tekstai.lt

Dalia Striogaitė. Povilo Višinskio laiškai, kurių nežinojome

Povilas Višinskis
Povilas Višinskis

Publikacija parengta žymaus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautinio atgimimo veikėjo, Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms.

Pasiaukojęs bendram labui, dėl tėvynės ateities atidavęs visas jėgas ir savo trumpą trisdešimt vienų metų gyvenimą, jis buvo ir tebėra viena šviesiausių mūsų pagarbą ir pasididžiavimą keliančių praeities asmenybių.

Apie jį jau nemažai rašyta, išleista monografijų (Juliaus Būtėno, Adolfo Sprindžio, kolektyvinė knyga „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“). Renkant medžiagą tyrinėjimams peržiūrėti ir išstudijuoti archyvai. Daug kas ištirta. Bet ne viskas. Atsiranda naujos, ligi šiol nežinotos medžiagos, leidžiančios papildyti, koreguoti ar bent aiškiau, teisingiau suvokti jau nusistovėjusį mūsų vertinimą.

Daug minčių kelia dokumentinė medžiaga, saugoma Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių, kolekcijų ir rankraščių skyriuje – dr. Kazio Pemkaus bibliotekoje-archyve. Jame yra vertingų kopijų iš Jurgio Šaulio asmeninio archyvo (patsai J. Šaulio archyvas – Pensilvanijos universiteto bibliotekos nuosavybė), o tarp jų – nemažas pluoštas ligi šiol nežinotų, nepanaudotų P. Višinskio laiškų. Atpažįstama daili, tvarkinga P. Višinskio rašysena, būdingas jo parašas. Susirašinėta nuo 1903 m., kai J. Šaulys draudžiamos spaudos laikotarpiu apsiėmė redaguoti Tilžėje leistą ir tuo metu be redaktoriaus likusį „Varpą“ ir kitus nelegalius Lietuvos demokratų partijos leidinius, kuriais rūpinosi tos spaudos faktinis vadovas P. Višinskis. Kai kurie laiškeliai konspiratyvūs, kai kurie trumpi, dalykiški, aptariantys finansinius reikalus, bet yra ir kitokių – iš kiek vėlesnio, jau legalaus susirašinėjimo, keliavę J. Šauliui į Berno (Šveicarija) universitetą, kur šis studijavo. Bet ir jie ne visai asmeniški.

Parinkti ir publikuojami septyni literatūriniu požiūriu įdomesni 1904–1905 metų laiškai.

Rašyta prieš 110 metų. Šiandienos žmogaus neturėtų stebinti laiškų kalbos (leksikos, sintaksinių konstrukcijų, rašybos) netaisyklingumai – lietuvių kalba buvo dar tik norminama. Laiškų datos dvigubos: pagal du kalendorius.

Įdomu yra pajusti anos epochos – XX a. pačios pradžios – dvasią. Vos prieš pusmetį atgauta lietuviška spauda. Radosi galimybių legaliai leisti laikraštį, knygas, bet grėsmių tebebuvo daug: „cenzūra neleido...“, „koncesijų [leidimų] valdžia nutarė nebeduoti...“ Laikas kupinas nerimo, įtampos, revoliucinių nuotaikų, noro griebtis prasmingos veiklos. Aktyviai ieškota naujų kelių, o kartu vyko partinis skaldymasis, politiniai konfliktai. Kaip svarbu buvo palaikyti ryšį, keistis idėjomis ir nuomonėmis. Komunikuota beveik vieninteliu bendravimo būdu – laiškais. P. Višinskis, turėjęs retą talentą telkti žmones, uždegti juos nauja idėja, įteigti mąstymo ir veikimo kryptį, bendravo su daugybe žmonių ir prirašė šūsnis laiškų. Šiandien tokia korespondencija daug kuo stebina, pavyzdžiui, informatyvumu: adresantas, be kita ko, pažymi ir savo adresą (štai P. Višinskio adresai Vilniuje: Mostovaja Nr. 8–6, vėliau – Kalvarijos Nr. 17–4), o adresatas, vertindamas bendravimo svarbą, rūpestingai užsirašo datas: gauta..., atsakyta... Įdomu, kad iš P. Višinskio akiračio, kad ir ką jis veiktų, niekada nedingsta lietuvių rašytojų reikalai ir vargai, noras jiems padėti.

