nebus pasiektas. Ir vis dėlto reikia tai daryti, pamėginti. Tas kasdienis nusižeminimas – rašyti, mėginti pasiekti Žodį.“

Šiai banalokai, romantine maniera nuspalvintai ištraukai žurnalistas nedvejodamas paskelbia verdiktą, papildydamas jį dar banalesniu komentaru, bet užtat pateiktu su tokiu aplombu, tokiu užtikrintumu: „Tai nuostabu! Tai puikus rašymo apibrėžimas! Toji rašytojo kova su žodžiais – „aš niekad nepasieksiu Dievo“ – tai labai gražu!“ – „Taip“, – nuolankiai sako ponas Niekas.

Į vieną diskusijų šou „Visi žmonės apie tai kalba“ Y. Andréa įžengia lyg į ringą. TV žurnalistas, vadovaujantis šiam masinės Prisipažinimo karštinės paradui, pristato jam kitus dalyvius:

„Jeanas Lucas Melanchonas – senatorius. Tai ne bet kas! Ir buvusio valstybės prezidento sūnėnas. Neblogai, ar ne? Mallaury Nataf [prancūzų aktorė ir dainininkė – R. B. ], kuri visiškai pakeitė savo gyvenimą ir dabar užsiima meditacija – kaip visad, be kelnaičių...“

Visi – „normalūs“, turintys savo statusą visuomenėje, savo galią, kurią pasiruošę čia pat pademonstruoti. Prasideda „apšilimas“: švento diskusijų aukuro kūrentojas kalba už atėjusįjį, jo vardu – pristato jį, jo knygą. O tada jau turėtų prasidėti kova – „diskusija“. Mat dabartinės modernios visuomenės specifika ta, kad čia nepakanka išpažinties, apie ją dar būtina „diskutuoti“: ją turi įvertinti „liaudies balsas“, aišku, ne bet koks, o turintis tam tikrą statusą, galią kalbėti ir reikšti savo nuomonę. Bet žodžių mūšis iš esmės taip ir neprasideda, nes greitai paaiškėja, kad ponas Niekas visai nemoka kovoti, nemoka gintis, o juolab pulti.

„Kaip visa tai vyko? Jūs nebuvot visiškai nuolankus? Kaip buvote nusiteikęs jos atžvilgiu? Jūs lengvai priėmėt tą privataus gyvenimo diktatūrą?“ – klausia žurnalistas silikoninės lėlės veidu. „Ne. Diktatūra – tai tokie žodžiai... pff...“ – „Ne?“ – „Ne.“ – „Ne tokia buvo jūsų būklė?“ – „Ne.“

Jūs buvote jos tarnas?“ – šįkart su paslėpta šypsena klausia laidos vedėjas. „Taip“, – už jo nugaros šypsosi laidos žiūrovai. „Tad jūs buvote jos ištikimas tarnas?“ – „Taip, labai ištikimas. Ji – taip pat.“ Vėl žurnalistas: „Su ja nebuvo lengva gyventi, nes ji buvo ne ta, su kuria būtų lengva gyventi. <...> Tai slėgė, ar ne? Buvo neįmanoma su tuo gyventi?“ – „Taip, neįmanoma. Bet mes vis dėlto gyvenom.“

Šiuolaikinės visuomenės norma, galiojanti taip pat ir meilės reikaluose – lygiaverčiai mainai: tu – man, aš – tau. Lygybės ir simetrijos principas laikomas nekvestionuotina norma. Visokie asimetriški atsidavimai, neproporcingos dovanos traktuojami kaip anomalijos, normalios mainų cirkuliacijos pažeidimas, ėjimas prieš socialinę prigimtį – išsigimimas, išnaudojimas, diktatūra, vergystė. Savo nuomonę pareiškia senatorius:

„Taip sakant, tokia meilės galia – galbūt jos mes nepatyrėme ir negalime patirti. Bet žmogiškam lygmeny – tai pasibaisėtina! Jūs esat monstras. Palaukit, palaukit, tuoj pasakysiu (skuba nutildyti bandantį protestuoti eksprezidento sūnėną). Tokio laipsnio vampyrizmas meilėje... Man atrodo, kad meilė yra toks dalykas, kai kažkas gaunama ir kažkas duodama. Tai grįsta lygybe. O jūs... Jūs pats sakote: jus išmeta lauk, o jūs sugrįžtat...“ – „Bet, žinot, gyvenime tai dažnai nutinka... Šita istorija – tai ne tai...“ – „O! aš nenoriu jūsų įžeisti.“ – „Ne, ne. Taip visiems nutinka visose istorijose.“ – „Ir tai jus padarė laimingą?“ – „Ne. Bet tai nebuvo tas atvejis, kur būtum laimingas.“ – „Bet jei meilė – ne tam, kad būtum laimingas...“ – skėsteli rankomis senatorius. „Tai buvo ne vien tai. Tai buvo kas kita. Tas santykis su ja – tai buvo knyga, kurią reikėjo parašyti. Būtent tai: tai vyko kaip tai, ką reikėjo parašyti, pastatyti filmą ar spektaklį.“ – „Tai jūs mylėjot asmenį ar instituciją? Juk tai, ką myli, yra asmuo...“ – nesupranta senatorius. „Asmenį, bet tokį asmenį, kuris rašė. Ir tai verčia kelti klausimą, kas rašo ir kaip, kaip tai vyksta.“

Nusivylę „kovotojai“ jį paleidžia. Tačiau normatyvinis verdiktas paskelbiamas, kad ir visiškai nebyliai: beviltiškas impotentas! Ponas Niekas neatitinka jokių subrendusio vyro galios normatyvų.

Visų pirma – socialinis impotentas: jis niekur nedirbo ir nedirba – jis buvo moters išlaikytinis ir juo liko (gavęs dalį jos paveldėjimo).

Ir jūs gyvenote su ja nieko neveikdamas?“ – klausia žurnalistas. „Ne, aš turėjau daug veiklos. Gyventi su ja, tai, žinote...“ – „Jūs pats pasakojate istoriją, kai kažkas jūsų klausia, ką jūs veikiat, o jūs sakot, kad nieko, ir ji sako: „Taip, taip, jūs nieko neveikiat“, – įsiterpia senatorius, primindamas ištrauką iš knygos. „Taip, tai tiesa. Aš iš esmės nieko neveikiau“, – prisipažįsta jis nuleidęs akis ir viena ranka glostydamas sau kitą ranką. „Aš tiesiog ten buvau.“

Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje dykinėjantis jaunas vyras, o dar toks, kurį išlaiko vyresnio amžiaus moteris, bus visada vertinamas su panieka – ypač kitų vyrų, kurie savo darbo jėga demonstruoja produktyvumo galią, „naudingumą visuomenei“, gebėjimą išmaitinti ne tik save, bet ir savo moterį bei vaikus, o netiesiogiai – nedirbančius visuomenės atstovus.

Antra – seksualinis impotentas: būdamas homoseksualus, gyveno su moterimi, tinkančia jam ne tik į motinas, bet ir į močiutes.

„Marguerite’a Duras buvo už jus trisdešimt aštuoneriais metais vyresnė.“ – „Ne. Mažiau.“ – „Mažiau? Tai kiek?“ – „Nežinau.“ – „Vadinas, mažiau?“ – „Mažiau.“

Jam tai, manau, nėra joks melas. Viename interviu Y. Andréa mini, kad jautė, kaip per tuos šešiolika su M. Duras praleistų metų ėmė senti, o ji – ne, ji liko vis tokia pat nesenstanti, užsikonservavusi savo rašymo dabartyje. Savo knygoje jis teigia:

Tai tiesa – mes esam to paties amžiaus. Mes patinkam vienas kitam (A, p. 48).

Bet Žurnalisto ir jo parankinių požiūriu ponas Niekas akivaizdžiai meluoja, nors jie to garsiai ir nepasako. Jiems tai – jauno vyro sadomazochistinis santykis su sena moterimi, nuo kurios jis buvo totaliai priklausomas ir leidosi jos išnaudojamas. Jis vertas jei ne paniekos, tai tikrai gailesčio. Juk šitiek metų savanoriškos katorgos!..