Parinktieji laiškai atskleidžia tik kai kurias daugiapusės P. Višinskio veiklos sritis, jo gabumus, organizuotumą, kietą principingumą. Kartu – labai įtemptą, materialiai neaprūpintą jo paties gyvenimą, vis labiau šlyjančią sveikatą, pertemptus nervus. Laiškų tonas aštresnis, nervingesnis nei ankstesnių metų korespondencijoje.

Antai viename laiške kalbama apie „Žiburėlio“ šalpos draugiją, daugiausia skirtą studijuojančiai jaunuomenei remti. XIX a. pabaigoje dviejų varpininkių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės įsteigta draugija nuo 1903 m. buvo globojama P. Višinskio ir Felicijos Bortkevičienės. Labdarai aukojančių nebuvo daug, „Žiburėlis“ kentė finansų stygių ir kėlė jo vadovų susirūpinimą, tad ir J. Šauliui (šis buvo vienas iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų) atsakyta griežtokai: „<...> kad turi skolų, tai dar ne teip didelė bėda...“

 

Keli laiškai yra rašyti ant lapų su firmine „Vilniaus Žinių“ redakcijos ir administracijos žyma. Nuo 1904 m. lapkričio mėn. P. Višinskis buvo pradėjęs dirbti pirmo legalaus lietuvių dienraščio redakcijoje. Žinome, kad važiavo į Varšuvą apsižiūrėti, kaip organizuojamas spaudos darbas legaliomis sąlygomis (Lietuvoje tokios patirties visai nebūta), kad rūpinosi pirmų numerių parengimu ir leidyba. Laiške kalba apie sunkią dienraščio darbų pradžią, apie redakcijos darbuotojų vargus ir aštriai atkerta tiems, kas nepatenkinti pirmųjų numerių kokybe, nors patys niekuo nepagelbėjo. Sveikatą ardė redakcijoje prasidėję nesutarimai ir ideologiniai ginčai. P. Višinskis, politiškai užsiangažavęs ir gana radikalus, norėjo per spaudą diegti liberalią demokratinę mintį, griežtos kovos prieš caro valdžią būtinumą, bet atsimušė į „Vilniaus Žinių“ savininko ir redaktoriaus Petro Vileišio apolitiškumo nuostatą, tad iš redakcijos greitai pasitraukė, nors buvo pripažįstamas kaip labai gabus laikraštininkas, o ir pats mėgo publicisto darbą. Laiške J. Šauliui jis aiškiai formuluoja savo pasitraukimo priežastis: „<...> šovinizmas, antisemitizmas ir valdžiai prisimeilinimas + šiek tiek klerikalizmo.“ Kaip Demokratų partijos vadovas jis kalba kolektyvo – „mes“, „mūsų“ vardu.

8-9-metai-2015_200.png

Tais pat metais su keliais draugais įsteigęs knygų leidimo bendrovę „Šviesa“, jis ėmėsi kitos iniciatyvos – leisti populiarias, nebrangias knygeles, skirtas visuomenę politiškai prusinti, ugdyti pilietiškumą. „Šviesa“ ir „Aušra“ buvo pirmos legalios lietuviškų knygų leidimo bendrovės. Laiške J. Šauliui aiškinami bendrovės organizaciniai pagrindai, veiklos tvarka ir kad numatoma gerai mokėti autoriams. Pats P. Višinskis parašė ir išleido keturias originalias visuomeninio-politinio turinio brošiūras ir vieną išverstą iš rusų kalbos. Išleido Stepono Kairio (Dėdės slp.) tris knygeles apie Japoniją, o Pelikso Bugailiškio – dvi verstines apie Bulgariją. Didžiausio pasisekimo sulaukęs ir pelningiausias „Šviesos“ leidinys buvo P. Višinskio parengtas „Elementorius“ (greit prireikė antros laidos). Rūpintasi ir grožine literatūra: 1905–1906 m. išleido Konstantino Jasiukaičio, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos prozos knygas, debiutuojančio autoriaus Jurgio Smalsčio-Smolskio komediją. Kvietė, ragino kitus autorius, tarėsi dėl naujų knygų išleidimo. Ir vis daugiausia palaikydamas ryšį laiškais.