Priešais tokius vertintojus visi pono Nieko mėginimai įrodyti savo nugyvento gyvenimo kartu su M. Duras tikrumą atrodo graudūs ir beviltiški. Jo socialinis, seksualinis „bejėgiškumas“ atliepia jo retorinei, kalbinei bejėgystei. Šis jaunas vyras kūdikio veidu nevaldo kalbos, kaip nevaldo ir savo bei kitų gyvenimo, neturi niekam jokios galios.

 

Neįmanoma dovana

Vakarietiškame mąstyme dovanojimas buvo priešpriešinamas ekonominiams mainams (prancūzų antropologas Marcelis Maussas) – kaip atlygio nelaukiantis, nereikalaujantis davimas. Vėliau ši priešprieša buvo sukritikuota, sakant, kad dovana neįmanoma, kad ji visada numato vienokius ar kitokius mainus, kompensaciją, grįžimą į namus, savasties vietą – jei ne tiesioginį, tai atidėtą, uždelstą (Jacques’as Derrida). Dovana, suvokiama kaip dovana, vien šiuo suvokimo, įsisąmoninimo aktu sunaikinama: gavėjas jaučiasi turintis grąžinti „skolą“ (duoti atsakomąją dovaną), davėjas (ne)sąmoningai laukia vienokio ar kitokio atsako. Dovana įmanoma tik nesuvokta kaip dovana.

Šios istorijos herojaus dovanojimas nebuvo toks, kuris veiktų anapus sąmonės, įsisąmoninimo. Jo dovanojimo, atsidavimo negalimybė reiškiasi kitaip. Ji priklauso nuo to, kur ir kaip tai vyksta.

Y. Andréa atsidavimas žodžiu, viešos išpažintys visada vyksta kaip tokie mainai, kurių metu atsiduodančiojo „dovana“ įvertinama ir pajungiama dominuojančiai socialinei normai. Mūsų dienomis neįsivaizduojama, kaip galima klausytis nevertinant, nenustatant to, ką girdi, vertės, kainos. Gaunantieji (besiklausantieji) nesupranta, kad tai, ką šis žmogus patyrė, yra anapus diskusijų, įrodinėjimų – tai jiems nepasi-duoda. Tai kalbančiojo patirtis kaip turtas, bet toks, kurio vertės nereikia niekam įrodinėti, nereikia prieš nieką ginti, nes niekas negali to iš jo atimti. Diskusijų laidose Y. Andréa tai lyg pamiršta, bet jo knygoje šmėkšteli įžvalga, jog jųdviejų su M. Duras „absurdiškas“ santykis yra toks, kuriam nėra įrodymų, kaip ir Dievo egzistencijai14. Tai niekam neperleidžiama dovana. Tad šiuose komunikaciniuose mainuose gaunantieji negali paimti to, kas jiems duodama, o duodantysis negali jiems suteikti to, ką jis turi. Ta neįrodoma, nepaaiškinama, nepateisinama dovana įprastuose komunikacijos mainuose gali funkcionuoti tik kaip skandalas.

Atsidavimas gyvenimu – taip pat neįmanomas, bet ne dėl to, kad tai – mainai, o dėl to, kad jis niekada iki galo nerealizuojamas, jis – nesibaigiantis, neišsipildantis ir pasireiškia kaip neužpildoma stoka, kaip nuolatinis nepakankamumas.

Paradoksalu, bet tarp Y. Andréa ir M. Duras buvo neįmanomas ne dovanojimas, o mainai. Mat ji turėjo „viską“ (tiek materialų, tiek simbolinį kapitalą), galėjo jam „viską“ duoti: galimybę išgyventi, pragyventi, būti kuo nors, užuot buvus niekuo. O jis neturėjo nieko, ką būtų galėjęs duoti mainais, jis galėjo jai duoti tik save, savo gyvenimą, savo buvimo laiką, jis galėjo tik atsi-duoti, kartu suvokdamas, jog tai – neįmanoma.

Ji viską paėmė. Aš viską daviau. Visiškai viską. Išskyrus tai, kad nebuvo ko imti. Aš tiesiog buvau čia, šalia jos. Visiškai. Ne dėl jos, tiesiog ji buvo čia, todėl aš buvau čia dėl jos, bet visų pirma buvau čia šalia jos, taip arti, kiek tik įmanoma, nors kartu nesiliaudamas būti nuo jos atskirtas. Ji nori visko iš manęs, ir į tai įeina meilė, griovimas, mirtis, ji visomis jėgomis nori tikėti šia nuostabia iliuzija, ji ja tiki, ji pasitelkia visas priemones, kad įgyvendintų savotišką totalią, kiekvieną akimirką veikiančią meilę, ji žino, kad tai neįmanoma, kad manęs nepaimsi, kad aš priešinuosi, kad negaliu padaryti daugiau, ir vis dėlto ji atkakliai reikalauja, ji nori daugiau, tarsi tai būtų herojinis ir bergždžias iššūkis. Tiek jai, tiek man. Ji nori visko, ji nori visybės ir nenori nieko. Visiškai nieko (A, p. 67–68).

M. Duras gyvena pagal pertekliaus dėsnį: maksimaliai užpildytas laikas (rašo knygas, straipsnius, stato filmus, spektaklius), išeikvotos jėgos:

Ji gyvena taip, lyg reikėtų pergyventi kiekvieną akimirką. Skubos tvarka. Tarsi nebūtų rytojaus, tarsi ateisianti valanda neegzistuotų. Tarsi reikėtų gyventi amžinoje dabartyje, dabartyje be praeities ir ateities, tiesiog viską pasiglemžiančioje dabartyje… (A, p. 53).

Iš esmės jūs nesergat, ne. Jūs mirštat nuo išsekimo. Jūs mirštat mirusi nuo to, kad per daug žiūrėjot į pasaulį. <…> Mirusi nuo to, kad per daug gėrėt – viskio, raudonojo, baltojo vyno, visų rūšių alkoholio, mirusi nuo to, kad per daug rūkėt, per daug Gitanes be filtro pakelių, mirusi nuo to, kad per daug mylėjot, meilužiai – visokiausių tipų meilužiai, per daug bandymų mylėti pilna ir dėl to mirtina meile, mirusi nuo to, kad per daug pykote dėl pasaulio neteisybės, nepateisinamo skurdo. <…> Mirusi, sakau jums, dėl to, kad per daug valgėt, į nieką nekreipėt dėmesio, nemokėjot gyventi, visad laukinė. <…> Mirusi dėl to, kad per daug rašėt. Per daug knygų. <…> Taip, manau, kad jūs mirėt būtent šitaip: per daug. Visko per daug. Viena mergina jums sako: ponia, jūs perdedat. Jūs klausiat, dėl ko. Ji sako: dėl visko. Tai tiesa: Duras yra ta, kuri perdeda. Tas perdėjimas, perteklius, netilpimas savo kailyje nuo pat vaikystės… (A, p. 194–195, 197).

Jis, priešingai, gyvena pagal nepritekliaus dėsnį: nieko neveikimas, neturėjimas kur save padėti, kam at(par)siduoti.

Aš neprivalau nieko daryti. Turiu nuostabų gebėjimą nieko neveikti, visiškai nieko. Neverta. Viskas ir taip gerai. Nereikia keisti pasaulio, žmonių, viskas gražu, nuostabu, pasaulis iš esmės tobulas. <…> O jums tai kelia siaubą, jus tai siutina iki beprotybės: negalima šitaip būti ir nieko neveikti. Tai labai sunku. Tai užmuša. Aš mėginau nieko neveikti, bet man nepavyko (A, p. 122–123).

Jis yra visiška šiuolaikinio vakariečio priešingybė – grynasis receptyvumas, grynasis pasyvumas. Jo pagrindinė „veikla“ – nieko neveikti. Jo nuolatinė būsena – laukti:

Aš nieko neveikiu. Aš laukiu. Apie nieką negalvoju (A, p. 174).

Jų radikaliai priešingas buvimas, santykis su pasauliu susieina viename taške – kūryboje: kai ji save steigia kaip kūrėją, o jį – kaip savo kūrinį. Tai maksimalus (visagalio Dievo-Kūrėjo) aktyvumas ir maksimalus (sukurtos būtybės) pasyvumas:

„Aš esu ta, kuri rašo. Nieko daugiau. <...> tai aš jus išgalvoju, jūs esat niekas be manęs, <...> tai aš kažką darau, o jūs esat niekas, aš vienintelė kažką žinau apie jus. <...> Kitaip negaliu. Aš rašau. Nieko kito nedarau, tik tai. <...> Reikia, kad jus išgalvočiau kiekvieną akimirką“ (A, p. 122–123).