Ir J. Šaulys (1879–1948) buvo tarp aktyvių P. Višinskio korespondentų, anaiptol ne atsitiktinis, o vienas iš bendražygių. Ketveriais metais už P. Višinskį jaunesnis, jis taip pat anksti buvo įsitraukęs į slaptą lietuvių judėjimą, į varpininkus, į besikuriančią Lietuvos demokratų partiją (vėliau narystės partijoje atsisakė). Veiklus visuomenininkas, jis – Vasario 16-osios Akto signataras, tarpukariu – diplomatas įvairiose Europos šalyse, tarpais dirbęs redaktoriumi Lietuvos laikraščiuose.

O kaip P. Višinskio laiškai atsidūrė JAV?

Po diplomato J. Šaulio mirties jo knygų rinkinį ir asmeninį archyvą įsigijo Pensilvanijos universiteto biblioteka. Gal lėmė tai, kad Pensilvanijos universitete dėstytojavo Vincas Krėvė-Mickevičius, kalbininkai Alfredas Senas, Antanas Salys? O šviesaus ir supratingo tautiečio bibliofilo K. Pemkaus dėka svarbios kopijos iš šio archyvo kartu su kitomis daug metų jo rinktomis lietuviškos spaudos vertybėmis rado rūpestingą globą Klaipėdoje.

Dalia Striogaitė

 

1904.XII.8/21

Drauge Jurgi!

<...> dar sykį atkartoju, kad Žb.[„Žiburėlis“] neturi pinigų ir bėgantiems reikalams aprūpinti, priverstas yra skolintis, o nieko nesimato ateityje, jokio ypatingo šaltinio, kurs pervirš uždengtų išleidimus. O kad turi skolų, tai dar neteip didelė bėda – Biliūnas irgi turi skolų prieg tam labai greitam laike turėtų užmokėti, sprendžiu apie tai pagal jo žodžių ir pagal laiškų, kurie ėjo per mano rankas jam; laiškai studento, kurs irgi reikalauja misti.

Galų gale ir aš turiu skolų; ir jeigu norėčiau atsilyginti, tai ir prie Tavęs kibčiau.

Ideališkas būtų gyvenimas, kad jokių rūpesčių apie savo ypatą neturėtume, galėtume pasirinkti mylimą darbą ir ramiai sau puikiai gyventi be vargo, be rūpesčio. Tik abejoju, ar tada suprastumėm bent kiek kitų žmonių vargus ir nelaimes? Ir dabar dar negalime pasigirti, kad suprantame ir atjaučiame; o kas tada būtų?!.

Nepriimk už bloga tą mano laišką.

Tuo tarpu sėdžiu namie, mažinu pakilusią temperatūrą ir ant nelaimės negaliu pilnai dalyvauti pirmojo „Viln.[iaus] Žinių“ numerio išleidime. Šįryt turėjo išeiti, bet cenzūra daug išmetusi, tai prisiėję lopyti.

                                                                                              Lik sveikas!

                                                                                              Tavo Povilas

                                                                                            Nepyk!

 

1904.XII.17/30

 

Drauge!

Ačiū už nurodymus.

Mes patys matome daug silpnų savo pusių, bet neteip jau lengva viską tuojau pataisyti.

Viską labai greitai reikia atlikti, darbo begalės, o specijalistų beveik nėra; todėl ir korektūra nevisai gera, ir ekspedicija, ir daug ko kito. Jei pasakysiu, kad Jablonskis nemiegojo visą naktį prieš išleidžiant N1, jei pridursiu, kad Kriaučiūnas prie pirmųjų  numerių dirbo po 12–14 valandų, o aš turėjau namie sėdėti – gydytojas liepė, tai gal kiteip į viską pažiūrėsi. Dar neturime užtektinai žmonių. Ir dabar dar atsitinka, kad Jablonskis vargsta iki 3–4 val. spaustuvėj. Daug visokių čia vargų yra. Apie tai, kad mums labai reikalingos korespondencijos apie Prūsų Lietuvą ir apie mūsų išeivių gyvenimą ir darbus, galime tik paklausti, kas gali abejoti; ir kad Tu abejoji, tai labai įstabu. Tuo tarpu žadama mokėt iki 2 kap. už eilutę. Nežinau, ko norėjai nuo pirmųjų numerių; juk nieko  mums nepasiskubinai prisiųsti, teip pat ir su kitais bendradarbiais išėjo. Kits vos tik dabar atsiliepė, o kits dar ir nesiteikė atsiliepti.

Apie nekaltybę kalbėdamas turbūt užmiršti, kad ir rusų laikraščiai negali kaltų daiktų rašyti, be to turi atsiminti pamatinį įstatymą, kad 7 rb. ir brangesni laikraščiai gali daugiau rašyti, negu kiti pigieji. Jei nori, kad laikraštis būtų stipresnis, tai reikia jį stiprinti gerais raštais, o vien nurodymo, kad tokie raštai reikalingi, nedaug tepadarysi.

Abelnai visas Tavo laiškas ir anas, ant kurio neatsakėme, labai keistas.

Geresnių mes turime naujienų“ rašai. Kaip tą suprasti? Kad turėdami – netalpiname?! O neturėdami – ir nenorime turėti?! nenorime ieškoti?!

Ar daugelis iš tų bendradarbių, kuriems nepatiko laikraščio pirmieji numeriai, buvo atsiuntę savo raštų? Vis tai puikios teorijos, bet reikėtų pasižiūrėti į tas aplinkybes, kuriose dirbame, ir tada pasakyti savo sprendimą.

Laikraštis ir Tau, ir Sandorai siunčiamas.

Sulaukę keletą Tavo laiškų lauksime žinių – straipsnių ir straipsnelių. Jau turime apie 3,5  tūkstančių prenumeratorių. Gavęs daugiau numerių vėl parašyk savo nuomonę.

                                                                                            Viso gero!

                                                                                            Tavo Povilas

 

 

1905.I.25

Mylimas drauge! Siunčiu Tau Jono duotus 15 rb. Laiškelį Tavo Jono vardu rašytą vakar tegavau. Šiandien sopi man galvą. Plačiau parašysiu kitą kart. Dabar nesuprantu kam mane pavarė iš V. Ž.[„Vilniaus Žinių“] red., nes iki šiol dar nepaleidžia pilnai savo dvasės, kuri mane išbaidė – (šovinizmas, antisemitizmas ir valdžiai prisimeilinimas + šiek tiek klerikalizmo). Visas dalykas už kokio mėnesio turės galutinai paaiškėti. Buvau pareikalavęs nuo Kriauč.[iūno], kad prisiimtų trečiųjų teismą išrišimui kilusių tarp mudviejų nesusipratimų, su red.[akcija] surištų. Jis atsisakė ir dar iškoliojo mane. Tada jau vilniečių 21 žm. susirinkimas pareikalavo, kad tarp mudviejų būtų teismas1. Kriauč.[iūnas] prašė duoti jam 3 nedėlias laiko teisėjų pasirinkimui. Lauksime nekantriai tos valandos. Tuo tarpu atmosfera iš red.[akcijos] paeinanti labai slegia mūsų dvasią. Red.[akcijoje] dirba ir kovoja Šlapelis, jam padeda Vaitekūnas. Kriauč.[iūnas] nuo vakar dienos pasitraukė – važiuoja kaži kur ant poros nedėlių. Matysime, kaip seksis red.[akcijos] darbas Kr.[iaučiūnui] išvažiavus. Kad bent jis susiprastų ir nebegrįžtų! Bene prasiblaivytų mūsų padangė. Viso gero linkiu Tau!