Atrodo, kad M. Duras sukuria Y. Andréa dar iki jųdviejų pažinties. Dar tada, kai jis viso labo tėra jos skaitytojas, nieko nebeskaitantis, išskyrus jos romanus. Ji sukuria jį kaip tokį, kuris turi vienintelį paliepimą – mylėti. Šį priesaką jis gauna iš jos knygų. O visos jos knygos, pasak jo, apie tą patį:

Mėginu jus mylėti dar daugiau. Ir dar. To niekad nebūna gana. Ir visos tos jūsų parašytos knygos, tas Duras Vardas – kas tai? Meilės istorijos. Istorija to, kuris sako: mylėti (A, p. 219).

Mylėkit mane dar daugiau, išgalvokit tai – mylėti ką nors. Tik tai (A, p. 230).

Bet net ir mylėdamas ar slaugydamas ją sergančią, mirštančią, jis lieka nepritekliaus, stokos, nepakankamo atsidavimo pusėje:

Galbūt aš turėjau nemiegoti, galbūt turėjau daugiau klausyti, daugiau būti čia, daugiau mylėti, to niekad nebūna pakankamai… (A, p. 76).

Manau, kad jums suteikiau daug vargo. Neužtektinai rūpinausi jūsų asmeniu – to niekad nebūna gana. Reikia daryti viską ir dar daugiau. Duras – ji perdeda, o aš – ne visada (A, p. 229).

Ir tie žodžiai, kuriuos jūs pasakot kelios dienos prieš mirtį: prašau man už viską atleisti, dovanoti. O aš dar ir šiandien jums sakau: neturiu jums už ką atleisti, nėra už ką dovanoti, galėčiau atleisti už viską, ką tik norit, jeigu tik tai būtų naudinga, bet ne aš tai turiu daryti. <…> Už ką reikia prašyti atleidimo? Už tai, kad nepakankamai mylėta. Niekad pakankamai (A, p. 97).

Atlygis, atpildas, taip pat ir atleidimas įmanomas tik ekonominiuose mainuose. Dovana – tai skylė mainų režime. Ji niekad negali būti užpildyta.

Niekad neįmanoma prilygti savo meilei, jos dydžiui. Tarsi meilė mums nepriklausytų… (A, p. 210).

Dovana veikia kaip neįmanomybė – kaip tai, ko niekada negana, niekada nepakanka. Šiuo požiūriu dovana neįmanoma. Vienintelis pozityvus jos polius – neapleisti kito, neati-duoti likimo valiai. Šiuo požiūriu Y. Andréa jaučiasi pranašesnis už visus kitus:

Jus palieka.

Bet ne aš.

Aš atlaikau. Aš atkakliai laikausi savo. Aš lieku (A, p. 222).

Metams bėgant Y. Andréa, atrodo, ima laikytis vis didesnės distancijos M. Duras atžvilgiu. Bet galbūt ir savo paties – to, kuris buvo su ja – atžvilgiu. Dar dalyvauja jo knygos pagrindu statomo filmo kūrime, bet vėliau visiškai pasitraukia iš viešo gyvenimo (nebepasirodo praėjusiais metais vykusiuose M. Duras šimtmečio minėjimuose). Ir galiausiai – iš gyvenimo apskritai, kuriame, matyt, jis nebeturėjo ką veikti, nes visas jo ankstesnis gyvenimas su M. Duras, jai ir dėl jos, matyt, jam ir buvo proga, galimybė negyventi savo gyvenimo. Mirtis jam buvo padovanota kaip galimybė išsilaisvinti iš būtinybės kam nors save dovanoti.