Aš tuo tarpu be vietos ir uždarbio sėdžiu.

                                                                                              Povilas

P. S. Petro laiškus atiduok Gintautui; sveikink jį ir pasakyk, kad aš gavau jo laiškelį subatoj.

 

 

1905.II.4/17

Mylimas Jurgi!

Vakar vakare iš „Vilniaus Žinių“ redakc.[ijos] priversti buvo atsitraukti Šlapelis, Smetona, Vaitekūnas ir Grigaitis, nes nebegalėjo su p. Vileišiu susitaikinti – jis tokios pakraipos nenori ir sako: „kaip aš noriu, teip ir bus“. Tiesiai nelaimė, kad į tokio žmogaus nagus pakliuvo dienraštis. Kas iš to bus? Mes, t. y. aš, Sūris [Sirutavičius], Domaševičius, Bortkevičius, tveriame bendrovę knygoms leisti, įnešėjų priimame – iš šalies kuo daugiau. Jei turi kokį rankraštį, atsiųsk man, paduočiau į cenzūrą ir draugams peržiūrėti. Plačiau kitą kartą! Tavo Povilas.

 

 

1905.III.7/20

Mylimas drauge! Nerašiau Tau ilgai – buvau savo vestuvėms užimtas; dabar siunčiu 45 rb. už tris mėnesius. Ryto turėsime susirinkimą išsiaiškinimui, kaip žiūrėti į „Vilniaus Žinias“ ir į bendradarbiavimą jose; tą savo nutarimą surašę žadame pasiųsti savo pažįstamiems dėl žinios; teip pat nutarta atspausti kelias dešimts egz. memorijalo, kurį padavė Šlapelis ir kiti iš redakcijos išeidami. Mes jau padarėme privatiškai sutartį bendrovės knygoms leisti, „Šviesa“ pavadinome; sulaukę Sūrio [Sirutavičiaus] iš Maskvos, pasirašysime pas notaro, o knygas leisti turbūt tuojau pradėsime; jau turime šiek tiek rankraščių. Kiek mokėsime už rankraščius, tai prigulės nuo daugelio aplinkybių – koks veikalas, koks darbas, kaip atliktas etc. Kad mūsų bendrovė nevirstų į spekuliaciją, tai nutarėme, kad dividendo duosime max. 8%, todėl, manau, kad jeigu seksis reikalas, tai galėsime gerai užmokėti autoriams, rūpįsimės irgi, kad mūsų spausdiniai būtų kuo pigiausi. Įnešėjai neatsako už bendrovės pragaištis nė savo turtu, nė savo įnešimu; pajus 50 rb.; vienas gali ir daug pajų paimti. Lik sveikas, linksmas!

                                                                                            Tavo Povilas

 

 

1905.IV.13/26

Brangus drauge Jurgi!

Nepyk, kad aš teip ilgai tylėjau, net visas mėnuo jau praėjo nuo tos dienos, kada tu man pirmąjį laišką parašei. Tuojau pat neparašiau, o paskui atsiguliau į lovą pleuritą gavęs. Dabar dar neleidžiama man laukan išeiti. Atsakau ant abiejų laiškų.

Ačiū už pasveikinimą ir linkėjimus. Mano žmona priėmėja Juzefa Mikuckaitė iš Šiaulių. Gal esi girdėjęs jau apie ją.

Kodėl įsikūrė „Aušra“ skyrium nuo mūsų, mes nežinome; jos įkūrėjai Jablonskis ir Vileišis [Jonas Vileišis] buvo kviečiami į mūsų būrį pačioj pradžioj. Kodėl atsiskyrė, nežinome; manėme, kad dėl bendrovės formos; bet pasirodo, kad ir jie tą pačią formą priėmė, tik organizacija šiek tiek kitokia. Jie nuo įnešėjų ima po 5,00 rb., mes imame 50 rb. minimum, o max. nėra. Jų įnešėjai atsako savo įnešimais už bendrovės pragaištis; mūsų – neatsako; jie duoda įnešėjams 6%, o mes tiek, kiek turėsime, tai yra galbūt 0% arba maxim. 8%. Be to, man rodos, kad tas Tau ne teip jau rūpi, kaip tas, ką spausdįsime, koks programas. Šiandien klausiau vieno aušriečio, ar jie turi programą; sako, kad ne; tik tuo tarpu jau nutarę, kokias knygeles išleisti, ir tiek. Mes žadame sustatyti programą, bet dar jo neturime. Mes norime leisti kuo populiariškiausius raštus ir beletristikos. Rankraščių jau turime nemažai, dvasiškų knygų neleisime. Ką ir už kiek, ir apie kitus dalykus sprendžia bendrų susirinkimas, kuriame turi dalyvauti bent trys bendrai. Viso labo esame 6 – aš, dr. Domaševič.[ius], inž. Bortkevič.[ius], Sirutavič.[ius], Daumantas ir Putvinskis. Susirinkimų nusprendimus aš išpildysiu.

Kad atsirado dvi bendrovi, tai man rodos, greičiau iš to bus didesnė negu mažesnė nauda; man rodos, kad dabar bus daugiau pinigų surinkta, geriau apmokėtas rašytojų darbas etc.

Naujų koncesijų valdžia nutarė ir mums nebeduoti. Sako, laukite, kada bus panaikintas koncesijų būdas leidimo.

Ryto bus pas mus „Šviesos“ susirinkimas, tarsime ir apie Tavo užmanymą Prūsų Lietuvą aprašyti; man rodos, kad tokia populiariška knygutė labai reikalinga; tik, man rodos, reikėtų aprašyti gerokai žmonių politiškas tiesas ir valstybės surėdymą.

Tavo straipsnis jokių kalbų nesukėlė, ergo ir darbo jis nepagimdys. Darbai eina, eina savais keliais; tais, kuriais lengviau eiti prie tikslo. Daug tame straipsnyje pripasakota visiems pirmeiviams (o juk bene tik jiems buvo rašytas) žinomų dalykų.

Galima kalbėti tik apie užmanymą suorganizuoti visas pirmeivių rašytojų spėkas. Aš netikiu, kad tai galima būtų padaryti. Suorganizuok Šerną, kurs gyvena Amerikoj, Tave iš Berno, Matulaitį iš Mandžiurijos, Vaineikį iš Palangos, Joną Vileišį iš Vilniaus?!! Apie tokius dalykus galima tik svajoti. Kad gali susitverti būrelis rašytojų, gyvenančių prie vienos vietos ar netoli nuo kits kito, kad lengvai galėtų susivažiuoti ir tankiai – tai tikiu. Bet negana parašyti, reikia ir išspausdinti knygas, o juk patys rašytojai to neatliks – (būtų ideališka, jei galėtų!) – reikia tada su leidėjais tarties ir su jais rokuoties. Praktišką to tavo klausimo išrišimą tegaliu matyti tame, jog mūsų bendrovės, išdirbusios tam tikrus programus, sutrauktų prie savęs geresniuosius rašytojus. Taigi mes apie Tavo straipsnį ir nekalbame.

Cenzūra neleido Šlapelio ir Co memorijalo, todėl prisieis kitais keliais apskelbti; nebepasitikėdami, kad cenzūra leis mūsų pranešimą, kodėl mes negalime „V. Ž.“[„Vilniaus Žiniose“] darbuoties, žadame ir jį kitais keliais varyti. Man rodos, kad ir sau, ir visuomenei didesnę naudą atneštumei tam tikras populiariškas knygeles rašydamas ar versdamas, negu su „V. Ž.“ painiodamas. Juk už raštus bendrovės mokės; „Šviesa“ bent nori gerai mokėti reikalaujantiems autoriams.

Aš tuo tarpu gyvenu iš sutaupytų pinigų; greit jie jau išseks. Vietos neturiu ir norėčiau be vietos nors vargingai misti.