 

1 Sartre J.-P. L’être et le néant. – Paris: Gallimard, 1942. – P. 82.

2 Andréa Y. Cet amour-là. – Paris: Pauvert, 1999. – P. 70. Toliau bus žymima raide A, nurodant tik puslapius.

3 Duras M. Yann Andréa Steiner. – Paris: Gallimard, 1992. – P. 20. Toliau bus žymima raide D, nurodant tik puslapius.

4 M. Duras apie tai atviriau prabyla savo laiškuose, taip pat knygoje „Yann Andréa Steiner“, p. 12. Jis pats savo knygoje apie tai niekur nekalba, tik miglotai užsimena. Štai jos balsu sako: „Aš jus matau. Jūs valkiojatės po užkandines ir vėl iš naujo pradedate tą komediją, rašot pirmam pasitaikiusiam, visiems puolate ant kaklo, jums nusišypso, o jūs – gėlių puokštes. Jūs esat čia nežinodamas, ką su savim daryti. Su savo kūnu. Savo siela“ (A, p. 176).

5 A, p. 103, 109.

6 Jis, be kita ko, žymus kaip prancūzų Naujojo romano atstovų Michelio Butoro, Alaino Robbe-Grillet, Claude’o Simono leidėjas.

7 Šis pokytis pirmiausia įvyko rašytiniuose dokumentuose. Iš pradžių Vakarų kultūroje raštas tarnavo galingiesiems, valdovams – jų gyvenimo įamžinimui, pavertimui Pasakojimu, atminties paminklu. Nuo XVIII a. pabaigos situacija apsiverčia: imami aprašinėti ne turintys galią-valdžią, o tie, á kuriuos nukreipta galia-valdžia. Raštas ima funkcionuoti kaip žinojimo archyvas, kuriame kaupiami duomenys apie eilinius žmones ir kuris tarnauja „žmogaus mokslams“ (medicinai, psichiatrijai). Archyviniai dokumentai naudojami žmonių kontrolei, individų masės valdymui. Raštas nebe heroizuoja, bet pavergia ir objektyvuoja (individus paverčia pažinimo objektais, „atvejais“ – klasifikuojamais, rūšiuojamais, normuojamais). Apie tai žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 229.

8 Foucault M. Seksualumo istorija. Valia žinoti. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 48.

9 Ten pat. – P. 47–49, 51–53, 55.

10 Ten pat. – P. 49 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité.T. 1: Volonté du savoir. – Paris: Gallimard, 1976. – P. 80).

11 Ten pat. – P. 50–51 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité. – T. 1: Volonté du savoir. – P. 82–84).

12 Šio įvykio pėdsakus galima aptikti internete, kur įdėtos ištraukos iš dviejų TV laidų: http://www.babelio.com/auteur/Yann-Andrea/37424/videos; http://www.dailymotion.com/video/xf8l75_yann-andrea-a-propos-de-son-livre-c_news. Toliau bus cituojama būtent iš jų.

13 „Pirmąjį vakarą jūs miegojote kambaryje, išeinančiame į jūrą. Iš to kambario negirdėjau jokio triukšmo, kaip tada, kai būdavau viena. Jūs taip pat turėjot būti išsekęs iš nuovargio jau ne vieną dieną ir mėnesį, gal net ne vienus metus – sunkius, nedėkingus, tragiškus, ruošiantis ateičiai, ir nuolatinės vaikiško geismo vienatvės Kalvarijų metus“ (D, p. 22); „Taip pat buvo jūsų balsas. Neįtikėtinai romus, tolimas, bauginantis, tarsi vos girdimas, kaip visad kiek išsiblaškęs, svetimas tam, ką jis sako, atsietas“ (D, p. 23); „Kartais jus matau jūsų nepažindama <...> Lieka jūsų juokas. Ir ta lėta šypsena, visad pasiruošus išnirti iš jūsų fantastiškai nekalto veido“ (D, p. 53).

14 „Ne, aš nieko nesitikiu. No money. Nothing. Tik jūs. Jūsų asmuo, pririštas prie manojo, ir manasis – prie jūsų. Idiotišku, absurdišku ryšiu, kuris visiškai beprasmis, tai su niekuo nesirimuoja, kaip jūs sakot. Taip, tai su niekuo nesirimuoja. Ir vis dėlto tai čia. Kas? Kas gi būtų čia, kas egzistuotų kaip Dievo buvimo įrodymas, neįmanomas įrodymas, toks, kurį visad reikėtų patikrinti, visad įrodyti, nors žinome, kad nėra jokio įrodymo…“ (A, p. 146).