Šatr. Rag. [Šatrijos Ragana] nuvažiavo į Ciurichą.

Pelėda [Lazdynų Pelėda] labai vargsta skolose skęsdama. Turime jos apie 10 raštelių, „V. Ž.“ red.[akcijos] atmestų.

Lik sveikas linksmas!

                                                                                              Tavo Povilas

 

 

1905.VIII.15/28

Brangus Tautieti!

Susirinkimas štai ką nutarė. Prašyti Tavęs, kad rašytumei knygutę apie Prūsų Lietuvą2 kuo populiariškiau (ant kiek galėsi). Prašome rašyti taip, kad galima būtų tą raštą dalimis leisti nedidelėmis knygutėmis (apie 2 lanku mūsų formato – didesnėmis raidėmis – kaip „Šveicarija“3), kad kiekviena dalis būtų maždaug užbaigta. Pasirūpintumėm keletą šimtų išleisti vienoj knygoj visą raštą. Gerai būtų kad tik kuo svarbiausios iliustracijos ir žemlapiai būtų. Rašto didumo neapribojame. Malonėtumėm Tavo rašte rasti tarp kito ko atsakymą ant sekančių klausimų:

1) Politiškas Prūsų surėdymas. Ant kiek patys lietuviai tame surėdyme dalyvauja. Ant kiek yra politiškai susipratę lietuviai.

2) Apšvietimas (žemasis, vidutinis ir aukštesnysis); kurios iš mokyklų ypač ištautina lietuvius.

3) Darbininkų ir ūkininkų padėjimas. Žemdirbystės ir pramonės stovis.

4) Santykiai su vokiečiais ir Didžiosios Lietuvos lietuviais.

5) Tautiškos institucijos (draugijos, laikraščiai etc.).

Malonėtumėme apie tai atrasti Tavo rašte. Bet Tu rašyk taip, kaip Tau lengviau ir geriau – nevaržome.

Kaip tik gausime rankraštį ir nutarsime spausdinti, tuojau išmokėsime pinigus, ant kiek galima bus apskaityti, kiek lankų išeis.

Šiandien gavau rankraštį apie brolius Grakchus4. Susirinkimai (paprastieji) esti pirmą subatvakarį kiekvieno mėnesio. Taigi dabar bus 3/16.IX.05. Tada galėsime nutarti apie Grakchus.

Kada Tu į Vilnių atvažiuosi?

Gal ant vakaro?

Daug labų dienų p-lei Gabrijelėi, dr-ui ir visiems jų namiškiams.

Bučiuoju Tave.

Tavo Povilas

Jau dabar Vilniuje gyvęsiu.


1 P. Višinskį-tolerantą kitų tautų atžvilgiu papiktino polonofobiškų nuotaikų reiškimas „Vilniaus Žiniose“, jis pareikalavo tokių rašinių neskelbti, o redakcijos darbuotoją Joną Kriaučiūną išvadino šovinistu. Jiems susikivirčijus buvo norėta ginčą spręsti Trečiųjų teisme, bet tai neįvyko. (Net po daugelio metų, J. Kriaučiūno įtūžis nebuvo atslūgęs – piktai rašė apie P. Višinskį savo atsiminimuose, o literatūrologui Juliui Būtėnui įrodinėjo neva lenkišką P. Višinskio kilmę.)

2 J. Šaulys buvo gyvenęs Tilžėje, ten 1903–1904 m. redaguodamas nelegalią Demokratų partijos spaudą. 1905 m. viduryje siūlėsi parašysiąs knygelę apie Prūsų Lietuvą. „Šviesos“ bendrovės nariai tam pritarė, tačiau sumanymas liko nerealizuotas, o ir P. Višinskio gyvenimas po pusmečio nutrūko (1906 m. balandžio 10 d.).

3 Pirmas „Šviesos“ bendrovės leidinys buvo Kazio Griniaus knygelė „Šveicarija ir jos kalnai“ (1905), tad į ją ir patarta lygiuotis.

4 Tai Vandos Didžiulytės rankraštis (V. Didžiulytė buvo iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų).